Spis treści
* leksiką, pvz.: poėma -> poema, rubuose -> rūbuose, tadą -> tada
* fleksiją, pvz.: daiktavardžių dgs. V. formas (prilankųs -> prilankūs, tankųs -> tankūs), vns. Įn. formas (gale -> galia, baritonų -> baritonu), dgs. G. formas (bitės -> bites, marės -> marias), veiksmažodžių tariamosios nuosakos formas (užmirštu -> užmirštų, parspausdintu -> parspausdintų)
* žodžių rašymą kartu ir atskirai, pvz.: šiektiek -> šiek tiek, kaikurie -> kai kurie, perdaug -> per daug, ne jau -> nejau
* joto rašymą, pvz.: patrijotas -> patriotas, jieško -> ieško, pijanino -> pianino
* skardžųjų priebalsių rašymą, pvz: atspauzdinęs –> atspausdinęs
* skyrybą, pvz.:
ar kam rodos reikėjo (…) -> ar kam, rodos, reikėjo (…)
o kiek atilsio dvasiai -> o, kiek atilsio dvasiai
ir skausmą ir džiaugsmą -> ir skausmą, ir džiaugsmą
* didžiųjų raidžių rašymą, pvz.:
Terp Skausmų j Garbę -> Tarp skausmų į garbę
Lietuviai -> lietuviai
Graikų Ir Romėnų -> graikų ir romėnų
Jaunoji Lietuvapoema
Pratarmė
1Bus jau metų apie 20, kaip atspausdinęs poemą „Tarp skausmų į garbę”, paleidau ją į žmones. Kritika kaip kritika: vieni ją šiek tiek pagyrė, kiti skaudžiai išpeikė. Su laiku patsai parsitikrinau, jog mano veikalas buvo tikrai menkutis ir buvau jo visai išsižadėjęs. Kai kurie man prielankūs[1] draugai ne kartą prašė, kad pataisęs savo poemą, atspausdinčiau ją antrą kartą, bet man buvo įkyru prisipažinti ją rašius. Ant galo[2], bijodamas, kad kas jos neparspausdintų užrubežyj[3] senovės rūbuose ir be mano žinios, pasiėmiau ją taisyti: bet greit parsitikrinau, kad tai bergždžias darbas taisyti netikusį seną dalyką. Todėl tik vieną antrą mintį kai kur pasiskolinęs iš pirmosios poemos, parašiau bemaž visai naują, kurią štai garbiems skaitytojams paduodu į rankas, prašydamas, kad senąją visai užmirštų.
Įžanga
Kur šiandieną Jinai?
— Miega jos milžinai:
Po žemių jų ilsias krūtinė!
5Kaip po audrų didžių.
Kad ant marių plačių
Užmiega vilnis paskutinė.
Kur garsinga šalis,
Varius savo vilnis
10Lig Dono ir Marių Juodųjų?
Vienas garsas tiktai,
Vien apžėlę kapai
Beliko iš amžių senųjų!
Miega bočių[4] šalis!
15Nusileidus naktis
Tiek amžių kaip — jai nebešvinta!
Veltui meldi aušros,
Miršta balsas maldos.
Vien gailios tau ašaros krinta!
20
Gedimino laikus
Vaideliotas garsus
Prikeltų!.. Bet kur vaideliotas?
Graudus kanklių balsai
Nebeskamba visai:
25Jų raktas dirvonais užklotas.
O vienok Lietuva
Juk atbus gi kada:
Ne veltui ji tiek iškentėjo!
Kanklių balsą išgirs,
30Miegąs[5] kraujas užvirs,
Nes kryžius gyvatą žadėjo.
Skausmuos spėkos[6] suaugs,
Atgimimo sulauks:
Jau blaivosi orai aptemę.
35Tik į darbą greičiaus!
Tik mylėkim karščiaus!
Tik, vyrai, pajudinkim žemę!
Pirmoji giesmė
I
Ar pažinote Rainį, kurs Atkaičiuouos gyveno?
Bus jau ketvertas metų, kaip našlė jo pati.
40Na, ir buvo gi vyras! Nors prieš mirtį apseno,
Lenkės žilo jo plauko giminystė plati.
Dieve duoki jam dangų! Nieks žmogaus nesutiko,
Kurs ant jo ką galėtų pasakyti piktai:
Ar kam, rodos, reikėjo, ar paskolint skatiko,
45Kur daugiausiai išminti, kaip ne Rainio takai?
O kaip ūkį žiūrėjo! Tokio būdavo javo
Susidėjęs nerasi, nors apeitum pavietą:
Jo kviečiai, vasarojus lyg kad rūtos žaliavo;
O kaip tankūs! Per žingsnį nematai lyg per skietą.
50Ir mylėjo gi ūkį! Ar svečiai užvažiuos,
Ar per šventę po pietų su šeimyna visa
Kad išeis apžiūrėti, kaip išrodo[7] laukuos,
Tai jam būdavo žodžiai plaukte plaukia tada.
Vieną kliaudę[8] turėjo (kas gi jų neturėjo?),
55Nors jį ponai godojo ir už stalo sodino,
Nuo jo lenkišką žodį nieks ištraukt negalėjo,
O jog kalbą sugraibė, kas gi to nebežino.
Ir ne tai patriotas jis ten buvo koksai.
Kaip dabar kad išmano vyrai mokslus ištyrę;
60Bet Rainys taip jau rado; taip kalbėjo tėvai;
Tai pats Dievas jam, rodės, tokią kalbą paskyrė.
Dieve duoki jo dūšiai karalystę dangaus!
Verkė, laidojant kūną, jo kaimynai visi.
Neberasi šiandieną tokio būdo žmogaus:
65Kita virto gadynė[9]; patys žmonės kiti.
II
Nebe tie ir Atkaičiai! Ar tai Dievas neduoda?
Ar per daugel išmano mokslą ėję vaikai?
Ant Sekminių iššluosto paskutinį aruodą;
O paskui kaip maitinas, vienas Dieve žinai.
70Ūkė teko Laurynui. Baigė mokslą paviete.
Nenorėjo prie darbo tėvas spausti sūnaus,
O matušei, lyg saulė, kaipo pirmgimis švietė,
Per tai būdavo vaiko niekados nepabaus.
Nieks nesako, kad būtų sau koksai tinginys,
75Kaip Mažeikos dykūnai, ką paimsi nuo krašto;
Bet nedaug nusimano, o kitų neklausys;
Norints galvą guldytum, jis tau, rodos iš rašto,
Vis tą patį bevaro: „E, duonelės užteks,
Ir meteliams galelį šiaip betaip gal sumegs!”
80Tikrą tiesą pasakius, ne vieni tik Atkaičiai:
Visur žmonės dejuoja, kad taip ūkė nupuolė;
Laima žmoniška būtų, dirvos deria ligšiolei,
Bet geriausias jų sultis siurbia dielės[10]
— nebroliai:
Abrusitelių šerti pilną šalį privarė;
85Mums patiems gi darbuotis visur kelią uždarė.
III
Jaunesnysis gi Juozas, pagal būdo ir veido,
Gyvas tėvo paveikslas. O jog mokslo nebaidės[11],
Ir mažam jau nebuvo neapykantoj raidės,
Kaip Laurynui, tai tėvas jį į Kauną išleido.
90Čia nemaž savo roda[12] ir Juška prisidėjo.
(Buvo geras tai ponas; pačią vedė gan šaunią.
Bilazaro vienturtę). Jis tai Juozą mylėjo
Ir tėvams prikalbėjo, mokslan leisti į Kauną.
*
Buvo giedras tą metą, bet ankstyvas ruduo.
95Vyrai kviečius vagojo; paskučiausi[13] vainikai
Baigė vysti; priskynus jų saujelę sesuo
Puošė broliui kepurę; liūdnai švilpė sėjikai.
Vis tai dėjos į galvą mažam Juozui tada:
Kaip namus prižiūrėti tėvas bernui kalbėjo;
100Kaip, bekinkant jau arklius, kudakavo višta;
Kaip matušė kelionei ryšelius dėstinėjo[14];
Kaip praleido lig tilto ir par visą tą laiką
Glostė vargšą-sunelį; kaip abudu verkšleno.
„E, jau matuš, bent liaukis, vien tik birbinus vaiką”,
105Maldė tėvas nepykdams, vien iš papročio seno.
IV
Kiek tai metų praslinko! Kiek nubėgo vandens
Į marias tolimąsias nuo to giedro rudens,
Kad kaip mažas paukštytis, dar nematęs vargų.
Skrydo mažas Juozelis iš tėvučių namų
110Į nežinomą šalį, tarp žmonių svetimų!
Kiek tai skausmo matušei! Bet gi švietė tada
Jai per ašarų miglą nors žvaigždė tolima
Bent po metų sulaukti tos brangios valandos.
Valandos iškilmingos jos auginto sūnaus,
115Kad Mišias prie altoriaus pirmąkart užgiedos
Ir, jai verkiant iš džiaugsmo, seną galvą suspaus;
Kad net motinos kitos su pavydu sakys:
„O, laiminga Rainienė! Vargo ji nematys!”
O dabar?.. Kad jau mirti nutarimas užkris,
120Teks vienam gal Laurynui jai užmerkti akis!…
V
Kaune Rainio Juozelis tiek tik vargo tematė,
Iki sodžių apmiršo ir pramoko kalbos.
Jo uolumą prie mokslo ir gabumą supratę,
Jam mokytojai sakė: „Tas aukštai atsistos”.
125Nuo mažens neturėdams prie žaislų palinkimo,
Savyje užsidaręs, su draugais maž broliavos;
Jam nubodžios išrodė linksmos dainos jaunimo;
Vien tik mokslas rūpėjo; vienos knygos sapnavos…
Norint buvo jaunesnis už moksladraugius savo,
130Senio vardą jam duota, nieks nežino kada.
To tai senio pagalbos jų ne vien’s reikalavo,
Kad kam būdavo moksle teks sunkesnė našta.
Kad vasarą grįžo aplankyti tėvų,
Laukė tėvas, kaip saulės, parvažiuojant sūnaus;
135Bet kalbos ir jautrumo daug nematęs tarp jų:
Būdo buvo abudu gana kieto, sunkaus.
VI
Vien Onytė gražioji, atvira visados,
Kaip pavasaris linksma, brolį šnekint mokėjo;
Jai tai Juozas nekartą lig gaidžių valandos,
140Ką iš knygų išskaitė, pasakoti turėjo.
Jis jos lavino protą, ją rašyti mokino,
Jai ant žemėlapio rodė karalysčių ribas;
Kad istoriją šventą ji maždaugel[15] pažino,
Net graikų ir romėnų pasakojo karias.
145Bet Onytei daugiausiai tie patiko karionių
Pasakojimai gražūs iš senovės laikų.
Kad ant popiežiaus žodžio plaukė minios krikščionių
Šventą Žemę vaduoti iš nelaisvės turkų.
Apie Šventąją Žemę ir Rainienė tankiausiai
150Dievobaimingai klausės, net jai ašaros krito;
O paskui jai sapnavos, buk pramokslą gražiausiai
Sako Juozas, o žmonės verkia vienas už kito.
Buvo Juozas nekartą iškalbingas tikrai;
Tada švietė jam veidas, kaip giedrotas dangus;
155Ir Bažnyčią mylėjo; bet vargiai ir patsai
Bežinojo ikšiolei, ar jis kunigu bus.
VII
Dienos slenka palengva; metai bėga ryščia.
Žmogus auga bežiūrint, dar greitesniai[16] pasensta;
O mirtis netikėta savo galia slapčia
160Ką nuo krašto užgriebia, tas į užmirštį skęsta.
Toks likimas žemėje čia keleivio-žmogaus!
Pernai šlajomis braukė ant rarotai[17] Rainys.
Šiandien žemė šaltoji jo krutinę prispaus,
Gentys[18] smilčių saujelę ant duobės užbarstys.
165Kad į drebančią ranką vaško paėmė žvakę,
Mirdams pašaukė Juozą ir jam tiek tik pasakė:
„Man nebuvo, vaikeli, to žadėta sulaukti
Nors ant galo senatvės, ko taip troškau karštai!
Neužmiršk mano žodžio: iki galo ištraukti
170Giminazijos mokslą, o paskui: numanai”…
Ar jam užėmė žadą? — Ar širdis gal apsalo[19]?
Tiek tik sūnui prieš mirtį pasakyti tebspėjo;
Bet suprasti jo norą lengva buvo lig galo:
Jį ne vienas tik Juozas numanyti galėjo.
VIII
175
Juk Bažnyčios tarnystės Juozas pats nesibaidė:
Kaip malonūs jam buvo subatos[20] vakarais
Tie Nešparai prie žvakių! Kur jo mintys neskraidė,
Kad vargonai dudeno dievmaldingais balsais!…
Tos apytamsios žvakės! Tie graudingi vargonai!
180Tas ramumas, kurs dvasiai tiek be žodžių pasako!
Tas nematomas Viešpats, prieš kurį milijonai
Par tiek amžių ant kelių krint, kaip dulkė ant tako!…
Vis tai Juozui iš mažo jautrią širdį graudino
Ir Bažnyčios tarnystei atsiduoti vadino.
185Pašaukimas tai buvo? Dievas geras žinojo!
Bet jau, penktąją kliasą[21] baigdams, Juozas galvojo
Užsivilkti suknelę. Jo svajones visas
Trukdo mirdamas tėvas: liepia baigti kliasas.
IX
Kas tai jam atsitiko?… Su Atkaičiais per kelią,
190Vedęs pačią vienturtę, valdė dvarą Juška:
Už ausų raitė ūsus, smailią kirpo barzdelę.
Ūgio buvo nemažo, o pakaušė plika.
Buvo geras tai ponas. Nesiskundė kaimynai,
Kad ką būtų nuskriaudęs: tik maž ūkį žiūrėjo:
195Svečius vaišinti mėgo; jo aplinkui beržynai
Rudenį ir per žiemą nuo medžioklių skambėjo.
Pas save gana tankiai[22] Rainį prašė Juška:
Tai bites kapinėti, tai pasėti javus;
Gimus Juozui, prie krikšto nešė pats su teta,
200O paaugusiam sūnui siuntinėjo žaislus.
Kad, tam einant į mokslą, jo gabumą regėjo,
Juškai vaiko pagailo, kam tūr kunigu žūti?
Ir tėtušiui į mokslą leist aukščiaus įkalbėjo,
Nes tada tas galėsiąs net ir vyskupu būti.
205Biet per vasarą Juozą pas save į jaunimą
Pavadinęs, kaip gyrės, jį mylėti mokino;
Pasilinksminęs vynu, ne tai per užmiršimą,
Ne tai jį malonuodams[23], savo žentu vadino.
X
Vienais metais už Juozą Juškos Vanda jaunesnė,
210Kad penkioliktus baigė, jau kaip rožė žydėjo;
Panaši į matušę, tiktai ūgiu aukštesnė:
Norint būdo gan lengvo, gerą širdį turėjo.
Rods matušė gan tankiai jai primint neužmiršo
Bilazarų gentystę, kurie — lenktis nepratę!
215Ir širdyj rūpestingoj jai Mankauskį jau piršo,
Kursai šimtą valakų Vilniaus banke užstatė.
Vienok Vandzia ikšiolei dar mažai tegalvojo
Apie aukštą matulės pranokėjų[24] kilimą;
Jai tik jupos[25] rūpėjo ir vien tą težinojo,
220Kaip prikalbinti tėvą suprašyti jaunimą,
Rods Mankauskio jai tiko eržilai kaip ereliai:
Rausvos, ilgos jiems kartys, žemę kapsto rūstingai
Bet vėl Juozui užtraukus skardžią, šauną dainelę,
Jo boritonas mielas širdį gundo jausmingai.
XI
225
Baigdams šeštąją kliasą, Juozas Glinskį pažino.
Glinskis Jonas už Juozą vienais metais tiktai
Buvo moksle aukštesnis ir nekartą mėgino
Prisiartint prie Rainio, bet tas laikės šaltai.
Na, ir būdai jų buvo jau tikrai nevienodi:
230Vienas atviras, gyvas, pilnas siekių aukštų,
Antras šaltas iš tolo, kurs net atskirą žodį
Tarsi sverdamas svėrė, lyg bijodams klaidų.
Kas tikėtis galėjo, kad tą kliūtį nemenką
Tuodu priešus pašalins ir sau ranką paduos?
235Bet ateina tie metai, kad žmogus neužtenka
Jau pats sau ir nulindęs ieško draugo drauguos!
O, laimingi tie metai ir jų gražios draugystės,
Kad nesuteptas širdis ir jų pirmas svajones
Mezgia siūlais auksiniais, idealais jaunystės,
240Ir jų gražina siekius, kaip artistą teplionės!
O, žvaigždėtos svajonės ir jų jautrūs pinikai[26],
Kaip, pavasariui auštant, pirmučiausi vainikai,
Kad, dar šalčio nematę, galvą laiko aukštai
Ir į dangų sužiūrę, jį sapnuoja tiktai!
245O, laimingi tie metai, kurių pirmos draugystės,
Lyg ant vaško, ant dvasios neišdildomu pirštu
Idealus išrašo, kaip tiesas karalystės.
Kad pati net senatvė jų paskui neužmirštų!
XII
Jonas Glinskis ir Juozas kad arčiaus pasižino,
250Jų taip priešingi būdai į akordą gražiausį
Tarsi pindamos pynės, kaip balsai pianino
Kad ir pakelia dvasią, ir taip lepina ausį!
Kiek tai kartų antrieji jau giedojo gaidžiai,
Ir ant Žaliojo kalno mėnuo blyško prieš rytą,
255O jiems kalbos-svajonės vis tekėjo saldžiai
Apie aukštą jų siekį, širdyse užrašytą!
Aleksotos pakalnės buvo jų numylėtos:
Čia tai Nemuno vilnys eina juosta plačia
Čia tai vasaros naktys tylios, ramios, žvaigdėtos
260Apie Dievo gražybę jiems kalbėjo slapčia!
Čia lakštingala tankiai savo stemplę[27] mėgino,
Pasislėpus žilvičiuos, ir jų sielas ramino.
Čia, jiems kalną užlipus, kurs vadinas Linksmoji,
Kaip tam Nemunui vilnys, Jonui žodžiai tekėjo:
265Juozas klausęs nurimęs, o dangaus ankstyboji[28]
Vakarinė žvaigždelė jam iš tolo spindėjo.
Čia tai Jonas ir Juozas vien's kitam išpažino
Savo paslaptį šventą, ir abudu išvydo,
Jog tas pats pašaukimas juodu gundo, vadino,
270Jog į šalį tą pačią jų užmanymai skrydo:
„Kiek tai pikto ant žemės! Kaip čia klaidžios kelionės!
Žmonės ieško, svajoja… Randa laimę vien slidžią!
Ar tai verta to triūso[29] mūsų tuščios karionės?
Juk varčiaus apsiskirti tiesą aukštą ir didžią!
275Sviesti žemės pakalnei ant paveikslo žvaigždės!…
Vesti klystančius žmones į Dangaus karalystę!…
Ir kentėti ir vargti vien ant Dievo garbės…
O, kaip aukštą ir gražų siekį tur kunigystė”!
XIII
Nebužilgo bus metai: Juozas vienas tiktai
280Kartais Linksmąją lanko, bet tai proga reta.
Vakarais čia kaip pernai šviečia žvaigždės aukštai!
Naktys ramios!… Bet draugo jau nebėra greta.
„Seminarijos rūmas taip iš tolo bausmingas;
O, kiek atilsio dvasiai! Kiek ten švento darbštumo!
285Jonas, juodą suknelę apsivilkęs, laimingas!
Džiaugias, radęs ten vietą tikro dvasios ramumo.
Kaip prailgo belaukti!… Dar du mėnesiai liko
Gimnazijai baigti, kaip tėtušiui norėjos!…
Ką per laiką šį ilgą jam beveikt atsitiko?
290Kokios mintys belankė? Kokios naujos idėjos?”
Vis tai Juozas netrukus apsakyti ketina
Savo draugui, kursai jį ant Velykų vadina
Pas save į Sokaičius; ir tenai apkalbės,
Kaip, kada ilgą rūbą apsivilkti galės….
*
295
Ar tai rasit iš aukšto jau koksai pranešimas?
Ar pati gal nujaučia širdis valandą savo?
Tik čia Juozui užslinko įstabus[30] nuliūdimas,
Ir baritonų tokią giesmę sau uždainavo:
Lakiok belakiojęs, paukšteli gražus!Kur tūpsi, ar pats bežinai?Kad margus par audrą išskleisi sparnus,Ar skrisi, kur nori patsai?Vienok nebijok! Dievas sergės tave;Be Jo tavo plunksna nekris;Iš aukšto Jis žiūri Apveizda guvia[31]Ir sergsti tamsiausias naktis.Kai vėjas sušvilps ir tau lizdą sugriaus,Plačiai po miškus išnešios, —Paleisi tada graudų balsą plačiaus,Nutūpęs aukštai ant šakos.O žmonės, nudžiugę iš tavo stemplės,Linksmesniai[32] prie darbo pakils;Ir tavo garbė per girias nuskambės!Ir šiaurio kaukimai nutils!
Antroji giesmė
I
Pavasario dienos išaušo, prašvito;
300Pabudo užmigę gamtos veikalai;
Ir prašė nuo Viešpaties apdaro kito
Bailiai iš po sniego išlindę šilai.
Numetus ledus, nusidžiugus Venta,
Bučiuodama krantą, banguoja, putojas;
305Ją sveikina pempės[33] giesmė paprasta
Ir žagrę išėjęs mėginti artojas.
Prasijuokė saulė skaisčiais spinduliais;
Vaikai vienmarškiniai palangėmis šildos;
Dabinasi girios drabužiais žaliais;
310Ir žiedas ant kalno iš pumpuro gvildos.
Velykos! Velykos!.. Kas jūsų nelaukė,
Kaip vaikas margai išrašyto kiaušinio!
Taip jūsų šį metą eilė nusitraukė!
Norėjot atvykti be rūbo žieminio.
315Bet štai ir sulaukėm! Giesmė velykinė,
Išbėgo į tolimą dangų šauniai;
Užkaito iš džiaugsmo atšalus krūtinė,
Ir laimės ilgėjos nubudę sapnai.
Bet laimę sutiksi ant žemės retai;
320Ji taip kaip pavasario šypsos saulutė
Tai meile nušvinta, tai žiūri šaliai,
Net drebi vainikai, ją rūsčią pajutę.
II
Ant kranto Ventos stovi rūmas švarus:
Išbaltintos sienos, rausvi kaminai,
325Į kelią alėjos! Šermukšnių kerus
Net vieškeliui puošti nešioja tarnai.
Aplinkui, kur žiūri, net miela žiūrėti:
Šeimyna, kaip skruzdėlės, kruta, darbuojas;
Dirvonai užarti, takai nuravėti,
330O sodnas liepais šimtamečiais didžiuojas.
Tai Goštauto dvaras!.. Pažįsta visi
Jo valdančią ranką, tikrai geležinę!
Nečypdo[34] jis žmonių: pas jį nebasi
Ir piemenys, bandą į lauką išginę.
335Užtai jo dvare vienas ponas tegali
Galvoti. Klausyti — jo išlygos kietos.
Kiekvienas iš anksto paskirtą tur dalį
Nudirbti, ir tinginiui nėra čia vietos.
III
Jadvyga taip pat, nors duktė jo vienaitė,
340Nesėdi sau rankų, kaip ponia, sudėjus:
Sodina jurginų kerus su tarnaite,
Pati jiems su grėbliu ežias[35] išakėjus.
Jai akys kaip našlėse[36] spindinčios rasos.
Šilkais sumazgytos geltonosios kasos,
345Meilios kaip pavasario pirmas dvelkimas!..
Bet žiūri iš veido slaptas nuliūdimas.
Ją Goštautas myli kaip tėvas tiktai
Tegali mylėti, bet žodis retai
Karštesnis jam sprūste kada beišsprūdo:
350Tiek darbo jis turi!.. Ir tokio jau būdo!
Jos motina širdį, kaip aukso turėjo;
Ji niekam žodelio skaudaus nepasakė;
Ar buvo laiminga? Ar daugel kentėjo?
