Potrzebujemy Twojej pomocy!

Na stałe wspiera nas 474 czytelników i czytelniczek.

Niestety, minimalną stabilność działania uzyskamy dopiero przy 500 regularnych darczyńców. Dorzucisz się?

Przekaż 1,5%

Przekaż 1,5% podatku na Wolne Lektury KRS 00000 70056
Ufunduj darmowe książki dla tysięcy dzieciaków.
WIĘCEJ

Szacowany czas do końca: -
Adam Mickiewicz, Konradas Valenrodas

    Sudabartinta:

    * skyrybą, pvz.:

    Ligg tos kur širdžiai skamba -> Lig tos, kur širdžiai skamba.

    * fleksiją, pvz.: daiktavardžių vns. mot. g. V. formas(dvase -> dvasia) ir dgs. V. formas (kvietkelei -> kvietkeliai, brolelei->broleliai), veiksmažodžių bendraties formas (teirauties -> teirautis).

    * joto rašymą, pvz.: ješko -> ieško

    * žodžių rašymą kartu ir atskirai, pvz.: kaž ką -> kažką, kas-žin -> kasžin,.

    * sintaksę, pvz.:

    Neatvykau karšyt galvą tavo. -> Neatvykau karšyt galvos tavo.

    * dusliųjų priebalsių rašymą, pvz: geizdamas -> geisdamas, apzšviesti -> pašviesti

    * leksiką, pvz.: Križiokai -> kryžiokai, ira -> yra

    * didžiųjų raidžių rašymą, pvz.:

    Laimingas! rojų jau ant žemės rado. -> Laimingas! Rojų jau ant žemės rado.

    Kiti pakeitimai

    Redaguotos šaltinio išnašos.

    Adomas MickevičiusKonradas ValenrodasPasaka iš lietuviškų ir prūsiškų nusidavimųtłum. nieznany

    Lietuviškas šiupinys/ Iš svetimų skanskonių[1] ant naudos/ broliams lietuviams pataisytas.

    Nameliai mano mieli,/ Man visur patogu;/ Bet niekur nėr tiek laimes,/ Kaip po jūsų stogu.

    Ineiga[2]

    1
    Jau šimtas metų baigės, kaip Kryžiokai
    Kraujais pagonių braidydami truko;
    Po jungu kaklą nulenkė Prūsokai,
    Ar, likę žemę, su gyvasčia[3] spruko;
    5
    Vokietis vidams tuos sūnus nelaimės
    Gaudė ir žudė pagonis dėl baimės.
    Nemuns Lietuvius nuo Kryžiokų dalo[4]:
    Ant vieno krašto blizga šventinyčios
    Ir ūžia girios ruimingos[5] be galo;
    10
    Ant antro krašto kryžius ant bažnyčios
    Galvą auksinę debesyse remia,
    Rankas išskietęs ant Lietuvos gojų[6],
    Lig geisdams visą Palemono žemę,
    Gleby suėmęs, paverst sau po kojų.
    15
    Šiąpus lietuviai, subėgę ant mūšio,
    Meškiniuos rubuos, su kepurėms lušio,
    Kilpinėms rankoj ir pilnu saidoku[7],
    Budriai daboja ant žingsnių kryžiokus.
    Anoj vėl pusėj, ant kriaušės pas srovę,
    20
    Tiktai kryžiokas kaip įbestas stovi,
    Akims meruodams priešininkų vietą[8],
    Kalba rožančių ir taiso muškietą[9].
    Abidvi šalys stovi ant sargybos.
    Ir taip ans Nemuns, kurs dėl vaišinimo
    25
    Glausdavo kitkart broliškas sodybas,
    Dabar jau stojos slenksčiu prapuolimo;
    Nei vienas šiandien be prapulties pelno [10]
    Negali peržengt rubežiaus[11] smertelno[12].
    Tiktai spurguota[13] apinio šakele,
    30
    Patraukta Prūsų žilvičio[14] gražybe,
    Drąsiai kaip pirma pratiesia rankelę
    Ir, persiritus per srovės gilybę
    Žolių viršūnėms ir šakoms karklino,
    Ant svet’mo krašto mielą apkabina.
    35
    Tik senu būdu lakštangėlės Kauno
    Gojuose Prūsų seseres aplanko;
    Liuosios[15] ir linksmos, ant stiebelio liauno[16]
    Supamos tikiai nematoma ranka,
    Leidžia balselius per gires ir gojus,
    40
    Geisdamos liūdnus palinksmint artojus.
    O žmonės? Žmonės paplūdo kraujuose,
    Iškilo vaidas, vienybė pražuvo,
    Kartais tik meilė, kaip paukštelis liuosi.
    Dar juos suglaudžia. Tokia duja[17] buvo.
    45
    Nemune biednas[18]! Greit per srovę tavo
    Su ugnies kardu trauks minės plešikų
    Ir linksmus gojus, kur gegės kukavo,
    Apnuogs nuo grožės žaliųjų vainikų.
    Trenksmas paukštelį išbaidys iš sodo
    50
    Ir vis, kas yra tavo meilės verta,
    Vis, kur noturos[19] ryšiai pasirodo,
    Žmogaus piktybė sunaikins iš karto.
    Tik veidaliotas[20] prieš norą piktųjų
    Suglaus giesmelėj širdis milinčiųjų.

