Kur ji būtų dėjusi tas žirkles? Užkišo gal ir pati nežino kur. (pradžiugus) Aha! Julės cukierkos[9]! Bus man. (valgo cukierką, mazgelį įsideda už ančiaus, toliaus beieškodama išima kalendorių) O gi čia kas do raštai?! (žiūri prisikišusi) Kalendorius! (varto) Reikia pažiūrėti, koks bus šiandien oras — ar bars mama su patėviu, ar ne?! (eina prie komodos, atidaro vieną šėpelę[10]).

Ką tu ten landai? Sakiau, kad žirklės už veidrodėlio ant komodos.

Ar aš kalta, kad neišgirdau, kaip sakei ar komodoj, ar po komodos, ar ant komodos. Aš ieškau, kame žinau.

Cit, kad nė žodžio daugiaus. Kas tai matė: tu jai žodį, o ji tau dešimtį. Kaip matai pasakysiu tėvui — jis tave suvaldys!

Tevaldo jis savo dukterį, o ne mane. Kas aš jam? Jis neturi tiesos kišti prie manęs pirštų.

Na, na, jau gana bus! Be jokių tiesų! Eik geriaus pažiūrėk, kame tėvas ir paklausk, ar greitai mes važiuosime.

Sakytum geriaus patėvis!

Palauk! O gi čia kas pas tave pūpso?! Ko čia prisikimšai?

Da bent ko! Kas gi čia bus daugiaus — nieko čia nėra!

Kaip tai nieko? siekia, Veronika traukiasi Duokš — tuoj parodyk!

Gerai, gerai, tepk ratus, tuoj važiuosime. įėjęs, piktai Na, gi čia kas do varžytinės!? Ko jum pritrūko? Nusitvertumėt bent koki darbą, vadinasi? — Žiūrėkit geriaus, kad viskas būtų prirengta[11] kelionei.

Mūsų viskas jau padaryta; maišelis su užkanda jau šit senai pritaisytas: įdėjau sviesto, dešros, virtos mėsos, visko užteks, da ir liks.

Visko tai visko, o druskos gal kaip anądien sakysite — užmiršome. Jau dėkui jums už lašinius be druskos, vadinasi.

Varut, eik paklausk Julės, ar įmezgė druskos…

Tuoj! skubiai padeda cukierkas už veidrodžio ant komodos Bet turbūt užmiršo — ne druska jai rūpi.

Tat tau ir viskas. Eik paklausk. juokdamasis Cha, cha, cha, taip sakant, vadinasi, viskas.

Pakaks jau, bus viskas.

Viskas, viskas, o pati tai dar lig šiolei, vadinasi, šaltai tebesiraižo. Kaip reiks važiuot, tai tada šokinės. Važiuot, tai važiuot. Į jomarką[13] visad kuo anksčiaus, tuo geriaus, ar mainyt, ar parduot. Vedu tat dvejetą: palšokę ir lauksi. — O gal permislijai[14], gal jau nebevažiuosi?

Kaip tai nebevažiuosiu?! — Tiek man visokių reikalų! Vienok nėra ko jau taip skubintis — suspėsime. Bėk sijoną persisegsiu ir važiuok.

Nėra ko sakyt — apsukrios gaspadinės. Kad neprimintumei, tai ir nevalgęs nekartą paliktumei. Nieko regis nemato, vadinasi…. po valandėlės Tikras vargas, kad viskas lieka ant moterų apžiūros. Visi kampai aplūžę — apgriuvę — meška koją nusilaužtų. Vienam sunku viską apeiti. Joms tik visokios parėdnės[15] terūpi. — Šit, ir šiandien mano poniai ar tai mažai reiks išduoti. Kiek tai ištraukia iš kišenės tie visokie moteriški niekniekiai, net baisu. Kaip buvau palikęs su savo viena Julyte, tai da galėdavau užganėdinti[16] jos reikalus, bet dabar, antrą kartą vedęs ir su pačia užaugusią dukterį parsivedęs, nebežinau, kaip ir išsisukti, vadinasi — tai šio, tai to vis joms reikia. ušsimąsto Daug išlaidų visokių, bet nemažai ir naujų rūpesčių dygsta. Tat, jau ne kartą girdėjau nuo žmonių, kad mano Julytė, vadinasi, įkrito į akį tam šunsnukiui…. Ir pasakoja, kad vakar, nesant man namie, drįso būti čia mano namuose tas, vadinasi, šunimalas[17] — mano priešo Arvido sūnus. Tas senis visad darė man visokius nemalonumus ir pasityčiojimus už mano piršlybas prie jo sesers, užtat dabar aš, kad ne jam, tai jo sūnui atidėkavosiu. Jie dideli ponai, o aš, aš savo kieme irgi, vadinasi, ką noriu, tai ir darysiu. Nėr ko sakyt, pajuto šiltos mėsos šmotą[18], vadinasi, juokiasi cha! cha! cha! vadinasi. Ar matei, šunbajori[19], savo ausį, taip ir mano dukterį su jos pasoga[20] regėsi. po valandėlės Vienok, kaip ne kaip, laikas ir į jomarką. Barzdą reikėtų nusigrandyti. eina prie komodos, pažiūri į veidrodį, ieško ant komodos, nekantriai Niekas nepabūva ant vietos, buvau padėjęs čia skustuvą, o dabar jau nebėra. Na, o gi čia kas do mazgas?! paima mazgelį su cukierkomis, atmezgęs nusistebi Cukierkos! Iš kur tai?! Aš dejuoju, kad išlaidoms nėr galo, o čia irgi juk pinigai, vadinasi - kam tai atėjo į galvą mėtyt piningus ant tokių niekų?! Jau to gana — toliaus nebgaliu kęsti!

Nagi čia ką blaškai?

Tai, ant ko tu be reikalo mėtai pinigus.

Ant ko čia aš mėtau pinigus be reikalo? prieina, žiūri į pastolį Cukierkos! Kame gi tu jas radai?

Kame buvai padėjusi — ant komodos, vadinasi….

Aš padėjau!? Ant komodos? Parsižegnok, žmogau, pats nežinai ką tauški. Imk tu jas sau ir valgyk.

Dėkui. — Užteks man, vadinasi, ir tų pipirų, kokius, vadinasi, kasdien turiu nuo jūsų. Nusipirkai, tai ir naudokis.

Aš tau sakau, kad nė matyt jų nemačiau. Gal mergaitės vakar parsinešė iš miestelio. Tuo sužinosiu.

Kokia tu, tokios ir tavo dukterys.

Neužmiršk, kad viena ne mano! šaukia Varut, Varut! Eik čia greičiaus, tėvas šaukia.

Ko dar prireikė? Bulvienė išbėgs — jau verda.

Sakyk, kas padėjo ant komodos cukierkas ir kieno jos?

Kaip tai? Tu padėjai ir nežinai kieno, vadinasi!

Kas čia darosi! Niekas nežiūri puodų, bulvienė baigia bėgti.

Ar aš nesakiau!

Ką jus čia užsimanėt pirkinėt cukierkas ir blaškyt po kampus. Šit tėvas rado ant komodos.

Nieks jų nepirko.

Ogi iš kur jos?

Vakar Arvidų Antanas, jodamas pro šalį, sustojo atsigerti ir paliko.

Girdi, tėve, cukierkų niekas nepirko, o tik paliko jas Arvidžiukas.

Arvidžiukas!? O ko jis čia lando? Gal savo meilę nori parodyt?! Išvaikysiu aš jums vėjus iš galvos, vadinasi! Julijai grūmodamas pirštu Atmink, kad aš viską žinau, vadinasi, matau, ir pasakau tai, jog jokio sėbravimo su tais plikbajoriais nedaleisiu. Gana jau jie man įkyrėjo. Ir žiūrėk, kad tu man daugiau su tuom „ponaičiuku” ir jo cukierkomis nesigirtumei, nes aš kantrus, vadinasi, lig laikui. Žinau aš viską, užtat, vadinasi, jeigu išgirsiu da tą pat, tai minėk — išmesiu ir tave podraug su juo ir jo cukierkomis.

Aš jo neprašiau.

O kam priėmei?

Juk nemesi pro langą, jei paliko.

Gana! Eik atnešk karšto vandens barzdai skusti.

Matyt, tai pamotės pranešimas.

