Spis treści
- Akimirka: 1
- Altorius: 1 2
- Atodūsis: 1
- Atsisveikinimas: 1
- Atvirumas: 1 2
- Balsas: 1 2
- Budrumas: 1
- Dvasios: 1
- Gailestis: 1
- Gailėjimas: 1
- Graudulys: 1
- Išpažintis: 1
- Kerštas: 1
- Malda: 1
- Meilė: 1
- Mirtis: 1
- Neapykanta: 1
- Nerimas: 1 2 3 4
- Netektis: 1
- Netikėjimas: 1
- Neviltis: 1 2 3
- Nežinia: 1
- Pasigailėjimas: 1
- Pažadas: 1
- Piktumas: 1 2 3 4 5
- Pilis: 1 2
- Priekaištas: 1
- Rūstybė: 1 2
- Ryžtas: 1
- Sąžinė: 1 2
- Skausmas: 1 2 3 4 5 6 7 8
- Svarstymai: 1
- Šauksmas: 1
- Teisingumas: 1
- Teisybė: 1
- Vargas: 1 2
- Veidmainystė: 1
- Vienatvė: 1 2
- Žinia: 1
* leksiką, pvz.: Ragnyte -> Ragnytė, męs -> mes, Mindaugis -> Mindaugas;
* fleksiją, pvz.: prieveiksmių formas (senei -> seniai); veiksmažodžių liepiamosios nuosakos vns. 2 asm. (likki -> liki, uždegki -> uždeki), būsimojo laiko vekiamosios rūšies dalyvių vyr. gim. vns. ir dgs. formas (ošę -> ošią, gausęs -> gausiąs); vardažodžių dgs. V. formas (puikus -> puikūs), vardažodžių dgs. Vt. Formas (akie -> akyse);
* žodžių rašymą kartu ir atskirai, pvz.: nekartą -> ne kartą, tur būt -> turbūt, taip-gi -> taipgi;
* joto rašymą, pvz.: jieškoti -> ieškoti;
*didžiųjų raidžių rašymą, pvz: Lietuvos Karalius -> Lietuvos karalius, viešpatie -> Viešpatie;
* dusliųjų priebalsių rašymą, pvz: augštų –> aukštų, angštam -> ankštam;
* sintaksę, pvz:
Du turėjau sūnų […] -> Du turėjau sūnus […];
*skyrybą, pvz:
Ir Haličą ir Rusiją -> Ir Haličą, ir Rusiją.
MindaugusLietuvos karalius
ŽMOGYSTĖS:
- MINDAUGAS — Lietuvos karalius
- RAGNYTĖ — jo motina, neregė
- HEINDENRICH — kryžiokas, popiežiaus pasiuntinys
- DAUMANTAS — kunigaikštis
- ALDONA — jo pati[1]
- TRAINAITIS — Mindaugo brolėnas
- HERMANAS — kryžiokas
- VAIŠVILKIS — minykas[2], Mindaugo sūnus
- LIUTAVARIS
- KRYŽIOKAS
- MINYKAS I
- Lietuviai
- Kryžiokai
- Tarnaičiai
- Minykai
Scena Naupilyje.
PIRMAS AKTAS[3]
SCENA I
salė Mindaugo pilyje
Trainaitis, Hermanas, Tarnaičiai (neša kaurus)
HERMANAS
tarnaičiams
TRAINAITIS
O, tai puikus
Audimas! Tokioms pievoms ne kartą
10Vejuosi stirną. Vokiečiai turbūt
Pasivogė kvietkas iš mūsų klonių.
Užminsiu aš ant jųjų — gal pakvips.
HERMANAS
sulaikydamas jį
TRAINAITIS
HERMANAS
TRAINAITIS
HERMANAS
TRAINAITIS
HERMANAS
TRAINAITIS
HERMANAS
TRAINAITIS
HERMANAS
TRAINAITIS
HERMANAS
TRAINAITIS
O tau tik rūpi krikštyti ir laidot
Pakrikštytus. Eik, krikštyk Mindaugą,
55Uždeki žvakę ten — uždek ir saugok,
Kad neužgestų, nes iki pridegs,
Jau Mindaugą lydėsi — tad mažiau bus
Tau darbo.
HERMANAS
TRAINAITIS
Rodos tau,
Sunku užmušti dėdę? Jį apkrikštyt
Sunkiau juk buvo, o apkrikštijot.