    I

    Rinkimas vado

    55
    Marijenburgo varpai suskambėjo,
    Trenkė armotai[21], bubnai sudrebėjo;
    Išpuolė diena kryžiokams prakilna[22]:
    Visi komtūrai susirinko mieste,
    Meldžias su širdžia pajautimo pilna,
    60
    Idant[23] jų ūmus[24] Dievs teiktus apšviesti
    Dėl išrinkimo sav gadniausio[25] vado,
    Nes perdetinį šiandien kelti žada.
    Diena ir antra praeina ant rodos,
    Tarp brolių pulko daug gadniųjų[26] yra,
    65
    Bet rinkt ne lengva, nes kiekvieno vyro
    Nuopelnas, šlovė ir cnatos[27] vienodos;
    Tačiaus abelną[28] tarp rinkėjų rodą
    Už visus stato aukščiaus Vallenrodą.
    Jis atėjūnas, Prūsuos nepažįstams,
    70
    Padarė divus[29] kitoms karalystėms;
    Ar mušė Maurus ant Kastil'jos kalno,
    Ar Turkams rodė silą[30] savo delno,
    Ar murus plėšė — visur pirmutinis,
    Kaip liūtas priešui puolė prie krūtinės;
    75
    Arba turniejuos, jei ėjo ant kardo,
    Už čėso[31] priešas dėl šlovės jo vardo,
    Bijodams gėdos už stengimą dyką[32],
    Taip jam užleido viršūnės vainiką.
    Ne tik už drąsą jam jaunystėss metuos
    80
    Teko šlovinga tarp kareivių vieta,
    Bet jį dabino krikščioniškos cnatos,
    Meilė, pakara[33], paniekinims svieto.
    Nebuvo garsus tarp draugių ant dvaro
    švelniu liežuvio priderančiu stonui[34],
    85
    Bet niekad kardo dėl užpelno gero
    Nėra pardavęs ant službos[35] baronui.
    Klioštoriaus[36] tamsias numylėjo sienas,
    Dievui pašvęsdams savo jaunas dienas;
    Niekino svieto garbę, urėdystę[37],
    90
    Navat[38] giesmele, mergaičių draugystė
    Pas šaltą širdį prieigos negavo.
    Klausės nerodžiai pagirimo savo,
    Į skaistų veidą žiūrėti nemėgo,
    Nuo meilių žodžių kuo toliausiai bėgo.
    95
    Ar jis toks buvo šalts iš prigimimo,
    Ar paskui stojos[39] — pasakyti sunku;
    Ne sens, bet žilas ir ant veido žymu,
    Jog ir datyręs[40] aštrią laiko ranką (runkų).
    Kartais — linksmesnei užėjus adinai[41]
    100
    Kaip ir nubudęs, jauniesiems ant divų,
    Štukas ir juokus kaip sodint sodino,
    Arba mergaitėms žodelį vežlivą[42],
    Ant pagyrimo už patogią lytį,
    Metė šypsodams kaip vaikeliams titį[43].
    105
    Bet toks linksmumas buvo trumpas, retas;
    Benkiek kas žodį tars abejotingą,
    Kurs tav neženklus ir paprastas matos,
    Ojam jau širdį užšaldė meilingą.
    Taip žodžiai: meilė, kaltybė, tėvynė,
    110
    Ar užminimas[44] Lietuvos ir mūšių,
    Ūmai linksmybę nuo jo veido trynė.
    Ir vėl liūdnumas apisiautė dūšią,
    Ir vėl, į dūmas[45] pasinėręs, vienas
    Tyloms sėdėjo per naktis ir dienas.
    115
    Gal dėl šventybės pašaukimo savo
    Raškažia bego, kaip sveto nekistes.
    Vieną tik žemes saldumą ragavo —
    Raškažį[46] mielą tikros prietelystės,
    Vieną turėjo prietelių gyvatos[47],
    120
    Kurį gadniausiu darė aukštos cnatos,
    Labiausiai šventas ir pabažnas stonas,
    Buvo tai senas minikas[48] Albonas.
    Tasai jo griešną[49] dūšią spavedojo[50],
    Tas paslaptinę jo širdies žinojo.
    125
    Laimingas! Rojų jau ant žemės rado,
    Kas su šventaisiais prietelystę veda.
    Taip broliai ėmė nuošaliai teirautis,
    Mislyj[51] vartyti vyro ypatybes.
    Atrado kliautę[52] — katras gi be kliautės?
    130
    Konrads kaip ugnies saugojos girtybės,
    Konradas puotoj tikus kaip bažnyčioj,
    Bet, užsidaręs pats vienas seklyčioj,
    Dažnai srovėje apgirdančio vyno
    Piktas negandas ir sielas skandino.
    135
    Tuočės [53] tarytum jis iš naujo gema[54]:
    Ant rūsto veido rausvos temes kėlės,
    Mėlynos kitkart ir nemažos lėlės,
    Kurios nuo laiko truputį aptemo,
    Jau vėl kaip jaunos naujus žaibus pila,
    140
    Atsidusimai krūtyse nutyla,
    Ašara meilės tikiai veidu rieda,
    Rankos ant kanklių, lūpos giesmę gieda
    Svetima kalba; nors žodžių nežino.
    Bet tam, kas klausos, širdį sukabina
    145
    Gana užgirsti balsą kaip iš grabo,
    Gana išvisti būdą giesmininko,
    Širdis ir rankos nnuo pajautų[55] dreba,
    Pomėtis dirba iš paskiausios galės,
    Akis nuleistos tarytumei tiko
    150
    Kaž’ką žemėse sugaut dėl giesmelės.
    Koks gi jos mazgas? Ne kaip gal jis vaiko
    Savo jaunystę su pomėties tinklu
    Po sraują tėkmę praėjusio laiko.
    O kur jo dūšia? Šventnyčioj paminklų.
    155
    Bet skurdūs kankliai iš giesminio kuodo
    Niekad linksmesnio balso neišduoda;
    Ir rūstus veidas, šiaip nebodams[56] nieko,
    Baidosi juoko kaip smertelno grieko[57].
    Visas jis striūnas[58] užgauna paeiliai,
    160
    Lig tos, kur širdžiai skamba linksmiai, meiliai,
    Visaspajautas klausitojas junta,
    Tiktai svarbiosios — vilties nesupranta.
    Dažnai jį broliai užeina iš tylo,
    Stebis perimti negirdėtą bylą.
    165
    Konradas tuočės šoka kaip iš miego,
    Numeta kanklius, giesmės nebegieda,
    Baisiausiais žodžiais graso ir rūgoja[59],
    Tylom’s Albonui kažką pasakoja,
    Šaukia kareivius, žada pakoroti,
    170
    Bet kam taip graso, negali žinoti.
    Gąsčiojas broliai; o Albonas sėda
    Ir umus vyro prie draugių naminių
    Viena pažiūra kaip žinuonis rėdo,
    Pažiūra pilna žodžių paslėptinių.
    175
    Ar joje kerštą ar viltį parodo,
    Tojaus suminkštin širdį Vallenrodo,
    Tojaus no kaktos narso rukšles[60] trina,
    Akis užgesia ir veidą vėsina.
    Lyg kad žverinčiuj ant smarkybės[61] liavo[62]
    180
    Užveizdas, reikšdams kietą valdžią savo.
    Tarp suprašytų žiūrinčiųjų minių
    Duris atplešia krotu geležiniu.
    Sustaugia žvėrys tai net ausis spengia,
    Net veidą žmonės nuo išgąsčio dengia:
    185
    Užveizdas vienas su reta drąsybe
    Akis įspyręs į bestiją žiūri
    Ir tokia dūšioj paslėpta galybę
    Kaip ant pavadžio smarkininką[63] turi.

    II

    Varpai suūžė ant kuoro[64] koplyčios,
    190
    Nuobažnus[65] žmones ant nešparo šaukia;
    Su pirmu garsu iš rodų[66] seklyčios
    Komtūrai, broliai ir kareivei plaukia
    Į namus Dievo, maldas karštas neša
    Ir šventos Dvasios padėjimo prašo.

    Giesmė

    195
    Dvasia šventoji, paversme šviesybės,
    Į Tave šiandien nusibėga žmonės
    Su karšta malda iš širdies gilybės,
    Geisdami Tavo švenčiausios malonės.
    Nuleisk į širdis spindulį skaisčiausią,
    200
    Kurs mums nuo klaidės tikru būtų ginklu,
    Kurs paženklintų iš mūsų gadniausią
    Garbės aukštosios — perdetinio ženklu.
    Mes sūnūs žemės toj pulsim ant kelių
    Prieš tą, kas vertas bus malonės Tavo.
    205
    O Jėzau Kristau, išklausyk vaikelių,
    Apreišk akliesiems šventą valią savo!
    Tegul išvista per umų aklystę
    Tą, kas tur platint Tavo karalystę.
    Tegul už vadą vienširdžiai išrinkę,
    210
    Prieš jį ir galvas ir širdis palenkia.
    Pabaigę maldą, iš vyriausio valios
    Visi išėjo oran[67] pasilsėti;
    Liepta netrukus vėl sugrįžt atgalios
    Ir vėl iš naujo Dievą malonėti.
    215
    Vieni ant kiemo tebėra ant kojų,
    Arba susėdę ant gonkų[68] vedinas,
    Kiti, išklidę po sodą ir gojų,
    Kur klėsta jaunas, gražus ąžuolynas,
    Kvepuoja dūšia, ramumu pripilta,
    220
    Ir vaikštinėja. Naktis tiki, šilta,
    Balzomu oras dosniai pašlakstytas,
    Jaučiasi arti gaivinantis rytas.
    Mėnuo, naktinę baigdamas kelionę,
    Pro debesėlio blizgančią pašonę
    225
    Į patalinę apsiblausęs slinksta,
    Akis mieguistas praverdams iš reto,
    Tai vėl užverdams, pats nepasimato,
    Kaip sunki galva kaskart žemyn linksta.
    Taip pat griaudingas be vilties mylinčius,
    230
    Perbėgęs mislyj visą amžiaus kelią,
    Visas linksmybes, sielvartus ir kančias,
    Tai linksmai žiūri, tai verkia vaikeliu,
    Ant galo, lenkias galvą ant krūtinės,
    Rimo, neb’jausdams sunkiosios gadinės.
    235
    Bet pirms komtūras valandėles liuosas
    Paveikslu brolių dykai negaišina,
    Tuojaus Alboną ir šiaip senesniuosius,
    Išminčia[69] tvirtus, į šalį vadina,
    Idant jų tyloms mislis tyrinėti,
    240
    Paklausti, rodos, arba persergėti.
    Traukia į lauką, šneka, rodavojos[70],
    Mislyse ieško teisingesnio sūdo[71],
    Tarp to iš kelio pagrąžino kojas
    Į kraštą tiko, zerkolinio[72] prūdo[73]
    245
    Ir ilgą čėsą veda kalbą tilią.
    Jau brekšta, reiki skubintis į pilį,
    Šiandien rinkimo roda paskutinė —
    Šit balsas… Iš kur? Iš kuoro kertinio.
    Į šitą kuorą prieš desetką[74] metų
    250
    Jauna mergaitė iš tolimos pusės,
    Dūšios tvirtybę turėdama retą,
    Įžengė trumpint dieneles brangiausias.
    Ar jai pagirtas Dievo baimingumas
    Širdin įdėjo tokias baisias dūmas,
    255
    O gal ir sąžinės nuotartį[75] pajutus
    Maldyt norėjo balzomu pakūtos[76]
    Užu jaunystės gyvatą nelabą
    Ir čia, nabagė[77], gyva rado grabą.
    Iš pradžios broliai draudė ir kalbėti,
    260
    Ale[78] meldimais didžiais pergalėti
    Ant galo kuore paskyrė jai vietą.
    Tokiu tai būdu mergaitė taip anksti
    Visus jau ryšius patraukė su svietu;
    Ir vargiai koją įkėlė per slenkstį,
    265
    Tuoj durų vieta akmenims užplūdo;
    Paliko vieną tarp sienų tamsiųjų
    Ir bromų[79], kurios skiria no gyvųjų,
    Neb’atvers niekas iki dienai sūdo.
    Vien liko langas į tą smerties guolį,
    270
    Kur geri žmonės jai pašelpą siunčia,
    O dangus veja ir šviesos spinduolį.
    Griešnikė biedna, kokia baisia kančia,
    Kokia gailyste tau širdis aplieta?
    Ar taip įgėlė neapykanta svieto,
    275
    Jog saugais oro gaivinimo brango?
    Kaip tiktai stojo ant to baisaus kelio,
    Nieks jos nematė, kad ateit’[80] prie lango
    Krūtine gaudyt kvėpimą vėjelio,
    Regėt gražybę dangaus stebuklingą,
    280
    Ir mielus kvietkus žaliuojančių pievų,
    Ir veidą savo artimo meilingą;
    Slepiasi viena su mislims ir Dievu.
    Bet vis dar žymu, jog tebėra gyva,
    Nes kartais žingsnius keleivio vėlyvo,
    285
    Į šventą vietą ėmusio kelionę,
    Nustabdo kalba iš kuoro maloni,
    Kuria ji, galbūt, griešniką nedrąsų
    Malonėj Dievo nutikrinti geidžia.
    Ir kad vaikeliai Lietuvninkų-Prūsų
    290
    Kuomet netoli susirinkę žaidžia,
    Tada pas langą mirga kažkas skaistas,
    Lig būt' spinduolis iš dangaus nuleistas
    Tekančios anksti žvaigždelės aušrinės.
    Ar tai plovena kasos gintarinės,
    295
    Arba gal rankos kaip ir sniegas baltas
    Žegnoja galvas kudikių nekaltas.
    Ir taip beinant į ausis komtūro
    šitokie žodžiai atbėgo iš mūro:
    „Konrade, Dievžin, ar grįš diena šviesi,
    300
    Vadu pastosi jiems ant prapuolimo,
    Bet koks bus galas, noprosnai[81] slepiesi,
    Nepermainysi[82] savo prigimimo;
    O kad ir žalčio priimtumei būdą
    Ir tai jų smarkaus n’išbėgtumei[83] sūdo:
    305
    Daug dūšioj tavo senoviško liko,
    Kaip šit iš mano niekas neišnyko”.
    Stropiai komtūras kožna žodį seka
    Ir aiškiai girdi — pustelnikė šneka.
    Patamsy regis lig rankoms mosuoja,
    310
    Ant krotų lango nusvirus dvilinka,
    Bet kam? Nes dyka[84] artesnė aplinka,
    Tiktai iš tolo kasžin kas duluoja[85],
    Tarytum mirga kareiviškas šalmas,
    Arti bus žmogus, ar supuvęs kelmas,
    315
    Išnyko… Tai mat gal akys meluoja,
    Gal pirma šviesa aušros pabaidytas
    Nakties šešėlis į pakalnę ritas?
    „Ar girdžiat broliai” — Albonas sušuko
    „Konradas — balsas toks aiškus ir skardus
    320
    Negi ant vėjo iš kuoro ištruko,
    Konrads, kaip žinom, Vallenrodo vardas,
    Čia pranašyste pustelnikės žymu,
    Tai Dievo balsas, iš jo valios rados,
    Sekim tą balsą ir ant surinkimo
    325
    Te Vallenrodas bus Zokono[86] vadas”.
    Visi pagavo tuos žodžius su strioku[87],
    Tuojaus šaukimas kėlės tarp kryžiokų,
    Kartu iš kiemo, iš gojaus, iš sodo,
    Ir susiliejo vardan Vallenrodo.
    330
    Garsai tik skamba ir po kalnas draikos:
    „Konradas — vadas, Konradas, būk sveikas!
    Buk sveikas Zokons, buk sveiki krikščionys,
    Tegul prasmenga nuo žemės pagonys!
    Ir taip į pilį šaukdami parėjo,
    335
    Albonas vienas dar biškį palaukė,
    Kitriai[88] į kuorą, į juos pažiūrėjo
    Ir šitą dainą eidamas užtraukė:

    Daina

    Vilija mūsų motina upelių,
    Dangui prilygsta skaistumu veidelių;
    340
    Bet da skaistūnės Lietuvos dukrelės,
    Gražesnio būdo, čystesnės[89] širdelės.
    Vilija skaisti žaliam' Kauno lauke
    Tarp tuliponų ir narcizų plaukia;
    O pas Lietuvę jaunieji berneliai —
    345
    Už tuliponus paikesni kvietkeliai.
    Vilija niekin gražumą kvietkelių,
    Nemuno ieško savo numylėto;
    Lietuvei ilgu tarp savo bernelių,
    Nes svetimam jos širdis pažadėta.
    350
    Viliją mielą Nemuns apkabinęs
    Per uolas šiekštas, supdamas, kiloja,
    Ir, meiliai glausdams prie šaltos krūtinės,
    Drauge pranyksta marių gilumoje.
    Ir tav’ Lietuve, svetims apkabinęs
    355
    Atskirs nuo tėvų ir šalies gimtinės,
    Ir tu kaip upė užmaršos vilnyse
    Da griaudingesnė, nes viena nuskęsi.
    Upei ir širdžiai ta perserga dyka:
    Vilija bėga, o Lietuvė myli;
    360
    Vilija gelmėj Nemuno pranyko,
    Lietuvė rauda pustelnikė pilyj.

    III

    Kad didis vadas, baigęs maldą savo,
    Zokono šventą knygą pabučiavo,
    Paėmė puikiai į silingas[90] rankas
    365
    Kardą ir kryžių, kaip ženklus galybės,
    Užkėlė galvą, nors ji didžiai trankos
    Pajautoms vienkart džiaugsmo ir rūstybės.
    Ant veido juokas neženkliai prašvito,
    Retas svetelis, jis reiškia ne džiaugsmą,
    370
    Bet kaip spindelis tarp debesų rito,
    Drauge nešina ir saulę, ir griausmą.
    Tas veidas vado, ta tvirtybė dūšios
    Širdyse brolių kuria viltį naują;
    Jau milyj regi plėšimus ir mūšius
    375
    Ir gausiai lieja pagonišką kraują.
    Nes kas drįs stoti prieš tokį galiūną,
    Katram, jį regint, n’eis šiurpas per kūną?
    Drebėk, Lietuvi! Valanda už durų,
    Kurioje kryžius švis ant Vilniaus mūrų.
    380
    Dikas laukimas. Jau mėnuo, ir antras,
    Ir metai cieli[91] pakajaus praeina;
    Lietuviai graso, o Konradas kantras
    Atilsio savo ant karo nemaino.
    O jei nebudęs ką pradės daryti,
    385
    Tai kaip ant keršto — net gėda sakyti —
    Verčia parėdus[92] ir būdus senovės,
    Broliai išeję mat iš paklusnumo,
    Prisiegą laužą, iešką turtų, šlovės,
    Vietoj pakaros puiki kilus’ dūma;
    390
    Liepia atmesti tuos vaisius piktybės,
    Cnatoj pakaroj esąs turts brangiausias.
    Draudžia nekaltas zabovas[93], linksmybes,
    Pasnikais spaudžia, prie pakūtos verčia,
    Benkiek tik griekas, nors būtų mažiausias,
    395
    Aštriai koroja kaline ir smerčiu.
    Tarp to Lietuvis, kurs kitkart iš tolo
    No bromų miesto vengdavo kelionės,
    Dabar kas naktį tuoj gan greit už volo
    Degino sodžius, dėjo pančiuos[94] žmones,
    400
    Ir pasigirdams jau drįso sakyti,
    Jog pas kryžiokus eis mišių laikyti.
    Pirmkart vaikeliai iš gimtinės dubos
    Tirpo no garso lietuviškos triūbos[95].
    Kur gaus’ geresnį laiką dėl karionės?
    405
    Name Lietuviai netur sutikimo,
    Čia smarkus gudas, čia lenkas renk žmones,
    Čia vėl tataris veda gaujas Krymo.
    Vytautas, brolio nustumtas nuo sosto,
    Pagelbos melsdams, taip Zokoną glosto,
    410
    Žemės ir miestus valdžion duoti žada,
    Bet užtarimo da ligšiol nerado.
    Burblena broliai, rėdas vado peikia,
    Ir tyloms šneka… o Konrads išnyko,
    Albonas bėga ieškot slapstinyko,
    415
    Pily, koplyčioj niekur nesuvaikė.
    Spėkauja misly vyro pasleptinę:
    Bus gal nutraukęs pas kuorą kertinį.
    Saugojo broliai jo slaptuosius pėdus,
    Visi žinojo, jog vakaro čėse,
    420
    Kad žemės veidą, saulelei nusėdus,
    Kiečiaus uždengia nakties skraistė vėsi,
    Jisai pats vienas, dūmodamas dūmas,
    Braido be kelio po pievas ir krūmus,
    Ar prisišliejęs prie kertinio mūro,
    425
    Ploščium[96] apsiaustas, kaip ir stulpas niūra,
    Per visą naktį žingsnio nenužengia,
    Bet niekad miegas akių neuždengia.
    Dažnai ant balso pustelnykės tylo
    Taipogi tyloms jo atsakims kyla,
    430
    Nors aiškiai žodžių negirdi, bet žymu
    Iš jo paveikslo didžiai nespakaino[97],
    Metimo rankų, galvos pakėlimo,
    Jog ten ne menkas šnekėjimas eina.

    Giesme iš kuoro

    Kas gal suvest rokundą[98] ašarų daugybei?
    435
    Ar taip jau ilgą laiką jos kaip lietus lijo,
    Ar taip akys ir širdis įmirkę kartybei,
    Jog no atsidusimų krotai surūdijo?
    Kur tik ašara krinta, tuoj uola šaltoji,
    Kaip suminkštinta širdis, viduj sukavoja[99].
    440
    Yr’ ugnis amžinoji pilyj Šventorago,
    Tą ugnį kurstinėja kunigai pabažnūs;
    Yr’ nesenkanti versmė ant kalno Mendago,
    Tą šelpia pūsnys sniego ir darganos dažnos;
    Niekas ašarų mano nepapildo stopo[100],
    445
    Ale lig šiolei akis ir krūtinę sopa[101].
    Ten matutės lepumas, ten kalbos meilingos,
    širdžiai miela tėvynė, viso pilnas dvaras,
    Ten be rūpesčių dienos, naktys pakajingos[102],
    Dūšioj šviesioj ramumas,kaip angelas geras,
    450
    Dieną ir naktį, lauke ir gūštoj[103] gimtinėj,
    Neregimai, bet aiškiai no priepuolių gynė.
    Trys mes dukterys augom prieglobsty matutės,
    Man jau rodės jaunikiai, nes buvau vyresnė;
    Šimtą kartų laimingos dienelės jaunutės,
    455
    Bet kas gi man parodė laimę tobulesnę?
    O, gražus jaunikaiti! Kam kalbėt pradėjai,
    Ko Lietuvoj žmoneliai nebuvo girdėję.
    Apie Dievą Aukščiausį ir šventą tikybę,
    Apie angelus šviesus bude jaunikaičių,
    460
    Apie puikias bažnyčias ir pilių gražybę[104],
    Kur kunigaikščiai klauso liepimo mergaičių,
    Kaip ąžuolai silingi, karūnuose smailūs[105],
    O prie draugės jaunosios širdingi ir meilūs.
    Kur žmogus, išnešiojęs griešną kūno naštą,
    465
    Su dūšia iškeliauja į dangaus aukštybę;
    Ir aš, akimis dūšios išvydus tą kraštą,
    Jaučiau n’išpasakytą širdyje linksmybę.
    Ir laimėj ir nelaimėj lig šiolei dūmoju
    Tai apie tave, mielas, tai vėl apie rojų.
    470
    Kryžiausp ant tavo krūčiu širdis mano vyrė,
    Jame regėjau ženklą būvio dangiškojo,
    Bet iš kryžiaus, neduokdiev, kad perkūnas spyrė,
    Vis aplinkoj nutrenkęs ant žemės suklojo.
    Nieko man nebegaili, nors ašaros byra,
    475
    Viską, tiesa, prapuldžiau, bet da viltis yra.
    „Viltis”, neaišku atkartojo garsu
    Ir prūdo kraštas ir gojaus tankynė.
    Konradas, šokęs su juoku ir narsu[106],
    „Kaip tai”, sušuko, „Čia da viltį minia?
    480
    Kam tos giesmelės? Gan esu girdėjęs
    Apie jaunystės tavo linksmas dėjas.
    Žinau, kaip augai „pas mielą matutę”
    Ir kad galėjai laimingesnė būti…
    Bėda jums, bėda, kvietkeliai gražieji,
    485
    Baisi gyvatė į sodą įslinko,
    Kur tik, bjaurybė, krūtinę apskriejo,
    Žolė suvito ir rožės nulinko,
    Žali lapeliai, stiebelis jaunutis
    Stojos geltoni kaip gyvatės krūtys!
    490
    Bėk, bėk nors mislyj į tą linksmą šalį,
    Kur tavo laimė atsinaujint gali!
    O man, bepročiui, už jos išplėšimą
    Uždėk koronę[107] ir siųsk prakeikimą,
    Ašara baisi, kur pereina uolą,
    495
    Tegul ant žemės dykai nenupuola,
    Nuvošiu šalmą, tegul galvą varpo
    Ir karščiu savo smilkinius aptraukia,
    Tegul bus kančia be galo, be tarpo,
    Noriu datirti, kas man'[108] pekloj[109] laukia”.

    Balsas iš kuoro

    500
    Kalta jau, kalta, prašau dovanoti.
    Vėlai atvykai, pas’ilgau be galo,
    Nenorint rados vaikiška giesmelė. …
    Šalin tos giesmės, kam čia man rūgoti[110]?
    Tik valandėlė su tavimi, mielas,
    505
    Drauge praleidau, bet tos valandėlės
    Nei kaip neduočiau užu eiles cielas
    Metų praleistų tykiai[111] ir nuobodžiai.
    Tu pats kalbėjai ir teisūs tie žodžiai,
    Jog prasti žmonės yra menkos dėlės[112],
    510
    Kurios purvynėj guli kaip apkaltos,
    O jei, netyčia vilnimis iškeltos,
    Kuomet išplaukia iš dumblinto garo,
    Tai vargiai kartą nasrus atidaro,
    Dangop išleidžia atodūsio kvapą
    515
    Ir vėl sugrįžta į tamsųjį kapą.
    Ne, aš dėl laimės tokios nesutverta;
    Dar tykias dienas vesdama tevynėj,
    Tarp draugininkių, linksmiausioj gadynėj,
    Dažnai bodėjaus, dusavau nekartą.
    520
    Dūšia nesoti iš palaimės savo
    Kasžin ko naujo, aukštesnio goravo[113].
    Dažnai, pametus žalias lankas, gojus,
    Ir ant aukščiausio kalno atsistojus,
    Savimp dūmojau, melsčiu[114] vieversėlių,
    525
    Kad po pluksnelę jie man nudalytų,
    Geležiaus nuo žemės užu debesėlių,
    Tik nuo šio kalno geisčiu nuraškytą
    Mažą kvietkelį sau paminklan likti,
    Potam[115] į dangų lėkti ir išnykti.
    530
    Tu man[116] išklausei, tu sparnais erelio,
    Karaliau paukščių, į savę iškėlei,
    Neb’geidžiu jūsų plunksnų, vieversėliai,
    Nes kam beieškos debesyse kelio.
    Kas didį Dievą danguose pažino
    535
    Ir didį vyrą savuoju vadina?

