Potrzebujemy Twojej pomocy!

Na stałe wspiera nas 474 czytelników i czytelniczek.

Niestety, minimalną stabilność działania uzyskamy dopiero przy 500 regularnych darczyńców. Dorzucisz się?

Przekaż 1,5%

Przekaż 1,5% podatku na Wolne Lektury KRS 00000 70056
Ufunduj darmowe książki dla tysięcy dzieciaków.
WIĘCEJ

Szacowany czas do końca: -
Maironis, Jaunoji Lietuva

    Sudabartinta:

    * leksiką, pvz.: poėma -> poema, rubuose -> rūbuose, tadą -> tada
    * fleksiją, pvz.: daiktavardžių dgs. V. formas (prilankųs -> prilankūs, tankųs -> tankūs), vns. Įn. formas (gale -> galia, baritonų -> baritonu), dgs. G. formas (bitės -> bites, marės -> marias), veiksmažodžių tariamosios nuosakos formas (užmirštu -> užmirštų, parspausdintu -> parspausdintų)
    * žodžių rašymą kartu ir atskirai, pvz.: šiektiek -> šiek tiek, kaikurie -> kai kurie, perdaug -> per daug, ne jau -> nejau
    * joto rašymą, pvz.: patrijotas -> patriotas, jieško -> ieško, pijanino -> pianino
    * skardžųjų priebalsių rašymą, pvz: atspauzdinęs –> atspausdinęs
    * skyrybą, pvz.:
    ar kam rodos reikėjo (…) -> ar kam, rodos, reikėjo (…)
    o kiek atilsio dvasiai -> o, kiek atilsio dvasiai
    ir skausmą ir džiaugsmą -> ir skausmą, ir džiaugsmą
    * didžiųjų raidžių rašymą, pvz.:
    Terp Skausmų j Garbę -> Tarp skausmų į garbę
    Lietuviai -> lietuviai
    Graikų Ir Romėnų -> graikų ir romėnų

    MaironisJaunoji Lietuvapoema

    Pratarmė

    1

    Bus jau metų apie 20, kaip atspausdinęs poemą „Tarp skausmų į garbę”, paleidau ją į žmones. Kritika kaip kritika: vieni ją šiek tiek pagyrė, kiti skaudžiai išpeikė. Su laiku patsai parsitikrinau, jog mano veikalas buvo tikrai menkutis ir buvau jo visai išsižadėjęs. Kai kurie man prielankūs[1] draugai ne kartą prašė, kad pataisęs savo poemą, atspausdinčiau ją antrą kartą, bet man buvo įkyru prisipažinti ją rašius. Ant galo[2], bijodamas, kad kas jos neparspausdintų užrubežyj[3] senovės rūbuose ir be mano žinios, pasiėmiau ją taisyti: bet greit parsitikrinau, kad tai bergždžias darbas taisyti netikusį seną dalyką. Todėl tik vieną antrą mintį kai kur pasiskolinęs iš pirmosios poemos, parašiau bemaž visai naują, kurią štai garbiems skaitytojams paduodu į rankas, prašydamas, kad senąją visai užmirštų.

    Villa St. Charles.

    1907 m. liepos 25 d.

    Įžanga

    Kur šiandieną Jinai?
    — Miega jos milžinai:
    Po žemių jų ilsias krūtinė!
    5
    Kaip po audrų didžių.
    Kad ant marių plačių
    Užmiega vilnis paskutinė.
    Kur garsinga šalis,
    Varius savo vilnis
    10
    Lig Dono ir Marių Juodųjų?
    Vienas garsas tiktai,
    Vien apžėlę kapai
    Beliko iš amžių senųjų!
    Miega bočių[4] šalis!
    15
    Nusileidus naktis
    Tiek amžių kaip — jai nebešvinta!
    Veltui meldi aušros,
    Miršta balsas maldos.
    Vien gailios tau ašaros krinta!
    20
    Gedimino laikus
    Vaideliotas garsus
    Prikeltų!.. Bet kur vaideliotas?
    Graudus kanklių balsai
    Nebeskamba visai:
    25
    Jų raktas dirvonais užklotas.
    O vienok Lietuva
    Juk atbus gi kada:
    Ne veltui ji tiek iškentėjo!
    Kanklių balsą išgirs,
    30
    Miegąs[5] kraujas užvirs,
    Nes kryžius gyvatą žadėjo.
    Skausmuos spėkos[6] suaugs,
    Atgimimo sulauks:
    Jau blaivosi orai aptemę.
    35
    Tik į darbą greičiaus!
    Tik mylėkim karščiaus!
    Tik, vyrai, pajudinkim žemę!

    Pirmoji giesmė

    I

    Ar pažinote Rainį, kurs Atkaičiuouos gyveno?
    Bus jau ketvertas metų, kaip našlė jo pati.
    40
    Na, ir buvo gi vyras! Nors prieš mirtį apseno,
    Lenkės žilo jo plauko giminystė plati.
    Dieve duoki jam dangų! Nieks žmogaus nesutiko,
    Kurs ant jo ką galėtų pasakyti piktai:
    Ar kam, rodos, reikėjo, ar paskolint skatiko,
    45
    Kur daugiausiai išminti, kaip ne Rainio takai?
    O kaip ūkį žiūrėjo! Tokio būdavo javo
    Susidėjęs nerasi, nors apeitum pavietą:
    Jo kviečiai, vasarojus lyg kad rūtos žaliavo;
    O kaip tankūs! Per žingsnį nematai lyg per skietą.
    50
    Ir mylėjo gi ūkį! Ar svečiai užvažiuos,
    Ar per šventę po pietų su šeimyna visa
    Kad išeis apžiūrėti, kaip išrodo[7] laukuos,
    Tai jam būdavo žodžiai plaukte plaukia tada.
    Vieną kliaudę[8] turėjo (kas gi jų neturėjo?),
    55
    Nors jį ponai godojo ir už stalo sodino,
    Nuo jo lenkišką žodį nieks ištraukt negalėjo,
    O jog kalbą sugraibė, kas gi to nebežino.
    Ir ne tai patriotas jis ten buvo koksai.
    Kaip dabar kad išmano vyrai mokslus ištyrę;
    60
    Bet Rainys taip jau rado; taip kalbėjo tėvai;
    Tai pats Dievas jam, rodės, tokią kalbą paskyrė.
    Dieve duoki jo dūšiai karalystę dangaus!
    Verkė, laidojant kūną, jo kaimynai visi.
    Neberasi šiandieną tokio būdo žmogaus:
    65
    Kita virto gadynė[9]; patys žmonės kiti.

    II

    Nebe tie ir Atkaičiai! Ar tai Dievas neduoda?
    Ar per daugel išmano mokslą ėję vaikai?
    Ant Sekminių iššluosto paskutinį aruodą;
    O paskui kaip maitinas, vienas Dieve žinai.
    70
    Ūkė teko Laurynui. Baigė mokslą paviete.
    Nenorėjo prie darbo tėvas spausti sūnaus,
    O matušei, lyg saulė, kaipo pirmgimis švietė,
    Per tai būdavo vaiko niekados nepabaus.
    Nieks nesako, kad būtų sau koksai tinginys,
    75
    Kaip Mažeikos dykūnai, ką paimsi nuo krašto;
    Bet nedaug nusimano, o kitų neklausys;
    Norints galvą guldytum, jis tau, rodos iš rašto,
    Vis tą patį bevaro: „E, duonelės užteks,
    Ir meteliams galelį šiaip betaip gal sumegs!”
    80
    Tikrą tiesą pasakius, ne vieni tik Atkaičiai:
    Visur žmonės dejuoja, kad taip ūkė nupuolė;
    Laima žmoniška būtų, dirvos deria ligšiolei,
    Bet geriausias jų sultis siurbia dielės[10] — nebroliai:
    Abrusitelių šerti pilną šalį privarė;
    85
    Mums patiems gi darbuotis visur kelią uždarė.

    III

    Jaunesnysis gi Juozas, pagal būdo ir veido,
    Gyvas tėvo paveikslas. O jog mokslo nebaidės[11],
    Ir mažam jau nebuvo neapykantoj raidės,
    Kaip Laurynui, tai tėvas jį į Kauną išleido.
    90
    Čia nemaž savo roda[12] ir Juška prisidėjo.
    (Buvo geras tai ponas; pačią vedė gan šaunią.
    Bilazaro vienturtę). Jis tai Juozą mylėjo
    Ir tėvams prikalbėjo, mokslan leisti į Kauną.

    *

    Buvo giedras tą metą, bet ankstyvas ruduo.
    95
    Vyrai kviečius vagojo; paskučiausi[13] vainikai
    Baigė vysti; priskynus jų saujelę sesuo
    Puošė broliui kepurę; liūdnai švilpė sėjikai.
    Vis tai dėjos į galvą mažam Juozui tada:
    Kaip namus prižiūrėti tėvas bernui kalbėjo;
    100
    Kaip, bekinkant jau arklius, kudakavo višta;
    Kaip matušė kelionei ryšelius dėstinėjo[14];
    Kaip praleido lig tilto ir par visą tą laiką
    Glostė vargšą-sunelį; kaip abudu verkšleno.
    „E, jau matuš, bent liaukis, vien tik birbinus vaiką”,
    105
    Maldė tėvas nepykdams, vien iš papročio seno.

    IV

    Kiek tai metų praslinko! Kiek nubėgo vandens
    Į marias tolimąsias nuo to giedro rudens,
    Kad kaip mažas paukštytis, dar nematęs vargų.
    Skrydo mažas Juozelis iš tėvučių namų
    110
    Į nežinomą šalį, tarp žmonių svetimų!
    Kiek tai skausmo matušei! Bet gi švietė tada
    Jai per ašarų miglą nors žvaigždė tolima
    Bent po metų sulaukti tos brangios valandos.
    Valandos iškilmingos jos auginto sūnaus,
    115
    Kad Mišias prie altoriaus pirmąkart užgiedos
    Ir, jai verkiant iš džiaugsmo, seną galvą suspaus;
    Kad net motinos kitos su pavydu sakys:
    „O, laiminga Rainienė! Vargo ji nematys!”
    O dabar?.. Kad jau mirti nutarimas užkris,
    120
    Teks vienam gal Laurynui jai užmerkti akis!…

    V

    Kaune Rainio Juozelis tiek tik vargo tematė,
    Iki sodžių apmiršo ir pramoko kalbos.
    Jo uolumą prie mokslo ir gabumą supratę,
    Jam mokytojai sakė: „Tas aukštai atsistos”.
    125
    Nuo mažens neturėdams prie žaislų palinkimo,
    Savyje užsidaręs, su draugais maž broliavos;
    Jam nubodžios išrodė linksmos dainos jaunimo;
    Vien tik mokslas rūpėjo; vienos knygos sapnavos…
    Norint buvo jaunesnis už moksladraugius savo,
    130
    Senio vardą jam duota, nieks nežino kada.
    To tai senio pagalbos jų ne vien’s reikalavo,
    Kad kam būdavo moksle teks sunkesnė našta.
    Kad vasarą grįžo aplankyti tėvų,
    Laukė tėvas, kaip saulės, parvažiuojant sūnaus;
    135
    Bet kalbos ir jautrumo daug nematęs tarp jų:
    Būdo buvo abudu gana kieto, sunkaus.

    VI

    Vien Onytė gražioji, atvira visados,
    Kaip pavasaris linksma, brolį šnekint mokėjo;
    Jai tai Juozas nekartą lig gaidžių valandos,
    140
    Ką iš knygų išskaitė, pasakoti turėjo.
    Jis jos lavino protą, ją rašyti mokino,
    Jai ant žemėlapio rodė karalysčių ribas;
    Kad istoriją šventą ji maždaugel[15] pažino,
    Net graikų ir romėnų pasakojo karias.
    145
    Bet Onytei daugiausiai tie patiko karionių
    Pasakojimai gražūs iš senovės laikų.
    Kad ant popiežiaus žodžio plaukė minios krikščionių
    Šventą Žemę vaduoti iš nelaisvės turkų.
    Apie Šventąją Žemę ir Rainienė tankiausiai
    150
    Dievobaimingai klausės, net jai ašaros krito;
    O paskui jai sapnavos, buk pramokslą gražiausiai
    Sako Juozas, o žmonės verkia vienas už kito.
    Buvo Juozas nekartą iškalbingas tikrai;
    Tada švietė jam veidas, kaip giedrotas dangus;
    155
    Ir Bažnyčią mylėjo; bet vargiai ir patsai
    Bežinojo ikšiolei, ar jis kunigu bus.

    VII

    Dienos slenka palengva; metai bėga ryščia.
    Žmogus auga bežiūrint, dar greitesniai[16] pasensta;
    O mirtis netikėta savo galia slapčia
    160
    Ką nuo krašto užgriebia, tas į užmirštį skęsta.
    Toks likimas žemėje čia keleivio-žmogaus!
    Pernai šlajomis braukė ant rarotai[17] Rainys.
    Šiandien žemė šaltoji jo krutinę prispaus,
    Gentys[18] smilčių saujelę ant duobės užbarstys.
    165
    Kad į drebančią ranką vaško paėmė žvakę,
    Mirdams pašaukė Juozą ir jam tiek tik pasakė:
    „Man nebuvo, vaikeli, to žadėta sulaukti
    Nors ant galo senatvės, ko taip troškau karštai!
    Neužmiršk mano žodžio: iki galo ištraukti
    170
    Giminazijos mokslą, o paskui: numanai”…
    Ar jam užėmė žadą? — Ar širdis gal apsalo[19]?
    Tiek tik sūnui prieš mirtį pasakyti tebspėjo;
    Bet suprasti jo norą lengva buvo lig galo:
    Jį ne vienas tik Juozas numanyti galėjo.

    VIII

    175
    Juk Bažnyčios tarnystės Juozas pats nesibaidė:
    Kaip malonūs jam buvo subatos[20] vakarais
    Tie Nešparai prie žvakių! Kur jo mintys neskraidė,
    Kad vargonai dudeno dievmaldingais balsais!…
    Tos apytamsios žvakės! Tie graudingi vargonai!
    180
    Tas ramumas, kurs dvasiai tiek be žodžių pasako!
    Tas nematomas Viešpats, prieš kurį milijonai
    Par tiek amžių ant kelių krint, kaip dulkė ant tako!…
    Vis tai Juozui iš mažo jautrią širdį graudino
    Ir Bažnyčios tarnystei atsiduoti vadino.
    185
    Pašaukimas tai buvo? Dievas geras žinojo!
    Bet jau, penktąją kliasą[21] baigdams, Juozas galvojo
    Užsivilkti suknelę. Jo svajones visas
    Trukdo mirdamas tėvas: liepia baigti kliasas.

    IX

    Kas tai jam atsitiko?… Su Atkaičiais per kelią,
    190
    Vedęs pačią vienturtę, valdė dvarą Juška:
    Už ausų raitė ūsus, smailią kirpo barzdelę.
    Ūgio buvo nemažo, o pakaušė plika.
    Buvo geras tai ponas. Nesiskundė kaimynai,
    Kad ką būtų nuskriaudęs: tik maž ūkį žiūrėjo:
    195
    Svečius vaišinti mėgo; jo aplinkui beržynai
    Rudenį ir per žiemą nuo medžioklių skambėjo.
    Pas save gana tankiai[22] Rainį prašė Juška:
    Tai bites kapinėti, tai pasėti javus;
    Gimus Juozui, prie krikšto nešė pats su teta,
    200
    O paaugusiam sūnui siuntinėjo žaislus.
    Kad, tam einant į mokslą, jo gabumą regėjo,
    Juškai vaiko pagailo, kam tūr kunigu žūti?
    Ir tėtušiui į mokslą leist aukščiaus įkalbėjo,
    Nes tada tas galėsiąs net ir vyskupu būti.
    205
    Biet per vasarą Juozą pas save į jaunimą
    Pavadinęs, kaip gyrės, jį mylėti mokino;
    Pasilinksminęs vynu, ne tai per užmiršimą,
    Ne tai jį malonuodams[23], savo žentu vadino.

    X

    Vienais metais už Juozą Juškos Vanda jaunesnė,
    210
    Kad penkioliktus baigė, jau kaip rožė žydėjo;
    Panaši į matušę, tiktai ūgiu aukštesnė:
    Norint būdo gan lengvo, gerą širdį turėjo.
    Rods matušė gan tankiai jai primint neužmiršo
    Bilazarų gentystę, kurie — lenktis nepratę!
    215
    Ir širdyj rūpestingoj jai Mankauskį jau piršo,
    Kursai šimtą valakų Vilniaus banke užstatė.
    Vienok Vandzia ikšiolei dar mažai tegalvojo
    Apie aukštą matulės pranokėjų[24] kilimą;
    Jai tik jupos[25] rūpėjo ir vien tą težinojo,
    220
    Kaip prikalbinti tėvą suprašyti jaunimą,
    Rods Mankauskio jai tiko eržilai kaip ereliai:
    Rausvos, ilgos jiems kartys, žemę kapsto rūstingai
    Bet vėl Juozui užtraukus skardžią, šauną dainelę,
    Jo boritonas mielas širdį gundo jausmingai.

    XI

    225
    Baigdams šeštąją kliasą, Juozas Glinskį pažino.
    Glinskis Jonas už Juozą vienais metais tiktai
    Buvo moksle aukštesnis ir nekartą mėgino
    Prisiartint prie Rainio, bet tas laikės šaltai.
    Na, ir būdai jų buvo jau tikrai nevienodi:
    230
    Vienas atviras, gyvas, pilnas siekių aukštų,
    Antras šaltas iš tolo, kurs net atskirą žodį
    Tarsi sverdamas svėrė, lyg bijodams klaidų.
    Kas tikėtis galėjo, kad tą kliūtį nemenką
    Tuodu priešus pašalins ir sau ranką paduos?
    235
    Bet ateina tie metai, kad žmogus neužtenka
    Jau pats sau ir nulindęs ieško draugo drauguos!
    O, laimingi tie metai ir jų gražios draugystės,
    Kad nesuteptas širdis ir jų pirmas svajones
    Mezgia siūlais auksiniais, idealais jaunystės,
    240
    Ir jų gražina siekius, kaip artistą teplionės!
    O, žvaigždėtos svajonės ir jų jautrūs pinikai[26],
    Kaip, pavasariui auštant, pirmučiausi vainikai,
    Kad, dar šalčio nematę, galvą laiko aukštai
    Ir į dangų sužiūrę, jį sapnuoja tiktai!
    245
    O, laimingi tie metai, kurių pirmos draugystės,
    Lyg ant vaško, ant dvasios neišdildomu pirštu
    Idealus išrašo, kaip tiesas karalystės.
    Kad pati net senatvė jų paskui neužmirštų!

    XII

    Jonas Glinskis ir Juozas kad arčiaus pasižino,
    250
    Jų taip priešingi būdai į akordą gražiausį
    Tarsi pindamos pynės, kaip balsai pianino
    Kad ir pakelia dvasią, ir taip lepina ausį!
    Kiek tai kartų antrieji jau giedojo gaidžiai,
    Ir ant Žaliojo kalno mėnuo blyško prieš rytą,
    255
    O jiems kalbos-svajonės vis tekėjo saldžiai
    Apie aukštą jų siekį, širdyse užrašytą!
    Aleksotos pakalnės buvo jų numylėtos:
    Čia tai Nemuno vilnys eina juosta plačia
    Čia tai vasaros naktys tylios, ramios, žvaigdėtos
    260
    Apie Dievo gražybę jiems kalbėjo slapčia!
    Čia lakštingala tankiai savo stemplę[27] mėgino,
    Pasislėpus žilvičiuos, ir jų sielas ramino.
    Čia, jiems kalną užlipus, kurs vadinas Linksmoji,
    Kaip tam Nemunui vilnys, Jonui žodžiai tekėjo:
    265
    Juozas klausęs nurimęs, o dangaus ankstyboji[28]
    Vakarinė žvaigždelė jam iš tolo spindėjo.
    Čia tai Jonas ir Juozas vien's kitam išpažino
    Savo paslaptį šventą, ir abudu išvydo,
    Jog tas pats pašaukimas juodu gundo, vadino,
    270
    Jog į šalį tą pačią jų užmanymai skrydo:
    „Kiek tai pikto ant žemės! Kaip čia klaidžios kelionės!
    Žmonės ieško, svajoja… Randa laimę vien slidžią!
    Ar tai verta to triūso[29] mūsų tuščios karionės?
    Juk varčiaus apsiskirti tiesą aukštą ir didžią!
    275
    Sviesti žemės pakalnei ant paveikslo žvaigždės!…
    Vesti klystančius žmones į Dangaus karalystę!…
    Ir kentėti ir vargti vien ant Dievo garbės…
    O, kaip aukštą ir gražų siekį tur kunigystė”!

    XIII

    Nebužilgo bus metai: Juozas vienas tiktai
    280
    Kartais Linksmąją lanko, bet tai proga reta.
    Vakarais čia kaip pernai šviečia žvaigždės aukštai!
    Naktys ramios!… Bet draugo jau nebėra greta.
    „Seminarijos rūmas taip iš tolo bausmingas;
    O, kiek atilsio dvasiai! Kiek ten švento darbštumo!
    285
    Jonas, juodą suknelę apsivilkęs, laimingas!
    Džiaugias, radęs ten vietą tikro dvasios ramumo.
    Kaip prailgo belaukti!… Dar du mėnesiai liko
    Gimnazijai baigti, kaip tėtušiui norėjos!…
    Ką per laiką šį ilgą jam beveikt atsitiko?
    290
    Kokios mintys belankė? Kokios naujos idėjos?”
    Vis tai Juozas netrukus apsakyti ketina
    Savo draugui, kursai jį ant Velykų vadina
    Pas save į Sokaičius; ir tenai apkalbės,
    Kaip, kada ilgą rūbą apsivilkti galės….

    *

    295
    Ar tai rasit iš aukšto jau koksai pranešimas?
    Ar pati gal nujaučia širdis valandą savo?
    Tik čia Juozui užslinko įstabus[30] nuliūdimas,
    Ir baritonų tokią giesmę sau uždainavo:
    Lakiok belakiojęs, paukšteli gražus!
    Kur tūpsi, ar pats bežinai?
    Kad margus par audrą išskleisi sparnus,
    Ar skrisi, kur nori patsai?
    Vienok nebijok! Dievas sergės tave;
    Be Jo tavo plunksna nekris;
    Iš aukšto Jis žiūri Apveizda guvia[31]
    Ir sergsti tamsiausias naktis.
    Kai vėjas sušvilps ir tau lizdą sugriaus,
    Plačiai po miškus išnešios, —
    Paleisi tada graudų balsą plačiaus,
    Nutūpęs aukštai ant šakos.
    O žmonės, nudžiugę iš tavo stemplės,
    Linksmesniai[32] prie darbo pakils;
    Ir tavo garbė per girias nuskambės!
    Ir šiaurio kaukimai nutils!

    Antroji giesmė

    I

    Pavasario dienos išaušo, prašvito;
    300
    Pabudo užmigę gamtos veikalai;
    Ir prašė nuo Viešpaties apdaro kito
    Bailiai iš po sniego išlindę šilai.
    Numetus ledus, nusidžiugus Venta,
    Bučiuodama krantą, banguoja, putojas;
    305
    Ją sveikina pempės[33] giesmė paprasta
    Ir žagrę išėjęs mėginti artojas.
    Prasijuokė saulė skaisčiais spinduliais;
    Vaikai vienmarškiniai palangėmis šildos;
    Dabinasi girios drabužiais žaliais;
    310
    Ir žiedas ant kalno iš pumpuro gvildos.
    Velykos! Velykos!.. Kas jūsų nelaukė,
    Kaip vaikas margai išrašyto kiaušinio!
    Taip jūsų šį metą eilė nusitraukė!
    Norėjot atvykti be rūbo žieminio.
    315
    Bet štai ir sulaukėm! Giesmė velykinė,
    Išbėgo į tolimą dangų šauniai;
    Užkaito iš džiaugsmo atšalus krūtinė,
    Ir laimės ilgėjos nubudę sapnai.
    Bet laimę sutiksi ant žemės retai;
    320
    Ji taip kaip pavasario šypsos saulutė
    Tai meile nušvinta, tai žiūri šaliai,
    Net drebi vainikai, ją rūsčią pajutę.

    II

    Ant kranto Ventos stovi rūmas švarus:
    Išbaltintos sienos, rausvi kaminai,
    325
    Į kelią alėjos! Šermukšnių kerus
    Net vieškeliui puošti nešioja tarnai.
    Aplinkui, kur žiūri, net miela žiūrėti:
    Šeimyna, kaip skruzdėlės, kruta, darbuojas;
    Dirvonai užarti, takai nuravėti,
    330
    O sodnas liepais šimtamečiais didžiuojas.
    Tai Goštauto dvaras!.. Pažįsta visi
    Jo valdančią ranką, tikrai geležinę!
    Nečypdo[34] jis žmonių: pas jį nebasi
    Ir piemenys, bandą į lauką išginę.
    335
    Užtai jo dvare vienas ponas tegali
    Galvoti. Klausyti — jo išlygos kietos.
    Kiekvienas iš anksto paskirtą tur dalį
    Nudirbti, ir tinginiui nėra čia vietos.

    III

    Jadvyga taip pat, nors duktė jo vienaitė,
    340
    Nesėdi sau rankų, kaip ponia, sudėjus:
    Sodina jurginų kerus su tarnaite,
    Pati jiems su grėbliu ežias[35] išakėjus.
    Jai akys kaip našlėse[36] spindinčios rasos.
    Šilkais sumazgytos geltonosios kasos,
    345
    Meilios kaip pavasario pirmas dvelkimas!..
    Bet žiūri iš veido slaptas nuliūdimas.
    Ją Goštautas myli kaip tėvas tiktai
    Tegali mylėti, bet žodis retai
    Karštesnis jam sprūste kada beišsprūdo:
    350
    Tiek darbo jis turi!.. Ir tokio jau būdo!
    Jos motina širdį, kaip aukso turėjo;
    Ji niekam žodelio skaudaus nepasakė;
    Ar buvo laiminga? Ar daugel kentėjo?
    To niekas nežino; užgeso kaip žvakė!
    355
    Su ja tai Jadvyga ilgai vakarais
    Galėjo, kaip linksmas paukštytis, čiauškėti;
    Jai mirus, žodeliais liuosai[37] atvirais
    Nebėra prie ko nuo širdies prakalbėti.

    IV

    Motiejus šventėms iš Vilniaus pagrįžo;
    360
    Jau baigia kliasas, o lyg vėjus tebgaudo:
    Nors raukosi tėvas, jis kaip įsityžo[38],
    Tai žvirblius ir varnas nuo ryto tebšaudo.
    Jadvyga jo širdį ir norus tikrus
    Juk žino geriaus už kitus, kaip sesuo:
    365
    Nors vėjas, užmanymus turi gerus;
    Bet brolio liežuvis pardaugel aštrus.
    Su kuo tada žodį prašneksi? Su kuo?…
    O saulė taip šviečia! Pavasario oras
    Nuo pagirio dvelkia, krūtinę bučiuoja.
    370
    Taip giedra ant dūšios! Pažadintas noras
    Lyg rodos ko ilgias, lyg meilę sapnuoja.
    Bet nėra Jadvygai kadą besapnuoti;
    Jauniems jos pečiams rūpestis nepigus:
    Drabužį ir maistą šeimynai išduoti
    375
    Ir, baigiantis metams, suvesti galus.
    O čia ir garnys[39] pagiryj suklegeno,
    Parnešęs po pažastim kregždę juodmargę:
    Reiks pusdienį siųsti, kaip buvo nuo seno,
    Nes valgyt norės darbininkai pavargę.
    380
    Ant galo nuo darbo nulikus Jadvyga
    Įbėgo į salioną[40] prie pianino;
    Užgauti nors vieną jo skambančią stygą
    Kiek laimės ir džiaugsmo, ji viena težino!