65Karaliumi buvau sapne, o krikšto
Tai nė sapne nesapnavau.
HERMANAS
Ar taip?
Tai per anksti apreiški, ką užmanęs.
Paslaptyje laikyta pagieža —
70Tai ricieriaus tvirtums, o aiški — vaiko
Puikybė.
TRAINAITIS
Kur puikybės yr daugiau,
Jei ne po šitais štai šarvais minyko![7].
Ji slepias, kaip žaltys, pilna klastos,
75Niekinga! Siekinys pats neužmoka
Dažnai už darbą atliktą. Žiūrėk!
Tas pabrolis, niekiausias tarpe brolių,
Paskutiniausias, cieliuje[8] tamsiam
Augintas, vargšas — ant akmens užmiega,
80Arba — žmogus niekybė! — ilsisi
Grabe. Ir ten užmigęs, per miegus net,
Puikybę reikšdams, šneka: klioštorių
Jau valdo, jau nuo perdėtinių[9] savo
Galvos puikios briliantais blizgantį
85Didybės ženklą plėšia ir pats rėdos[10].
Žiūrėk! Tas perdėtinis mąsto jau,
Raudoną gausiąs biretą;[11] kas turi
Jau biretą, tas sėdi per sapnus
Ant sosto popiežių. O popiežius pats?
90Tai vaikas prieš karalių Lietuvos —
Nebijo niekas.
HERMANAS
Popiežius mus didis,
Toli Italijoj gyvena sau,
Pražilęs ir drebėdams iš senatvės.
95Jis didis! Žodį tik ištars silpnu
Balsu, kad vos tik salėje girdėti,
Tuojau nuo žodžio to skambėjimo
Ir sostai griūva, ir karaliai puola,
Iš rankų savo leisdami skeptrus,[12]
100Ar blaškosi kaip bokštai, judant žemei?
Kada gi švelnų veidą jis atkreips,
Krikščionių gimines skaitlingos puola
Prieš jį ant žemės — ir palaiminims
Senelio drebančio girdėt nuo bokštų
105Solimnos ikpat Baltjurių krantų.
Ar būsi pats prie krikšto, kunigaikšti?
TRAINAITIS
HERMANAS
traukiasi su tarnaičiais
TRAINAITIS
vienas
Piktumas
Visur! Visur man painiojas minykai!
110Bet laiks ateis — jis turi žūt — su juo
Ir vokiečiai išnyks. Iš kunigaikščių
Pirmiausias Mindaugas, kurs vakar da
Graudeno vokiečiams, apsupo sostą
Kryžiokų veidmaininga draugyste.
115Bet durklas šits — jame lietuvių viltis —
Su manim Daumantas Aldonos vyrs,
Vaidilos, liaudis. Daumants, apsirėdęs
Šarvais kryžiokų, eis ieškot pačios,
Ką paveržė jam Mindaugas, ir keršys —
120Man sostas pasiliks, žiūri i gilumą
Štai Mindaugo
Ateina motina, nesveiko proto
Ir neregė.
Ragnytė įein
a netvirtu žingsniu, ištiestomis priešais
rankomis ieškodama kelio
RAGNYTĖ
TRAINAITIS
RAGNYTĖ
Graudulys, Skausmas
Ar gyvas? Gyvas da. Su akimis
Ir atminties jau netekau. Žiūrėjau
Ant svieto[13] kitąsyk — ir aš tada
Da gyvenau — dabar naktis tamsioji!
135O Lietuvos dievai! sėda sumišusi iš senatvės
Duok, Ona, man
Verptuvą. Vakars jau. Prie darbo, mergos!
Smagus užims verptuvo …
taikosi dainuot
luktelėjusi
Gyvas jis
Ir aš gyva. Neilgai jau gyvensiu!
Ir jis numirs. Negausiu jo matyt —
Mirtis greit artinas. Kaip jis išrodo?
145Ar jį regėjai?