    Konradas

    „Didis ir didis! Tu, mano mieloji,
    Dėl tos didybės tiek kenti, vaitoji[117].
    Pakęsk mažumą, trumpa valandėlė
    Mums čia beliko to vargo nelabo.
    540
    Stojos kaip geidėm, gailėtis per vela[118],
    Verkim, bet tegul neprieteliai dreba,
    Nes Konrads verkia idant juos naikintų
    Ir kerštą savo jų galvoms ištrintų.
    Ko čia atvykai iš klioštoriaus mūrų,
    545
    Iš tos šventnyčios pakajaus, ramumo?
    Geriaus ten buvo arti rojaus durų
    Verkt, man nematant, ir akis užverti,
    Neg kaip šalyje melo ir kytrumo,
    Ilgos' kančiose, tarp grabavų sienų,
    550
    Nuopenį[119] smerties palingvėliu gerti,
    Ir ubagiškai iš dienos į dieną
    Žmonių pašelpa buitį užlaikyti.
    O man to pradžios prisieina matyti
    Šitą lindynę, ašaromis trušią,
    555
    Klausytis verksmo ir atsidusimų
    Ir iš gailystės keikti savo dūšią,
    Jog joj’ užliko biškis pajautimų”.

    Balsas iš kuoro

    Kad taip rūgoji, neb'lankyk šios vietos;
    Jei ir ateisi, kalbėsi primigęs,
    560
    Ir lauksi žodžio — tai dykas bus žygis,
    Neperleis balso sienos kuoro kietos.
    Veriu jau langą, į tamsybę lįsiu
    Ir tyloms karčias ašarėles rysiu.
    Sudiev ant amžių, būk linksmas ir sveikas,
    565
    Tegul tau virsta laimingiausias laikas,
    Tegul pranyksta užmaršoj adina,
    Kuri tau širdį manimp užgraudino.[120]

    Konradas

    „Palauk, ką dirbi, pagailėk nabago!
    O jei meldimo nenori klausyti,
    570
    Perskelsiu galvą šit ant kuoro rago
    Ir, kol teks dvasios, neliausiu prašyti”.

    Balsas iš kuoro

    Ramdykim[121] širdis, kam taip griaust be proto?
    Atminkim, mielas, jog ant žemės ploto
    Mes duje[122] esam, kaip menki lapeliai,
    575
    Kaip ant smiltino du rasos lašeliai;
    Benkiek vėjelis, netikėtu būdu
    Iš čia išnyksim, nykim bent abudu.
    Aš neatvykau karšyt galvos tavo;
    Klioštoriuj baigti norėdama vikį[123],
    580
    Nedrįsau Dievui šventint širdį savo,
    Kol ji globojo žemišką jaunikį.
    Geidžiau palikti mūruose šventuose
    Prie maldininkių stojus ant tarnystės,
    Bet man per sunku buvo sielvartuose
    585
    Vienai nubūti[124], be tavo draugystės.
    Atminiau, tuojau iš tolios kelionės
    Sugrįžt turėjai į Marijos miestą
    Atkeršyt priešams už varguolius žmones,
    Už savo brolių teisybę paliestą.
    590
    O jei ko žmogus nerimdamas laukia,
    Metų ilgumą mislimis sutraukia.
    Kas dieną širdis grišentį spėkavo,
    Kas dieną augo pageidimai tvirti
    Da vėl kartelį gyvenime savo
    595
    Tave išvysti, prie tavęs numirti.
    Eisiu, dūmojau, po dangčiu namelio,
    Ant uolos krašto, šalia viešo kelio
    Atilsio ieškot, maž kam iš keleivių,
    Pro mano gūštą praeinančiam arti,
    600
    Tropisės[125] vardą mielojo ištarti,
    Maž tarp karūnų ir šalmų kareivių
    Kuomet išvysiu pažįstamus ženklus;
    Tegul permaino ir rūbus, ir ginklus,
    Temaino veidą, papročius išvarto,
    605
    Dar širdis mano pažins jį iš karto.
    Ir kad jam sunki kaltybė ant mūšio
    Lieps nešt aplinkuj smertį ir gaišimą,
    Visi keiks baisiai, rasis viena dūšia,
    Kuri iš tolo siųs palaiminimą.
    610
    Ši tyki vieta man labai patiko
    Dėl čėsiškųjų[126] namų ir kapinių,
    Čia šventvagiška ausis kelianinko
    Negal girdėti mano pasleptinių,
    Čia prašalaičiui mano kančia baisi
    615
    Napneš gailyste linksmo mislių būdo,
    Čionai ir tuje, sakau, maž ateisi
    Šnekėt su vėju ir vilnimis prado,
    Plastančioms tykiai vakariniam’ čėse
    Ir pasiilgęs manęs pamimėsi.
    620
    Dangus išpildė nekaltą geidimą,
    Dėkui Dievuliui už tokį likimą;
    Pirm tiek tik džiaugsmo norėjau turėti —
    Tavo paveikslą sapne regėti,
    Šiandien, o laime, šiandien galim drauge
    625
    Abudu verkti…