    V

    Ir skausmą, ir džiaugsmą atdengti liuosai
    385
    Vienam pianinui Jadvyga paprato;
    Jis vienas ją gali suprasti visai.
    Jis vienas, jai rodos, našlystę jos mato;
    Kaip skunda į Dangų jo skrenda balsai,
    Ir pakelia dvasią, ir širdį sukrato!..
    390
    Numirus matušei, bus metai dveji,
    Tik jam savo paslaptis paveda ji!
    Ir jis ją supranta: širdies paslapčiausią
    Jos maldą atjaučia ir, jai paklusnus
    Tai verkia, ar džiaugias, tai skundžias, ar klausia
    395
    Tai skelbia skaisčiausius mergystės sapnus.
    Šiandieną, kad skleidžiasi spinduliuos lapas,
    Kad dvelkia malone pavasario kvapas,
    Jadvyga ir draugas taip stygomis šneka,
    Taip jiem nepasergiamai[41] valandos lekia.
    400
    Kad nieko nemato, negirdi svečių,
    Kurie, užsiklausę svajonių skaisčių,
    Nedrįsta pratarti: akordai prapultų;
    Slapčia gi klausytis lyg rods neišpultų.

    VI

    Jadvyga pakėlė žydrasias akis,
    405
    Ir visas jai kūnas kaip ledas nutirpo.
    Ją diegte nudiegė kita kibirkštis!
    Norėjo pašokti; bet kojas pakirpo
    Nematoma galia: jai priešais stovėjo
    Jaunikis gražus, nepažįstams visai;
    410
    Kaip ugnys safyro[42] jam akys spindėjo,
    Ką veidą dabino pirmieji ūsai.
    „Odi prophanum volgus et arceo”[43],
    Atsiliepė Glinskis juokuojančiu tonu,
    Kad partrauktų tylą: „Varyk mus namo!
    415
    Matyt nebelaukei tokių nevidonų[44]!
    Bet mano moksladraugis Juozas Rainys,
    Kurį aš prieš tamstą nekart apkalbėjau,
    Taip muziką mylintis, sakos, žinys,
    Kad mes… nagi teisinkis pats, geradėjau!”
    420
    Čia Juozas jau lūpas atverti ketino,
    Širdis jam drebėjo tarsi nuo plaktuko,
    Bet panna[45] Jadvyga klausyt nemėgino,
    Tik „parprašau”[46] tarius, kaip paukštis paspruko.
    Pašaukus tarnaitę, jai liepė skubėti
    425
    Prašyti ponaitį ir poną greičiaus.
    „Svečiai iš Sokaičių… ir taip netikėti!…
    Dievuliau! Kad būtų dar kiek žmoniškiaus,
    Svariaus apsitaisius! Dabar nuo pat ryto
    Ikšiol nesivilkusi apdaro kito!
    430
    Plaukai pasišiaušę, kaip šiurpės, nuo vėjo;
    Krūtinė”… Čia verkti Jadvyga norėjo.

    VII

    Nuo Goštauto dvaro, už mylę geroką,
    Ant rėžių siaurų neturtingai maitinas
    Pokaičių bajorai; nors arti temoka,
    435
    Savytarpyj ponais — paliokais vadinas.
    Par sūdus[47] nuplikę, basi į bažnyčią
    Žingsniuoja ir vien prieš miestelį apsiauna.
    Prašnekink lietuviškai juos norints tyčia,
    Jie tyli; vien barzdą išpūsdami šauną.
    440
    Jų moterys austi marginiu nemoka,
    Prie darbo gan tingios, lyg snausdamos ruošias.
    Bet polką po aslą patrypdamos šoka,
    Ir išeigai perkelio jupomis[48] puošias.
    Nususę Sokaičiai ne Goštautui pora,
    445
    Kurs keturiasdėšimt valakų užsėdo!
    Bet Glinskį jis mėgsta, kaip tvirtą bajorą,
    Kurs nepučias, ūkį gi žiūri ir rėdo[49].
    Jis Glinskiui ir Joną išleisti padėjo
    Į mokslą, sušelpdamas jį reikale;
    450
    Todėl neužmiršta ir šis geradėjo
    Į petį bučiuoti, sutikęs šalia.

    VIII

    „Na, ką, ilgasparni — pravėręs duris
    Motiejus atsiliepė, sveikindams Joną —
    Gerai seminarijoj jums silkėmis
    455
    Gavėnė[50] supliūškino juodą sutoną?”.
    „Ne taip jau tur būti išrodome baisūs, —
    Jam Glinskis atsakė — Kad mūsų burys
    Nemažinas; mano moksladraugis taisos
    Taip jau seminarijon: Juozas Rainys!”
    460
    „Oi, sergėkis tamista to geradėjo! —
    Į Juozą Motiejus juokuodamas tarė. —
    Jam velnias, matytis, jau taip įkyrėjo
    Kad tempia kiekvieną į dvasišką karę”.
    „Oi, ne, ne kiekvieną į dvasišką būrį
    465
    Prieš velnią kariauti įtempti įis gali —
    Atkirto Rainys. — Nes velniop kas bežiūri,
    Tas sau apsirinko kitonišką dalį”.
    „Aš lyg kad nujausdams svečius juodsparnius,
    Dvi varnas nušoviau; žiūrėkit šitai —
    470
    Juokavos Motiejus. — Tokių malonių
    Svečių nepavaišinti — būtų piktai”.
    „Kaip moku, taip šoku: czem chata bogata!
    Bet varnos juk moterų, sako, gymės:
    Ne dvasiškam stonui! Todėl, rasit, tata
    475
    Verčiaus jas jaunikiui kokiam pažadės!”
    Atsakymas Juozo Motiejui pamėgo:
    Jam rodės, jog žodžiai lyg jojo paties;
    Ir pasibučiuoti net bėgte pribėgo.
    Tokia tai jų buvo pradžia pažinties.

    IX

    480
    Pagrįžo ir Goštautas; darbus paliko,
    Nes svečias aplanko — tai Dievas aplanko;
    Ir nors pavardė Rainio jam nepatiko,
    Bet to neparodęs, jam padavė ranką.
    O Jonas jam mylimas buvo tikrai,
    485
    Kursai, su Motiejum sutikdams širdingai
    Kaip draugas ir parspėjo jį atvirai,
    Ir lenkė ant gero gana pasėkmingai.
    Todėl ir Motiejus dabar nebe tas,
    Kaip pirmą, kad buvo, kaip vėjas, suklydęs:
    490
    Kaip vyras apleido draugystes piktas,
    Jų visą paikumą ir blėdį išvydęs.
    Iš tėvo gerovės dabar nedidžiuojas:
    Nestato, kaip čiaužantis sliekas, ragų;
    Karštai pamylėjęs tėvynę, darbuojas,
    495
    Žinodams, jog nėra dienos be vargų;
    Tik saujoj’ sugniaužęs nelaiko skatiko.
    Ir norints užmanymus turi gerus,
    Bet būdo gan minkšto, kaip buvęs, paliko;
    Ant galo liežuvis nekartą aštrus.

    X

    500
    „Bet kur tai Jadvyga?” — jo tėvas užklausė.
    „Tur būti, atrėžė Motiejus, dar rėdos,
    Juk moterų būdas — išrodyt gražiausia!
    O čia dar jaunikis — ne vaikas pelėdose”.
    Net prakaitu Goštautui veidas nubalo:
    505
    Ir gėda dukters ir atsakymo kvailo!
    Ir tai dar prieš ką!… „Paikas! ” tarė ant galo.
    Užgautos mergaitės ir Juozui pagailo,
    Ir toj valandoj neapkesdams giliai
    Motiejaus, jau lūpas atverti norėjo.
    510
    Jam švietė žnairiai iš akių spinduliai,
    Bet čia netikėtai Jadvyga įėjo…
    Kad būtų dabinusi, to neregėti!
    Bet pats jai nebūtų galėjęs artista,
    Ar ką beatimti, ar ką bepridėti:
    515
    Gražių moteriškių čia taktas neklysta.
    Šneka nesirišo, visus išmėginus
    Takus; pats Motiejus, juokotis pradėjęs,
    Nutilo; Jadvyga, lyg ko nusiminus,
    Mažai tekalbėjo ir jos apginėjas.
    520
    Savitarpyj vienas, kaip sako, tebus
    Ar atbulas, ar įkyriai nešnekus,
    Išdžiūsta kalbos turtingiausia vaga;
    Palieka užkrėsti visi jo liga.
    Tik Glinskis, kaip Goštauto tikras namiškis,
    525
    Šiek tiek dar berišo netvarkią krūvelę,
    Ant galo pasakė: „Šiandieną jiems kiškis,
    Važiuojant į Aukštadvarį, paršokęs kelią;
    Jau Juozas norėjęs sugrįžti namo,
    Bet argi tiems burtams gali betikėti?”…
    530
    Motiejus apsiėmė ankstų rytą
    Tą baisią nelaimę šuviu atžavėti.

    XI

    Čia Mauša Rudbarzdis, pravėręs duris,
    Jarmulką[51] nuvožęs, maldavo karštai:
    „viesiausis — poneli! Juk prekė nukris,
    535
    Aš moku brangiaus, kaip man gyvą matai!”
    „Ta atilsio man nebeduos kirmėlė
    Šiandieną” — lyg pykdamas Goštautas tarė,
    Bet džiaugės: graži jo teliukų veislė
    Žydeliui akis iš kaktos net išvarė.
    540
    „Be reikalo, Mauša, neaušink burnos,
    Kaip vien kakariku, taip vien kakariku
    Dainuodams. Sakiau, ir nebus atmainos:
    Jei nori derėtis, eik pirkti gvazdikų”.
    (Jau buvo besakąs: keliauk prie mužikų).
    545
    Rods, Mauša žinojo jau Goštauto būdą,
    Nekart nuo jo pirkdamas gyvulį, grūdą;
    Bet žydo nuo amžių jau toks papratimas[52]:
    Ilgiaus paderės — bus laimesnis pirkimas.
    Kad Goštautas, parprašęs savo svečius,
    550
    Išėjo užbaigti derybas su žydu,
    Jauniesiems, dar vingius padaręs kelius,
    Lyg papūtė oras sveikesnis į vidų…
    Susėdę arčiaus net juokuotis pradėjo;
    O Jonas ir Juozas Jadvygai priminę
    555
    Nebaigtą žeidimą[53], labai malonėjo
    Išgirsti bent liekaną jo galutinę.

    XII

    Jadvygai sutikti ilgai nenorėjos,
    Nors Glinskis ir Juozas taip prašė širdingai
    Ji sakės, tik sau pianinu mokėjus
    560
    Paskambint, ir tai gal nekartą klaidingai.
    Kitiems nepapratus atdengti jausmų,
    Ji žino: skaudu ir nelengva jai bus
    Tą draugą prašnekinti tarp svetimų,
    Kuriam užtikėjo slapčiausius sapnus.
    565
    Bet veltui Jadvyga išsikalbinėjo!..
    Kad jau įvairiausias spragas išmėgino,
    Kad Juozas patsai padainuot prižadėjo,
    Ant galo jau sėdosi prie pianino.
    Užgavo akordus. Jų vienas už kito
    570
    Skardžiai nuskambėjo tolyn, kaip gandai!…
    Nutilo!.. Jai akys kaip žvaigždės nušvito;
    Ant baltojo veido nuraudo skruostai.
    Dabar lyg užplaukę balsai iš Dangaus.
    Kaip verkiančios vilnys, siūbavo ir pynės.
    575
    Tai diegė į širdį iš skausmo gilaus,
    Tai monais[54] vaidinos skaisčiausios gražybės,
    Tai nešė ramumą, kaip girios tėvynės!
    Chopino noktiurnai! Kiek slepiat gilybės!
    O, veltui nuo jūsų širdis kada gynės!

    XIII

    580
    Dar ausyse gaudžia, neskamba balsai!
    Nutilo!.. Neplojo Jadvygai nieks bravo.
    Tik Angelas pralėkė, rodos, patsai!
    Tik, rodos, par sapną krūtinės siūbavo.
    Gal žodį be reikalo davė Rainys
    585
    Dainuoti!.. Bet davė, ir jo nemainys!
    Giliai atsiduso, lyg oro plačiaus
    Norėdams pasemti iš savo krūtinės;
    Ir žodžiai paplūdo kaskartą graudžiaus,
    Tarytumei kanklės skambėjo auksinės:

    *

    Iš aukšto švietė jaunam keleiviui
    Žvaigždė ant dangaus
    Ir rodė kelią į giedrą šalį
    Ramumo brangaus,
    Bet netikėtai užtemdė dangų
    Plačiai debesis,
    Ir suklaidino keleivį jauną
    Giria ir naktis!..

    *

    Kaip jaunas sapnas skaisčios malonės,
    Dievaitė šitai,
    Pamojus ranka, keleivį veda
    Kur švinta rytai!.
    Antai jau rausta aušros padangės…
    Bet liūdna jaunam:
    Apleis našlaitį graži dievaitė,
    Teks žengti vienam! ..

    XIV

    590
    Jadvygai ir žodžiai ir tono balsai
    Patiko; net akys iš džiaugsmo žibėjo;
    Tiktai užganėdintas[55] Juozas patsai
    Nebuvo: jam stygos per jautriai skambėjo!
    Ir, permainęs toną jausmingai malonų,
    595
    Rimtai uždainavo jau vyrišku tonu:

    *

    Nors, žinau, rūpestingos čia ant žemės kelionės
    Niekados neapšviesi, viltis!
    Betgi aš nemaldausiu, kaip didžiausios malonės,
    Kad man Viešpats užmerktų akis!

    *

    Apsiverkti nemoku, pasiskųsti negaliu.
    Nesupras žmonės mano skundos!
    Ir nueisiu pro šalį su tuo skausmu giliu,
    Kurs be žodžio paliks visados.

    *

    Čia Juozui širdis taip pradėjo drebėti,
    Kad balsas ant karto nutrūko suklydęs.
    Dar buvo iš naujo norėjęs pradėti
    Neužbaigtą giesmę, bet priešais išvydęs
    600
    Jadvygą, jos ašarų pilnas akis,
    Nutilo, tarytum sugautas vagis!

    XV

    „Mat kiškis neveltui prastai pranašavo;
    O vis tai Motiejaus medžioklės padarė!
    Štai varnos”, — įeidamas Goštautas tarė —
    605
    Iš apmaudo porą žąsyčių pagavo”.
    Jadvygai pagailo. Bet Goštautas buvo
    Linksmesnis, nuo žydo atlupęs šimtinę!
    Nemaž jų į Krokuvos iždą pakliuvo,
    Ir toji, jis tikias, nebus paskutinė.
    610
    Nors tiek, kaip bevaikis nabašniks Kmita,
    Jisai akademijai duoti negali;
    Bet tautišką mokslą sušelpt kai kada
    Ir jis neužmiršta, jam nešdamas dalį.
    „Pas mus po mokslavietes miršta dvasia!
    615
    Vaikai nepažįsta tėvų praeigos[56]!
    Ir žingsnis už žingsnio, visų akyse,
    Užlieja verpetai maskolių bangos!
    Vienoj’ tik dar Krokuvoj’ aukuras senas
    Šventų palikimų šiek tiek bekūrenąs”.
    620
    Netaip nusiminę vaikai aimanavo;
    Bet Goštautą veltui užginčyt mėgino:
    Jis vien tiktai galvą skurdžiai belingavo,
    Sakydams: „Pas mus vien ištautinti žino!”
    Todėl ir Motiejų į Krokuvą leis,
    625
    Kad mokslą ten baigdams, pažintų tą kraštą,
    Kursai nuo Jogailos, kultūros keliais,
    Mums nešė brolystę, ir laisvę, ir raštą…

    XVI

    Svečiai išvažiavo. Jadvyga ilgai
    Jų tarškantį briką akelėm’s lydėjo.
    630
    Lyg rodos ko truko! Lyg digūs nagai,
    Krūtinę surėmę, dilyn vis skaudėjo!
    „Bet argi tai kunigu Juozas jau bus? —
    Nubudusi klausė Jadvyga savęs —
    Tur galvą nemenką, ant mokslo gabus,
    635
    O mokslas su galva aukščiausiai išves.
    Taip jautrią tur širdį, o žmonės, žinai,
    Be meilės jam karštą atšaldys krūtinę;
    Atvės idealai, gražiausi sapnai,
    Žmonių melagystę nuo anksto pažinę.
    640
    Jo alpstančią širdj ji žadint mokėtų,
    Jam būtų gaivinančia ryto rasa,
    Kaip Angelas-sargas karštai jį mylėtų,
    Jo siekiams aukštiems atsidavus visa!
    Ir vienas į kitą saldžiai pasirėmę,
    645
    Bežengtų sau bendrą kelionę greta;
    Iš meilės šaltinio sau galią pasėmę,
    Nelenktų pečių po sunkiausia našta!”

    XVII

    Lyg tarsi iš miego pabudus ant galo,
    Pati net pabūgusi savo sapnų,
    650
    Jadvyga brindelių užsėdo prie stalo
    Razgyti, bet kliuvo per daug atmainų!
    Nesisekė darbas. O mintys vis bėgo
    Kas kartą tos pačios, lyg tyčia kankino!…
    Atsiminė: Juozui daugiausiai pamėgo
    655
    Noktiurnas nuo „cis-mol”! Ir jau pianino
    Akordus paėmus, iš naujo pradėjo
    Kartoti Chopino noktiurną gražiausį;
    Balsai užžavėti vėl supos, skambėjo
    Ir skelbė tą skausmo ramumą švenčiausią,
    660
    Kurs neturi žodžių, tik balsas stygų
    Jį neša į Dangų nuo žemės vargų,
    „Kodėl tai, Jadvyne, tau šitas patiko
    Noktiurnas?” — atsiliepė tėvas ant galo —
    Ar negut Rainys tuos garus tau paliko?
    665
    Staigiai ne be reikalo veidas nubalo!
    Girdėjau: ir Rainiui noktiurnas pamėgo;
    Dukrele, vienok neužmiršk niekados:
    Tarp jo ir tavęs begalinės prabėgo!
    Ir jį išvaryk iš siaurutės galvos!”
    670
    Motiejus, juokuodamas, buvo užvaręs,
    „Būk žmonės vis lygūs: Adomo veislė!
    O turtų užlopiama esant skylė!…”
    Bet Goštautas rūstus, plačiai atidaręs
    Akis, lyg jam žodžio pritruko gerklėj,
    675
    Nuėjo sau gulti — labanakt — netaręs.

    Trečioji giesmė

    I

    Pabudo iš miego nuraudę rytai.
    Pakilo saulutė, bet dar neaukštai;
    Dar braukia rasas nuo kasų;
    O rasos, kaip perlai, ant lapų sužibo,
    680
    Vainikų galvelės prie žemės nudribo
    Ir spindi, kaip šimtas varsų.
    Pasveikino rytą budrus viturys.
    Kas kartą išveizdi aiškinus pagirys[57];
    O saulė vis lipa aukščiaus.
    685
    Keli spinduliai net ir langą užgavo,
    Per medžių šakas nedrąsiai sužaibavo
    Ir žiūri į vidų skaisčiaus.
    Bet veltui bežiūri skaisčiaus spinduliai:
    Dar Juozas ir Jonas tebmiega giliai;
    690
    Net Ruzė Glinskiutė pikta:
    Seniai pasirėdė gražiais perkeliniais,
    Žiedais užsimaustė šviesiai misinginiais,
    Ant galo atauš arbata.
    Ar žadinti, Glinskienė jau nebežino;
    695
    Du kartus sukosyti, rods, pamėgino,
    Bet jų nepaleidžia miegai.
    Lyg, rodos, ir gaila jų sapną baidyti:
    Jau išnaktos buvo, o šviesą matyti
    Pas juos buvo vakar ilgai.
    700
    Tikrai, apie ką taip ilgai jie kalbėjos,
    Žinoti Ruzytei labai jau norėjos,
    Bet kas tenai juos besupras?
    Tik, rodosi, brolis kalbėjo už du,
    O Juozas iš reto: „Aš noriu, žadu;
    705
    Bet kaip? Jei bent Dievas išras”…

    II

    „Na, vyrai!” — Atsiliepė Glinskis storai —
    Taip miegant juk gal užsivesti perai!
    Iš miego nei mano žmona
    Neišsuka sviesto, o juk indaroką[58]
    710
    Aukštai pasiraičiusi, suktis moka.
    Gana bekirmyti, gana!”
    Užgėdinti vyrai iš lovų kuliais
    Išvirto, o saulė skaisčiais spinduliais
    Tiesiog į akis jiems žiūrėjo.
    715
    „Ir mano jau boboms belaukt nusibodo;
    Važiuot į bažnyčią jau laikas išrodo:
    Nemaž ten žmonių nubildėjo
    Šiandieną, vyručiai, vaikų Atvilkys;[59]
    O jūs besivartot, kaip lauže lokys!“
    720
    Vis Glinskis jiems varė nuo galo:
    „Už Kauną atlupote skolą šiandieną:
    Gal vakaruot teko ten naktį ne vieną;
    Bet marš, nusiprausę, prie stalo!”
    „Kalbi nežinodamas, — tarė pati[60]
    725
    Paklausk, kada prigulė vakar? Kiti
    Seniai jau miegojo saldžiai.
    Bepumpi, kaip ubagas pupų sau puodą
    Pabėrus: užmigt ne tik mokslas neduoda:
    Pasiekia visur rūpesčiai”.
    730
    „Kas žmoniškai šneka, iš karto suprasi!
    Pačios, pasivožęs po puodu, nerasi…
    Tokios kaip manoji sena!
    Kokie rūpesčiai tiems beūsiams tikrai?
    Nevaišino Aukštadvario ponas gerai?
    735
    Ar apdavė kuo mergina?”
    Čia pažvelgė Ruzė į Juozą slapčia.
    Tas gėrė arbatą, esąs kaip ne čia:
    Tylėjo, kaip žemę pardavęs!
    Lyg dilktelė Ruzei kas širdį kiaurai:
    740
    Nejau būtų Juozas jai šiąnakt tikrai
    Be reikalo prisisapnavęs?

    III

    Bildėjo ir rūko nuo ryto keliai.
    Kieno kiek įmanomi buvo arkliai,
    Tas porą pavalkais užkinkė;
    745
    Pėsčiųjų, kaip gulbių, devyni pulkai;
    (Nuo jų apdarų marguliavo takai)
    Žingsniavo, būriais susirinkę.
    Ant vyrų daugiausiai sermėgos milinės;
    Mergaičių gi jupos margai čerkasinės[61],
    750
    O rūtos dabina kasas.
    Į Užventį plaukė! Ant kalno kapai,
    Ir bonės[62] raudonos, ir graudūs varpai
    Dievotes[63] suprašė visas.
    Pratėgminės dvarponių minkštos karietos
    755
    Ikšioliai netrinksi: bažnyčioje vietos
    Už auksiną vis atsiras:
    Sulėkusiems ponams pusiau tik sumos
    Vis švaicorius vietą lazda iškamos,
    Daužydams sermėgiams kupras.
    760
    Ne ko ir Šokaičiams iš anksto skubėti;
    Ar negut paskui kad piktai beminėti
    Tą vyskupą mūsų Valančių,
    Kurs, būk tik valstiečių žiūrėdams naudos,
    Prisakė į vietą paliokų[64] maldos
    765
    Lietuviškai vesti ražančių.
    Lietuvišką maldą supranta visi:
    Ir dvarponis drūtas ir vargšai basi.
    Bajoras vienok sugaravęs
    Berūgsta: bažnyčia per tą užvedimą
    770
    Jo griaunanti šventą tėvų palikimą,
    Kurs polską liežuvį[65] jam davęs.

    IV

    Jei Dievui tik lūpų užtenka garbės,
    Žemaičiai kaip žvaigždės danguj žibės,
    Jų balsas padanges aplėks:
    775
    Ar gieda ražančių, ar šventą Antaną;
    Ar valandas apie Švenčiausiąją Paną,
    Jų nieks, iš tiesų, neužrėks.
    Bet maldai ir širdį jie turi nešaltą;
    Ledais tik paviršių laiko apkaltą;
    780
    Ji tirpsta per „Šventas Dieve!”
    Ji tirpsta ir Vilniuj tarp Vartų Ašmens[66],
    Šventoj Kalvarijoj ir kur ant akmens
    Panelė graudi Šidlave.
    Bet visą širdies jų suprasti jautrumą
    785
    Tada tik, kad „Pulkim ant kelių” per sumą
    Užtraukia Bažnyčia visa!
    Kad dreba net sienos nuo balso ir griausmo.
    O griešninkams ašaros veržias iš skausmo
    Ir krinta, kaip Dievo rasa.
    790
    Taip jausti ir melstis tik tie vien tegali,
    Kuriems nuo senovės nelepintą šalį
    Beglostė vargai ir vargai!
    Ir žudė kryžiuočiai, ir baudžiavos spaudė,
    Ir kraujo, ir ašarų upės bemaudė,
    795
    Ir kalė žabangus draugai!

    V

    Tą giesmę, Strazdelio ne kaip išgalvotą.
    Tą „Pulkim ant kelių” tiek kartų giedotą
    Rainys iš pat mažo girdėjo!
    Šiandieną vienok taip kita jam išrodė:
    800
    Kiekvienas jos posmas jam širdį lyg skrodė,
    Ir ašara akyse žibėjo.
    Štai žmonės-pavargeliai meldžia malonės!
    Ir jam iš krūtinės nors n'eina dejonės,
    Bet kelias ne rožėmis klojas.
    805
    Dar užvakar buvo gražaus pašaukimo
    Jam kelias taip aiškus; dabar apšvietimo
    Maldauja, ant kryžkelio stojos.
    Ne tai kad tikrai nežinotų, kur žengti;
    Bet skaudančią širdį nelengva palenkti:
    810
    Gali tik ją laužti, kaip plieną!
    Kad norints bent protas jau aiškiai prašnektų!
    Dar Juozui šiandieną jo balso užtektų!
    O, rodos, užtektų šiandieną!
    Ir Viešpats išklausė jo švento meldimo;
    815
    Štai Juozui pagailo gražaus pašaukimo:
    Suaugo su juo nuo mažens!
    Net apjuoką kartais už jį iškentėjęs.
    Ar gal jį bemėtyt, kaip pagirio vėjas
    Kad blaško lapus ant rudens?

    VI

    820
    Kad „Pulkim ant kelių” nustojo beužti,
    Ir „Gloria” dūdos jau paėmė pūsti.
    Pakėlė ir Juozas akis.
    Praslinko šalia tada Goštautai dvieji:
    Tai buvo Jadvyga su broliu Motiejum,
    825
    Bet ją tiktai matė užvis!
    Kas stojosi Juozui tadą, pats nežino;
    Tik veltui jau melstis nekartą mėgino;
    Jo mintys vis klydo ir mišo.
    Tai, rodės, iš jo besityčios Juška!
    830
    Tai širdį lyg dilgė erškėčių šaka!
    Tai, rodės, kas pančiais surišo!
    O kartas nuo karto vis grįžo mintis,
    Kaip ta paslapti[67] pelenuos kibirkštis,
    Kad, vėjui papūtus, atgija:
    835
    Jadvyga… Ji čia! Bet nuliūdus jinai!
    Ar jau, angelėli, ir tu pažinai
    Skaudžiausią širdies kalaviją?
    Dar pažvelgė kartą… Jau viską užmiršo!
    Ir jausmas vienintelis paėmė viršų:
    840
    Nebuvo tai meilė! Oi, ne!
    Tai buvo tas broliškas gailesčio jausmas,
    Kuriam mylimosios daugiaus sopa skausmas,
    Kaip savo, užslėptas dugne!

    VII

    Suma jau pasibaigė. Vienas už kito
    845
    Bajorai pro žmones laukan išsirito;
    Poroms klebonijon betraukė.
    Vikarijus šaukė pamokslą griaudingą;
    Sutrynė nevieną širdelę jausmingą!…
    Bet ponai pamokslų nelaukia.
    850
    Nors Juozas bažnyčios apleist neskubėjo,
    Vienok iš pamokslo nedaug ką girdėjo:
    Kitur jo beskraido mintis
    Jis žino: dabar pas kleboną pilnai
    Svečių susirinko, turbūt ir jinai!…
    855
    Ten traukte jį traukia širdis.
    Seniuką kleboną aplanko visi:
    Godoja[68] jį ponai ir vargšai basi;
    Visiems atdari jo namai.
    Pas jį ir ant sūdo vis eina kas dieną;
    860
    Kaip tėvas skaudžiai jis apšaukia ne vieną.
    Bet vėl atsileidžia ūmai[69].
    Šiandieną svečių nemažai susirinko;
    Pirmiemsiems vežėjai štai arklius bekinko.
    Asesorius kunigus skaito:
    865
    Atvykti be bilielo jiems nevalia!…
    Bet gerą urėdą[70] prieisi šalia,
    Jei jis nuo degtinės apkaito.

    VIII

    „Per daug dievobaimingas tamsta esi!”
    Atsiliepė Ruze. — Štai laukiam visi
    870
    Mes tamstos seniai… net prailgo!”
    „Norėjau — atsakė Rainys — paklausyti,
    Kaip sakos pamokslas; juk rasit sakyti
    Pačiam prisieis neužilgo”.
    Jadvyga į Juozą čia taip pažiūrėjo.
    875
    Kad tas net prisiekti širdyj panorėjo
    Daugiaus nesijuokti niekados.
    Motiejus, kurs apžado tokio nedarė,
    Bemaž kone verkti Ruzytę privarė
    Užtai, kad nežiūr ta mados:
    880
    „Dabar mat panelės kitoniškai klastos.
    Ir uodegas išpučia kaimiškos prastos…
    Ne rožės iš dangiško daržo!” —
    „Iš Dievo malonės! — Glinskytė stebėjos —
    Tai ar apsileisti!… Kaip sodžių verpėjos,
    885
    Kurios net stuomens nesuvaržo!”.
    „Na, gražios merginos! Gana jaunikaičius
    Iš kelio klaidinti! Seniai į Sokaičius
    Žiūrėdami žvengia arkliai!”
    Namo juos beragindams Glinskis sušuko:
    890
    Skilvys mat išalkęs jam grobus susuko
    Po pilvą net kurkia pypliai.
    Nors davė klebonas stiklelį išmesti,
    Per tai tik gavai įkiriaus pasigesti
    Žalibarščių[71] ir lašinių!
    895
    „Gana jau besoti!” — Jį Glinskienė mokė, —
    Nors kartą bent liaukis su pasaka tokia!
    Net gėda kaimiečių-žmonių”.

    IX

    Nors Ruzei Motiejus gana įkyrėjo.
    Vienok kad į kelią jai ruoštis padėjo,
    900
    Pritūpčiodams dar mandagiai,
    Mergaitei širdelė minkšta atsileido,
    Skruostai net užkaito ant apskrito veido
    Ir akys nušvito smagiai.
    Užmiršo tada, kas jai šiąnakt sapnavos;
    905
    Ir taip su Motiejum meiliai šnekučiavos,
    Kad rodės ir tam nusibos.
    Jadvygai ir Juozui vieniems pasilikus,
    Akims jų netyčia bailiai susitikus,
    Ant karto[72] pritruko kalbos.
    910
    Pritruko ant karto kalbos ir drąsos!
    Taip merkias ant karto žmogus nuo šviesos,
    Kad trykšta tiesiog spinduliai;
    Bet akys daugiaus, nekaip žodžiai, atdengia:
    Giliaus jos į širdį nedrąsią nužengia.
    915
    Nekaip iškalbingi piršliai.
    Jadvyga ir Juozas nedaug sau pasakė:
    Bet širdys gana sutartingai jiems plakė
    Ir veltui drovėjos aikštės:
    Abudu suprato kiaurai širdimi,
    920
    Jog sau nebebus niekados svetimi,
    Ar džiaugsis kada ar kentės.
    „Mus tamsta per vasarą dar aplankysi? —
    Užklausė Jadvyga — juk gal atsiminsi
    Našlaičių ir savo draugų?”
    925
    „Vargiai begalėsiu — atsakė Rainys —
    Per puikūs čia rūmai, o aš vargdienys!
    Man lemtas vien kelias vargų!”

    X

    Atsakymas dūrė Jadvygai į širdį:
    Nuo Juozo šiandieną tą patį ji girdi,
    930
    Ką vakar nuo tėvo girdėjo;
    Nejaugi Motiejaus tai neatsargus
    Liežuvis čia būtų prikišęs nagus?
    Tikėkis ko gero nuo vėjo!
    O, kiekgi tai kartų kančia ir juokai
    935
    Greta sau bendrauja ir rišas paikai!
    Ir veltui ieškotum pradžios:
    Taip buvo per amžius! Taip buvo ir bus.
    Ant sau prieštaravimų svietas gabus;
    Ant paiko čia nėra valdžios!
    940
    Bet ne! Rodos brolis tėčiau ją užtartų:
    Net tėvui pačiam jis išdrįsta tiek kartų
    Užginčyt, n'apkęsdams skriaudos;
    Nors nėra tarp brolio ir jos atvirumo,
    Nors juokias nekart iš sesutės jautrumo,
    945
    Bet jos nenuskriaus niekados.
    Tos abejos mintys Jadvygą kankino
    Per ištisą kelią, ir veltui mėgino
    Į brolį linksmiau ji prašnekti;
    Šneka nesirišo: nelengva kalbėti!
    950
    Per prievartą širdžiai nelengva tikėti!
    Nelengva, kas plyšo, susegti!
    Nebuvo taip pat ir Motiejus šnekus.
    Gal baltas tam murksantis oras sunkus?
    Nes debesys dangų aptraukė:
    955
    Nekrinta iš aukšto ikšiolei lašai,
    Bet debesys juodos praskydo palšai
    Ir vien tik griaustinio belaukė.
    Nušvito žaibais pagirys vakarinis;
    Sugriovė šių metų pirmasis griaustinis, .
    960
    Ir griauna, ir greit nenustos.
    Pabiro lašai vis kaskart didesni;
    Ir štai jau upeliai šimtais tekini
    Į prieglobstį bėga Ventos.

    XI

    Laimingas, kursai apsiverkti dar gali:
    965
    Aplengvins jam ašaros skausmo nors dalį!
    Laimingas, kam ašaros krinta!
    Taip debesys murgso ant palšo dangaus;
    Bet iš po lietaus, su perkūnais staigaus,
    Dangtis lyg kad veidas nušvinta.
    970
    Laimingas tasai, kurs tarp žemės vargų
    Sau draugą sutiko iš šimto draugų
    Ir gali jam širdį atverti!
    Laimingas! Lengviaus jam kentėti tada!
    Taip vieno našta, ant dvieju užmesta,
    975
    Negal taip pečių benusverti!
    Bet Juozas Rainys nuo mažens niekados
    Nei skųstis, nei ašarom's savo skundos,
    Kaip vaško, tirpyt nemegino:
    Kaip ežero stiklas — jo veidas ramus!
    980
    Kaip užtvenktą upę, karčiausius skausmus
    Jis savo širdyj užrakino!
    Prieš vieną tik Glinskį, tą draugą širdies.
    Jisai neturėjo ikšiol paslapties;
    Šiandieną ir tas neišklaus,
    985
    Kas Juozo širdyj? Tik kad viskas sumigs,
    Tik vienos nemiegančios žvaigždės paliks
    Klausytis jo skausmo gilaus.
    „Kame mano brangūs jaunystės sapnai?
    Kame tie padangėmis skrydę sparnai?
    990
    Kur aukštas, gražus pašaukimas?
    Kaip šalčio užgauti pavyto žiedai!
    Lyg debesys tamsios užtraukė juodai!
    Beliko tiktai atminimas!”
    „Tik vien atminimas!… Ir tas nepaliaus
    995
    Kaip sąžinė griaužti! Kur žengti toliaus,
    Kas man beparodys, oi, kas?
    Kaip silpnas keleivis ant kryžkelio stojąs!
    Kaip, kruša javus bekapojant artojas,
    Taip aš benuleidžiu rankas”.
    1000
    „Kame mano galia, kuriai įtikėjau?
    Kaip milžinas žengti par audrą žadėjau
    Ir vargti dėl gero kitų!…
    Silpnos moteriškės akių spinduliai
    Užšvitę įsmigo į širdį giliai…
    1005
    Ir tiek po visų apžadų!”
    „Matušė brangiausia! Kaip graudūs varpai
    Tau bus ta žinia! Kad man lopšį supai,
    Nemigus per kiauras naktis,
    Kad leidai į mokslą paskui ant skolos,
    1010
    Ne tos betikėjais sulaukt valandos!
    Linksmesnė tau švietė viltis!”
    „Bet argi jau viskas kaip sapnas išnyko?
    Nejau ant švenčiausio, brangaus man dalyko
    Paženklint kryželį palieka?
    1015
    Ir vis, ko taip troškau, dienas beskaičiau…
    Kur mano vienintelį tikslą mačiau…
    Tai viskas pavirstų į nieką?”
    „Bet ką? Ar aš nendrė, belankstoma vėjo?
    Ar veltui draugai visados man tikėjo?
    1020
    Ir milžinu tankiai vadino?
    Silpnos moteriškės akies spinduliai!…
    Svajonės tuščios svetimi sopuliai!…
    Ir viską ant karto naikina?”
    „Nekrūpčiočiau, regis, nuo griausmo, žaibų
    1025
    Nei audros kaukimo, žmonių nelabų,
    Nei priešų nuožmiausios gaujos!
    Kaip milžinas stočiau į atvirą kovą,
    Aprinkdamas Viešpatį sau už vadovą!
    Bet jos… O, taip gaila man jos!”
    1030
    „Tai angelas, rodos, iš apskričio kito,
    Kurs veidu aušros netikėtai užšvito
    Ir naują man praneša šalį.
    Kas jausmų gilybė! Kiek veide skundos!…
    „O ne! Dėl manęs ji kentėt niekados…
    1035
    Kentėt dėl manęs ji negali!”

    *

    Ir kas do naktis! Kaip žvaigžgėta, graži!
    Užmigo ir paukščiai, ir žmonės visi;
    Tik mėnuo per dangų riedėjo:
    Tik angelas, įmigio pasiuntinys,
    1040
    Per sodžius beskrydo! Tik vienas Rainys
    Akių iki šiol nesudėjo!

    Ketvirtoji giesmė

    I

    Tiek darbo padėjus! Naktų nemiegojus!..
    Tarp baimės greta ir vilties ir drąsos!..
    Ant slenksčio gyvatos naujos atsistojus,
    1045
    dienos susilaukus liuosos,
    Kiek aušta ant karto drąsiausių sapnų!
    Kiek gema[73] užmanymų! Saulė pati
    Kitaip, rodos, šviečia ant tų milžinų:
    siaura net pasaulė plati!
    1050
    Liuosi nebužilgo studentai! Besems
    Tą išmintį gilią, kur mokslo žinovai
    Iš katedrų skaito, ir ką tik nulems…
    o, rods, tai ne Kauno vadovai!
    „O man — sako Jakštas Smigeikai — ir Kauno
    1055
    Tarytumei gaila! Žmogus čia išvarė
    Kliasas ir svajojo! Čia Nemuno srauno”…
    „E, urvas!” — Ažukalnis tarė.
    „Ne urvas! Bet visgi išpultų[74] ką veikti” —
    Užmanymu pilnas Smigeika sakyti
    1060
    Pradėjo: „Gal laikraštį reiktų įsteigti,
    kad žmones pirmyn pavaryti?”
    „Na vyrai, už mūsų gražias lietuvaites
    išlenkime stiklą! — čia Tumas sušuko, —
    „Apleisme našlaites dėl mokslo dievaitės:
    1065
    oi, teks pasigest joms Kaziuko!”
    Ir ėmęs niūniuoti: „Sudiev mylimoji”
    Per petį žiūrėdamas, Daugirdo klausė:
    „Ei ką, balandėli Kaziuk, bedumoji?
    ar vėl gal kokioji gražiausia?..“
    1070
    Kazys neatsakė nei žodžio į tą,
    Tik šaipės. Rainys prakalbėjo tada:
    „Jau skirstytis laikas! Į kelią ryte!..
    gal teks susitikti kada”.

    II

    Dar vakar gimnazijos buvę vaikai,
    1075
    Direktoriaus seno drausmės pribijoję, —
    Šiandieną jau vyrai!.. Drąsiausi takai
    svajojas jaunoj jų galvoje!
    Užbaigę ant galo vargingas kliasas,
    Aplieję krūvelėj gražioj atestatus,
    1080
    Ryto po šalis išsiskirstę visas,
    kur veda užmanymai platūs,
    Ar vėlei netyčia kada susitiks,
    Sulinkę ant tako siauručio po metų?
    Ar vardas kieno, nenuskendęs, išliks
    1085
    kaip valtis vikri iš verpetų[75]?..
    Kas žino? Sudiev, jus gražiausiosios dienos!
    Ir Kauno pakalnių išminti takeliai!
    Ir jūsų, gimnazijos paprastos sienos!
    ir jūs, ne per sunkūs vargeliai!
    1090
    Laimingas tasai, kurs bent žino, nuo ko
    Kelionę pradėt į nežinomą šalį!
    Rainys pas tėvus iš važiuoja ryto,
    bet ko betikėtis ten gali?

    III

    Malonios ir puikios pakalnės Dubysos,
    1095
    Išpintos žemčiūgų vainikais margai!
    Šalis, kur užaugau! Kur atmintys visos
    graudingos, kaip mūsų vargai!
    Banguoja Dubysa blaiviai vilnimis,
    O beržas našlaitis nuleidęs šakas,
    1100
    Kad švinta rytai ir išblykšta naktis,
    jai beria sidabro rasas.
    Ne rasos, tai graudžios jam ašaros byra!
    Bet veltui šakas garbiniais apdabins[76]:
    Dubysa jau myli… bet tolimą vyrį:
    1105
    vien Nemunas ją apkabins.
    Lietuvės neieško, kaip vilnys Dubysos,
    Sau meilės už kalnų, už girių tamsių;
    Bet meilę ir širdį atranda ne visos,
    nes bėga lietuviai nuo jų.
    1110
    Kur Temzė, Laba, Amazonė plačioji,
    Ten skursta lietuviai nuvargę kelius.
    Kur Varšuvos miestas, Maskva tolimoji,
    ten spaudžia juos mokslais giliais.
    Lietuvės, kur vilnys Dubysos banguoja,
    1115
    Sau rūtomis pina geltąsias kasas;
    Kad pradalges[77] grėbia, graudžiai uždainuoja,
    bet širdį jų kas besupras?
    Ir eina tos dainos per Lietuvą mūsų,
    Kaip Nemuno mielo blaivioji vilnis!
    1120
    Joms pritaria balsas nuo Kuršo ir Prūsų;
    jų klausos nutilus naktis.
    Kaip rausta jurginai ir rūtos žaliuoja
    Ir pina Dubysos pakrančius margai,
    Taip žydi Lietuvės, bet liūdnai dainuoja,
    1125
    nes spaudžia jų šalį vargai.

    IV

    Bet kas jau Onytei Rainių beprilygtų?
    Kaip spindančioš rasos — akių spinduliai!
    Ar kam taip ir širdis pravirkdint pavyktų,
    kaip jai, kad užgieda graudžiai!
    1130
    Štai pradalges grėbia, į kupečius deda
    Ir dainas ringuoja mergaičių pulkai;
    Jų tarpe Onytė pirmobalsį veda,
    ir skamba nuo dainų laukai.

    *

    Trys sesutės grėbia šieną;
    Ne tiek grėbia, kiek dūmoja:
    Turi brolį tą tik vieną,
    Ir tas vienas joms išjoja.
    Ir išjoja į tą šalį,
    Kur tėvų tėvai nebuvo;
    Metas ten ištverti gali,
    Daug jaunujų ten pražuvo.
    Oi, gegutė, tu raiboji!
    Kam tau balsas taip verksmingas?
    Oi, sesutė, ko vaitoji?
    Ar jau skausmas taip širdingas?
    Broli mūsų, tu jaunasis!
    Kokias dovanas paliksi?
    Margas svietas tolimasis:
    Ar ten laimę besutiksi?
    Ar ten laimę besutiksiu,
    Ar sunkių vargų pritirsiu,
    Bet gi dovanas paliksiu
    Ir į tris dalis paskirsiu,
    Vyresniajai aukso žiedą,
    O antrai šilkų skarelį;
    Šiai trečiai, ką liūdnai gieda,
    Gilų ašarų upelį.

    V

    Dar gaudžia balsai; bet mergaitės nutilo,
    1135
    Vien skubina ritintį džiūstantį šieną;
    Kodėl? Vakarų debesis neužkilo,
    kad giedrą užtemdytų dieną!
    „Kodėl tai Onytė taip liūdnai vedžioja?”
    Užklausė priėjusi Vanda Juškytė.
    1140
    „Ar gaila, kad saulė įspindus giedroja?
    kad džiūsta žvangučiai pavytę?”
    „Kas volungei liepia verksmingai dejuoti?”
    Atsakė Onytė: „Ar beržui šakas
    Nuleisti!.. Taip širdžiai sunku nedainuoti,
    1145
    o jausmo kas pradžią suras?”
    „Laimingas, kas jausmams išreikšti gabus:
    Jie tirpsta tada kaip ant saulės ledai!
    Kas gali nors verkti, tam ašaros bus
    kaip balsimo brangūs žiedai!”
    1150
    Tik galvą ant to palingavo Onytė.
    „Be reikalo — tarė ant galo — panytė
    Taip kalba, lyg rodos tikrai nusiminus,
    o vargo sunkaus nepažinus.
    Kas kitas mums vargšams: štai saulė nuo ryto
    1155
    Mums kepina galvas! Ir rankos pūslėtos!
    Todėl, kaip tai pievai, ir veidas pavyto,
    ir dainos iš skausmo pradėtos!”

    VI

    Čia Vanda, į šalį pažvelgus, užklausė:
    „O brolis ar dar nepagrįžo viešėti?
    1160
    Dabar išsipildys valia jo karščiausia:
    sutoną galės bedėvėti!”
    „Taip juoktis iš mūsų varguolių kančios”,
    Prašneko Onytė ligšiol nedrąsi:
    „Nereiktų tikrai! Ne be tamstos kalčios
    1165
    tas viskas!… Taip sako visi.
    Panytė sau juokias! O mūsų matutė
    Štai rausta. Tikrai nelaimingas ir brolis:
    Juk tie, ką dabar jam apsupo galvutę,
    išjuokę, paskui atsitolins“.
    1170
    „Nugrimzdę į skolą — Laurynas prašneko
    Priėjęs — Tikėjomės: Juozas mums skylę
    Užlopys. Duonelės ikšiol dar užteko
    šiaip taip, bet štai brolis užvylė[78]!
    Panele! Tikrai neklaidink nelaimingo
    1175
    Mums brolio! Juk skriaudą nemažą darai!
    Taip sunkūs laikai! Ir šeimyną pabringo,
    o čia dar namai pragarai!
    Ko gero, o to jau tikrai netikėjos
    Nabašninkas mūsų tėtušis nuo ponų!
    1180
    Kad tamsta begarbins davatkos-skelbėjos,
    ar bus tai klausytis malonu?”

    VII

    Juškytė, akis atidarius plačiai,
    Stebėjos ir savo ausims netikėjo!
    Jai veidas tai raudo, tai blyško rūsčiai,
    1185
    nors nieko suprast negalėjo.
    Suprato tiktai, jog kas nors atsitiko
    Su Juozu. Bet kas? Ko jie nori nuo jos?
    Pats būdas kalbos jai skaudžiai nepatiko:
    juk ji ne mergaitė vejos!
    1190
    Kad Juozas per vasarą lankos dvare,
    Kad Rainio nabašninką tėvas sodino
    Į stalą, tai jiems mat išaugo, aure!
    ragai!… ir ribos nebežino?
    „Ko norite, žmonės, nuo mano galvos
    1195
    Ir ko susiraukę? — užklausė šaltai —
    Ar negut gal vištgaidys ant šąšlavos[79]
    prieš lietų pragydo keistai?”
    Ir nieko nelaukus, gentis Bilazaro
    Namo atsisuko. „Nepyk taip, panyte!
    1200
    Mums skausmas, ne apmaudas lūpas atdaro!”
    ją šnekint mėgino Onytė.
    „Juk kunigu brolis tegul sau neliktų!
    Nelengvas tai žingsnis — tarnystė Bažnyčios!
    Man rūpi, kad viltyse neapsiriktų:
    1205
    juk žmonės paskui besityčios!”
    „Begaišus tik!” — seseriai tarė Laurynas —
    Nežūsme, jei Dievas tik gyvus laikys;
    O tamstos dvare laukia mūsų vaikinas
    ir sielvartas pats apsakys!”

    VIII

    1210
    Juškytei ant laimės išgirsti neteko
    Lauryno, bet viską suprasti pradėjo;
    Rūstybė, kaip upė, palengva nuseko,
    širdyj vien tik juoktis norėjo.
    „Tai Juozas į kunigus eit neketina?
    1215
    Dėl jos tai? Ir ji nepasergėjo to?
    Jo būdas slaptus mat jam lūpas rakina!
    reikės jį prašnekint rytoj.
    „Jai taip žingeidu, kaip tai meilės jam žodžiai;
    Ilgai pasislėpę, ant galo prašneks?
    1220
    Ne taip, kaip Mankauskiui, kurs girias nubodžiai
    ne kartą: „Jam Vandos užteks!”
    „Už Juozą tekėti? O ne! Niekada!
    Juk ji ne kaimietė, jis pats tur suprasti;
    Bet jo paklausyti šnekos kai kada —
    1225
    tai auksą, tarytum, atkasti!”
    Kas širdį žmogaus besuprasti galės?
    Ji mainos, kaip margos padangės nuo vėjo;
    Bet neina paveju: ir tą pamylės,
    kurio užkariauti nespėjo.

    IX

    1230
    Širdis be karionės nemoka mylėti:
    Be kliūčių ji gęsta dvasia kibirkšties!
    Kur lengva mylėti, nereikia kentėti,
    ten rankos jinai neišties.
    Kas skausmo, nemigos naktims, nepažino,
    1235
    Kas nesliepė riedančių ašarų savo,
    Kas savo širdies sopuliais nemarino,
    tas meilę sapnuot tesapnavo.
    Tas laimei pasiekti gal ranką išties,
    Kaip kūdikis menkas, drebėdams bailiai!
    1240
    Nevertas! Jis rakto neras nuo širdies,
    bet jo neužmuš sopuliai.
    Ant žemės plačios neišlepę vaikai!
    Jiems kaulų ant tako gana pamestų!
    Laimingi! Jų meilei taip reikia menkai:
    1245
    nežino jie norų aukštų!
    Kad Juozas jau taip neužilgo ketino
    Į kunigus stoti, Juškytei pagailo;
    Dabar gi, kad paslaptį visą jo žino,
    jai juokas iš gailesčio kvailo.
    1250
    Už jo ištekėti! O, ne! Niekados!
    Ir Juozas patsai juk suprasti tat gali,
    Išklausius tada jo širdingos maldos,
    nusuks sau juokais ją į šalį.
    Ir linksma, kaip paukštis pabudęs iš ryto,
    1255
    Pakėlusi jupą, namo beskubėjo;
    Aplinkui lig pagirio neužmatyto
    šienpjutė pakvipus krutėjo.

    X

    Nuo Girvanių dvaro lig pagirio tęsias
    Baltais dobilėliais išpintas žolynas;
    1260
    Aplinkui, kur žiūri, po pievas plačiąsias
    tarytum sujudęs skruzdynas.
    Ant dalgių palinkę antai šienpjoviai,
    Tarytum, mėgina vis kirsti plačiaus;
    Išvydusi mirtį žolė pusgyviai
    1265
    lyg prašo: „Greičiaus, bent greičiaus!”
    Kaip vilnys ant marių nuo milžino vėjo,
    Taip pradalgės guldos ant pievos žalios;
    Pakritę vainikai gardžiaus sukvepėjo,
    rasos pasigeidę gailios.
    1270
    Tenai ant kalvos bedainuodami krauna
    Mergaitės ir vyrai plačius vežimus;
    Paraudusius skruostus jiems prakaitas plauna,
    bet veidas sau linksmas, ramus.
    „Sakyk man, Petruk?” — pasipuošusi rūta
    1275
    Užklausė Barbutė, primindama pleką:
    Tikrai gi senovėje vilktakių būta?
    Kaip musų senoliai dar šneka”.
    „A, Dievas juos žino! Būk daugel galėję
    Senovės žavėtojai!” smeigdamas šakę
    1280
    Į kupetį šieno, Petrukas atsakė:
    „ir žmones užkeikti mokėję.
    Į mišką paleisdavę staugti vilkais
    Net visą vestuvių būk susirinkimą!…
    Ant galo ir žmonės net mūsų laikais
    1285
    juk gauna žvėrių pagimimą!“
    „Ir meilė būk esanti amžina bėda —
    Šnekėjo Barbutė — Iš proto išvaro,
    Kaip Šatrijos raganos širdį išėda
    ir žmogų paguldo ant maro”.
    1290
    „Padėk Dieve! — tarė Juškytė pro šalį —
    Dailiai gi vežimą, bemokanti minti
    Barbutė! Iš tikro tekėti jau gali!
    ir laikas Barbora vadinti!”

    XI

    Nelaukus atsakymo, Vanda kiekvieną
    1295
    Pro šalį prašnekant meiliai neapleido.
    Nežino, kodėl. Bet jai linksma šiandieną:
    net šypsosi akys iš veido.

    *

    Bet štai jau ir Girvainių dvaras antai!
    Sulinkęs į žemę, tarytumei, lūžta;
    1300
    Išbaltintas sienas iš tolo matai
    lyg vištą, apžergusią gūžtą[80].
    Aplinkui sodelis; ties durų išbėgo
    Du topeliai; langus lig pusės užgožė
    Akacijų, krūmai; jų tarpus pamėgo
    1305
    serbentas ir raustanti rožė.
    Apsukus sodelį, Juškytė norėjo
    Į kambarį savo patekti slapčia,
    Švariaus pasipuošti: šiandieną reikėjo
    juk jai pasirodyt gražia.
    1310
    Pasakius tikrai, kartą jai pirmutinį
    Į galvą atėjo, kad Juozui patiktų;
    Bent kartą jai noris jau gal paskutinį
    jam įspūdį gražų palikti.
    Bet pėdsakus šunys, iš tolo pamatę
    1315
    Mieliausiąją savo globėją-panelę
    Ir lojimu jos pasitikti įpratę,
    nudžiugę, užbėgo jai kelią.
    Juška su pačia apie Juozą šnekėjo,
    Kad šunys „vamt, vamt” ant saviškių sulojo;
    1320
    Pro langą galinį lyg kas subildėjo:
    tur būti Mankauskis atjojo.
    Nors ponia Juškienė ir mėgsta pamigti,
    Vienok jau nuo priešpiečių apsirėdyti
    Papratus: „Tu, tėvai, bėk, tarė, sutikti;
    1325
    aš šoksiu bent apsiklastyti”.

    XII

    „Tai tu, mano Vandzia! Tikėjaus ko kito! —
    Atsiliepė tėvas — Kame gi buvai?
    Pas mus ponas Juozas, kaip suvis, įkrito,
    o tu lyg kad tyčia žuvai!
    1330
    Norėjau bent kiek užturėti; kaip vėjas
    Įpuolė; lyg vandeniu karštu aplietas:
    Tiktai atsisveikinti, sakos, atėjęs!…
    žinai jį: kaip titnagas kietas!…
    Palauk, sakau, Vandos, būk žmogus ant galo!
    1335
    Su ja atsisveikink!… Jam tik apsiniaukė
    Išvargintas veidas; paskui lyg nubalo!…
    kodėl jis tavęs nepalaukė?
    Bet aš apsakiau tau ne viską pilnai:
    Štai šįmet gimnaziją pabaigė jis…
    1340
    Bet rasit tu viską geriausiai žinai?” —
    čia pažvelgė jai į akis.
    Akies neprimerkus, mina nekalčiausia —
    „Na, žinoma — tarė — turbūt įsitraukė
    Į kunigo kailį!”. Širdyje gi klausė:
    1345
    „kodėl gi tai jos nepalaukė?”
    „Užtat gi kad ne! Išvažiuoja tiesos
    Mokintis į Varšuvą! — ėmė sakyti
    Juška — Nors pritrūkti ir plutos[81] sausos
    gal teksią!… Bet ką bedaryti!
    1350
    Kaip būsią paskiaus, jis nežinąs; tik žinąs:
    į kunigus eiti šiandieną negali…
    Per vasarą uždarbį gauti ketinąs,
    kur nors išvažiavęs į šalį.
    Paskolint pasiūliau jam pinigų;
    1355
    (Žinai, ir pas mus nedaug jų visai)
    Vienok atsisakė: nebijąs vargų;
    galįs užsidirbti patsai.
    Šiaip taip pakalbėjau, vaikus Bilazaro
    Prie mokslo beit kiek lig rudens prižiūrėti:
    1360
    Tas mokslo jaunuomenei užrašus daro,
    ir Juozui galės jis padėti”.

    Penktoji giesmė

    I

    Idėjos, jei didžios, nemiršta kaip žmonės;
    Tik neina kaip saulė, be skausmo karionės:
    Jos mėto ne kartą žaibus!
    1365
    Užtat gi, kad saulė nušvis ant dangaus,
    Nustelbę diegai dar sveikiaus atsigaus,
    Jų vaisius palaimintas bus.
    Atėnų ir Spartos pagirtini sūnūs,
    Atminę garsius pranokėjų galiūnus,
    1370
    Iš amžino miego pakyla!
    Ir veltui Islamas; galybe puikus,
    Prieš Graikiją siunčia jančarų[82] pulkus,
    Štai pančiai nelaisviams jau dyla!
    Pabudo ir slavai. Kosovo[83] kapai.
    1375
    Tarytum tėvų užžavėti varpai,
    Prabylo ir širdis sukratė:
    Nudžiugo Moldava, Morica raudojus,
    Srauniaus išsibėgo nuo Alpių Dunojus,
    Kad tekančią aušrą užmatė.
    1380
    Ir vengrui jau raustanti laisvė patiko:
    Jis Stepono švento geidauja vainiko
    Ant savo karaliaus galvos;
    Slovakai, Lužičai ir net Pamarys,
    Net suomių granitus aplankęs šiaurys
    1385
    Už laisvę betrokšta kovos.
    Laimėkite jaunos pakylančios šalys!
    Už laisvę kariauti padės Visagalis!
    Drąsiai už tėvynę į kovą!
    Nors spėkos[84] gal silpnos, bet stipri dvasia:
    1390
    Kas eina su meile, su širdžia didžia,
    Tam Viešpats bus pats per vadovą.
    Karadzič[85] Šafarik, Dobrovski[86], Deake! [87]
    Vardai jūsų garsūs per amžius skambės,
    Ir sūnūs sūnums, jūsų darbus apsakę,
    1395
    Didžiuosis ir, sau panorėję garbės,
    Į darbą sustos, kaip tėvų milžinai,
    Ir žadins kitus, taip kaip jūsų vardai!

    II

    Po Lietuvą miegta[88] tėvynės vaikai;
    Per amžius juos žudė vargingi laikai
    1400
    O pranašai skelbė kapus.
    Nuvargę, nupuolę, nustoję vilties,
    Suvystyti pančiais tamsiosios nakties,
    Kada, o kada atsibus?
    Per Lietuvą Nemunas eina platus;
    1405
    Ne jam atrakinti pančių raktus:
    Banguoja skurdus nusiminęs!
    Kaip milžinas kelias ir daužos į šonus
    Pavasario metais, senovės valdonus
    Ir savo jaunystę atminęs.
    1410
    Užmigo tėvynės bajorai-galiūnai;
    Dvasia svetima jiems gaivinasi kūnai;
    Tėvų palikimą užmiršo;
    Nustoję senobinio būdo, liežuvio.
    Viešai užsigynę net vardo lietuvio,
    1415
    Tėvynę sau kitą išpiršo!…
    Jų garsūs prabočiai į Brastį, Parčovą
    Keliavo ginkluoti, tarytum į kovą,
    Apginti Podolę nuo brolių;
    Šiandieną kovoja už Vilniaus lenkystę,
    1420
    Ar džiaugias, kad kūdikį-sūnų suvystė
    Pati iš prekikų[89]-maskolių!
    Neklauskis jaunuomenės jos idealo:
    Nuskurdo, sunyko, krūtinės atšalo,
    Kaip žemė be šilto lietaus!
    1425
    O, klaustumei veltui, kame jos tėvynė:
    Prabočių didžių, kaip tėvai, užsigynė
    Ant vieškelio grysto, plataus.
    Jei nori atrasti lietuvį šiandieną,
    Ieškok, kur aprūkę šiaudiniai stogai!
    1430
    Senų padavimų išgirsi ne vieną,
    Kurie užsiliko per amžius ilgai;
    Vienok ir tenai, kas atėjo į mantą[90],
    Senelių-tėvų jau kalbos nesupranta.

    III

    Kas Varšuvos miestą nors kartą aplankė,
    1435
    Kam teko sau progą atrasti parankią
    Pasprukti nuo globos tėvų,
    Tas žino Saksonišką sodną. Alėjos
    Ten tamsios. Studentai ir jupų siuvėjos
    Sau paskiria ten randez-vous[91].
    1440
    Aplanko jį kartais ir ponai, net ponios,
    Šilkais pasirėdžiusios, grakščios, malonios;
    Už medų saldesnės jų buzės[92].
    Kad šneka, tai, rodos, lakštingala gieda;
    Širdies jų nepirksi už misingio žiedą;
    1445
    Teisingai tai šiaurio prancūzės.
    Lietuvio, kaip sakoma, būdas, šneka
    Per sunkūs; jį lenkės vadina meška.
    Lietuviams nuo amžių jos tiko:
    Jogaila Jadvygą juk taip pamylėjo,
    1450
    Kad Algirdo tėviškės išsižadėjo
    Ir Vytautui Vilnių paliko.
    „Tu, Jakštai, žiūrėk! — besityčiojo Tumas —
    Tų lenkių-deivių stebuklingas grakštumas!!
    Meilingos, kaip glostomos katės!
    1455
    Iš Dievo malonės poeta! Rašyti
    Gali joms sonetus ir širdį įgyti!…
    Laimingas eiliuoti įpratęs”.
    Užmanymų pilnas, prie ginčų pripratęs,
    Smigeika pradėjo užstoti lietuves:
    1460
    „Ne kartą jisai apie Palangą matęs,
    Kurias tik papuošk, o tau širdį nuves
    Kur tinkant: Keistutis Birutą ties mare
    Išvydęs, užmiršo Kryžiuočius ir karę”.

    IV

    Studentai kiti: kas užstojo už Tumą,
    1465
    Kas juokdami gyrė Smigeikos jautrumą;
    Tik Klimui juokai nepatiko:
    „Didvyrių vardų bent nekaišiokit — tarė —
    Kurie mūsų kraštui taip daugel padarė
    Ir atmintį šventą paliko”.
    1470
    Į Jakštą paskui, kurs dažniausiai tylėjo,
    Švelniai atsigręžęs, išrodyt pradėjo
    Poezijos pilną gražybę
    Laikų, kad Jadvyga, nors ašaros byra,
    Apsirenka baisų Jogailą už vyrą,
    1475
    Tautų pasišventus vienybei.
    „Tu, Klimai, tikrai bene iš kunigų! —
    Ažukalnis kirto — graudinti mergų
    Nei Jakštas gražiau neparašo!
    Tik mat trubadurų ir bardų laikai
    1480
    Pragaišo, o žemės suvargę vaikai
    Ne giesmių, bet duonos sau prašo!
    Nustokit sapnavę! Poezijos laikas,
    Taip pat kaip kvailios teologijos tvaikas[93],
    Kaip amžių tamsių milžinai,
    1485
    Sau laiką paskirtą seniai atgyveno;
    Dabar sociališki klausimai, peno
    Kitoniško ieško šaunai”.
    Čia barnės pakilo tikrai ne ant juoko;
    Bet maž kas užstojo už Jakštą ir Klimą:
    1490
    Jie gavo net vardą naktinio apuoko.
    Tik Tumas suirzusį susirinkimą
    Sutvarkė, užgėręs už gražiąją lytį
    Ir Daugirdui liepęs šį tą apsakyti.

    V

    „Ne vien apie Palangą gema dievaitės! —
    1495
    Pradėjo Kazys — nemačiau dar mergaitės,
    Kaip vakar kad teko regėti:
    Ne tai kad jau būtų graži iš tiesų,
    Bet gracijos pilno stuomens ir kasų
    Negalima atsižiūrėti:
    1500
    Susekęs jos rūmą, dariau trirublinę[94]
    Šveicarui (smulkiausią suteks jie tau žinią,
    Tik nesigailėk pinigų).
    Jos tėvas esąs nuo Šiaulių ir nemenką
    Dvariuką turįs; gyvus pinigus renka
    1505
    Ir samdo pusšimtą vergų.
    Vienok nelaimingas! Gal metų du bus,
    Apsirgo vienturtė: ligos įstabus[95]
    Ją būdas džiovinti pradėjo:
    Kur buvus, kur ne, tik žiūrėk pianino
    1510
    Liūdniausias natas užsimiršus mėgino,
    Ar sėdus prie lango tylėjo.
    Artistų, matyt, jai sapnavosi glorija:
    Vis prašės į Varšuvos konservatoriją
    Ištirti Šopeną giliaus,
    1515
    Pakrapštęs sau galvą ir mašną[96] pakratęs,
    Ją išvežė tėvas į miestą supratęs,
    Kad vysti kitaip nepaliaus.
    Patsai ant žiemos parvažiavo iš dvaro
    Į miestą gyventi; čia turi namus.
    1520
    Retai kam pavaišint duris atidaro.
    Ir pats maž kur eina; gana įdomūs!
    Vadinasi Goštautas; mūsų Juozukas
    Rainys, kaip suuosčiau, gan tankiai ten sukas”.

    VI

    „Jei Juozas ten sukas — atsiliepė Tumas —
    1525
    Nedaug tau padės tavo jaunas gudrumas;
    Kazeli, oi, būk atsargus!
    Prikiši patsai, netikėdamas, kuodą:
    Rainys sau už nosies užlysti neduoda.
    Nepjaustytus turi nagus!“
    1530
    „Jūs Rainį — atsiliepė Klimas — mažai,
    Matau, bepažįstat: ne meilės daržai,
    Ne deivės tam vyrui sapnuojas!
    Mus paraugęs galva; aukščiaus už mus žiūri;
    Jam mokslas terūpi; nors smegenis turi,
    1535
    Kaip jautis suplukęs darbuojas”.
    „Ant margo šio svieto visaip atsitinka:
    Ne kartą pasiekia net ir darbininką
    Amūrai! — Smigeika prašneko —
    Juk, kaip Aleksandras Didysis, nebuvo
    1540
    Didesnio! O ko taip jaunutis sužuvo?
    Per daugel mylėti jam teko!”
    „Bet visgi Rainys — ėmė Jakštas kalbėti —
    Nepaprastas tipas; poetai jį dėti
    Galėtų į dramą, nukalę;
    1545
    Savyj užsidaręs, kad kartais prašneks,
    Tai atydą[97] tavo kaip segte prisegs;
    Jis slepia nepaprastą galią!
    Nuo mūsų jis bėga; nemėgsta jaunimo;
    Jam, rodosi, rūpi vien mokslas tiktai;
    1550
    Bet širdį jis turi: tautų atgimimo
    Taip niekas negali atjausti karštai!
    Kad užvakar man apie slavus kalbėjo,
    Net akys jam degė, ir lūpos drebėjo!”

    VII

    Pusiaukelį mėnuo par dangų išvarė,
    1555
    Kad skirstytis ėmė studentai, nutarę
    Vienybėje skinti sau kelią,
    Padėti ir šelpti viens kitą, kaip broliai
    Netaip kaip kad daugelis elgias ligšiolei,
    Šiltesnę sugavę vietelę.
    1560
    Kad Jakštas ir Klimas, pralenkę kitus,
    Ant Krokuvos Priemiesčio samdė ratus,
    (Per daug mat namo pasivėlins)
    Ant kampo bestovintį Rainį sutiko;
    Abudu iš išgąsčio rikte suriko:
    1565
    Tai buvo tik Rainio šešėlis.
    Stovėjo išblyškęs, kaip marmuras baltas;
    Tik prakaitas bėgo per veidą jam šaltas;
    Draugų iš pradžios nepažino;
    Prašnekintas, rodos, ryšiai jam iširo:
    1570
    Nes ašaros retos kaip pupos pabiro;
    Pabudo ir bėgti mėgino.
    Bet Jakštas ir Klimas jau jo nepaleido,
    Pamatę, kaip dega jam akys iš veido,
    Supratę nepaprastą kovą!
    1575
    Neklausdami skausmo baisaus priežasties
    Ir net nežiūrėdemi noro paties,
    Parvežę, paguldė į lovą.
    Per ištisą naktį akių neuždaręs,
    Nei žodžio savo draugams neprataręs,
    1580
    Gulėjo Rainys kaip be žado;
    Tik saulei jau tekant, blakstienos pradėjo
    Sulipti, krūtinė ramiaus atilsėjo,
    Sapne užmiršimą atrado.

    VIII

    Jadvyga suprasti negali visai,
    1585
    Kas stojosi Juozui? Ar kitas jisai?
    Ar ji taip mažai jį pažino?
    Kaip jis, taip ligšiolei jos nieks neužvylė:
    Ją vakar kaip vandeniu jis apipylė
    Ir juoktis ant karto mėgino.
    1590
    Mėgino dar juoktis; paskui susipratęs.
    Akis pilnas ašarų joje pamatęs,
    Lyg, rodos, pratart ką norėjo;
    Bet lūpas puikybė, matyt, surakino,
    Ar rasit jau širdį savyj užmarino:
    1595
    Nei žodžio netaręs išėjo.
    Ar Juozą dar myli, pati nemokėtų
    Dabar atsakyt; bet žaizdų iškentėtų,
    Ji žino, užmiršt negalės!
    Ji žino, galybės jokios neužteks!
    1600
    Kas trūko širdyj, to jau nieks nesumegs,
    Ir ji, kaip pirmiaus, nemylės.
    Išblyškus, per savaitę tankiai raudojo
    Nuo tėvo slapčia ir ramumo ieškojo,
    Padėjus Šopeną į šalį;
    1605
    Ieškojo ir rado maldoj' išrišimą:
    Jos skausmas pavirto į tą nuliūdimą.
    Kurs juoktis per ašaras gali.
    Paėmus Šopeną iš naujo tada,
    Noktiurnų akordus iš lengvo užgavo;
    1610
    Dabar jie neskrydo, kaip dvasios skunda.
    Tik opią krūtinę kaip sapnas lingavo;
    Jie kalbino tylų širdies nuliūdimą;
    Kaip balsimu[98] tepė žaizdų atminimą.

    IX

    Kas stojosi Juozui? Kokia priežastis
    1615
    Jadvygai neduoda užmigt per naktis?
    Tai Goštautas žino geriausiai.
    O Rainiui susirgus, kaip jo sveikata?
    Malonės su silpnybe su nepaprasta
    Per tarną ne kartą pats klausė.
    1620
    Kad dukterį savo ramesnę išvydo,
    Iš džiaugsmo jam veidas tarytum pražydo:
    Vienturtę kaip tėvas mylėjo.
    Ant parodos jausmo statyt jis nemoka.
    Vienok rūpestingos širdies jam ne stoka,
    1625
    O labas[99] dukters jam rūpėjo.
    Kad savo Jadvygą išvydo ramesnę,
    Jam tartum žvaigždė užtekėjo šviesesnė,
    Širdies atrakindama raktą:
    Pats Juozą aplankė, užmiršęs didybę;
    1630
    O jauno ligonio pamatęs silpnybę,
    Net jam pabučiavo į kaktą.
    „Tikėjaus ne veltui gerutis vaikine! —
    Pradėjo iš reto — Kad tavo krūtinė
    Juk tėvišką maldą atjaus;
    1635
    Matau, kaip sunku buvo mano maldos
    Jaunam paklausyti; bet pats kitados
    Po metų pažvelgsi ramiaus.
    Matau tavo širdį, kaip krikštolą, gryną,
    Ir vyrišką būdą, kaip matos retai!
    1640
    Su juo neįbrįsi į svieto purvyną
    Ir, duok Dieve, rasit išlėksi aukštai!
    O, ačiū, kad mano maldos paklausei:
    Mokėsiu už tai atsilygint gausiai”.

    X

    Ant to neatsakė nei žodžio Rainys,
    1645
    Juk ką apie jį žmonės sau bemanys:
    Vis tiek, kaip pernykštis jam sniegas!
    Ko laimė Jadvygos nuo jo reikalavo.
    Jis vis tai išpildęs dėl jos paaukavo…
    Dabar… galvą lenkia vien miegas.
    1650
    Užmigti, užmiršti, nors kiek atsilsėti,
    Nors valandėlę nejaust, negirdėti.
    Net atsikratyti nuo noro!..
    Paskui? O, jis žino, ką veltui bekęsti:
    Jis žino, kam verta gyvatą pašvęsti!
    1655
    Tik oro plačiaus jam, tik oro!..
    Čia jam pamažu akyse ėmė temti;
    Nuilsus krūtinė dar kartą pasemti
    Sau oro plačiaus pamėgino.
    Užmigo. Tai kartais Jadvyga sapnavos;
    1660
    Tai salvai vaidinos, atgimę didžiavos;
    Tai Glinskis iš tolo vadino[100].
    Bet miegas ligonio nebuvo ramus:
    Neglostančius, regimai, atminimus
    Jaunoji krūtinė beglaudė!
    1665
    Nes krūpčiojo kartais; įdubę skruostai
    Rasojosi prakaitu nepaprastai
    Ir degė, kaip uogos, nuraudo.
    „Būk tamsta ramus!” — tarė daktaras senas,
    Kad Goštautas jo susirūpinęs klausė:
    1670
    „Nors vyrai tokie taip, kaip alksnis, kurenas,
    Bet jo organizmas — tvirtainė drūčiausia.
    Duok Dieve! — išeidamas Goštautas sakė —
    Nejaugi užgestų, kaip deganti žvakė”?

    XI

    Geresnės, kaip laikas, gydyklos nerasi:
    1675
    Kentėjęs ir verkęs, laiku apsiprasi;
    Palaiminta laiko gydykla!
    Kas daugel mylėjo, tas daugel kentėjo;
    Tas, vyru išaugęs, nelinksta nuo vėjo;
    Kančia — tai didvyrių mokykla.
    1680
    Daug gali pakelti ant savo pečių,
    Kas nesveria siekių ir norų plačių
    Ant kurčio savimeilės[101] svaro,
    Kas laimės neieško, kaip tas godulys,
    Kuriam tiktai savo širdies sopulys,
    1685
    Skaudėdamas, miegą nuvaro.
    Ne savo tik laimės ieškojos Rainys
    Šiandieną ramesnis, kaip tas kalinys,
    Kursai net prie pančių pripranta;
    Aplanko dar retkarčiais jį atminimas.
    1690
    Bet tai jau ne audros ant marių bloškimas,
    Kurs garlaivius skaldo į krantą.
    Jam laimė ant žemės, matyt, nežadėta!
    Tai norints Jadvyga, taip jo numylėta,
    Gal ją bent po metų atras.
    1695
    Tada ir ant jo gal kitaip pažiūrės;
    Nejau tada ašaros jai nebirės,
    Kad didžią jo auką supras.
    Čia Juozui pačiam nenoroms akyse
    Dvi ašaros-perlai, kaip žvaigždės, užšvito;
    1700
    Ir norints, kaip milžinas, gynės dvasia,
    Žaizdų atminimai jam vienas už kito,
    Ligšiol neužmigę, vėl grįžo, kankino,
    Ir veltui nuo jų apsiginti mėgino.

    XII

    Ne tai kad Rainys savo žingsnio gailėtųs:
    1705
    Juk metė svajojęs sapnus numylėtus,
    Dėl laimės ir gėrio Jadvygos!
    Bet Goštautą kaip gi geru paminėti?
    Kurs savo didybėj jam liepė kentėti.
    Kuriam tik „jų mylistos“ lygūs.
    1710
    Taip priėmė jį aną kartą širdingai;
    Bučiavo kaip sūnų; paskui iškalbingai
    Kaip tas, kursai myli karštai,
    Pradėjo sakyti, jog, kaip nebilys,
    Jis, dukteriai vystant, regėt negalįs;
    1715
    Juk ją turi vieną tiktai!
    „Jaunystė nežiūri rytojaus dienos;
    Širdies, ne galvos ji beklauso senos!”
    Tai buvo jo žodžiai tikri:
    „Bet jis, kaipo tėvas, užmiršti negali
    1720
    Vienturtei apskirti atsakančią dalį,
    Kaip leidžia jam turtai geri.
    Nors širdį ir būdą aš tamstos aukštai —
    Kalbėjo — statau, bet ir pats juk matai,
    Ar leisti už tamstos galiu
    1725
    Vienturtę, kuriai dvarininkų netruks!
    Kuri, išsiblaivius, ant tėvo berūgs,
    Patekus vargingu keliu.
    Kaip tėvas ant tos nesutiksiu skriaudos!”
    Ir tartumei priešais baidyklę patikęs,
    1730
    Net balsą pakėlė: „O ne, niekados
    Ant to nesutiksiu”, rūstingai surikęs;
    Bet greit, kaip išauklintas[102], rimtas žmogus
    Saldžiai nusiblaivė, paslėpęs nagus.

    XIII

    Čia tartumei Juozui kas lūpas užvėrė,
    1735
    Kaip žmogui, kurį pirmą kartą nutvėrė
    Už rankos slapčioj valandoje!
    Ko pats gal nedrįso sau prisipažinti
    Svajojęs, tai žmonės gerovei apginti
    Štai svarsto ant delno iškloję!
    1740
    Bet Goštautas, kartą prašnekęs, skubėjo
    Išberti greičiaus, kas seniai jam gulėjo
    Kaip slėgia akmuo ant širdies:
    „Neslėpdamas meilės — jam tarė — varai
    Jadvygą į kapą, žinodams gerai,
    1745
    Kad jūsų sapnai — be vilties!
    Jei trokšti jos laimės, jei vyras esi,
    Duok pats jai suprasti, jog raiščiai visi
    Tarp jūsų kaip būtų nebuvę!
    Ant karto paverkus, paskui bus dėkinga,
    1750
    O Goštautas tamstai išpirš ir turtingą
    Ir rasit gražesnę lietuvę”.
    „Be piršlio apseis — tas atsakė šaltai —
    Bet panai Jadvygai jei reikia tiktai,
    Aš nepasigailėsiu ir mirti!”
    1755
    Ir nieko nelaukęs… O, tos valandos!
    To vakaro jis neužmirš niekados,
    Kad širdžiai jos uždavė kirtį!…
    Dabar, kad į praeigą vis tai nuslinko,
    Sudaužęs jam širdį, kapais palydėjęs,
    1760
    Kad Lietuvą sau mylimąją aprinko,
    Garsingą ir brangią didžiais pranokėjais,
    Prisiekęs prižadint užmigusią šalį,
    Dar visgi Jadvygos užmiršti negali!

    XIV

    Vienok jau šiandieną bent ant svetimos
    1765
    Sterblės[103] nesėdės ir sapnų nerymos
    Be tikslo slapčia kaip tada!
    Kam vargti, darbuotis, dabar bent jau žino!
    Nors meilę tėvynės jis metais augino,
    Bet meilė tai buvo kita.
    1770
    Jį traukė tada garsus Piastų darbai,
    Boleslovo Dniepre sapnavos stulpai,
    Sapnams Vernyhoros tikėjo;[104]
    Laisviosios Respublikos seimų liuosybę,
    Rubežių[105] nuo marių lig marių platybę
    1775
    Jam Zigmanto varpas minėjo.
    Užkloti kapais milžinai Lietuvos
    Jam nieko nesakė! Nelenkė galvos
    Ant knygų, jų vardą sutikus.
    Net gėda pamislyti[106]: savo liežuvio
    1780
    Seniai nevartoja, tik vardą lietuvio
    Per įprotį sau pasilikęs.
    Bet laikas ateina, kad net akyse
    Tie patys vardai jau kitokia dvasia
    Atliepia į tavo krūtinę!
    1785
    Tai prašneka kartais apžėlę kapai,
    Tai pargales priešų apskelbę varpai,
    Tai kartais žvaigždė vakarinė!
    Ir Juozui prašvito. Ką veltui bekęsti,
    Rymojus be tikslo, sapnus besvajojus,
    1790
    Jis žino, kam verta gyvatą pašvęsti!
    Jis jaučia, ką Lietuvai žada rytojus!
    Į darbą tada už prabočių kapus!
    Jo darbas ir vargas čia bergždžias nebus!

    Šeštoji giesmė

    I

    Palaimintas laikas, kada veversys,
    1795
    Į dangų iškilęs; viešai apgarsys
    Pavasario auštantį rytą;
    Kad vėjas, svetys[107] tolimųjų kraštų,
    Tirpydamas sniegą, papūs iš pietų
    Ir gamtą prikels užmigdytą.
    1800
    Palaimintas laikas! Ne kartą rytys[108]
    Dar rytšaliais galvas žiedams nulankstys,
    Bet saulė vis lipa į žiemius,
    Vis lipa ir šypsos nudžiugus saulutė;
    Nudžiunga ir žmonės, į darbą sukrutę;
    1805
    Pavasaris lanko pakiemius!
    Pavasaris kitas nabašninkus gali
    Prikelti, kad bočių užmirusią šalį
    Iš amžino miego vadina!
    Jo balsą išgirsta kapų pelenai;
    1810
    Pakyla galingi tada milžinai,
    Ir ateigai vieškelį mina!
    Palaimintas laikas! Nors priešginiai tingūs
    Gyvatos pabūgę, begarbins laimingus
    Ramumo ir miego sapnus,
    1815
    Bet veltui trukdytų gyvavimą jauną:
    Jis tvinkčiot kaskartą aiškiaus nepaliauna
    Ir pamatus griauna senus.
    Gražu, kad pavasaris, griaudamas ledą,
    Bežadina gamtą skaisčiais spinduliais;
    1820
    Gražiaus, kad didvyriai mylėdami veda,
    Tėvynę naujais atgimimo keliais!
    Palaiminti jūs, atgimimo laikai!
    Ir jūs — išrinktieji tėvynės vaikai!

    II

    Nuvargusi amžiais, palikus be vado,
    1825
    Netekus sūnų, tu miegojai be žado!
    O laikas, kurs griauna ir ardo,
    Užmigdęs valdonus, išugdė ilgainiui
    Pelėsius ir kerpes ant tavo tvirtainių,
    O tau net atsakė ir vardo!
    1830
    Bet laikas jau keltis! Ir taip paskutinė
    Europoj, kaip amžiais anais, tau krūtinė
    Krikštu apsiplaus atgimimo!
    Bent rasit įstojus į vieškelį naują
    Tu vėlei kaip tuokart, aukosi net kraują,
    1835
    Kaip motina pasišventimo!
    O, laikas jau keltis, šalis Lietuvos!
    Gana bus globėjų ant tavo galvos,
    Kurie tavo turtais dalinos!
    O, laikas ir tau savo žodį ištarti!
    1840
    Juk, rasit, taip trokštas išganymas arti.
    Kursai mūsų bočiams vaidinos!
    Kad tau Donelaitis prieš metų dar šimtą
    Poemą [109] apmetė rimtą,
    Tu jos kaip per miegą klausiais!
    1845
    Kad Bohusz, Kraszewski, ar Narbutas rašė
    Ir praeigai tavo stebėtisi prašė,
    Tik žodžiais gėrėjais garsiais.
    Paskui Valančiauskas ir Daukantas Simas,
    Net pats Baranauskas jei maž betikėjos,
    1850
    Kad tau užtekėtų kada atgimimas,
    Nesmigo ir tau jų nedrąsios idėjos,
    Šiandieną kiti užtekėjo laikai:
    Į darbą visi eina tavo vaikai.

    III

    Kas Vilniuje būdamas stabo nematė,
    1855
    Kurį Muravjovui maskoliai pastatė?
    Jis tvirtas: negreit besuirs!
    Bet pats Muravjovas pastatė sau kitą,
    Tvirtesnį už rausvąjį suomių granitą:
    Jo vardas per amžius nemirs.
    1860
    Herostatis garso ieškojo sau tyčia,
    Uždegęs Efese Dianos bažnyčią,
    O šis ir sapnuot nesapnavo,
    Kad, Lietuvai spaudą užgynęs ir raštą,
    Sau vardą įgis ir sužadins tą kraštą,
    1865
    Kursai jau menkai bekvėpavo.
    Lietuvi! Jei saulė ant tavo dangaus
    Kada užtekės, tu nespjauk ant žmogaus,
    Nors tavo netroško jis labo!
    Tiktai parašyk: „Kas prieš tiesą kariauna,
    1870
    Pats rankomis savo užmanimą griauna”.
    Tą žodį iškalk ant jo stabo!
    Lietuviškos raidės skaudžiai nepatiko
    Didvyriui; nemaž jis paleido skatiko,
    Kad jos Lietuvos neapšviestų;
    1875
    Bet vargšės kelius naktimis sau užrado,
    Ir, rūpinant Dievui, ant jų nėra bado
    Gyventojams sodžių ir miestų.
    Kaip vaisių užgintą po Lietuvą gaudo
    Iš Prūsų slapčia pargabentus raštus,
    1880
    Bet veltui sargai ant rubežiaus bešaudo:
    Jie eina kaip vėsulas eina platus!
    Jie žadina mūsų užmirusią šalį,
    Ir niekas jiems kelio užkirsti negali.

    IV

    Šnipukai po Lietuvą veltui beskraido:
    1885
    Lietuvis už knygas nukęst nesibaido,
    Bet pats neišduos paslapties!
    Kas, degdamas meile tėvynės, spaudina
    Tas knygas už sienos ir žmonėms dalina:
    Tamsios besiklauski nakties!
    1890
    „Tai darbas studentų! Ar gal kunigų?
    Nes reikia ant to juk nemaž pinigų”:
    Taip žmonės savytarpy spėja;
    Bet vienas tik Dievas bežino tikrai
    Ir, rasit, dar Juozo ilgi vakarai,
    1895
    Ir žvakė — jo darbo bodėja.
    Kad pirmąkart Glinskiui tos knygos pateko.
    Skaisčioj jo širdy naujas balsas prašneko:
    „Ir aš — tarė sau — juk lietuvis!
    Juk brangūs ir man Lietuvos milžinai,
    1900
    Jos pievų kvepėjimas, girios, kalnai
    Ir Vytauto Didžio liežuvis[110]”,
    Nuvykęs tada aplankyti Atkaičių
    Rainienei numirus, paguosti našlaičių
    Lietuviškai ėmė šnekėti.
    1905
    (Vikarijus Jonas jų buvo bičiulis;
    Onytei iš mokslo gan mėgo tratulis,
    Bet lenkiškai, apsakinėti).
    Tik poniai Juškienei lietuvių darbai,
    Kaip sodžių srovė, nepatiko labai,
    1910
    Ir praminė ją litvomanija;
    O senis Kiaulinskis, pramintas nedoras.
    Kurs valdo du margus, Pariečių bajoras,
    Nusprendė, kad tai klopomanija.

    V

    Keliaujant iš Varšuvos į Vilianovą,
    1915
    Kurią Marisienkai Sobieskis[111], mat kovą.
    Ties Viena laimėjęs, pastatė,
    Nebėra jau girių, kaip Vazų laikuose,
    Kad šaudyt mokinosi tuose miškuose
    Karaliai, medžiot neįpratę.
    1920
    Dabar čia kur ne kur išvysi giraitę,
    Kur ieško pavėsio, ant saulės sukaitę,
    Miesčionys per vasaros tvaiką;
    Raibajai gegutei kukuojant, nemenkas
    Čia mokslo jaunimas dainuodamas renkas,
    1925
    Praleidęs egzamino laiką.
    Štai dvidešims vyrų pavėsy beržyno
    Susėdo į ratą ant pliko žolyno
    Ir knygas ant kelių bevarto;
    Kieno nevisai teišdygo ūsai,
    1930
    Juos tartum norėtų ištraukti patsai,
    Raitydamas kartas nuo karto.
    Lietuviškai šneka. Nuo Vilniaus lietvis
    Stebėtųs išgirdęs, kad sodžių liežuvis
    Svetur net ponaičiams patiko!
    1935
    O juk Lietuvoj, kur net vokiškai vaiko
    Išlavinti didžiūnai mokytojus laiko,
    Už jį nebeduotų skatiko.
    Jau dvidešimt vyrų greta kaipo broliai
    Susėdo; dar Rainio nebėra ligšiolei;
    1940
    Jo žvalgos, kaip skęstąs salos!
    Be jo susirinkę ne ką bepaveiktų:
    Kas dvasią pakeltų, vienybę suteiktų
    Be jo iškalbingos bylos?

    VI

    „Žiopsok bežiopsojęs! Sulauksi jį sveiką! —
    1945
    Nerimdamas ėmė karščioti Smigeika —
    Begaudyk, kaip paukštį po girią!”
    „Nebūk, susimildamas, pirmas prie maištui
    Be reikalo — teisino Klimas — negaištų:
    Jam užvakar motina mirė.
    1950
    Kaip giltinė vaikščioja, vietos negauna;
    Nelaimės pribaigs ji, bežiūrint, dar jauną,
    O tau niekados nesiskųs!
    Ir, rodos, užgauti skaudžiais neužgausi,
    Kaip jį apie kančią kad tyčia užklausi;
    1955
    Neklauskit šiandieną nei jūs!
    „Ar žinote, vyrai, — atsiliepė Tumas —
    Kuo dieną užbaigsme? Jau skaitė daugumas,
    Ką Jakštas sumąstė andai!
    Užtrauksme tą giesmę! Nes štai Goštautyčia
    1960
    Ir gaidą sustatė; atsinešiau tyčia;
    Ir Rainiui išnyks apmaudai”.
    „Kuri Goštautyčia? Ar ta geltonplaukė.
    Kuriai tai bravissimo publika šaukė
    Per koncertą?” — Jakštas užklausė.
    1965
    Čia truput nuraudęs ir glostydams plaukus,
    Pridūrė: „Ir ją į ratelį įtraukus!…
    Mums būtų žvaigždė nemenkiausia! —
    „Nereikia geresnės už ją lietuvaitės! —
    Atsiliepė Daugirdas, ūsą užraitęs —
    1970
    Jau taip, kaip ir mūsų jinai”.
    „Tas viską išuostys — Ažukalnis tarė —
    O vis dėl tėvynės ponaitis tai darė!
    Tai ką apie deivę žinai?”

    VII

    „Žinau irgi paslaptis tų demagogų,
    1975
    Kurie vien apdriskelį laiko per žmogų —
    Užpykęs Kaziukas atsakė —
    Jie kęsti neapkenčia aristokrato,
    Nes patys po užkampius grūstis paprato
    Ir Magdę glumoti vienakią”.
    1980
    Ažukalnį buvo pagavęs piktumas,
    Net akys žaibavo; bet nuvertė Tumas
    Tai viską ant juoko laimingai:
    „Žiūrėkite, vyrai, ir mano vaikinas,
    Per širdį užgautas, kaip milžinas ginas,
    1985
    Tiktai ne per daug sąmojingai”.
    Bet Jakštas, dainų atidaręs skrynelę,
    Į žmones paleidęs, norėjo joms kelią
    Kad tikras pravestų artista:
    Jas būtų taip miela ant salių parodžius!
    1990
    Ikšiol tedainuojamos buvo po sodžius
    Ir platinos par vargamistrą[112].
    „Be reikalo — tarė — per savo netaiką
    Tiktai begaišiname bėgantį laiką;
    Kazeli, sakyk iš tiesų!
    1995
    Tai tą Goštautyčią pažįsti gerai?
    Ir ji mano giesmę suprato tikrai?
    Sustačiusi ją ant balsų”.
    Nors Daugirdas ir, taip užgautas skundžiai,
    Ažukalnis, tartum nuilsę gaidžiai.
    2000
    Žnairiai dar jutojos viens kito;
    Vienok kad visi ėmė Kazio prašyti.
    Apie Goštautyčią šį tą apsakyti,
    Ir tam lyg kad pančiai nukrito.

    VIII

    „Seniai Goštautyčią pažinti rengiausi —
    2005
    Pradėjo Kazys — Juk tikrai nemenkiausį
    Mums garsą priduoti galėtų;
    Daug gal moteriškės! Tokios gi žvaigždės,
    Maniau sau, pats vardas daugiaus mums padės,
    Kaip šimtas kitų kad padėtų.
    2010
    Ir štai parsitikrinus jau lietuvaitė;
    Ji Rainio brošiūras gerėdamos skaitė,
    Net, rodos, širdelė jai plakė.
    Juk buvo ir Jakšto dainų pamėginus;
    Bet riešutas — kietas, gerai nepažinus
    2015
    Grynosios kalbos, kaip man sakė“.
    Čia Jakštas nuraudo, kaip rytas užgimęs;
    O greitas Smigeika, dar vis nenurimęs,
    Vėl ėmė ant vietos nestygti:
    „Dabar gana aišku, kur Juozas užtruko:
    2020
    Artistės, matyt, aplankyti užsuko;
    Sakykite, kaip čia nepykti?”.
    „Ten Juozas nevaikščioja — Daugirdas tarė —
    Ar nėra jie kartais dėl to susibarę?
    Juk lankės pirmiaus ne retai
    2025
    Rods, pareitą žiemą pats Goštautas rašė,
    Žinau tai gerai, ir lankytis jo prašė,
    Bet tam nei primink apie tai.
    Jį šnekinau kartais; nenor nei klausyti.
    Kas nors ten galėjo sutikt mūsų vytį!
    2030
    O ji taip simpatiška matos:
    Mokinas lietuviškai; tėvas patsai,
    Nors nėra dar tikras lietuvis visai,
    Bet jau nuo to vardo nekratos”.

    IX

    Čia Tumas sušuko — Antai ir Rainys:
    2035
    Kapos jį Smigeika, kaip margas genys!
    Ir verta: reikėjo tiek laukti!
    Vienok, kaip tai paprasta, sau susibarę,
    Paskui atsileidę ir viską aptarę,
    Atminkime dainą užtraukti”.
    2040
    „Nepykite, broliai, kad taip užtrukau! —
    Prašneko Rainys — Pakeliu apsukau
    Jautrių raudonsiūlių padangę;
    Tie pėdsakai-giltinės viską išuosto;
    Nuo mūsų apaštalų Lietuvą šluosto,
    2045
    Prigrūdę jais cypę-belangią[113].
    Buvau aplankyti, belaisvių paguosti.
    Bet atsargūs būkime: ėmė užuosti
    Ir mūsų lietuviškas pėdas;
    Štai mano keli jau sužuvo laiškai;
    2050
    Maskviečiai gi rašo — Ten staugia vilkai!…
    Nakčia pasibaldo urėdas!…”
    „Kad jie nesulauktų! Tų kurtų bijoti? —
    Sušuko Smigeika — Verčiaus užsikloti
    Ir sau bemiegoti saldžiai?!
    2055
    Gana tų baidyklių! Jei reikia aukų,
    Aš pirmas! Žiūrėti staugimo vilkų?
    Kad gieda antrieji gaidžiai!”
    „Be juoko, Smigeika paliks dar šventuoju
    Kankintiniu mūsų! — Betyčiojos Tumas —
    2060
    Ko gero, vyručiai; geruoju-piktuoju
    Teks šventąjį garbint! Tiktai jau ramumas
    Pragaiš tarp šventųjų Dangaus karalystėje,
    Kaip kartais suyra ir mūsų draugystėje.”

    X

    Matytis, Rainys nieko kito nelaukė
    2065
    Iš Tumo burnos, nes pečius tik sutraukė;
    O Klimas užklausė tada:
    „Tai ką apie mūsų užmanymą rašo
    Maskviečiai? Ar vėl teologų neprašo,
    Kad šelptų juos savo malda?”
    2070
    „Juk tiesą pasakius, — Ažukalnis tarė —
    Ne kam kunigai protą gulti nuvarę!
    Jie mūsų tik darbą trukdys!”
    Čia Tumas nusijuokė — Be kunigų?…
    Tai šok tu į darbą ir be pinigų,
    2075
    Kaip tas be pentinų[114] gaidys!”
    „Per daug tu, Ažukalni, jau neteisingas! —
    Atsiliepė Jakštas — Kas plėšė vargingas
    Pirmąsias vagas rašliavos?
    Tai Širvidas, Daukša, Tolkiemių klebonas,[115]
    2080
    Juška, Valančauskas, Antanas Baronas!
    Tai vyrai širdies ir galvos!
    O juk ir šiandieną”… Čia Vincas Darbinčius,
    Draugų pramanytas: mislinčių mislinčius,
    Nes aušino burną retai:
    2085
    „Bet kam čia, — prašneko — tikybos dalykus
    Prikaišiot! Ar sąžinės pančiams išnykus,
    Ją rišime patys šitai?”
    Vienok ir kiti atsiliepę balsai
    Talkos[116] kunigų nenorėjo visai;
    2090
    Iš principo jos nenorėdami:
    „Ne tie jau laikai maloningi užstojo,
    Kada kunigėliai už nosies vadžiojo,
    Žmonijai šviesos pavydėdami”.
    „Gaištis, daugiaus nieko! O vis tai ant vėjo, —
    2095
    Nerimti iš naujo Smigeika pradėjo;
    Pradėjo žvalgytis ir Klimas.
    Bet Juozas tylėjo. Išspaustas ant veido,
    Sakytum, jam skausmas pratarti neleido,
    Ar apveikė nusiminimas

    XI

    2100
    Ant galo prašneko: „Netoli keliausme,
    Jei dešimtį kartų statysme ir griausme
    Tą patį ant vietos bemynę:
    Kalbų? E, gana iki soties kalbų
    Ikšiolei turėjom! Šiandieną darbų,
    2105
    Darbų reikalauja tėvynė!
    Ne kartą net apima nusiminimas:
    Taip iširas mūsų spėkų sutarimas.
    O darbo tebėra pradžia.
    Šitai neapykantos tiek milžinų!
    2110
    Bet maž darbininkų, tėvynės sūnų
    Didvyrių su meile didžia.
    Nenorit, kad eitų su mums kunigai?
    Bet tie neapykantos šaunūs raugai
    Iš gryno šaltinio nebėga:
    2115
    Jūs norit už sąžinės laisvę kariauti,
    O drįstate patys tą jausmą užgauti,
    Kurs daugeliui alfa-omega[117].
    Esi tu bedieviu — tai tavo dalykas!
    Už ką gi berūgsti, kad aš katalikas,
    2120
    Kurs tavo sapnais negyvena;
    Ant galo, be Dievo nerasi žmogaus:
    Tik vieno Jisai — karalystėj Dangaus,
    O kito — po žemę replena”.

    XII

    Čia Juozas nutilo, supratęs patsai,
    2125
    Per daugel pasakęs; bet priešų balsai
    Nedrįso dabar prieštarauti.
    O jog kunigai, įtekmingi[118] vadovai,
    Daug gali padėti lietuviškai kovai,
    Tai nutarta jų neužgauti.
    2130
    „Taip pat ir maskviečiai studentai sutiko, —
    Kalbėjo Rainys — Nors patiems mums paliko
    To laikraščio tvarką rėdyti,
    Bet talką žadėjo; tik rašo: jums siena
    Į Prūsus arčiaus; juk reikėsią šiandieną
    2135
    Į Tilžę slapčia tik rašyti.
    Taip pat iš Petropilio, Kauno, Seinų
    Turėsme nemaž darbininkų jaunų;
    Tikiuos, nepritrūks ir skatiko;
    Užmanymui musų netrūks ir gyvatos:
    2140
    Lietuviško laikraščio garsas, kaip matos.
    Visiems žingeidingai patiko”.
    Smigeika, iš džiaugsmo pašokęs ant vietos,
    „Ar matot, — sušuko — nors sąlygos kietos,
    O ką padaryti gali!
    2145
    Ant laikraščio balso, to gerdo[119] brangaus,
    Trijų milijonų dvasia atsigaus,
    Nors mūsų čia tėra keli!“
    „Ne ką dar padarėm! — pasergėjo Tumas;
    Vienok kad Smigeikai pritaręs daugumas
    2150
    Pradėjo net rankomis ploti,
    Visiems pasirodė: šitai milijonai
    Lietuvių sukyla, kaip amžių valdonai,
    Ir rengias į kovą barzdoti.

    XIII

    O Jakštas, kaip pranašas, balsą pakėlęs,
    2155
    Sušuko: „Lietuviai! Nuo šios valandėlės
    Mums era[120] kita prasidės!
    Tas pirmas lietuviškas laikraštis mūsų,
    Kuriam naktimis teks keliauti iš Prūsų,
    Tai gerdas aušrinės žvaigždės!
    2160
    Po Lietuvą mūsų — naktis iki šiolei!
    Ir lenkai ją migdė, ir slėgė maskoliai;
    Bet usnys ilgai nekeros.
    Štai laikraštis eina jos dvasią gaivinti;
    Jis neša jai rytą; tai kaip pavadinti
    2165
    Tą pranašą mūsų aušros?”
    Sužiūrę kaip vienas į Rainį draugai,
    Jo nuomonės laukė; nemąstęs ilgai,
    Tas ėmė tik rankomis ploti,
    Ir tarė: „Štai vardas „Aušros” netikėtai,
    2170
    Gal per įkvėpimą, ištrūko poetai!
    Šaunesnio ne kam beieškoti.
    Teeina tada, pasislėpę nakčia,
    Tebrėkšta tėvynei padange plačia
    Tos mūsų „Aušros” spinduliai!
    2175
    Gal jos neapkęs kas papratęs vėlai
    Pramerkti akis, kam šilti patalai,
    Bet vargšas ją sveikins meiliai.
    Kur gryčios aprūkusios, alkanas būvis,
    Ten mušti ikšiol užsiliko liežuvis;
    2180
    Jų mylistos jo užsigynė:
    Gal mes nesulauksime tos atmainos,
    Vienok kad išaušus aukštai padienos,
    Ir juos prisižadins tėvynė.

    XIV

    „Tautiečiai! Mums pavestas uždavinys
    2185
    Ir šventas, ir didis! — kaskartą Rainys
    Karščiaus užsidegdams kalbėjo —
    Mums teko pravesti pirmuosius takus;
    Sutiksime priešų; bus kelias sunkus;
    Be to nieks kovos nelaimėjo.
    2190
    Bet ką mums ar vargas, ar audros verpetai!
    Mes žinom, jog mūsų — ateinančiai metai!
    Į darbą! O Dievas padės.
    Pavasaris aušta! Jo žingsniai pirmieji —
    Palaiminti žingsniai! Laikai tolimieji
    2195
    To rytmečio mums pavydės.
    Į darbą! Į darbą, kam dega krūtinė!
    Apleisto dirvono vaga pirmutinė —
    Sunkiausia, bet kiek ten sapnų!
    Ir mūsų tėvynei, tiek amžių vaitojus[121],
    2200
    Ar žinom, ką auštantis žada rytojus?…
    Tik reikia darbų, milžinų.
    Smigeika! Buvai apsukrus visados:
    Tarp sąlygų mūsų sunkios valandos
    Tau Tilžėje „Aušrą” rėdyti!
    2205
    Ažukalnis klausimą ves darbininkų!
    Mums Daugirdas, Tumas atras šalininkų
    Po aukštdvarius — gražiąją lytį.
    Kas būsime talentą savo užkasę.
    Tu, Jakštai, pakelsi tam miegančią dvasią!
    2210
    Tau slaviai giesmės tepavydžia!
    Lietuvių istoriją paėmė Klimas
    Ištirti: tai aukštas, gražus pašaukimas;
    Parodys mums praeitį didžią.
    Daugiaus mokslo vyrų! Galingas jų žodis,
    2215
    Ką gal Lietuva, svetimtaučiams parodys,
    Jos vardą aukštai užrašys!
    Į mokslą! Į mokslą su norais giliais!
    Jis vardą Lietuvių apdengs spinduliais!
    Jis mūsų didvyrių lopšys.
    2220
    Į mokslą! Į darbą kiekvienas, ką gali!
    Iš miego prikelsime mylimą šalį!
    Tekaukia sau veltui šiaurys[122]!”
    Čia Juozas nutilo, beržai tik šlamėjo;
    Tylėjo visi, bet kad Tumas pradėjo,
    2225
    Šitaip uždainavo būrys:
    Jau slaviai sukilo. Nuo Juodmario krašto
    Pavasaris eina Karpatų kalnais.
    Po Lietuvą — žiema. Nei žodžio, nei rašto
    Neleidžia erelis, suspaudęs sparnais.
    Petys gi į petį, na, vyrai kas gali,
    Sustoję į darbą už mylimą šalį,
    Prikelkime Lietuvą mūsų!

    *

    O laikas jau, laikas iš miego sukilti;
    Štai penketas amžių — naktis be audros!
    Gana aimanavus! Prižadinkim viltį
    Ir stokim į darbą, nelaukę giedros!
    Petys gi į petį ir t.t.

    *

    Kas tikt į Dievo Apveizdą galingą,
    Tas baimės vaikų nepažįsta silpnos!
    Mums teko per amžius dalis nelaiminga,
    Bet niekas nežino rytojaus dienos.
    Petys gi į petį ir t.t.

    *

    Aplinkui jau žydi visur atgimimas;
    Išpančiotos[123] tautos gyvuoja plačiai;
    Ir Lietuvai lemtas ne kitas likimas,
    Ir Lietuvai aušta laisves rytmečiai.
    Petys gi į petį ir t.t.

    *

    Prikelkim darbais Gedimino tėvynę!
    Priminkime Vytauto Didžio ribas!
    Prižadinkim kalbą, ką proseniai gynė,
    Ir vardą, kurs vietą Europoj atras!
    Petys gi į petį ir t.t.

    *

    Gražu už tėvynę pavargti, kentėti;
    Palaimintas darbas šalies prigimtos;
    Laimingas, kurs, pradedant aušrai tekėti,
    Su broliais į darbą, kaip milžinas, stos!
    Petys gi į petį ir t.t.

    *

    O tu, kurs lietuvio tik vardą nešioji,
    O dvasią užspaustum tėvynės jaunos…
    Tegul ir tave ateitis tolimoji.
    Minėja… kaip išgamą mūsų dienos!
    Petys gi į petį, na, vyrai, kas gali,
    Sustokim į darbą už mylimą šalį!
    Prikelkime Lietuvą mūsų!

    Septintoji giesmė

    I

    Ir kas do naktis! Dega žvaigždės aukštai,
    Bemirkčioja tartum akutės;
    Iš užgirio pilnaitis mėnuo antai
    Įspindo į langą grinčutės[124].
    2230
    Šarmotas rytys nebeblaško sniegų,
    Tik kvapą užimdamas spaudžia,
    Ar pirštais gudriais ant grinčutės langų
    Žvaigždelėmis verpalą audžia.
    O taip neseniai vertė pusnį žiemys[125]
    2235
    Ir kaukė, kaip liūtas užklydęs;
    Iš girios pagrįždams kraupus įnamys[126]
    Žegnojos, jo rūstį išvydęs.
    Bet priešais — rytys, ir žiemys atsargus,
    Giliai įsikasęs į sniegą.
    2240
    Per sieksnį[127] į žemę suleido nagus
    Ir tartum lokys sau bemiega.
    Gražumas dangaus! Tarp žvaigždžių įsikirtę
    Septyni antai šienpjoviai!
    Aukščiaus dar šviesiaus Grigo ratai apvirtę
    2245
    Ant kelio išgrįsto blaiviai.
    O kelias žvaigždžių milijonais nušviestas:
    Kur žiūri, vis žydros akelės;
    Kaip juosta per apvalų dangų ištiestas —
    Tai paukščių vadinamas kelias.
    2250
    Aplinkui nei balso! Tiktai vargdieniai
    Bekyšo iš pusnių eglytės;
    Tik kartais nuo beržo šarmos garbiniai
    Nukrinta, kaip lapas nuvytęs.
    Tik pusnys aplinkui ir žvilga ir spindi;
    2255
    Tik spengia kaskartą skaudžiaus…
    Girdėtis!.. Iš tolo lyg skambalas dindi
    Ir rodos kaskartą arčiaus.

    II

    Pas Jušką svečių nemažai susirinko:
    Aplinkiniai, gentys, draugai;
    2260
    Tiktai Bilazaras atvykt nepaslinko:
    Užpykęs mat rūgsta ilgai.
    Juškienei pačiai, lyg kas būtų įgnybęs,
    Nešviečia saulutė ant veido;
    Ir Vandai reikėjo nemaž atkaklybės,
    2265
    Lig motina jai nusileido.
    Bet Vanda pasakė: už to, ne už kito
    Ji nor ištekėt… ir ištvers!
    Ir veltui Juškienė į nuomarį krito:
    Neparlaužė ginčo dukters.
    2270
    Ant galo, juk Vandai tekėti ir laikas;
    Ne ko jau per daug belebauti.
    Mankauskis? Bet tas parsiskolino paikas!
    Šunims vien tik šėką[128] bepjauti!
    O čia inžinierių ir dargi turtingą
    2275
    Pasisekė Vandai užburti.
    Tik ta pavardė!… Pavardė nelaiminga!
    Ar antro jai „s“ nepridurti?
    Taip mąstė Juškienė. Juška ir patsai
    Gal žento norėjo sau kito,
    2280
    Bet metai, kaip Rainio negirdžias visai,
    Tarytum į vandenį krito.
    Ant galo, ant Juozo ne ko ir tikėtis:
    Pats užpernai Vandai juk piršo
    Karštai inžinierių; kaip matos mylėtis
    2285
    Nemoka patsai, ar užmiršo.
    O Vanda ar draugą jaunųjų dienų
    Užmiršo taip pat? Ar nuduoda?
    Sau čiauški ir skraido tarp meilės tarnų,
    Lyg kregždė užmačiusi uodą.
    2290
    Rods, Dievas, neskriausdamas veido skaistumo,
    Sutvėrė jai kūną! Bet skolos karščiausią
    Malonę atšaldo; o kraičio didumo
    Tik Tumas iš aukšto neklausė.
    Šiandieną ant sutarto susižiedavimo
    2295
    Žadėjo nuo Volgos atvykti;
    Bet veltui belaukia svečiai atvažiavimo,
    O Vanda net pradeda pykti.

    III

    Kur Tumas? Pas kunigą Glinskį užgaišo.
    Ne kaip par pusnis ir išbris;
    2300
    O čia dargana su žemе dangų maišo:
    Net žengti baisu pro duris.
    Sutemo visai, kad pailsęs ant galo
    Žiemys apsimalšė nedoras;
    Rytys atsisuko; iš sykio atšalo,
    2305
    Ir ėmė blaivytisi oras.
    Pro varpnyčią[129] išplaukė mėnuo raudonas,
    Šešėlį nutiesdamas ilgą;
    Pražiūro žvaigždžių ant dangaus milijonas;
    Tiek pat jų ant pusnių bežvilga.
    2310
    Ramumas mirties! Užpustyti laukai
    Lyg baltos sustingusios jūrės!
    Nei kelio, nei ženklo! Tik dunkso miškai,
    Ir šviečia dangus tik sužiūręs.
    Gerai, kam aplinkinė ne svetima,
    2315
    Kas medį kiekvieną pažįsta!
    O ne, tai kvepės tau namų šiluma,
    Ir tas, kurs iš kelio neklysta.
    Seniai jau žiemos nevažiavęs keliais,
    Beskubinas Tumas greičiaus
    2320
    Pas Jušką; bet Glinskis jo vieno neleis,
    Pats kelią išvedęs arčiaus.
    Abudu šnekučiai, tik užpernai metą
    Pas Rainį arčiaus pasižinę.
    Bet porą tikrai besutiktumei retą
    2325
    Taip bendrą ir taip sutartinę.
    Tiek turi šnekos, nesimatę ilgai!
    Tiek klausimų! Tiek atminimų!
    Rods, kalbos nelinksmos: dejonės, vargai
    Beveržias iš lūpų jaunų.
    2330
    O Glinskis, ne kartą visai nusiminęs,
    Tik mosteli ranka ir tyli;
    Tai skundžiasi vėlei, skriaudos begalinės
    Atmindamas sopantį gylį.

    IV

    Gyvatos pradėdami rytmetį šviesų,
    2335
    Tiek daug padarysią tikėjos!..
    Bet žmonės jų siekį ir aukštą, ir tiesų
    Sulankstė, kaip siūlą verpėjos.
    Užmanymai gražūs be vaisiaus paliko.
    Atrasdami ginčą tiktai.
    2340
    Išjuokdami žmonės juos priešais sutiko,
    Krūtinę apdavę šaltai.
    Tikėjos prikelti kapus Gedimino
    Ir kalbą senovės gadynės;
    Užtai litvomanais visi išvadino
    2345
    Ir net piktadėjais tėvynės.
    Kame jų draugai, tiek iš ryto žadėję?
    Ar skursta, paskendę varguos,
    Ar linksminas, puotų stiklus pamylėję,
    Ar šąla Sibiro snieguos
    2350
    Jaunuomenė mūsų, gražiausia viltis,
    Maskolių mokyklose žūva;
    Nes mokslo sodybose niurkso naktis,
    Kurioje ji doriškai pūva.
    Po visą Europą visur atgimimas,
    2355
    Tiktai Lietuva — nelaiminga!
    Maskolių nežmoniškas užsikirtimas
    Suvaržė ją pančiais vargingą.
    Ją žudo liga, o gydyklos užgintos:
    Nuodus vien begalima gerti!
    2360
    Švenčiausios teisybės ir tiesos pamintos,
    Vien leista žaizdas jai atverti.
    — Užgintas jai prosenių šventas liežuvis;
    Jai uždraustas mokslas ir raštas;
    Net motinos vardą užmiršo lietuvis,
    2365
    Ir jam Lietuva — ne jo kraštas!…
    Iš vargo jis bėga į svetimą šalį
    Ir plaukia Atlanto marias;
    Ne auksas jį traukia: mylėti jis gali
    Tik savo žaliąsias girias.
    2370
    Taip Burba pabėgo, Basenis ir Šliupas,
    Milukas… ir daugel kitų!
    Varguoliai ir ten nebe vygėse supas,
    Ilgėdamos savo kraštų.

    V

    Nors Tumas, mąstyti šaltesniai papratęs,
    2375
    Ne taip nusiminęs žiūrėjo;
    Vienok abrusitelių margos gyvatės
    Lig soties ir jam įkyrėjo.
    Šitai devinioliktas amžius ryto
    Kvailiai savo galą užrauks,
    2380
    O tiek barbarizmo! Ir, broli, ant to
    Europoj nei šuo neužkauks.
    Kada geresniu ar sulauksme laikų?
    Tikėkis!… Tikėtis belieka!
    O kiek gi per tai žūva mūsų spėkų!
    2385
    Kiek talentų eina per nieką!
    Paimkime Rainį! Tikrai be pavydo
    Jam Viešpats ir proto, ir būdo
    Gausiai nepaskundė; vos spėkos pražydo,
    Žandarai į šiaurę išgrūdo.
    2390
    Visiems jis atsakantį žodį atrado;
    Pažadint mokėjo… ir rišo!
    Šiandieną būrelis, palikęs be vado,
    Kaip žydų bitelės sumišo.
    Gal Jakštas ir Klimas, giliai įsikasę
    2395
    Į savo raštus, ką ir veikia;
    Bet žodžio reik gyvo, kurs pakelia dvasią!
    Vienybės ir ryšio mums reikia!
    Nustojo bešvitus ir mūsų „Aušra”:
    Ją kitos dabar pravardžiuoja,
    2400
    Maitinasi ginčais… nelaimė tikra!
    Ir mėnesį, du begyvuoja!
    Ne linksmas šiandieną man susižiedavimas
    Išpuolė iš Dievo rankutės,
    Ir Rainio man rūpi daugiaus išliuosavimas,
    2405
    Kaip Vandos viliokės akutės.

    VI

    Čia Glinskis, staigiai atsisukęs į Tumą,
    „Nejau atsirastų? — užklausė —
    Kas Rainį paleist išgalvotų pragumą?
    Žandarų sargyba — aštriausia”. —
    2410
    „Neminkštas tai riešutas, — Tumas atsakė —
    Daug, žinoma, auksas padaro;
    Maskoliai jį mėgsta, kaip irgi baltakią;
    Bet jais neprigausi žandaro.
    Čionai ne iš pažemio klebinti reiktų:
    2415
    Visų neužbursi šunų.
    Čia vien pažintis gal šį tą bepaveiktų,
    Bet reikia pečių nesilpnų”. —
    „Ar Goštautas kartais sušelpt negalėtų? —
    Atsiliepė kunigas Jonas, —
    2420
    Tiktai abejoju, ar pats benorėtų:
    Didus tai ir atbulas ponas.
    Bet visgi pas jį parašysiu ryto:
    Daug darė jis man kitados;
    Tik klebint už Rainį… o ne, jis ant to,
    2425
    Žinau, nesutiks niekados”, —
    „Sakai: nesutiks?” — klausė Tumas keistai,
    Akis žingeidžiai atidaręs;
    Bet Glinskis tylėjo, galvodams tiktai,
    Ar bus nepardaug išsitaręs?
    2430
    Ir kaipgi nustebo, kad Tumas, pažvelgęs
    Ir tekantį priešais sietyną,
    Jam tarė: „Petropilin Goštautas rengias
    Ir klebint už Rainį ketina”.
    „Ar galimas daiktas? — akis išsproginęs,
    2435
    Tasai lyg iš miego suriko —
    Pats Goštautas Rainį užtarti ketinęs?
    Sakyk, kaip tatai atsitiko?”

    VII

    „Važiuojant čionai, — ėmė Tumas sakyti —
    Ne kaip buvo Vilnių aplenkti:
    2440
    Reikėjo pažįstamus ten aplankyti
    Ir savo žvalgėms prisirenkti.
    O argi lietuvis, kurs praeitį myli,
    Aplankęs buvainę Gedmino,
    Nebėgs parimot prieš tą griūvančią pilį,
    2445
    Kuri mūsų tėvus augino?
    Tie brangūs griuvėsiai senovės galybės
    Nuo kalno tarytumei sako:
    Ir mūsų dienų apginkluotos didybės —
    Lig laikui ant amžino tako!…
    2450
    Man ten berimojant, štai Goštautai dvieji
    Praslinko į artimą kiemą;
    Tai buvo Jadvyga su broliu Motiejų,
    Mat Vilniuj gyvena per žiemą.
    Prašnekint baudžiaus, nes manęs nepažino;
    2455
    Bet, rodos, kas gerklę užkišo.
    Paskui užėjau. Prie pietų pasodino;
    Vienok mums šneka nesirišo.
    Tarp jųjų pačių lyg kas ryšį sutraukė;
    Motiejus juokuotis mėgino,
    2460
    Bet veltui; o tėvas, kad sprukčiau, lyg laukė;
    Jadvygą lyg kas užmarino”.
    „Jadvygos gyvenimas, — Glinskis prašneko —
    Nelengvas! Jau ką besakyti!
    Kiek ašarų vargšei išvarvinti teko,
    2465
    Ant jaučio odos tik rašyti!
    Bet visas likimo tragizmas tame,
    Kad tėvas jos labo širdingai
    Norėtų, o savo puikybės name
    Nemato, kaip skriaudžia verksmingai”.

    VIII

    2470
    „Klausyk gi, kas bus, mano mielas globojau! —
    Vėl ėmė bepasakot Tumas —
    Kada apie Rainį šnekėti pradėjau,
    Sužiūro visų neramumas.
    O Goštautas taip paveizėjo keistai,
    2475
    Kad man net širdužė atšalo;
    Kaip dūšios išganymo laukiau tiktai
    Pietų užsitęsusio galo.
    Tada tik gyvesnį mačiau pritarimą.
    Net Goštautas senis prabilo,
    2480
    Kada apie mūsų tautos atgimimą
    Šneka netikėtai pakilo.
    Pasibaigė pietūs. Nelaukęs kavos,
    Jau štai atsisveikint rengiausi,
    Nustūmęs nuo savo pečių ir galvos
    2485
    Lyg Šatrijos kalną sunkiausį.
    Jadvyga išėjo. Motiejus prašneko
    Tada jau kitonišku tonu.
    „Girdėjome, — tarė — kad Juozas pateko
    Naguosna nožmių nevidonų.
    2490
    Nenorim Jadvygai minėt apie tai:
    Tur širdį per daug gailestingą!
    Bet kas iš tiesų gal žiūrėti šaltai
    Į skriaudą taip mums pragaištingą!
    Kuo buvo mums Juozas, dabar tik supratome:
    2495
    Tai dūšia visos Lietuvos!
    Dabar jo nustoję, su gailesčiu matome,
    Nustoję tarytum galvos.
    Mums dangų ir žemę pajudinti reikia,
    Kad jį „coûte que coûte” išliuosuoti.
    2500
    Čia nieko tėtušis ir aš nepaveikę,
    Petropilin žadam važiuoti”.

    IX

    Čia Tumas nutilęs, ant karto užklausė:
    „O ten bene Juškos langai
    Taip žiba? Ir tarpdury mano mieliausia
    2505
    Su žiedu belaukia ilgai”.
    Bet matomai, Glinskiui kas kitas rūpėjo:
    Užklaustas negreit beprašneko,
    Tiktai į Atkalčių grinčaitę žiūrėjo,
    Kur tankiai užgaišti jam teko.
    2510
    Lauryno langai tik nuo mėnesio švietė;
    Nieks naujo nelaukė ten meto;
    Tik rudkis ir margis, greta susirietę,
    Į mėnesį vampso iš reto.
    „Jau ko man užvis, — Glinskis po valandos
    2515
    Atsiliepė, tartum, plonai, —
    Tai gaila Onytės! Nieks Juozo skriaudos
    Giliaus neatjaus, kaip jinai.
    Rainiai apie brolį dar nieko nežino;
    O man nesuteko drąsos,
    2520
    Nors lūpos ne kartą ištarti mėgino,
    Visos jiems pranešti tiesos.
    Laurynas, žinau, ne per daug nusimins:
    Beskursme, sakys, susitraukę;
    Bet vargšę Onytę ar kas nuramins?
    2525
    Ir kas ateigoj ją belaukia?
    Be Juozo nekoks jai gyvenimas bus:
    Tik jis buvo jos parama!
    Plačiai apsiskaičius, toks protas gabus —
    Saviesiams jinai svetima.
    2530
    O širdį tur aukso: tas džiaugtųs tikrai,
    Kam meilės sapnams ji pritartų;
    Juk kalbant tarp mūsų, broliuk, atvirai,
    Už Vandą vertesnė daug kartų“.
    Bet Tumas tiktai atsiduso giliai:
    2535
    Ar tai apie Vandą sapnavo?
    Ar jogiai per vėlu: nes bėgę arkliai
    Po Juškos langais pavažiavo.

    X

    Juškienei net smegenis gėda paėdė.
    Ir dėbesys veidą aptraukė:
    2540
    Suprašė svečius, kaip lėlė pasirėdė,
    O žento sulaukt nesulaukia,
    Nejaugi užviltų? Tik to dar betrūksta,
    Gyvatos priskubint jai galą!
    Sau vietos nerasdama vaikščioja, rūgsta,
    2545
    O čia sėst jau laikas į stalą.
    Svečiai ar nemato, kaip kenčia Juškienė,
    Ar maž sau į galvą tai deda,
    Užmiršo, kaip rodosi, net vakarienę,
    Nes karštą polemiką veda.
    2550
    Lietuviškas klausimas tarp bajorijos
    Šiandieną — opus skaudulys:
    Ne vienas, kaip žaizdą, užgauti jį bijos,
    O jis, kur nebuvęs, išlįs.
    Šitai ir dabar, net jiems akys užžibo,
    2555
    Vieni, kaip geniai, į Mašiotą,
    Kiti gi į Bitautą jauną sukibo
    Už jų litvomanišką protą.
    Stirpinskis net rėkia: „Tai darbas maskolių!
    Už sienos tai jų pinigai
    2560
    Net laikraščius leidžia! Ir kerštą tarp brolių
    Sukėlė jauni kunigai!”.
    „Gyvenome amžiais su lenkais, kaip broliai;
    Jie savo kulturą mums davė, —
    Kalbėjo Songaila, — be jos gal ikšiolei
    2565
    Dar būtume apšepetavę.
    Šiandieną, užmiršę tėvų palikimą,
    Mus parskirti žada vaikai;
    Penkių iš istorijos amžių veikimą
    Norėtų išbraukti paikai”,
    2570
    „Norėtų išbraukti! — Žvirblinskis kvatojos, —
    Nuo lenkų mus parskirti žada!…
    Juokai daugiaus nieko! Apskretusios kojos
    Greičiaus pabučiuotų sau į padą!
    Su lenkais iš vieno mes liejome kraują
    2575
    Už bendrą tą pačią tėvynę!
    Jie mus į vainiką kultūriškai naują
    Apšvietę, kaip broliai, įpynė.
    Su jais giminiavomės; gentiškas būvis
    Mus sumezgė ryšiu taip tvirtu,
    2580
    Jog šiandien tarp mūsų kas lenkas, lietuvis,
    Salemonas pats nebišskirtų”.
    O drūtas Strumila, kurs valdo Bezdanus,
    Kaitydamas ūsus geltonus,
    Iš aukšto nusprendė: „Sum gente lithuanus,
    2585
    Vienok natione polonus”.

    XI

    Matyt, privadžiojimai buvo ant vėjo,
    Nes Bitautas šaipės stačiai,
    O jogei liežuvį kaip ylą turėjo
    Ir gnybti mokėjo skaudžiai,
    2590
    Jau hermafroditams užkirsti ketino,
    (Taip puslenkius jis pravardžiavo)
    Bet Tumas polemiką jiems sugaišino,
    Nes štai po langais pavažiavo.
    Nuduodama, skambalo būk negirdėjus,
    2595
    Ir ginčų nelaukdama galo,
    Juškienė paprašė svečius-geradėjus
    Užkąsti prie dūstančio stalo.
    Tik vienas Juška, nesistiepdamas ponu,
    Išbėgo žentelį sutikti.
    2600
    Dievuliau! Vienok kaip jam būtų malonu
    Šitoj valandoj apsirikti!
    Kaip būtų malonu, ką kitą prispausti
    Prie tėviškos savo krūtinės!
    Ir apsikabinus, bučiuojant beklausti,
    2605
    Ar grįžta, jau meilę pažinęs?
    Ar jau kunigystės sapnai išgaravo,
    Kad kiek tarp žmonių pagyventa?
    Ar senas Juška neakylai sapnavo,
    Sau rimtą išauklėsiąs žentą?..
    2610
    Bet veltui, poneli gerasis, svajoji!
    Tu Juozo į žentus nelauk!
    O Tumui greičiaus tu, Juškyte gražioji,
    Žiedelį ant piršto užmauk!

    *

    XII

    Visoj Lietuvoj ne tik žodį ir raštą:
    2615
    Lietuvišką vardą užginta;
    O Vytauto žemę, lyg Rusijos kraštą,
    Šiaurės-vakarų pavadinta!
    Tik Vilniuje rūmai, kur lavinas popai
    Ir Lietuvą rusint mokinas,
    2620
    Už tai, kad lietuviams blėdingi dvejopai,
    Lietuvių sodyba[130] vadinas.
    Petropily pučias kairėje Nevos
    Kiti dar lietuviški rūmai;[131]
    Taip skelbias dėl to, kad sūmums Lietuvos
    2625
    Iš tolo jau kartus jų durnai.
    Lietuvių kalėjimas! Vargšas ne vienas
    Čia nyko už brangią tėvynę;
    Ilgėjimo ašaros laistė tas sienas,
    Pelėsiais drėgnumas išpynė!…
    2630
    Jau metai, kaip durys čionai geležinės
    Prieš Rainį sunkiai užsivėrė,
    0 sausgėla[132], kritus jaunam ant krūtinės,
    Sveikatą ir kraują begėrė.
    Nors kūnas nustelbo, bet dvasios negali
    2635
    Supančioti keturios sienos:
    Ji grįžta kasdieną į mylimą šalį;
    Jai laisvės sapnuojasi dienos;
    Ji lanko, ilgėdamas, Nemuno krantą,
    Atmindama savo jaunystę;
    2640
    Jai rodos: šiandieną geriaus ji supranta
    Svajotą tada kunigystę.
    O, kaipgi norėtų su kunigu Jonu
    Dabar, kaip tada pašnekėti!
    Jam žodį be abejo duotų malonų,
    2645
    Jau kryžkeliais neklaidinėti.
    Rods, tankiai, pabudęs iš miego, Rainys
    Viliokį regėjimą mato,
    Bet žodžio mainyti daugiaus nemainys:
    Per daugel su juo apsiprato.

    XIII

    2650
    Ir kas do naktis! Dega žvaigždės aukštai;
    Į dangų viliodamos kviečia;
    Riedėdamas pilnaitis mėnuo antai
    Isakijo[133] vėžą[134] nušviečia.
    Vidurnakčio dvyliktą muša iš reto
    2655
    Bonė Petropaulo nušvitus
    Ir, skelbdama pradžią užgimusio meto.
    Atliepia į cerkvių granitus.
    Kelintą jau kartą pabunda Rainys:
    Tas pats vis regėjimas matos!
    2660
    Jadvygos dvasia? Ir budrus kalinys
    Nuo mielo pagundimo kratos.
    Skaudžiai pasirėmęs į pagalvę kietą;
    Lyg buvo pradėjęs sapnuoti,
    Vienok kad atsiminė atbulą svietą,
    2665
    Taip pusbalsiu ėmė dainuoti:

    *

    Ir vėl, kaip viliokia pagundos dvasia
    Suvargusios mano kelionės,
    Tu stoji kas valandą man akyse;
    Vilioji, kaip sapnas malonės.
    Nejaugi, mieliausia, ikšiol negana
    Tau mano žaizdą atkartoti?
    Ar širdžia manai pasidžiaugt kruvina?
    Kankintoja mano nesoti!
    Ar atilsio jau neatras niekados
    Suvargusi mano krūtinė?
    Ar vien atsimuš balsas mano maldos
    Į sieną šaltai akmeninė?
    Aukščiausias! Tu vienas našlaitį matai,
    Kurio nebepriglaudė žmonės;
    O atilsio, atilsio vieno tiktai
    Prašau, kaip didžiausios malonės!
    Gana nuo žmonių betikėtis širdies!
    Juk žemė — pakalnė dejonių!
    Tik vien beprotys sausą ranką išties,
    Sugauti šešėlį svajonių!
    Daug žada nuo anksto žmogaus gyvata,
    Krūtinę viliodama jauną;
    Bet štai su svajonėmis eina greta
    Ir skausmas, ir viltį apgauna!…
    Tu vienas, Aukščiausias, keleivio žmogaus
    Pavargusią širdį atjausi,
    Ir atilsio nepavydėdams brangaus,
    Kaip šunį ant galo priglausi.

    Aštuntoji giesmė

    I

    Jau mažai Lietuvoj tų beliko senelių,
    Pas kuriuos dar mažučiai, sutūpę ant kelių,
    Beklausydavom pasakas, ausis atvėrę,
    Kaip už turką prancūzas ir anglas užtarę,
    2670
    Prieš maskolį sukėlė smarkiausiąją karę
    Ir jam ties Sievastopoliu kailį išpėrė.
    Mums beaugant į metą, galybė Maksvos
    Irgi augo! Ir pančius vaikams Lietuvos,
    Išsivyravus, kalė kaskart baisesnius;
    2675
    O prancūzas, pirmiaus — apginėjas liuosybės,
    Ranką laižė dabar autokratų galybės
    Ir jiems pinigus skolino paskutinius.
    Aleksandros galybę beskelbė Europa
    Ir, tarytum, pavirtus į paklusnią popą,
    2680
    Jo malonėje savo išganymą matė.
    Patį Bismarką griaužė kaimyno galybė;
    Bet ir šis tik slapčia kartais draugui įgnybė;
    Vien bulgarų Stambulovas keterį statė.
    Ant Dubysos nutilo tada dainininkės;
    2685
    Jau nedrįso senelis, į žemę sulinkęs,
    Prieš maskolius nei žodžio ištarti aštraus;
    Tik kad Kražių bažnyčią kazokai uždarė,
    Senis Glinskis sukruvintas, keikdamas tarė:
    „Ar nors kartą velniai tų žalčių neberaus?”

    II

    2690
    Bet šitai iš rytų audrą užnešė vėjas.
    Ir maskolis, ikšiolei kaip vergas kentėjęs,
    Prasimanė aiškiaus ant valdžios pasiskųsti;
    Nes štai paskalos baisios, kaip debesys, slinko:
    Buk visoj Maskolijoj karioumenę rinko
    2695
    Ir ją ėmė į tolimą Aziją grūsti,
    Sako, caras seniai ant japonų rūstingas
    Prieš Mikado ilgai raitė kumštes[135] galingas
    Ir ant galo, palaiminęs šimtą pulkų,
    Chrizantemų tėvynę užpulti paleido;
    2700
    Generolams net saulė spindėjo ant veido:
    Prisilupsią tikėjos nemaž pinigų.
    Ne vienam gi iš jų, knutą[136] sau už aulų
    Užsikišus, vest ant Mikados salų
    Savo cerkvę ir savo kultūrą svajojus;
    2705
    Bet po Rosiją[137] visą, nuo Valgos ir Dono
    Lig Sibiro sniegų ir Kitajaus[138] geltono,
    Nuo tos karės valsčionys suvargę žegnojos.
    Koksai buvo Europos vienok nustebimas,
    Kada Mukdenas, Šache, ant galo Cusimas
    2710
    Ant maskolių galvos kaip perkūnas užgriovė,
    O po Rosiją visą, nuo Volgos ir Dono
    Lig Sibiro sniegų ir Kitajaus geltono,
    Biurokratų klausyti valstiečiai paliovė.

    III

    Nuo Ivano Baisaus biurokratų ragai,
    2715
    Amžiais augę didyn, pasiduoti ilgai
    Revoliucijos vėsului, rods, nenorėjo:
    Daugel kraujo nekalto į žemę sumirko;
    Daug be mokslo jaunuomenės žuvo, ištvirko;
    Daugel turtų ir rūmų ugny supleškėjo.
    2720
    Visgi galo gale sunkūs pančiai nukrito
    Nuo valstiečio pečių, o kad laisvė užšvito,
    Suvažiavę į Vilnių vaikai Lietuvos,
    Prakalbėjo drąsiaus. Jau lyg vaisiaus užginto
    Nebeslėpė, kaip užpernai žodžio spaudinto;
    2725
    Raudonsiūliai žandarai negriaužė galvos.
    O kad sušauktų pirmąjį Rosijos Dūmą,
    Atkeliavo tada į Taurydišką rūmą
    Ir nuo Kauno, Seinų, nuo Švenčionių atstovai;
    Tai ne Montvidas. Karpis, po kojų pamynę
    2730
    Dėl kultūros kitos savo bočių tėvynę, —
    Tai jau buvo jaunos lietuvystės vadovai.
    O kad tie autonomijos pareikalavo,
    Lenkomanai, kurie apie tai nei sapnavo,
    Vien tik šaipės, susėdę prie kupino stalo;
    2735
    Bet Europa visa mūsų prijautė kovai,
    O kad pritarė jai net maskolių atstovai,
    Praregėjo tada ir didžiūnai ant galo.

    IV

    „Kaip lietuvių darželyje auga lelijos, —
    Tarė Jakštas į Klimą, — taip mūsų draugijos
    2740
    Auga Vilniuje naujos kasdieną ir žydžia;
    Ten kur vienas negali, ten reikia tryse;
    Auga brenda pabudus lietuvių dvasia
    Ir lenkystės dienas į kapus jau nulydžia”.
    „Toks visų ir visur juk tautų atgimimas;
    2745
    Ta pati jo istorija! — pritarė Klimas, —
    Rūbas svetimas deria ir šildo lig laiko.
    Bet, man rodos, per daug tų prieš lenkus raugų:
    Juk prireiks gal istoriškų mūsų draugų,
    Atsisėdus kada ir ant locno[139] jau kraiko”.
    2750
    Čia jau Klimas, įsėdę į savo vežimą,
    Ėmė skryst apie aukštą tėvų palikimą,
    Apie Liublino uniją, Žalgirio kovą.
    (Klimas idealistu matyti ir mirs;
    Nors retai kas istoriją taip beištirs:
    2755
    Patys priešai jį gerbia kaip gilų žinovą).
    „Nieks juk ginčyt neginčys, — užmegzdamas tarė —
    Kad ir skriaudą ne vieną mums lenkai padarė;
    Bet vienybė su jais „Drangnach Ost” sugaišino”;
    Jakštas būdavo Klimui užginčys karsčiaus:
    2760
    Bet jam noris į Kanklių draugiją greičiaus:
    Ten jo gimną rytojui meginti ketino.

    V

    Jau į Kanklių draugiją nemaž susirinko;
    Tik dar nėra rimto Lietuvos darbininko:
    Kompozitoriaus nėra: gražios Goštautaitės!
    2765
    Ne vienai ji draugijai, rods, pirmininkauja;
    Jų šelpimui nelaiko sugniaužusi saują;
    Po jos priežiūrą mokos lietuvės-našlaitės.
    Tartum angelas sargas, ji viską užžiūri;
    Kartais klausi, iš kur tiek energijos turi.
    2770
    Tiek pakėlus ant savo pečių ir galvos!
    „Bet šiandieną pradėsme, — kalbėjo Naujelis, —
    Gal be jos; nes vargiai beišleis ją tėvelis,
    Tiek sulaukęs svečių iš visos Lietuvos”.
    Ir pakėlęs batutą, dar truput palaukė;
    2775
    O kad mostelė juo, dainininkai užtraukė
    Jakšto gimną taip šauną, net augo dvasia!
    Rodės, Vytauto Didžio užburtas šešėlis
    Prakalbėjo patsai, iš kapų prisikėlęs;
    Jakštui ašaros ėmė žibėt akyse.
    2780
    „Kad tik Dievas ryto neužtemtų padangę! —
    Malonėjo visi, — ir tą iškilmę brangią
    Mums nušviestų skaisčiai! Tiek ji metų garsinos!
    Tiek atvyko svečių! Net latvių, baltgudžių[140]!…
    Norint gal ne per daug tų galiūnų didžių,
    2785
    Kurie šventė stovylą[141] didžios Katerinos.[142]

    VI

    Ir pas Goštautą susirinkimas nemenkas:
    Netiktai komitetas šį vakarą renkas,
    Savo darbą užbaigęs, suvesti galus:
    Nemažai ir kitų susirinko svečių:
    2790
    Įvairiausios spalvos deputatų pačių
    Suprašytas būrelis gana apvalus.
    Tiek žmonių gal nei kartą, kaip stovi, nematęs,
    Lyg užburtas, tiek metų tylėti papratęs,
    Pono Goštauto rūmas ant karto net ūžia!
    2795
    Taip ledais mūsų Nemunas žiema sukaltas,
    Lig pavasario rūstas išrodo ir šaltas,
    Iki šniokšti pradės jo paviršiai sulūžę.
    Ir kaip tuomet jisai ant pečių-milžinų
    Iš visos Lietuvos, nuo visų vandenų.
    2800
    Neša vilnis putojančias viena vaga.
    Taip prieš keletą metų užmanymas didis,
    Mus suvienijęs, rasit bent kartą išlydis
    Mūsų partijas, apimtas ginčų liga.
    Ir šiandieną pas Goštautą ne demokratai.
    2805
    Ne kokie socialai, ne aristokratai…
    Susirinko lietuviai vienos motinėlės!!
    Juos suvienijo Vytauto amžinas vardas,
    Tas didžios praeigos tartum magiškas kardas,
    Jau ne vieną lietuvį iš miego prikėlęs!

    VII

    2810
    Atsibudus iš amžino miego tėvynė,
    Kad ant karto akis užmiegotas pratrynė,
    Nusiminus aplinkui vien mato kapus!…
    Atsigręžus tada nuo rūsčios dabarties,
    Praeigoje raminančios ieško vilties.
    2815
    Ir paveikslas jai švinta tada įstabus:
    Kaip tą valtį bedaužo putojančios marės,
    Žudė Lietuvą baimės, netaikos ir karės;
    Bet štai Vytautas valdančias ima vadžias:
    Ir nuo marių lig marių, nuo Pruto lig Dono.
    2820
    Vakarykščiai jo priešai privengia valdono!
    Pats kryžiuotis jo gerbia valdybas plačias!
    Pranokėjų didžių atsiminus gadynę,
    Kad Didvyrio šešėlį išvydo tėvynė.
    Jaunas kraujas jai gyslose tvinkčiot pradėjo,
    2825
    Ir nulenkusi galvą prieš Vytauto vėlę,
    Tarp didžiųjų jo vardą nudžiugus pakėlė,
    O jo kapą gudams neužleist prižadėjo.
    Ant to kalno, kur Vilniuj senovės griuvėsiai
    Baigia irti, vidurdienio ramūs pavėsiai
    2830
    Nors galvos gal ryto nuo kaitros nepridengs,
    Bet kad raitą stovylą tam dvasios galiūnui
    Atidengus tėvynė, pašvęs savo sūnui,
    Be kepurės šimtai prieš jį galvą nulenks!

    VIII

    Kad programą tvarkos ant rytojaus dienos
    2835
    Sustatyta, „Mums ypatos trūksta vienos! —
    Ponas Goštautas tarė iš pirmsodžio vietos.
    Trūksta Rainio šio vakaro susirinkimui:
    Ar kas tiek bepadaro tautos atgimimui,
    Kad dar sąlygos buvo taip sunkios ir kietos!
    2840
    Jo tai buvo užmanymas: Vytauto vardą
    Prieš visuomenės sąžinę, tartumei skardą
    Pranokėjų galybės, iškelti aukštai!
    Kaip šiandieną tarp mūsų jam būti norėjos!…
    Bet neleido atvykt sveikata susilpnėjus;
    2845
    Argi toj valandoj jį užmiršme par tai?“
    „Telegramą nusiųskim! — atsiliepė Klimas, —
    O kad pritarė vienbalsiai susirinkimas
    Ir, ant karto sustoję, tarytum ko laukė,
    Tumas, jaunas studentų dienas atsiminęs,
    2850
    Atsiduso giliai iš plačiosios krūtinės
    Ir „ilgiausius metus mūsų Rainiui” užtraukė.
    Nors Onytė žinojo, kaip brolis darbavos,
    Bet pagrįžus dabar nuo ligonio iš Davos,
    Kad viešai apie jį tiek ant karto girdėjo,
    2855
    Net par ašaras žvalgės, kaip rožė raudona,
    Tai į poną Motiejų, tai į kunigą Joną,
    Lyg pagalbos nuo jų besulaukti norėjo.

    IX

    Prisiklausęs gana iškalbingų bilų
    Ir daugiaus negu kaldamas nuo spragilų,
    2860
    Senis Glinskis apkurtęs, sermėgoj sušilęs,
    Kad jau aptarta viską ant ryto dienos,
    Ir aptilo balsai. „Ar sušlapint burnos
    Nereikėtų?” užklausė bent kartą prabilęs.
    „Bravo! — tarė Motiejus, — tai man bent lietuvis!
    2865
    Net gudriausis išdžius beklepsėjęs liežuvis,
    Jei ant jo neužpilsi nors retkarčiais lašo;
    Juk žmogaus gyvata tai lyg bėgąs upelis:
    Be rasos greit išseks musų trumpas amželis!
    Tik žiūrėk: Abraomas į vaišes beprašo!”
    2870
    Visų įtempti nervai tik rodos to laukė
    Ir ant karto mazgus sulig vieno sutraukė:
    Ėmė juoktis kvatodamas susirinkimas;
    Bet drūčiausiai kvatojosi Glinskis patsai;
    Lyg sparnai jam plusnojo nudribę ūsai:
    2875
    Taip akylas[143] išrodė jam atsiliepimas.
    Tik nesijuokė Jakštas, į uošvį skersai
    Pažiūrėjęs; ne kartą jau Ruzės jisai
    Prašė tėvą mokinti daugiaus mandagumo.
    Nebelinksmas ir Daugirdas, įsimylėjęs
    2880
    Lig ausų į Jadvygą, ir tiek prikentėjęs
    Už nevyrišką meilę nuo juokdario Tumo.

    X

    Kad ant galo kvatoję nutilo svečiai,
    Goštautytė, parengusi stalą apsčiai,
    Juos paprašė į valgomą salę paslinkti.
    2885
    Buvo užkandos šaltos; bet midaus uzbonai[144]
    Lyg malonūs žemaičių pilvoti klebonai,
    Tartum kvietė, kas širdžiai pritiks, pasirinkti.
    Kad nekiurktų[145] pipliai viduriuos ant tuščios,
    Glinskis išlenkė stiklą degtinės karčios,
    2890
    Pasipurtė ir, kraujui apšilti pradėjus,
    „Prisiklausęs, — atsiliepė, — tamstų apsčiai,
    Būčiau kvailas per apskritą pilvą stačiai,
    Kad pažeminti drįsčiau tėvynės veikėjus:
    Mūsų Vytautas buvo tai didis galinčius;
    2895
    Jam reikėjo paminklo, to nieks neužginčys;
    Daug padarė tėvynei ir mūsų Rainys;
    Jį anuomet pažinęs, mačiau iš akių:
    Kunigų seminarija ne dėl tokių!
    Tas ne tik aveles, sau tariau, beganys.
    2900
    Bet patarčiau čionai susirinkusiams ponams
    Dar padirbdinti Vilniuj stovylą japonams:
    Kad ne jie!… Kad ne ta su japoškomis karė!…”
    Čia vėl ėmė visi net juokais nesitverti
    Ir jau rengės seniuko sveikatą išgerti,
    2905
    Kad svetys netikėtas duris atidarė.

    XI

    Buvo aukštas; aplinkui galva apskusta;
    Veidas pailgas švietė; barzdelė reta;
    Brangūs rūbai ir akys didybe žiūrėjo.
    Vien totoriškai švelbė; vos Tumas ant galo,
    2910
    Geležinkelį tiesęs andai nuo Uralo,
    Susitarti su juo šiaip bei taip sugebėjo.
    Pasiskųst Šig-Achmetas[146] iš Kauno atėjęs?
    Ar vainiko prašyt Devlet-Hadži-Girėjas?[147]
    Tochtainišius[148] pabėgęs iš Aukso Ardos?
    2915
    Ar tai Vytauto vardas totoriškas vėles
    Net iš amžino atilsio būtų prikėlęs,
    Kad prie Vilniaus beglaustųsi, kaip kitados?
    Ne, tai vienas iš mūrzų kilmės Edigėjo
    Su totoriais nuo Karnos atvykt panorėjo,
    2920
    Kad pasveikintų Vytauto Didžio paminklą;
    Ir, kaip jo pranokėjas, suteikt dovanų:
    Ne tabūną Arabijos žirgų šaunų,
    Tik Damaske iš plieno nukaldintą ginklą.
    Svetį tolimą Goštautas vedas prie stalo,
    2925
    O paskui, kad arčiaus pasižino ant galo,
    Ėmė norints ant pirštų šiaip taip bešnekėti
    Apie buvusius amžius, kares ir vienybę,
    Apie mūsų ir jų kitą kartą galybę,
    Į kurią vos gali jau dabar betikėti.

    XII

    2930
    Pažiūrėjęs į aukštą, kaip per įkvėpimų,
    „Ar ne sapnas tiktai? — tarė Jakštas į Klimą, —
    Tartum ūžjautei amžių senobinių kvapą!
    Tiek atsimena vienkart gražiausių dienų,
    Į totorių pažvelgus!… Ir tiek milžinų!
    2935
    Lyg kas būtų atskleidęs istorijos lapą!”
    Nors užkalbintas, Klimas negreit beatsakė:
    Atsiminus senovę ir jam širdis plakė;
    Apie ją nemokėjo mąstyti šaltai:
    Jam praėjusiai amžiai, jų dėjos ir vyrai
    2940
    Tai nebuvo be žado užmirusiai tyrai!
    Jam kaip gyvi kalbėjo senovės raštai.
    Jį vadinta per dideliu idealistu;
    Gal teisingai, bet kasgi iš mūsų neklystų?
    Gal per daug jam prabočių sapnavosi dienos!
    2945
    Ir dabar, į totoriaus žiūrėdamas kardą,
    Jis garsingą atsiminė Algirdo vardą,
    Prieš kurį net Maksvos bedrebėdavo sienos.
    „Kiek poezijos! — tarė, — ir rūsto gražumo!
    Kiek didybės ir kūdiško naiviškumo,
    2950
    Kad Dimitrio ir Algirdo atmeni kovas!
    Vienas siunčia nadėgulį, antras kiaušinį,
    O pribuvęs į laiką Maksvoj velykinį,
    Trenkia kardą į Kremlį lietuvių vadovas!…

    XIII

    Maž beužėmė Daugirdą naujas svetys:
    2955
    Jautrią širdį jam griaužė kitsai rūpests,
    Nes prislinkęs, štai kunigą Joną prispaudė,
    Klausinėdamas su rūpestybe reta,
    Kas girdėt apie Rainį? Kaip jo sveikata?
    Ir kame paskydimui grašį sugaudė?
    2960
    Rasit Glinskiui tikrai išsisukti norėjos,
    Ir tik būdas jo atviras melo drovėjos,
    Gal pagundimas išsikalbėti kuteno?
    Nes sau tarė: juk Daugirdas pats numanys,
    Kas nereikia, kad gautų žinoti Rainys;
    2965
    Kiek bespėja: anuodu geruoju iš seno.
    „O, kad pranašu būti galėčiau klaidingu! —
    Besigailinti tonu pradėjo verksmingu,
    Bet Rainys iš ligos jau vargiai išsikas!
    Tiek varguolis pakėlė ant savo pečių!
    2970
    Tiek jam suteikė Viešpats kryželių karčių!
    O kalėjimas aiškiai pakirpo spėkas.
    Kad galėtum žmogus, rodos, dangų prilenktum;
    Nuo mirties savo locnuoju kūnu uždengtum;
    Bet iš džiovos išlikti — vilties per menkai…
    2975
    O kiek teko privargti! Kiek Tumas darbavos,
    Iki jam prikalbėjo važiuoti į Davos!…[149]
    Tie ligonys tikrai kaip mažučiai vaikai!”

    XIV

    Čia nuleidęs žemyn molinąsias akis,
    Kaip sugautas ūmai neįpratęs vagis,
    2980
    Lyg norėdamas teisintis Glinskis kalbėjo:
    „Kaip vaikučiui gydyklos karčios neįduosi,
    Jei užkalbinęs pasaka, nesumeluosi,
    Taip ir Rainiui šiek tiek sumeluoti reikėjo.
    Juk į Davos jį siunčiant, reikėjo skatiko,
    2985
    O kišenėje mano variniai beliko:
    Daug išleidau vaikams knygutes davinėjęs;
    Daug padėjau Onytę į mokslą išvaręs;
    (Juk už tai Svindalaitis net buvo aptaręs
    Ir jo mylistai vyskupui daug prikuždėjęs).
    2990
    Tiesa, Vilniuje Tumas tai Krezas tikrai;
    Bet nemaž literatiški jam vakarai
    Pakėlimui lietuviško vardo kaštuoja[150];
    Daugel knygų spaudindamas, veliui dalina;
    Daug jaunuomenės šelpia, nors Vanda ir gina,
    2995
    Ir už jo patriotišką jausmą dejuoja.
    Tai ne ką jau per daugel nuo jo reikalauti,
    Juk ne viską ant vieno pečių besukrauti!…
    Bet su grašiais ant galo nebuvo bėdos:
    Ponas Goštautas patarė: nesigailėsiąs,
    3000
    Norints tūkstančiais reiktų, už jį užmokėsiąs
    Ir dar kaltas paliksiąs prieš jį visados.
    Ar tai Juozas gal nujautė kiek apie tai,
    Nes ant karto nuo Davos žegnojos griežtai,
    Vos tada nuo manęs pasiskolint sutiko,
    3005
    Kad jam žodį daviau (pasakyk, geradėjau!
    Ar be melo tikrai išsisukti galėjau?)
    Pats neimsiąs nuo nieko nei vieno skatiko”.
    Čia užbaigdamas šnekesį, kunigas Jonas
    Apsidairė aplinkui, ar Goštautas ponas
    3010
    Negirdėjo. Nes kunigas teisintis gautų.
    Taip, raškydamas[151] nuo svetimos obelies.
    Besižvalgo vaikelis, kad kas iš šalies
    Netikėtai sučiupęs plaukų nenurautų.

    XV

    „Kunigėlis be reikalo dairos aplinkui! —
    3015
    Įsikišo Motiejus, — miške medininkui
    Ne pro šalį tai būtų medžiojant vištas,
    Ar saliūnų[152] dindesams par pokilį viešą;
    Bet kas ieško sutikti, kaip milžinas priešą,
    Tas jam žiūri stačiai į akis ir piktas.
    3020
    Kad tai Daugirdas būtų atkirsti mokėjęs,
    Gal nebūtų ramiai, kaip avis, nutylėjęs,
    Nes suprato, kad jam tai uždrožė nedoras.
    Gal šį kartą ir Glinskiui juokai nepatiko,
    Bet jau laiko dėl ginčų ir barnių nebliko,
    3025
    Nes iš Kanklių draugijos berinkosi choras.
    „Nesišiauškite, vyrai, lyg pūsdami dūdas! —
    Juos ramino Motiejus, — toks mano jau būdas:
    Neprikergęs liežuvio, nemoku mylėti.
    Paklausykim verčiaus, ką Naujelis užtrauks!
    3030
    Ar rytojaus dienos kas iš mūsų sulauks,
    To net žydų raštuos man neteko girdėti.
    Pats Naujelis, išmiklinęs savo šeimyną,
    Ir už klaidą kai kam dar nurovęs čiupryną[153],
    Jau drąsesnis batutą ryto bevedžios”.
    3035
    Deputatai, nors buvo beiešką kepurių,
    Bet dabar sulig vieno sugrįžo nuo durių;
    Giesmininkai tik laukė magistro valdžios.
    Ir magistras jau buvo batutą pakėlęs;
    Bet čia Jakštas jį parprašė aut valandėlės:
    3040
    „Supratimui geresniam — vienintelis žodis!
    Kad ryto atidengsme didvyrio paminklą,
    Štai nuo kalno ant žirgo, laikydamas ginklą,
    Lyg iš griuvėsių išjojęs, jisai pasirodys”…
    Dar Naujelis, batutą iškėlęs palaukė;
    3045
    O, kad mostelė juo, giesmininkai užtraukė
    Jakšto gimną taip šauną, net augo dvasia!
    Rodės, Vytauto Didžio užburtas šešėlis
    Prakalbėjo patsai iš kapų prisikėlęs!
    Ašarėlės pražibo visiems akyse.

    *

    Pusveikinkim rytą naujosios gadynės!
    Jo gandas plačiai nuskambės.
    Šiandieną tėvynė didvyriui tėvynės
    Parėdė vainiką garbės.
    Nuslinko naktis;
    Atgimimo vilts
    Teeina po Lietuvą mūsų,
    Kur skaisčios sesutės,
    Kur vargšės matutės
    Nuo Vilniaus lig Kuršo ir Prūsų!

    *

    Štai vadas ant žirgo užsėdo galingas!
    Saulėgrąžas rodo naujas!
    Raminkis lietuvi! Prabočių garsingas
    Jis žada priminti dėjas!
    Jo garsūs darbai,
    Kaip Perkūno žaibai,
    Aplėks mūsų nuskriaustą šąlį;
    Prižadins kaimietį
    Ir rūmų pilietį!
    Pribus, kas pabusti dar gali!..

    *

    Ant Vytauto vardo, lyg magiška galia
    Atgimę tėvai — milžinai,
    Sukils didžiavyriai, krūtinę apkalę,
    Ją meile uždegę jaunai!
    Naiktis kruvina
    Juos bežudė gana;
    Šiandieną kita jau gadynė!
    Gana jau dejonių,
    Klaidingų kelionių!
    Atgimusi kelkis, tėvyne!

    *

    Tu, Vytaute, didis vadove tėvynės!
    Tu skardas dėjų-milžinų!
    Tu, Lietuvai garsų vainiką nupynęs,
    Būk pranašu saulės dienų!
    Tarp amžių prašnek!
    Mums krūtinę uždek
    Darbais milžinų-pranokėjų!
    Aprinkę vadovą,
    Teeina į kovą
    Augintiniai tavo idėjų!

    Devintoji giesmė

    I

    3050
    Bėga kaip upės srove tekina,
    Laikai į nežinomą šalį;
    Veltui teirautųs gudrybė sena:
    Rytojaus atspėti negali.
    Kiek tai jie nunešė amžių, kartų
    3055
    Į šaltą nabašninkų kraštą!
    Vien tik negali vargų-sielvartų
    Iš vietos pajudinti naštą.
    Mainos, kaip apdaras, būdas žmonių;
    Tėvai jau vaikų nesupranta;
    3060
    Pažvalgos[154] naujos naujų vargdienių
    Beveržias, kaip vilnys į krantą.
    Buvo laikai: giminės aukštumų
    Didžiavos nutukęs bajoras;
    Nūn demokratą skriaudos šaukimu
    3065
    Užėjo pamėgdžioti noras.
    Vien tiktai saulė per dangų aukštai,
    Per amžius tekėjo ir teka;
    Vien tiktai Baltosios marės rūstai
    Per amžius šnekėjo ir šneka.
    3070
    Atmainos didelės ir Lietuvoj
    Pirmeiviai, anuomet pramynę
    Pirmąjį taką nelygioj kovoj,
    Vargiai bepažintų tėvynę.
    Kad prisikeltų dabar jų dvasia,
    3075
    Jau savo vargų neminėtų;
    Ašaros džiaugsmo skaisčiai akyse,
    Kaip marėse perlai, žibėtų.
    Dvasios galingi tėvai-milžinai!
    Pavasario mūsų vadovai!
    3080
    Ramūs ilsėkit kapuos pelenai,
    Nutilus palaimintai kovai!

    II

    Goštauto rūmas ant kranto Ventos,
    Nors dvidešimt metų praėjo,
    Baltuoja, rodosi, kaip kitados,
    3085
    Kad jaunas Rainys čia viešėjo,
    Rodos, kaip tuomet, šermukšnių plati
    Alėja į vieškelį šviečia;
    Tiesą, suaugus!.. Bet žmonės — kiti!
    Kitus ir svečius užsikviečia.
    3090
    Trečias jau mėnuo: pasirgęs trumpai,
    Pasimirė Goštautas-tėvas;
    Kūną jo priglaudė Rosso Kapai,
    O sielą nemirštančią — Dievas.
    Mirdamas, iš giminės neplačios
    3095
    Taip nieko nabašninkas ponas
    Nesigailėjo apleist, kaip marčios.
    (Išpiršo ją kunigas Jonas).
    Amžiną atilsi, ponas tasai,
    Valdyti ir liept vien mokėjęs,
    3100
    Įteigdamas amžių, kaip sako, visai
    Nuo savo marčios prigulėjęs,
    Tiesą pasakius, ne vieną tik jį:
    Visus užžavėjo Onytė;
    Mažas ir didelis ją Aukštdvary
    3105
    Vadino: „Tai mūsų paukštytė”.
    Atviro būdo, širdytės lipšnios,
    Bečiauškianti nuo rytmetėlio:
    Niekas ant veido jaunutės ponios
    Nematė tamsaus debesėlio.
    3110
    Vos, kaip pavasaris linksmas, skaistus
    Į Goštauto įžengė rūmą,
    Laužo ant karto namiškių ledus,
    Įnešdama naują gyvumą.
    Tėvas patsai, jai prisėdus šalia,
    3115
    Beglostė meiliai geltonplaukią!…
    Dievo vienok tokia buvo valia:
    Krikštynų seniuk’s nesulaukė.

    III

    Antrą jau savaitę, kaip Aukštadvary
    Ramumas ir miegas išnyko;
    3120
    Vakar ant galo ponios kambary
    Rėksnys mažutėlis suklyko.
    Pirmgimio savo sulaukęs sūnaus
    Gražučio, smagaus ir didoko,
    Daugel jau žadančio ir numanaus,
    3125
    Motiejus net šokte pašoko.
    Kiek tai atsineša su savimi
    Vilties tas opus sutvėrimas,
    Klyksmu pranešdamas savo „esmi”,
    Kaip tas, kam nemielas gimimas!
    3130
    Džiaugias gimdytojai, gentys, draugai,
    Svečiai į krikštynas atvykę,
    Jam gi šios žemės, matytis, vargai
    Vaidinas, ir verkdamas klykia.
    Klyksmas tasai, tai jaunosios kartos
    3135
    Prieš senąją ginčas pirmasis;
    Metams beslenkant, vienos ir kitos
    Daugiaus prieštaravimų rasis.
    Eina kariaudamos kartos žmonių;
    Viena jau kitos nebsupranta;
    3140
    Eina, kaip bangos plačių vandenių,
    Ir daužos į amžiną krantą.
    Kartais nuilsusios, ant valandos
    Tarytum paliaubas sulygsta;
    Snaudžia ramumas tada be skriaudos.
    3145
    Bet irgi gyvumas pranyksta.

    IV

    Linksmas Motiejus gal būtų svečių
    Iš viso pasaulio suprašęs,
    Straipsnių vienok pabijojo skaudžių,
    Kuriuos būtų Skardas[155] prirašęs.
    3150
    Skurdūs bedarbiai, sakytų, matai,
    Ant gatvių par streikus badauja,
    O kapitalo išlepę antai
    Ištvirkėliai sau bepuotauja.
    „Tiesa, sau tarė, — aš pats vargdienys;
    3155
    Darbuojuos, liežuvį iškišęs;
    Bet buržua! Būk tečiaus tinginys,
    Nuskųs, jei dripsosi nuplyšęs.
    Marksą dabar net plikbambiai vaikai
    Po kaimus išvardinti moka;
    3160
    Socialistais net kibžda takai!
    Ko? Ko? Palaidūnų ne stoka.
    Žmones bekursto. O kvaišų gana,
    Kurie, kaip avigalviai, klauso;
    Darbą pametę, paskui alkana
    3165
    Gauja meldžia plutgalio sauso.
    Kaltas ir mūsų klebonas gyvai!
    Štai vietoj pamokslo tik šaukia:
    „Vargšai, jūs vargšai!… Paskui tie pilvai
    Bežiūri į mus susiraukę”.
    3170
    Tokios tai mintys nuo metų kelių
    Ne vieną Motiejų begriaužė;
    Ant cicilikų[156] darbų atkaklių
    Jau retas kumšties nesugniaužė.
    Rojų žadėję pakalnėj vargų,
    3175
    Tik kerštą ir maištą paliko!
    Gyva baidyklė bestos ant vaikų
    Trupi pagarba ciciliko.
    Tokios tai mintys Motiejaus galvoj
    Kaip debesys džiaugsmą aptraukė.
    3180
    Ir ant krikštynų mažutėj krūvoj
    Iš Vilniaus svečių jis belaukė.

    V

    Baigės rugsėjis. Ant oro bailiai
    Oratinkliai[157] draikės be vėjo,
    Šypsojo saulė; bet jos spinduliai,
    3185
    Tarytum, sudiev bekalbėjo.
    Klykdamos žąsys ir gervių pulkai
    Į pietus padangėmis traukė.
    Apdaro žalio nebtekę miškai
    Tik pirmojo šalčio belaukė.
    3190
    Veltui Motiejus iš Vilniaus svečių
    Bežvalgos: ikšiol nematyti!
    Bėri užsėdęs šiųmečių rugių
    Išjoja tada aplankyti,
    Lygūs sužėlę tamsiai vilnimis
    3195
    Rugiai lyg kad rūtos žaliuoja;
    Kiek tik apimsi aplink akimis.
    Kaip žaliosios marės liūliuoja.
    Žiema užklojus baltais patalais.
    Nukąs jūsų pumpurą žalią;
    3200
    Šalčiai ir spuogos ledų verpalais
    Suspaus, jūsų lovą apkalę.
    Vargšai, užmirste po žemių šaltai!..
    Bet argi tai rankos artojo
    Veltui jums žemę pureno minkštai
    3205
    Ir sėdamos grūdą žegnojo?
    Linksmo pavasario saulė užšils:
    Ir spėkos, ką paslapčios miega,
    Naujos iš patalo šalto pakils,
    Išvesdamos rausvąjį diegą.
    3210
    Vasarai kaitinant, laimūs suaugs
    Rugiai, kaip palaimintas gojus!
    Varpoms nunokus, širdy besidžiaugs
    Beriedamas pėdus artojas!..

    VI

    Gražūs sužėlę ant dirvos rugiai
    3215
    Motiejų bent kiek nuramino,
    Kitą jam dirvą priminę staigiai,
    Kurią dar aukščiau jis brangino.
    „Lietuva, žeme tėvų — milžinų,
    Senovėje taip pragarsėjus;
    3220
    Nuo Baltijos lig Juodų vandenų
    Vedžiojus didžias pranokėjus;
    Žemė, kuri numylėjai karštai,
    Kaip gyvastį, laisvią tėvynę,
    Ir atstatydavai priešams rimtai
    3225
    Be išgąsčio karštą krūtinę!…
    Vargšė! Ir tu neišvengei žiemos,
    Į prieglobstį brolių patekus!
    Globoje brolių kalbos svetimos
    Miegojai, ilgai neprašnekus!
    3230
    Betgi ne veltui už laisvę sūnų
    Prigėrei tiek prakaito, kraujo!
    Betgi ne veltui kapai milžinų
    Ilgėjos pavasario naujo!
    Vos atsidusus iš miego sunkiai,
    3235
    Jau stoji į lygias lenktynes;
    Amžių istorijai nepasakei
    Dar savo minties paskutinės!
    Tyli graudi vaideliotų[158] giesmė,
    Kryžuočiai nekviečia į karę;
    3240
    Dainiams vienok įkvėpimo versmė
    Plačiai Lietuvoj atsidarė.
    Lietuva, myliu ir tavo laukus,
    Kuriuos savo rankomis sėju!
    Ir atgimimo gražiausius laikus!
    3245
    Ir darbus tėvų-pranokėjų!”
    Taip užsimąstęs, užmiršo visai
    Motiejus svečių bežvalgytis;
    Žirgas sužvengęs parodė patsai,
    Kad kas ten iš tolo matytis.

    VII

    3250
    Jakštas ir Klimas ir Tomas greta
    Karietoj nuvargę lingavos;
    Šypsos ruduo ir sunykus gamta
    Aplinkui graudžiai malonavos.
    Sarpūs žemaičiai, sarti[159] eržilai,
    3255
    Dvi valandas bėgę, apšilo;
    Jau nesidaužė į šonus aklai.
    Vežėjas niūniavęs nutilo.
    Mintys, kaip skurdūs paveikslai rudens,
    Keleiviams nelinksmos minėjos;
    3260
    Spaudė jos, slėgė, tarytum akmens
    Par amžius širdis užkietėjus.
    „Rodos, nebūtume dar per seni, —
    Atsiliepė Jakštas ant galo —
    Rodos, nuo vakar žmogus gyveni;
    3265
    Dar plakus širdis neatšalo.
    Kiek tai įvyko vienok atmainų!
    Kiek matėme audrų-verpetų!
    Kiek tai vardų praskambėjo jaunų
    Per pastarų dešimtį metų!
    3270
    Tiesa, subrendo jauna Lietuva;
    Aukštai savo vardą iškėlė;
    Bet sumažėjo pirmeivių krūva,
    Kurie ją iš miego prikėlė.
    Retinas mūsų kasdieną būrys,
    3275
    Kursai kitados už tėvynę
    Stojo pirmasis, kad vedė Rainys
    Į kovą ir pirmkelį mynė!
    Kur pasidėjote brangūs laikai?..
    Kaip praras nereikalingas,
    3280
    Užpakal minios dabar palikai,
    Atlikęs tarnystes naudingas.
    Užima vietą kareiviai kiti!
    Kitus bematai darbininkus!
    Bangomis eina, kaip upė plati
    3285
    Savuosius kelius apsirinkus!”

    VIII

    „Toks jau nuo amžių keleivio žmogaus
    Ant žemės paskirtas likimas;
    Juk ne su saule ant giedro dangaus
    Gyvensi! — jam patarė Klimas, —
    3290
    Būtų, sakyčiau, dar pusė bėdos,
    Kad mūsų vaikai, mus pavarę,
    Veiktų tikrai ant tėvynės naudos,
    Kaip mes, kitados susitarę.
    Bet, ant nelaimės, jaunoji karta
    3295
    Tik peikti ir griauti bemoka,
    Manija siekių naujų apimta!
    O mokslo ir meilės jai stoka.
    Kosmopolitai! Dienos milžinai,
    Tėvų praeigos nepažinę!
    3300
    Markso ir Darvino paikūs sapnai
    Jiems rūpi daugiaus, kaip tėvynė”.
    Tumui pačiam ant jaunųjų gaidžių
    Nesyk užsirūstinti teko;
    Bet neapkęsdamas raudų tuščių,
    3305
    Ne taip nusiminęs prašneko:
    „Buvome, — tarė, — ir mes kitados
    Tėvų akyse protestantai;
    Kiek sugaišinom spėkų be naudos
    Pradžioje ir mes diletantai!
    3310
    Patriotizmo šiandieną tikrai
    Mažiaus, o per daug ištvirkimo;
    Reikia vienok pripažint atvirai:
    Netrūksta ir pasišventimo.
    Nenusiminkime, vyrai, per virš!
    3315
    O laikas išgydys ne vieną.
    Nuopelnų mūsų vaikai neužmirš,
    Kaip garbina Rainį šiandieną”.

    IX

    „Nėra šiandieną tėvynės sūnų,
    Kaip mūsų Rainys kad bebuvo! —
    3320
    Jakštas kalbėjo, — tokių milžinų
    Gadynė jau rasit pražuvo.
    Nebeužilgo pabaigti žadu
    Poemą, jo amžių apsakęs;
    Gal susirišę su Rainio vardu
    3325
    Ir mes neužgesme, kaip žvakės”.
    „Tiesa, jog nėra!… Negreit ir bebus
    Tokių, kaip Rainys, patriotų! —
    Pritarė Tumas, — užtat jo kapus,
    Teisinga, kad amžiai godotų[160].
    3330
    Taip dar norėjos varguoliui ilgiaus
    Patęsti ir už numylėtą
    Savo tėvynę dar vargti daugiaus!…
    Bet Dievo nebuvo žadėta.
    Na, ir tėvynė didvyrio — sūnaus
    3335
    Ir jo veikalų neužvylė:
    Visas juk Vilnius jo kūno brangaus
    Išėjo sutikti už mylią.
    Mūsų jaunuomenė, norints karti,
    Ne sykį net jį kritikavus,
    3340
    Nešė jo kūną ant rankų pati,
    Pati jį parvežus iš Davos”.

    X

    „Žinoma Rainiui nebuvo vilties
    Išgyti, — atsiliepė Klimas. —
    Sako vienok, būk jam laiką mirties
    3345
    Paskubinęs susikrimtimas
    Sako, anonimas vargšą skaudžiai
    Užgavęs, lyg kūju užtvojęs;
    Niekas vienok taip jo kūno graudžiai,
    Kaip Daugirdas, neapraudojęs”.
    3350
    Tumas nusijuokė: „Kaip neraudos?
    Jadvygai negal įsipiršti;
    Liepė tam vargdieniui ant visados
    Ji meilę ir viltį užmiršti”.
    „Na, ir be takto Kazys suvisu! —
    3355
    Pritardamas Klimas šnekėjo, —
    Buvo ant jos net pažvelgti baisu,
    Kad Rainį kapuosna lydėjo.
    Tartumei marmuras, be kibirkšties,
    Išblyškus, be ašarų akys!..
    3360
    Žiednas suprato: nuo meilės, vilties
    Ant amžių jau ta atsisakius!
    Sako, dabar jai tik vienas galvoj;
    Sapnuoja tik tą pašaukimą:
    Mūsų mergaičių jaunoj Lietuvoj
    3365
    Aukštesnį pakelt apšvietimą.
    Tiek iškentėjusi savo širdyj,
    Liuosoj valandoj, kaip girdėtis,
    Taisanti operą; savo Verdi
    Jau galim ir mes betikėtis”.

    XI

    3370
    „Aukštdvario ponas! — Pabudęs staigiai,
    Iš miego vežėjas sušuko;
    Žirgas Motiejaus, sužvengęs smagiai,
    Varguoliui net ausį atsuko.
    „Laukiame — tarė Motiejus, — svečių;
    3375
    Net veidas, kaip lapai, nuvyto.
    Galima buvo akelių skaisčių
    Netekti, bežiūrint nuo ryto.
    Mano mažutis bedievis rėksnys
    Beklykdams galėjo užkimti;
    3380
    Krikšto ir krikšto kasdien vargdienys
    Negal reikalavęs nurimti”.
    „Naujo skelbėjo šios žemės vargų, —
    Atsiliepė Jakštas poeta, —
    Mes nepakrikštysme be kunigų,
    3385
    O žmogui jau verkti žadėta”.
    Tumas pridūrė: „Kad viršų galvos,
    Kaip kunigui, mums kas apskustų,
    Rasit didvyris jaunos Lietuvos
    Ir mūsų pakrikštymą justų”.
    3390
    „Skusti šiam kartui galvos nebereiks, —
    Motiejus linksmutis kalbėjo, —
    Kunigas Jonas jam krikštą suteiks:
    Nuo ryto risčia atbildėjo.
    Kuma[161] Jadvyga, ir vardą sūnaus
    3395
    Apkrikštyti Juozu paskyrė:
    Prašo į kumus to Klimo šaunaus,
    Kurs veikalus bočių ištyrė”.

    *

    Taip šnekučiuodami grįžo draugai,
    Žvalgydamos, tartum, ko laukė;
    3400
    Rudenio skurdūs aplinkui vargai
    Vienok jų akies nebetraukė.

    *

    Rausvai-geltonus lapus nuo šilo
    Paveju blaško ruduo;
    Nuliūdo girios; laukai nutilo;
    3405
    Tik šniokščia upės vanduo;
    Tiktai sušvilpi aukštai sėjikai
    Tik murkso tartum sunykę grikai,
    Skurdžios rugienos
    Vienintelės vienos
    3410
    ant lauko!
    O ne, ne vienos! Nagai artojo
    Pureno žemę vargiai,
    Žegnojo, sėjo, saldžiai svajojo:
    Derėsią laimūs rugiai.
    3415
    Kaip jaunas amžius, galvas iškėlę,
    Kaip žalios rūtos, kerais sužėlę,
    Gražūs, linksmučiai
    Banguoja rugučiai
    ant lauko.
    3420
    Nelinksmas laikas, nesveikas oras:
    Pakiemiais lankos drugys;
    Pagavęs krečia senius nedoras:
    Vargiai seniukas pagys!
    Jau atsikosyt rečiaus begali
    3425
    Ir štai, vaikučiams paskirstęs dalį,
    Paėmė žvakę,
    Sudiev pasakė
    kaimiečiams!
    Sužvengė žirgas, šunelis loja;
    3430
    Dukrelė, aslą pašluok!
    Ant juodbėrėlių piršliai atjoja!..
    Piršleli, tik nemeluok!
    Piršlys meluoja ir kraitį deria:
    Jaunoji rausta, bet midų geria.
    3435
    Kepk, svočia drūta!
    Karvojų su rūta
    kaimiečiams!
    Laurynas duoną nors valgo juodą,
    Bet darbus baigęs laukuos,
    3440
    Pusiau nupilstęs javų aruodą,
    Į mugę skuba brikuos.
    Išlenkęs stiklą, namon raliuoja,
    Nes metų galą sumegzt sapnuoja,
    Apsimokėjęs,
    3445
    Vaikams tederėjęs
    riestainį.
    Palaimins Dievas: sulauks krikštynų,
    Viršaičiu valsčius apšauks,
    Ar ant vestuvių gal nuo kaimynų
    3450
    Su rūta kvėslio sulauks-…
    Tada, užmiršęs vargų verguvę,
    Būryj atgimęs, išves lietuvę
    Šokt skepetinę,
    Čigoną, suktinę,
    3455
    ar žvirblį.
    Juška seniukas medžiot aptingo;
    Išnyko patys miškai:
    Kur veisės stirnos, ten neturtingo
    Dabar ūkėso[162] laukai.
    3460
    Už banko skolas, ne be dejonės
    Apkirpo ponams bežemiai žmonės
    Skverną nemenką:
    Mat ponams užtenka
    pyrago.
    3465
    Juška sau tarė, bent kiek pasveikęs:
    „Tuščia su mūsų dvarais!
    Nubodų laiką ruduo suteikęs
    Atsiųsk ilgais vakarais
    Bent mielą svečią: žmogus atgimtų
    3470
    Senus medžioklių laikus atmintų:
    Vėjus begandęs
    Ir šernus šaudęs,
    ar vilką”.
    Ruduo nutaisė gamtos stebuklus;
    3475
    Nudraskė jos vainikus;
    Talkon pakvietęs šalnos pabūklus[163];
    Paliko tyrus plikus.
    Gamta sau šypsos; ant lauko pliko
    Pribarsčius, sėklų nemaž paliko
    3480
    Mylinčias poras
    Pavasario oras
    palaimins.
    Nelaisvėj gimę, nuskurdę žmonės,
    Varguos sulinkę žemai!
    3485
    Kad jums beveržias tik vien dejonės,
    Nejau giedosiu linksmai?
    Užgims didvyriai liuosos gadynės:
    Linksmesnė mūza sūnums tėvynės
    Kitą poetą,
    3490
    Daugiaus numylėtą,
    palaimins.

    Przypisy

    [1]

    prielankus — dab.: palankus [przypis edytorski]

    [2]

    ant galo (lenk. — na koniec) — galų gale. [przypis edytorski]

    [3]

    užrubežyj — užsienyje. [przypis edytorski]

    [4]

    bočius (brus.) — tėvas, senelis. [przypis edytorski]

    [5]

    miegąs — trump.: miegantis. [przypis edytorski]

    [6]

    spėkos — jėgos. [przypis edytorski]

    [7]

    išrodo — čia: atrodo. [przypis edytorski]

    [8]

    kliaudė — trūkumas, yda. [przypis edytorski]

    [9]

    gadynė — laikai. [przypis edytorski]

    [10]

    dielė — dab.: dėlė — krauju mintanti gėlųjų vandenų kirmėlė. [przypis edytorski]

    [11]

    nesibaidė — dabar: nesibaidė, t.y. nebijojo, nesibaugino. [przypis edytorski]

    [12]

    roda (lenk.) — patarimas. [przypis edytorski]

    [13]

    paskučiausias — paskutinis. [przypis edytorski]

    [14]

    dėstinėti — čia: dėlioti. [przypis edytorski]

    [15]

    maždaugel — trump.: maždaugelį, t.y. šiek tiek. [przypis edytorski]

    [16]

    greitesniai — greičiau. [przypis edytorski]

    [17]

    rarotai — ankstyvosios mišios per Adventą. [przypis edytorski]

    [18]

    gentys — čia: giminaičiai. [przypis edytorski]

    [19]

    apsalti — pasidaryti saldžiam, saldesniam. [przypis edytorski]

    [20]

    subata (brus.) — šeštadienis. [przypis edytorski]

    [21]

    kliasa (lenk.) — klasė. [przypis edytorski]

    [22]

    tankiai — čia: dažnai. [przypis edytorski]

    [23]

    malonuoti — myluoti. [przypis edytorski]

    [24]

    pranokėjas — protėvis. [przypis edytorski]

    [25]

    jupa — suknelė. [przypis edytorski]

    [26]

    pinikas — pintinė, krepšys. [przypis edytorski]

    [27]

    stemplė — ryklė; čia turima omenyje - lakštingala garsiai čiulbėjo. [przypis edytorski]

    [28]

    ankstyboji — dabar: ankstyvoji. [przypis edytorski]

    [29]

    triūsas — vargas. [przypis edytorski]

    [30]

    įstabus — lengvai pastebimas, matomas. [przypis edytorski]

    [31]

    guvus — gudrus, apsukrus. [przypis edytorski]

    [32]

    linksmesniai — linksmiau. [przypis edytorski]

    [33]

    pempė — nedidelis sėjikų šeimos pelkių paukštis. [przypis edytorski]

    [34]

    čypdyti — skriausti. [przypis edytorski]

    [35]

    ežia — rėžio ar lauko riba, siena. [przypis edytorski]

    [36]

    našlė — čia: našlaitė, t.y. gėlė. [przypis edytorski]

    [37]

    liuosai — laisvai. [przypis edytorski]

    [38]

    įsityžti — įnikti, įgusti ką daryti. [przypis edytorski]

    [39]

    garnys — į gandrą panašus paukštis. [przypis edytorski]

    [40]

    salionas — svetainė. [przypis edytorski]

    [41]

    nepasergiamai — neastebimai. [przypis edytorski]

    [42]

    safyras — mėlynos arba žalios spalvos brangakmenis. [przypis edytorski]

    [43]

    Odi prophanum volgus et arceo — Eilė paimta iš Horacijaus;lib. III, carm. lietuviškai: neapkenčiu nepasvertos gaujos ir varau nuo savęs. [przypis autorski]

    [44]

    nevidonas — nenaudėlis, piktadarys. [przypis edytorski]

    [45]

    panna (lenk.) — panelė. [przypis edytorski]

    [46]

    parprašau (lenk.) — atsiprašau. [przypis edytorski]

    [47]

    sūdas (sl.) — teismas. [przypis edytorski]

    [48]

    jupa (lenk., vok.) — sijonas. [przypis edytorski]

    [49]

    rėdyti — vilkti, rengti drabužiais. [przypis edytorski]

    [50]

    gavėnė (brus.) — pasninko laikas. [przypis edytorski]

    [51]

    jarmulka — maža kepurė be snapelio. [przypis edytorski]

    [52]

    papratimas — įprotis. [przypis edytorski]

    [53]

    žeidimas — užgavimas. [przypis edytorski]

    [54]

    monas — šmėkla, vaiduoklis. [przypis edytorski]

    [55]

    užganėdintas — patenkintas. [przypis edytorski]

    [56]

    praeiga — praeitis. [przypis edytorski]

    [57]

    pagirys — girios pakraštys [przypis edytorski]

    [58]

    indarokas (lenk.) — išeiginis sijonas. [przypis edytorski]

    [59]

    Atvilkys — Kitur sakoma: Pravadų diena. Senovės bažnyčioje tą dieną apsikrikštiję nusivilkdavo baltą rūbą; iš to: Atvilkys. [przypis autorski]

    [60]

    pati — žmona. [przypis edytorski]

    [61]

    čerkasinės — pasiūtos iš čerkaso (naiminio audeklo). [przypis edytorski]

    [62]

    bonė — iš šiaudų pintas kubilas. [przypis edytorski]

    [63]

    dievotė — itin pavaldi moteris. [przypis edytorski]

    [64]

    paliokas (sl.) — lenkas. [przypis edytorski]

    [65]

    polską liežuvį — lenkų kalbą. [przypis edytorski]

    [66]

    Vartai Ašmens — dabar: Aušros Vartai. [przypis edytorski]

    [67]

    paslapti — paslaptinga. [przypis edytorski]

    [68]

    godoti — gerbti. [przypis edytorski]

    [69]

    ūmai — greitai. [przypis edytorski]

    [70]

    urėdas (brus.) — dvaro ūkio tvarkytojas. [przypis edytorski]

    [71]

    žalibarščiai — šaltibarščiai. [przypis edytorski]

    [72]

    antkarto (lenk.) — tuo pat metu, iš karto. [przypis edytorski]

    [73]

    gema — čia: gimsta. [przypis edytorski]

    [74]

    išpultų (lenk.) — tektų. [przypis edytorski]

    [75]

    verpetas — smarkaus vandens, vėjo, ugnies ar jų pagautų daiktų sukimasis ratu, sukūrys. [przypis edytorski]

    [76]

    apdabinti — papuošti. [przypis edytorski]

    [77]

    pradalgės — dalgiu ar mašina vienu kartu supjautas šienas ar javai. [przypis edytorski]

    [78]

    užvilti — nuvilti. [przypis edytorski]

    [79]

    sąšlava — koks šlamštas, šiukšlė. [przypis edytorski]

    [80]

    gūžta — vieta, kur paukštis deda kiaušinius ar peri, lizdas. [przypis edytorski]

    [81]

    pluta — kietasis, apkepęs duonos paviršius. [przypis edytorski]

    [82]

    jančaras — turkų pėstininkas. [przypis edytorski]

    [83]

    Kosovo kapai — Nelaiminga kova ant Kosovo laukų buvo XIV amž. paskutinioji, po kurios jau visi Balkanų pusiasalio slavai papuolė į turkų vergiją. [przypis autorski]

    [84]

    spėkos — jėgos. [przypis edytorski]

    [85]

    Vuk Stephanovič Karadzič — garsus serbų poeta. [przypis autorski]

    [86]

    Šafarik ir Dobrovski — garsūs slavų ir ypatingai čekų praeigos tyrėjai. [przypis autorski]

    [87]

    Pranciškus Deak — garbingiausias kariautojas už vengrų laisvę. [przypis autorski]

    [88]

    miegta — miega. [przypis edytorski]

    [89]

    prekikas — prekiautojas, pirklys. [przypis edytorski]

    [90]

    kas atėjo į mantą — kas tapo turtingas, praturtėjo. [przypis edytorski]

    [91]

    randez-vous (pranc.) — pasimatymas. [przypis edytorski]

    [92]

    buzė (lenk.) — veidelis. [przypis edytorski]

    [93]

    tvaikas — nemalonus kvapas, dvokas, smarvė. [przypis edytorski]

    [94]

    trirublinė — trijš rublių banknotas. [przypis edytorski]

    [95]

    įstabus — greitai kitų pamatomas, pastebimas. [przypis edytorski]

    [96]

    mašna (lenk.) — nedidelis maišelis pinigams ar tabakui dėti. [przypis edytorski]

    [97]

    atyda — atidumas. [przypis edytorski]

    [98]

    balsimas — balzamas. [przypis edytorski]

    [99]

    labas — gerovė. [przypis edytorski]

    [100]

    vadinti — čia: kviesti. [przypis edytorski]

    [101]

    savimeilė — egoizmas. [przypis edytorski]

    [102]

    išauklintas — dab.: išauklėtas. [przypis edytorski]

    [103]

    sterblė — sijono ar marškinių priekinė apatinė dalis. [przypis edytorski]

    [104]

    Vernyhoros sapnai — Vernyhoros pranašystės upie Lenkijos Karalystės prisikėlimą. [przypis autorski]

    [105]

    rubežis — valstybės siena. [przypis edytorski]

    [106]

    pamislyti (lenk.) — pagalvoti. [przypis edytorski]

    [107]

    svetys — svečias. [przypis edytorski]

    [108]

    rytys — rytų vėjas. [przypis edytorski]

    [109]

    šešimastis — hegzametras. [przypis edytorski]

    [110]

    liežuvis — čia: kalba. [przypis edytorski]

    [111]

    Sobieskis — Jonas III Sobieskis (lenk. Jan Sobieski) — Lenkijos didikas ir karvedys, Lenkijos karalius Jonas III ir Lietuvos didysis kunigaikštis Jonas Sobieskis (1674–1696 m.). [przypis edytorski]

    [112]

    vargamistras (lenk.) — vargonininkas. [przypis edytorski]

    [113]

    cypė-belangė — kalėjimas. [przypis edytorski]

    [114]

    pentinas — aštri raginė atauga paukščio (ppr. gaidžio) pastaibyje. [przypis edytorski]

    [115]

    Tolkiemių klebonas — Kristijonas Donelaitis mirė 1780 m. [przypis autorski]

    [116]

    talka — čia: kalba, pamokslas. [przypis edytorski]

    [117]

    alfa-omega — pradžia ir pabaiga. [przypis edytorski]

    [118]

    įtekmingas — įtakingas. [przypis edytorski]

    [119]

    gerdas — garsas, žinia. [przypis edytorski]

    [120]

    era — epocha. [przypis edytorski]

    [121]

    vaitoti — dejuoti, aimanuoti. [przypis edytorski]

    [122]

    šiaurys — šiaurės vėjas. [przypis edytorski]

    [123]

    išpančiotas — išlaisvintas. [przypis edytorski]

    [124]

    grinčutė — malon. gryčia. [przypis edytorski]

    [125]

    žiemys — dab.:žiemiai, šiaurės vėjas. [przypis edytorski]

    [126]

    įnamys — žmogus neturintis nuosavos pastogės. [przypis edytorski]

    [127]

    sieksnis — ilgio matas, lygus 2,13 m. [przypis edytorski]

    [128]

    šėkas — žalias, nesuvytęs šienas. [przypis edytorski]

    [129]

    varpnyčia — varpinė. [przypis edytorski]

    [130]

    Lietuvių sodyba — Litovskaja seminarija. [przypis autorski]

    [131]

    lietuviški rūmai — Litovskij zamok. [przypis autorski]

    [132]

    sausgėla — kaulų, sąnarių gėlimas, reumatas. [przypis edytorski]

    [133]

    Isakijo — Didžiausia ir gražiausia Petropily cerkvė. [przypis autorski]

    [134]

    vėža (lenk.) — bokštas. [przypis edytorski]

    [135]

    kumštė — sen.: kumštis. [przypis edytorski]

    [136]

    knutas — botagas, rimba. [przypis edytorski]

    [137]

    Rosija — Rusija. [przypis edytorski]

    [138]

    Kitajus — Kinija. [przypis edytorski]

    [139]

    locnas (lenk.) — savas, nuosavas. [przypis edytorski]

    [140]

    baltgudžiai — dab.: baltarusiai. [przypis edytorski]

    [141]

    stovyla (brus.) — statula. [przypis edytorski]

    [142]

    Katerino — Rugsėjo 11 d. m. Vilniuje atidengta Katerinos Didžiosios stovyla. [przypis autorski]

    [143]

    akylas — kuris greitai pastebi. [przypis edytorski]

    [144]

    uzbonas (lenk.) — ąsotis. [przypis edytorski]

    [145]

    kiurkti — taršti. [przypis edytorski]

    [146]

    Šig-Achmetas — Kipčako kanas, papuolęs lietuviams į nelaisvę pasimirė Kaune, Aleksandrui viešpataujant; kartkartėm skundus siuntė Vilniaus seimui už neteisingą kalėjimą. [przypis autorski]

    [147]

    Devlet-Hadži-Girėjas — jaunas Krymo kanas, atminęs, kad Vytautas kitą kartą Betsabulą ir Gerempergą Vilniuje apvainikavo, dėl didesnės autoritatės, atvyko į Vilnių prašyti, kad Kazimieras jį apvainikuotų; ką tasai ir išpildė 1443 m. [przypis autorski]

    [148]

    Tochtainišius — Tochtainišius šaukės ne kartą Vytauto pagalbos prieš Tamerlaną, pabėgęs iš Aukso Ardos. [przypis autorski]

    [149]

    Davos — gydymos vieta nuo džiovos Šveicarijoje. [przypis autorski]

    [150]

    kaštuoja (lenk.) — kainuoja. [przypis edytorski]

    [151]

    raškyti — skinti. [przypis edytorski]

    [152]

    saliūnas (pranc.) — smuklė. [przypis edytorski]

    [153]

    čiupryna (brus.) — galvos plaukai. [przypis edytorski]

    [154]

    pažvalgos — pažiūros. [przypis edytorski]

    [155]

    Skardas — lietuvių socialistinis laikraštis. [przypis autorski]

    [156]

    cicilikas — niekinamai apie socialistą. [przypis edytorski]

    [157]

    oratinklis — voratinklis. [przypis edytorski]

    [158]

    vaideliotas — senovės prūsų ir lietuvių pagonių vyresnysis dvasininkas. [przypis edytorski]

    [159]

    sartas — šviesiai bėras. [przypis edytorski]

    [160]

    godoti — gerbti. [przypis edytorski]

    [161]

    kuma — krikšto motina. [przypis edytorski]

    [162]

    ūkėsas — gyventojas, pilie. [przypis edytorski]

    [163]

    pabūklas — įrankis, prietaisas. [przypis edytorski]

    x