TRAINAITIS
RAGNYTĖ
TRAINAITIS
RAGNYTĖ
pasikelia, pasibaisėdama
puola ant kėdės
TRAINAITIS
RAGNYTĖ
neilgai trukus
Onute! Duok verptuvą… Kas minėjo
155Čia popiežių? Tas balsas atminties
Man širdįžeidžia… Du turėjau sūnus …
Ansai tai mano džiaugsmas, tavo tėvs…
Tas antras… Aš svajoju… taip, svajoju
Sapne tarytum… antras… kur jis yr?
prie paskutinių žodžių ateina ant scenos: Mindaugas baltuose krikšto rūbuose su karūna ant galvos, Heidenrich pasiuntinio rūbuose; iš po permatomos kamžos[14] žymu šarvai.
Hermanas neša pirm pasiuntinio auksinį kryžių. Daumantas
kryžiokų šarvuose, nuleidęs ant akių šalmą, ant kurio yra
ženklas — rožė; ant pagalvėlės neša taipgi rožę auksinę
ir toliau nuo kitų atsiremia į stulpą, Liutavaris
160
Jaučiu aš kraują — Mindaugas tur būti
Čionai. Artyn eikš, Mindaugai! Ar tu
Grįžti su išvarža,[15] laimėjęs kovą?
Tikrai dabar jau tavo pagarsės
Garbė? Girdžiu, kaip tavo darbus skelbia
165Nudžiugę žmones. Ar nuo Dauguvos
Krantų grįžti? Ar vokiečių klastingą
Sutrynei zokoną[16]? Ar Rusija
Drebėjo prieš tave? Ar daug laimėjai?
Ar turtų daugel parsigabenai?
170Sakyki man! Aš taipgi pasidžiaugsiu,
Kaip motina tikra, su ašaroms
Tave palaiminsiu. Prieik prie manęs
Artyn, sūnau!
MINDAUGAS
O motin! Nežinau,
175Ką pasityčiojimo žodžiai reiškia?
Aš duosiu kubilaitį gintaro
Dievaičiams permaldauti; jei už vieną
Netleistų, duosiu du.
RAGNYTĖ
Nerimas
Girdėjau juk
180Pati — jis piktžodžiauja! Kunigaikšti!
Nė aš nesuprantu, ką ženklina
Kalba tavoji. Šiandien tavo lūpos
Išleidžia vien nepaprastus žodžius.
Bet meilė motinos prie tavęs riša
185Mane. Eikš šian, uždėsiu ant galvos
Palaimos ranką. Ko manęs bijaisi?
Tarytum būčiau pakramtos[17] šmėkla.
Ar taip be visko jau gali apseiti,
Kaip be palaiminimo motinos…
190Ir be tikėjimo?
MINDAUGAS
O ne! Yr toki
Dalykai, be kurių apseit sunku,
O apseinu vienok, jei to prireikia.
Ne vieną žemę jau tokiu būdu
195Praleist turėjau, kaip antai Slonimo,
Ar Vilkaviškio. Man ir be garbės
Sunku apseiti, bet ir savo garbę
Sumažinau, prispyrus reikalui.
Karalius aš, guodoja[18] mane liaudis,
200O juokiasi kareiviai! Vokiečiams
Blizgėjims šalmo rodėsi baisesnis,
Ne kaip ta karūna, kurios menka
Šviesa tik moterims, vaikams ir liaudžiai
Patinka. Reikia da pakęst, taip nor
205Likims. Nė Mindaugas negal kovoti
Su likimu. O motin! Ar manęs
Nepkęsi amžinai? Ar tau ne miela,
Kad aš, sūnus, karaliumi esmi?
Lenkiu prieš tave galvą vainikuotą —
210Palaimink, motina! Palaiminki!
RAGNYTĖ
ištiesdama ant jo ranką
HEIDENRICH
RAGNYTĖ
O Mindaugai! O Mindaugai, klausyk,
Klausykite ir jūs visi minykai!
215Prakeikiu jus! Tegul bus prakeikta
Kryžiokų veidmainystė, tartum maras,
Mus Lietuvą pridengusi sparnu!
Sūnau! Ir tave palytės tas maras —
Jis neužmuš, tik žmones nuo tavęs
220Iš tolo bėgs. Ir liksi viens ant svieto.
Išmirs tos tautos, ant kurių buvai
Geležinius uždėjęs pančius, liksi
Viens sau ant liaudies kapinių. O tas
Tamsus tikėjimas, ką tu priėmes
225Esi, suvienys tave su tauta,
Kur Lietuvą praris. Esi ant sosto,
Ant sosto su tavim ir popiežius!