To niekas nežino; užgeso kaip žvakė!
355Su ja tai Jadvyga ilgai vakarais
Galėjo, kaip linksmas paukštytis, čiauškėti;
Jai mirus, žodeliais liuosai[37] atvirais
Nebėra prie ko nuo širdies prakalbėti.
IV
Motiejus šventėms iš Vilniaus pagrįžo;
360Jau baigia kliasas, o lyg vėjus tebgaudo:
Nors raukosi tėvas, jis kaip įsityžo[38],
Tai žvirblius ir varnas nuo ryto tebšaudo.
Jadvyga jo širdį ir norus tikrus
Juk žino geriaus už kitus, kaip sesuo:
365Nors vėjas, užmanymus turi gerus;
Bet brolio liežuvis pardaugel aštrus.
Su kuo tada žodį prašneksi? Su kuo?…
O saulė taip šviečia! Pavasario oras
Nuo pagirio dvelkia, krūtinę bučiuoja.
370Taip giedra ant dūšios! Pažadintas noras
Lyg rodos ko ilgias, lyg meilę sapnuoja.
Bet nėra Jadvygai kadą besapnuoti;
Jauniems jos pečiams rūpestis nepigus:
Drabužį ir maistą šeimynai išduoti
375Ir, baigiantis metams, suvesti galus.
O čia ir garnys[39] pagiryj suklegeno,
Parnešęs po pažastim kregždę juodmargę:
Reiks pusdienį siųsti, kaip buvo nuo seno,
Nes valgyt norės darbininkai pavargę.
380Ant galo nuo darbo nulikus Jadvyga
Įbėgo į salioną[40] prie pianino;
Užgauti nors vieną jo skambančią stygą
Kiek laimės ir džiaugsmo, ji viena težino!
V
Ir skausmą, ir džiaugsmą atdengti liuosai
385Vienam pianinui Jadvyga paprato;
Jis vienas ją gali suprasti visai.
Jis vienas, jai rodos, našlystę jos mato;
Kaip skunda į Dangų jo skrenda balsai,
Ir pakelia dvasią, ir širdį sukrato!..
390Numirus matušei, bus metai dveji,
Tik jam savo paslaptis paveda ji!
Ir jis ją supranta: širdies paslapčiausią
Jos maldą atjaučia ir, jai paklusnus
Tai verkia, ar džiaugias, tai skundžias, ar klausia
395Tai skelbia skaisčiausius mergystės sapnus.
Šiandieną, kad skleidžiasi spinduliuos lapas,
Kad dvelkia malone pavasario kvapas,
Jadvyga ir draugas taip stygomis šneka,
Taip jiem nepasergiamai[41] valandos lekia.
400Kad nieko nemato, negirdi svečių,
Kurie, užsiklausę svajonių skaisčių,
Nedrįsta pratarti: akordai prapultų;
Slapčia gi klausytis lyg rods neišpultų.
VI
Jadvyga pakėlė žydrasias akis,
405Ir visas jai kūnas kaip ledas nutirpo.
Ją diegte nudiegė kita kibirkštis!
Norėjo pašokti; bet kojas pakirpo
Nematoma galia: jai priešais stovėjo
Jaunikis gražus, nepažįstams visai;
410Kaip ugnys safyro[42] jam akys spindėjo,
Ką veidą dabino pirmieji ūsai.
„Odi prophanum volgus et arceo”[43],
Atsiliepė Glinskis juokuojančiu tonu,
Kad partrauktų tylą: „Varyk mus namo!
415Matyt nebelaukei tokių nevidonų[44]!
Bet mano moksladraugis Juozas Rainys,
Kurį aš prieš tamstą nekart apkalbėjau,
Taip muziką mylintis, sakos, žinys,
Kad mes… nagi teisinkis pats, geradėjau!”
420Čia Juozas jau lūpas atverti ketino,
Širdis jam drebėjo tarsi nuo plaktuko,
Bet panna[45] Jadvyga klausyt nemėgino,
Tik „parprašau”[46] tarius, kaip paukštis paspruko.
Pašaukus tarnaitę, jai liepė skubėti
425Prašyti ponaitį ir poną greičiaus.
„Svečiai iš Sokaičių… ir taip netikėti!…
Dievuliau! Kad būtų dar kiek žmoniškiaus,
Svariaus apsitaisius! Dabar nuo pat ryto
Ikšiol nesivilkusi apdaro kito!
430Plaukai pasišiaušę, kaip šiurpės, nuo vėjo;
Krūtinė”… Čia verkti Jadvyga norėjo.
VII
Nuo Goštauto dvaro, už mylę geroką,
Ant rėžių siaurų neturtingai maitinas
Pokaičių bajorai; nors arti temoka,
435Savytarpyj ponais — paliokais vadinas.
Par sūdus[47] nuplikę, basi į bažnyčią
Žingsniuoja ir vien prieš miestelį apsiauna.
Prašnekink lietuviškai juos norints tyčia,
Jie tyli; vien barzdą išpūsdami šauną.
440Jų moterys austi marginiu nemoka,
Prie darbo gan tingios, lyg snausdamos ruošias.
Bet polką po aslą patrypdamos šoka,
Ir išeigai perkelio jupomis[48] puošias.
Nususę Sokaičiai ne Goštautui pora,
445Kurs keturiasdėšimt valakų užsėdo!
Bet Glinskį jis mėgsta, kaip tvirtą bajorą,
Kurs nepučias, ūkį gi žiūri ir rėdo[49].
Jis Glinskiui ir Joną išleisti padėjo
Į mokslą, sušelpdamas jį reikale;
450Todėl neužmiršta ir šis geradėjo
Į petį bučiuoti, sutikęs šalia.
VIII
„Na, ką, ilgasparni — pravėręs duris
Motiejus atsiliepė, sveikindams Joną —
Gerai seminarijoj jums silkėmis
455Gavėnė[50] supliūškino juodą sutoną?”.
„Ne taip jau tur būti išrodome baisūs, —
Jam Glinskis atsakė — Kad mūsų burys
Nemažinas; mano moksladraugis taisos
Taip jau seminarijon: Juozas Rainys!”
460„Oi, sergėkis tamista to geradėjo! —
Į Juozą Motiejus juokuodamas tarė. —
Jam velnias, matytis, jau taip įkyrėjo
Kad tempia kiekvieną į dvasišką karę”.
„Oi, ne, ne kiekvieną į dvasišką būrį
465Prieš velnią kariauti įtempti įis gali —
Atkirto Rainys. — Nes velniop kas bežiūri,
Tas sau apsirinko kitonišką dalį”.
„Aš lyg kad nujausdams svečius juodsparnius,
Dvi varnas nušoviau; žiūrėkit šitai —
470Juokavos Motiejus. — Tokių malonių
Svečių nepavaišinti — būtų piktai”.
„Kaip moku, taip šoku: czem chata bogata!
Bet varnos juk moterų, sako, gymės:
Ne dvasiškam stonui! Todėl, rasit, tata
475Verčiaus jas jaunikiui kokiam pažadės!”
Atsakymas Juozo Motiejui pamėgo:
Jam rodės, jog žodžiai lyg jojo paties;
Ir pasibučiuoti net bėgte pribėgo.
Tokia tai jų buvo pradžia pažinties.
IX
480
Pagrįžo ir Goštautas; darbus paliko,
Nes svečias aplanko — tai Dievas aplanko;
Ir nors pavardė Rainio jam nepatiko,
Bet to neparodęs, jam padavė ranką.
O Jonas jam mylimas buvo tikrai,
485Kursai, su Motiejum sutikdams širdingai
Kaip draugas ir parspėjo jį atvirai,
Ir lenkė ant gero gana pasėkmingai.
Todėl ir Motiejus dabar nebe tas,
Kaip pirmą, kad buvo, kaip vėjas, suklydęs:
490Kaip vyras apleido draugystes piktas,
Jų visą paikumą ir blėdį išvydęs.
Iš tėvo gerovės dabar nedidžiuojas:
Nestato, kaip čiaužantis sliekas, ragų;
Karštai pamylėjęs tėvynę, darbuojas,
495Žinodams, jog nėra dienos be vargų;
Tik saujoj’ sugniaužęs nelaiko skatiko.
Ir norints užmanymus turi gerus,
Bet būdo gan minkšto, kaip buvęs, paliko;
Ant galo liežuvis nekartą aštrus.
X
500
„Bet kur tai Jadvyga?” — jo tėvas užklausė.
„Tur būti, atrėžė Motiejus, dar rėdos,
Juk moterų būdas — išrodyt gražiausia!
O čia dar jaunikis — ne vaikas pelėdose”.
Net prakaitu Goštautui veidas nubalo:
505Ir gėda dukters ir atsakymo kvailo!
Ir tai dar prieš ką!… „Paikas! ” tarė ant galo.
Užgautos mergaitės ir Juozui pagailo,
Ir toj valandoj neapkesdams giliai
Motiejaus, jau lūpas atverti norėjo.
510Jam švietė žnairiai iš akių spinduliai,
Bet čia netikėtai Jadvyga įėjo…
Kad būtų dabinusi, to neregėti!
Bet pats jai nebūtų galėjęs artista,
Ar ką beatimti, ar ką bepridėti:
515Gražių moteriškių čia taktas neklysta.
Šneka nesirišo, visus išmėginus
Takus; pats Motiejus, juokotis pradėjęs,
Nutilo; Jadvyga, lyg ko nusiminus,
Mažai tekalbėjo ir jos apginėjas.
520Savitarpyj vienas, kaip sako, tebus
Ar atbulas, ar įkyriai nešnekus,
Išdžiūsta kalbos turtingiausia vaga;
Palieka užkrėsti visi jo liga.
Tik Glinskis, kaip Goštauto tikras namiškis,
525Šiek tiek dar berišo netvarkią krūvelę,
Ant galo pasakė: „Šiandieną jiems kiškis,
Važiuojant į Aukštadvarį, paršokęs kelią;
Jau Juozas norėjęs sugrįžti namo,
Bet argi tiems burtams gali betikėti?”…
530Motiejus apsiėmė ankstų rytą
Tą baisią nelaimę šuviu atžavėti.
XI
Čia Mauša Rudbarzdis, pravėręs duris,
Jarmulką[51] nuvožęs, maldavo karštai:
„viesiausis — poneli! Juk prekė nukris,
535Aš moku brangiaus, kaip man gyvą matai!”
„Ta atilsio man nebeduos kirmėlė
Šiandieną” — lyg pykdamas Goštautas tarė,
Bet džiaugės: graži jo teliukų veislė
Žydeliui akis iš kaktos net išvarė.
540„Be reikalo, Mauša, neaušink burnos,
Kaip vien kakariku, taip vien kakariku
Dainuodams. Sakiau, ir nebus atmainos:
Jei nori derėtis, eik pirkti gvazdikų”.
(Jau buvo besakąs: keliauk prie mužikų).
545Rods, Mauša žinojo jau Goštauto būdą,
Nekart nuo jo pirkdamas gyvulį, grūdą;
Bet žydo nuo amžių jau toks papratimas[52]:
Ilgiaus paderės — bus laimesnis pirkimas.
Kad Goštautas, parprašęs savo svečius,
550Išėjo užbaigti derybas su žydu,
Jauniesiems, dar vingius padaręs kelius,
Lyg papūtė oras sveikesnis į vidų…
Susėdę arčiaus net juokuotis pradėjo;
O Jonas ir Juozas Jadvygai priminę
555Nebaigtą žeidimą[53], labai malonėjo
Išgirsti bent liekaną jo galutinę.
XII
Jadvygai sutikti ilgai nenorėjos,
Nors Glinskis ir Juozas taip prašė širdingai
Ji sakės, tik sau pianinu mokėjus
560Paskambint, ir tai gal nekartą klaidingai.
Kitiems nepapratus atdengti jausmų,
Ji žino: skaudu ir nelengva jai bus
Tą draugą prašnekinti tarp svetimų,
Kuriam užtikėjo slapčiausius sapnus.
565Bet veltui Jadvyga išsikalbinėjo!..
Kad jau įvairiausias spragas išmėgino,
Kad Juozas patsai padainuot prižadėjo,
Ant galo jau sėdosi prie pianino.
Užgavo akordus. Jų vienas už kito
570Skardžiai nuskambėjo tolyn, kaip gandai!…
Nutilo!.. Jai akys kaip žvaigždės nušvito;
Ant baltojo veido nuraudo skruostai.
Dabar lyg užplaukę balsai iš Dangaus.
Kaip verkiančios vilnys, siūbavo ir pynės.
575Tai diegė į širdį iš skausmo gilaus,
Tai monais[54] vaidinos skaisčiausios gražybės,
Tai nešė ramumą, kaip girios tėvynės!
Chopino noktiurnai! Kiek slepiat gilybės!
O, veltui nuo jūsų širdis kada gynės!
XIII
580
Dar ausyse gaudžia, neskamba balsai!
Nutilo!.. Neplojo Jadvygai nieks bravo.
Tik Angelas pralėkė, rodos, patsai!
Tik, rodos, par sapną krūtinės siūbavo.
Gal žodį be reikalo davė Rainys
585Dainuoti!.. Bet davė, ir jo nemainys!
Giliai atsiduso, lyg oro plačiaus
Norėdams pasemti iš savo krūtinės;
Ir žodžiai paplūdo kaskartą graudžiaus,
Tarytumei kanklės skambėjo auksinės:
*
*
XIV
590
Jadvygai ir žodžiai ir tono balsai
Patiko; net akys iš džiaugsmo žibėjo;
Tiktai užganėdintas[55] Juozas patsai
Nebuvo: jam stygos per jautriai skambėjo!
Ir, permainęs toną jausmingai malonų,
595Rimtai uždainavo jau vyrišku tonu:
*
*
*
Čia Juozui širdis taip pradėjo drebėti,
Kad balsas ant karto nutrūko suklydęs.
Dar buvo iš naujo norėjęs pradėti
Neužbaigtą giesmę, bet priešais išvydęs
600Jadvygą, jos ašarų pilnas akis,
Nutilo, tarytum sugautas vagis!
XV
„Mat kiškis neveltui prastai pranašavo;
O vis tai Motiejaus medžioklės padarė!
Štai varnos”, — įeidamas Goštautas tarė —
605Iš apmaudo porą žąsyčių pagavo”.
Jadvygai pagailo. Bet Goštautas buvo
Linksmesnis, nuo žydo atlupęs šimtinę!
Nemaž jų į Krokuvos iždą pakliuvo,
Ir toji, jis tikias, nebus paskutinė.
610Nors tiek, kaip bevaikis nabašniks Kmita,
Jisai akademijai duoti negali;
Bet tautišką mokslą sušelpt kai kada
Ir jis neužmiršta, jam nešdamas dalį.
„Pas mus po mokslavietes miršta dvasia!
615Vaikai nepažįsta tėvų praeigos[56]!
Ir žingsnis už žingsnio, visų akyse,
Užlieja verpetai maskolių bangos!
Vienoj’ tik dar Krokuvoj’ aukuras senas
Šventų palikimų šiek tiek bekūrenąs”.
620Netaip nusiminę vaikai aimanavo;
Bet Goštautą veltui užginčyt mėgino:
Jis vien tiktai galvą skurdžiai belingavo,
Sakydams: „Pas mus vien ištautinti žino!”
Todėl ir Motiejų į Krokuvą leis,
625Kad mokslą ten baigdams, pažintų tą kraštą,
Kursai nuo Jogailos, kultūros keliais,
Mums nešė brolystę, ir laisvę, ir raštą…
XVI
Svečiai išvažiavo. Jadvyga ilgai
Jų tarškantį briką akelėm’s lydėjo.
630Lyg rodos ko truko! Lyg digūs nagai,
Krūtinę surėmę, dilyn vis skaudėjo!
„Bet argi tai kunigu Juozas jau bus? —
Nubudusi klausė Jadvyga savęs —
Tur galvą nemenką, ant mokslo gabus,
635O mokslas su galva aukščiausiai išves.
Taip jautrią tur širdį, o žmonės, žinai,
Be meilės jam karštą atšaldys krūtinę;
Atvės idealai, gražiausi sapnai,
Žmonių melagystę nuo anksto pažinę.
640Jo alpstančią širdj ji žadint mokėtų,
Jam būtų gaivinančia ryto rasa,
Kaip Angelas-sargas karštai jį mylėtų,
Jo siekiams aukštiems atsidavus visa!
Ir vienas į kitą saldžiai pasirėmę,
645Bežengtų sau bendrą kelionę greta;
Iš meilės šaltinio sau galią pasėmę,
Nelenktų pečių po sunkiausia našta!”
XVII
Lyg tarsi iš miego pabudus ant galo,
Pati net pabūgusi savo sapnų,
650Jadvyga brindelių užsėdo prie stalo
Razgyti, bet kliuvo per daug atmainų!
Nesisekė darbas. O mintys vis bėgo
Kas kartą tos pačios, lyg tyčia kankino!…
Atsiminė: Juozui daugiausiai pamėgo
655Noktiurnas nuo „cis-mol”! Ir jau pianino
Akordus paėmus, iš naujo pradėjo
Kartoti Chopino noktiurną gražiausį;
Balsai užžavėti vėl supos, skambėjo
Ir skelbė tą skausmo ramumą švenčiausią,
660Kurs neturi žodžių, tik balsas stygų
Jį neša į Dangų nuo žemės vargų,
„Kodėl tai, Jadvyne, tau šitas patiko
Noktiurnas?” — atsiliepė tėvas ant galo —
Ar negut Rainys tuos garus tau paliko?
665Staigiai ne be reikalo veidas nubalo!
Girdėjau: ir Rainiui noktiurnas pamėgo;
Dukrele, vienok neužmiršk niekados:
Tarp jo ir tavęs begalinės prabėgo!
Ir jį išvaryk iš siaurutės galvos!”
670Motiejus, juokuodamas, buvo užvaręs,
„Būk žmonės vis lygūs: Adomo veislė!
O turtų užlopiama esant skylė!…”
Bet Goštautas rūstus, plačiai atidaręs
Akis, lyg jam žodžio pritruko gerklėj,
675Nuėjo sau gulti — labanakt — netaręs.
Trečioji giesmė
I
Pabudo iš miego nuraudę rytai.
Pakilo saulutė, bet dar neaukštai;
Dar braukia rasas nuo kasų;
O rasos, kaip perlai, ant lapų sužibo,
680Vainikų galvelės prie žemės nudribo
Ir spindi, kaip šimtas varsų.
Pasveikino rytą budrus viturys.
Kas kartą išveizdi aiškinus pagirys[57];
O saulė vis lipa aukščiaus.
685Keli spinduliai net ir langą užgavo,
Per medžių šakas nedrąsiai sužaibavo
Ir žiūri į vidų skaisčiaus.
Bet veltui bežiūri skaisčiaus spinduliai:
Dar Juozas ir Jonas tebmiega giliai;
690Net Ruzė Glinskiutė pikta:
Seniai pasirėdė gražiais perkeliniais,
Žiedais užsimaustė šviesiai misinginiais,
Ant galo atauš arbata.
Ar žadinti, Glinskienė jau nebežino;
695Du kartus sukosyti, rods, pamėgino,
Bet jų nepaleidžia miegai.
Lyg, rodos, ir gaila jų sapną baidyti:
Jau išnaktos buvo, o šviesą matyti
Pas juos buvo vakar ilgai.
700
Tikrai, apie ką taip ilgai jie kalbėjos,
Žinoti Ruzytei labai jau norėjos,
Bet kas tenai juos besupras?
Tik, rodosi, brolis kalbėjo už du,
O Juozas iš reto: „Aš noriu, žadu;
705Bet kaip? Jei bent Dievas išras”…
II
„Na, vyrai!” — Atsiliepė Glinskis storai —
Taip miegant juk gal užsivesti perai!
Iš miego nei mano žmona
Neišsuka sviesto, o juk indaroką[58]
710Aukštai pasiraičiusi, suktis moka.
Gana bekirmyti, gana!”
Užgėdinti vyrai iš lovų kuliais
Išvirto, o saulė skaisčiais spinduliais
Tiesiog į akis jiems žiūrėjo.
715„Ir mano jau boboms belaukt nusibodo;
Važiuot į bažnyčią jau laikas išrodo:
Nemaž ten žmonių nubildėjo
Šiandieną, vyručiai, vaikų Atvilkys;[59]
O jūs besivartot, kaip lauže lokys!“
720Vis Glinskis jiems varė nuo galo:
„Už Kauną atlupote skolą šiandieną:
Gal vakaruot teko ten naktį ne vieną;
Bet marš, nusiprausę, prie stalo!”
„Kalbi nežinodamas, — tarė pati[60] —
725Paklausk, kada prigulė vakar? Kiti
Seniai jau miegojo saldžiai.
Bepumpi, kaip ubagas pupų sau puodą
Pabėrus: užmigt ne tik mokslas neduoda:
Pasiekia visur rūpesčiai”.
730
„Kas žmoniškai šneka, iš karto suprasi!
Pačios, pasivožęs po puodu, nerasi…
Tokios kaip manoji sena!
Kokie rūpesčiai tiems beūsiams tikrai?
Nevaišino Aukštadvario ponas gerai?
735Ar apdavė kuo mergina?”
Čia pažvelgė Ruzė į Juozą slapčia.
Tas gėrė arbatą, esąs kaip ne čia:
Tylėjo, kaip žemę pardavęs!
Lyg dilktelė Ruzei kas širdį kiaurai:
740Nejau būtų Juozas jai šiąnakt tikrai
Be reikalo prisisapnavęs?
III
Bildėjo ir rūko nuo ryto keliai.
Kieno kiek įmanomi buvo arkliai,
Tas porą pavalkais užkinkė;
745Pėsčiųjų, kaip gulbių, devyni pulkai;
(Nuo jų apdarų marguliavo takai)
Žingsniavo, būriais susirinkę.
Ant vyrų daugiausiai sermėgos milinės;
Mergaičių gi jupos margai čerkasinės[61],
750O rūtos dabina kasas.
Į Užventį plaukė! Ant kalno kapai,
Ir bonės[62] raudonos, ir graudūs varpai
Dievotes[63] suprašė visas.
Pratėgminės dvarponių minkštos karietos
755Ikšioliai netrinksi: bažnyčioje vietos
Už auksiną vis atsiras:
Sulėkusiems ponams pusiau tik sumos
Vis švaicorius vietą lazda iškamos,
Daužydams sermėgiams kupras.
760
Ne ko ir Šokaičiams iš anksto skubėti;
Ar negut paskui kad piktai beminėti
Tą vyskupą mūsų Valančių,
Kurs, būk tik valstiečių žiūrėdams naudos,
Prisakė į vietą paliokų[64] maldos
765Lietuviškai vesti ražančių.
Lietuvišką maldą supranta visi:
Ir dvarponis drūtas ir vargšai basi.
Bajoras vienok sugaravęs
Berūgsta: bažnyčia per tą užvedimą
770Jo griaunanti šventą tėvų palikimą,
Kurs polską liežuvį[65] jam davęs.
IV
Jei Dievui tik lūpų užtenka garbės,
Žemaičiai kaip žvaigždės danguj žibės,
Jų balsas padanges aplėks:
775Ar gieda ražančių, ar šventą Antaną;
Ar valandas apie Švenčiausiąją Paną,
Jų nieks, iš tiesų, neužrėks.
Bet maldai ir širdį jie turi nešaltą;
Ledais tik paviršių laiko apkaltą;
780Ji tirpsta per „Šventas Dieve!”
Ji tirpsta ir Vilniuj tarp Vartų Ašmens[66],
Šventoj Kalvarijoj ir kur ant akmens
Panelė graudi Šidlave.
Bet visą širdies jų suprasti jautrumą
785Tada tik, kad „Pulkim ant kelių” per sumą
Užtraukia Bažnyčia visa!
Kad dreba net sienos nuo balso ir griausmo.
O griešninkams ašaros veržias iš skausmo
Ir krinta, kaip Dievo rasa.
790
Taip jausti ir melstis tik tie vien tegali,
Kuriems nuo senovės nelepintą šalį
Beglostė vargai ir vargai!