    Konradas

    „Jei ašaros žliaugia[127],
    Ne didis pelnas. Žinai, kaip raudojau,
    Kad tavo glėby ant amžių prastojau,
    Kad, širdžiai alpstant, valiai užkietėjus,
    630
    Veržiaus ant keršto naikint piktadėjus[128].
    Šiandien galėtų stotis pagal norą,
    Pragaištų priešai — tie debesys juodi,
    Kurie Lietuviams dengia šviesų orą,
    Tik tu man sūdo pabaigti neduodi.
    635
    Nuo tos adinos, kaip čionai įstojai,
    Daugiau jau mano akiai ašarotai
    Nieko nebėra pasaulėj plačiojoj,
    Kaip tiktai prūdas ir kuoras, ir krotai.
    Visi aplinkuj verd geidimais karo,
    640
    Jau balsas triūbos į kelionę varo,
    Aš tarp tų triūbų ir ginklų trenkimo,
    Geisdams girdėti tavo balsą mielą,
    Vakaro brangaus laukiu dieną cielą,
    O kad sulaukiu, globoj atminimo
    645
    Pratęsti džiaugsmą karščiausiai goruoju;
    Aš amžių savo vakarais meruoju[129].
    O čia tuo tarpu zokons savo varo,
    Prašo karionės, sau prapulties geidžia,
    Čia vėl Albonas už tingumą bara,
    650
    Lig kardu širdį sopulingą žeidžia,
    Užmindams priešu žvėrišką žmogystę,
    Pilis sugriauta, sodžius pilnas kraujo,
    Man apejojant, vien akių gailystė
    Gestantį kerštą uždega iš naujo.
    655
    Matyt, likimas išpildimą ima.
    Niekas nuo karo neb’atkreips kryžiokų,
    Vakar pribuvo siuntinys iš Rimo[130],
    Čia karop rengias mūsiškiai su strioku,
    Čia svetimųjų visų svieto pusių
    660
    Griūti prigriuvo kareivių kaip musių,
    Visi nekantrūs, šaukia balsu vienu,
    Jog laikas esąs pult ant Vilniaus sienų.
    Bet prisižinsiu, aš tarp tų rokundų,
    Kur sver ant svaro giminių likimą,
    665
    Tave minėdams, priežastis išrandu
    Kiek tiek atitolint tą atsiskyrimą.
    Jaunyste! Kaipgi tvirta valia tavo!
    Pirm laimės, meilės, dangaus užsiginęs,
    Pašvęst mokėjau save dėl tėvynės,
    670
    O šiandien silpnas aš senatvėj savo!
    Šiandien kaltybė, ir Dievas, ir žmonės
    Stumia į karą, o aš galvą žilą
    Vengiu atitraukti nuo mūro pašonės,
    Kad nepražaisti meilių tavo bylą[131]
    675
    Baigė; iš kuoro tik ašaros krito,
    Plaukė adinos tylėjimo ilgo;
    Diena išaušo, nuo spinduolių ryto
    Jau prūdo veidas raudonai pražvilgo;
    Po skraiste lapų snaudžiantis krūmelis,
    680
    Glostomas tykų vėjelių, sujudo,
    Nedrąsiai gojuj pragido paukštelis
    Ir vėl nutilo: per anksti nubudo.
    Ilgai da liūdnas Konradas stovėjo,
    Krotuos įspyręs ašarotas lėles[132],
    685
    Ant galo šoko, aplink pažiūrėjo,
    Gieda paukšteliai… Mato čėsas vėlas,
    Užvožė šalmą, bruko į kapturą
    Kaistantį veidą nuo verkimo tyko,
    Drebančia ranka peržegnojo mūrą.
    690
    Ir akies mirksniu tarp krūmų pranyko.
    Taip dvasia peklos nuo durų šventojo
    Ant garso varpo ankstyvo atstoja.

    Przypisy

    [1]

    skanskonis — skanėstas, gardumynas. [przypis edytorski]

    [2]

    ineiga — dab.: įžanga. [przypis edytorski]

    [3]

    gyvastis — gyvybė. [przypis edytorski]

    [4]

    dalo — trump. nuo dalijo; skyrė. [przypis edytorski]

    [5]

    ruimingas — erdvus, platus. [przypis edytorski]

    [6]

    gojus — nedidelis miškas, giraitė. [przypis edytorski]

    [7]

    saidokas — strėlių ar akmenų svaidomasis lankas. [przypis edytorski]

    [8]

    priešininkų vietą — čia: priešininkų vietoje. [przypis edytorski]

    [9]

    muškietą — senovinis dagtimi uždegamas šautuvas. [przypis edytorski]

    [10]

    prapultis — sen. pražūtis. [przypis edytorski]

    [11]

    rubežius — siena, užsienis. [przypis edytorski]

    [12]

    smertelnas (iš rus.) — mirtinas. [przypis edytorski]

    [13]

    spurguota — pumpuruota, su pumpurais. [przypis edytorski]

    [14]

    žilvitis — guosių šeimos medis. [przypis edytorski]

    [15]

    liuosios — laisvos. [przypis edytorski]

    [16]

    liaunas — lengvai linkstantis. [przypis edytorski]

    [17]

    duja — dulksmas, perk.: sąmyšis. [przypis edytorski]

    [18]

    biednas — vargšas. [przypis edytorski]

    [19]

    notura — natūra, prigimtis. [przypis edytorski]

    [20]

    veidaliotas — vaidilutis, senovės lietuvių ir prūsų pagonių kunigas, aukuro prižiūrėtojas. [przypis edytorski]

    [21]

    armota (lenk.) — didelis šaunamasis ginklas. [przypis edytorski]

    [22]

    prakilna — brangi, didelės vertės, svarbi. [przypis edytorski]

    [23]

    idant — kad. [przypis edytorski]

    [24]

    ūmus — greitai supykstantis. [przypis edytorski]

    [25]

    gadnas (brus.) — vertas, tinkamas, geras. [przypis edytorski]

    [26]

    gadnieji — tinkami, geri, vertingi. [przypis edytorski]

    [27]

    cnata (lenk.) — dorybė. [przypis edytorski]

    [28]

    abelnas (brus.) — bendras, visuotinis. [przypis edytorski]

    [29]

    dyvai — keisti, stebuklingi dalykai. [przypis edytorski]

    [30]

    sila — jėga. [przypis edytorski]

    [31]

    čėsas — tisas, kukmedis. [przypis edytorski]

    [32]

    dykas — pašėlęs, pasileidęs. [przypis edytorski]

    [33]

    pakara (lenk.) — nuolankumas. [przypis edytorski]

    [34]

    stonas (lenk.) — visuomenės sluoksnis pagal kilmę. [przypis edytorski]

    [35]

    služba (sl.) — tarnystė. [przypis edytorski]

    [36]

    klioštorius (lenk.) — vienuolynas. [przypis edytorski]

    [37]

    urėdystė — urėdo pareigos, darbas. [przypis edytorski]

    [38]

    navat (lenk.) — net. [przypis edytorski]

    [39]

    stojos (sl.) — tapo. [przypis edytorski]

    [40]

    datyręs (sen.) — patyręs. [przypis edytorski]

    [41]

    adina — čia: gadina — valanda. [przypis edytorski]

    [42]

    vežlivas (rus.) — čia: mielas, malonus. [przypis edytorski]

    [43]

    titis (sen.) — tėtis. [przypis edytorski]

    [44]

    užminimas — užuomena. [przypis edytorski]

    [45]

    dūma (brus.) — mintis, apmąstymas. [przypis edytorski]

    [46]

    raškažis — prabangus, lengvas gyvenimas. [przypis edytorski]

    [47]

    gyvata — gyvenimas. [przypis edytorski]

    [48]

    minikas — kas mena, užmina mįsles. [przypis edytorski]

    [49]

    griešnas — nuodėmingas. [przypis edytorski]

    [50]

    spavedojo — klausė išpažinties. [przypis edytorski]

    [51]

    mislyj — mintyse. [przypis edytorski]

    [52]

    kliautė — yda. [przypis edytorski]

    [53]

    tuočės — tuomet. [przypis edytorski]

    [54]

    gema — dab. gimsta. [przypis edytorski]

    [55]

    pajauta — jausmas, pojūtis. [przypis edytorski]

    [56]

    bodėti — nemėgti, nekęsti. [przypis edytorski]

    [57]

    griekas (sl.) — nuodėmė. [przypis edytorski]

    [58]

    striūna (lenk.) — styga. [przypis edytorski]

    [59]

    rūgoti — barti, priekaištauti. [przypis edytorski]

    [60]

    rukšlė — raukšlė. [przypis edytorski]

    [61]

    smarkybė — stiprybė. [przypis edytorski]

    [62]

    liavas (sl.) — liūtas. [przypis edytorski]

    [63]

    smarkininkas — kas labai smarkus, rūstus, žiaurus. [przypis edytorski]

    [64]

    kuoras — bokštas [przypis edytorski]

    [65]

    nuobažnas (sl.) — dievobaimiingas. [przypis edytorski]

    [66]

    roda (lenk.) — pasitarimas. [przypis edytorski]

    [67]

    oran — į orą, t.y. į lauką. [przypis edytorski]

    [68]

    gonkas (lenk.) — prienamis, veranda. [przypis edytorski]

    [69]

    išminčia (kuo?) — dab.: išmintimi. [przypis edytorski]

    [70]

    rodavoti (sl.) — dyoti patarimą. [przypis edytorski]

    [71]

    sūdas (sl.) — teismas. [przypis edytorski]

    [72]

    zerkolinis (sl.) — kaip veidrodis. [przypis edytorski]

    [73]

    prūdas (sl.) — tvenkinys. [przypis edytorski]

    [74]

    desetka (sl.) — dešimtis. [przypis edytorski]

    [75]

    nuotartis — įtarimas. [przypis edytorski]

    [76]

    pakūta (sl.) — atgaila. [przypis edytorski]

    [77]

    nabagė — vargšė. [przypis edytorski]

    [78]

    ale (lenk.) — bet. [przypis edytorski]

    [79]

    broma (lenk.) — iškilmingi vartai su stogeliu. [przypis edytorski]

    [80]

    ateit' — ateitų. [przypis redakcyjny]

    [81]

    noprosnai (brus.) — veltui. [przypis edytorski]

    [82]

    permainyti — pakeisti. [przypis edytorski]

    [83]

    n'išbėgtumei — neišvengtum. [przypis edytorski]

    [84]

    dyka (sl.) — apleista, nekultuvuota. [przypis edytorski]

    [85]

    duluoti — darytis dulam, palšti. [przypis edytorski]

    [86]

    zokonas (sl.) — ordinas. [przypis edytorski]

    [87]

    striokas (sl.) — baimė. [przypis edytorski]

    [88]

    kitriai (lenk.) — gudriai. [przypis edytorski]

    [89]

    čysta (sl.) — čia: skaisti. [przypis edytorski]

    [90]

    silinga (sl.) — stipri. [przypis edytorski]

    [91]

    cielas (sl.) — visas. [przypis edytorski]

    [92]

    parėdas (sl.) — tvarka. [przypis edytorski]

    [93]

    zabova (lenk.) — linksmybės. [przypis edytorski]

    [94]

    dėti pančius — įkalinti. [przypis edytorski]

    [95]

    triūba (brus.) — vamzdžio formos medinis arba metalinis pučiamasis instrumentas. [przypis edytorski]

    [96]

    ploščius (brus.) — ilgas be vatos apsiaustas. [przypis edytorski]

    [97]

    nespakainas (lenk.) — neramus. [przypis edytorski]

    [98]

    suvesti rokundą — suskaičiuoti. [przypis edytorski]

    [99]

    sukavoti — suslėpti. [przypis edytorski]

    [100]

    stopa(s) — indas. [przypis edytorski]

    [101]

    sopėti — skaudėti. [przypis edytorski]

    [102]

    pakajingas — ramus, tylus. [przypis edytorski]

    [103]

    gūšta — lizdas. [przypis edytorski]

    [104]

    gražybė (sen.) — grožis. [przypis edytorski]

    [105]

    smailus — į galą labai sulaibėję. [przypis edytorski]

    [106]

    narsas — narsumas, drąsumas. [przypis edytorski]

    [107]

    koronė (lenk.) — karūna. [przypis edytorski]

    [108]

    man' — mane. [przypis redakcyjny]

    [109]

    pekla — pragaras. [przypis edytorski]

    [110]

    rūgoti (sl.) — priekaištauti, pykti. [przypis edytorski]

    [111]

    tykiai — ramiai, tyliai. [przypis edytorski]

    [112]

    dėlė — kirmėlė. [przypis edytorski]

    [113]

    goruoti — čia: trokšti. [przypis edytorski]

    [114]

    melsti — labai prašyti, maldauti. [przypis edytorski]

    [115]

    potam (lenk.) — po to, vėliau. [przypis edytorski]

    [116]

    man — mane. [przypis redakcyjny]

    [117]

    vaitoti - aimanuoti, dejuoti. [przypis edytorski]

    [118]

    per vela — per vėlu. [przypis edytorski]

    [119]

    nuopenis — nuodai. [przypis edytorski]

    [120]

    užgraudino — užgrūdijo. [przypis redakcyjny]

    [121]

    ramdyti — raminti. [przypis edytorski]

    [122]

    dujė — pūkas. [przypis edytorski]

    [123]

    vikis — čia: gyvenimas. [przypis edytorski]

    [124]

    nubūti — ištverti. [przypis edytorski]

    [125]

    tropisės – teiksis. [przypis edytorski]

    [126]

    čėsiškas — laikinas. [przypis edytorski]

    [127]

    žliaugti — smarkiai tekėti, srūti. [przypis edytorski]

    [128]

    piktadėjus — piktadarys. [przypis edytorski]

    [129]

    meruoti — matuoti. [przypis edytorski]

    [130]

    Rimas (lenk.) — Roma. [przypis edytorski]

    [131]

    byla — kalba, šnekėjimas. [przypis edytorski]

    [132]

    lėlės — rankų pančiai. [przypis edytorski]

    x