Tegul jis dar kartą apsilankys, pakelsiu aš jam tada pirtį, kad gal čiaudės, vadinasi.

Nė tu gituok nė karštinkis. Žmonės kaip žmonės, dagi bajorai, turi turtingus gimines, o kad mergaitė tinka, tai kam kliudyt, tegul susieina ir ima. Kur gi tu jas dėsi? Nelaikysi juk užpečkyje[21], kolei paliks senoms mergomis. Kad ne viena, tai kita tegul eina, jeigu tinka ir gana. Varutei irgi juk sukako 17 metų.

Nors jie ir grafais, kunigaikščiais, vadinasi, būtų, nevirsiu aš su jais košės. Senis ant tiek man įkedėjo su savo bajorystėmis, vadinasi, kad negalima to užmiršti; jis visada per daug didžiavosi, dėl to nenoriu aš su jais daugiaus jokių reikalų turėti ir susitikti.

Senis tai senis, bet kuom gi vaikas kaltas? Sūnus, kaip matyti, visai geras žmogus: nesišalina nuo kaimynų; iš visko matos — žmogus žmoniškas, tai ir elgimas kitoniškas.

Taip, tegul sau nesišalina, o aš, vadinasi, nenoriu prisileisti. Jie tebesididžiuoja savo gyme[22], bet ką reiškia šiandien jų bajorystė? Pliki kulnai, ir gana. Skoloj lig ausų ir vis tik pučiasi, pamėgdžiodamas ponia, ponia — rods kasžin kas, vadinasi. …

Juozas klausia, ar greitai važiuosite, sako jau arkliai paėdę ir viskas prirengta.

Tuoj, tuoj. Šit apsigrandysiu, užkąsime ir netruksime.

Renk pusryčius.

Jau galima valgyti — į bulvienę įdėjau išnaujos[23] ir užbaldžiau rytikščiu pienu, — pastačiau tik dar truputį praaušti.

Pas mane, vadinasi, jau visad taip: gerai, tai gerai, o ne — tai minėk. Taip ir su tais bajorpalaikiais! Daviau sau žodį nesėbrauti su jais ir po visam. pradeda skusti barzdą Ne tik ką nenoriu mislyt[24] apie dukters išdavimą, bet, vadinasi, ir kumelės jiems neparduočiau.

Jau galima ir valgyt…. Ant karštos bulvienės ir svečių sulaukėm.

Kokių svečių?

Abu Arvidų atkako — negražu tik, niekas neišėjo sutikti.

Arvidas! Kokie velniai jį čia nešioja! Julijai Žiūrėk, ar tikrai jis!

Jis, jis…. Gerai mačiau! prie lango Šit riša arklius prie stulpo pagal šulnį.

Ge jis pasiuto! Ko jam reikia? Nenoriu aš jo nė matyt! Pasakykit, kad manęs nėr namie…. kad išvažiavau į miestą, kad… kad… neduos nė pavalgyt, nė nieko paveikti bėga prie durų Galiu da sutikt! Aha!

Ar jis iš galvos išėjo!? Šokt pro langą su numuilintu snukiu. Dieve mylėk, da galvą gali nusisukt. Julijai Apkraustyk stalą.

Tegul bus pagarbintas…. Labas rytas.

Ant amžių…. Netikėti sveteliai, meldžiu sėstis.

Kaip sveikos mūsų kaimynės!

Dėkui, pandze, mes tik valandėlei su reikalėliu, kurs ir stačioms gali būti atliktas.

Tamsta, nors ir artimas mūsų kaimynas, bet taip jau niekad nenori užsukti pas mus. grįžtelėjus į Antaną Šit Antaniukas, ačiū, tai kas kita….

O, žinoma, žinoma…. tik aš gal per tankiai, nes tik vakar buvau, o dabar vėl….

Su juom kita byla…. Aš gi, aš, pandze…. nė tai per nenorą, o tik taip sau, kaip tai pasakyt, iš seno, pandze….. o po antra nebuvo stataus reikalo…. Šiandien gi, dagirdęs, kad parsiduoda kumelaitė, užsukau, norėdamas ją nusipirkti…. Na, a gi, pandze, gaspadorius kame?

Ne, ne, jis anksti iš ryto išvažiavo jomarkan ir išsivedė arklius.

O, tai ir pramiegojome, pandze…. Vakar, kada berniukas pasakė, būčiau galėjęs tikrai nupirkti, bet sūnulis užtikrino, kad suspėsime iš ryto. Taigi mat suspėjome, pandze…. Vienok nėr ko veikt, taip matyt, pandze, likta. O gal da užspėsiu neparduotą — reikia skubintis. Sudiev tamstoms! nulenkia galvą Antuk, galim keliaut, jok tu namo, o aš, pandze, skubinsiu į miestą. Prižiūrėk šeimininkus, kad ilgai, pandze, nepoguliautų.

Gerai, gerai, tėvel, aš tuojaus einu.

Sudiev, sudiev. Be reikalo Tamsta taip skubiniesi!

Kad tik mano arklys nenusitrauktų.

Nenusitrauks. Bene misliji skubintis?

Mislyt nemisliju, bet reikėtų, mat nė šiaip, nė taip….

Kas taip?

Kad aš pasilikau su tavim vienas.

Kodėl?

Kad mat…. paskui vėl kalbės…. Vakar, tik spėjau sugrįžti, o jau tuoj beveik visi žino…. šneka.

Kalbi tik, kaip mažas. Bijai ko?

Bijot nieko nebijau, bet….

Ką tai bet, bet. tempiaAntaną prie kėdės. Štai sėskis ir gana.

Tu gal ir manai, kad aš noriu išeit… Man tik taip nedrąsu…. apsidairęs, paima jos abi rankas Ne! Žinai, Julyt, kaip man malonu su tavim pabūt, aš tik nenoriu, kad iš to išeitų da naujas nemalonumas, todėl ir sudiev! krato jos abi rankasŽiūrėk, tik būk pas Ragaišienę ant pusdienio — ten pasišnekėsiva[26]. Sudiev! Žinai juk, kad aš myliu tave be galo!

Gerai, gerai, sudiev!

Gana jau gana, gali da akis pražiūrėt, ilgai bežiūrėdama — jau jo senai nebematyt.

O gi kas tau darbo, snargle…. Ką tam tavo liežuviui kliūva.

Kliūva, nekliūna, o tau balius bus! linksmai apsisukdama Kam teks, kam neteks, o tau, striumbi[27], bus…. traukia Juliją nuo lango Taip arti nelįsk prie lango, da gali stiklą išspaust…

Eik sau nelojus.

Ką čia jau taip tamsta skubiniesi, bene kas ten namie dega. Darbai niekur nepabėgs. Štai pasisėdėsime, pašnekėsime, užkąsime…. Kas tai matė, kad kaimynystėje užėjus tuoj aus bėgti, lyg ugnies pasigavus. Veronikai O kur gi tu žioplinėji? Nė su svečiais nepasisveikinai, nė ko — vis tu slepies nuo žmonių.

Gal pana Veronika nenori su manim pasižint…

Kodėl ne — aš buvau viralinėj[28] ir nė žinot nežinojau, kad pas mus svečiai.

Meldžiu sėstis. Veronikai Eik, Varut, atnešk užkandai sviesto, paimk ir peilį su torielka[29]…

Tuojaus.

O aš gal surasiu ką norint išgert…

Kam tai… nereikia, nereikia!… prieidamas prie Julijos Ko gi tu taip liūdi nusiminus.

Ar-gi tu nematai, nesupranti, kad aš viskame apeinama pamotės…

Ką čia… nėr ko perdaug nusimint… aš tai priešingai labai džiaugiuosi, kad galiu bent kiek ilgiaus pasilikti su tavim. Teisybė, visai to nesitikėjau, kad taip susidės: tik spėjau išeiti į kiemą, kaip ji, pamačius mane iš tolo, skubindama iš klėties su sūriu, pradėjo prašyt grįžt atgal ir verste vertė da pasilikti, nors aš ir be ypatingo prašymo tam su džiaugsmu sutikau…

Aš irgi džiaugiuos, bet man nemalonu, kad ji čia taip sukasi…

Štai tuojaus bus galima užkąsti. stato ant stalo alaus ąsotį Meldžiu tamstą sėstis.

Dėkui. Bet visai tai be reikalo.

Tai da nuo šv. Onos užsilikęs alutis — meldžiu ragaut. stumia Veroniką prie stalo — ta atsisėda nuošaly Antano Štai ir sūrelio su sviestu mėginkite.

Dėkui, dėkui… Bet kodėl panelė Julija nenori su mumis?

Ji paspės, tik tamstą meldžiu kąsti. Julijai Eik tu, Julyt, pažiūrėt ugnį pečiuj, su ugnimi reikia atsargiai, taip daug nelaimių ji padaro per žmonių neatsargumą…

Žinoma su ugnimi visaip atsitinka. neramiai apsidairęs Vienok aš per ilgai užsisėdėjau. stojasi Dėkavoju už vaišes. Man jau laikas grįžti.

Už ką čia dėkavot, beveik nieko nekandęs. O skubinti Tamstą, tarsi kas veja.

Nors rodos, kad skubinu, bet visgi perilgai užsisėdėjau ir ilgiaus pasilikti nebegaliu… Dėkui už viską ir sudiev.

Sudiev, sudiev… prašome neužmiršti, tankiaus[30] apsilankant. Veronikai O tu, kas tai matė, tyli visą laiką kaip kokia kvailė, nemoki rodos liežuvio apversti.

Tai ką aš šnekėsiu?

Ką šnekėsi…. Ot, prašytum valgyt, gert…. ir apskritai užimtum ir vaišintum kaip priguli svečią.

Neilgai svečias ir teviešėjo…

Bene visą dieną jis čia sėdės. O tu gal to norėjai.

Nieko aš nenorėjau ir nenoriu…. tik dyvina[31] man, kodėl tėtė nenori parduoti jiems kumelaitės. Ar tai ne vis viena nuo ko paimti pinigus.

Paklausk tu jo paties. Matai, kad jis nenori su jais nė susitikti, nė tikt ko, o po antra, tu pati kuo geriausiai žinai visas priežastis.

Kokios gi tai būtų priežastys? Jokių aš nežinau.

Jai tu nenori prisipažinti, tai galiu tau pasakyti, jog mums viskas žinoma ir sakau tau, kad jokie tavo nudavimai nieko negelbės…. Tu viskame kalta. Sakė juk tau tėvas, kad mestumei jį iš galvos, nes nieko iš to nebus…. Aš irgi rūpinsiuosi, kad pas mus namie būtų ramumas ir tykumas.

Ar aš tau nesakiau….

Už ką ji tai vis ant mano galvos krauna… Žinau, kad tai čigonei nieko negana, nebeišsitenka ji čia, kliūvu aš jai; kažin ką pritauzijo tėveliui ir vis tik taikindama geriaus savo dukrelei. Tėvas jai tiki — manęs nė klaust neklausia… po valandėlės Kuom gi aš kalta, kad jis mane myli ir aš jį… Nelaiminga aš! Nėr kam užtart, nėr kam pasiskųst. šluosto ašaras Bet jis… jis… mane myli ir bus man viskuom. Jis sakė, kad viską pergalės. Šiandien matysimės su juom pas Ragaišienę… pasakysiu aš jam viską.

Gana, gana jau, vadinasi, pakaks man, visi geri, geriausias gi tas Arvidas — jis ne taip kumelės pirkti, kaip nori savo sūneliui padėti susukti lizdą… Apsirikai, kaimyne! Nenoriu aš bučiuotis su plikbajoriais…

Pažiūrėk, tat jau rauda; suprask iš to, kad jai labai rūpi cukierkos….

Liaukis! Nusitverk kokį norint darbą! Kas tai matė, lyg maža pamėgdžiodamas bim…. bim…. bim…. vadinasi…. Bajoriuką pamatė…. Pačios nieko neveikia, sutrukdė ir mane. Vyrus renka! Aš jums išvaikysiu ponaičiukus, pamirkęs viržių.

Nunešk tat Ragaišienei jos puodą — padėkavok už vuogas. Geriausiai bus nunešus jai mėsos šmotelį. Paprašyk taipgi, kad pasiskubintų verpti linus….

Gal prie mėsos įrišt taipgi minkštą sūrį?

Gerai, rišk. Tik tegul ji da atneša vuogų. Žiūrėk tik, neskaityt ten varnų, grįžk greičiaus…. Kopūstus šiandien reiktų apravėt.

Šimts velnių, vadinasi, daryk dabar tu ką darąs… Kaip turiu nuo jų atsiginti?!… Nebevažiuosiu niekur ir gana… Geriaus ką norint namie paveiksiu.

Kaip tai, kodėl? O aš tiek turėjau reikalų… Norėjau šį, norėjau tą…

Taip, taip, vadinasi, kaip regiu net per daug tau užsinorėjo. Užmanei tu tarsi man ant keršto kokius tai pančius su tais, vadinasi… Keli vaišes, užlaikai, o aš, aš, vadinasi, gaspadorius turiu laukti, besislapstydamas už kampų.

O kas tau liepia slapstytis? Kokia dvasia nešioja tave kaip beprotį pro langą?

Cha! cha! cha! vadinasi! Aš beprotis?! Taip!… Ir tai už tai, kad elgiuos kaip man padorumas liepia.

Koks čia padorumas, kada žmogus šoka piestu, pats nežinodamas prieš ką…

Kaip tai? Aš nežinau, vadinasi, nematau, nesuprantu?! Ne! Matau aš visus tavo norus, bet vargiai ką iš to regėsi.

Ką gero galima sulaukti nuo žmogaus beširdžio…

Žinoma, vadinasi, negaliu aš atverti širdies ir rodyti ypatingą lipšnumą tiems, kurie niekuomet nebuvo mano draugais…

Bet gi, kaip tai pasakyt…

Ką nesakyk, ką nemanyk, bet, vadinasi, iš tų šiaudų nebus grūdų.

Kodėl gi ne? Juk, rodos, kad ne viena, tai kita galėtų eiti…

O gal, jei ne kita, tai tu trečia apsikabintum Arvidui už kaklo.

Kam aš… Tegul eina dukterys…

Dukterys… Kieno? Mano… ne! To niekad nedaleisiu.

Kodėl gi? Klausiu tavęs…

Nenoriu ir gana! Jai tau tai par daug rūpi, gali sau eiti su savo dukteruke, o mane, vadinasi, palik su mano, taipogi ir pasogą.

Ir labai gerai. Išleisiu sau Veroniką ir bus galas.

Leisk ir eik pati, tik kad aš nė nežinočiau, vadinasi, pakaks jau man.

O kaipgi nuvargau! Nebemano metams užsidarbuoti duoną verpimu: jau ir pirštai regis ne tie ir akys susilpnėjo. Garbė Dievui, kad nors nevaro iš tos kertelės, kurioj ko ne visą amžių perlindėjau… Kažkas šiandien taip negerai man, lyg pusiau laužia, lyg kas… Geriaus bus pailsėjus. sėda už stalo, atsidūsta Štai bent besiilsint užbaigsiu tą rankovę palaikę raukt. ima siuvinį iš kampo nuo suolo Bene nuo Šv. Jono blaškosi neužbaigta, o vis nėr kada prisėst. veria adatą, daug kartų nekliudo Kad tu surūgtum! Kaskart vis pro šalį, tai pro šalį. vėl bando įvert Jau turbūt tiek šiandien tepasiseks pasiūt. meta siuvinį Nieko nebus. Teriogso sau… Asla irgi da nešluota, o jau geras metas. pažiūri į langą Kad jau niekas doras nesiseka, reik nors apsišluot.

Padėk, Dieve! Ar laukei tamsta manęs?

Dėkui, dūšyt, kad manęs neužmirštat; taip man vienai sunku, nuobodu…

Aš atnešiau tamstai puodą nuo vuogų, o podraug[32] ir mėsytės su sūriu.

Dėkavoju žemiausiai, kad mane atmenat. Melsiuos už sveikatytę ir pasisekimus. Sukalbėsiu amžiną atilsį už dūšelę tamstos mamutės, ji mirdama įsakė, kad neišstumtų manęs vargšės iš šios pastogės…

Niekas tamstos nestums, gyvensi, kaip gyvenai ant vietos. Ot, manęs tai kažin kas laukia. Nežinau kaip reiks apsiversti. Diena po dienos vis eina blogyn prie tos pamotės. Šiandien irgi buvo galvos graužimo, o vis tai už Antaną. Aš tyčia čia atėjau… jis taipgi žadėjo būti šiandien pas tamstą… Turime mes būtinai viską užbaigt.

Taip, taip, dūšyt, reikia baigt. Matau aš, kad jūs kenčiate. Jis irgi buvo užsukęs pas mane ir žadėjo da atjoti; dejavo, nabagėlis, kad reikia jam slankstytis[33] nežmoniškai po kampus, slepiant meilę. O kad jau nėr kaip kitaip, susieikite visad čia pas mane… Aš jus sergėsiu.

Nors tai gal ir negražu, bet ką daryt, kad taip išpuola.

Teisybė, dūšyt, teisybė, visaip atsitinka.

Štai ir jis atjojo! Bėgsiu pasitikti.

Laiminga ta jaunyklė: čia rauda, čia ir vėl linksminasi.

Šit ir galim mes dabar ramiai, be jokios baimės ir kliūties pasėdėt, pasišnekėt. Ragaišienei Sveika drūta, senute! Priimk svečius į pastogę.

Ačiū — laiko Dievas. Sėskitės, dūšytės, sėskitės…. Net man linksmiaus jus matant. Laukiau visa širdimi.

Kaip aš troškau tave pamatyt, tai negaliu nė išpasakyt. Sunku būtų viską išreikšti, ką šiandien aš perkenčiau ir perjaučiau.

O aš tai ar be noro čia atsibeldžiau? Skubinau, net arklys sukaito. Taigi dabar sėskimės čia ir pasakok. Na, o pamotė ar nieko nesakė man išjojus, kad aš su tavim buvau pasilikęs?

Kaip nieko!? Ko ji neprikalbėjo ir galop apskundė mane tėveliui, kažin ką išmislydama.

Kaip tai tėveliui? Juk jo nėra namie.

Palauk. Duok man pradėt. Aš viską pasakysiu — nėr ko man slėpti prieš tave jų pasielgimų ir visų užpuldinėjimų. Kada jūs atkakote, tėvelis buvo namie, tik pasislėpė ir liepė pasakyt, kad jis išvažiavęs. Aš norėjau tau tuojaus pasakyt, bet bijojau, kad kas neišgirstų.

Pasislėpė?! Na, jau to tai tikriausiai niekas negalėjo tikėtis!

Ne gana to. Ko jis neprikalbėjo, sužinojęs apie duotas man cukierkas. O paskui stačiai pasakė, kad išvys mane iš namų, jei aš nesiliausiu savo meilėje ir jai neužmiršiu tavęs.

Ką?! Išvys! Užmiršt! Aš darodysiu[35], kad tave myliu ir jis pirmiaus turės liautis savo atkaklume ir visuose užmanymuose. Jei nesiduos geruoju, tai eisiu kitu keliu, bet užtikrinu tave, jog niekas nesulaikys mano širdies troškimų. Kas gali uždraust man mylėt? Esame liuosi ponai kiekvienas. Noriu, tai ir myliu, nieko nesiklausdamas… O, kaip aš tave myliu! spaudžia Juliją prie savęs Ištark tik dar kartą, kad ir tu mane myli, tada aš, neveizint ant nieko, jausiuosi laimingiausiu iš visų sutvėrimų…

Kad aš tave myliu, negali abejoti, tik bijau aš, kad tėvas manęs…

Nesibijok nieko! daužydamas kumščiu krūtinę Už tos krūtinės, kaip už akmeninės sienos, būk rami… Ir sakyk, ar mane per amžių mylėsi ir ant viso sutiksi…

Taip… dabar aš nieko nesibijau; gerai man čia, kada matau tave šaly, savęs….

Ot, taip tai kas kita.. Tai ne kokie tai be galo dejavimai, baimės. Saldu man, girdint šį tavo išpažinimą. Neužmiršiu aš ir senutės Ragaišienės už jos mums prilankumą ir pagelbą. Už viską jai atidėkavosiu.

Ačiū, ačiū, dūšyte, panaitėli; laiminga ir aš, matydama jus. Taip mane prie jūsų traukia, jaučiuos rodos jaunesnė ant kokių trisdešimts metų!

Dėkui tamstai, kad priglobei mane mano varge.

Gal jus, mano sveteliai, kuom pavaišinti? Šit Julytės atnešto sūrelio pamėgintumėt… O gal nors po mažą stikliuką išgertumėt? Yra pas mane likusios nuo krikštynų, ant kurių vysčiau Baublių pirmąjj sūnelį… O rėksnys, tai rėksnys buvo…. Aš matot, dūšytės, visada, jausdama kokį orą, išgeriu po vienintelę… Šiandien irgi kažkas, lyg diegliai surėmė, taip neramu.

Nereikia, nereikia, pas mus šiandien kuo puikiausis oras.

Reikia pasistiprinti, niekas juk taip nestiprina, kaip geras virintas šermukšninis gėrimėlis. Tuojaus štai paimsiu iš šėpelės prieangyje.

Nabagė, sena net braška, bet gera bobutė… po valandėlės Ar žinai, Julyt, kaip aš šiandien laimingas!

Ganės, Antaniuk.

Tu mano

O tu mano.

Aš tavo.

Ir aš tavo.

Mudu abudu dabar, kaip ir prisiekėm vienas kitam, jog taip per amžių apsikabinę būsime laimingi ir niekad jau nesiskirsime.

Žinoma, niekad… Visad mes būsime drauge.

Nežiūrint į nieką, kada kas išpultų gyvenime. pasiklausęs Jau ji grįžta.

Meldžiu neniekinti, tai labai gerai nuo visko ir nuo vidurėlių.

Negersim, ne. Gerk tamsta viena. Kitąkart, per mūsų vestuves, visi išgersime.

Po šimtą metu kiekvienam skyrimai! Tai iš viso bus du šimtai! Abu jus, dūšytes, reikia pasveikinti, nes taip jau matyt paties Dievo surėdyta, kad jus mylitės. Pakelia stikliuką aukštyn. Žydėkit abu! Būkite laimingi, dūšytės, jūs jaunuoliai, kurių gyslose dar neatšalo kraujas!… O gal išgersite?!…

Ne, ne! Dėkui!

Jau kad ne, tai gersiu viena. išgeria Būkite svei…. O šita pakelia butelį telaukia sau kito laiko.

Dar ko aš tau nepasakiau. Jau kad taip tėvas šneka, aš dabar iš pradžios pamėginsiu geruoju, bet jei jis priešintųsi mūsų norams susivienyti, tai tada būk pasirengusi prie visko, nes gal ir reikės mums sauvališkai, be tėvų sutikimo viską padaryt, o gal ir važiuot į kokį miestą. Juk dabar tiek svieto išvažiuoja į miestus ir visi randa sau duoną. Aš irgi juk neblogesnis už kitus, ne berankis koks, galėčiau rasti sau darbą, iš kurio gyventumėm. Dirbčiau aš, dirbčiau per dienas-naktis ir vis tai dėl tavęs. Arba dar galėtumėm važiuoti į Rokiškį pas mano dėdę, kurs ir pernai kvietė mane pas save, kad padėčiau jam jo ūkyje; priimtų jis mus, kaip savo vaikus. Jis vaikų neturi, turtingas ir išmintingas žmogus. Supranta jis gyvenimą kitaip, negu mūsų tėvai. Pas jį nė kerštai, nė bajorystės neturi vietos. Jis žmogus status: visus lygiais skaito, sako visi mes iš to paties molio, užtat ir visi turime būti lygūs. Taip būtų mums gerai, mylėtumės visad…

Neturi niekad abejoti. Visad vienodai tave mylėjau ir mylėsiu. Nežinau tik tikrai, ką ir kaip daryt?…

Ką te daugis padaryt, reikia tik laukti ir žiūrėt, ką jis toliaus kalbės…. Jeigu gi vis bus tas pats, tai ilgiaus nelaukus, paimt ir išeit. Vis viena juk seną ir kvailą sunku perlaužti, pertikrinant jo klaidose.

Bet aš jau gal ir perilgai užtrukau, pamotė vėl ką norint naujo išras; reikia eiti, šiandien dar daržus turėsiu ravėti…

Dar paspėsi, kam trumpinti laimės valandas. Su daržais paspėsi — teželia žolės kiaulėms ant džiaugsmo ir tavo pamotei ant rūpesčio.

Dūšyt! Negerai! Kas bus?! Ponas Daunoras atėjo! Štai jau ant kiemelio.

Jėzus Marija! Jis mane užmuš, radęs čia su tavim.

Pasislėpk!

Štai čia, kertelėj, už verptuvo. Julija pribėga, pasigūžia kampe; Ragaišienė apdeda ją rūbais, skrebais Tik nesikrutink ir nekosėk, dūšyt! Kas galėjo spėt, kad jis čia užeis… Apsaugok, Viešpatie!

O aš nuduosiu vandenį begeriąs.

Ir gerai — nieko jis nesupras

Ką beveiki, Ragaišiene!? Pamatęs arklį prie tvoros ir aš sustojau, vadinasi, nors joju šit tik ant lazdos.

Dėkavoju tamstai žemiausiai. Laiko Dievas iš savo malonės ir laiminga, kada aplanko geri žmonės…

Taip, taip… tai ir aš gerų žmonių skaitliun, nors netyčia, vadinasi, pakliuvau…. pamatęs Antaną O! Mano kaimynas! Tamsta irgi neaplenki mano Ragaišienės.

Sustojau vandens atsigerti.

Bet ar ne per daug ir ar ne per tankiai tamsta stabčioji ir geri? Vakar, kaip pasakoja, pas mane buvai sustojęs, šiandien čia… O jau ko per daug, tai šelauk, vadinasi… Galima dar pradėt raugėt nuo tokio gėrimo per nemier…[36]

Ką daryt… Troškina — karštas laikas.

Rodavyčiau[37] tamstai pamažinti visus savo karščius ir užmanymus…. O taip gi norėjau tamstai pasakyt…. Kas link tamstos lankymosi ir…. ir mano dukters.

Aš irgi norėjau pasakyt… prašyt… ir džiaugiuosi, kad galop turiu šiandien progą su tamsta matytis…

Nesiskubink tamsta… Aš visai nesidžiaugiu iš tamstos landynių ir saldinimo cukierkomis… O po antra, tamstai kaipo „ponui bajorui” visai nepritinka meilautis prie sodžiaus mergaitės.

Ale bet, pavelykit man žodį[38], išklausykit mane, juk aš irgi turiu širdį ir taip myliu…

Myliu… nėra ko sakyt, vadinasi… į šalį pasogą jaučiu…

Meldžiu Tamstą. Visai be reikalo tamsta kliudai čia bajorystę, kuri man visai nerūpi ir apskritai nieko nereiškia gyvenime, o ypač šioje gadynėje[39], kada visi pradėjo suprasti, jog tiktai žmogaus išsilavinimas, padorumas ir padėjimas tegali turėt vertę žmonių akyse. Argi kas nemato, nežino, kiek dabar yra kunigų, daktarų ir kitų mokytų žmonių, kilusių iš prasčiokų, o ne iš kokių ten bajorysčių. Antrą gi atsukus, kuom galiu aš būti kaltas, jei mano tėvas bajoras ir jei jis negali išsiblaivyti iš svajonių apie ponystes[40]. Bus laikas, kada ir jis susipras, jog nė kiek jis ne aukštesnis už kiekvieną paprastą ūkininką, likdamas tamsiu žmogumi ir ardamas tą pačią žemę, kaip ir kiekvienas, kurį jis vadina „chamu”.

Užteks jau…. Žinau aš visus tuos pamokslus, meilės ir bajorystės, vadinasi. Pakaks man duonos be jokių garbingų giminysčių. Prašau vien nepaikint man mergaitės ir gana, vadinasi, kas ne pora, tai ne pora.

Visi juk esame lygūs žmonės… Visi vienodai jaučiame… visi… visi be jokio skyriaus[41]…

Tik aš ne visai taip jaučiu, kaip tamsta manai. Paklausk tamsta geriaus savo tėvo, jis irgi tikriausiai tą patį pasakys, nes po viskam, kas man žinoma, nesitikiu, kad jis galėtų pamesti savo didžiavimąsi…

Prie ko čia tėvas? Juk aš jau nebe mažas, galime šnekėt ir baigt be jo…

Taigi baigiu, melsdamas tamstą atminti, jog mano žodis yra šventas: ne ir ne! Kad čia kažin kas būtų, vadinasi.

Ne! aš irgi darodysiu savo ir niekam nepasiseks sulaikyt mano širdį ir jausmus! suduoda kumščiu per stalą, paima bizūną[42], eina prie durų Sudiev! Iki malonaus pasimatymo!

Pamatysiu tave aš čia dar kartą, tai jau ne taip kalbėsiu. Ragaišienei O tu, Ragaišpalaike, kokias čia užeigas keli? Jei dar ką norint panašų pamatysiu, tai užminkysiu aš tau tokius ragaišius, vadinasi, kad gal tu ne taip dejuosi!

Meldžiu ne taip šiurkščiai ir be užgavimų; juk apie reikalą galima kalbėti be jokių karščiavimų. Savo reikalu aš pasitikiu padaryti su tamsta priderantį susipratimą. Bet kam skriausti nekaltą senutę?!

Rodavyčiau nesikišti ne į savo reikalus ir keliauti iš kur atsidanginai.

Matyt, kad mes šiandien nesusikalbėsim. Tikiuosi, vienok, kad, metęs karščius ir viską geriaus apsvarstęs, tamsta išvisi, jog labai klysti, taip pasielgdamas. Iki pasimatymo!

Neklystu, kad pinigus užuodi. Keliauk sveikas ir daugiaus nesirodyk! Ragaišienei Vis tai ačiū tau.

Aš, aš, dūšyt, po nulį, visai čia nekalta.

Cit! Kad nė žodžio, vadinasi! Žinau aš tave, visiems tu nori prisitarnauti. Riogso čia užsidariusi ir da veda į pagundinimą, o ko reikia, tai nežiūri. Visa lauko kertė nuganyta. Kokiam šuniui, vadinasi, aš čia tave laikau ir kam čia ta mano gryčia?! Ar tų valkatų bajorpalaikių užeigai?!… Ne! Kaip sau norit, gana bus minti mano tvoras ir laukus visiems šunims čia bemedžiojant, o ypač lipti man ant širdies, vadinasi. Aš tam karštam ponaičiukui užgesinsiu troškimus ir išmieruosiu nugarą, jai da drįs pasigirt man su savo meile. Girdi, boba, šiandien, vadinasi…. pežvelgęs į užpečkį O ten kas šlama? Gal paršus gryčioj lakai? Žiūrėk, kad nebūtų smarvės.

Ne! Ne! Tai turbūt katytė už pečiaus.

Popiet ateisi paimti laišką ir nunešti tam dideliam ponui-bajorui Arvidui. Negaliu ilgiaus tylėti, parašysiu jam ant keršto apie sūnų. O jau kad parašysiu, tai parašysiu. Retai prisieina man rašyti, bet dabar kad parašysiu, tai bus ko pasiskaityt… Turės iš ko pasidžiaugti.

Klausau, klausau, ponuli, einu, nors tuojau, einu…

Kur tau tuojau?! Aš einu da į laukus, paskui, pagrįžęs parašysiu.

Garbė Dievui, ištrūko galva! Taigi pridrebėjau, net prakaitas išmušė. prisiartinus prie pasislėpusios Julijos Jau išėjo, dūšyt, kelkis, nuvargai, nabagėle, tiek laiko kniūpsodama susirietus.

Viešpatie! Kas iš to bus?! Kur aš pasidėsiu?!

Niekis, dūšyt, niekis…. Laimė, kad nepamatė. Kada užminė apie paršus, net dvasią man užėmė. Garbė Dievui, viskas gerai nusidavė. Nesibijok, nesirūpink — jis tave išvaduos. Matei juk ir girdėjai, kaip jis tave myli… Bėk dabar, dūšyt, namo.

Bijau, kad kas nepamatytų. Gal da tėvelis nenuėjo?

Regis, kad ten kas toli apie kryžkelę eina — mano akys aiškiai nebemato.

Taip, ten tėvelis. Iš ten nepamatys, bėgsiu pagal upelį…

Bėk, skubink, pasigūždama už krūmų, tik atsargiai.

Tai tamsta eisi šiandien pas Arvidus?

O kaipgi. Liepė paimti laišką ir nunešt…

Gal jį pamatysi, pasakyk jam viską ir paklausk, ką man daryt ir kada mes su juom pasimatysim.

Paklausiu, paklausiu. Dėkui už sūrelį ir mėsytę…

Aukščiausis Dieve! Kenčia tie vaikeliai! O už ką? Už tėvų nesutikimus. Senai jau žinoma ta byla. Kiek tai nepritauškia svietas[43]? Po mirčiai Daunorienės, tos šventos moteriškės, visi šaukte šaukė, kad įstūmė ją graban pats jos vyras, kurs savo šykštumu ir aštrumu įvarė ją į ligą. Dieve, duok jai dangaus karalystę! Ji rūpinosi apie mane ir visus varguolius. Dabar jos dukterį matau kenčiant prie medžiaširdžio tėvo, bet neapleis jos Dievas, suteiks Jis jiems laimę, suves jų jaunas mylinčias širdis… Bet kur aš pasidėsiu, jai jos tėvas įpykime išvarys mane iš šios pastogės? !…

Tegul bus pagarbintas…

Ant amžių amžinųjų amen. Ką, dukrele, pasakysi?

Atbėgau ieškodama Julės. Išėjo nuo pusryčių ir lig šiol negrįžta, o te mama barasi.

Jau ji senai sugrįžo. Dėkui, atnešė sūrelio ir mėsytės. Pasėdėjo valandėlę ir išėjo… Paskui buvo užėjęs tėvelis, bet jos jau čia nebebuvo.

Tai ir tėtė buvo čia pas tamstą?

Buvo užsukęs, eidamas į laukus.

Tai mes turbūt prasilenkėm su ja; aš ėjau keliu, per lauką.

Žinoma, kad eidama keliu negalėjai jos sutikti, nes ji sakė, kad eisiant taku palei upelį.

Tai reik ir man grįžti. Gal jau visi parėjo pietums. Sudiev!

Seka ją, nabagėlę, pamotė, skaito[44] jos žingsnius.

Kaip sau nori. Negaliu to niekaip suprast! Viskame sutinku vien tik nepasisekimus: kur pasisuksiu, ką užmanysiu — vis ne taip, kaip nori. Šiandien irgi, kad jį velniai, tą Daunorą! Jau, jau, rodos, viskas gerai susidėjo, o čia atneša jį velniai… Lyg tyčia visad taip. Taip pernai, kada su Onyte viską kuo geriausiai sutaikiau, apserga dėdė. Išvažiuoju pas jį, o čia griebia ją velniai — išteka ir po visam. Paskui tik ir juokiasi visi, beerzindami: „Tatai tai ir išrovė grybą iš panosės!” Ilgai turėjau klausytis visokių pasityčiojimų… Bet negana to, dabar vėl su Julyte kiek privargau, o vis tiek gero: tėvas kala savo, o tas velnias vėl savo. Nors prapulk. Tėvas užmanė apipačiuoti[45] mane su pana, kaip jis vadina, gerų namų, geros kilties, turtinga, ir pradėjo kalti man tą seną ilganosę Maugirdų Marę… Vakar taipogi minėjo apie tai; nutylėjau, vienok, kaip matau, vis nemeta savo užmanymų, nes šiandien iš ryto vėl ėmėsi prikalbinėti, aiškindamas, kad būtų gerai… Dabar jau aiškiai matau, kad tylėdamas nieko gero nesulauksiu. Viskas taip susidėjo, jog būtinai pagrįžus tėvui, turiu jam pasakyti, kad aš myliu kitą, dėl kurios parangus esmi[46] ant visko

Ragaišienė iš Pilviškių atnešė laišką.

O kame gi laiškas?

Ji sako, kad reikalingajai pačiai paduoti.

Šauk ją čia.

Klausau.

Ji man rašo, žinau, kad nieko malonaus nepraneš, bet visgi nieko saldesnio nėra, kaip matyt jos rašytą laišką ir būti tikru, kad ji mane myli.

Tegul bus pagarbintas…

Gerai, gerai…Kame laiškas?

Gi šit. išvynioja laišką iš skepetos ir paduoda Prisakė paduot tamstos tėtušiui į rankas….

Tai ne jos ranka! Kas tą rašė?

Parašė jis pats, mano geradarys ir užlaikytojas ponas Daunoras tamstos tėveliui apie…

Mano tėvui!? skaito adresą Taip, taip… Gerai… bet ką gi jis jam rašo?

Aš, dūšyt, skaityt nemoku… O kad ir mokėčiau, ta vis tiek užlipdyto laiško perskaityt negalėčiau…

Gerai… hm… pakelia laišką prieš langą, žiūri Tai niekis, tebūk sau! meta laišką ant stalo Paliksiu iki sugrįš tėvas. Ragaišienei Ogi ji… ji Julytė ar nieko nepa… nesakė?

Kaip nesakys. Sakė, kad ji kenčia ne išpasakytai. Su ašaromis akyse išpažino, kad vis tai dėl meilės…

Na, o daugiaus ką?

Daugiaus? Daugiaus, taip daug man visko pasakė, kad iš to daugumo…

Nieko nebeliko pasakyt…

Kaip neliko. Ji sakė da, kad norėtų kuo greičiausiai pasimatyti ir viską pabaigti…

Ką pabaigt? Kaip pabaigt? Gal ji jau nusigando neišmintingo tėvo.

Aš to nežinau, dūšyt.

Taigi žinok ir pasakyk jai, jog aš nenoriu jokio kito galo, kaip tik, kad mes ant visados pasiliktume drauge… Nors nežinau, ką jis ten rašo parodo į laišką, vienok po to visko, ką teko šiandien išklausyt, galima tikėtis, kad nieko geistino! Pasakyk todėl jai, kada eisi pas Daunorą šiandien karvių milžti, kad ji kaip norint išspruktų šį vakarą iš namų ir ateitų pas tamstą. Aš ten būsiu saulei nusileidus ir mes sutarsime viską.

Pas mane? O jei vėl užtiks?

Taigi man! Jau ir nusigandai. Nesibijok, nieko nebus, aš atsakysiu už viską. Dabar gi skubink pas juos ir pasistenk jai pranešti.

Klausau, bėgu, dūšyt.

Bet… palauk! Gali vėl ką užmiršti; aš geriaus parašysiu jai kelis žodžius.

Nagi, nagi….

Palauk! Ar apkvaišai?! Štai nuneši laišką, ot tuoj, tuoj… tik rasiu rašalą ir kaip matai parašysiu.

Nagi, dūšyt…. O man pasirodė, kad kitą syk…

Kam atidėt kitam kartui, ką galima dabar. Štai tuojaus, tik rašalas kažin kur? Ten pas tėvą turi būti. bėga į šalines duris, išsineša popierių ir rašalą Tuojaus, tuojaus.

O jeigu paties Daunoro nerasčiau, tai kam turiu paduot laišką?

Ir vėl savo! Nė kokiam Daunorui, tik jo dukteriai Julijai aš rašau ir jai tik paduok, niekam nematant.

Aa! Dabar tikrai supratau, kad atsakymą reikia paduot Julytei.

Taip, taip… tik atsargiai.

Gerai, dūšyt. Šit už ančiaus užsikišiu. Sudiev!

Vargas su tomis bobomis, o ypač su senomis. Tu jai vieną, o ji tau kitą ir susikalbėt negalima. po valandėlės Ir taip su Dievo pagalba šiandien gal jau kaip norint suvesiu galus visų nemalonumų ir pasieksiu pradžią taip senai laukiamos laimės… sėda krasėn[47] Sunku, bet nėra kas daryt, reikia laukti. Kolei gi kas, gerai būtų iš laiko[48] prisirengti.

Kažin kur vėl iškeliavo su savo nepabaigtais reikalais ir lakstymais

Pasakyk, pandze, kad arkliui, pakol atvės, ne duotų gert. Katrytė išeina, Arvidas meta ryšiukus ant stalo, kepurę ant kėdės, sėdasi už stalo Šunes mane nešiojo šiandien iš namų; nieko nepadariau, tik pavargau ir keletą auksinų be reikalo turėjau išleisti. Dagi tie smarvės žydai ir tas chamas Kaplys, pandze, padarė nemalonumą, primindami skolą. po valandėlės Kada ir iš kur gausiu visiems susimokėti?! Ot, kad bent sūnelis būtų kaip žmonių vaikai, tai ką, tada bepig būtų man senatvėje… Paimtų gerą pasogą, išsimokėtumėm skolas, da gal kas ir liktų. pamato laišką, paėmęs skaito adresą Jo Mylistai…. Nagi kas čia galėtų būti?! plėšia konvertą[49], paima iš stalnyčios akinius, užsideda Jau tik iš lietuvio: ko antrašo, pandze, matyt, kad koks norint chamas rašo…. O gal brolis Benediktas ką norint praneša iš Rokiškio. Jis juk taip mėgsta ir skaityt, ir rašyt. Ne kartą jau jis, užsiėmęs tais raštais ir visokiais kalendoriais su spėjimais apie orą, supūdė, pandze, javus ir šieną. Tuose kalendoriuose, tai vis lyg tyčia, viskas išeina atžagariai[50]: kada rodo lietų — gražus oras, o buriant giedrą — lietus kelias dienas. Na, bet ką gi jis čia išgalvojo?… skaito „Tegul bus pagarbintas… su atsakymu ant amžių amžinųjų, amen. Mielas kaimyne”. nusistebi Jau čia ne brolis… bet kieno aš, pandze, kaimynas?! Turiu kaimynę, našlę ponią, pandze, ponią, kaip ją…. Pra… Pše… Pšy… byševskienę. Vienok ką ji man rašytų? Negut apie laukugalės[51] užtvėrimą! užsimąsto Hm! Beje, turiu kaimyną tą chamą Daunorą, bet nejaugi jis apie savo kumelės pardavimą praneštų?! skaito toliaus „Jeigu tamsta nesulaikysi savo sūnelio nuo svetimų laukų drimbimo, tvorų minimo ir po nereikalingus kampus landymo su jo medžionėmis ir meile, tai aš, vadinasi, pasimirkęs viržių ištaisysiu jam bajorišką nugarą ir da paduosiu sūdan[52]. O dabar pasilieku sveikas Juozas”. karštai Juozas, Juozas?! Kas tai būtų?! Ar ne tas chamas Daunoras, pandze?!…. Reikia paklausti Katrytės.

O, tai ir tėvo parvažiuota.

A! Ir tu namie?! Nagi ką čia stovinėji per dieną nieko neveikdamas?! Pavargai! Štai tavo darbai! kiša prie nosies laišką Kuom vardu tavo giriamasis ūkininkas tas chamas Daunoras?

Kam tai tėvui prireikė?

Štai atsiuntė jis tau pasveikinimą, pasiilgo matyt. Bet kaip jo vardas?

Juozapas…

Juozas, chamas. Koks ten da Juozapas. Štai skaityk! meta jam laišką, nusisuka rūsčiai Po šimtais, pandze….

Aš jam parodysiu keršyti!

Ir aš tau parodysiu! rodo kumštį Tu nuodini mano senatvės dienas. Ar to aš laukiau nuo tavęs?!

Bet, tėve, palauk.

Nėra ko daugiaus laukti. Viskas jau sulaukta. Pamislyk tik, ką tai reiškia? Mes „szlachetni”[53] gauname tokį bjaurų pasityčiojimą nuo to chamo. O už ką, už ką?

Nė tamsta, tėvel, dejuok, nė ko. Aš viską tuojaus išaiškinsiu.

Aišku jau man kaip diena, kad jis tau kailį perti žada. Bet ir man skauda! Skauda širdį, kad kaimynystėje turiu tą smarvę, skauda, pandze, kad sūnelis nemoka gerbt nė savęs, nė savo „szlachetnego” vardo.

Ko aš negodoju? Duok man tamsta viską pasakyt.

Sakyk man, ką tai reiškia ir už ką tai?

Nė už ką.

Tai taip sau… dėl to, kad plati tavo nugara, jis ketina ją ruožuoti.

Mat… mat…

Kaipgi tada?

Nėra ko ilgiau man tylėt, reikia baigt. Tėvas atmeni savo piršimą dėl manęs Mangirdų Marės… Aš nieko tamstai neatsakiau, bet dabar apreiškiu, jog nenoriu jos…

Ką tu kalbi, kvaily?! Ji su pasoga, ji ne by kokio chamo duktė… Pamislyk tik…

Aš nieko nesakau, kas ji tokia, nieko ir mislyt nenoriu apie ją, ji man per sena; aš myliu kitą.

Kitą?! Kokią kitą?!

Daunoro Julę.

Daunoro… Viešpatie! Pražuvo mano viltis pataisyt gyvenimą! nuleidęs galvą užsimąsto; po valandėlės Tai už tą jis tau rengia balių su viržium?…

Nieko jis man nepadarys. Aš myliu ir gana.

Kvailys tu su savo meile. Paliksime ubagais… Išjuoks mus svietas… Jau ir dabar… ar negana tau ką jau tyčiojas tas chamas iš mūsų… iš tavęs, kaip iš kokio berno, chamo. Susiprask tu. Paimtumei iš žmonių, pandze, būtų gyvenimas kitas.

Nieko kito man nereikia, su ja man bus geriausiai…

Tai tu vis savo?! Ir manai turbūt, kad aš tą daleisiu!… Klysti, vaike! Jai neklausysi, gali eit sau, pandze, man iš akių! Nenoriu nė matyt, nė girdėt.

Eisiu ir nepražūsiu. Bet, tėve, pasakyk, kam tuos skirtumus darai tarp žmonių? Ar ne visi mes lygūs?

Susilyginai tu su chamais… Apmislyk, vaike… Bus laikas, kada susiprasi ir gailėsi…

Bet tamsta ar pamislyjai taip šnekėdamas. Ką aš negerai suprantu ir ko turėčiau gailėtis? Aš rodos teisingai suprantu, kad tamsta per aukštai nori pasiekti su savo bajoryste, nieko daugiaus neturėdamas, išskiriant tuščią vardą „bajoras”. Juk, nors mes ir skaitomės bajorais, bet savo padėjimu ir gyvenimu esame paprasčiausiais ūkininkais. Kuom gi anie, apšaukiami „chamais”, menkesni ar žemesni už mus? Priešingai, kaip visiems žinoma, jie, nesvajodami apie garbingas bajorystes, savo doru ir blaivu gyvenimu, darbštumu ir palinkimu prie apšvietimo parodė svietui daug daugiaus tikrų žmoniško gyvenimo vaisių. Tarp jų viskame matoma broliška vienybė ir gyvena jie nepalygintai geriaus už visus panašius į mus ponus bajorus. Mes gi kuom galime pasigirti? Kame mūsų vienybė? Kame mūsų protas? Ar tame, kad, užstatę bankuose dvarelius ir apsivilkę sermėgomis, lindžiame po kiaurais stogais aplūžusių senovės rūmų, vis dar tebesididžiuodami savo bajorystėmis?! Ne!

Gana jau! Duok tu man ramybę.

Tuojaus aš pabaigsiu. Argi tamsta užmiršai savo žodžius apie Mangirdų Marę su pasoga dėl skolų išmokėjimo?!

Ne! Bet ką gi tu gali ant Mangirdų pasakyt? Ar ir jie skolose, ar ir jie ne ponai?

Taip, da ne visi bajorai prakišo savo tėvų turtus. Vienok ar daug jų užsiliko senoviškuose lizduose ir ar pas visus yra turtas?

Man to žinot nereikia. Aš kalbu apie Mangirdus.

Bet tamsta užmiršti, kad ir jie per puotas ir kortas netruks pavyti kitus. Antrą gi atsukus, šiandien jie, turėdami dar šį bei tą iš užsilikusio nuo senovės ir bepuotaudami ramiausiai, ar norės susilyginti su mumis?! Kaip turėtumėm mes pasirodyti tarp jų?… Ar taip, kaip dabar stovime, su degutuotais čebatais[54] ir su smaluotom alkūnėm?… Todėl ar gali būti man pora nemokanti jokių darbų Mangirdų Marė su visomis jos dykaduoniškomis parėdnėmis… Jie šiandien da tebepučia ponystes, mes gi, turime prisižinti, jau viską tą padarėm, turime užtat užmiršti visas bajorystes ir pasilikti, kaip esame, artojais…

Aš nesakau, kad ponavot… bet… bet, pandze, atmink, pasoga… skola…

Pasoga. Kas man iš jos, jai paėmus… O po antra aš myliu…

Jau ne vienas meilės karščius prie terbos[55] prisimylėjo, taip ir tu, pandze, mano vaike, prieisi, palikdamas ir mane ubagu…

Aš, dėkui Dievui, esu sveikas, galiu dirbti, galiu…

Viską aš gerai žinau, bet, pandze, matau, kad su tavim nesusikalbėsime… Žinokis sau. Kaip pasiklosi, taip ir išsimiegosi…

Kas man daryt?! Važiuosiu ir gana. dunkstelėjęs į šalines duris Tėve!…

Jurgis klausia, ar palikt arklius namie, ar jot miškan ant nakties?

Gerai, aš pats pasakysiu.

Pakvaišo jis visai, nė susikalbėt negalima. ruošiasi, dėsto daiktus, uždega mažą lempukę Reikia pieno paduot. pripila puodeliuką pieno ir nuneša į šalinį kambarį, pradarius duris sustoja Jau miega, bet gal atbudęs išgers. įeina atsargiai ir greitai išeina, iš naujo ruošiasi, vaikščiodama pamažėlio Kažin kas šiandien su jais? Nuo pusdienio riejasi, kaip žydai, tarsi Dievas žino, ko jiems pritrūko…

Tu da čia, gana jau bus tų ruoštų be galo, laikas gulti.

Tuojau, tuojau.

Miega… Ramiai miegok, saldžiai sapnuok, o aš tuo tarpu susirinksiu ir, peržegnojęs šiuos kampus, pasišalinsiu nuo visų kvailysčių, ponysčių ir bajorysčių… Skubiai išsitraukia iš po krasės skrynutę ir batus, dėsto daiktus, dairydamasi ir prisiklausydama. Kas ten baldos?

Aš, dūšyt, aš su Julyte.

Eikit čia, tik tyliai.

Aš čia da viena. Julytė darže už klėties laukia.

Gerai, tuoj aus, palaukk čia tamsta.

Dievuli mūsų, prie ko mes priėjome? Kas tik bus toliaus? Žiūri į patamsį prieangyje. Atėjome naktį į svetimus namus.

Čia… čia… eik, nebijok. Nėra nieko, tik Ragaišienė.

Kodėl gi tu neatėjai? Tiek aš baimės turėjau, taip ilgai nesulaukus.

Užlaikė tėvas; paskui pasakysiu. Palaukite truputį, aš tuojaus pasiimsiu šį tą. Arkliai jau laukia už klojimo.

Kažin kaip turėsite važiuoti, vaikučiai, toks juodas debesys pasikėlė iš vakarų, gal tuojaus bus lietus.

Niekis, nesutirpsime, štai dėl viso ko paimsiu sermėgą.

Ar girdite, te kažkas atvažiavo… šneka…

Eina — pasislėpkite…

Labas vakaras! Ir vėl išpuolė šiandien mums susitikti… Bet, vadinasi, ar negalėčiau paklausti, kas čia kur kraustosi?! Taip čia visur primėtyta daiktų.

Štai Julės ryšis skepetoje.

Tai tu taip! Nežmoniškais keliais! užmodamas botkočiu Aš tau parodysiu! Galvą perskelsiu!

Kas ten?! Kas ten?! O, Viešpatie! pasirodo tarpduryje vienuose marškiniuose, bestumdamas pro duris Juliją Kas čia darosi, ar velniai užsėdo! Kas čia, iš kur? Buvau vienas, o dabar, pandze, saugok, Dieve, atsiradau…

Ir Ragaišienė čia…

Kas čia do triukšmas? Kas pasidarė? Dieve, mylėk, kaip nusigandau, tik atgulau, girdžiu tokią baisybę, maniau, kad degame…

O tu čia ko? Taip tu man!

Pandze, pasakykit man kas čia pasidarė?!

Dovanok, tėveli! Nežudyk manęs!…

Kaip tai?!… Dovanot! Kas tai matė bėgti su bernu per laukus, tai baisus papiktinimas, kurio nė Dievas, nė žmonės negali atleisti.

Atleiskite mums! Mes nekalti, taip mes mylimės, taip… taip mums sunku be kits kito….

Niekad! Kas tai matė! Ar tai gražu. Mes išsigandome, mislyjame, kad kažin kas pasidarė, kad išėjus nuo pusdienio su ploviniais paskendo upelyje, kad… Toks baisumas, toks bjaurumas…. Ir tik štai rasta gromata[56] rodo laišką atidarė mums akis…

Vyrai, moterys! Taip nieko — nebus! Kalbėkite kaip žmonės! Atminkite, kad gal taip Dievo buvo likta… Kam kliudyt jų gražiausiems jausmams, juk ir be to jie ilgai kentė.

O tau kas?! Kentė? Bet kas tam kaltas ir už ką aš, vadinasi, mes turime dabar…

Dovanokite mums ir…

Ne, negalima, taip negražu… Kur tai girdėta, kad be tėvų žinios…

Ar da negana, ar nematote, nežinote tamstos…

Et, vadinasi, matome, bet taip negalima. Antrą gi atsukus, ką čia mums apie tai, vadinasi, kalbėti…

Žinoma, žinoma… Ką paskui žmonės kalbės…

Hm… taip, vadinas!… Žmonės sau, o mes irgi, vadinasi, savo proto neturime nustoti. Nepridera mums tokiu būdu, turime tuojaus važiuoti ir gana…. Julijai Žiūrėk tuojaus savo daiktus… Taip tu man! Pakelsiu aš tau pirtį, vadinasi…

Duok jai, kad žagsėtų…

Betgi tamstos…

Tėveli brangiausias, neatimkite nuo manęs mano Antaniuko… Taip aš jį myliu… negaliu be jo…

Jokio bet! Aš jau senai, vadinasi, pasakiau, kad ne. Arvidui O kaipgi tamsta manai?

Ką?… Kaip manau?!… Saugok, Dieve, ką jaučiu… Ką jis padarė tas beprotis.

Tėve, tik pamislyk tamsta!…

Cha! cha! cha! Pamislyk!

Dieve, susimylėk, kas bus, kai sužinos parapija. Kunigas iškeiks iš ambonos[57].

Tekeikia sau. Prakeiksiu ir aš, kaip tas nelaimingas bajorystes, taip ir jus su visais atkaklumais. Gerai juk žinote ir suprantate, kas čia kaltas, tik nenorite susiprasti, nors jau seniai būtų laikas… Nereikalingos, rodos, jokios kalbos ir aiškinimai, todėl jei tamstos ne, tai ir aš… aš irgi…

Ką tu da?! Jau matai ką padarei… Bet ką dabar bedaryt?

Skirtis ir gana, vadinasi…

Niekas tamstų neriša… Tik mes paėmęs Juliją už rankos nuo šios valandos liksime drauge.

Niekuomet! Galvą padėsiu, nedaleisiu…

Tėve, atsileiskite, meskit šalin kerštus ir, dovanoję mums, nebekliudykite mudviejų gyvenimui… Juk mes niekam pikto nedarome…

Da bent…

Nagi, pandze, gyvenimui pikto… Gal ir gerai būtų geruoju, taip sakant, pandze, kaimyniškai… prisiartinęs prie Daunoro Kaimyne! Aš tikras, kad jie per tai mums nieko pikto nepadarys, todėl jau regis vis viena! O ką ir kaip mes nepūstume irgi vargiai juos besulaikysim. Ar ne geriaus baigt. Kas gero, kad mes visą amžių pūtėmės vienas prieš kitą? Nieko juk nenugąsdinome, pasilikę kuom buvę. Jie gi, kaip matai, kitaip eina.

Nagi… vadinasi…

Dėkui, tėvel… Išsiteisiu aš už viską…

Atleisk, tėte…

Jau nusiramink, vaikeli… Vienok, nors pabėgai, bet turėsi, vadinasi, grįžti pasiimti kraitį, nes šio, vadinasi, rodo jos ryšį mažokai….

Palaiminkite mus!

Kaip tai?

Telaimina jus Dievas!

Mums irgi, pandze, laikas susivienyt ir gyventi žmoniškai, be vaidų, pandze.

Laikas, kaimyne, vadinasi, laikas, nes prieš vėją nebepapūsi.