Ir žudė kryžiuočiai, ir baudžiavos spaudė,
Ir kraujo, ir ašarų upės bemaudė,
795Ir kalė žabangus draugai!
V
Tą giesmę, Strazdelio ne kaip išgalvotą.
Tą „Pulkim ant kelių” tiek kartų giedotą
Rainys iš pat mažo girdėjo!
Šiandieną vienok taip kita jam išrodė:
800Kiekvienas jos posmas jam širdį lyg skrodė,
Ir ašara akyse žibėjo.
Štai žmonės-pavargeliai meldžia malonės!
Ir jam iš krūtinės nors n'eina dejonės,
Bet kelias ne rožėmis klojas.
805Dar užvakar buvo gražaus pašaukimo
Jam kelias taip aiškus; dabar apšvietimo
Maldauja, ant kryžkelio stojos.
Ne tai kad tikrai nežinotų, kur žengti;
Bet skaudančią širdį nelengva palenkti:
810Gali tik ją laužti, kaip plieną!
Kad norints bent protas jau aiškiai prašnektų!
Dar Juozui šiandieną jo balso užtektų!
O, rodos, užtektų šiandieną!
Ir Viešpats išklausė jo švento meldimo;
815Štai Juozui pagailo gražaus pašaukimo:
Suaugo su juo nuo mažens!
Net apjuoką kartais už jį iškentėjęs.
Ar gal jį bemėtyt, kaip pagirio vėjas
Kad blaško lapus ant rudens?
VI
820
Kad „Pulkim ant kelių” nustojo beužti,
Ir „Gloria” dūdos jau paėmė pūsti.
Pakėlė ir Juozas akis.
Praslinko šalia tada Goštautai dvieji:
Tai buvo Jadvyga su broliu Motiejum,
825Bet ją tiktai matė užvis!
Kas stojosi Juozui tadą, pats nežino;
Tik veltui jau melstis nekartą mėgino;
Jo mintys vis klydo ir mišo.
Tai, rodės, iš jo besityčios Juška!
830Tai širdį lyg dilgė erškėčių šaka!
Tai, rodės, kas pančiais surišo!
O kartas nuo karto vis grįžo mintis,
Kaip ta paslapti[67] pelenuos kibirkštis,
Kad, vėjui papūtus, atgija:
835Jadvyga… Ji čia! Bet nuliūdus jinai!
Ar jau, angelėli, ir tu pažinai
Skaudžiausią širdies kalaviją?
Dar pažvelgė kartą… Jau viską užmiršo!
Ir jausmas vienintelis paėmė viršų:
840Nebuvo tai meilė! Oi, ne!
Tai buvo tas broliškas gailesčio jausmas,
Kuriam mylimosios daugiaus sopa skausmas,
Kaip savo, užslėptas dugne!
VII
Suma jau pasibaigė. Vienas už kito
845Bajorai pro žmones laukan išsirito;
Poroms klebonijon betraukė.
Vikarijus šaukė pamokslą griaudingą;
Sutrynė nevieną širdelę jausmingą!…
Bet ponai pamokslų nelaukia.
850
Nors Juozas bažnyčios apleist neskubėjo,
Vienok iš pamokslo nedaug ką girdėjo:
Kitur jo beskraido mintis
Jis žino: dabar pas kleboną pilnai
Svečių susirinko, turbūt ir jinai!…
855Ten traukte jį traukia širdis.
Seniuką kleboną aplanko visi:
Godoja[68] jį ponai ir vargšai basi;
Visiems atdari jo namai.
Pas jį ir ant sūdo vis eina kas dieną;
860Kaip tėvas skaudžiai jis apšaukia ne vieną.
Bet vėl atsileidžia ūmai[69].
Šiandieną svečių nemažai susirinko;
Pirmiemsiems vežėjai štai arklius bekinko.
Asesorius kunigus skaito:
865Atvykti be bilielo jiems nevalia!…
Bet gerą urėdą[70] prieisi šalia,
Jei jis nuo degtinės apkaito.
VIII
„Per daug dievobaimingas tamsta esi!”
Atsiliepė Ruze. — Štai laukiam visi
870Mes tamstos seniai… net prailgo!”
„Norėjau — atsakė Rainys — paklausyti,
Kaip sakos pamokslas; juk rasit sakyti
Pačiam prisieis neužilgo”.
Jadvyga į Juozą čia taip pažiūrėjo.
875Kad tas net prisiekti širdyj panorėjo
Daugiaus nesijuokti niekados.
Motiejus, kurs apžado tokio nedarė,
Bemaž kone verkti Ruzytę privarė
Užtai, kad nežiūr ta mados:
880
„Dabar mat panelės kitoniškai klastos.
Ir uodegas išpučia kaimiškos prastos…
Ne rožės iš dangiško daržo!” —
„Iš Dievo malonės! — Glinskytė stebėjos —
Tai ar apsileisti!… Kaip sodžių verpėjos,
885Kurios net stuomens nesuvaržo!”.
„Na, gražios merginos! Gana jaunikaičius
Iš kelio klaidinti! Seniai į Sokaičius
Žiūrėdami žvengia arkliai!”
Namo juos beragindams Glinskis sušuko:
890Skilvys mat išalkęs jam grobus susuko
Po pilvą net kurkia pypliai.
Nors davė klebonas stiklelį išmesti,
Per tai tik gavai įkiriaus pasigesti
Žalibarščių[71] ir lašinių!
895„Gana jau besoti!” — Jį Glinskienė mokė, —
Nors kartą bent liaukis su pasaka tokia!
Net gėda kaimiečių-žmonių”.
IX
Nors Ruzei Motiejus gana įkyrėjo.
Vienok kad į kelią jai ruoštis padėjo,
900Pritūpčiodams dar mandagiai,
Mergaitei širdelė minkšta atsileido,
Skruostai net užkaito ant apskrito veido
Ir akys nušvito smagiai.
Užmiršo tada, kas jai šiąnakt sapnavos;
905Ir taip su Motiejum meiliai šnekučiavos,
Kad rodės ir tam nusibos.
Jadvygai ir Juozui vieniems pasilikus,
Akims jų netyčia bailiai susitikus,
Ant karto[72] pritruko kalbos.
910
Pritruko ant karto kalbos ir drąsos!
Taip merkias ant karto žmogus nuo šviesos,
Kad trykšta tiesiog spinduliai;
Bet akys daugiaus, nekaip žodžiai, atdengia:
Giliaus jos į širdį nedrąsią nužengia.
915Nekaip iškalbingi piršliai.
Jadvyga ir Juozas nedaug sau pasakė:
Bet širdys gana sutartingai jiems plakė
Ir veltui drovėjos aikštės:
Abudu suprato kiaurai širdimi,
920Jog sau nebebus niekados svetimi,
Ar džiaugsis kada ar kentės.
„Mus tamsta per vasarą dar aplankysi? —
Užklausė Jadvyga — juk gal atsiminsi
Našlaičių ir savo draugų?”
925„Vargiai begalėsiu — atsakė Rainys —
Per puikūs čia rūmai, o aš vargdienys!
Man lemtas vien kelias vargų!”
X
Atsakymas dūrė Jadvygai į širdį:
Nuo Juozo šiandieną tą patį ji girdi,
930Ką vakar nuo tėvo girdėjo;
Nejaugi Motiejaus tai neatsargus
Liežuvis čia būtų prikišęs nagus?
Tikėkis ko gero nuo vėjo!
O, kiekgi tai kartų kančia ir juokai
935Greta sau bendrauja ir rišas paikai!
Ir veltui ieškotum pradžios:
Taip buvo per amžius! Taip buvo ir bus.
Ant sau prieštaravimų svietas gabus;
Ant paiko čia nėra valdžios!
940
Bet ne! Rodos brolis tėčiau ją užtartų:
Net tėvui pačiam jis išdrįsta tiek kartų
Užginčyt, n'apkęsdams skriaudos;
Nors nėra tarp brolio ir jos atvirumo,
Nors juokias nekart iš sesutės jautrumo,
945Bet jos nenuskriaus niekados.
Tos abejos mintys Jadvygą kankino
Per ištisą kelią, ir veltui mėgino
Į brolį linksmiau ji prašnekti;
Šneka nesirišo: nelengva kalbėti!
950Per prievartą širdžiai nelengva tikėti!
Nelengva, kas plyšo, susegti!
Nebuvo taip pat ir Motiejus šnekus.
Gal baltas tam murksantis oras sunkus?
Nes debesys dangų aptraukė:
955Nekrinta iš aukšto ikšiolei lašai,
Bet debesys juodos praskydo palšai
Ir vien tik griaustinio belaukė.
Nušvito žaibais pagirys vakarinis;
Sugriovė šių metų pirmasis griaustinis, .
960Ir griauna, ir greit nenustos.
Pabiro lašai vis kaskart didesni;
Ir štai jau upeliai šimtais tekini
Į prieglobstį bėga Ventos.
XI
Laimingas, kursai apsiverkti dar gali:
965Aplengvins jam ašaros skausmo nors dalį!
Laimingas, kam ašaros krinta!
Taip debesys murgso ant palšo dangaus;
Bet iš po lietaus, su perkūnais staigaus,
Dangtis lyg kad veidas nušvinta.
970
Laimingas tasai, kurs tarp žemės vargų
Sau draugą sutiko iš šimto draugų
Ir gali jam širdį atverti!
Laimingas! Lengviaus jam kentėti tada!
Taip vieno našta, ant dvieju užmesta,
975Negal taip pečių benusverti!
Bet Juozas Rainys nuo mažens niekados
Nei skųstis, nei ašarom's savo skundos,
Kaip vaško, tirpyt nemegino:
Kaip ežero stiklas — jo veidas ramus!
980Kaip užtvenktą upę, karčiausius skausmus
Jis savo širdyj užrakino!
Prieš vieną tik Glinskį, tą draugą širdies.
Jisai neturėjo ikšiol paslapties;
Šiandieną ir tas neišklaus,
985Kas Juozo širdyj? Tik kad viskas sumigs,
Tik vienos nemiegančios žvaigždės paliks
Klausytis jo skausmo gilaus.
„Kame mano brangūs jaunystės sapnai?
Kame tie padangėmis skrydę sparnai?
990Kur aukštas, gražus pašaukimas?
Kaip šalčio užgauti pavyto žiedai!
Lyg debesys tamsios užtraukė juodai!
Beliko tiktai atminimas!”
„Tik vien atminimas!… Ir tas nepaliaus
995Kaip sąžinė griaužti! Kur žengti toliaus,
Kas man beparodys, oi, kas?
Kaip silpnas keleivis ant kryžkelio stojąs!
Kaip, kruša javus bekapojant artojas,
Taip aš benuleidžiu rankas”.
1000
„Kame mano galia, kuriai įtikėjau?
Kaip milžinas žengti par audrą žadėjau
Ir vargti dėl gero kitų!…
Silpnos moteriškės akių spinduliai
Užšvitę įsmigo į širdį giliai…
1005Ir tiek po visų apžadų!”
„Matušė brangiausia! Kaip graudūs varpai
Tau bus ta žinia! Kad man lopšį supai,
Nemigus per kiauras naktis,
Kad leidai į mokslą paskui ant skolos,
1010Ne tos betikėjais sulaukt valandos!
Linksmesnė tau švietė viltis!”
„Bet argi jau viskas kaip sapnas išnyko?
Nejau ant švenčiausio, brangaus man dalyko
Paženklint kryželį palieka?
1015Ir vis, ko taip troškau, dienas beskaičiau…
Kur mano vienintelį tikslą mačiau…
Tai viskas pavirstų į nieką?”
„Bet ką? Ar aš nendrė, belankstoma vėjo?
Ar veltui draugai visados man tikėjo?
1020Ir milžinu tankiai vadino?
Silpnos moteriškės akies spinduliai!…
Svajonės tuščios svetimi sopuliai!…
Ir viską ant karto naikina?”
„Nekrūpčiočiau, regis, nuo griausmo, žaibų
1025Nei audros kaukimo, žmonių nelabų,
Nei priešų nuožmiausios gaujos!
Kaip milžinas stočiau į atvirą kovą,
Aprinkdamas Viešpatį sau už vadovą!
Bet jos… O, taip gaila man jos!”
1030
„Tai angelas, rodos, iš apskričio kito,
Kurs veidu aušros netikėtai užšvito
Ir naują man praneša šalį.
Kas jausmų gilybė! Kiek veide skundos!…
„O ne! Dėl manęs ji kentėt niekados…
1035Kentėt dėl manęs ji negali!”
*
Ir kas do naktis! Kaip žvaigžgėta, graži!
Užmigo ir paukščiai, ir žmonės visi;
Tik mėnuo per dangų riedėjo:
Tik angelas, įmigio pasiuntinys,
1040Per sodžius beskrydo! Tik vienas Rainys
Akių iki šiol nesudėjo!
Ketvirtoji giesmė
I
Tiek darbo padėjus! Naktų nemiegojus!..
Tarp baimės greta ir vilties ir drąsos!..
Ant slenksčio gyvatos naujos atsistojus,
1045dienos susilaukus liuosos,
Kiek aušta ant karto drąsiausių sapnų!
Kiek gema[73] užmanymų! Saulė pati
Kitaip, rodos, šviečia ant tų milžinų:
siaura net pasaulė plati!
1050
Liuosi nebužilgo studentai! Besems
Tą išmintį gilią, kur mokslo žinovai
Iš katedrų skaito, ir ką tik nulems…
o, rods, tai ne Kauno vadovai!
„O man — sako Jakštas Smigeikai — ir Kauno
1055Tarytumei gaila! Žmogus čia išvarė
Kliasas ir svajojo! Čia Nemuno srauno”…
„E, urvas!” — Ažukalnis tarė.
„Ne urvas! Bet visgi išpultų[74] ką veikti” —
Užmanymu pilnas Smigeika sakyti
1060Pradėjo: „Gal laikraštį reiktų įsteigti,
kad žmones pirmyn pavaryti?”
„Na vyrai, už mūsų gražias lietuvaites
išlenkime stiklą! — čia Tumas sušuko, —
„Apleisme našlaites dėl mokslo dievaitės:
1065oi, teks pasigest joms Kaziuko!”
Ir ėmęs niūniuoti: „Sudiev mylimoji”
Per petį žiūrėdamas, Daugirdo klausė:
„Ei ką, balandėli Kaziuk, bedumoji?
ar vėl gal kokioji gražiausia?..“
1070
Kazys neatsakė nei žodžio į tą,
Tik šaipės. Rainys prakalbėjo tada:
„Jau skirstytis laikas! Į kelią ryte!..
gal teks susitikti kada”.
II
Dar vakar gimnazijos buvę vaikai,
1075Direktoriaus seno drausmės pribijoję, —
Šiandieną jau vyrai!.. Drąsiausi takai
svajojas jaunoj jų galvoje!
Užbaigę ant galo vargingas kliasas,
Aplieję krūvelėj gražioj atestatus,
1080Ryto po šalis išsiskirstę visas,
kur veda užmanymai platūs,
Ar vėlei netyčia kada susitiks,
Sulinkę ant tako siauručio po metų?
Ar vardas kieno, nenuskendęs, išliks
1085kaip valtis vikri iš verpetų[75]?..
Kas žino? Sudiev, jus gražiausiosios dienos!
Ir Kauno pakalnių išminti takeliai!
Ir jūsų, gimnazijos paprastos sienos!
ir jūs, ne per sunkūs vargeliai!
1090
Laimingas tasai, kurs bent žino, nuo ko
Kelionę pradėt į nežinomą šalį!
Rainys pas tėvus iš važiuoja ryto,
bet ko betikėtis ten gali?
III
Malonios ir puikios pakalnės Dubysos,
1095Išpintos žemčiūgų vainikais margai!
Šalis, kur užaugau! Kur atmintys visos
graudingos, kaip mūsų vargai!
Banguoja Dubysa blaiviai vilnimis,
O beržas našlaitis nuleidęs šakas,
1100Kad švinta rytai ir išblykšta naktis,
jai beria sidabro rasas.
Ne rasos, tai graudžios jam ašaros byra!
Bet veltui šakas garbiniais apdabins[76]:
Dubysa jau myli… bet tolimą vyrį:
1105vien Nemunas ją apkabins.
Lietuvės neieško, kaip vilnys Dubysos,
Sau meilės už kalnų, už girių tamsių;
Bet meilę ir širdį atranda ne visos,
nes bėga lietuviai nuo jų.
1110
Kur Temzė, Laba, Amazonė plačioji,
Ten skursta lietuviai nuvargę kelius.
Kur Varšuvos miestas, Maskva tolimoji,
ten spaudžia juos mokslais giliais.
Lietuvės, kur vilnys Dubysos banguoja,
1115Sau rūtomis pina geltąsias kasas;
Kad pradalges[77] grėbia, graudžiai uždainuoja,
bet širdį jų kas besupras?
Ir eina tos dainos per Lietuvą mūsų,
Kaip Nemuno mielo blaivioji vilnis!
1120Joms pritaria balsas nuo Kuršo ir Prūsų;
jų klausos nutilus naktis.
Kaip rausta jurginai ir rūtos žaliuoja
Ir pina Dubysos pakrančius margai,
Taip žydi Lietuvės, bet liūdnai dainuoja,
1125nes spaudžia jų šalį vargai.
IV
Bet kas jau Onytei Rainių beprilygtų?
Kaip spindančioš rasos — akių spinduliai!
Ar kam taip ir širdis pravirkdint pavyktų,
kaip jai, kad užgieda graudžiai!
1130
Štai pradalges grėbia, į kupečius deda
Ir dainas ringuoja mergaičių pulkai;
Jų tarpe Onytė pirmobalsį veda,
ir skamba nuo dainų laukai.
*
Trys sesutės grėbia šieną;Ne tiek grėbia, kiek dūmoja:Turi brolį tą tik vieną,Ir tas vienas joms išjoja.Oi, gegutė, tu raiboji!Kam tau balsas taip verksmingas?Oi, sesutė, ko vaitoji?Ar jau skausmas taip širdingas?
V
Dar gaudžia balsai; bet mergaitės nutilo,
1135Vien skubina ritintį džiūstantį šieną;
Kodėl? Vakarų debesis neužkilo,
kad giedrą užtemdytų dieną!
„Kodėl tai Onytė taip liūdnai vedžioja?”
Užklausė priėjusi Vanda Juškytė.
1140„Ar gaila, kad saulė įspindus giedroja?
kad džiūsta žvangučiai pavytę?”
„Kas volungei liepia verksmingai dejuoti?”
Atsakė Onytė: „Ar beržui šakas
Nuleisti!.. Taip širdžiai sunku nedainuoti,
1145o jausmo kas pradžią suras?”
„Laimingas, kas jausmams išreikšti gabus:
Jie tirpsta tada kaip ant saulės ledai!
Kas gali nors verkti, tam ašaros bus
kaip balsimo brangūs žiedai!”
1150
Tik galvą ant to palingavo Onytė.
„Be reikalo — tarė ant galo — panytė
Taip kalba, lyg rodos tikrai nusiminus,
o vargo sunkaus nepažinus.
Kas kitas mums vargšams: štai saulė nuo ryto
1155Mums kepina galvas! Ir rankos pūslėtos!
Todėl, kaip tai pievai, ir veidas pavyto,
ir dainos iš skausmo pradėtos!”
VI
Čia Vanda, į šalį pažvelgus, užklausė:
„O brolis ar dar nepagrįžo viešėti?
1160Dabar išsipildys valia jo karščiausia:
sutoną galės bedėvėti!”
„Taip juoktis iš mūsų varguolių kančios”,
Prašneko Onytė ligšiol nedrąsi:
„Nereiktų tikrai! Ne be tamstos kalčios
1165tas viskas!… Taip sako visi.
Panytė sau juokias! O mūsų matutė
Štai rausta. Tikrai nelaimingas ir brolis:
Juk tie, ką dabar jam apsupo galvutę,
išjuokę, paskui atsitolins“.
1170
„Nugrimzdę į skolą — Laurynas prašneko
Priėjęs — Tikėjomės: Juozas mums skylę
Užlopys. Duonelės ikšiol dar užteko
šiaip taip, bet štai brolis užvylė[78]!
Panele! Tikrai neklaidink nelaimingo
1175Mums brolio! Juk skriaudą nemažą darai!
Taip sunkūs laikai! Ir šeimyną pabringo,
o čia dar namai pragarai!
Ko gero, o to jau tikrai netikėjos
Nabašninkas mūsų tėtušis nuo ponų!
1180Kad tamsta begarbins davatkos-skelbėjos,
ar bus tai klausytis malonu?”
VII
Juškytė, akis atidarius plačiai,
Stebėjos ir savo ausims netikėjo!
Jai veidas tai raudo, tai blyško rūsčiai,
1185nors nieko suprast negalėjo.
Suprato tiktai, jog kas nors atsitiko
Su Juozu. Bet kas? Ko jie nori nuo jos?
Pats būdas kalbos jai skaudžiai nepatiko:
juk ji ne mergaitė vejos!
1190
Kad Juozas per vasarą lankos dvare,
Kad Rainio nabašninką tėvas sodino
Į stalą, tai jiems mat išaugo, aure!
ragai!… ir ribos nebežino?
„Ko norite, žmonės, nuo mano galvos
1195Ir ko susiraukę? — užklausė šaltai —
Ar negut gal vištgaidys ant šąšlavos[79]
prieš lietų pragydo keistai?”
Ir nieko nelaukus, gentis Bilazaro
Namo atsisuko. „Nepyk taip, panyte!
1200Mums skausmas, ne apmaudas lūpas atdaro!”
ją šnekint mėgino Onytė.
„Juk kunigu brolis tegul sau neliktų!
Nelengvas tai žingsnis — tarnystė Bažnyčios!
Man rūpi, kad viltyse neapsiriktų:
1205juk žmonės paskui besityčios!”
„Begaišus tik!” — seseriai tarė Laurynas —
Nežūsme, jei Dievas tik gyvus laikys;
O tamstos dvare laukia mūsų vaikinas
ir sielvartas pats apsakys!”
VIII
1210
Juškytei ant laimės išgirsti neteko
Lauryno, bet viską suprasti pradėjo;
Rūstybė, kaip upė, palengva nuseko,
širdyj vien tik juoktis norėjo.
„Tai Juozas į kunigus eit neketina?
1215Dėl jos tai? Ir ji nepasergėjo to?
Jo būdas slaptus mat jam lūpas rakina!
reikės jį prašnekint rytoj.
„Jai taip žingeidu, kaip tai meilės jam žodžiai;
Ilgai pasislėpę, ant galo prašneks?
1220Ne taip, kaip Mankauskiui, kurs girias nubodžiai
ne kartą: „Jam Vandos užteks!”
„Už Juozą tekėti? O ne! Niekada!
Juk ji ne kaimietė, jis pats tur suprasti;
Bet jo paklausyti šnekos kai kada —
1225tai auksą, tarytum, atkasti!”
Kas širdį žmogaus besuprasti galės?
Ji mainos, kaip margos padangės nuo vėjo;
Bet neina paveju: ir tą pamylės,
kurio užkariauti nespėjo.
IX
1230
Širdis be karionės nemoka mylėti:
Be kliūčių ji gęsta dvasia kibirkšties!
Kur lengva mylėti, nereikia kentėti,
ten rankos jinai neišties.
Kas skausmo, nemigos naktims, nepažino,
1235Kas nesliepė riedančių ašarų savo,
Kas savo širdies sopuliais nemarino,
tas meilę sapnuot tesapnavo.
Tas laimei pasiekti gal ranką išties,
Kaip kūdikis menkas, drebėdams bailiai!
1240Nevertas! Jis rakto neras nuo širdies,
bet jo neužmuš sopuliai.
Ant žemės plačios neišlepę vaikai!
Jiems kaulų ant tako gana pamestų!
Laimingi! Jų meilei taip reikia menkai:
1245nežino jie norų aukštų!
Kad Juozas jau taip neužilgo ketino
Į kunigus stoti, Juškytei pagailo;
Dabar gi, kad paslaptį visą jo žino,
jai juokas iš gailesčio kvailo.
1250
Už jo ištekėti! O, ne! Niekados!
Ir Juozas patsai juk suprasti tat gali,
Išklausius tada jo širdingos maldos,
nusuks sau juokais ją į šalį.
Ir linksma, kaip paukštis pabudęs iš ryto,
1255Pakėlusi jupą, namo beskubėjo;
Aplinkui lig pagirio neužmatyto
šienpjutė pakvipus krutėjo.
X
Nuo Girvanių dvaro lig pagirio tęsias
Baltais dobilėliais išpintas žolynas;
1260Aplinkui, kur žiūri, po pievas plačiąsias
tarytum sujudęs skruzdynas.
Ant dalgių palinkę antai šienpjoviai,
Tarytum, mėgina vis kirsti plačiaus;
Išvydusi mirtį žolė pusgyviai
1265lyg prašo: „Greičiaus, bent greičiaus!”
Kaip vilnys ant marių nuo milžino vėjo,
Taip pradalgės guldos ant pievos žalios;
Pakritę vainikai gardžiaus sukvepėjo,
rasos pasigeidę gailios.
1270
Tenai ant kalvos bedainuodami krauna
Mergaitės ir vyrai plačius vežimus;
Paraudusius skruostus jiems prakaitas plauna,
bet veidas sau linksmas, ramus.
„Sakyk man, Petruk?” — pasipuošusi rūta
1275Užklausė Barbutė, primindama pleką:
Tikrai gi senovėje vilktakių būta?
Kaip musų senoliai dar šneka”.
„A, Dievas juos žino! Būk daugel galėję
Senovės žavėtojai!” smeigdamas šakę
1280Į kupetį šieno, Petrukas atsakė:
„ir žmones užkeikti mokėję.
Į mišką paleisdavę staugti vilkais
Net visą vestuvių būk susirinkimą!…
Ant galo ir žmonės net mūsų laikais
1285juk gauna žvėrių pagimimą!“
„Ir meilė būk esanti amžina bėda —
Šnekėjo Barbutė — Iš proto išvaro,
Kaip Šatrijos raganos širdį išėda
ir žmogų paguldo ant maro”.
1290
„Padėk Dieve! — tarė Juškytė pro šalį —
Dailiai gi vežimą, bemokanti minti
Barbutė! Iš tikro tekėti jau gali!
ir laikas Barbora vadinti!”
XI
Nelaukus atsakymo, Vanda kiekvieną
1295Pro šalį prašnekant meiliai neapleido.
Nežino, kodėl. Bet jai linksma šiandieną:
net šypsosi akys iš veido.
*
Bet štai jau ir Girvainių dvaras antai!
Sulinkęs į žemę, tarytumei, lūžta;
1300Išbaltintas sienas iš tolo matai
lyg vištą, apžergusią gūžtą[80].
Aplinkui sodelis; ties durų išbėgo
Du topeliai; langus lig pusės užgožė
Akacijų, krūmai; jų tarpus pamėgo
1305serbentas ir raustanti rožė.
Apsukus sodelį, Juškytė norėjo
Į kambarį savo patekti slapčia,
Švariaus pasipuošti: šiandieną reikėjo
juk jai pasirodyt gražia.
1310
Pasakius tikrai, kartą jai pirmutinį
Į galvą atėjo, kad Juozui patiktų;
Bent kartą jai noris jau gal paskutinį
jam įspūdį gražų palikti.
Bet pėdsakus šunys, iš tolo pamatę
1315Mieliausiąją savo globėją-panelę
Ir lojimu jos pasitikti įpratę,
nudžiugę, užbėgo jai kelią.
Juška su pačia apie Juozą šnekėjo,
Kad šunys „vamt, vamt” ant saviškių sulojo;
1320Pro langą galinį lyg kas subildėjo:
tur būti Mankauskis atjojo.
Nors ponia Juškienė ir mėgsta pamigti,
Vienok jau nuo priešpiečių apsirėdyti
Papratus: „Tu, tėvai, bėk, tarė, sutikti;
1325aš šoksiu bent apsiklastyti”.
XII
„Tai tu, mano Vandzia! Tikėjaus ko kito! —
Atsiliepė tėvas — Kame gi buvai?
Pas mus ponas Juozas, kaip suvis, įkrito,
o tu lyg kad tyčia žuvai!
1330
Norėjau bent kiek užturėti; kaip vėjas
Įpuolė; lyg vandeniu karštu aplietas:
Tiktai atsisveikinti, sakos, atėjęs!…
žinai jį: kaip titnagas kietas!…
Palauk, sakau, Vandos, būk žmogus ant galo!
1335Su ja atsisveikink!… Jam tik apsiniaukė
Išvargintas veidas; paskui lyg nubalo!…
kodėl jis tavęs nepalaukė?
Bet aš apsakiau tau ne viską pilnai:
Štai šįmet gimnaziją pabaigė jis…
1340Bet rasit tu viską geriausiai žinai?” —
čia pažvelgė jai į akis.
Akies neprimerkus, mina nekalčiausia —
„Na, žinoma — tarė — turbūt įsitraukė
Į kunigo kailį!”. Širdyje gi klausė:
1345„kodėl gi tai jos nepalaukė?”
„Užtat gi kad ne! Išvažiuoja tiesos
Mokintis į Varšuvą! — ėmė sakyti
Juška — Nors pritrūkti ir plutos[81] sausos
gal teksią!… Bet ką bedaryti!
1350
Kaip būsią paskiaus, jis nežinąs; tik žinąs:
į kunigus eiti šiandieną negali…
Per vasarą uždarbį gauti ketinąs,
kur nors išvažiavęs į šalį.
Paskolint pasiūliau jam pinigų;
1355(Žinai, ir pas mus nedaug jų visai)
Vienok atsisakė: nebijąs vargų;
galįs užsidirbti patsai.
Šiaip taip pakalbėjau, vaikus Bilazaro
Prie mokslo beit kiek lig rudens prižiūrėti:
1360Tas mokslo jaunuomenei užrašus daro,
ir Juozui galės jis padėti”.
Penktoji giesmė
I
Idėjos, jei didžios, nemiršta kaip žmonės;
Tik neina kaip saulė, be skausmo karionės:
Jos mėto ne kartą žaibus!
1365Užtat gi, kad saulė nušvis ant dangaus,
Nustelbę diegai dar sveikiaus atsigaus,
Jų vaisius palaimintas bus.
Atėnų ir Spartos pagirtini sūnūs,
Atminę garsius pranokėjų galiūnus,
1370Iš amžino miego pakyla!
Ir veltui Islamas; galybe puikus,
Prieš Graikiją siunčia jančarų[82] pulkus,
Štai pančiai nelaisviams jau dyla!
Pabudo ir slavai. Kosovo[83] kapai.
1375Tarytum tėvų užžavėti varpai,
Prabylo ir širdis sukratė:
Nudžiugo Moldava, Morica raudojus,
Srauniaus išsibėgo nuo Alpių Dunojus,
Kad tekančią aušrą užmatė.
1380Ir vengrui jau raustanti laisvė patiko:
Jis Stepono švento geidauja vainiko
Ant savo karaliaus galvos;
Slovakai, Lužičai ir net Pamarys,
Net suomių granitus aplankęs šiaurys
1385Už laisvę betrokšta kovos.
Laimėkite jaunos pakylančios šalys!
Už laisvę kariauti padės Visagalis!
Drąsiai už tėvynę į kovą!
Nors spėkos[84] gal silpnos, bet stipri dvasia:
1390Kas eina su meile, su širdžia didžia,
Tam Viešpats bus pats per vadovą.
Vardai jūsų garsūs per amžius skambės,
Ir sūnūs sūnums, jūsų darbus apsakę,
1395Didžiuosis ir, sau panorėję garbės,
Į darbą sustos, kaip tėvų milžinai,
Ir žadins kitus, taip kaip jūsų vardai!
II
Po Lietuvą miegta[88] tėvynės vaikai;
Per amžius juos žudė vargingi laikai
1400O pranašai skelbė kapus.
Nuvargę, nupuolę, nustoję vilties,
Suvystyti pančiais tamsiosios nakties,
Kada, o kada atsibus?
Per Lietuvą Nemunas eina platus;
1405Ne jam atrakinti pančių raktus:
Banguoja skurdus nusiminęs!
Kaip milžinas kelias ir daužos į šonus
Pavasario metais, senovės valdonus
Ir savo jaunystę atminęs.
1410Užmigo tėvynės bajorai-galiūnai;
Dvasia svetima jiems gaivinasi kūnai;
Tėvų palikimą užmiršo;
Nustoję senobinio būdo, liežuvio.
Viešai užsigynę net vardo lietuvio,
1415Tėvynę sau kitą išpiršo!…
Jų garsūs prabočiai į Brastį, Parčovą
Keliavo ginkluoti, tarytum į kovą,
Apginti Podolę nuo brolių;
Šiandieną kovoja už Vilniaus lenkystę,
1420Ar džiaugias, kad kūdikį-sūnų suvystė
Pati iš prekikų[89]-maskolių!
Neklauskis jaunuomenės jos idealo:
Nuskurdo, sunyko, krūtinės atšalo,
Kaip žemė be šilto lietaus!
1425O, klaustumei veltui, kame jos tėvynė:
Prabočių didžių, kaip tėvai, užsigynė
Ant vieškelio grysto, plataus.
Jei nori atrasti lietuvį šiandieną,
Ieškok, kur aprūkę šiaudiniai stogai!
1430Senų padavimų išgirsi ne vieną,
Kurie užsiliko per amžius ilgai;
Vienok ir tenai, kas atėjo į mantą[90],
Senelių-tėvų jau kalbos nesupranta.
III
Kas Varšuvos miestą nors kartą aplankė,
1435Kam teko sau progą atrasti parankią
Pasprukti nuo globos tėvų,
Tas žino Saksonišką sodną. Alėjos
Ten tamsios. Studentai ir jupų siuvėjos
Sau paskiria ten randez-vous[91].
1440Aplanko jį kartais ir ponai, net ponios,
Šilkais pasirėdžiusios, grakščios, malonios;
Už medų saldesnės jų buzės[92].
Kad šneka, tai, rodos, lakštingala gieda;
Širdies jų nepirksi už misingio žiedą;
1445Teisingai tai šiaurio prancūzės.
Lietuvio, kaip sakoma, būdas, šneka
Per sunkūs; jį lenkės vadina meška.
Lietuviams nuo amžių jos tiko:
Jogaila Jadvygą juk taip pamylėjo,
1450Kad Algirdo tėviškės išsižadėjo
Ir Vytautui Vilnių paliko.
„Tu, Jakštai, žiūrėk! — besityčiojo Tumas —
Tų lenkių-deivių stebuklingas grakštumas!!
Meilingos, kaip glostomos katės!
1455Iš Dievo malonės poeta! Rašyti
Gali joms sonetus ir širdį įgyti!…
Laimingas eiliuoti įpratęs”.
Užmanymų pilnas, prie ginčų pripratęs,
Smigeika pradėjo užstoti lietuves:
1460„Ne kartą jisai apie Palangą matęs,
Kurias tik papuošk, o tau širdį nuves
Kur tinkant: Keistutis Birutą ties mare
Išvydęs, užmiršo Kryžiuočius ir karę”.
IV
Studentai kiti: kas užstojo už Tumą,
1465Kas juokdami gyrė Smigeikos jautrumą;
Tik Klimui juokai nepatiko:
„Didvyrių vardų bent nekaišiokit — tarė —
Kurie mūsų kraštui taip daugel padarė
Ir atmintį šventą paliko”.
1470Į Jakštą paskui, kurs dažniausiai tylėjo,
Švelniai atsigręžęs, išrodyt pradėjo
Poezijos pilną gražybę
Laikų, kad Jadvyga, nors ašaros byra,
Apsirenka baisų Jogailą už vyrą,
1475Tautų pasišventus vienybei.
„Tu, Klimai, tikrai bene iš kunigų! —
Ažukalnis kirto — graudinti mergų
Nei Jakštas gražiau neparašo!
Tik mat trubadurų ir bardų laikai
1480Pragaišo, o žemės suvargę vaikai
Ne giesmių, bet duonos sau prašo!
Nustokit sapnavę! Poezijos laikas,
Taip pat kaip kvailios teologijos tvaikas[93],
Kaip amžių tamsių milžinai,
1485Sau laiką paskirtą seniai atgyveno;
Dabar sociališki klausimai, peno
Kitoniško ieško šaunai”.
Čia barnės pakilo tikrai ne ant juoko;
Bet maž kas užstojo už Jakštą ir Klimą:
1490Jie gavo net vardą naktinio apuoko.
Tik Tumas suirzusį susirinkimą
Sutvarkė, užgėręs už gražiąją lytį
Ir Daugirdui liepęs šį tą apsakyti.
V
„Ne vien apie Palangą gema dievaitės! —
1495Pradėjo Kazys — nemačiau dar mergaitės,
Kaip vakar kad teko regėti:
Ne tai kad jau būtų graži iš tiesų,
Bet gracijos pilno stuomens ir kasų
Negalima atsižiūrėti:
1500Susekęs jos rūmą, dariau trirublinę[94]
Šveicarui (smulkiausią suteks jie tau žinią,
Tik nesigailėk pinigų).
Jos tėvas esąs nuo Šiaulių ir nemenką
Dvariuką turįs; gyvus pinigus renka
1505Ir samdo pusšimtą vergų.
Vienok nelaimingas! Gal metų du bus,
Apsirgo vienturtė: ligos įstabus[95]
Ją būdas džiovinti pradėjo:
Kur buvus, kur ne, tik žiūrėk pianino
1510Liūdniausias natas užsimiršus mėgino,
Ar sėdus prie lango tylėjo.
Artistų, matyt, jai sapnavosi glorija:
Vis prašės į Varšuvos konservatoriją
Ištirti Šopeną giliaus,
1515Pakrapštęs sau galvą ir mašną[96] pakratęs,
Ją išvežė tėvas į miestą supratęs,
Kad vysti kitaip nepaliaus.
Patsai ant žiemos parvažiavo iš dvaro
Į miestą gyventi; čia turi namus.
1520Retai kam pavaišint duris atidaro.
Ir pats maž kur eina; gana įdomūs!
Vadinasi Goštautas; mūsų Juozukas
Rainys, kaip suuosčiau, gan tankiai ten sukas”.
VI
„Jei Juozas ten sukas — atsiliepė Tumas —
1525Nedaug tau padės tavo jaunas gudrumas;
Kazeli, oi, būk atsargus!
Prikiši patsai, netikėdamas, kuodą:
Rainys sau už nosies užlysti neduoda.
Nepjaustytus turi nagus!“
1530„Jūs Rainį — atsiliepė Klimas — mažai,
Matau, bepažįstat: ne meilės daržai,
Ne deivės tam vyrui sapnuojas!
Mus paraugęs galva; aukščiaus už mus žiūri;
Jam mokslas terūpi; nors smegenis turi,
1535Kaip jautis suplukęs darbuojas”.
„Ant margo šio svieto visaip atsitinka:
Ne kartą pasiekia net ir darbininką
Amūrai! — Smigeika prašneko —
Juk, kaip Aleksandras Didysis, nebuvo
1540Didesnio! O ko taip jaunutis sužuvo?
Per daugel mylėti jam teko!”
„Bet visgi Rainys — ėmė Jakštas kalbėti —
Nepaprastas tipas; poetai jį dėti
Galėtų į dramą, nukalę;
1545Savyj užsidaręs, kad kartais prašneks,
Tai atydą[97] tavo kaip segte prisegs;
Jis slepia nepaprastą galią!
Nuo mūsų jis bėga; nemėgsta jaunimo;
Jam, rodosi, rūpi vien mokslas tiktai;
1550Bet širdį jis turi: tautų atgimimo
Taip niekas negali atjausti karštai!
Kad užvakar man apie slavus kalbėjo,
Net akys jam degė, ir lūpos drebėjo!”
VII
Pusiaukelį mėnuo par dangų išvarė,
1555Kad skirstytis ėmė studentai, nutarę
Vienybėje skinti sau kelią,
Padėti ir šelpti viens kitą, kaip broliai
Netaip kaip kad daugelis elgias ligšiolei,
Šiltesnę sugavę vietelę.
1560Kad Jakštas ir Klimas, pralenkę kitus,
Ant Krokuvos Priemiesčio samdė ratus,
(Per daug mat namo pasivėlins)
Ant kampo bestovintį Rainį sutiko;
Abudu iš išgąsčio rikte suriko:
1565Tai buvo tik Rainio šešėlis.
Stovėjo išblyškęs, kaip marmuras baltas;
Tik prakaitas bėgo per veidą jam šaltas;
Draugų iš pradžios nepažino;
Prašnekintas, rodos, ryšiai jam iširo:
1570Nes ašaros retos kaip pupos pabiro;
Pabudo ir bėgti mėgino.
Bet Jakštas ir Klimas jau jo nepaleido,
Pamatę, kaip dega jam akys iš veido,
Supratę nepaprastą kovą!
1575Neklausdami skausmo baisaus priežasties
Ir net nežiūrėdemi noro paties,
Parvežę, paguldė į lovą.
Per ištisą naktį akių neuždaręs,
Nei žodžio savo draugams neprataręs,
1580Gulėjo Rainys kaip be žado;
Tik saulei jau tekant, blakstienos pradėjo
Sulipti, krūtinė ramiaus atilsėjo,
Sapne užmiršimą atrado.
VIII
Jadvyga suprasti negali visai,
1585Kas stojosi Juozui? Ar kitas jisai?
Ar ji taip mažai jį pažino?
Kaip jis, taip ligšiolei jos nieks neužvylė:
Ją vakar kaip vandeniu jis apipylė
Ir juoktis ant karto mėgino.
1590Mėgino dar juoktis; paskui susipratęs.
Akis pilnas ašarų joje pamatęs,
Lyg, rodos, pratart ką norėjo;
Bet lūpas puikybė, matyt, surakino,
Ar rasit jau širdį savyj užmarino:
1595Nei žodžio netaręs išėjo.
Ar Juozą dar myli, pati nemokėtų
Dabar atsakyt; bet žaizdų iškentėtų,
Ji žino, užmiršt negalės!
Ji žino, galybės jokios neužteks!
1600Kas trūko širdyj, to jau nieks nesumegs,
Ir ji, kaip pirmiaus, nemylės.
Išblyškus, per savaitę tankiai raudojo
Nuo tėvo slapčia ir ramumo ieškojo,
Padėjus Šopeną į šalį;
1605Ieškojo ir rado maldoj' išrišimą:
Jos skausmas pavirto į tą nuliūdimą.
Kurs juoktis per ašaras gali.
Paėmus Šopeną iš naujo tada,
Noktiurnų akordus iš lengvo užgavo;
1610Dabar jie neskrydo, kaip dvasios skunda.
Tik opią krūtinę kaip sapnas lingavo;
Jie kalbino tylų širdies nuliūdimą;
Kaip balsimu[98] tepė žaizdų atminimą.
IX
Kas stojosi Juozui? Kokia priežastis
1615Jadvygai neduoda užmigt per naktis?
Tai Goštautas žino geriausiai.
O Rainiui susirgus, kaip jo sveikata?
Malonės su silpnybe su nepaprasta
Per tarną ne kartą pats klausė.
1620Kad dukterį savo ramesnę išvydo,
Iš džiaugsmo jam veidas tarytum pražydo:
Vienturtę kaip tėvas mylėjo.
Ant parodos jausmo statyt jis nemoka.
Vienok rūpestingos širdies jam ne stoka,
1625O labas[99] dukters jam rūpėjo.
Kad savo Jadvygą išvydo ramesnę,
Jam tartum žvaigždė užtekėjo šviesesnė,
Širdies atrakindama raktą:
Pats Juozą aplankė, užmiršęs didybę;
1630O jauno ligonio pamatęs silpnybę,
Net jam pabučiavo į kaktą.
„Tikėjaus ne veltui gerutis vaikine! —
Pradėjo iš reto — Kad tavo krūtinė
Juk tėvišką maldą atjaus;
1635Matau, kaip sunku buvo mano maldos
Jaunam paklausyti; bet pats kitados
Po metų pažvelgsi ramiaus.
Matau tavo širdį, kaip krikštolą, gryną,
Ir vyrišką būdą, kaip matos retai!
1640Su juo neįbrįsi į svieto purvyną
Ir, duok Dieve, rasit išlėksi aukštai!
O, ačiū, kad mano maldos paklausei:
Mokėsiu už tai atsilygint gausiai”.
X
Ant to neatsakė nei žodžio Rainys,
1645Juk ką apie jį žmonės sau bemanys:
Vis tiek, kaip pernykštis jam sniegas!
Ko laimė Jadvygos nuo jo reikalavo.
Jis vis tai išpildęs dėl jos paaukavo…
Dabar… galvą lenkia vien miegas.
1650Užmigti, užmiršti, nors kiek atsilsėti,
Nors valandėlę nejaust, negirdėti.
Net atsikratyti nuo noro!..
Paskui? O, jis žino, ką veltui bekęsti:
Jis žino, kam verta gyvatą pašvęsti!
1655Tik oro plačiaus jam, tik oro!..
Čia jam pamažu akyse ėmė temti;
Nuilsus krūtinė dar kartą pasemti
Sau oro plačiaus pamėgino.
Užmigo. Tai kartais Jadvyga sapnavos;
1660Tai salvai vaidinos, atgimę didžiavos;
Tai Glinskis iš tolo vadino[100].
Bet miegas ligonio nebuvo ramus:
Neglostančius, regimai, atminimus
Jaunoji krūtinė beglaudė!
1665Nes krūpčiojo kartais; įdubę skruostai
Rasojosi prakaitu nepaprastai
Ir degė, kaip uogos, nuraudo.
„Būk tamsta ramus!” — tarė daktaras senas,
Kad Goštautas jo susirūpinęs klausė:
1670„Nors vyrai tokie taip, kaip alksnis, kurenas,
Bet jo organizmas — tvirtainė drūčiausia.
Duok Dieve! — išeidamas Goštautas sakė —
Nejaugi užgestų, kaip deganti žvakė”?
XI
Geresnės, kaip laikas, gydyklos nerasi:
1675Kentėjęs ir verkęs, laiku apsiprasi;
Palaiminta laiko gydykla!
Kas daugel mylėjo, tas daugel kentėjo;
Tas, vyru išaugęs, nelinksta nuo vėjo;
Kančia — tai didvyrių mokykla.
1680Daug gali pakelti ant savo pečių,
Kas nesveria siekių ir norų plačių
Ant kurčio savimeilės[101] svaro,
Kas laimės neieško, kaip tas godulys,
Kuriam tiktai savo širdies sopulys,
1685Skaudėdamas, miegą nuvaro.
Ne savo tik laimės ieškojos Rainys
Šiandieną ramesnis, kaip tas kalinys,
Kursai net prie pančių pripranta;
Aplanko dar retkarčiais jį atminimas.
1690Bet tai jau ne audros ant marių bloškimas,
Kurs garlaivius skaldo į krantą.
Jam laimė ant žemės, matyt, nežadėta!
Tai norints Jadvyga, taip jo numylėta,
Gal ją bent po metų atras.
1695Tada ir ant jo gal kitaip pažiūrės;
Nejau tada ašaros jai nebirės,
Kad didžią jo auką supras.
Čia Juozui pačiam nenoroms akyse
Dvi ašaros-perlai, kaip žvaigždės, užšvito;
1700Ir norints, kaip milžinas, gynės dvasia,
Žaizdų atminimai jam vienas už kito,
Ligšiol neužmigę, vėl grįžo, kankino,
Ir veltui nuo jų apsiginti mėgino.
XII
Ne tai kad Rainys savo žingsnio gailėtųs:
1705Juk metė svajojęs sapnus numylėtus,
Dėl laimės ir gėrio Jadvygos!
Bet Goštautą kaip gi geru paminėti?
Kurs savo didybėj jam liepė kentėti.
Kuriam tik „jų mylistos“ lygūs.
1710Taip priėmė jį aną kartą širdingai;
Bučiavo kaip sūnų; paskui iškalbingai
Kaip tas, kursai myli karštai,
Pradėjo sakyti, jog, kaip nebilys,
Jis, dukteriai vystant, regėt negalįs;
1715Juk ją turi vieną tiktai!
„Jaunystė nežiūri rytojaus dienos;
Širdies, ne galvos ji beklauso senos!”
Tai buvo jo žodžiai tikri:
„Bet jis, kaipo tėvas, užmiršti negali
1720Vienturtei apskirti atsakančią dalį,
Kaip leidžia jam turtai geri.
Nors širdį ir būdą aš tamstos aukštai —
Kalbėjo — statau, bet ir pats juk matai,
Ar leisti už tamstos galiu
1725Vienturtę, kuriai dvarininkų netruks!
Kuri, išsiblaivius, ant tėvo berūgs,
Patekus vargingu keliu.
Kaip tėvas ant tos nesutiksiu skriaudos!”
Ir tartumei priešais baidyklę patikęs,
1730Net balsą pakėlė: „O ne, niekados
Ant to nesutiksiu”, rūstingai surikęs;
Bet greit, kaip išauklintas[102], rimtas žmogus
Saldžiai nusiblaivė, paslėpęs nagus.
XIII
Čia tartumei Juozui kas lūpas užvėrė,
1735Kaip žmogui, kurį pirmą kartą nutvėrė
Už rankos slapčioj valandoje!
Ko pats gal nedrįso sau prisipažinti
Svajojęs, tai žmonės gerovei apginti
Štai svarsto ant delno iškloję!
1740Bet Goštautas, kartą prašnekęs, skubėjo
Išberti greičiaus, kas seniai jam gulėjo
Kaip slėgia akmuo ant širdies:
„Neslėpdamas meilės — jam tarė — varai
Jadvygą į kapą, žinodams gerai,
1745Kad jūsų sapnai — be vilties!
Jei trokšti jos laimės, jei vyras esi,
Duok pats jai suprasti, jog raiščiai visi
Tarp jūsų kaip būtų nebuvę!
Ant karto paverkus, paskui bus dėkinga,
1750O Goštautas tamstai išpirš ir turtingą
Ir rasit gražesnę lietuvę”.
„Be piršlio apseis — tas atsakė šaltai —
Bet panai Jadvygai jei reikia tiktai,
Aš nepasigailėsiu ir mirti!”
1755Ir nieko nelaukęs… O, tos valandos!
To vakaro jis neužmirš niekados,
Kad širdžiai jos uždavė kirtį!…
Dabar, kad į praeigą vis tai nuslinko,
Sudaužęs jam širdį, kapais palydėjęs,
1760Kad Lietuvą sau mylimąją aprinko,
Garsingą ir brangią didžiais pranokėjais,
Prisiekęs prižadint užmigusią šalį,
Dar visgi Jadvygos užmiršti negali!
XIV
Vienok jau šiandieną bent ant svetimos
1765Sterblės[103] nesėdės ir sapnų nerymos
Be tikslo slapčia kaip tada!
Kam vargti, darbuotis, dabar bent jau žino!
Nors meilę tėvynės jis metais augino,
Bet meilė tai buvo kita.
1770Jį traukė tada garsus Piastų darbai,
Boleslovo Dniepre sapnavos stulpai,
Sapnams Vernyhoros tikėjo;[104]
Laisviosios Respublikos seimų liuosybę,
Rubežių[105] nuo marių lig marių platybę
1775Jam Zigmanto varpas minėjo.
Užkloti kapais milžinai Lietuvos
Jam nieko nesakė! Nelenkė galvos
Ant knygų, jų vardą sutikus.
Net gėda pamislyti[106]: savo liežuvio
1780Seniai nevartoja, tik vardą lietuvio
Per įprotį sau pasilikęs.
Bet laikas ateina, kad net akyse
Tie patys vardai jau kitokia dvasia
Atliepia į tavo krūtinę!
1785Tai prašneka kartais apžėlę kapai,
Tai pargales priešų apskelbę varpai,
Tai kartais žvaigždė vakarinė!
Ir Juozui prašvito. Ką veltui bekęsti,
Rymojus be tikslo, sapnus besvajojus,
1790Jis žino, kam verta gyvatą pašvęsti!
Jis jaučia, ką Lietuvai žada rytojus!
Į darbą tada už prabočių kapus!
Jo darbas ir vargas čia bergždžias nebus!
Šeštoji giesmė
I
Palaimintas laikas, kada veversys,
1795Į dangų iškilęs; viešai apgarsys
Pavasario auštantį rytą;
Kad vėjas, svetys[107] tolimųjų kraštų,
Tirpydamas sniegą, papūs iš pietų
Ir gamtą prikels užmigdytą.
1800Palaimintas laikas! Ne kartą rytys[108]
Dar rytšaliais galvas žiedams nulankstys,
Bet saulė vis lipa į žiemius,
Vis lipa ir šypsos nudžiugus saulutė;
Nudžiunga ir žmonės, į darbą sukrutę;
1805Pavasaris lanko pakiemius!
Pavasaris kitas nabašninkus gali
Prikelti, kad bočių užmirusią šalį
Iš amžino miego vadina!
Jo balsą išgirsta kapų pelenai;
1810Pakyla galingi tada milžinai,
Ir ateigai vieškelį mina!
Palaimintas laikas! Nors priešginiai tingūs
Gyvatos pabūgę, begarbins laimingus
Ramumo ir miego sapnus,
1815Bet veltui trukdytų gyvavimą jauną:
Jis tvinkčiot kaskartą aiškiaus nepaliauna
Ir pamatus griauna senus.
Gražu, kad pavasaris, griaudamas ledą,
Bežadina gamtą skaisčiais spinduliais;
1820Gražiaus, kad didvyriai mylėdami veda,
Tėvynę naujais atgimimo keliais!
Palaiminti jūs, atgimimo laikai!
Ir jūs — išrinktieji tėvynės vaikai!
II
Nuvargusi amžiais, palikus be vado,
1825Netekus sūnų, tu miegojai be žado!
O laikas, kurs griauna ir ardo,
Užmigdęs valdonus, išugdė ilgainiui
Pelėsius ir kerpes ant tavo tvirtainių,
O tau net atsakė ir vardo!
1830Bet laikas jau keltis! Ir taip paskutinė
Europoj, kaip amžiais anais, tau krūtinė
Krikštu apsiplaus atgimimo!
Bent rasit įstojus į vieškelį naują
Tu vėlei kaip tuokart, aukosi net kraują,
1835Kaip motina pasišventimo!
O, laikas jau keltis, šalis Lietuvos!
Gana bus globėjų ant tavo galvos,
Kurie tavo turtais dalinos!
O, laikas ir tau savo žodį ištarti!
1840Juk, rasit, taip trokštas išganymas arti.
Kursai mūsų bočiams vaidinos!
Kad tau Donelaitis prieš metų dar šimtą
Poemą [109] apmetė rimtą,
Tu jos kaip per miegą klausiais!
1845Kad Bohusz, Kraszewski, ar Narbutas rašė
Ir praeigai tavo stebėtisi prašė,
Tik žodžiais gėrėjais garsiais.
Paskui Valančiauskas ir Daukantas Simas,
Net pats Baranauskas jei maž betikėjos,
1850Kad tau užtekėtų kada atgimimas,
Nesmigo ir tau jų nedrąsios idėjos,
Šiandieną kiti užtekėjo laikai:
Į darbą visi eina tavo vaikai.
III
Kas Vilniuje būdamas stabo nematė,
1855Kurį Muravjovui maskoliai pastatė?
Jis tvirtas: negreit besuirs!
Bet pats Muravjovas pastatė sau kitą,
Tvirtesnį už rausvąjį suomių granitą:
Jo vardas per amžius nemirs.
1860Herostatis garso ieškojo sau tyčia,
Uždegęs Efese Dianos bažnyčią,
O šis ir sapnuot nesapnavo,
Kad, Lietuvai spaudą užgynęs ir raštą,
Sau vardą įgis ir sužadins tą kraštą,
1865Kursai jau menkai bekvėpavo.
Lietuvi! Jei saulė ant tavo dangaus
Kada užtekės, tu nespjauk ant žmogaus,
Nors tavo netroško jis labo!
Tiktai parašyk: „Kas prieš tiesą kariauna,
1870Pats rankomis savo užmanimą griauna”.
Tą žodį iškalk ant jo stabo!
Lietuviškos raidės skaudžiai nepatiko
Didvyriui; nemaž jis paleido skatiko,
Kad jos Lietuvos neapšviestų;
1875Bet vargšės kelius naktimis sau užrado,
Ir, rūpinant Dievui, ant jų nėra bado
Gyventojams sodžių ir miestų.
Kaip vaisių užgintą po Lietuvą gaudo
Iš Prūsų slapčia pargabentus raštus,
1880Bet veltui sargai ant rubežiaus bešaudo:
Jie eina kaip vėsulas eina platus!
Jie žadina mūsų užmirusią šalį,
Ir niekas jiems kelio užkirsti negali.
IV
Šnipukai po Lietuvą veltui beskraido:
1885Lietuvis už knygas nukęst nesibaido,
Bet pats neišduos paslapties!
Kas, degdamas meile tėvynės, spaudina
Tas knygas už sienos ir žmonėms dalina:
Tamsios besiklauski nakties!
1890„Tai darbas studentų! Ar gal kunigų?
Nes reikia ant to juk nemaž pinigų”:
Taip žmonės savytarpy spėja;
Bet vienas tik Dievas bežino tikrai
Ir, rasit, dar Juozo ilgi vakarai,
1895Ir žvakė — jo darbo bodėja.
Kad pirmąkart Glinskiui tos knygos pateko.
Skaisčioj jo širdy naujas balsas prašneko:
„Ir aš — tarė sau — juk lietuvis!
Juk brangūs ir man Lietuvos milžinai,
1900Jos pievų kvepėjimas, girios, kalnai
Ir Vytauto Didžio liežuvis[110]”,
Nuvykęs tada aplankyti Atkaičių
Rainienei numirus, paguosti našlaičių
Lietuviškai ėmė šnekėti.
1905(Vikarijus Jonas jų buvo bičiulis;
Onytei iš mokslo gan mėgo tratulis,
Bet lenkiškai, apsakinėti).
Tik poniai Juškienei lietuvių darbai,
Kaip sodžių srovė, nepatiko labai,
1910Ir praminė ją litvomanija;
O senis Kiaulinskis, pramintas nedoras.
Kurs valdo du margus, Pariečių bajoras,
Nusprendė, kad tai klopomanija.
V
Keliaujant iš Varšuvos į Vilianovą,
1915Kurią Marisienkai Sobieskis[111], mat kovą.
Ties Viena laimėjęs, pastatė,
Nebėra jau girių, kaip Vazų laikuose,
Kad šaudyt mokinosi tuose miškuose
Karaliai, medžiot neįpratę.
1920Dabar čia kur ne kur išvysi giraitę,
Kur ieško pavėsio, ant saulės sukaitę,
Miesčionys per vasaros tvaiką;
Raibajai gegutei kukuojant, nemenkas
Čia mokslo jaunimas dainuodamas renkas,
1925Praleidęs egzamino laiką.
Štai dvidešims vyrų pavėsy beržyno
Susėdo į ratą ant pliko žolyno
Ir knygas ant kelių bevarto;
Kieno nevisai teišdygo ūsai,
1930Juos tartum norėtų ištraukti patsai,
Raitydamas kartas nuo karto.
Lietuviškai šneka. Nuo Vilniaus lietvis
Stebėtųs išgirdęs, kad sodžių liežuvis
Svetur net ponaičiams patiko!
1935O juk Lietuvoj, kur net vokiškai vaiko
Išlavinti didžiūnai mokytojus laiko,
Už jį nebeduotų skatiko.
Jau dvidešimt vyrų greta kaipo broliai
Susėdo; dar Rainio nebėra ligšiolei;
1940Jo žvalgos, kaip skęstąs salos!
Be jo susirinkę ne ką bepaveiktų:
Kas dvasią pakeltų, vienybę suteiktų
Be jo iškalbingos bylos?
VI
„Žiopsok bežiopsojęs! Sulauksi jį sveiką! —
1945Nerimdamas ėmė karščioti Smigeika —
Begaudyk, kaip paukštį po girią!”
„Nebūk, susimildamas, pirmas prie maištui
Be reikalo — teisino Klimas — negaištų:
Jam užvakar motina mirė.
1950Kaip giltinė vaikščioja, vietos negauna;
Nelaimės pribaigs ji, bežiūrint, dar jauną,
O tau niekados nesiskųs!
Ir, rodos, užgauti skaudžiais neužgausi,
Kaip jį apie kančią kad tyčia užklausi;
1955Neklauskit šiandieną nei jūs!
„Ar žinote, vyrai, — atsiliepė Tumas —
Kuo dieną užbaigsme? Jau skaitė daugumas,
Ką Jakštas sumąstė andai!
Užtrauksme tą giesmę! Nes štai Goštautyčia
1960Ir gaidą sustatė; atsinešiau tyčia;
Ir Rainiui išnyks apmaudai”.
„Kuri Goštautyčia? Ar ta geltonplaukė.
Kuriai tai bravissimo publika šaukė
Per koncertą?” — Jakštas užklausė.
1965Čia truput nuraudęs ir glostydams plaukus,
Pridūrė: „Ir ją į ratelį įtraukus!…
Mums būtų žvaigždė nemenkiausia! —
„Nereikia geresnės už ją lietuvaitės! —
Atsiliepė Daugirdas, ūsą užraitęs —
1970Jau taip, kaip ir mūsų jinai”.
„Tas viską išuostys — Ažukalnis tarė —
O vis dėl tėvynės ponaitis tai darė!
Tai ką apie deivę žinai?”
VII
„Žinau irgi paslaptis tų demagogų,
1975Kurie vien apdriskelį laiko per žmogų —
Užpykęs Kaziukas atsakė —
Jie kęsti neapkenčia aristokrato,
Nes patys po užkampius grūstis paprato
Ir Magdę glumoti vienakią”.
1980Ažukalnį buvo pagavęs piktumas,
Net akys žaibavo; bet nuvertė Tumas
Tai viską ant juoko laimingai:
„Žiūrėkite, vyrai, ir mano vaikinas,
Per širdį užgautas, kaip milžinas ginas,
1985Tiktai ne per daug sąmojingai”.
Bet Jakštas, dainų atidaręs skrynelę,
Į žmones paleidęs, norėjo joms kelią
Kad tikras pravestų artista:
Jas būtų taip miela ant salių parodžius!
1990Ikšiol tedainuojamos buvo po sodžius
Ir platinos par vargamistrą[112].
„Be reikalo — tarė — per savo netaiką
Tiktai begaišiname bėgantį laiką;
Kazeli, sakyk iš tiesų!
1995Tai tą Goštautyčią pažįsti gerai?
Ir ji mano giesmę suprato tikrai?
Sustačiusi ją ant balsų”.
Nors Daugirdas ir, taip užgautas skundžiai,
Ažukalnis, tartum nuilsę gaidžiai.
2000Žnairiai dar jutojos viens kito;
Vienok kad visi ėmė Kazio prašyti.
Apie Goštautyčią šį tą apsakyti,
Ir tam lyg kad pančiai nukrito.
VIII
„Seniai Goštautyčią pažinti rengiausi —
2005Pradėjo Kazys — Juk tikrai nemenkiausį
Mums garsą priduoti galėtų;
Daug gal moteriškės! Tokios gi žvaigždės,
Maniau sau, pats vardas daugiaus mums padės,
Kaip šimtas kitų kad padėtų.
2010Ir štai parsitikrinus jau lietuvaitė;
Ji Rainio brošiūras gerėdamos skaitė,
Net, rodos, širdelė jai plakė.
Juk buvo ir Jakšto dainų pamėginus;
Bet riešutas — kietas, gerai nepažinus
2015Grynosios kalbos, kaip man sakė“.
Čia Jakštas nuraudo, kaip rytas užgimęs;
O greitas Smigeika, dar vis nenurimęs,
Vėl ėmė ant vietos nestygti:
„Dabar gana aišku, kur Juozas užtruko:
2020Artistės, matyt, aplankyti užsuko;
Sakykite, kaip čia nepykti?”.
„Ten Juozas nevaikščioja — Daugirdas tarė —
Ar nėra jie kartais dėl to susibarę?
Juk lankės pirmiaus ne retai
2025Rods, pareitą žiemą pats Goštautas rašė,
Žinau tai gerai, ir lankytis jo prašė,
Bet tam nei primink apie tai.
Jį šnekinau kartais; nenor nei klausyti.
Kas nors ten galėjo sutikt mūsų vytį!
2030O ji taip simpatiška matos:
Mokinas lietuviškai; tėvas patsai,
Nors nėra dar tikras lietuvis visai,
Bet jau nuo to vardo nekratos”.
IX
Čia Tumas sušuko — Antai ir Rainys:
2035Kapos jį Smigeika, kaip margas genys!
Ir verta: reikėjo tiek laukti!
Vienok, kaip tai paprasta, sau susibarę,
Paskui atsileidę ir viską aptarę,
Atminkime dainą užtraukti”.
2040„Nepykite, broliai, kad taip užtrukau! —
Prašneko Rainys — Pakeliu apsukau
Jautrių raudonsiūlių padangę;
Tie pėdsakai-giltinės viską išuosto;
Nuo mūsų apaštalų Lietuvą šluosto,
2045Prigrūdę jais cypę-belangią[113].
Buvau aplankyti, belaisvių paguosti.
Bet atsargūs būkime: ėmė užuosti
Ir mūsų lietuviškas pėdas;
Štai mano keli jau sužuvo laiškai;
2050Maskviečiai gi rašo — Ten staugia vilkai!…
Nakčia pasibaldo urėdas!…”
„Kad jie nesulauktų! Tų kurtų bijoti? —
Sušuko Smigeika — Verčiaus užsikloti
Ir sau bemiegoti saldžiai?!
2055Gana tų baidyklių! Jei reikia aukų,
Aš pirmas! Žiūrėti staugimo vilkų?
Kad gieda antrieji gaidžiai!”
„Be juoko, Smigeika paliks dar šventuoju
Kankintiniu mūsų! — Betyčiojos Tumas —
2060Ko gero, vyručiai; geruoju-piktuoju
Teks šventąjį garbint! Tiktai jau ramumas
Pragaiš tarp šventųjų Dangaus karalystėje,
Kaip kartais suyra ir mūsų draugystėje.”
X
Matytis, Rainys nieko kito nelaukė
2065Iš Tumo burnos, nes pečius tik sutraukė;
O Klimas užklausė tada:
„Tai ką apie mūsų užmanymą rašo
Maskviečiai? Ar vėl teologų neprašo,
Kad šelptų juos savo malda?”
2070„Juk tiesą pasakius, — Ažukalnis tarė —
Ne kam kunigai protą gulti nuvarę!
Jie mūsų tik darbą trukdys!”
Čia Tumas nusijuokė — Be kunigų?…
Tai šok tu į darbą ir be pinigų,
2075Kaip tas be pentinų[114] gaidys!”
„Per daug tu, Ažukalni, jau neteisingas! —
Atsiliepė Jakštas — Kas plėšė vargingas
Pirmąsias vagas rašliavos?
Tai Širvidas, Daukša, Tolkiemių klebonas,[115]
2080Juška, Valančauskas, Antanas Baronas!
Tai vyrai širdies ir galvos!
O juk ir šiandieną”… Čia Vincas Darbinčius,
Draugų pramanytas: mislinčių mislinčius,
Nes aušino burną retai:
2085„Bet kam čia, — prašneko — tikybos dalykus
Prikaišiot! Ar sąžinės pančiams išnykus,
Ją rišime patys šitai?”
Vienok ir kiti atsiliepę balsai
Talkos[116] kunigų nenorėjo visai;
2090Iš principo jos nenorėdami:
„Ne tie jau laikai maloningi užstojo,
Kada kunigėliai už nosies vadžiojo,
Žmonijai šviesos pavydėdami”.
„Gaištis, daugiaus nieko! O vis tai ant vėjo, —
2095Nerimti iš naujo Smigeika pradėjo;
Pradėjo žvalgytis ir Klimas.
Bet Juozas tylėjo. Išspaustas ant veido,
Sakytum, jam skausmas pratarti neleido,
Ar apveikė nusiminimas
XI
2100
Ant galo prašneko: „Netoli keliausme,
Jei dešimtį kartų statysme ir griausme
Tą patį ant vietos bemynę:
Kalbų? E, gana iki soties kalbų
Ikšiolei turėjom! Šiandieną darbų,
2105Darbų reikalauja tėvynė!
Ne kartą net apima nusiminimas:
Taip iširas mūsų spėkų sutarimas.
O darbo tebėra pradžia.
Šitai neapykantos tiek milžinų!
2110Bet maž darbininkų, tėvynės sūnų
Didvyrių su meile didžia.
Nenorit, kad eitų su mums kunigai?
Bet tie neapykantos šaunūs raugai
Iš gryno šaltinio nebėga:
2115Jūs norit už sąžinės laisvę kariauti,
O drįstate patys tą jausmą užgauti,
Kurs daugeliui alfa-omega[117].
Esi tu bedieviu — tai tavo dalykas!
Už ką gi berūgsti, kad aš katalikas,
2120Kurs tavo sapnais negyvena;
Ant galo, be Dievo nerasi žmogaus:
Tik vieno Jisai — karalystėj Dangaus,
O kito — po žemę replena”.
XII
Čia Juozas nutilo, supratęs patsai,
2125Per daugel pasakęs; bet priešų balsai
Nedrįso dabar prieštarauti.
O jog kunigai, įtekmingi[118] vadovai,
Daug gali padėti lietuviškai kovai,
Tai nutarta jų neužgauti.
2130„Taip pat ir maskviečiai studentai sutiko, —
Kalbėjo Rainys — Nors patiems mums paliko
To laikraščio tvarką rėdyti,
Bet talką žadėjo; tik rašo: jums siena
Į Prūsus arčiaus; juk reikėsią šiandieną
2135Į Tilžę slapčia tik rašyti.
Taip pat iš Petropilio, Kauno, Seinų
Turėsme nemaž darbininkų jaunų;
Tikiuos, nepritrūks ir skatiko;
Užmanymui musų netrūks ir gyvatos:
2140Lietuviško laikraščio garsas, kaip matos.
Visiems žingeidingai patiko”.
Smigeika, iš džiaugsmo pašokęs ant vietos,
„Ar matot, — sušuko — nors sąlygos kietos,
O ką padaryti gali!
2145Ant laikraščio balso, to gerdo[119] brangaus,
Trijų milijonų dvasia atsigaus,
Nors mūsų čia tėra keli!“
„Ne ką dar padarėm! — pasergėjo Tumas;
Vienok kad Smigeikai pritaręs daugumas
2150Pradėjo net rankomis ploti,
Visiems pasirodė: šitai milijonai
Lietuvių sukyla, kaip amžių valdonai,
Ir rengias į kovą barzdoti.
XIII
O Jakštas, kaip pranašas, balsą pakėlęs,
2155Sušuko: „Lietuviai! Nuo šios valandėlės
Mums era[120] kita prasidės!
Tas pirmas lietuviškas laikraštis mūsų,
Kuriam naktimis teks keliauti iš Prūsų,
Tai gerdas aušrinės žvaigždės!
2160Po Lietuvą mūsų — naktis iki šiolei!
Ir lenkai ją migdė, ir slėgė maskoliai;
Bet usnys ilgai nekeros.
Štai laikraštis eina jos dvasią gaivinti;
Jis neša jai rytą; tai kaip pavadinti
2165Tą pranašą mūsų aušros?”
Sužiūrę kaip vienas į Rainį draugai,
Jo nuomonės laukė; nemąstęs ilgai,
Tas ėmė tik rankomis ploti,
Ir tarė: „Štai vardas „Aušros” netikėtai,
2170Gal per įkvėpimą, ištrūko poetai!
Šaunesnio ne kam beieškoti.
Teeina tada, pasislėpę nakčia,
Tebrėkšta tėvynei padange plačia
Tos mūsų „Aušros” spinduliai!
2175Gal jos neapkęs kas papratęs vėlai
Pramerkti akis, kam šilti patalai,
Bet vargšas ją sveikins meiliai.
Kur gryčios aprūkusios, alkanas būvis,
Ten mušti ikšiol užsiliko liežuvis;
2180Jų mylistos jo užsigynė:
Gal mes nesulauksime tos atmainos,
Vienok kad išaušus aukštai padienos,
Ir juos prisižadins tėvynė.
XIV
„Tautiečiai! Mums pavestas uždavinys
2185Ir šventas, ir didis! — kaskartą Rainys
Karščiaus užsidegdams kalbėjo —
Mums teko pravesti pirmuosius takus;
Sutiksime priešų; bus kelias sunkus;
Be to nieks kovos nelaimėjo.
2190Bet ką mums ar vargas, ar audros verpetai!
Mes žinom, jog mūsų — ateinančiai metai!
Į darbą! O Dievas padės.
Pavasaris aušta! Jo žingsniai pirmieji —
Palaiminti žingsniai! Laikai tolimieji
2195To rytmečio mums pavydės.
Į darbą! Į darbą, kam dega krūtinė!
Apleisto dirvono vaga pirmutinė —
Sunkiausia, bet kiek ten sapnų!
Ir mūsų tėvynei, tiek amžių vaitojus[121],
2200Ar žinom, ką auštantis žada rytojus?…
Tik reikia darbų, milžinų.
Smigeika! Buvai apsukrus visados:
Tarp sąlygų mūsų sunkios valandos
Tau Tilžėje „Aušrą” rėdyti!
2205Ažukalnis klausimą ves darbininkų!
Mums Daugirdas, Tumas atras šalininkų
Po aukštdvarius — gražiąją lytį.
Kas būsime talentą savo užkasę.
Tu, Jakštai, pakelsi tam miegančią dvasią!
2210Tau slaviai giesmės tepavydžia!
Lietuvių istoriją paėmė Klimas
Ištirti: tai aukštas, gražus pašaukimas;
Parodys mums praeitį didžią.
Daugiaus mokslo vyrų! Galingas jų žodis,
2215Ką gal Lietuva, svetimtaučiams parodys,
Jos vardą aukštai užrašys!
Į mokslą! Į mokslą su norais giliais!
Jis vardą Lietuvių apdengs spinduliais!
Jis mūsų didvyrių lopšys.
2220Į mokslą! Į darbą kiekvienas, ką gali!
Iš miego prikelsime mylimą šalį!
Tekaukia sau veltui šiaurys[122]!”
Čia Juozas nutilo, beržai tik šlamėjo;
Tylėjo visi, bet kad Tumas pradėjo,
2225Šitaip uždainavo būrys:
Jau slaviai sukilo. Nuo Juodmario kraštoPavasaris eina Karpatų kalnais.Po Lietuvą — žiema. Nei žodžio, nei raštoNeleidžia erelis, suspaudęs sparnais.Petys gi į petį, na, vyrai kas gali,Sustoję į darbą už mylimą šalį,Prikelkime Lietuvą mūsų!*
O laikas jau, laikas iš miego sukilti;Štai penketas amžių — naktis be audros!Gana aimanavus! Prižadinkim viltįIr stokim į darbą, nelaukę giedros!Petys gi į petį ir t.t.*
Kas tikt į Dievo Apveizdą galingą,Tas baimės vaikų nepažįsta silpnos!Mums teko per amžius dalis nelaiminga,Bet niekas nežino rytojaus dienos.Petys gi į petį ir t.t.*
Aplinkui jau žydi visur atgimimas;Išpančiotos[123] tautos gyvuoja plačiai;Ir Lietuvai lemtas ne kitas likimas,Ir Lietuvai aušta laisves rytmečiai.Petys gi į petį ir t.t.*
Prikelkim darbais Gedimino tėvynę!Priminkime Vytauto Didžio ribas!Prižadinkim kalbą, ką proseniai gynė,Ir vardą, kurs vietą Europoj atras!Petys gi į petį ir t.t.*
Gražu už tėvynę pavargti, kentėti;Palaimintas darbas šalies prigimtos;Laimingas, kurs, pradedant aušrai tekėti,Su broliais į darbą, kaip milžinas, stos!Petys gi į petį ir t.t.*
Septintoji giesmė
I
Ir kas do naktis! Dega žvaigždės aukštai,
Bemirkčioja tartum akutės;
Iš užgirio pilnaitis mėnuo antai
Įspindo į langą grinčutės[124].
2230Šarmotas rytys nebeblaško sniegų,
Tik kvapą užimdamas spaudžia,
Ar pirštais gudriais ant grinčutės langų
Žvaigždelėmis verpalą audžia.
O taip neseniai vertė pusnį žiemys[125]
2235Ir kaukė, kaip liūtas užklydęs;
Iš girios pagrįždams kraupus įnamys[126]
Žegnojos, jo rūstį išvydęs.
Bet priešais — rytys, ir žiemys atsargus,
Giliai įsikasęs į sniegą.
2240Per sieksnį[127] į žemę suleido nagus
Ir tartum lokys sau bemiega.
Gražumas dangaus! Tarp žvaigždžių įsikirtę
Septyni antai šienpjoviai!
Aukščiaus dar šviesiaus Grigo ratai apvirtę
2245Ant kelio išgrįsto blaiviai.
O kelias žvaigždžių milijonais nušviestas:
Kur žiūri, vis žydros akelės;
Kaip juosta per apvalų dangų ištiestas —
Tai paukščių vadinamas kelias.
2250Aplinkui nei balso! Tiktai vargdieniai
Bekyšo iš pusnių eglytės;
Tik kartais nuo beržo šarmos garbiniai
Nukrinta, kaip lapas nuvytęs.
Tik pusnys aplinkui ir žvilga ir spindi;
2255Tik spengia kaskartą skaudžiaus…
Girdėtis!.. Iš tolo lyg skambalas dindi
Ir rodos kaskartą arčiaus.
II
Pas Jušką svečių nemažai susirinko:
Aplinkiniai, gentys, draugai;
2260Tiktai Bilazaras atvykt nepaslinko:
Užpykęs mat rūgsta ilgai.
Juškienei pačiai, lyg kas būtų įgnybęs,
Nešviečia saulutė ant veido;
Ir Vandai reikėjo nemaž atkaklybės,
2265Lig motina jai nusileido.
Bet Vanda pasakė: už to, ne už kito
Ji nor ištekėt… ir ištvers!
Ir veltui Juškienė į nuomarį krito:
Neparlaužė ginčo dukters.
2270Ant galo, juk Vandai tekėti ir laikas;
Ne ko jau per daug belebauti.
Mankauskis? Bet tas parsiskolino paikas!
Šunims vien tik šėką[128] bepjauti!
O čia inžinierių ir dargi turtingą
2275Pasisekė Vandai užburti.
Tik ta pavardė!… Pavardė nelaiminga!
Ar antro jai „s“ nepridurti?
Taip mąstė Juškienė. Juška ir patsai
Gal žento norėjo sau kito,
2280Bet metai, kaip Rainio negirdžias visai,
Tarytum į vandenį krito.
Ant galo, ant Juozo ne ko ir tikėtis:
Pats užpernai Vandai juk piršo
Karštai inžinierių; kaip matos mylėtis
2285Nemoka patsai, ar užmiršo.
O Vanda ar draugą jaunųjų dienų
Užmiršo taip pat? Ar nuduoda?
Sau čiauški ir skraido tarp meilės tarnų,
Lyg kregždė užmačiusi uodą.
2290Rods, Dievas, neskriausdamas veido skaistumo,
Sutvėrė jai kūną! Bet skolos karščiausią
Malonę atšaldo; o kraičio didumo
Tik Tumas iš aukšto neklausė.
Šiandieną ant sutarto susižiedavimo
2295Žadėjo nuo Volgos atvykti;
Bet veltui belaukia svečiai atvažiavimo,
O Vanda net pradeda pykti.
III
Kur Tumas? Pas kunigą Glinskį užgaišo.
Ne kaip par pusnis ir išbris;
2300O čia dargana su žemе dangų maišo:
Net žengti baisu pro duris.
Sutemo visai, kad pailsęs ant galo
Žiemys apsimalšė nedoras;
Rytys atsisuko; iš sykio atšalo,
2305Ir ėmė blaivytisi oras.
Pro varpnyčią[129] išplaukė mėnuo raudonas,
Šešėlį nutiesdamas ilgą;
Pražiūro žvaigždžių ant dangaus milijonas;
Tiek pat jų ant pusnių bežvilga.
2310Ramumas mirties! Užpustyti laukai
Lyg baltos sustingusios jūrės!
Nei kelio, nei ženklo! Tik dunkso miškai,
Ir šviečia dangus tik sužiūręs.
Gerai, kam aplinkinė ne svetima,
2315Kas medį kiekvieną pažįsta!
O ne, tai kvepės tau namų šiluma,
Ir tas, kurs iš kelio neklysta.
Seniai jau žiemos nevažiavęs keliais,
Beskubinas Tumas greičiaus
2320Pas Jušką; bet Glinskis jo vieno neleis,
Pats kelią išvedęs arčiaus.
Abudu šnekučiai, tik užpernai metą
Pas Rainį arčiaus pasižinę.
Bet porą tikrai besutiktumei retą
2325Taip bendrą ir taip sutartinę.
Tiek turi šnekos, nesimatę ilgai!
Tiek klausimų! Tiek atminimų!
Rods, kalbos nelinksmos: dejonės, vargai
Beveržias iš lūpų jaunų.
2330O Glinskis, ne kartą visai nusiminęs,
Tik mosteli ranka ir tyli;
Tai skundžiasi vėlei, skriaudos begalinės
Atmindamas sopantį gylį.
IV
Gyvatos pradėdami rytmetį šviesų,
2335Tiek daug padarysią tikėjos!..
Bet žmonės jų siekį ir aukštą, ir tiesų
Sulankstė, kaip siūlą verpėjos.
Užmanymai gražūs be vaisiaus paliko.
Atrasdami ginčą tiktai.
2340Išjuokdami žmonės juos priešais sutiko,
Krūtinę apdavę šaltai.
Tikėjos prikelti kapus Gedimino
Ir kalbą senovės gadynės;
Užtai litvomanais visi išvadino
2345Ir net piktadėjais tėvynės.
Kame jų draugai, tiek iš ryto žadėję?
Ar skursta, paskendę varguos,
Ar linksminas, puotų stiklus pamylėję,
Ar šąla Sibiro snieguos
2350Jaunuomenė mūsų, gražiausia viltis,
Maskolių mokyklose žūva;
Nes mokslo sodybose niurkso naktis,
Kurioje ji doriškai pūva.
Po visą Europą visur atgimimas,
2355Tiktai Lietuva — nelaiminga!
Maskolių nežmoniškas užsikirtimas
Suvaržė ją pančiais vargingą.
Ją žudo liga, o gydyklos užgintos:
Nuodus vien begalima gerti!
2360Švenčiausios teisybės ir tiesos pamintos,
Vien leista žaizdas jai atverti.
— Užgintas jai prosenių šventas liežuvis;
Jai uždraustas mokslas ir raštas;
Net motinos vardą užmiršo lietuvis,
2365Ir jam Lietuva — ne jo kraštas!…
Iš vargo jis bėga į svetimą šalį
Ir plaukia Atlanto marias;
Ne auksas jį traukia: mylėti jis gali
Tik savo žaliąsias girias.
2370Taip Burba pabėgo, Basenis ir Šliupas,
Milukas… ir daugel kitų!
Varguoliai ir ten nebe vygėse supas,
Ilgėdamos savo kraštų.
V
Nors Tumas, mąstyti šaltesniai papratęs,
2375Ne taip nusiminęs žiūrėjo;
Vienok abrusitelių margos gyvatės
Lig soties ir jam įkyrėjo.
Šitai devinioliktas amžius ryto
Kvailiai savo galą užrauks,
2380O tiek barbarizmo! Ir, broli, ant to
Europoj nei šuo neužkauks.
Kada geresniu ar sulauksme laikų?
Tikėkis!… Tikėtis belieka!
O kiek gi per tai žūva mūsų spėkų!
2385Kiek talentų eina per nieką!
Paimkime Rainį! Tikrai be pavydo
Jam Viešpats ir proto, ir būdo
Gausiai nepaskundė; vos spėkos pražydo,
Žandarai į šiaurę išgrūdo.
2390Visiems jis atsakantį žodį atrado;
Pažadint mokėjo… ir rišo!
Šiandieną būrelis, palikęs be vado,
Kaip žydų bitelės sumišo.
Gal Jakštas ir Klimas, giliai įsikasę
2395Į savo raštus, ką ir veikia;
Bet žodžio reik gyvo, kurs pakelia dvasią!
Vienybės ir ryšio mums reikia!
Nustojo bešvitus ir mūsų „Aušra”:
Ją kitos dabar pravardžiuoja,
2400Maitinasi ginčais… nelaimė tikra!
Ir mėnesį, du begyvuoja!
Ne linksmas šiandieną man susižiedavimas
Išpuolė iš Dievo rankutės,
Ir Rainio man rūpi daugiaus išliuosavimas,
2405Kaip Vandos viliokės akutės.
VI
Čia Glinskis, staigiai atsisukęs į Tumą,
„Nejau atsirastų? — užklausė —
Kas Rainį paleist išgalvotų pragumą?
Žandarų sargyba — aštriausia”. —
2410„Neminkštas tai riešutas, — Tumas atsakė —
Daug, žinoma, auksas padaro;
Maskoliai jį mėgsta, kaip irgi baltakią;
Bet jais neprigausi žandaro.
Čionai ne iš pažemio klebinti reiktų:
2415Visų neužbursi šunų.
Čia vien pažintis gal šį tą bepaveiktų,
Bet reikia pečių nesilpnų”. —
„Ar Goštautas kartais sušelpt negalėtų? —
Atsiliepė kunigas Jonas, —
2420Tiktai abejoju, ar pats benorėtų:
Didus tai ir atbulas ponas.
Bet visgi pas jį parašysiu ryto:
Daug darė jis man kitados;
Tik klebint už Rainį… o ne, jis ant to,
2425Žinau, nesutiks niekados”, —
„Sakai: nesutiks?” — klausė Tumas keistai,
Akis žingeidžiai atidaręs;
Bet Glinskis tylėjo, galvodams tiktai,
Ar bus nepardaug išsitaręs?
2430Ir kaipgi nustebo, kad Tumas, pažvelgęs
Ir tekantį priešais sietyną,
Jam tarė: „Petropilin Goštautas rengias
Ir klebint už Rainį ketina”.
„Ar galimas daiktas? — akis išsproginęs,
2435Tasai lyg iš miego suriko —
Pats Goštautas Rainį užtarti ketinęs?
Sakyk, kaip tatai atsitiko?”
VII
„Važiuojant čionai, — ėmė Tumas sakyti —
Ne kaip buvo Vilnių aplenkti:
2440Reikėjo pažįstamus ten aplankyti
Ir savo žvalgėms prisirenkti.
O argi lietuvis, kurs praeitį myli,
Aplankęs buvainę Gedmino,
Nebėgs parimot prieš tą griūvančią pilį,
2445Kuri mūsų tėvus augino?
Tie brangūs griuvėsiai senovės galybės
Nuo kalno tarytumei sako:
Ir mūsų dienų apginkluotos didybės —
Lig laikui ant amžino tako!…
2450Man ten berimojant, štai Goštautai dvieji
Praslinko į artimą kiemą;
Tai buvo Jadvyga su broliu Motiejų,
Mat Vilniuj gyvena per žiemą.
Prašnekint baudžiaus, nes manęs nepažino;
2455Bet, rodos, kas gerklę užkišo.
Paskui užėjau. Prie pietų pasodino;
Vienok mums šneka nesirišo.
Tarp jųjų pačių lyg kas ryšį sutraukė;
Motiejus juokuotis mėgino,
2460Bet veltui; o tėvas, kad sprukčiau, lyg laukė;
Jadvygą lyg kas užmarino”.
„Jadvygos gyvenimas, — Glinskis prašneko —
Nelengvas! Jau ką besakyti!
Kiek ašarų vargšei išvarvinti teko,
2465Ant jaučio odos tik rašyti!
Bet visas likimo tragizmas tame,
Kad tėvas jos labo širdingai
Norėtų, o savo puikybės name
Nemato, kaip skriaudžia verksmingai”.
VIII
2470
„Klausyk gi, kas bus, mano mielas globojau! —
Vėl ėmė bepasakot Tumas —
Kada apie Rainį šnekėti pradėjau,
Sužiūro visų neramumas.
O Goštautas taip paveizėjo keistai,
2475Kad man net širdužė atšalo;
Kaip dūšios išganymo laukiau tiktai
Pietų užsitęsusio galo.
Tada tik gyvesnį mačiau pritarimą.
Net Goštautas senis prabilo,
2480Kada apie mūsų tautos atgimimą
Šneka netikėtai pakilo.
Pasibaigė pietūs. Nelaukęs kavos,
Jau štai atsisveikint rengiausi,
Nustūmęs nuo savo pečių ir galvos
2485Lyg Šatrijos kalną sunkiausį.
Jadvyga išėjo. Motiejus prašneko
Tada jau kitonišku tonu.
„Girdėjome, — tarė — kad Juozas pateko
Naguosna nožmių nevidonų.
2490Nenorim Jadvygai minėt apie tai:
Tur širdį per daug gailestingą!
Bet kas iš tiesų gal žiūrėti šaltai
Į skriaudą taip mums pragaištingą!
Kuo buvo mums Juozas, dabar tik supratome:
2495Tai dūšia visos Lietuvos!
Dabar jo nustoję, su gailesčiu matome,
Nustoję tarytum galvos.
Mums dangų ir žemę pajudinti reikia,
Kad jį „coûte que coûte” išliuosuoti.
2500Čia nieko tėtušis ir aš nepaveikę,
Petropilin žadam važiuoti”.
IX
Čia Tumas nutilęs, ant karto užklausė:
„O ten bene Juškos langai
Taip žiba? Ir tarpdury mano mieliausia
2505Su žiedu belaukia ilgai”.
Bet matomai, Glinskiui kas kitas rūpėjo:
Užklaustas negreit beprašneko,
Tiktai į Atkalčių grinčaitę žiūrėjo,
Kur tankiai užgaišti jam teko.
2510Lauryno langai tik nuo mėnesio švietė;
Nieks naujo nelaukė ten meto;
Tik rudkis ir margis, greta susirietę,
Į mėnesį vampso iš reto.
„Jau ko man užvis, — Glinskis po valandos
2515Atsiliepė, tartum, plonai, —
Tai gaila Onytės! Nieks Juozo skriaudos
Giliaus neatjaus, kaip jinai.
Rainiai apie brolį dar nieko nežino;
O man nesuteko drąsos,
2520Nors lūpos ne kartą ištarti mėgino,
Visos jiems pranešti tiesos.
Laurynas, žinau, ne per daug nusimins:
Beskursme, sakys, susitraukę;
Bet vargšę Onytę ar kas nuramins?
2525Ir kas ateigoj ją belaukia?
Be Juozo nekoks jai gyvenimas bus:
Tik jis buvo jos parama!
Plačiai apsiskaičius, toks protas gabus —
Saviesiams jinai svetima.
2530O širdį tur aukso: tas džiaugtųs tikrai,
Kam meilės sapnams ji pritartų;
Juk kalbant tarp mūsų, broliuk, atvirai,
Už Vandą vertesnė daug kartų“.
Bet Tumas tiktai atsiduso giliai:
2535Ar tai apie Vandą sapnavo?
Ar jogiai per vėlu: nes bėgę arkliai
Po Juškos langais pavažiavo.
X
Juškienei net smegenis gėda paėdė.
Ir dėbesys veidą aptraukė:
2540Suprašė svečius, kaip lėlė pasirėdė,
O žento sulaukt nesulaukia,
Nejaugi užviltų? Tik to dar betrūksta,
Gyvatos priskubint jai galą!
Sau vietos nerasdama vaikščioja, rūgsta,
2545O čia sėst jau laikas į stalą.
Svečiai ar nemato, kaip kenčia Juškienė,
Ar maž sau į galvą tai deda,
Užmiršo, kaip rodosi, net vakarienę,
Nes karštą polemiką veda.
2550Lietuviškas klausimas tarp bajorijos
Šiandieną — opus skaudulys:
Ne vienas, kaip žaizdą, užgauti jį bijos,
O jis, kur nebuvęs, išlįs.
Šitai ir dabar, net jiems akys užžibo,
2555Vieni, kaip geniai, į Mašiotą,
Kiti gi į Bitautą jauną sukibo
Už jų litvomanišką protą.
Stirpinskis net rėkia: „Tai darbas maskolių!
Už sienos tai jų pinigai
2560Net laikraščius leidžia! Ir kerštą tarp brolių
Sukėlė jauni kunigai!”.
„Gyvenome amžiais su lenkais, kaip broliai;
Jie savo kulturą mums davė, —
Kalbėjo Songaila, — be jos gal ikšiolei
2565Dar būtume apšepetavę.
Šiandieną, užmiršę tėvų palikimą,
Mus parskirti žada vaikai;
Penkių iš istorijos amžių veikimą
Norėtų išbraukti paikai”,
2570„Norėtų išbraukti! — Žvirblinskis kvatojos, —
Nuo lenkų mus parskirti žada!…
Juokai daugiaus nieko! Apskretusios kojos
Greičiaus pabučiuotų sau į padą!
Su lenkais iš vieno mes liejome kraują
2575Už bendrą tą pačią tėvynę!
Jie mus į vainiką kultūriškai naują
Apšvietę, kaip broliai, įpynė.
Su jais giminiavomės; gentiškas būvis
Mus sumezgė ryšiu taip tvirtu,
2580Jog šiandien tarp mūsų kas lenkas, lietuvis,
Salemonas pats nebišskirtų”.
O drūtas Strumila, kurs valdo Bezdanus,
Kaitydamas ūsus geltonus,
Iš aukšto nusprendė: „Sum gente lithuanus,
2585Vienok natione polonus”.
XI
Matyt, privadžiojimai buvo ant vėjo,
Nes Bitautas šaipės stačiai,
O jogei liežuvį kaip ylą turėjo
Ir gnybti mokėjo skaudžiai,
2590Jau hermafroditams užkirsti ketino,
(Taip puslenkius jis pravardžiavo)
Bet Tumas polemiką jiems sugaišino,
Nes štai po langais pavažiavo.
Nuduodama, skambalo būk negirdėjus,
2595Ir ginčų nelaukdama galo,
Juškienė paprašė svečius-geradėjus
Užkąsti prie dūstančio stalo.
Tik vienas Juška, nesistiepdamas ponu,
Išbėgo žentelį sutikti.
2600Dievuliau! Vienok kaip jam būtų malonu
Šitoj valandoj apsirikti!
Kaip būtų malonu, ką kitą prispausti
Prie tėviškos savo krūtinės!
Ir apsikabinus, bučiuojant beklausti,
2605Ar grįžta, jau meilę pažinęs?
Ar jau kunigystės sapnai išgaravo,
Kad kiek tarp žmonių pagyventa?
Ar senas Juška neakylai sapnavo,
Sau rimtą išauklėsiąs žentą?..
2610Bet veltui, poneli gerasis, svajoji!
Tu Juozo į žentus nelauk!
O Tumui greičiaus tu, Juškyte gražioji,
Žiedelį ant piršto užmauk!
*
XII
Visoj Lietuvoj ne tik žodį ir raštą:
2615Lietuvišką vardą užginta;
O Vytauto žemę, lyg Rusijos kraštą,
Šiaurės-vakarų pavadinta!
Tik Vilniuje rūmai, kur lavinas popai
Ir Lietuvą rusint mokinas,
2620Už tai, kad lietuviams blėdingi dvejopai,
Lietuvių sodyba[130] vadinas.
Petropily pučias kairėje Nevos
Kiti dar lietuviški rūmai;[131]
Taip skelbias dėl to, kad sūmums Lietuvos
2625Iš tolo jau kartus jų durnai.
Lietuvių kalėjimas! Vargšas ne vienas
Čia nyko už brangią tėvynę;
Ilgėjimo ašaros laistė tas sienas,
Pelėsiais drėgnumas išpynė!…
2630Jau metai, kaip durys čionai geležinės
Prieš Rainį sunkiai užsivėrė,
0 sausgėla[132], kritus jaunam ant krūtinės,
Sveikatą ir kraują begėrė.
Nors kūnas nustelbo, bet dvasios negali
2635Supančioti keturios sienos:
Ji grįžta kasdieną į mylimą šalį;
Jai laisvės sapnuojasi dienos;
Ji lanko, ilgėdamas, Nemuno krantą,
Atmindama savo jaunystę;
2640Jai rodos: šiandieną geriaus ji supranta
Svajotą tada kunigystę.
O, kaipgi norėtų su kunigu Jonu
Dabar, kaip tada pašnekėti!
Jam žodį be abejo duotų malonų,
2645Jau kryžkeliais neklaidinėti.
Rods, tankiai, pabudęs iš miego, Rainys
Viliokį regėjimą mato,
Bet žodžio mainyti daugiaus nemainys:
Per daugel su juo apsiprato.
XIII
2650
Ir kas do naktis! Dega žvaigždės aukštai;
Į dangų viliodamos kviečia;
Riedėdamas pilnaitis mėnuo antai
Vidurnakčio dvyliktą muša iš reto
2655Bonė Petropaulo nušvitus
Ir, skelbdama pradžią užgimusio meto.
Atliepia į cerkvių granitus.
Kelintą jau kartą pabunda Rainys:
Tas pats vis regėjimas matos!
2660Jadvygos dvasia? Ir budrus kalinys
Nuo mielo pagundimo kratos.
Skaudžiai pasirėmęs į pagalvę kietą;
Lyg buvo pradėjęs sapnuoti,
Vienok kad atsiminė atbulą svietą,
2665Taip pusbalsiu ėmė dainuoti:
*
Ir vėl, kaip viliokia pagundos dvasiaSuvargusios mano kelionės,Tu stoji kas valandą man akyse;Vilioji, kaip sapnas malonės.Nejaugi, mieliausia, ikšiol neganaTau mano žaizdą atkartoti?Ar širdžia manai pasidžiaugt kruvina?Kankintoja mano nesoti!Ar atilsio jau neatras niekadosSuvargusi mano krūtinė?Ar vien atsimuš balsas mano maldosĮ sieną šaltai akmeninė?Aukščiausias! Tu vienas našlaitį matai,Kurio nebepriglaudė žmonės;O atilsio, atilsio vieno tiktaiPrašau, kaip didžiausios malonės!Gana nuo žmonių betikėtis širdies!Juk žemė — pakalnė dejonių!Tik vien beprotys sausą ranką išties,Sugauti šešėlį svajonių!Daug žada nuo anksto žmogaus gyvata,Krūtinę viliodama jauną;Bet štai su svajonėmis eina gretaIr skausmas, ir viltį apgauna!…Tu vienas, Aukščiausias, keleivio žmogausPavargusią širdį atjausi,Ir atilsio nepavydėdams brangaus,Kaip šunį ant galo priglausi.
Aštuntoji giesmė
I
Jau mažai Lietuvoj tų beliko senelių,
Pas kuriuos dar mažučiai, sutūpę ant kelių,
Beklausydavom pasakas, ausis atvėrę,
Kaip už turką prancūzas ir anglas užtarę,
2670Prieš maskolį sukėlė smarkiausiąją karę
Ir jam ties Sievastopoliu kailį išpėrė.
Mums beaugant į metą, galybė Maksvos
Irgi augo! Ir pančius vaikams Lietuvos,
Išsivyravus, kalė kaskart baisesnius;
2675O prancūzas, pirmiaus — apginėjas liuosybės,
Ranką laižė dabar autokratų galybės
Ir jiems pinigus skolino paskutinius.
Aleksandros galybę beskelbė Europa
Ir, tarytum, pavirtus į paklusnią popą,
2680Jo malonėje savo išganymą matė.
Patį Bismarką griaužė kaimyno galybė;
Bet ir šis tik slapčia kartais draugui įgnybė;
Vien bulgarų Stambulovas keterį statė.
Ant Dubysos nutilo tada dainininkės;
2685Jau nedrįso senelis, į žemę sulinkęs,
Prieš maskolius nei žodžio ištarti aštraus;
Tik kad Kražių bažnyčią kazokai uždarė,
Senis Glinskis sukruvintas, keikdamas tarė:
„Ar nors kartą velniai tų žalčių neberaus?”
II
2690
Bet šitai iš rytų audrą užnešė vėjas.
Ir maskolis, ikšiolei kaip vergas kentėjęs,
Prasimanė aiškiaus ant valdžios pasiskųsti;
Nes štai paskalos baisios, kaip debesys, slinko:
Buk visoj Maskolijoj karioumenę rinko
2695Ir ją ėmė į tolimą Aziją grūsti,
Sako, caras seniai ant japonų rūstingas
Prieš Mikado ilgai raitė kumštes[135] galingas
Ir ant galo, palaiminęs šimtą pulkų,
Chrizantemų tėvynę užpulti paleido;
2700Generolams net saulė spindėjo ant veido:
Prisilupsią tikėjos nemaž pinigų.
Ne vienam gi iš jų, knutą[136] sau už aulų
Užsikišus, vest ant Mikados salų
Savo cerkvę ir savo kultūrą svajojus;
2705Bet po Rosiją[137] visą, nuo Valgos ir Dono
Lig Sibiro sniegų ir Kitajaus[138] geltono,
Nuo tos karės valsčionys suvargę žegnojos.
Koksai buvo Europos vienok nustebimas,
Kada Mukdenas, Šache, ant galo Cusimas
2710Ant maskolių galvos kaip perkūnas užgriovė,
O po Rosiją visą, nuo Volgos ir Dono
Lig Sibiro sniegų ir Kitajaus geltono,
Biurokratų klausyti valstiečiai paliovė.
III
Nuo Ivano Baisaus biurokratų ragai,
2715Amžiais augę didyn, pasiduoti ilgai
Revoliucijos vėsului, rods, nenorėjo:
Daugel kraujo nekalto į žemę sumirko;
Daug be mokslo jaunuomenės žuvo, ištvirko;
Daugel turtų ir rūmų ugny supleškėjo.
2720Visgi galo gale sunkūs pančiai nukrito
Nuo valstiečio pečių, o kad laisvė užšvito,
Suvažiavę į Vilnių vaikai Lietuvos,
Prakalbėjo drąsiaus. Jau lyg vaisiaus užginto
Nebeslėpė, kaip užpernai žodžio spaudinto;
2725Raudonsiūliai žandarai negriaužė galvos.
O kad sušauktų pirmąjį Rosijos Dūmą,
Atkeliavo tada į Taurydišką rūmą
Ir nuo Kauno, Seinų, nuo Švenčionių atstovai;
Tai ne Montvidas. Karpis, po kojų pamynę
2730Dėl kultūros kitos savo bočių tėvynę, —
Tai jau buvo jaunos lietuvystės vadovai.
O kad tie autonomijos pareikalavo,
Lenkomanai, kurie apie tai nei sapnavo,
Vien tik šaipės, susėdę prie kupino stalo;
2735Bet Europa visa mūsų prijautė kovai,
O kad pritarė jai net maskolių atstovai,
Praregėjo tada ir didžiūnai ant galo.
IV
„Kaip lietuvių darželyje auga lelijos, —
Tarė Jakštas į Klimą, — taip mūsų draugijos
2740Auga Vilniuje naujos kasdieną ir žydžia;
Ten kur vienas negali, ten reikia tryse;
Auga brenda pabudus lietuvių dvasia
Ir lenkystės dienas į kapus jau nulydžia”.
„Toks visų ir visur juk tautų atgimimas;
2745Ta pati jo istorija! — pritarė Klimas, —
Rūbas svetimas deria ir šildo lig laiko.
Bet, man rodos, per daug tų prieš lenkus raugų:
Juk prireiks gal istoriškų mūsų draugų,
Atsisėdus kada ir ant locno[139] jau kraiko”.
2750
Čia jau Klimas, įsėdę į savo vežimą,
Ėmė skryst apie aukštą tėvų palikimą,
Apie Liublino uniją, Žalgirio kovą.
(Klimas idealistu matyti ir mirs;
Nors retai kas istoriją taip beištirs:
2755Patys priešai jį gerbia kaip gilų žinovą).
„Nieks juk ginčyt neginčys, — užmegzdamas tarė —
Kad ir skriaudą ne vieną mums lenkai padarė;
Bet vienybė su jais „Drangnach Ost” sugaišino”;
Jakštas būdavo Klimui užginčys karsčiaus:
2760Bet jam noris į Kanklių draugiją greičiaus:
Ten jo gimną rytojui meginti ketino.
V
Jau į Kanklių draugiją nemaž susirinko;
Tik dar nėra rimto Lietuvos darbininko:
Kompozitoriaus nėra: gražios Goštautaitės!
2765Ne vienai ji draugijai, rods, pirmininkauja;
Jų šelpimui nelaiko sugniaužusi saują;
Po jos priežiūrą mokos lietuvės-našlaitės.
Tartum angelas sargas, ji viską užžiūri;
Kartais klausi, iš kur tiek energijos turi.
2770Tiek pakėlus ant savo pečių ir galvos!
„Bet šiandieną pradėsme, — kalbėjo Naujelis, —
Gal be jos; nes vargiai beišleis ją tėvelis,
Tiek sulaukęs svečių iš visos Lietuvos”.
Ir pakėlęs batutą, dar truput palaukė;
2775O kad mostelė juo, dainininkai užtraukė
Jakšto gimną taip šauną, net augo dvasia!
Rodės, Vytauto Didžio užburtas šešėlis
Prakalbėjo patsai, iš kapų prisikėlęs;
Jakštui ašaros ėmė žibėt akyse.
2780
„Kad tik Dievas ryto neužtemtų padangę! —
Malonėjo visi, — ir tą iškilmę brangią
Mums nušviestų skaisčiai! Tiek ji metų garsinos!
Tiek atvyko svečių! Net latvių, baltgudžių[140]!…
Norint gal ne per daug tų galiūnų didžių,
2785
VI
Ir pas Goštautą susirinkimas nemenkas:
Netiktai komitetas šį vakarą renkas,
Savo darbą užbaigęs, suvesti galus:
Nemažai ir kitų susirinko svečių:
2790Įvairiausios spalvos deputatų pačių
Suprašytas būrelis gana apvalus.
Tiek žmonių gal nei kartą, kaip stovi, nematęs,
Lyg užburtas, tiek metų tylėti papratęs,
Pono Goštauto rūmas ant karto net ūžia!
2795Taip ledais mūsų Nemunas žiema sukaltas,
Lig pavasario rūstas išrodo ir šaltas,
Iki šniokšti pradės jo paviršiai sulūžę.
Ir kaip tuomet jisai ant pečių-milžinų
Iš visos Lietuvos, nuo visų vandenų.
2800Neša vilnis putojančias viena vaga.
Taip prieš keletą metų užmanymas didis,
Mus suvienijęs, rasit bent kartą išlydis
Mūsų partijas, apimtas ginčų liga.
Ir šiandieną pas Goštautą ne demokratai.
2805Ne kokie socialai, ne aristokratai…
Susirinko lietuviai vienos motinėlės!!
Juos suvienijo Vytauto amžinas vardas,
Tas didžios praeigos tartum magiškas kardas,
Jau ne vieną lietuvį iš miego prikėlęs!
VII
2810
Atsibudus iš amžino miego tėvynė,
Kad ant karto akis užmiegotas pratrynė,
Nusiminus aplinkui vien mato kapus!…
Atsigręžus tada nuo rūsčios dabarties,
Praeigoje raminančios ieško vilties.
2815Ir paveikslas jai švinta tada įstabus:
Kaip tą valtį bedaužo putojančios marės,
Žudė Lietuvą baimės, netaikos ir karės;
Bet štai Vytautas valdančias ima vadžias:
Ir nuo marių lig marių, nuo Pruto lig Dono.
2820Vakarykščiai jo priešai privengia valdono!
Pats kryžiuotis jo gerbia valdybas plačias!
Pranokėjų didžių atsiminus gadynę,
Kad Didvyrio šešėlį išvydo tėvynė.
Jaunas kraujas jai gyslose tvinkčiot pradėjo,
2825Ir nulenkusi galvą prieš Vytauto vėlę,
Tarp didžiųjų jo vardą nudžiugus pakėlė,
O jo kapą gudams neužleist prižadėjo.
Ant to kalno, kur Vilniuj senovės griuvėsiai
Baigia irti, vidurdienio ramūs pavėsiai
2830Nors galvos gal ryto nuo kaitros nepridengs,
Bet kad raitą stovylą tam dvasios galiūnui
Atidengus tėvynė, pašvęs savo sūnui,
Be kepurės šimtai prieš jį galvą nulenks!
VIII
Kad programą tvarkos ant rytojaus dienos
2835Sustatyta, „Mums ypatos trūksta vienos! —
Ponas Goštautas tarė iš pirmsodžio vietos.
Trūksta Rainio šio vakaro susirinkimui:
Ar kas tiek bepadaro tautos atgimimui,
Kad dar sąlygos buvo taip sunkios ir kietos!
2840
Jo tai buvo užmanymas: Vytauto vardą
Prieš visuomenės sąžinę, tartumei skardą
Pranokėjų galybės, iškelti aukštai!
Kaip šiandieną tarp mūsų jam būti norėjos!…
Bet neleido atvykt sveikata susilpnėjus;
2845Argi toj valandoj jį užmiršme par tai?“
„Telegramą nusiųskim! — atsiliepė Klimas, —
O kad pritarė vienbalsiai susirinkimas
Ir, ant karto sustoję, tarytum ko laukė,
Tumas, jaunas studentų dienas atsiminęs,
2850Atsiduso giliai iš plačiosios krūtinės
Ir „ilgiausius metus mūsų Rainiui” užtraukė.
Nors Onytė žinojo, kaip brolis darbavos,
Bet pagrįžus dabar nuo ligonio iš Davos,
Kad viešai apie jį tiek ant karto girdėjo,
2855Net par ašaras žvalgės, kaip rožė raudona,
Tai į poną Motiejų, tai į kunigą Joną,
Lyg pagalbos nuo jų besulaukti norėjo.
IX
Prisiklausęs gana iškalbingų bilų
Ir daugiaus negu kaldamas nuo spragilų,
2860Senis Glinskis apkurtęs, sermėgoj sušilęs,
Kad jau aptarta viską ant ryto dienos,
Ir aptilo balsai. „Ar sušlapint burnos
Nereikėtų?” užklausė bent kartą prabilęs.
„Bravo! — tarė Motiejus, — tai man bent lietuvis!
2865Net gudriausis išdžius beklepsėjęs liežuvis,
Jei ant jo neužpilsi nors retkarčiais lašo;
Juk žmogaus gyvata tai lyg bėgąs upelis:
Be rasos greit išseks musų trumpas amželis!
Tik žiūrėk: Abraomas į vaišes beprašo!”
2870
Visų įtempti nervai tik rodos to laukė
Ir ant karto mazgus sulig vieno sutraukė:
Ėmė juoktis kvatodamas susirinkimas;
Bet drūčiausiai kvatojosi Glinskis patsai;
Lyg sparnai jam plusnojo nudribę ūsai:
2875Taip akylas[143] išrodė jam atsiliepimas.
Tik nesijuokė Jakštas, į uošvį skersai
Pažiūrėjęs; ne kartą jau Ruzės jisai
Prašė tėvą mokinti daugiaus mandagumo.
Nebelinksmas ir Daugirdas, įsimylėjęs
2880Lig ausų į Jadvygą, ir tiek prikentėjęs
Už nevyrišką meilę nuo juokdario Tumo.
X
Kad ant galo kvatoję nutilo svečiai,
Goštautytė, parengusi stalą apsčiai,
Juos paprašė į valgomą salę paslinkti.
2885Buvo užkandos šaltos; bet midaus uzbonai[144]
Lyg malonūs žemaičių pilvoti klebonai,
Tartum kvietė, kas širdžiai pritiks, pasirinkti.
Kad nekiurktų[145] pipliai viduriuos ant tuščios,
Glinskis išlenkė stiklą degtinės karčios,
2890Pasipurtė ir, kraujui apšilti pradėjus,
„Prisiklausęs, — atsiliepė, — tamstų apsčiai,
Būčiau kvailas per apskritą pilvą stačiai,
Kad pažeminti drįsčiau tėvynės veikėjus:
Mūsų Vytautas buvo tai didis galinčius;
2895Jam reikėjo paminklo, to nieks neužginčys;
Daug padarė tėvynei ir mūsų Rainys;
Jį anuomet pažinęs, mačiau iš akių:
Kunigų seminarija ne dėl tokių!
Tas ne tik aveles, sau tariau, beganys.
2900
Bet patarčiau čionai susirinkusiams ponams
Dar padirbdinti Vilniuj stovylą japonams:
Kad ne jie!… Kad ne ta su japoškomis karė!…”
Čia vėl ėmė visi net juokais nesitverti
Ir jau rengės seniuko sveikatą išgerti,
2905Kad svetys netikėtas duris atidarė.
XI
Buvo aukštas; aplinkui galva apskusta;
Veidas pailgas švietė; barzdelė reta;
Brangūs rūbai ir akys didybe žiūrėjo.
Vien totoriškai švelbė; vos Tumas ant galo,
2910Geležinkelį tiesęs andai nuo Uralo,
Susitarti su juo šiaip bei taip sugebėjo.
Pasiskųst Šig-Achmetas[146] iš Kauno atėjęs?
Ar vainiko prašyt Devlet-Hadži-Girėjas?[147]
Tochtainišius[148] pabėgęs iš Aukso Ardos?
2915Ar tai Vytauto vardas totoriškas vėles
Net iš amžino atilsio būtų prikėlęs,
Kad prie Vilniaus beglaustųsi, kaip kitados?
Ne, tai vienas iš mūrzų kilmės Edigėjo
Su totoriais nuo Karnos atvykt panorėjo,
2920Kad pasveikintų Vytauto Didžio paminklą;
Ir, kaip jo pranokėjas, suteikt dovanų:
Ne tabūną Arabijos žirgų šaunų,
Tik Damaske iš plieno nukaldintą ginklą.
Svetį tolimą Goštautas vedas prie stalo,
2925O paskui, kad arčiaus pasižino ant galo,
Ėmė norints ant pirštų šiaip taip bešnekėti
Apie buvusius amžius, kares ir vienybę,
Apie mūsų ir jų kitą kartą galybę,
Į kurią vos gali jau dabar betikėti.
XII
2930
Pažiūrėjęs į aukštą, kaip per įkvėpimų,
„Ar ne sapnas tiktai? — tarė Jakštas į Klimą, —
Tartum ūžjautei amžių senobinių kvapą!
Tiek atsimena vienkart gražiausių dienų,
Į totorių pažvelgus!… Ir tiek milžinų!
2935Lyg kas būtų atskleidęs istorijos lapą!”
Nors užkalbintas, Klimas negreit beatsakė:
Atsiminus senovę ir jam širdis plakė;
Apie ją nemokėjo mąstyti šaltai:
Jam praėjusiai amžiai, jų dėjos ir vyrai
2940Tai nebuvo be žado užmirusiai tyrai!
Jam kaip gyvi kalbėjo senovės raštai.
Jį vadinta per dideliu idealistu;
Gal teisingai, bet kasgi iš mūsų neklystų?
Gal per daug jam prabočių sapnavosi dienos!
2945Ir dabar, į totoriaus žiūrėdamas kardą,
Jis garsingą atsiminė Algirdo vardą,
Prieš kurį net Maksvos bedrebėdavo sienos.
„Kiek poezijos! — tarė, — ir rūsto gražumo!
Kiek didybės ir kūdiško naiviškumo,
2950Kad Dimitrio ir Algirdo atmeni kovas!
Vienas siunčia nadėgulį, antras kiaušinį,
O pribuvęs į laiką Maksvoj velykinį,
Trenkia kardą į Kremlį lietuvių vadovas!…
XIII
Maž beužėmė Daugirdą naujas svetys:
2955Jautrią širdį jam griaužė kitsai rūpests,
Nes prislinkęs, štai kunigą Joną prispaudė,
Klausinėdamas su rūpestybe reta,
Kas girdėt apie Rainį? Kaip jo sveikata?
Ir kame paskydimui grašį sugaudė?
2960
Rasit Glinskiui tikrai išsisukti norėjos,
Ir tik būdas jo atviras melo drovėjos,
Gal pagundimas išsikalbėti kuteno?
Nes sau tarė: juk Daugirdas pats numanys,
Kas nereikia, kad gautų žinoti Rainys;
2965Kiek bespėja: anuodu geruoju iš seno.
„O, kad pranašu būti galėčiau klaidingu! —
Besigailinti tonu pradėjo verksmingu,
Bet Rainys iš ligos jau vargiai išsikas!
Tiek varguolis pakėlė ant savo pečių!
2970Tiek jam suteikė Viešpats kryželių karčių!
O kalėjimas aiškiai pakirpo spėkas.
Kad galėtum žmogus, rodos, dangų prilenktum;
Nuo mirties savo locnuoju kūnu uždengtum;
Bet iš džiovos išlikti — vilties per menkai…
2975O kiek teko privargti! Kiek Tumas darbavos,
Iki jam prikalbėjo važiuoti į Davos!…[149]
Tie ligonys tikrai kaip mažučiai vaikai!”
XIV
Čia nuleidęs žemyn molinąsias akis,
Kaip sugautas ūmai neįpratęs vagis,
2980Lyg norėdamas teisintis Glinskis kalbėjo:
„Kaip vaikučiui gydyklos karčios neįduosi,
Jei užkalbinęs pasaka, nesumeluosi,
Taip ir Rainiui šiek tiek sumeluoti reikėjo.
Juk į Davos jį siunčiant, reikėjo skatiko,
2985O kišenėje mano variniai beliko:
Daug išleidau vaikams knygutes davinėjęs;
Daug padėjau Onytę į mokslą išvaręs;
(Juk už tai Svindalaitis net buvo aptaręs
Ir jo mylistai vyskupui daug prikuždėjęs).
2990
Tiesa, Vilniuje Tumas tai Krezas tikrai;
Bet nemaž literatiški jam vakarai
Pakėlimui lietuviško vardo kaštuoja[150];
Daugel knygų spaudindamas, veliui dalina;
Daug jaunuomenės šelpia, nors Vanda ir gina,
2995Ir už jo patriotišką jausmą dejuoja.
Tai ne ką jau per daugel nuo jo reikalauti,
Juk ne viską ant vieno pečių besukrauti!…
Bet su grašiais ant galo nebuvo bėdos:
Ponas Goštautas patarė: nesigailėsiąs,
3000Norints tūkstančiais reiktų, už jį užmokėsiąs
Ir dar kaltas paliksiąs prieš jį visados.
Ar tai Juozas gal nujautė kiek apie tai,
Nes ant karto nuo Davos žegnojos griežtai,
Vos tada nuo manęs pasiskolint sutiko,
3005Kad jam žodį daviau (pasakyk, geradėjau!
Ar be melo tikrai išsisukti galėjau?)
Pats neimsiąs nuo nieko nei vieno skatiko”.
Čia užbaigdamas šnekesį, kunigas Jonas
Apsidairė aplinkui, ar Goštautas ponas
3010Negirdėjo. Nes kunigas teisintis gautų.
Taip, raškydamas[151] nuo svetimos obelies.
Besižvalgo vaikelis, kad kas iš šalies
Netikėtai sučiupęs plaukų nenurautų.
XV
„Kunigėlis be reikalo dairos aplinkui! —
3015Įsikišo Motiejus, — miške medininkui
Ne pro šalį tai būtų medžiojant vištas,
Ar saliūnų[152] dindesams par pokilį viešą;
Bet kas ieško sutikti, kaip milžinas priešą,
Tas jam žiūri stačiai į akis ir piktas.
3020
Kad tai Daugirdas būtų atkirsti mokėjęs,
Gal nebūtų ramiai, kaip avis, nutylėjęs,
Nes suprato, kad jam tai uždrožė nedoras.
Gal šį kartą ir Glinskiui juokai nepatiko,
Bet jau laiko dėl ginčų ir barnių nebliko,
3025Nes iš Kanklių draugijos berinkosi choras.