Turi vaikų — jie žmogžudžiai bus! Eiki,
Užmušk juos lopšyje, vaikus užmušk!
230Pagimdžiau aš gyvatę ir tu gimdai
Tik gyvates!… A! Širdį perplėšiau!
Tau širdį perplėšiau!
išeina, pasirėmus ant Trainaičio
MINDAUGAS
HEINDRICH
MINDAUGAS
HEINDRICH
MINDAUGAS
HEINDENRICH
Žinia
Trumpai
245Tau pasakysiu: popiežius pasveikins
Tave karaliau, vardan Dievo, tau
Į prieglobą krikščionis atiduodams,
Ir primena, kad stengtumeis visad
Apgint tikėjimą kardu ir platint
250Žodžiu. Toliau: žinodamas gerai
Galybę tavo — Lietuvai beeinant
Nuo Baltjūrių ik Krymo ir tolyn
Besiskečiant, kaipo galingai srovei —
Ir su kitoms šalims palyginęs
255Didybę tavo, tikisi nuo tikro
Sūnaus, kad jeigu taip tikėjimą
Krikščionių pamylėjai ir parodei
Prisirišimo ženklus, teiksiesi,
Kaip daro tautos vokiečių ir lenkų…
Mindaugas raukiasi
260
Juk žinoms prakilnumas Mindaugo
Širdies… tai teiksiesi, sakau kaip daro
Kiti kariautojai, prisiųst kasmet
Nuo žmogaus po skatiką ant aliejaus
Į lempą švento Petro, Popiežius,
265Norėdamas parodyt, kaip jis tavo
Dorybę numylėjo, duoda tau
Ir dovanoja, ir suteikia valdžią
Ant tų visų kraštų, kuriuos gali
Nuo Rusijos, nuo Tautvilio atimti,
270Ar nuo Danieliaus Haličo paveržt.
MINDAUGAS
Ryžtas
Ar šitai pasityčiojims? Tai pirmu
Kartu atklydo popiežiaus kalba
Į ūkanotą Lietuvą. Štai pusę
Dienos kalbėjai saldintais medum
275Žodeliais — vos tik permanyt galėjau
Tuos tarinius pinklius. Aš popiežiaus
Malonę pagerbiu — pasinaudosiu.
Tikrai kad pasiliksiu tuos kraštus,
Kuriuos aš pats paimsiu. Vaisių savo
280Darbų neduosiu niekam. Paimu
Ir Haličą, ir Rusiją, o jeigu
Man pasiseks, ir jūsų zokono
Žemes. Tur būti popiežius turtingas,
Jei gausiai taip dalina, o iš to
285Man aišku yr, kad Lietuvos skatikų
Nereik jam ant aliejaus suvisai.
HEIDENRICH
Iš pusės negeros dalyką žvelgiant,
Išrodys negeru. Tikėk vienok,
Kad popiežiaus geriausi yr troškimai.
290Matai, kokią šventybę brangią tau
Atsiunčia dovanų: jos sargai[19] kūną
Ir dvasią tavo paveda. Joji
Sustiprins dorybes, gesins visokius
Piktus pageidimus. Tikrai žinai,
295Kaipo Sebastijonas, iš dorybių
Didžių garsus, kankintinių[20] mirtim
Numiręs. Šitai kotas tos šaudyklės,
Kur šventąjį ant kryžiaus pervėrė,
Sebastijono kraujo prisigėręs.
MINDAUGAS
išsitraukia durklą
HEIDENRICH
O, Mindaugai, yra vertu
Bausmės nuo Dievo tas, kuris išniekin
Tikėjimą, priėmes jį. Gavai
310Iš mūsų rankos juk karaliaus vardą.
Da ta nauja garbė yr netikra,
Da dreba! Tu žinai, kaip Rymo bullė,[21]
Juodai rašyta, karalius senus
Ir ciesorius nuo sostų stumia vienu
315Pabraukimu tik plunksnos, be kovos.
MINDAUGAS
Rūstybė
Karaliumi nebūsiu, tai jog būsiu
Da kunigaikščiu Lietuvos ir jus
Draskysiu, deginsiu, naikinsiu, plėšiu!
Per brangiai man parėjo ir dabar
320Karaliaus vardas ir da aš turėčiau
Saldliežuvaut ir taikyt žodžius,
Sakydams tai, ką mąstau. Tie, kur jungą
Ant sprando neša, nekalba liuosai[22].
O man kas duos tiesas! Kas man liežuvį
325Suriš? Ar sviete yr kits Mindaugas?
Gal popiežius yr Mindaugu antruoju?
HEIDENRICH
Mūs žodžiai nesutinka, Viešpatie!
Per pasiuntinį popiežius išreiškia
Jausmus ir man pasiuntinystę reik
330Užbaigti.
rodydamas Daumanto nešamą pagalvėlį
MINDAUGAS
HEIDENRICH
335
Atleiski popiežiui apsirikimą.
Bet Lietuva ta, miškų apsupta,
Nuo svieto užsidengus: bokštas tavo
Pilies žemesnis yr už tas pušis.
Kam duosiu dovanas?
MINDAUGAS
HEIDENRICH
MINDAUGAS
Klausyk, kryžioke!
345Sudėki jas Aldonai — ji pačios
Sesuo ir aš paimsiu ją už pačią.
Aldoną pavadinkite vienas sargas išeina
O jūs
Bažnyčios galvai tuos žodžius nuneškit:
350Nors karūna auksinė, bet plona,
Ką tik pasiekia kaktą. Jeigu darbas
Lapelių jos nebūtų taip puikus,
Tai vos kelis tik florinus[23] atsvertų.
Vienok tas dovanas aš priimu.
355Man tą karūną, lengvą, kaip lapelis,
Sustiprins geležis. Koks sostas yr
Puikesnis? Ar ta Rusija nuvargus,
Kur kunigaikščiai susivaidiję
Naikina šalį?… Tai vieni tik lenkai
360Ką Lietuvai da priešinas tvirtai.
įeina Aldona
HEIDENRICH
O tu,
Kurios galva veik Lietuvos karūną
365Nešios auksinę, teikis štai priimt
Tą rožę, kur ant Tibro pievų skinta!
Tenai po spinduliais tikėjimo.
Auksines auga kvietkos.
ALDONA
HEIDENRICH
šaly
duoda ženklą Daumantui, kad paduotų rožę;
Daumantas artinasi, drebėdams
MINDAUGAS
ALDONA
pakelia ant Daumanto akis
puola apalpusi; Daumantas išeina
MINDAUGAS
HEIDENRICH
MINDAUGAS
HEIDENRICH
išeina su kryžiokais
MINDAUGAS
LIUTAVARIS
Man
Jisai ištikimiausiu rodės. Jaunas,
Da be pentinų ricieriaus, tylus,
400Nes vokiškai jo niekas nesupranta;
Ir nuo draugystės šalindavosi,
Nes liūdnas — liūdnas gi, nes neturtingas.
MINDAUGAS
LIUTAVARIS
Sąžinė
Mindaugai! Žygiu tuo klysti.
Tai yr kryžiokas. Argi vilktųsi
Lietuvis tuos šarvus, su juodu kryžium,
410Bažnyčioje kryžiokų šventintus?
Aš pats nedrįsčiau. Aš prisipažįstu.
Karaliau, kryžiaus to bijau labiau,
Ne kaip kryžiokų. Nors ėmiau aš krikštą,
Paliepus tau, tai betgi naujo to
415Tikėjimo bijau, kaip naujo skydo,
Nes naujas, palytėtas geležim,
Dažnai kaip stiklas trūksta ir nedengia
Nuo priešiaus. Priverstas tarp vokiečių
Gyventi, gyvenu ir kankinuosi.
420Bet tokią aš jaučiu neapykantą.
Kad, esant tarpe vokiečių, man plaka
Širdis, tik plaka, — ir ji kada nors
Turės paniekinimo dėlei trūkti.
MINDAUGAS
Neapykanta
Tokia mintis lietuvių. Paklausyk!
425Tikiu į neapykantą taip lygiai,
Kaip į teisumą tavo. Man dabar
To paskutinio reikia. Tas kryžiokas,
Man rodosi, tai jaunas Daumantas.
Tikrai, jog nežinau, aš jojo niekad
430Da nemačiau iš veido. Bet jaučiu…
Jis taikosi mane užklupti vieną
Ir nužudyt iš pasalų. Dėl to
Patirti reik — ir jeigu būtų Daumants,
Tai taip kaip ir numiręs būt. Patirk!
LIUTAVARIS
MINDAUGAS
Turiu
Tam priežastį. