Dzisiaj aż 13,496 dzieciaków dzięki wsparciu osób takich jak Ty znajdzie darmowe książki na Wolnych Lekturach.
Dołącz do Przyjaciół Wolnych Lektur i zapewnij darmowy dostęp do książek milionom uczennic i uczniów dzisiaj i każdego dnia!

Przekaż 1,5%

Przekaż 1,5% podatku na Wolne Lektury KRS 00000 70056
Ufunduj darmowe książki dla tysięcy dzieciaków.
WIĘCEJ

Szacowany czas do końca: -
Adam Mickiewicz, Gražina

Adam Mickiewicz

Gražina

tłum. Jonas Žilius

Spis treści

    Epilogas išdavėjo
  1. Abejonės: 1
  2. Apeigos: 1
  3. Atpažinimas: 1
  4. Atsakymas: 1
  5. Atvykėliai: 1
  6. Didvyriškumas: 1
  7. Gynyba: 1
  8. Išgąstis: 1
  9. Ištikimybė: 1
  10. Įspėjimas: 1
  11. Įtampa: 1
  12. Įtarimas: 1 2
  13. Ketinimai: 1
  14. Kova: 1 2
  15. Kunigaikštienė: 1 2
  16. Laužas: 1
  17. Mėnesiena: 1
  18. Miestas: 1
  19. Mirtina žaizda: 1
  20. Naktis: 1
  21. Narsa: 1
  22. Narsumas: 1 2
  23. Nerimas: 1 2 3
  24. Neviltis: 1
  25. Nustebimas: 1
  26. Nutarimas: 1
  27. Pasiteisinimas: 1 2
  28. Paslaptingumas: 1
  29. Patarimas: 1
  30. Pilis: 1 2
  31. Puolimas: 1 2
  32. Raiteliai: 1
  33. Ryžtas: 1 2 3
  34. Sandoris: 1
  35. Sargyba: 1
  36. Sąžinė: 1 2
  37. Skuba: 1
  38. Sugrįžimas: 1
  39. Sujudimas: 1 2 3
  40. Sumanymas: 1 2 3
  41. Sumišimas: 1
  42. Supratimas: 1
  43. Sutarimas: 1
  44. Tamsa: 1
  45. Teisybė: 1
  46. Tikslas: 1
  47. Viltis: 1
  48. Žudynės: 1

Sudabartinta:

* leksiką, pvz.: sala -> šąla, int -> į, kunįgaikštis -> kunigaikštis, triajatą -> trejetą

* fleksiją, pvz.: vardažodžių vns. V. formas (judantys -> judantis, vokietys -> vokietis), dgs. V. formas (vikrus -> vikrūs), vns. G. formas (savę -> save, manę -> mane), vns. Įn. formas (ausia -> usimi, padangia -> padange), veikiamosios rūšies būsimojo laiko dalyvių formas (priimsięs -> priimsiąs), vns. Vt. formas (rankraštije -> rankraštyje), veiksmažodžių bendraties formas (ginties -> gintis), veiksmažodžių liepiamosios nuosakos dgs. 2 asm. formas (žiūrėkkite -> žiūrėkite), veiksmažodžių tariamosios 3 asm. formas (prasmegtu -> prasmegtų, nenorėtu -> nenorėtų)

* žodžių rašymą kartu ir atskirai, pvz.: ištolo -> iš tolo, taippat -> taip pat, kitągi -> kitą gi

* joto rašymą, pvz.: dijecezijos -> diecezijos, labjaus -> labiaus, prijaukindavo -> priaukindavo

* dusliųjų priebalsių rašymą, pvz.: augštai ->aukštai, prisiegdamas -> prisiekdamas

* skardžiųjų priebalsių rašymą, pvz: hekzametru –> hegzametru, lasdų -> lazdų, patkava -> padkava

* sintaksę, pvz.:

nebūtų užstojęs už stabmeldžius -> nebūtų užstojęs stabmeldžių

kad atgauti -> kad atgautų

nepakentė lietuvius ir slovėnus -> neapkentė lietuvių ir slovėnų

laike karo -> karo laiku

laike laidotuvių kunigaikščių - > kunigaikščių laidotuvių metu

* didžiųjų raidžių rašymą, pvz.:

„matau, kad jums ne’ina apie tikėjimą (…) -> „Matau, kad jums ne’ina apie tikėjimą (…)

Kur Kunigaikštis? sargų jisai klausia. -> Kur Kunigaikštis? Sargų jisai klausia.

*skyrybą, pvz.:

Jotis prie bokšto matyt tenais rymo -> Jotis prie bokšto, matyt, tenais rymo

Kiti pakeitimai:

*Transliteracija: sz -> š, cz -> č.

*Kiti leksikos pakeitimai, pvz.: apart -> išskyrus; kunigas ant kunigų -> kunigų kunigas.

Adomas MickevičiusGražinatłum. Jonas Žilius

1
Naktis, Mėnesiena Vėjas kas kartą žiauriaus pučia, šąla;
Miglos ant žemės, o mėnuo padange
Per miglas bėgdams, tartum skraiste brangia.
Debesiais dengias, tai temsta, tai bąla,
5
Tarp rudens oro šalto, nevienodo.
Žemė lyg butas tamsusis išrodo[1],
Debesys rodos lyg judantis skliautas,
Mėnuo lyg langas tam skliaute išpjautas.
Pilis Rūmai, statyti ant kalno Naupilės[2],
10
Blizga palšai[3] prieš nakties akį švisą.
Šone, ant rėvo[4], kur volas[5] pakilęs,
Kėpso šešėliai smiltynę aptiesę,
Vietom’s į rėvą nuo volo nusprūsta,
Kur po pelėsiais vanduo žalias pūsta[6].
15
Atvykėliai, Raiteliai Miestas miegojo, ir pilyj pradėjo
Žiburiai gest, tiktai bokšte, ant volo
Pilies sargai pastatyti budėjo;
Vienkart, težiūrint, jie mato, iš tolo
Lyg koki[7] žmonės per tyrą atvengia.
20
Paskui kiekvieną šešėlis juods mirga,
O bėga greitai, matyt tur’ po žirgą,
Šviečiasi aiškiai, šarvais apsidengę.
Žirgai sužvengė, dundėt ėmė sienon,
Ant šlapių žirgų trys jočiai[8] sėdėjo.
25
Rėvą prijojus sustojo ir vienas
Ėmęs trimitą tuoj pūsti pradėjo,
Užtrimytavus taip trejetą kartų,
Sargas ant balso[9] iš bokšto atsuko;
Čerška retežiai[10] rakinti prie vartų
30
Ir sunkus tiltas nupuola ant tako.
Kad žingeidumą tuščią apmalšint[11].
Iš visų pusių sargai suėj’[12], žiūri.
Vienas iš jočių, vyriausias matyti,
Rūbą ir ginklą kuo gražiausią turi:
35
Skraistė balta, ant jos kryžių tur’ juodą.
Kryžių ant kaklo prie raikščio[13] geltono[14].
Ant pečią triubą, kuria gandą duoda.
Kirvį ir kardą prie kairiojo šono.
Sargyba, Tikslas Veikiai kryžioką sargai pažinojo: —
40
Juokauja, šaipos, o vienas sušuko:
— Ko šit’s šunspusė vėlai taip atjojo?…
Storas nuo kraujo Lietuvių sutuko!
Kad be tarnų, tiktai vienas čia būtų,
Ašmenims kardo tuoj, perveręs širdį[15],
45
Stumčiau po tiltu, tegul ten bepūtų!
Taip sau kalbėjo, tas neva negirdi.
Bet kur, girdėjo, nes galvą tik krato:
Nors vokietis, žmones kalbant suprato[16].
— Kur Kunigaikštis? — sargų jisai klausia.
50
— Ilsisi, miega ir naktį nepri’ma[17]
Nieko pas save. — Nors būtų vėliausia,
Turit pranešt apie mūs’[18] pribuvimą:
Siuntiniai esam, kelionės mūs’ mierį
Apreikš šis žiedas ant rankos ką žėri:
55
Jį kunigaikščiui nuneškit, įteikę
Dasižinosit kas mes, ko mums reikia.
Tyka aplink; rūmuos miega kas gyvas;
Bet aukštai, bokšte, kas tai būt per dyvas?
Pas Lietavorą per langą mažytį
60
Spingsant prigesus šviesa dar matyti.
Šiandien jis grįžo, buo[19] toloj kelionėj,
Reiktų dabartės[20] ilsėtis maloniai.
Sujudimas, Įtarimas Bet Lietavors nemiegojo. Teisybė,
Siųsta po durim žiūrėt. — Nemiegojo[21]
65
Tiktai vėlai taip nieks iš sargų jojo:
Ponai, bajorai, visa vyriausybė
Pas jį į rūmus įeiti bijojo.
Siunčia kryžiokas, grūmoja, grasina,
Prašyms, grasinimas baimės n’įveikia[22]:
70
Iš budinčiųjų kad nieks neketina
Eiti, Rinvitą pabudinti reikia.
Senis Rinvitas namie tiek, tiek kare
Naudos tėvynei labai daug padarė, —
Kare muš'[23] priešus, namie vaidus taiko,
75
Jį Lietavoras aukštoj garbėj laiko,
Taigi, diena būt, naktis, arba rytas,
Viešpačio butas jam vis at’darytas.
Bute tamsu buo; kerčioj tik žibėjo
Mirštančia, balta šviesa žiburėlis.
80
Lietavors rūškans[24] prie stalo stovėjo,
Misli’o[25], tai klausė vėl galvą pakėlęs,
Ką apie siuntinius Rinvit’s kalbėjo;
Ruožtais dūsavo, tai raudo, tai balo,
Vėl vaikščioj greitai pakilęs, ant galo[26]
85
Žiburį pr’ėjęs taisyti pradėjo,
Rodosi taiso: pridengia su sauja,
Žiburys suvis žibėjęs paliauja[27].
Pilis, Tamsa, Sujudimas, Nerimas, Paslaptingumas Turėjo tyčiomis jį užgesinti,
Nes iš jausmų, ką veiduos išsipylę
90
Buo, nenorėj, idant tarnas atminti
Stengtų širdies jojo paslaptį gilią.
Vėl atsistojo, vėl eit pasileido;
Bet kad prie lango grotuoto priėjo,
Aiškiai matyt buo prieš mėnesio veidą,
95
Kurs per langelį į vidų žiūrėjo,
Aiškiai matyti, kad dantys sukąsti
Ir kerštas slepias’ ant suraukto veido,
O žvilgyj’ žaib’s, koks retai labai esti.
Vėla nuo lango greitai atsitraukia,
100
Liepia Rinvitui duris uždaryti:
Nors akyse abejonę matyti,
Nors juoku šaltu veidai apsitraukia;
Jis vienog sėdęs, kalba gana aiškiai,
Tokią naujieną Rinvitui apreiškia.
105
Atmeni, sako, patsai, Rinvituli,
Kaip pernai raštai iš Vilniaus parėjo.
Vytaut’s Lydos kunigaikščiu uždėjo[28]
Mane ir visą palaimos tą šalį,
Tuos plotus žemės, kurie man priguli
110
Be dovanos jojo į pačios[29] dalį.
Jis, kad parodyt jogei labo geidžia,
Lyg savo lobį žemes tas apleidžia.
Taip kunigaikšti! — Taigi ir dabartės
Eisim užimt dovanotą mums turtą;
115
Liepk, kad imtų išnešt manąjį papartį
Uždegti stiebai, kad būtų užkurta
Ugnis ant volų. Sargai tegul renka
Trimitorius, prisakyk jiems suėjus
Triūbyt[30] neliaujant į keturis vėjus,
120
Triūbyt ir triūbyt, kiek galios užtenka!
Iš visų pusių kareiviai pribūti
Turi ant balso į pylimą: krūtį
Savo kiekvienas šarvais teužkloja,
Taisosi ginklą ir žirgą balnoja;
125
Žmonėms ir žirgams tur būt pagaminto
Maisto, kiek reikia ik[31] nakčiai nuo ryto.
Kad kaip reik viskas liksis sutaisyta,
Mindaugo kapą kaip tik pirmutinis[32]
Spindulys grybštels, apreikšdamas rytą,
130
Laukite manęs ant gatvės lydinės[33].
Įtarimas Taip kunigaikštis prisakymus leido;
Žodžiai iš lūpų tekėte tekėjo
Bet kodėl naktį? Kodėl ant jo veido
Šiandien toks paslėptas kerštas gulėjo?
135
Norint tais žodžiais liepimų begalį[34]
Skaitlių[35] išpildyt Rinvitui suteikia.
Aiškiai matyt, kad tik vieną jų dalį
Tarnui atvėręs parodo kaip reikia;
Kitą gi, nors valandoj taip karštojo’[36],
140
Tylint krūtinėj giliai užkavojo.
Lietavors baigė ir rodosi lauktų,
Kad su liepimais Rinvits atsitrauktų,
Bet Rinvit’s stovi, dūmoja stovėdamas,
O iš to viso, ką girdi, ką mato,
145
Nors ponas daug užtylėjo kalbėdams,
Jis viską aiškiai patsai dasiprato[37].
Ko dabar tvertis? Žino, kad rodos
Svetimos viešpačiui niekad n’įtinka:
Viską an’s daro, kaip jam geriaus rodos’,
150
Kaip galva liepia, kas širdžiai patinka,
O ką išpildyt tvirtai sudūmoja,
Be atmainos to visuomet laikysis:
Gaisras gesinam’s labiaus dar liepsnoja…
Vienog Rinvitas, karštai mylintysis
155
Tėviškę, aiškiai supranta ir žino,
Jog šitą kartą labai keistai veiktų,
Jei taip svarbioj, pavojingoj adynoj[38],
Viešpačiui klystant rodos, nesuteiktų.
Taip, kad galvoj šias dvi nuomones svoriu,
160
Pirmąją lenkia, paskesniąją stveria.
— Ponut’[39], kur tik tave mierai[40] šie kelia,
Visuomet esame tau atsidavę:
Kur tiktai liepsi, kur rodysi kelią,
Ištikimybė, Patarimas Ant vieno žingsnio neapleisim tave,
165
Seksim, klausysim. Bet, mielas ponuli,
Reik ir padonis[41] guodonėj[42] laikyti,
Labą tėvynės niekad nepriguli
Ant vienos mislies svarstyklių svarstyti.
Atmenu dailiai ir tėvas tavasis,
170
Nors aukščiaus’ nuomones laike savąsias.
Bet pirm’ nei kardą iš makštų ištraukė,
Į rodą[43] amžium senesniuosius šaukė.
Taip aš, už stalo sėdėdamas, tankiai
Būdavo drąsiai, rodos, davinėjau;
175
Atleiskie todėl ir šiandien nuolankiai,
Kad išmest žodį tau įsidrąsėjau. —
Būdamas senas, su plauku žiloku,
Dalykus sverti ir šiaip ir taip moku;
Bet ne’tsurgum’s[44] šios kelionės, bijausi.
180
Kad nelaimingai labai baigtis gali,
Jeigu į Lydą dabartės keliauji,
Tau pagal tiesą prigulinčią šalį.
Minkie, slapus antpuolimas galėtų
Mus su lydėnais suerzinti drūčiai[45],
185
Likties’ po tam, būdu karo, turėtų
Vieni kaip ponai, kiti kaip vergučiai.
Paskalas aplink tuojaus grūdus sėja,
Žmonės brandina juos mislim' neliovę,
Mislim brandina, melu užakėja[46]
190
Vaisių toks grūdas išduot gali kartų.
Kurs erzin’ meilę ir mažina šlovę.
Tūlas, nežinąs, tuojaus mus aptartų,
Esant plėšikais. Netoks papratimas
Tarpe valdonų senovėj žiliojo’
195
Prabočių[47] mūsų šalyj ponavojo[48],
Kada taip būdavo kraustytis imas;
Jeigu norėtum senovę laikyti,
Teikis senovės žmonių paklausyti.
Prigul kareiviams pirmiaus’ žinią duoti,
200
Jogei visi, ką čionais mieste esti[49]
Ir kurie kaimuos toli išsibastę,
Veikiai į pylį sueitų ginkluoti.
Vienus galėsi iš tų, kaip pats’ geisi.
Vietoj sargybos palikti prie savęs;
205
Kitus, po mano valdžia atidavęs,
Kad ir ryt rytą kelionėn išleisi.
Su kunigais, vaidilučiais garbingais,
Su daiktais kare, puotoj reikalingais.
Laimingiaus sektųs[50], kad dailiaus nuduotų
210
Ir kad nė valgyt, nė gert nestokotų[51].
Nes karo laiku nevien prasti žmonės
Ir vyriausybė midum smaguriauja.
O kunigaikščio duosnum’s ir malonis
Ateitį gerą visad pranašauja.
215
Sens[52] paprotys, siekęs gilią senovę.
Jį turim švęsti per amžius neliovę.
Baigė kalbėjęs, aptyko[53], nurimo.
Bet vėl tuoj tarė arti lango stojęs:
— Jotis prie bokšto, matyt, tenais rimo,
220
Štai ir kiti du po žirgą vadžiojas…
Siuntinia vokiečius. Liept juos pašaukti
Ar tur kieme atsakymo laukti?
Taręs, nuo lango vėla prasitraukia.
Vėl savo kalbą ir šiaip ir taip varto:
225
Taip kunigaikštį neliaudams kvošt, laukia
Kad apie siuntinius ką prasitartų.
Sandoris Lietavors taria: — Jei kad atsitinka.
Jog tarp dalykų kuo pavojingiausių
Savo padonų, rodos, kartais klausiu,
230
Tavosios rodos[54] labiaus man patinka:
Tu visame iš mūsiškių pirmiausias,
Jaun's ėsi kare, rodoje seniausias;
Tiesa, nenoriu, kad paslapčios dūmos
Kitiems padonams atviros stovėtų.
235
Nes kibirkštis, pasirodžiusi dūmuos,
Jei pakišt vėjui, ilgai nespindėtų.
Vienog dalyks šis, kuriuo baigiu viską.
Lai nei perkūnas pirm’ trenkia, nei blizga.
Tau tiktai trumpą atsakymą duosiu:
240
Ryt’ ant žemaičių visus jus veduosi.
Todėl taip greitai, todėl valandoje
Nepaprastoj taip ir taip netikėto',
Nes žinau, Vytaut’s seniai mus daboja,
Kad iš netyčių užklupti galėtų.
245
Gal ir į Lydą drįso mane šaukti,
Kad pasišaukus užmušt ar užsmaugti.
Sergėtis reik; pas kryžiokišką vadą
Vakar bebūdam’s dariau sutarimą:
Ordens į talką duot ricierius žada.
250
Už ką nuo mūs’ plotą žemių ats’ima.
Jei dabar lanko, jei siuntinius leidžia,
Regima, sutartį pildyti geidžia.
Ir taip, sietyns ant dangaus kol regėti[55],
Dėl mūs’ geriausias dalyks pasilieka.
255
Tūkstančių porą kryžiokų laimėti.
Jotų ir pėsčiųjų dvigubai tieka[56].
Patsai mačiau dar svečiuodams pas juosius
Tuos rimtus vyrus, ką duoti man rengia:
Kūnu kur kas didesni už manuosius[57],
260
Krūtį ir kaktą jųjų šarvai dengia;
O stos į karą, tai net baimė tveria,
Matant, pašones mūsiškiams kaip veria.
Pestininks turi kiekviens po gyvatę,
Ką šviną[58] suodžius ir pakulas ryja,
265
Kaip tik jos kaklą į priešus atstatę
Pradeda erzint, prikišę žariją,
Šnypščia gyvatė, ugnim, dūmais vemia
Ir tuojaus priešą partrenkia į žemę.
Anais tai metais nuo pramonio šito
270
Vieliuonos mūruos Gedimin’s parkrito.
Vilkinims baimė tik darbą gaišina,
Užtai tuoj ryt’ žemaičius atlankysim
Ir kol jie Lydą menkai nuo mūs’ gina,
Eisim, kaposim viską ir draskysim.
275
Nustebimas, Sumišimas Rinvits, užgauts netikėta naujiena,
Stebisi, misli’a, atsakyti taiko.
Mislys pabūgus galvoj n’užsilaiko[59],
Slysta tolydžio viena paskui vieną;
Svarbios ant tiek, kad užslėpt jas netinka,
280
Todėl išdrįsęs: — Viešpatie, surinka,
Amžiuje mano nenoriu, kad duotus
Brolius prieš brolius matyti ginkluotus!…
Vakar mus’ kardas į vokiečių sprandus
Šipo, o šiadien, kad gint juos galandas?.
285
Niekai gyvent be vienybės — teisybė,
Bet niekiaus būt su kryžiokais vienybėj
Rods, pasitaiko, kad kaimynas kaimyną.
Su kuriuo pykos per metelių kiekį,
Ima, ant galo piktumą palieka
290
Ir jį nei brolį karštai apkabina.
Daug aršesnėj, su kaimynu kaimynas —
Lenkas su lietuviu santaikoj būva,
O vienog tankiai, suėję į krūvą.
Stikleliu midaus paeiliui dalinas,
295
Geria, bučiuojas, o kada pris’eina.
Ir į pagelbą viens vienam nueina:
Da piktesnėj už lietuvį ir lenką
Su žalčiais žmonės gyvena sandaro'.
Bet kada žmogus duris jam pradaro,
300
Žaltys nei svečias kad butan jo slenka[60]
Jei tik dėl šlovės dievų amžinųjų
Lietuvis pieno nesigail’ dėl jųjų;
Tad žaltys savas, užsliuogęs[61] ant rankų.
Laižo pirštus jo gyliu sukaitinęs,
305
Kartais, užlipęs ant vaiko krūtinės,
Lyg vario žiedas miegot susirango.
Vienog kryžioką — gyvatę per amžių
Nenumalšinsi aukos būdu jokiu;
Maža jau prūsiško aukso suglamžius
310
Žemių, žmonių ir šiaip lobių visokių? —
Vis alkana da ir, kad primanytų.
Valanda viena visus mus išrytų.
Vien sutikim’s apgint lietuvius gali
Metas į metą veltuo[62] į jų šalį
315
Traukiame miestų ir pylimų griauti;
Ordens nelemtas lyg smakas[63] išrodo[64],
Kuriam, kad vieną kaukuolę nupjauti,
Tuoj į jos vietą dešimts pasirodo,
Pjaukim!… Iš tiesų, paikai pasistato,
320
Kurs su lietuviais suvest nor[65] kryžioką,
Nors kunigaikštį paimk, imk prasčioką,
Nėra nė vieno, kurisai nemato
Jų pasalų, kurs nuo jų nesitrauktų,
Tartum nuo maro kokio, kiekvien’s geistų
325
Nuo žmonių, genčių geriaus būt apleistu,
Bet į pagelbą križiokų nešauktų;
Kiekvien’s, sakau tau, greičiaus šimtą kartų
Geležį karštą, nei ranką jų stvertų.
Vytauts grasin'! Ar pavojus daėjęs
330
Jau iki to, kad nebūtum aps’ėjęs
Ir be kryžiokų? Ant galo, ar esat
Taip jau įniršę ant savęs, ar būtų
Siūlas vaidų, ką jus riša, taip drūtu,
Jog delnais brolių nutraukt negalėsit?
335
Kaip gali tikrint[66], kad teisūs tie žodžiai.
Kad Vytaut’s spąstus visur broliams taiso,
Laužydams sutartis skriaust mus nor godžiai?
Leiskie, da sykį pas jįjį nueisiu,
Da sušnekėsim, sutarsim da kartą…
340
— Tieksyk šnekėta, tieksyk buvo tarta, —[67]
Vytaut’s da niekada žodį, kaip reikia,
Duotą n’išpildė, šią dieną jam vėjas
Tokias mislis, ryt kitokias suteikia:
Andai buvau kunigaikščiui tikėjęs,
345
Sakė, prie Naupilės Lydą pridėsiu;
Pasiteisinimas, Sąžinė Da’rtės[68], matau, atėj’ galas ilgesių:
Valandą gerą jisai nužiūrėjęs,
Kada mūsiškiai visur išsklaidyti
Tapo, atleidžia žinias, būk lydiečiai
350
Manęs ilgiaus nebenori klausyti, —
Jįjį, matyti, Lydon užsikviečia.
Vytaut’s teisus gi, neskriaus mūs' ir, je’gu
Lydą atims, mums duot kitas kas rasis, —
Smiltys Rusijos ar pelkės Varegų[69]!
355
Ten jau nuo šiandien eis kelias manasis,
Ten visus brolius ir gimines varo,
Lietuvoje jau mums žemių n’ištenka —
Jis visas ima, o žino, ką daro:
Vienija, muša, į krūvą vis renka
360
Visą Lietuvą perdėm ir norėtų,
Idant jams lygūs po kojom gulėtų.
Ko abejoti da, ko daugiaus laukti?
Vytaut’s lietuviams visiems, kiek mus esti,
Niekad nuo žirgų neduoda nusėsti,
365
Niekad nuo ginklo kraujuoto nutraukti
Delno neleidžia: iš karo į karą,
Mūšio į mūšį, kaip sviet’s platus šitas.
Visą skersai ir išilgai apvarė.
Prūsus gint ėjom, iš ten į Lenkiją
370
Deginti paikiai sodybas statytas,
Tenais pabaigę, mongolą sudaužėm.
Tyruos Rusijos bludžiojant paviję;
Kiekgi gėrybių iš pylių[70] išlažėm!
O vis kas liko tik nuo kalavijo,
375
Būdas nesmaugė, ugnis ko nerijo,
Viską tai nuolankiai Vytautui davėm!
Jisai, žiurėkite, šiandien ką daro:
Nuo kraštų suomių ik jūrią[71] Kazarų
Viską kaip stovi paglamžė po savim.
380
Kur pats gyvena, kokioj pilyj sėdi'(f
Kokioms puikybėmis rūmą išrėdė[72]!
Rūmus kryžiokų regėjau kada’si[73];
Prūsas akis turi dengt juos pamatęs!
Kur vienog tokius kaip Vytauto rasi,
385
Ką Vilniuj tur’ ir Trakuos pasistatęs?!.[74]
Taipgi regėjau yr’ klonis pas Kauną[75]:
Saulė pavasario šviest kaip pagauna,
Pulkai undinų aplink jį sustoją[76],
Negu aksomu žolelėmis kloja;
390
Žolės bujoja, tada tarpe jųjų
Pilna primėto žiedų kvepiančiujų.
Ne, tokio klonio visam svieto plotyj
Kito nerasi, bet kas gal tikėti? —
Vytauto rūmai gražesnėms iškloti
395
Žolėms ir kvietkomis. Tokiais apdėti
Suolai kaurais[77], tokiomis išdabinęs,
Gėlėmis sienas tur; gėlės auksinės,
Deimanto tyro žiedai ant jų karo,
Už mėno[78] šviesą, už margą sietyną
400
Vergės lenkytės skaisčiaus išdabina,
Margesnius žiedus ant kvietkų pradaro.
Rūmo banguos pas jį kvartkos[79] stiklinės.
Parvežtos kasžin iš kokio pasviečio,
Ką tartum ginklai kryžiokiški šviečia,
405
Arba kaip Nemun’s prieš šviesą pažaro.
Nuo žiemos ledo kad veidą pradaro.
Aš gi ar daug už vargus ką laimėjau?
Daug aš laimėjau da būdams mažytis,
Pririšts prie žirgo ir ginklo, turėjau
410
Kumisu[80] negu totorius maitytis?
Dieną ant žirgo, naktis užmigdina
Ir prie jo kojų mane, o iš ryto,
Švist nepradės da, vėl balsas trimito
Mane prikėlęs ant žirgo sodina.
415
Taigi, tuom tarpu kad vienmečiai mano
Joj’[81] ant lazdų, su kardais iš balanų[82],
Aš jau ar lenkus daužiau, kur prispyrus.
Arba mongolus vaikiausi po tyrus.
Bet mano turtai nuo laiko Ardvilo
420
Pėda da žemės didyn nepakilo!
Žvilgtelk ant šitų iš medžio statytų
Rūmų, ant mūro iš degintų plytų;
Eik per butus štai senukų sėdynės:
Kur čion sidabras, kur taurės stiklinės?
425
Vietoje aukso, plyta stov’ sudilus,
Viet’[83] puikaus kauro, žel’ samanos žilos.
Ko taip aš ieškau vis vargt nepaliovęs,
Žemių ar aukso?.. Ne, nieko, tik šlovės!
Pasiteisinimas, Sąžinė Vienog ir šlove nuo mūs’ visų drūčiai
430
Vytautas skirias’, visus mus praauga!
Jįjį, nelyginant antrą Mindaugą,
Garbina puotose mūs’ vaidilučiai[84],
Jįjį ant kanklių, į giesmes įdėją[85]
Skambančias, leidžią į svietą anūkų.
435
Mūs’ giesmėj vardą kur esam girdėją,
Kas pakelt nor mus iš ne'tminties ūkų?
Jug nepavydim, gal grumt, gal kariauti,
Gal save garbe ir turtais apkrauti;
Perkęsim viską, tegul tiktai n’ima
440
Broliškos meilės savųjų ardyti;
O ar seniai čion viduj sutikimo
Mūrai sost’pilės triukšmu pakratyti?
Ar seniui Vytaut’s naminėje karė’
Algirdo ūnų[86] iš Vilniaus išvarė
445
Ir patsai sostą užėmęs, norėtų
Da’rtės, kad jo siuntinys, tartum vaikas[87]
Krivo Krivaičių, valdyti galėtų,
Žemint ir aukštint, ką nori. O, laikas,
Laikas nors syk padėt galą tam; broliai!
450
Jauna dvasia kol krūtinėję kruta,
Kardą plieninį ligkol ranka drūta
Du pajėgia suvaldyti, lig koliai
Greitumu sakalo žirgas manasis,
Tyruose Krymo ką esam pagavę,
455
Kokį jam lygų daviau ir dėl tavęs,
Kokie pas mus vargiai da du trys rasis;
Kol mano žirgas, kol kardas manasis…
Čion jau jį karštis sustabdė. Nutilo,
Bet tuomi tarpu tvirtoj rankoj jojo
460
Čerkštelėj kardas ir pats atsistojo…
Kas per ugnis ten į viršų iškilo?
Lygiai žvagždė, iš padangės kad krinta,
Tiesdama kelią, patamsoj nušvinta;
Taip kardu jis į akmens grindis kirto,
465
Kad net kibirkštis iš jojo išvirto.
Nutarimas, Ketinimai Valandą kurčią vėl buvo tylėję,
Bet kunigaikštis vėl pertraukė tylą:
— Skirsimės, sako, pabaigsim kalbėję,
Kol delčios mėnuo da netek’, nekyla,
470
Kol nepragysta gaidžiai, paduok gandą,
Viską papuoškie ir lauk kur sakyta;
Aš tuomi tarpu gal kiek pasilsėsiu,
Miegas gult verčia, bet tuoj, anksti rytą.
Einam griaut Lydą, atėjęs lai[88] randa
475
Vytauts ten suodžių krūvas ir degėsių.
Ploti delnais potam[89] smarkiai pradėjo;
Tarnas įbėgo nurengt jį, nuauti,
Būdams nuvargęs, matyt, nenorėjo
Pons[90] vėl į sunkią kelionę keliauti.
480
Gulė. Rinvitas žinoj’, jog laukimas
Čionais ilgesnis atneš naudą menką,
Rūmą apleidž’, o kaip reiškė liepimas,
Gandą paduodu, kariūmenią renka
Ir vėl į rūmą atgal pasileidžia.
485
Gal da kalbėt nor’, nor’ peršnekėt poną?
Ne, dar į kitą ėjo rūmo šoną,
Kur ne kiekvien’s iš tarnų įsileidžia:
Datirt n’įstengęs geidautą malonę.
Ėjo Rinvitas nuo pono pas ponę[91].
490
Lietavors skaisčią sau pačią išrinko.
Garsas jos grožio toli aplink vaikščio’;
Buvo duktė tai Lydos kunigaikščio:
Kunigaikštienė Išrinktas žiedas iš viso aplinkio[92].
Gražina buvo ją žmonės vadinę;
495
Norinte[93] amžius, jaunystos aušrinę
Perėjęs, jau į vidudienį slinko,
Motinos puikūs darbai ir merginos
Josios esybėj kartu susirinko:
Išmintys mislių ant veido skaistumo,
500
Rodos, pavasariu vas’ra[94] vadinos,
Rodos, kad žiedas pavylęs nuo laiko
Ir rudeniop negaišina gražumo.
Kad žydėt baigdams, nokint vaisių taiko.
Išskyrus gražumą gėrėtis galėjo,
505
Galėj' ji tuo prieš visus pasigirti,
Kad taip ant vyro gymiu[95] panėšėjo,
Jog sunku buvo pamačius atskirti,
Ūgiu viena tik už lygią jam skaitės.
Rodos, dvarėnai abu kad apstoja,
510
Jog du bijūnai darže lietuvaitės
Tarp žalių rūtų išaugę bujoja,
Ar žemoj girioj aukštų beržų pora,
Kad žalias galvas pakelia į orą.
Esant vienokia ir ūgio ir veido,
515
Dvasioj patim ji taipjau ne’psileido.
Moterų darbą, vindelį[96], siuvimą,
Pramanęs, juoką paniekinus, ima
Būdavo noriai trimitą ir plieną —
Taip, ant žemaitiško žirgo[97], po tankų
520
Mišką, ji būdavo kartą nevieną
Vyriškuos rūbuos, su sakalu ranko’,
Jodo medžiodama drąsiai per dieną.
Kad namo žirgą pailsusį varo,
Tankiai akis Naupiliečių apgauna
525
Ir nesyk garbę lauke ir ant dvaro
Tik kunigaikščiui pritinkančią gauna.
Kunigaikštienė Permanyt nieks neįstengia Gražinos:
Draugė juokuos, nuliūdimuos paguoda.
Ji nevien meile su vyru dalinos’:
530
Šelpia darbuos jį, rodas jam paduoda.
Taip, sutartys svarbiosios, karė
Niekad be jokios žinios nesidarė.
Nors akyvai nuo tarnų, nuo padonų
Įtekmę savo užslėpti mokėjo,
535
Ir artimiausi, pirmiausi prie šono
Nieko dasekt apie tai negalėjo.
Taigi Rinvits išmintingas numanė,
Ką turėj veikti, prie ko pult reikėjo.
Pas kunigaikštienę veikiai nuėjo
540
Ir išdėj viską, ką Viešpats užmanė:
Vytautui karę apskelbt kad ketina,
Kaip labą brolių, tautos ir tėvynės
Geisdams pašvęst dėl garbės sovotinės.
Papročius laužo ir kraštą naikina.
545
Smarkų senelio šie žodžiai užduoda
Smūgį Gražinos sujudintai dvasiai;
Bet, į Rinvitą veizėdama[98] drąsiai.
Ji nė veidu, nė kalba to n’išduoda.
— Žinomi, sako, linkiai vyro būdo:
550
Jis rodų niekad padonų neklausia
Ir, jei galvoj jo koks mieris pabudo,
Piktas ar gers[99], — pildo jį kuo veikiausia
Viską tuoj daro, ką sumislint spėja.
Bet jeigu ūpai piktumų atėję.
555
Krūtinėj audrą per smarkią pakeltų,
Jeigu jaunystės sparnais pasikeltų
Šalin svajonių, tokiuose dalykuos
Reik jį apleist, kad apmislymai tykūs
Protą prašviestų, kursčius prigertų
560
Ir rūstaus veido ūkus[100] prablaivytų.
Supratimas — Ne, poniut’, aš nelaikau tą jo šneką
Už žodžius karščio, ką iš lūpų teka.
Už mislis jaunas, po kratinį tirštą
Norų ankstybų ką maišos’ ir kyla,
565
Ką neigu dūmai iškilę išdyla,
Kūrinos galva ir širdis tuoj nemiršta;
Tos žodžių kibirkštys, tas mislių dūmas
Rodė, jog dvasioje gaisras kils ūmas.
Nesyk mislis jis man savo išdėjo
570
Laimėj, nelaimėj, bet ne vieną kartą
Taip giliai širdį nerodė atvertą,
Taip atvirai niekada nekalbėjo.
Atmainyt sunku, tur’ būt padaryta
Tai, ką prisakė, o jau prisakyta,
575
Šerti žirgus, kareivius pilin šaukti
Ir pasirengus jo išeinant laukti.
— Ką girdžiu, pone?… Ne, kol da n’įvyko,
Baigt nedaleisiu jauni šito dalyko,
Kad paskui kalbos, paleistos į tolį,
580
Plėstų žinias, dėl Gražinos vainiko
Brolis kaip ginklą pakėlė prieš brolį,
Jo laimėj galvą, ar savo paliko!
Žodžiais liūdnais jojo širdį užgausiu,
O nors per nakt reiktų melsti, budėti,
585
Nors reiktų viso matyti, girdėti,
Labui tėvynės viską paaukosiu;
Eisiu pas jįjį, kol laikas, prieš dieną
Rasi da gerą sulauksi naujieną.
Skyrės tada; kunigaikštienė rūmo
590
Slaptomis vietom’s nuėjo pas patį[101],
Rinvit’s per kiemą ėjo į tą patį
Daiktą, pas poną. Viliot’s žingeidumo,
O eit į vidų drąsos neturėdams,
Iš kito šono prie buto priėjo,
595
Ausį taisydams, per plyšį žiūrėdams,
Kas viduj dėsis norėjo.
Ilgai netrukus, sujudo pakeltas
Raktas prie priešinių durų, šešėlis
Šmežtelėj priešais ties durimis baltas.
600
— Kas ten? — sušuko pon's, galvą pakėlęs.
— Kas? Aš. — išgirdo atsakymą lėtą.
O norint ilgai potam da kalbėti,
Nors Rinvits klauso, norint ausį taiso,
Posmų neaiškios kalbos nesupaiso;
605
Spaudžias’artyn vis, suprast aiškiaus geidžia,
Tuštumos vietų ir sienos neleidžia,
Įtampa, Sutarimas Bėgyj, kalba, ką karštai taip užs’ima,
Tyksta tolydžio, ponia tiktai byla,
Nuolankiai, saldžiai, kunigaikštis kyla,
610
Bet tuoj vėl sėdo ir juoktis ama[102]….
Da ponia meldžia… Ant galo, aplieta
Ašaroms, puola prie jo, apkabina
Kojas — verksmu graudumi pačio kietą
Širdį suminkštint, sujudint mėgina;
615
Tad vėl abudu karščiaus, smarkiaus byla
Kalba, kol viskas aplink nenutyla,
Tyka[103]. Vėl šmėžteli drapanos baltos,
Vėl girdėt durys sugirgžda pravertos…
Stoja Rinvitas, bet sunku atminti,
620
Katroji pusė katra apsileidžia.
Gražina vyro buveinę apleidžia,
O Lietavors gula vėl, ir matyti,
Kad tyla jįjį netruks užmygdyti.
Rinvit’s, truputį prie durių stovėjęs,
625
Misli'a, ką veikti, ko tvertis, kur eiti?…
Taip bedūmodams, į kiemą išėjęs,
Ties ponios durim’s pamatė tarnaitį —
Germų, su vokiečiais tas bu'o kalbėjęs,
Klauso atidžiai, nors priešingas vėjas
630
Pykin' ir čion žingeidumą jo godų,
Vienusyk Germus ant vartų parodo;
Skaudžiai užgaut tuom turėjo kryžioką:
Puola prie žirgo, ant balno užšoka
— Tuoj, taria, kardą apgniauždamas saujo'
635
Tuo, duodu žodį. Šlovė taip užgauta,
Jei siuntinys tik nebuč’, srove kraujo
Tavo stabmeldiško būt apiplauta.
Ant siuntinystės beveik praėj’ mano
Visas gyvatas, nors tankiai viešėjau
640
Ciecorių rūmuos’, butuos’ Vatikano,
Šitokios gėdos niekur neregėjau;
Po dangum grynu per nakt’ laukti ryto,
But prasto tarno už vartų išvytu?…
Kvietėtės, prašėt, kad galią patremti
645
Vytauto, bet jūsų mieriai nelemti
Vietoje Vytautui mums rengė grabą,
Ne, jau pažinom jūs' mislį nelabą,
Mierį supratom, tegul dabar bando
Vytaut’s šį kardą atmušt nuo jūs’sprando.
650
Įspėjimas Tai kunigaikščiui daneškie, norėtų,
Da atkartosiu žodžius šiuos jam kartą.
Nors šimtą kartų — vienaip jie skambėtų,
Nes kalboj ricieriaus sykį kas tarta,
Kaip maldoje ne’tsimaino viens žodis,
655
Lūpos ką taria, ranka tai darodys,
Duobę, kurią po mūs' kojomis kasėt,
Tuoj ant savųjų užgriuvusią rasit!
Tikirindams tai kardu kresteli[104] drūčiai,
Kresteldams rikteli: „Paskui vergučiai!’’
660
Sustoj’ pajoję, bet ilgai n’užtruko,
Nieko n’išgirdę į lauką pasuko;
Kartas nuo karto tik ginklas sumirga,
Kartas nuo karto tik padkavos[105] žirgo
Suskamba, kartais girdėt žirgai žvengia,
665
Jie vis kas sykį tolyn, matyt, vengia.
Miškas, paskui juos ir kalnas uždengia.
Sumanymas, Atsakymas Jokit laimingai! Stovėdams, išryko
Tarė Rinvit’s juos akims palydėjęs;
Viskas kaip sapnas po nakties pranyko;
670
Dėkui tau poniut, kas būtų tikėjęs.
Kad pon’s, ką rūstu taip buvo išrodęs,
Atsimainytų, taip greitai atširstų?
O čion, Gražinos viens, kits meilus žodis,
Nei saulė, veik ant dangaus pasirodys,
675
Ūkamą miglų, mislis rūstas skirsto;
Nėr, išties, dyvo! Užmiršęs jaunystę,
Nuomonėj meilės sen’s tankiai paklysta.
Taip viens sau kalba ir galvą pakėlęs
Žiūri į langą, pirmiaus žiburėlis
680
Apšvietė jįjį, dabar tamsa dengia;
Vėl grįžta rūman, ant trepų[106] užžengia, —
Ar kunigaikštis nenorės pašaukti?
Laukė, stovėjo, nuobodu gi laukti,
Pr'ėjo[107] pris durų: ausim tirt mėgina,
685
O naktis poną sunkiau vis migdina.
Skuba, Nerimas, Sujudimas Kaip, taria, viskas stebėtinai klojas?
Skubintis liepė, kaip šitoj adyno'
Mus iš Naupilės išvesti ketino
Vakar, dar miega. Komtūras, pageidautų
690
Vokiešių vadas, pagelbon atjojęs
Laukia, kad dėką, atsakymą gautų,
Tą kunigaikštienė liepia išvyti…
Kiek vakarykščia kalba numanyti
Davė, nors retą girdėjau tik žodį.
695
Bet ką girdėjau, viskas aiškiai rodė,
Kad jįjį siuntinius vakar išvarė
Nežinant viešpačiui; žingsnį padarė
Drąsų, Vieng šitą kartą, bijausi,
Ar ne per daup spėkoms[108] savo jau tiki,
700
Nes drąsus siekis, geidavims, nesykį
Mus pakoroja plėga[109] kuo sunkiausia.
Abejonės, Nerimas Tai taręs, mato ponios siųstą tarną, —
Kunigaikštienė pas save jį šaukė.
Skubinas, bėga į kairijį sparną
705
Rūmo, tenais jį tarnaitė patiko,
Ten Gražina ir pati jojo laukė,
O kad kalbėt, dėl svarbumo dalyko,
Kambaryj juodu du vienu tik liko.
— Liūdnos naujienos! — Gražina kalbėjo.
710
Nors abejonei nereik pasiduoti,
Ką vakar laimė suteikt pavydėjo,
Gal su palukais[110] rytoj atiduoti;
Kęskim ir laukim, kiek tik galėsim,
Paslaptyj stengsimės viską laikyti.
715
Su siuntiniais sutarimą daryti
Kitą kart, ant toliaus atidėsim,
Kad Lietavor’s staiga nepažadėtų
Jiems, ko pačiam paskiaus gailėt reikėtų.
Tu nebijok, ką mes manom daryti,
720
Viešpačio mieriams didžiai neužvodys[111];
Jei tiktai noras, jei reikal’s parodys,
Vėl gal iš naujo viską atmainyti;
Lydon kaip šiandien keliaut pasiryžo,
Jus vest ketino, bet kaip tam tikėti?
725
Tik ką iš tolos kelionės pragrįžo,
Tik ką spėj’ šarvus ir ginklą padėti.
Nors dvasia kilti aukštyn kaskart geistų,
Kūną pailsusį spėkos apleistų.
Neviltis Poniut’, jau visos mūs' viltys pražuvo.
730
Kada kareiviai suėj suvadyti.
Kviesti kryžiokai pagelbon pribuvo,
Noroms, nenoroms, negal ją trukdyti.
Tai mąstis[112] mano, jo reikia klausyti,
Kaip apie tai kunigaikštis kalbėjo?
735
Gražina taikėsi jam atsakyti,
Kaip šiai prieš langą, lauke sudunėjo[113]
Padkavos žirgo, į vidų įėjo
Germus išgąsdintas, pranešdams žinią,
Jogei sargai, kurie leisti dabojo
740
Kelią lydinį, slaptom’s dažinojo,
Kad vokiečiai mus užpulti ketina.
Kad jųjų vadas su broliais, sulaukę
Siuntinius savo, iš girios jau traukia,
Paskui juos knechtai su abazu[114] sekė,
745
O da prieš dieną, kaip tie sargai sakė
Ir kaip kryžiokų vergai išpažino,
Miestą aplenkę, imt pilį ketino.
Sumanymas, Ryžtas Taigi Rinvitas tuojaus, kuo greičiausia
Viešpatį keldams rados tegul klausia,
750
Ar nuo jų gintis mūruose liksm,
Ar drąsiai priešą ant lauko patiksim?
Sargas, ką susekė juosius, pirmiausia
Raitelius, sako, užpulti vertėtų;
Kol knechtui jiems su pagelba prispėtų.
755
Girioj, iš šono slapta prisėlinę,
Raitiesiems broliams kaktas sudaužysim,
O paskui žirgais pėsčiuosius sumynę,
Veislę gyvačių suvis[115] išnaikysim.
N’išpasakyta didžiai žinia šita
760
Užgav’[116] Gražiną, užgav’ ir Rinvitą.
— Kur siuntiniai, klausia ji, ir matyti
Atsakos laukt nor, bet Germus tylėdams
Stov’ tik ir baugiai į jąją veizėdams,
Geidžia iš veido mislis išskaityti.
765
— Ką girdžiu, taria, kur siuntiniai klausi
Vokiečių dingo? Teikis atsiminti,
Kaip, vardan pono, pati kuo greičiausiai
Pilį apleist jiems liepei prisakyti.
Išgąstis, Ryžtas Taip — jiji tarė, išblyško, pabalo,
770
Išgąstis veidus kaip sėte apsėjo;
Maišti mislis, žodžius painioj, ant galo
Atmenu, taria — bet kaip tai galėjo
Stotis? Paliept ir ne'tmint apie nieką?…
Bėgu pas patį… O ne… Tiktai vienas,
775
Vienas tik kelias jau man pasilieka…
Nor eit… sustoj, ir primerkus blakstienas,
Vėl misl’ia sunkiai — užmanymai gilūs
Jos veide rodės: nušvito, uždviso,
Bet pasikėlė tuoj vėl ir iškilus
780
Apgulė šįkart ant veido jau viso;
Mieris, prieš valandą gimęs, priėjo,
Tik jį pradėt ir išpildyt reikėjo.
— Da, sako, eisiu pas patį, tikiuosi,
Šį kartą mieriai nebus suvilioti…
785
Genijau, išnešęs ginklus jam paduosi,
Žirgą puikiausią tarnams pabalnoti
Liepsi, o tu geidimus, Rinvituli,
Jojo išpildindams, tuoj, kaip priguli
Valią ir norą kareiviams išduosi. —
790
Tai kunigaikščio žodžius atkartoju.
Toks jo geidavims, tokia mislis jojo;
Manęs neklauskit, staigu dažinosit;
Dabar, suėję prieš rūmus, sustosit,
Kad pasitikt' ir kad prieš kelionę
795
Tinkančią vadui atiduot' guodonę.
Tariusi greitai išėj', kaip ketino.
Tuo paskui ją ir Rinvit’s išsėlino;
Skubinas, eina, o eidams dūmoja:
— Kur bėgu, ko? Juk seniai pasirengę
800
Kareiviai laukia ant rinkos sustoję.
Mislydams tai vėl silpnyn, lėtyn žengia,
Kryžium rankas rūpestingai sudėjęs,
Nes mieriai, vakar ką buvo girdėjęs,
Šiandien be posmų viens maišos po kitą;
805
Ne’pim’ pynės jų galva paalsinta[117].
Sumanymas, Didvyriškumas Jau arti rytas pažaras[118] raudonas
Tuoj pasirodys — miega, ar ne, ponas?
Reiktų pačiam eit jį budint, vadinti[119].
Šitai kalbėdams duris jau daryti
810
Nor[120], — durys pačios praviro iš tyko,
Priemenėj jį Lietavor’s pasitiko
Pats; ant pečių jo kaboj purpurinė
Skraistė, ant veido užleidęs varinį
Puikų šašoką[121] turėj, ant krūtinės
815
Rinkės[122] nuo šarvo žėrėjo plieninės.
Kardą apgniaužęs vienoj’ nešė ranko’.
O kitoj skiedą ir rankeną lanko.
Rupėsčiu ar piktumu perteriotas[123],
Koją nedrąsiai, nelygiai vis statė.
820
Ponais, bajorais iš šonų apstotas;
Rodos’ į juos nežiūrėj, jų nematė.
Tik imdams baugiai nuo Germaus saidoką
Ir jiešmų pundą už diržo užkišo.
Bet ką? Nė kardo nešioti nemoka?
825
Prie tiesaus šono aną prisirišo;
O norint matė visi, kad pon's klysta,
Persergėt jį vienog nieks neišdrįsta.
Jau sės ant žirgo: karūnos auksinės
Ištiestos ėmė plestenti[124] po vėją;
830
Trūbom’s, trimitais jau eilios šalinės
Vadą pasveikinti buvo norėję;
Jis davė ženklą ranka, kad nutiltų.
Paliepė jot paskui save iš tyko,
O prie tam, kažin dėl kokio dalyko,
835
Sargus išvedęs per volą, už tilto,
Pylimą tuščią uždaręs paliko.
Čion, keliu stačiai per miestą išjoję,
Leidos į klonį, pasuko po tiesiai,
Bet artyn kelio tuoj vėl sukdamiesi,
840
Jojo takais, ką po mišką blūdžioja[125].
Kad tarp griovių, tarp medžių šakotų.
Arčiaus prie priešų nematant prijotų.
Puolimas Tuoj už Naupilės, į vokiečių šalį.
Kaip toli balsas kryžioką nešt gali
845
Pučkos[126], upelis siaura vaga sriovi.
Miškas jį lydi šešėliais pridengdams,
Toliaus už vieškelio kaln’s aukštas stovi;
Tenais upelis plačiaus lyg paplūsta,
Vienog, pastovų, bebėgdamas, rūstą
850
Kalną užmatęs, šalia prasilenkdams,
Sprąsta pro jį ir, kad pasikavotų[127],
Lenda pabūgęs po ežero plotu.
Čion, kad lietuvių pulkai nusileido,
Mato ant kalno, prieš mėnesio veidą
855
Šviesą, kaip varis ir plienas žvilg’ ore,
Vaikščioj' kareiviai ginklais apsikorę,
Ir kaip, ant galo, visu kalno plotu
Apgula pulkas pėsčiųjų ir jotų.
Taip lygiai puikiai išžiūr prieš mėnulį
860
Girios, ant kalno Panarų ką guli,
Kad žalių rūbų jų vėjas nuskabo,
Kad rasos šviesios kruoputės[128], ką kabo
Tankioms eilėms ant žalių lapų vietos,
Tampa nuo šalčio į perlus nulietos.
865
Žiūrint keleiviams tad rodos’ iš tolo,
Medžiai sidobro, o lapai krištolo.
Kova, Narsumas Liūts taip nešoks, kad jį iešmas pataiko
Kaip kunigaikštis, tą viską regėdams,
Metės pirmyn, širdyj kerštą turėdams,
870
Kurį didžiausias pavojus n’užlaiko.
Paskui kareiviai nuo jo ne'tsilieka.
Tas tik dalyk's didžiai stebin' kiekvieną,
Kodėl viens skirias ir kodėl šiandieną,
Vadus be persargos jokios palieka?
875
Argi taip drūčiai įpyko, įniršo,
Kad net, kaip reik apseiti, umiršo?
Rinvitas viską tai tėmija, mato
Ir tuojaus pats, kunigaikštį vaduodams,
Rodo, drąsumą kareiviams daduodam's.
880
Iš trijų šonų jais kalną apstato;
Priešais šarvuotus, kampuos ir į vidų
Tuos, ką lankus valdyt moka, pastato.
Jau lenkias’ žemėn, jau ženklą išvydo,
Kyla jiešmai ir dar, myrį kad mato,
885
Kryžiokai viską, kas dėsis, suprato.
Gynyba, Narsa, Puolimas Leidžias nuo kalno; lankus pasidėję.
Lietuviai stengias jiems kelią pastoti,
Pirmiaus, ką tamsom’s nakties užkavoti,
Priešai, mūsiškiai bu’o liuosais stovėję.
890
Maišos dabartės, į krūvą suėję,
Riksmas, dejavims visam’ mūšio plote\
Čerška tik pliens, kardai galvas kapoja, —
Ką ranka lieka, sumindžioja koja.
Bet Lietavors, priešakyj’ vis kovodams,
895
Suvis iš karščio prie priešų priėjo,
Anie ant dangčio, kurs veidą kavodams
Slėpė, ant rūbų pažint jį turėjo;
Lenkias nuo jo, ir iš pulko jų viso
Nė viens palikt kunigaikščio n’išdrįso.
900
Ar Kovas kertant jam ranką sulaiko,
Ar mažin’ pajėgą kirčio jo tvirto?
Norint prispyręs kardu priešas taiko,
Ne vieną da iki šiol’ neparkito.
Kardus, nors veja, kapoja juos naiviai,
905
Barška, į plieną atsimušdams garsiai.
Rankos silpnumą kryžiokai pajautę,
Vėl atsigriebia, stoj’ bėga, ne'tleidžia:
Tuojaus giria jį vylyčių[129] apsiautę.
Pamestą mūšį atnaujinti geidžia;
910
Bet jis per išgąstį baugią ar strioką[130].
Dabar nė durt juos, nė kirsti nemoka.
Kova, Žudynės Sunku nuo myrio buvo atsiginti:
Šimtas kryžiokiškų kulkų jį taiko,
Jau pr’ėję nori nuo žirgo sodinti,
915
Ale[131] lietuviai kryžiokus sulaiko;
Vien’s mušt dabaigia, ką vadas n’įstengia,
Kitas nuo priešų kirčių jįjį dengia.
Jau diena aušta, jau kasos aušrinės
Balta šviesa savo dangų apklojo,
920
Šie da vis lindo, kryžiokai vis gynės, —
Kruvini kirčiai aplink tik lakiojo,
O Laimė, sveriant burtus ateitinės,
Kraujo abi pus’ vienokią im’ dalį.
Ir svarai[132] persvet viens vieną negali.
925
Taip Nemuns, tėvas laivų, botų[133], vyčių[134],
Rumšiškių milžiną pr'ein iš netyčių,
Mušas pro šonus, sriove savo šalta
Apačia graužias, krūtinę iškeltą
Meta per viršų. Įpykinta uola
930
Gindama drasko, kas tiktai papuola,
Bet nors tiek laiko praėj, prasirito,
Neprasiveikia[135] ligšiol vienas kito.
Vokiečiai viršų lietuvių kad mato,
Likučius gavo, ką buvo kavoję
935
Lig šiolaik girioj, į mūšį jau stato.
Komturs juos veda, patsai pirma joja,
O, kad ant ilgų mūšių paalsintų,
Pulku kareivių naujai padrūtintų
Užtems, mūsiškiai ima abejoti,
940
Pameta drąsą, kitaip laimė virsta.
Vienusyk balsą ant kalno išgirsta,
Kelia žingeidžiai akis, mato jotį…
Kaip žiemoj eglė storai apšarmojus’
Den'g plotą sniego, šašeliais[136] apklojus’,
945
Taip platus ploščius jį slėpė apdengęs:
Ant juodo žirgo, juodai apsirengęs,
Leidos nuo kalno baisingai surikęs.
Kaip kad Perkūn’s leistų žaibą įpykęs.
Įjoj į priešų pulkus ir pradingo
950
Jų eilėse; lik per riksmą, kaukimą
Žymisi smūgiai jo kardo baisingo
Ir numanu, katrų šoną jis pri’ma:
Ten šašok’s lekia, ten vyras pragaišo,
Arklius ir žmones į krūvą sumaišo.
955
Ryžtas, Narsumas Kaipo kirtikai, jei kirst ima šilą,
Aplink, girdėti, bildėjimas kyla.
Sudreba medžiai, kad pjūklai juos graužia,
Girdis, kaip parkirstą medį parlaužia.
Šilui praretus, pro prošvaistą ilgą
960
Matyt kirtikai ir plienas kaip žvilga;
Taip kertant, tiesiant perdėm kelią platų,
Lietuviai jotį pas save pamato.
Skubink, gailiau! Abejojančiai dvasiai
Neški pagelbą, lietuviai jos laukia.
965
Vokiečiai laimi; komtūras pats drąsiai
Jodydams muštis Lietavorą šaukia,
Tas pr’ėj, sustojo… ir nožmumu savo,
Kad mūšis baigsis myriu pranašavo.
Mirtina žaizda Lietavors kardą iškėlęs jau turi;
970
Komtūr’s Perkūno ginklu į jį taiko.
Sudreb' lietuviai, į vadą pažiūri.
Dieve, jau kardo delnuose ne'tlaiko,
Kamanas[137] žirgo iš rankos paleido,
Puola nuo balno, jau alpstančiu veidu.
975
Svyrant ištraukt neb’gal iš po šašoko,
Kad jam savieji pagelbon prišoko.
Susten’[138] juods jotis, kaip rodos’ stenėtų
Juods debesys, ką žaibus smarkius mėto.
Žirgą užgavęs artyn tik prijojo.
980
Kel’ raguotinę[139] aukštyn, užsimojo
Ir taip komtūrą paleidęs ja kirto.
Kad tas apkvaitęs iš balno išvirto.
Kur kunigaikštis bajorų apstotas,
Pr'ėjęs tenais greit diržus atliuosavo,
985
Atsargiai skesdams drapnas šarvotas
Apžiūrėj opą, ką krūtinėj gavo.
Bet šarvus imant, vėla sukrekėjęs
Kraujas sujudints gausiaus ėmė plūsti,
Skausmą ligonis turėjo pajusti,
990
Pakėlė galvą, aplink apžiūrėjęs,
Tarnus, dvarelius atstūmė nuo savęs.
Ir tiesią ranką Rinvitui padavęs,
Ilgai kalbėj, jį už rankos laikydams
Visi girdėjo, kaip prašė iš lėto,
995
Kad tas, kokią ten slaptą užlaikydams,
Apie viską, ką tik žino, tylėtų.
Atpažinimas Rankas Rinvitas žemyn net nuleido.
Šiurpuliai kūną jo drugiu pakratė:
Balsą kad vado išgirdo, ant veido
1000
Kad pažiūrėj, iš po antkakčio storo,
Stebuklai didi, Rinvitas pamatė, —
Veidas nebuvo veidu Lietavoro.
Gaudžia trimitas, namo grįžti rengias.
Karžygis vadą ant žirgo sodina,
1005
Joja šalia, ranka opą pridengęs,
Tekantį kraują kiek galint malšina;
Paskui jį greit ir visi žirgus leidžia,
O matyt, vieno jųjų širdys geidžia,
Jei dievas myrį jau vadui paskirtų,
1010
Kad nors kelionėj staiga nenumirtų.
Štai prijoj gardą[140], Miestas, Sugrįžimas, Viltis už gardo sustoję
Jųjų pargrįžtant gyventojai laukia.
Bet būrys liūdnas pro anuos prajoja,
Stačiai paniūręs į pylimą traukia:
1015
Rėvą kad perjoja, tiltą užtraukia,
Kur sargai volą aplinkui apstoję,
Kad nieks į pilį n’įeitų, daboja.
Jau paskutiniai kareiviai parvyko,
O norint mūšį taip didį atlaikė,
1020
Grįžtant pilėnai kad juos pasitiko,
Akis graudingas nuo džiaugsmo n’užlaikė.
Nes norint liūsta, nors ašaras lieja,
Jautriosios širdys gaivina nodieją[141].
Nieks pilin n’ėjo, nieks nieko nežino:
1025
Nuėmė tiltą, vartus užrakino,
Tik paliai rėvą, kirtikai nuėję
Renčia[142] medžius, šakas, krūmus kapoja.
Kerta, prikirtę, šakas nugenėja
Ir viską skubiai į pilį nešioja;
1030
Baimė su tuom da didesnė pastoja.
Kur stov’ šventynėj aukurai sukurti
Dievui, audroms rudeninėms kurs blaško[143].
Kur ožiai, ožkos ir jaučiai nudurti
Vietą degėsių kraujais kasdien taško;
1035
Ten didį laužą iš malkų pastato,
Platų ir aukštą, kaip akys užmato.
Laužas, Apeigos Viduryj laužo yr’[144] ąžuolas žalias,
Po juo ginkluotas, ant žirgo, išbalęs
Vergas matyti[145], gražiai parėdytas,
1040
Stovi retežiais drūtai prirakintas. —
Vadas kryžiokų, kursai siuntiniaudams
Vakar atkeršyt lietuviams žadėjo,
Kurs kunigaikštį netyčioms užšaudams,
Atmonį skaudų atpildyt’ mokėjo[146].
1045
Aplink, prie laužo, giminas[147] stovėdams
Pasekmę liūdną karės sulaukt geidžia,
Ir kiekviens… mislių spiečius kratinėdams,
Iš širdies vis da nodiejos n'išleidžia;
Akys nuliūdusios juos į rūmus traukia,
1050
O ausys godžiai žinių iš ten laukia.
Štai ir trimitas iš bokšto padėto
Pilyj girdėti, per tiltą, iš lėto
Artinas’ pulkas apsiašarojęs,
Nešdams ant rankų prie laužo lavoną.
1055
Kardas, saidokas jo guli pas kojas.
Aplink apsiaučia jį skraistė raudona;
Rūbas vadovo, bet nematyt veido, —
Antkaklį platų ant jojo užleido.
Jis, Lielavoras tai, pons duosnios rankos,
1060
Kursai sulygti su juo gal pataikyt,
Vokiečius grumiant, ar mušant lenkus,
Kurs namie gminą mokės taip sutaikyt?
Viešpat, kurį taip padonys guodojo!
Kodėl da'r[148], laidojant tave, n'užlaiko
1065
Garbingų papročių senojo laiko?
Ne tokia garbe senovėj šventojo’,
Lietuviai kūnus didžiūnų kavojo!
Kodėl su tavim neb’eina į rojų
Germus, kurs sergėdams tavo dabojo
1070
Žingsnį kiekviną? Ir trauru apdėtas
Žirgas, bičiulis kovų numylėtas?
Sakal’s ir šunės, laukuos ir po girią
Tiek džiaugsmo, vargo su tavim datyrę!
Taip kalb’ prasčiokai, kareiviai suvilgo
1075
kūną medum ir[149] ant laužo jį deda[150];
Prie balso vamzdžio, vienaip liūdno, ilgo,
Kunigai giesmes lydėjimo veda.
Vienas, vyriausias, į ranką paėmęs
Peilį į krūtį kryžioko jau stato,
1080
Tyčiom’s jį laiko į širdį įrėmęs,
Štai juodą jotį vėl atvykstant mato.
Kas jis, iš kur jis? Kareiviai pažino’:
Mušantiš šiandien pakalnėj, iš ryto,
Kad lietuviai pamest mūšį ketino,
1085
Kad vokiečiai kunigaikštį apspito[151],
Jis, tartum kokia dvasia — geradėjas,
Ką laimint žmones gėrybem’s paprato,
Kad mūsiškius jau apilsusius mato,
Spėkų ir dvasios priduoda atėjęs.
1090
Tiek tik težino. Ir da’r jį išvysta
Ant to pat žirgo, ir da’r toj pat dengia
Skraiste. Bet kas jis? — Žiūrėkit! Pradengia
Veidą — kaip yr’, pasirodo… O dyvas!..
Jei ne vylia[152], jei mūs’, akys neklysta,
1095
Tai Lietavors, kunigaikštis dar gyvas!
Gyvas! Surinka balsu vienu, gyvas!
O išduot’s garsas, ilgai nenustodams,
Griaudžia toli po Naupilės aplinką,
Visus jis linksmin’, visiems judin’ širdį;
1100
Tik Lietavors jo neb’jaučia, neb’girdi…
Stovi ir, rod’s jau ant nieko ne’tbodams,
Liūdnai, graudingai į minią pažiūri,
Šaltu už viską juoku dėkavodams,
Juoku, kurs jokios gyvybės neturi,
1105
Kurs skaistų veidą ir akis apklodams,
Tiek tik linksmybės priduoda ir dabo[153].
Kiek pundai kvietkų padėti ant gralo
Teisybė Tyka. Deg’ laužą, ugnis aukštyn kyla,
O kunigaikštis, visuotiną tylą
1110
Pertraukdams — „Žinot kieno čionais kūnas,
Sako, nuo laužo Anapilyn žengia?
Tai Gražina, moteriškė — didžiūnas!”.[154]
Kerštą atpildžiau, bet kerštas n’įstengia
Sugrąžint širdžiai ramybės! Suriko,
1115
Šoko ant laužo ir dūmuos… išnyko [155].

Pažaislyj'[156]. 1888 m.

Epilogas išdavėjo

Skaitytojai malonūs, šitą pasakaitę
Nesuprasit gal gerai, lik galo daskaitę.
Nes kad viskas neaškioj perspektyvoj dyla,
Daug klausimų mintyje suerzintoj kyla:
1120
Kodėl Gražina viską taip neaiškiai veikia?
Kodėl pats jai per vėlai pagelbą suteikia?
Antra, ar ji saunoriai pradeda tą karę,
Juk vokiečiai su patim bu’o sandarą darę?
Atsakymū šitam knygoj sunku rasti.
1125
Nes autorius abelnai viską duod' suprasti.
Tikrų žinių kaip reikia n'įstengdams paduoti.
Malonėjo mat tylėt velyj, nei meluoti. —
Mirus, rankraštis tas man kasžin kaip pakliuvo,
Aš perskaičiau, pamatęs, kad rašte nebuvo
1130
Mislys aiškiai surištos, kaip būti privalo.
O norėdams datęsti pasaką lik galo.
Naupilėje teiravaus, klausiau vieno, kito,
Bet teisybės nežinoj nieks, išskyrus Rinvito.
Tasai vėl per prisiegos ar prižadų raikštę[157],
1135
Ką patyrė, nė vienam n'išreikštė į aikštę.
Laimė, kitas bu'o žmogus, kurs paslaptį šitą
Žinojo gal ne aršiaus už patį Rinvitą, — (dams,
Germus ponios, tas menkiaus prižadus laiky
Pasakojo, aš rašiau, o aiškiai matydams,
1140
Kad jo žodžiui ir knygos susitaiko daikte,
Pasiryžau jais šią istoriją baigti.
Germus kalbėj: — Gražina, kaip tik dažinojo,
Ko vokiečių siuntiniai taip vėlai atjojo,
Tuoj nubėgo pas patį, bet, nors ką nė darė,
1145
Lietavors lyg apkurto, lyg ausis uždarė:
„ Ne, ir ne”. Taip Gražina išeina apvilta,
Siunčia mane siuntinius sulaikyt prieš tiltą
Ant terasos, arba ne, ant valandos laiko
Paliept jiems, te už pilies vartų susilaiko.
1150
Nesupratau, paskubus mat greit žodžius tarė, —
Aš nuėjęs jiems sakiau: „Jus laukan išvarė! ”
Iš to visa nelaimė, vokiečiai įnirto
Ir, vietoje būt draugais į priešus pavirto.
Kad Gražinai pasakiau viską, kas įvyko,
1155
Bėga vėla pas patį, aš paskui, iš tyko,
Abu kartu kambarį pasilsio atlankę,
Kunigaikštis, girdime, tamsoj miega, krankia;
Pr’ėj Gražina prie lovos, budinti n’išdrįsta,
Bet tuoj kita jai mislis į galvą atklysta:
1160
Ima kardą, ką šalia prie lovos kabojo,
Deda šarvus ant savęs, velkas’ plaščium jojo
Ir paliepus man tylėt, lėtai prasitraukia.
Eina laukan, kur žirgas pabalnotas laukia,
Bet kad besėdant kairiu šonu atsisuko,
1165
Matau, kardo neturi, misliu sau, nutruko
Ir rūmuose kur liko, bėgu greit ieškoti,
O tuo tarpu kareiviai jau pradeda joti,
Jr išjojo; sargai juos išleidę į karę,
Kaip paprastai, tur tiltą ir vartus uždarę.
1170
Nėra rodos, sugrįžtų atgalios į rūmus,
Laukiu, kas bus, n’užilgo klonij matau dūmus
Girdžiu griausmą šaudyklių, kanuolinių[158] šūvių
Ženklą pradėtos kovos su priešais lietuvių.
Lietavoras tuo tarpu, gana išmiegojęs.
1175
Ar pabudints bildesiu, kelias’, atsistojęs
Ploja, šaukia. Įslinkęs aš į tamsų jojo
Rūmą, regėjau, kaip ginklų ieškojo.
Baldė duris, pribėgo prie Gražinos buto,
Grįžęs, išlaužęs kliūges[159], kieme pasijuto
1180
B’ėsąs; vėl šaukia, rėkia vėl iš viso vieko,
Nieks jam nieko, ne’tsakė, nes nebuvo nieko.
Tad į stonią[160] nubėga, vartus pats at’daro.
Klauso, užsėdęs žirgą zovada[161] pavaro,
Ir kaip žaibas, per laukus, per mišką ir klonį
1185
Vieton kovos kuo veikiaus dasigaut maloni.
Aš vis stoviu prie lango, laukiu mūšio galo,
Jau dienoja, jau ryto aušrinė pabalo, —
Grįžta visi — Lietavor’s, Rinvit’s ir Gražiną
Apalpusią, ant žirgo sėdinčią, grąžina
1190
Sužeistą. Sunku išreikšt tą valandą baugią!
Kassyk silpsta, kraujai ją viduriuose smauga,
Puolus’ vyrui prie kojų, pilna meilės jausmo,
Ir guodonės, gailesčio ir mirtino skausmo.
— Pučiut’, sako, tai pirmos yr’ ir paskutinės
1195
Mano kaltės, atleisk jas dėl meilės tėvynės.
Ir numirė, ant vyro krūtinės pasvirus;
Aš ir tenais stovėjau lik mirštant, numirus.
Kada kūną kareiviai laidoti apnyko.
Pasislėpiau. — Žinot, kas toliaus atsitiko.
1200
Taip pasakoj, iš pradžių paslapta, iš tyko,
Bet po mirčiai Rinvito, kad baimė išnyko,
Germui kalboj nuo nieko nereikėj dabotis,
Žinia toj kaskart labiaus pradėjo plėtotis:
Da’r, nėr žmogaus ant plačių Naugarduko plotų,
1205
Kursai apie Gražiną dainos nežinotų;
Žino, dainuoja bernai, kartoja mergaitės, —
Kovos vietą vadina lauku Lietuvaitės.

Przypisy

[1]

išrodo — čia: atrodo. [przypis edytorski]

[2]

Rūmai, statyti ant kalno Naupilės — Naupilė arba Naugardukas, iš slovėniško Novogrodek, miestas Lietuvoj, kitados buvo sėdynė Jadvinoj, o paskiaus rusinų. Laikuose Batijaus Naugardukas buvo išgriautas totorių. Po totorių pasišalinimo vėlu [vėlu — vėl. red. WL.] buvo užimtas Lietuvos kunigaikščio Ardvilo, sūnaus Montvilos; apie tai Strijkovskis taip rašo: „o kada (lietuviai) persikėlė per Nemuną, už — i mylių rado grafų ir aukštą kalną, unt kurio piriuiaus buvo Novogrodkas, sostapilis rusiškų kunigaikščių, sugriautos caro Batijaus, tenais Ardvilas tuoj uždėjo savo sostapilį ir vėlu atnaujino pilį, o, kad nebuvo kam ginti, apėmęs be praliejimo kraujo didelius plotus rusiškųjų žemių, ėmė rašytis Didžiu Kunigaikščiu Naugarduko”. (Kronika Strijkovskio, lapas 265, išdavime Karaliaučiaus). Pilies griuvėsiai rėpso po šiai dienai. [przypis autorski]

[3]

palšas — neryškios spalvos, nublukęs. [przypis edytorski]

[4]

rėvas — vandens kritimas užtvankoje. [przypis edytorski]

[5]

volas (lenk.) — pylimas. [przypis edytorski]

[6]

pusto — dab.: pusto;galanda. [przypis edytorski]

[7]

koki — trump.: kokie. [przypis edytorski]

[8]

jotis — raitelis. [przypis edytorski]

[9]

ant balso — išgirdęs balsą. [przypis edytorski]

[10]

retežis — grandinė, pančiai. [przypis edytorski]

[11]

apmalšint — vietoj pamalšinti. [przypis redakcyjny]

[12]

suėj’ — trump.: suėjo. [przypis edytorski]

[13]

raikštis — dab.: raištis, virvelė kam surišti. [przypis edytorski]

[14]

Kryžių ant kaklo prie raikščio geltono — kryžiokų brolystė (iš lenkiško zokonas), vadinta Brolyste kavalierių špitolės, taip pat Brolystė marijanitų, tautonų, uždėta [uždėta — čia: įsteigta. red. WL.] 1190 m. Palestinoj, paskiaus, apie 1230 m., pašaukta Mozūrų kunigaikščio Konrado dėl apgynimo Mozūrijos prieš prūsus ir lietuvius. Apsigyvenę Kulinės žemėj, kryžiokai pasidarė baisiausiais prie šalsne vien Lietuvos, bet ir visų aplinkinių krikščioniškų kraštų. Abelnas [abelnas (brus.) — visuotinis, vienas, bendras. red. WL.] anų laikų kronikierių bakas yra tas, kad tai vokiečių brolystei išmetinėja [išmetinėti — čia: priekaištauti. red. WL.] gašlumą, nuožmumą, puikų ir menką rūpinimąsi apie dalykus tikėjimo. Vyskupai siuntė pas popiežius skundus, kad kryžiokai periškadija [periškadyti (lenk.) — trukdyti. red. WL.] jiems plėsti tikėjimą tarp stabmeldžių, paveržia bažnytinius turtus ir spaudžia dvasiškuosius. Daug galėtume privesti čion tame dalyke darodymų [darodymas — įrodymas. red. WL.] iš bylų, tiek kart paduotų ciecioriui [cieciorius — čia: ciesorius, monarchas. red. WL.] ir popiežiui; bet, jei kas tikėt mums nenorėtų, talpiname čion žodžius vieno bepusiško [bebusiškas — nepalaikantis niekieno pusės. red. WL.] kronikieriaus, Jono iš Wintertur (Johanes Witoduranus). Tas rašėjas, pagirtas už tiesmukumą, neturėdamas jokio piktumo ant kryžiokų, o kaipo vokietis ir kunigas, jei būtų nežinojęs teisybės, nebūtų užstojęs stabmeldžių. Tiesmukais žodžiais, pagadinta lotyniška kalba, jis taip rašo: „Tais laikais, kaip girdėjau iš lūpų ištikimų žmonių, kryžiokai, plačiai viešpataujantys Prūsų žemėje, apskelbė Lietuvos kunigaikščiui karą ir varu [varu — jėga, prievarta. red. WL.] išlupo nuo jo dalį valdybų; kad atgautų savastį, kunigaikštis prižadėjo jiems, kad priimsiąs katalikų tikėjimą; kada kryžiokai tokio prižado nenorėjo klausyti, tarė jiems kunigaikštis lietuviška kalba: „Matau, kad jums neina apie tikėjimą [jums neina apie tikėjimą — jums nerūpi tikėjimas. red. WL.], tik eina apie pinigus, ir dėl to geriaus pasiliksiu prie savo stabmeldiško tikėjimo”. „Apie tuos tai kryžiokus žmonės pasakoja (kurie tam dalykui katalikiškam tikėjimui, kad jie prasmegtų, yra didžiai bledingi), jog jie malonūs, kad užkariauti stabmeldžiai geriaus pasiliktų stabmeldžiais ir mokėtų jiems donią [donia (brus.) — duoklė. red. WL.], nei kaip priėmę krikštą turėtų būt atliuosuotais [atliuosuotas — išlaisvintas. red. WL.] nuo donios; ko jie (stabmeldžiai) nuolat maldavo ir maldauja. Yra taipgi paskalas, kad jie (kryžiokai) užpuola ne vien žemes stabmeldžių, bet ir krikščionių”. (Corpus Histor. medii aevi, edilio, J. Gerg. Eccard, Lipsiae, p. 1874). Taip pat išsireiškia apie kryžiokus ir su visais mažmožiais [mažmožiai — smulkmenos. red. WL.] aprašo jų nuožmius darbus ir netikusį jų pasielgimą su prūsais ir lietuviais vokiškas raštininkas Augustas Kotzebue, savo rašte, labai akyvame [akyvas — labai pastabus, įžvalgus. red. WL.] dėl Lietuvos istorijos tyrinėtojų „Preussens seltere Geschichte v. Aug. v. Kotzebue, 1808. Riga 4 Rde). Šiurpuliai perima beskaitant apie nuožmumus, kurių kryžiokai dasileisdavo su nelaiminga lietuvių ir prūsų tauta; privedame čion tik vieną paveizdą [paveizdas — dab.: pavyzdys. red. WL.]. Pabaigoj 14 šimtmečio, kada prūsai jau visiškai buvo pamušti ir apmalšinti, didis kryžiokų mistras [mistras — meistras. red. WL.] Konradas von Vallenrod, užpykęs ant Kumerlandijos vyskupo, prisakė visiems jo diecezijos kiemionims [kiemionis — kaimietis, sodietis, žemdirbys. red. WL.] nukapoti tiesias rankas. Apie tai liudija Leo Treter ir Lukas David. Tokiais tai buvo kryžiokai, brolystė, susidedanti vien iš vokiečių, per ką jie juom labiaus neapkentė lietuvių ir slovėnų. Vokiečius jau iš senovės lietuviai vadino šunimis, velniais ir kitoniškais vardais paniekinimo. [przypis autorski]

[15]

Aszmenims kardo tuoj, pervėres širdį…. — Nėra tad dyvo [dyvas — nuostabus dalykas, keistenybė. red. WL.], kad prūsai ir jų broliai lietuviai kryžiokų neapkentė, kuri neapykanta, galima sakyti, buvo įgimta jų charakteriui. Stabmeldiškais laikais, o net ir krikščioniškais, laidojant lietuvį ar prūsą, raudotojai giedodavo: eik, vargše, iš vargų šios pasaulės į laimingesnį gyvenimą, kur kraujageriai vokiečiaineviešpatus tau, tiktai tu jiesiems. Apie ką liudija Bielskis ir Strijkovskis. Iki šio laiko Prūsų Lietuvoje labai užgautum kaimietį, jei jį pavadintum vokiečiu. [przypis autorski]

[16]

Nors vokietis, žmones kalbant, suprato: — Lietuviai ir prūsai ne tik blogai mislija apie vokiečių būdą, bet ir apie jų supratimą; pas juos yra priežodis: paik’s, kaip vokietis (po pietų). (Žiūrėk Kotzebue, t. 1, p. 72. Veizdėk taipgi Lindės žodyne žodį vokietis, ir Rhesą: Das Jahr in vier Gesaugen aus dem Lithauischen des Christian Donelaitis).[Neperseniai mir3s profesorius Karaliaučiaus universiteto Rhesa, tarp kitų liekanų lietuviškos literatūros, atgarsino poemą lietuvio Donelaičio, apie 4 dalis metų, hegzametru parašytą, su priedu vokiško vertimo ir su moksliškais paaiškinimais, virš menėtų raštų, kas link įtalpos [įtalpa — čia: turinys. red. WL.] ir dailaus išsireiškimo, verti yra pagyrimo, ir verti, kad mes jais užsiinteresuotume [užsiinteresuoti (sl.) — susidomėti. red. WL.] da ir dėl to, kad yra tikrų paveikslų būdo lietuvių. Garbė paguodotam [pauodotas — čia: garbingam, pagerbtam. red. WL.] vyrui, kuris būdamas svetimžemiu užgėdina [užgėdinti (sl.) — gėdinti. red. WL.] tautiečius (rodaków), kurie menkai rūpinasi apie istoriją savo tėvynės. (Prierašas Mickevičiaus. (przyp. autorski.)] [przypis autorski]

[17]

nepri’ma — trump.: nepriima. [przypis edytorski]

[18]

mūs’ — trump.: mūsų. [przypis edytorski]

[19]

buo — trump.: buvo. [przypis edytorski]

[20]

dabartės — adbar, šiuo metu. [przypis edytorski]

[21]

nemiegojo — ponemiegoj. [przypis redakcyjny]

[22]

n’įveikia — trump.: neįveikia. [przypis edytorski]

[23]

muš' — trump.: muša. [przypis edytorski]

[24]

rūškanas — niūrus, piktas, rūstus. [przypis edytorski]

[25]

misli’o — trump.: mislijo. [przypis edytorski]

[26]

ant galo (lenk.) — čia: pagaliau. [przypis edytorski]

[27]

paliauti — nustoti. [przypis edytorski]

[28]

Vytauts Lydos kunigaikščiu uždėjo mane. — Vytautas, sūnus Kęstučio, vienas iš prakilniausių vyrų, kokius Lietuva išdavė. Apie jo kariškus veikalus ir jo politiką, išskyrus lenkiškuose raštuose, galima skaityti pas Kotzebue, aukščiaus paminėtame rašte, yptingai III tome, ir Gyvenime Švidrigailos, — (Switrigail… von August von Kotzebue. Leipzig 1820). [przypis autorski]

[29]

pati — žmona. [przypis edytorski]

[30]

triūbyti — pūsti trimitą, duduoti. [przypis edytorski]

[31]

ik — trump.: iki. [przypis edytorski]

[32]

Mindaugo kapą kaip tik pirmutinis — Mindaugas, Mindagos, Mindovė, Mindak, Mendoulf, sūnus Ringvaldo arba Ringoldo ar Ringauto, didis Lietuvos kunigaikštis, pirmutinis, kurs Lietuvą išliuosavo iš po svetimos įtekmės [įtekmė — įtaka. red. WL.] ir iškėlė į didelę galybę. Kaimynai jo baiminosi. Mindaugas buvo priėmęs krikščionišką tikėjimą, popiežiui pritariant, apsivainikavo Lietuvos karaliumi Naugarduke 1252. Netoli nuo Naugarduko yra kalnas, kurį iki šiol žmonės vadina kalnu Mindaugo. Tas kalnas esąs kapu to didvyrio. [przypis autorski]

[33]

lydinės — Lydos. [przypis edytorski]

[34]

begalis — begalinis. [przypis edytorski]

[35]

skaitlius — skaičius. [przypis edytorski]

[36]

karštojo' — trump.: karštojoj. [przypis edytorski]

[37]

dasiprato — suprato. [przypis edytorski]

[38]

adyna (lenk.) — valanda. [przypis edytorski]

[39]

Ponut’ — trump.: Ponuti (kreip.) [przypis edytorski]

[40]

mieras (lenk.) — tikslas. [przypis edytorski]

[41]

padonis (lenk.) — pavaldinys, tarnas. [przypis edytorski]

[42]

guodonė — pagarba, garbė. [przypis edytorski]

[43]

roda (lenk., brus.) — pasitarimas, sueiga. [przypis edytorski]

[44]

ne'tsurgums — neatsargumas. [przypis edytorski]

[45]

drūčiai — stipriai, labai. [przypis edytorski]

[46]

melu užakėja — pripildo melu, sėja melą. [przypis edytorski]

[47]

prabočiai — proseneliai. [przypis edytorski]

[48]

ponavoti — ponauti, būti ponu, valdyti. [przypis edytorski]

[49]

esti — yra. [przypis edytorski]

[50]

sektųs — trump.: sektųsi. [przypis edytorski]

[51]

stokoti — trūkti, neužtekti. [przypis edytorski]

[52]

sens — trump.: senas. [przypis edytorski]

[53]

aptykti — nutilti, nurimti. [przypis edytorski]

[54]

roda — čia: patarimas. [przypis edytorski]

[55]

Ir taip, sietyns ant dangaus kol regėti. — Lietuviai turėjo savo ypatingą laiko apskaitymą — metų, mėnesių ir valandų (Žiūrėk Kotzebue, t. I., p. 35 iki 68). [przypis autorski]

[56]

Tukstanczių porą kryžiokų laimėti./ Jotų ir pesčiųjų dvigubai lieka. — Kryžiokiška karių minia buvo padalinta taip: pirmiausiai broliai arba „zokoninkai”, germukai ir broliai svietiški, prigulį prie brolystės; toliaus raiteliai — joti, liuosnoriai [liuosnoriai — savanoriai. red. WL.] arba nusamdyti kareiviai, ir pestininkai, vadinti Landsknechtais, Fussknecht’ais arba tiesiog Knechtais, taipgi brolystės nusamdyti. [przypis autorski]

[57]

Kūnu kur kas didesni už manuosius. — Veik kiekviename kovų aprašyme kronikieriai užtėmija [užtėmyti — pastebėti. red. WL.], kad vokiečiai perviršijo lietuvius didumu kūno ir pajėga; smūgius jų bardišių [bardišius (lenk., rus.) — kirvis su ilgu kotu. red. WL.] lietuviai vargiai galėjo atlaikyti. Kęstutis, Narimanta, nors buvo vikrūs ir sylingi [sylingas (lenk.) — pajėgus, stiprus, galingas. red. WL.], susirėmus su vokiečiais tokiuose atsitikimuose būdavo išmesti iš balno. [przypis autorski]

[58]

ką šviną — po šviną. [przypis redakcyjny]

[59]

n’užsilaiko — trump.: neužsilaiko. [przypis edytorski]

[60]

Žaltys nei svečias kad butan jo slenka. — Lietuviai garbino žalčius, kuriuos priaukindavo ir maitindavo; aiškiausiai apie tai kalba Lasickis (Res Pol. et Lithu., ed. Elzevirorum., p. 309). Strijkovskis savo laikais da matęs liekanas to žalčių garbinimo pas latvius, o Gwagnin kaime Labariškėse, 4 mylios nuo Vilniaus. [przypis autorski]

[61]

užsliuogti — šliaužiant užkopti. [przypis edytorski]

[62]

veltuo — veltui, nenaudingai, be reikalo. [przypis edytorski]

[63]

smakas (lenk.) — slibinas. [przypis edytorski]

[64]

išrodo — čia: pasirodo. [przypis edytorski]

[65]

nor — trump.: nori. [przypis edytorski]

[66]

tikrint — čia: užtikrinti. [przypis edytorski]

[67]

Tieksyk šnekėta, tieksyk buvo tarta. — Visa ši Lietavoro kalba yra aiškiu paveikslu to, ką tame laike dūmojo apie Vytautą visi žemesni Lietuvos kunigaikščiai.' [przypis autorski]

[68]

da'rtės — dabartės, t.y. dabar. [przypis edytorski]

[69]

Ar pelkės Varegų. — Pakraščiai Varegiškų arba Normandiškų jūrų, šiandien įkaltųjų marių. Jau nuo senovės buvo politika Didžių Lietuvos Kunigaikščių, siųst savo gimines į šalis atimtas nuo priešų. Taip darė Montvilas, Mindaugus ir Gediminas. [przypis autorski]

[70]

pylių — pilių. [przypis redakcyjny]

[71]

jūrią — jūrių. [przypis redakcyjny]

[72]

išrėdyti — išpuošti, išdabinti. [przypis edytorski]

[73]

kada’si — trump.: kadaise. [przypis edytorski]

[74]

Ką Vilniuj tur ir Trakuos’ pasistatęs. — Trakai su dviem tvirtynėmis, iš kurių viena išstatyta ant ežero salos, buvo Kęstučio sostapile [sostapilė — pilis, kurioje buvo valdovo sostas. red. WL.], o paskiaus buveine Vytauto. [przypis autorski]

[75]

Taipgi regėjau yr’ klonis pas Kauną. — Keletas varsnų nuo Kauno, tarpe kalnų, tęsiasi klonis, apdengtas gėlėmis, per kurio vidurį sriovi upelis. Yra tai viena iš puikesnių vietų Lietuvoj. Dabar tas klonis vadinasi klioniu Mickevičiaus. [przypis autorski]

[76]

sustoją — sustoję. [przypis redakcyjny]

[77]

kauras — uždangalas. [przypis edytorski]

[78]

mėnas — mėnuo, mėnulis. [przypis edytorski]

[79]

kvartka (rus.) — lango pusė, langelis. [przypis edytorski]

[80]

kumisas — totorių alkoholinis gėrimas, pagamintas iš fermentuoto pieno. [przypis edytorski]

[81]

joj' — trump.: joja. [przypis edytorski]

[82]

balana (rus.) — pakraštinė jaunesnė medienos dalis. [przypis edytorski]

[83]

viet' — trump.: vietoj. [przypis edytorski]

[84]

Jįjį, nelyginant antrą Mindaugą,/ Garbina puotose mūs’ vaidilučiai. — Vaidilučiais vadinosi kunigai, kurių priderystė [priderystė — priedermė, pareiga. red. WL.] buvo apsakinėti arba apgiedoti visokių apeigų metu, o ypatingai rudens laiku šventės ožio, prosenių dejas [deja — pareiga, vargas. red. WL.]. Kad senovės lietuviai ir prūsai mėgo poeziją ir lavinosi dainininkystėje, apie tai gali liudyti senobiškos dainos, kurių didelė daugybė iki šio laik užsiliko žmonių tarpe, o taipgi liudija senoviški raštininkai. Strijkovksis rašo, kad kunigaikščių laidotuvių metu, kunigas apdainuodavo jų garbius darbus, ir, kad laikais Miechovitos žinoma buvo daina apie kunigaikštį Zigmantą, kurį užmušė rusų kunigaikščiai. Bet žingeidžiausią [žingeidžiausias — įdomiausias. red. WL.] apie tai žinią randame vokiškame rašte Versuch einer Geschichte der Hochmeister. Berlin 1798. Autorius tos brangios knygelės Beckeris cituoja seną kroniką Vincento iš Mogunto, kurs buvo kapelioniu [kapelionios — kapelionas, kunigas, tikybos mokytojas. red. WL.] didžiojo mistro Dusener’o von Arfberg, ir rašė savo laikų nusidavimus (nuo m. 1346). Tarp kita ko ten skaitome, kad didelės puotos metu, atsibuvusios [atsibuvusi (lenk.) — įvykusi. red. WL.] iš priežasties išrinkimo didžio mistro Winrich von Kriprode, vokiškas Minesingeris giedojo ir buvo apdovanotas pagyrais ir auksine taure. Tokis priėmimas dainiaus užukvatijo [užkvatijo — čia: sužavėjo. red. WL.] ir ten b’esantį prūsą, vardu Rizelius; prašė jis, kad ir jam būtų daleista dainuoti prigimta lietuviška kalba, apdainavo jis dejas pirmutinio Lietuvos karaliaus Veidavučio. Didis mistras ir kryžiokai, nesuprasdami lietuviškos kalbos, išjuokė dainių ir davė jam dovanų pilną torielką [torielka — lėkštė. red. WL.] riešutų lukštų. Kotzobue rods primena apie tą atsitikimą, bet abejoja apie rainkraštį Vincento. Vienog bibliotekoj Ščersove, surinkime straipsnių, rašytų Gdansko studentų, yra raštelis nekurio Taschke nuo 1735 m., kur autorius cituoja Vincento kroniką, būk spausdintą Frankfurte ir darodo [darodyti — čia: įrodinėja. red. WL.], kad minėtas Vincentas nepaėjo iš Moguncijos, tik iš Gdansko. (przyp. autorski)] Todėl ne dyvai, jog Kotzebue ir Bogušis tvirtina, kad lietuviška literatūra kitados buvo turtinga karžygiškomis ir istorinėmis dainomis, nors iš tų menkai kas užsiliko iki mūsų dienų. Prūsuose mat kryžiokai buvo uždraudę po bausme nugalabinimo urėdininkams ir visiems, kurie buvo arti dvaro, kalbėti lietuviškai; išvijo iš tėvynės, kartu su žydais ir čigonais, visus vaidilučius, lietuviškus bardus [bardas — perk. poetas. red. WL.], kurie tik vieni žinojo tautiškas dejas ir jas mokėjo apdainuoti. Didžiojoj vėl Lietuvoj, po įvedimo krikščioniško tikėjimo ir lenkiškos kalbos, senovės kunigai ir tėvyniška kalba liko paniekinti ir užmesti; nuo to laiko žmonės — prastūnai, pajungti po baudžiava ir prikalti vien prie žagrės, užmetę ginklą, užmiršo taipgi ir apie karžygiškas giesmes, bedainuodami labiaus jų padėjimui atsakančias [atsakanti (lenk.) — tinkanti. red. WL.] liūdnas daineles, išreiškiančias jų kaimišką gyvenimą. Jei kas iš senoviškų dejų ir kariškos poezijos užsiliko, tai vien tik prie naminio kudmento [kudamentas — išmūryta vieta prie krosnies, priemūris. red. WL.]; arba apeigų metu, iš seno sujungtų su visokiais burtais, jas slaptomis žinovai prastūnėliams apreiškia. Simonas Grunau 16 amžiuje kartą netyčiomis Prūsuose užėjo į ožio puotą, ir led [led — trump. nuo ledva (lenk.) - vos. red wL.] atsiprašė nuo myrio [myris — myrimas, mirtis. red. WL.], prisiekdamas kiemionims, kad niekam *) neišduos to, ką patėmys [patėmyti — pastebėti. red. WL.] arba išgirs. Tada, sudėjęs auka, senas vaidila apgiedojo senovės Lietuvos didvyrius, pridedamas prie to morališkus pamokslus ir maldas. Grunau, kurs gerai suprato lietuviškai, pripažįsta, kad niekaip neįtikėjo ką panašaus išgirsti iš lūpų lietuvio, taip jis gražiai ir pamokslingai kalbėjęs. [przypis autorski]

[85]

įdėją, girdėją — vietoj įdėję, girdėję. [przypis redakcyjny]

[86]

ūnų — sūnų. [przypis redakcyjny]

[87]

Jo siuntinys, tartum vaikas Krivo Krivaičių. — Pas senovės lietuvius buvo rėdas [rėdas — valdžia, tvarka. red. WL.] iš dalies teokratiškas. Kunigai turėjo didelę įtekmę [įtekmė — įtaka. red. WL.]. Vyriausias iš jų vadinosi Krivu-Krivaičiu. Gyveno jis Prūsuose, netoli miesto Rambavos, kur paskiaus buvo kaimas Heiligenbeil. Ten tai, po šventu ąžuolu, priiminėdavo jis aukas ir iš ten apreikšdavo savo nusprendimus, išsiuntinėdamas į visas puses Lietuvos žemių vaidilas ir žygūnus, duodamas jiems po kreivą lazdą, krivulę, kuri buvo ženklu valdžios kunigų kunigo. (Žiurėk Guagnini Alex. Res. Polon., t. III, Francf., 1585, v. 11, p. 167, ir surinkime Elzevyrų, p. 321., Kotzebue, t. I., p. 81. Cromeri Martini Polonia. Ib. xxx, lb. III, p. 42). [przypis autorski]

[88]

lai — tegul. [przypis edytorski]

[89]

potam (lenk.) — po to, vėliau. [przypis edytorski]

[90]

Pons — trump.: Ponas. [przypis edytorski]

[91]

ponę — ponią. [przypis redakcyjny]

[92]

aplinkio — aplinko. [przypis redakcyjny]

[93]

norinte — nors. [przypis edytorski]

[94]

vas'ra — trump.: vasara. [przypis edytorski]

[95]

gymis — čia: išvaizda. [przypis edytorski]

[96]

vindelis — čia: verpimas. [przypis edytorski]

[97]

Ant žemaitiško žirgo… — Žemaitiški žirgai, su kuriais taip atsižymėdavo lietuviškieji jočiai, turbūt nebuvo taip silpni kaip kad šiandien. Verta paminėjimo prie šios progos senoviška liet. dainelė [Neturėdami originalo, išverčiarme ją atgalios iš lenkiškos į lietuvišką kalbą. Žirgai totorių neblogi būtų,/ Vokiečių kardo tik vardas;/ Lietuvoj augęs žirgas Keistuto,/ Lietuvoj kaltas jo kardas./ Žirgelis kuinas, kuinas, nedidis,/ Kardą kalvis prastai kala,/ Bet, ko Keistutį, jojant išvydęs,/ Vokietis ir turkus byla?/ Kad prieš Keistutį atsispirt geidžia,/ Tur trupėt vokiečių plienas;/ Kad ant totorių žirgą paleidžia,/ Nebeištrūksta ne vienas./ Nes kardas jaučia jo rankos drūtį,/ Kal po priešų eiles siaučia./ Nes jočio širdį, taksint po krūtį,/ Žirgas ir ant savęs jaučia. (przyp. autorski)] apie Kęstučio žirgą. [przypis autorski]

[98]

veizėti — žiūrėti. [przypis edytorski]

[99]

gers — trump.: geras. [przypis edytorski]

[100]

ūkas — nuotaika. [przypis edytorski]

[101]

pas patį — čia: pas vyrą. [przypis edytorski]

[102]

sėdo, ama — reikia, sėdas, ima. [przypis redakcyjny]

[103]

tyka — tyla, ramybė. [przypis edytorski]

[104]

krestelėti — krastelėti, papurtyti. [przypis edytorski]

[105]

padkava (lenk.) — pasaga. [przypis edytorski]

[106]

trepai — skersinių polkščių pakopos, kuriomis lipama aukštyn ir žemyn, laiptai. [przypis edytorski]

[107]

pr'ėjo — trump.: priėjo. [przypis edytorski]

[108]

spėkos — jėgos. [przypis edytorski]

[109]

plėga (lenk.) — bausmė, nelaimė. [przypis edytorski]

[110]

palukai — palaikai. [przypis edytorski]

[111]

užvodyti (lnek.) — kliudyti, trukdyti. [przypis edytorski]

[112]

mąstis — mintis, sumanymas. [przypis edytorski]

[113]

sudunėjo — sudundėjo. [przypis redakcyjny]

[114]

abazas (lenk.) — pulkas, būrys. [przypis edytorski]

[115]

suvis — su visu, visai. [przypis edytorski]

[116]

užgav — trump.: užgavo. [przypis edytorski]

[117]

paalsinta — privarginta. [przypis edytorski]

[118]

pažaras — šiaurės pašvaistė. [przypis edytorski]

[119]

vadinti — čia: kviesti. [przypis edytorski]

[120]

nor — čia: nors. [przypis edytorski]

[121]

šašokas — maža senoviška kepurė be snapelio. [przypis edytorski]

[122]

rinkė — metalinis žiedas. [przypis edytorski]

[123]

perteriotias — iškankintas. [przypis edytorski]

[124]

plestenti — plasnoti. [przypis edytorski]

[125]

blūdžioti — klaidžioti. [przypis edytorski]

[126]

pučka — nuo: pūška, t.y. patranka. [przypis edytorski]

[127]

pasikavoti — pasislėpti. [przypis edytorski]

[128]

kruoputė — čia: lašelis. [przypis edytorski]

[129]

vylyčia (brus.) — strėlė. [przypis edytorski]

[130]

striokas (sl.) — baimė. [przypis edytorski]

[131]

ale (lenk.) — bet. [przypis edytorski]

[132]

svarai — svarstyklės. [przypis edytorski]

[133]

botas — botagas. [przypis edytorski]

[134]

Taip Nemun’s, tėvas laivų, botį, vyčių — Netoli nuo Rumšiškių yra Nemune didelė ropa [ropa — upės slenkstis, rėva. red. WL.], labai pavojinga laivams, vadinta Rumšiškių Milžinu. [przypis autorski]

[135]

praveikti — įveikti, nugalėti. [przypis edytorski]

[136]

šašelis — plutelė, čia: sniego sluoksnis. [przypis edytorski]

[137]

kamanos — odinis apynasris su žąslais. [przypis edytorski]

[138]

susten’ — trump.: susteno. [przypis edytorski]

[139]

raguotinė (brus.) — ietis. [przypis edytorski]

[140]

gardas — miestas. [przypis edytorski]

[141]

nodieja (lenk.) — vltis. [przypis edytorski]

[142]

renčia — kapoja, kerta. [przypis edytorski]

[143]

Dievui, audroms rudeninėms kurs blaško — Perkūnas, dievas griausmų, garbintas Lietuvoje. Iki šiolaik žmonės rodo Naugarduke vietą, kur, sako, stovėjusi šventynė to dievaičio; dabartės ten yra bažnyčia kunigų bazilijonų. [przypis autorski]

[144]

'yr — trump.: yra [przypis edytorski]

[145]

Po juo ginkluotas, ant žirgo, išbalęs,/ Vergas matyti. — Kalinius karės, ypač vokiečius, lietuviai degindavo ant aukurų. Paprastai tam paskirdavo vadą arba šiaip žymesnį iš kalinių, jeigu keli papuldavo nelaisvėn, tada burtai išskirdavo auką. Pergalėjus lietuviams kryžiokus, daleiskime m. 1315, Strijkovskis taip rašo: „0 Lietuva ir Žemaitija už grebėžių, išgautą nuo pamuštų ir apveiktų priešų, tada savo dievams paprastas aukas ir maldas sudėjo, vieną prakilnesnį kryžioką, vardu Rudda, vaitą Sambijos žemės, žymesnį iš kalinių, kartu su žirgu, ant kurio kariavo, ir ginklais, su kuriais buvo apsitaręs, gyvą ant aukšto laužo sudegino ir dūšią nusiuntė su durnais į dangų, o kūną, paverstą į pelenus, išleido ant vėjo. (Strijk., Kron., p. 391). Pabaigoj to pat amžiaus prūsai, jau apsikrikštiję, pakėlus maištą ir sumušus 4000 kryžiokų, pagavę sudegino Memelio komtūrą. [przypis autorski]

[146]

atmonį atpildyti – atkeršyti. [przypis edytorski]

[147]

giminas — čia: liaudis. [przypis edytorski]

[148]

da'r — trump.: dabar. [przypis edytorski]

[149]

Kūną medum ir — Midumi kūną. [przypis redakcyjny]

[150]

Suvilgo/ kūną medum ir ant laužo jį deda. — Paprotys deginti kūnus buvo žinomas daugumai senovės tautų; lietuviai jį užlaikė iki pat perėjimo į krikščionišką tikėjimą. Kronikieriai tame paprotyj randa didžiausią panėšumą lietuvių su senovės graikais ir rymėnais [rymėnas — Romos gyventojas. red. WL.]. Apeigas prie laidotuvių Strijkovskis kartais aprašo labai plačiai, ypatingai, numirus garbingam Kęstučiui. „Jo (Kęstučio) kūną Skirgėla, Jagėlos brolis, kaip yra kunigaikščių paprotys, garbingai perkėlė į Vilnių, o liepęs sudėti didelį laužą iš sausų medžių Vilniaus klonyje [klonis — slėni vieta, dauba. red. WL.], kaip lietuviai stabmeldžiai buvo pratę, parengė viską, kas yra reikalinga kūno deginimui; ten tai, aprėdęs į kunigaikštiškus rūbus ir ginklus, su kardu, raguotine ir saidoku, uždėjo jį ant laužo, o prie jo tarną ištikimiausiąjį, gyvą, mylimiausią žirgą, puikiai aprėdytą, porą kurtų [kurtas — labai greitas medžioklinis šuo. red. WL.], sakalų ir vižlą [vižlas — medžioklinis šuo nušautiems paukščiams iš vandens išnešti. red. WL.], nagus risiaus [risius (lenk.) — lūšis.red. WL.]: * ir meškos, ir trimitą dėl medžioklės; potam, sudėję dievams auką, pasimeldę, ir apgiedoję jo garbius darbus, kuriuos begyvendamas nuveikė, uždegė aną smalingą laužą ir taip jo kūną sudegino, o potam, pelenus ir visus kaulelius apgruzdėjusius įdėję į grabą, palaidojo; tokia tai buvo pabaiga ir laidojimas kunigaikščio Kęstučio”, (pusl. 467). [przypis autorski]

[151]

apspisti — apstoti iš visų pusių, apgulti. [przypis edytorski]

[152]

vylia — dab.: vylius, t.y. apgaulė. [przypis edytorski]

[153]

dabas — gražumas. [przypis edytorski]

[154]

Tai Gražina, moteriškė — didžiūnas. — Būdas ir pasielgimas Gražinos gali nevienam išrodyti per daug romantiškas ir nesutinkantis su anų laikų papročiais; nes, kaip rašėjai pasakoja, padėjimas moteriškių pas senovės lietuvius buvęs gana vargingas. Gyveno jos paniekinime, veik kaip nelaisvėj. Iš kitos vėl pusės, pas tuos pat rašėjus randame suvis priešingus padavimus. Ir taip, ant prūsiškų paparčių ir ant senovės pingų, pripažįsta Schuetz (Kotzebue t. I., p. 291), matęs paveikslus apvainikuotos moteriškės; iš ko galima numanyti, kad toj šalyj kadaise viešpatavo moteriškė. Daug tikresnes, nes ik musų laikų užsilikusias, turime žinias apie garbias, paguodotas vaidilytes: apie Gezaną ir Katiną, kurių drapanos ir relikvijos da ilgai buvo užlaikomos krikščioniškose bažnyčiose. Pasakojo man, pažystąs gerai tėvynišką istoriją P. Onacevičius, kad rankraštyje kronikierius iš Volyniaus yra papasakota apie garbės vertą pasielgimą moteriškių tūlos lietuviškos pilies. Išėjus vyrams į karę, jos pačios vienos gynė pilies mūrus, o negalėdamos apsiginti nuo priešo, geriaus velijo pražūti, nei pakliūti nelaisvėn. Panėšiai pasakoja ir Kromeris (Polonia, p. 26) apie atsitikimą pilyj Pullen… Yra teipgi žinoma, kaip narsus, rūstus kareivis Kęstutis karštai mylėjo Byrutą, kurią, nors ji buvo pašvęsta dievams, nežiūrint į pavojų ir priešingumus, išvedė iš šventynės ir, nors buvo dukteris paprasto bajoro, padarė ją kunigaikštiene. Arba vėl, kaip pati Vytautą bukliai [bukliai — klastingai. red. WL.] ir drąsiai išgelbėjo patį iš kalėjimo ir nuo artimo myrio. [przypis autorski]

[155]

Šoko ant laužo ir dūmuos išnyko. — Myris Lietavoro yra išmislytas [išmislytas — išgalvotas. red. WL.], pritaikant prie papročių ano laiko. Lietuviai sunkioj ligoje arba didelių nelaimių metu, buvo pratę leist save sudeginti. Pirmutinis jų karalius ir kunigų kunigas Veidavutis ir jo įpėdiniai paprastai saunoriai mirė ant laužo. Pagal senovės numanymą tokia putžudystė [patžudystė — savižudybė. red. WL.] buvo labai gorbiama. [przypis autorski]

[156]

Pažaislyj — Pažaislyj. Rekia [przypis redakcyjny]

[157]

raikštė — nuo raištis: pareiga. [przypis edytorski]

[158]

kanuolinių — patrankos. [przypis edytorski]

[159]

kliūgė — varža, kliūtis. [przypis edytorski]

[160]

stonia (lenk.) — arklių tvartas, arklidė. [przypis edytorski]

[161]

zovada — šuoliais. [przypis edytorski]

x