„Nesišiauškite, vyrai, lyg pūsdami dūdas! —
Juos ramino Motiejus, — toks mano jau būdas:
Neprikergęs liežuvio, nemoku mylėti.
Paklausykim verčiaus, ką Naujelis užtrauks!
3030Ar rytojaus dienos kas iš mūsų sulauks,
To net žydų raštuos man neteko girdėti.
Pats Naujelis, išmiklinęs savo šeimyną,
Ir už klaidą kai kam dar nurovęs čiupryną[153],
Jau drąsesnis batutą ryto bevedžios”.
3035Deputatai, nors buvo beiešką kepurių,
Bet dabar sulig vieno sugrįžo nuo durių;
Giesmininkai tik laukė magistro valdžios.
Ir magistras jau buvo batutą pakėlęs;
Bet čia Jakštas jį parprašė aut valandėlės:
3040„Supratimui geresniam — vienintelis žodis!
Kad ryto atidengsme didvyrio paminklą,
Štai nuo kalno ant žirgo, laikydamas ginklą,
Lyg iš griuvėsių išjojęs, jisai pasirodys”…
Dar Naujelis, batutą iškėlęs palaukė;
3045O, kad mostelė juo, giesmininkai užtraukė
Jakšto gimną taip šauną, net augo dvasia!
Rodės, Vytauto Didžio užburtas šešėlis
Prakalbėjo patsai iš kapų prisikėlęs!
Ašarėlės pražibo visiems akyse.
*
*
*
*
Devintoji giesmė
I
3050
Bėga kaip upės srove tekina,
Laikai į nežinomą šalį;
Veltui teirautųs gudrybė sena:
Rytojaus atspėti negali.
Kiek tai jie nunešė amžių, kartų
3055Į šaltą nabašninkų kraštą!
Vien tik negali vargų-sielvartų
Iš vietos pajudinti naštą.
Mainos, kaip apdaras, būdas žmonių;
Tėvai jau vaikų nesupranta;
3060Pažvalgos[154] naujos naujų vargdienių
Beveržias, kaip vilnys į krantą.
Buvo laikai: giminės aukštumų
Didžiavos nutukęs bajoras;
Nūn demokratą skriaudos šaukimu
3065Užėjo pamėgdžioti noras.
Vien tiktai saulė per dangų aukštai,
Per amžius tekėjo ir teka;
Vien tiktai Baltosios marės rūstai
Per amžius šnekėjo ir šneka.
3070Atmainos didelės ir Lietuvoj
Pirmeiviai, anuomet pramynę
Pirmąjį taką nelygioj kovoj,
Vargiai bepažintų tėvynę.
Kad prisikeltų dabar jų dvasia,
3075Jau savo vargų neminėtų;
Ašaros džiaugsmo skaisčiai akyse,
Kaip marėse perlai, žibėtų.
Dvasios galingi tėvai-milžinai!
Pavasario mūsų vadovai!
3080Ramūs ilsėkit kapuos pelenai,
Nutilus palaimintai kovai!
II
Goštauto rūmas ant kranto Ventos,
Nors dvidešimt metų praėjo,
Baltuoja, rodosi, kaip kitados,
3085Kad jaunas Rainys čia viešėjo,
Rodos, kaip tuomet, šermukšnių plati
Alėja į vieškelį šviečia;
Tiesą, suaugus!.. Bet žmonės — kiti!
Kitus ir svečius užsikviečia.
3090
Trečias jau mėnuo: pasirgęs trumpai,
Pasimirė Goštautas-tėvas;
Kūną jo priglaudė Rosso Kapai,
O sielą nemirštančią — Dievas.
Mirdamas, iš giminės neplačios
3095Taip nieko nabašninkas ponas
Nesigailėjo apleist, kaip marčios.
(Išpiršo ją kunigas Jonas).
Amžiną atilsi, ponas tasai,
Valdyti ir liept vien mokėjęs,
3100Įteigdamas amžių, kaip sako, visai
Nuo savo marčios prigulėjęs,
Tiesą pasakius, ne vieną tik jį:
Visus užžavėjo Onytė;
Mažas ir didelis ją Aukštdvary
3105Vadino: „Tai mūsų paukštytė”.
Atviro būdo, širdytės lipšnios,
Bečiauškianti nuo rytmetėlio:
Niekas ant veido jaunutės ponios
Nematė tamsaus debesėlio.
3110Vos, kaip pavasaris linksmas, skaistus
Į Goštauto įžengė rūmą,
Laužo ant karto namiškių ledus,
Įnešdama naują gyvumą.
Tėvas patsai, jai prisėdus šalia,
3115Beglostė meiliai geltonplaukią!…
Dievo vienok tokia buvo valia:
Krikštynų seniuk’s nesulaukė.
III
Antrą jau savaitę, kaip Aukštadvary
Ramumas ir miegas išnyko;
3120Vakar ant galo ponios kambary
Rėksnys mažutėlis suklyko.
Pirmgimio savo sulaukęs sūnaus
Gražučio, smagaus ir didoko,
Daugel jau žadančio ir numanaus,
3125Motiejus net šokte pašoko.
Kiek tai atsineša su savimi
Vilties tas opus sutvėrimas,
Klyksmu pranešdamas savo „esmi”,
Kaip tas, kam nemielas gimimas!
3130
Džiaugias gimdytojai, gentys, draugai,
Svečiai į krikštynas atvykę,
Jam gi šios žemės, matytis, vargai
Vaidinas, ir verkdamas klykia.
Klyksmas tasai, tai jaunosios kartos
3135Prieš senąją ginčas pirmasis;
Metams beslenkant, vienos ir kitos
Daugiaus prieštaravimų rasis.
Eina kariaudamos kartos žmonių;
Viena jau kitos nebsupranta;
3140Eina, kaip bangos plačių vandenių,
Ir daužos į amžiną krantą.
Kartais nuilsusios, ant valandos
Tarytum paliaubas sulygsta;
Snaudžia ramumas tada be skriaudos.
3145Bet irgi gyvumas pranyksta.
IV
Linksmas Motiejus gal būtų svečių
Iš viso pasaulio suprašęs,
Straipsnių vienok pabijojo skaudžių,
Kuriuos būtų Skardas[155] prirašęs.
3150Skurdūs bedarbiai, sakytų, matai,
Ant gatvių par streikus badauja,
O kapitalo išlepę antai
Ištvirkėliai sau bepuotauja.
„Tiesa, sau tarė, — aš pats vargdienys;
3155Darbuojuos, liežuvį iškišęs;
Bet buržua! Būk tečiaus tinginys,
Nuskųs, jei dripsosi nuplyšęs.
Marksą dabar net plikbambiai vaikai
Po kaimus išvardinti moka;
3160Socialistais net kibžda takai!
Ko? Ko? Palaidūnų ne stoka.
Žmones bekursto. O kvaišų gana,
Kurie, kaip avigalviai, klauso;
Darbą pametę, paskui alkana
3165Gauja meldžia plutgalio sauso.
Kaltas ir mūsų klebonas gyvai!
Štai vietoj pamokslo tik šaukia:
„Vargšai, jūs vargšai!… Paskui tie pilvai
Bežiūri į mus susiraukę”.
3170
Tokios tai mintys nuo metų kelių
Ne vieną Motiejų begriaužė;
Ant cicilikų[156] darbų atkaklių
Jau retas kumšties nesugniaužė.
Rojų žadėję pakalnėj vargų,
3175Tik kerštą ir maištą paliko!
Gyva baidyklė bestos ant vaikų
Trupi pagarba ciciliko.
Tokios tai mintys Motiejaus galvoj
Kaip debesys džiaugsmą aptraukė.
3180Ir ant krikštynų mažutėj krūvoj
Iš Vilniaus svečių jis belaukė.
V
Baigės rugsėjis. Ant oro bailiai
Oratinkliai[157] draikės be vėjo,
Šypsojo saulė; bet jos spinduliai,
3185Tarytum, sudiev bekalbėjo.
Klykdamos žąsys ir gervių pulkai
Į pietus padangėmis traukė.
Apdaro žalio nebtekę miškai
Tik pirmojo šalčio belaukė.
3190Veltui Motiejus iš Vilniaus svečių
Bežvalgos: ikšiol nematyti!
Bėri užsėdęs šiųmečių rugių
Išjoja tada aplankyti,
Lygūs sužėlę tamsiai vilnimis
3195Rugiai lyg kad rūtos žaliuoja;
Kiek tik apimsi aplink akimis.
Kaip žaliosios marės liūliuoja.
Žiema užklojus baltais patalais.
Nukąs jūsų pumpurą žalią;
3200Šalčiai ir spuogos ledų verpalais
Suspaus, jūsų lovą apkalę.
Vargšai, užmirste po žemių šaltai!..
Bet argi tai rankos artojo
Veltui jums žemę pureno minkštai
3205Ir sėdamos grūdą žegnojo?
Linksmo pavasario saulė užšils:
Ir spėkos, ką paslapčios miega,
Naujos iš patalo šalto pakils,
Išvesdamos rausvąjį diegą.
3210
Vasarai kaitinant, laimūs suaugs
Rugiai, kaip palaimintas gojus!
Varpoms nunokus, širdy besidžiaugs
Beriedamas pėdus artojas!..
VI
Gražūs sužėlę ant dirvos rugiai
3215Motiejų bent kiek nuramino,
Kitą jam dirvą priminę staigiai,
Kurią dar aukščiau jis brangino.
„Lietuva, žeme tėvų — milžinų,
Senovėje taip pragarsėjus;
3220Nuo Baltijos lig Juodų vandenų
Vedžiojus didžias pranokėjus;
Žemė, kuri numylėjai karštai,
Kaip gyvastį, laisvią tėvynę,
Ir atstatydavai priešams rimtai
3225Be išgąsčio karštą krūtinę!…
Vargšė! Ir tu neišvengei žiemos,
Į prieglobstį brolių patekus!
Globoje brolių kalbos svetimos
Miegojai, ilgai neprašnekus!
3230
Betgi ne veltui už laisvę sūnų
Prigėrei tiek prakaito, kraujo!
Betgi ne veltui kapai milžinų
Ilgėjos pavasario naujo!
Vos atsidusus iš miego sunkiai,
3235Jau stoji į lygias lenktynes;
Amžių istorijai nepasakei
Dar savo minties paskutinės!
Tyli graudi vaideliotų[158] giesmė,
Kryžuočiai nekviečia į karę;
3240Dainiams vienok įkvėpimo versmė
Plačiai Lietuvoj atsidarė.
Lietuva, myliu ir tavo laukus,
Kuriuos savo rankomis sėju!
Ir atgimimo gražiausius laikus!
3245Ir darbus tėvų-pranokėjų!”
Taip užsimąstęs, užmiršo visai
Motiejus svečių bežvalgytis;
Žirgas sužvengęs parodė patsai,
Kad kas ten iš tolo matytis.
VII
3250
Jakštas ir Klimas ir Tomas greta
Karietoj nuvargę lingavos;
Šypsos ruduo ir sunykus gamta
Aplinkui graudžiai malonavos.
Sarpūs žemaičiai, sarti[159] eržilai,
3255Dvi valandas bėgę, apšilo;
Jau nesidaužė į šonus aklai.
Vežėjas niūniavęs nutilo.
Mintys, kaip skurdūs paveikslai rudens,
Keleiviams nelinksmos minėjos;
3260Spaudė jos, slėgė, tarytum akmens
Par amžius širdis užkietėjus.
„Rodos, nebūtume dar per seni, —
Atsiliepė Jakštas ant galo —
Rodos, nuo vakar žmogus gyveni;
3265Dar plakus širdis neatšalo.
Kiek tai įvyko vienok atmainų!
Kiek matėme audrų-verpetų!
Kiek tai vardų praskambėjo jaunų
Per pastarų dešimtį metų!
3270
Tiesa, subrendo jauna Lietuva;
Aukštai savo vardą iškėlė;
Bet sumažėjo pirmeivių krūva,
Kurie ją iš miego prikėlė.
Retinas mūsų kasdieną būrys,
3275Kursai kitados už tėvynę
Stojo pirmasis, kad vedė Rainys
Į kovą ir pirmkelį mynė!
Kur pasidėjote brangūs laikai?..
Kaip praras nereikalingas,
3280Užpakal minios dabar palikai,
Atlikęs tarnystes naudingas.
Užima vietą kareiviai kiti!
Kitus bematai darbininkus!
Bangomis eina, kaip upė plati
3285Savuosius kelius apsirinkus!”
VIII
„Toks jau nuo amžių keleivio žmogaus
Ant žemės paskirtas likimas;
Juk ne su saule ant giedro dangaus
Gyvensi! — jam patarė Klimas, —
3290Būtų, sakyčiau, dar pusė bėdos,
Kad mūsų vaikai, mus pavarę,
Veiktų tikrai ant tėvynės naudos,
Kaip mes, kitados susitarę.
Bet, ant nelaimės, jaunoji karta
3295Tik peikti ir griauti bemoka,
Manija siekių naujų apimta!
O mokslo ir meilės jai stoka.
Kosmopolitai! Dienos milžinai,
Tėvų praeigos nepažinę!
3300Markso ir Darvino paikūs sapnai
Jiems rūpi daugiaus, kaip tėvynė”.
Tumui pačiam ant jaunųjų gaidžių
Nesyk užsirūstinti teko;
Bet neapkęsdamas raudų tuščių,
3305Ne taip nusiminęs prašneko:
„Buvome, — tarė, — ir mes kitados
Tėvų akyse protestantai;
Kiek sugaišinom spėkų be naudos
Pradžioje ir mes diletantai!
3310
Patriotizmo šiandieną tikrai
Mažiaus, o per daug ištvirkimo;
Reikia vienok pripažint atvirai:
Netrūksta ir pasišventimo.
Nenusiminkime, vyrai, per virš!
3315O laikas išgydys ne vieną.
Nuopelnų mūsų vaikai neužmirš,
Kaip garbina Rainį šiandieną”.
IX
„Nėra šiandieną tėvynės sūnų,
Kaip mūsų Rainys kad bebuvo! —
3320Jakštas kalbėjo, — tokių milžinų
Gadynė jau rasit pražuvo.
Nebeužilgo pabaigti žadu
Poemą, jo amžių apsakęs;
Gal susirišę su Rainio vardu
3325Ir mes neužgesme, kaip žvakės”.
„Tiesa, jog nėra!… Negreit ir bebus
Tokių, kaip Rainys, patriotų! —
Pritarė Tumas, — užtat jo kapus,
Teisinga, kad amžiai godotų[160].
3330Taip dar norėjos varguoliui ilgiaus
Patęsti ir už numylėtą
Savo tėvynę dar vargti daugiaus!…
Bet Dievo nebuvo žadėta.
Na, ir tėvynė didvyrio — sūnaus
3335Ir jo veikalų neužvylė:
Visas juk Vilnius jo kūno brangaus
Išėjo sutikti už mylią.
Mūsų jaunuomenė, norints karti,
Ne sykį net jį kritikavus,
3340Nešė jo kūną ant rankų pati,
Pati jį parvežus iš Davos”.
X
„Žinoma Rainiui nebuvo vilties
Išgyti, — atsiliepė Klimas. —
Sako vienok, būk jam laiką mirties
3345Paskubinęs susikrimtimas
Sako, anonimas vargšą skaudžiai
Užgavęs, lyg kūju užtvojęs;
Niekas vienok taip jo kūno graudžiai,
Kaip Daugirdas, neapraudojęs”.
3350
Tumas nusijuokė: „Kaip neraudos?
Jadvygai negal įsipiršti;
Liepė tam vargdieniui ant visados
Ji meilę ir viltį užmiršti”.
„Na, ir be takto Kazys suvisu! —
3355Pritardamas Klimas šnekėjo, —
Buvo ant jos net pažvelgti baisu,
Kad Rainį kapuosna lydėjo.
Tartumei marmuras, be kibirkšties,
Išblyškus, be ašarų akys!..
3360Žiednas suprato: nuo meilės, vilties
Ant amžių jau ta atsisakius!
Sako, dabar jai tik vienas galvoj;
Sapnuoja tik tą pašaukimą:
Mūsų mergaičių jaunoj Lietuvoj
3365Aukštesnį pakelt apšvietimą.
Tiek iškentėjusi savo širdyj,
Liuosoj valandoj, kaip girdėtis,
Taisanti operą; savo Verdi
Jau galim ir mes betikėtis”.
XI
3370
„Aukštdvario ponas! — Pabudęs staigiai,
Iš miego vežėjas sušuko;
Žirgas Motiejaus, sužvengęs smagiai,
Varguoliui net ausį atsuko.
„Laukiame — tarė Motiejus, — svečių;
3375Net veidas, kaip lapai, nuvyto.
Galima buvo akelių skaisčių
Netekti, bežiūrint nuo ryto.
Mano mažutis bedievis rėksnys
Beklykdams galėjo užkimti;
3380Krikšto ir krikšto kasdien vargdienys
Negal reikalavęs nurimti”.
„Naujo skelbėjo šios žemės vargų, —
Atsiliepė Jakštas poeta, —
Mes nepakrikštysme be kunigų,
3385O žmogui jau verkti žadėta”.
Tumas pridūrė: „Kad viršų galvos,
Kaip kunigui, mums kas apskustų,
Rasit didvyris jaunos Lietuvos
Ir mūsų pakrikštymą justų”.
3390
„Skusti šiam kartui galvos nebereiks, —
Motiejus linksmutis kalbėjo, —
Kunigas Jonas jam krikštą suteiks:
Nuo ryto risčia atbildėjo.
Kuma[161] Jadvyga, ir vardą sūnaus
3395Apkrikštyti Juozu paskyrė:
Prašo į kumus to Klimo šaunaus,
Kurs veikalus bočių ištyrė”.
*
Taip šnekučiuodami grįžo draugai,
Žvalgydamos, tartum, ko laukė;
3400Rudenio skurdūs aplinkui vargai
Vienok jų akies nebetraukė.
*
Rausvai-geltonus lapus nuo šilo
Paveju blaško ruduo;
Nuliūdo girios; laukai nutilo;
3405Tik šniokščia upės vanduo;
Tiktai sušvilpi aukštai sėjikai
Tik murkso tartum sunykę grikai,
Skurdžios rugienos
Vienintelės vienos
3410ant lauko!
O ne, ne vienos! Nagai artojo
Pureno žemę vargiai,
Žegnojo, sėjo, saldžiai svajojo:
Derėsią laimūs rugiai.
3415Kaip jaunas amžius, galvas iškėlę,
Kaip žalios rūtos, kerais sužėlę,
Gražūs, linksmučiai
Banguoja rugučiai
ant lauko.
3420
Nelinksmas laikas, nesveikas oras:
Pakiemiais lankos drugys;
Pagavęs krečia senius nedoras:
Vargiai seniukas pagys!
Jau atsikosyt rečiaus begali
3425Ir štai, vaikučiams paskirstęs dalį,
Paėmė žvakę,
Sudiev pasakė
kaimiečiams!
Sužvengė žirgas, šunelis loja;
3430Dukrelė, aslą pašluok!
Ant juodbėrėlių piršliai atjoja!..
Piršleli, tik nemeluok!
Piršlys meluoja ir kraitį deria:
Jaunoji rausta, bet midų geria.
3435Kepk, svočia drūta!
Karvojų su rūta
kaimiečiams!
Laurynas duoną nors valgo juodą,
Bet darbus baigęs laukuos,
3440Pusiau nupilstęs javų aruodą,
Į mugę skuba brikuos.
Išlenkęs stiklą, namon raliuoja,
Nes metų galą sumegzt sapnuoja,
Apsimokėjęs,
3445Vaikams tederėjęs
riestainį.
Palaimins Dievas: sulauks krikštynų,
Viršaičiu valsčius apšauks,
Ar ant vestuvių gal nuo kaimynų
3450Su rūta kvėslio sulauks-…
Tada, užmiršęs vargų verguvę,
Būryj atgimęs, išves lietuvę
Šokt skepetinę,
Čigoną, suktinę,
3455ar žvirblį.
Juška seniukas medžiot aptingo;
Išnyko patys miškai:
Kur veisės stirnos, ten neturtingo
Dabar ūkėso[162] laukai.
3460Už banko skolas, ne be dejonės
Apkirpo ponams bežemiai žmonės
Skverną nemenką:
Mat ponams užtenka
pyrago.
3465
Juška sau tarė, bent kiek pasveikęs:
„Tuščia su mūsų dvarais!
Nubodų laiką ruduo suteikęs
Atsiųsk ilgais vakarais
Bent mielą svečią: žmogus atgimtų
3470Senus medžioklių laikus atmintų:
Vėjus begandęs
Ir šernus šaudęs,
ar vilką”.
Ruduo nutaisė gamtos stebuklus;
3475Nudraskė jos vainikus;
Talkon pakvietęs šalnos pabūklus[163];
Paliko tyrus plikus.
Gamta sau šypsos; ant lauko pliko
Pribarsčius, sėklų nemaž paliko
3480Mylinčias poras
Pavasario oras
palaimins.
Nelaisvėj gimę, nuskurdę žmonės,
Varguos sulinkę žemai!
3485Kad jums beveržias tik vien dejonės,
Nejau giedosiu linksmai?
Užgims didvyriai liuosos gadynės:
Linksmesnė mūza sūnums tėvynės
Kitą poetą,
3490Daugiaus numylėtą,
palaimins.
Przypisy
[43]
Odi prophanum volgus et arceo — Eilė paimta iš Horacijaus;lib. III, carm. lietuviškai: neapkenčiu nepasvertos gaujos ir varau nuo savęs. [przypis autorski]
[59]
Atvilkys — Kitur sakoma: Pravadų diena. Senovės bažnyčioje tą dieną apsikrikštiję nusivilkdavo baltą rūbą; iš to: Atvilkys. [przypis autorski]
[75]
verpetas — smarkaus vandens, vėjo, ugnies ar jų pagautų daiktų sukimasis ratu, sukūrys. [przypis edytorski]
[83]
Kosovo kapai — Nelaiminga kova ant Kosovo laukų buvo XIV amž. paskutinioji, po kurios jau visi Balkanų pusiasalio slavai papuolė į turkų vergiją. [przypis autorski]
[104]
Vernyhoros sapnai — Vernyhoros pranašystės upie Lenkijos Karalystės prisikėlimą. [przypis autorski]
[111]
Sobieskis — Jonas III Sobieskis (lenk. Jan Sobieski) — Lenkijos didikas ir karvedys, Lenkijos karalius Jonas III ir Lietuvos didysis kunigaikštis Jonas Sobieskis (1674–1696 m.). [przypis edytorski]
[142]
Katerino — Rugsėjo 11 d. m. Vilniuje atidengta Katerinos Didžiosios stovyla. [przypis autorski]
[146]
Šig-Achmetas — Kipčako kanas, papuolęs lietuviams į nelaisvę pasimirė Kaune, Aleksandrui viešpataujant; kartkartėm skundus siuntė Vilniaus seimui už neteisingą kalėjimą. [przypis autorski]
[147]
Devlet-Hadži-Girėjas — jaunas Krymo kanas, atminęs, kad Vytautas kitą kartą Betsabulą ir Gerempergą Vilniuje apvainikavo, dėl didesnės autoritatės, atvyko į Vilnių prašyti, kad Kazimieras jį apvainikuotų; ką tasai ir išpildė 1443 m. [przypis autorski]
[148]
Tochtainišius — Tochtainišius šaukės ne kartą Vytauto pagalbos prieš Tamerlaną, pabėgęs iš Aukso Ardos. [przypis autorski]
Bezpieczne płatności zapewniają:
Dane do przelewu tradycyjnego:
nazwa odbiorcy
Fundacja Wolne Lektury
adres odbiorcy
ul. Marszałkowska 84/92 lok. 125, 00-514 Warszawa
numer konta
75 1090 2851 0000 0001 4324 3317
tytuł przelewu
Darowizna na Wolne Lektury + twoja nazwa użytkownika lub e-mail
wpłaty w EUR
PL88 1090 2851 0000 0001 4324 3374
Wpłaty w USD
PL82 1090 2851 0000 0001 4324 3385
SWIFT
WBKPPLPP
Proszę czekać...
Słuchaj od tego miejsca
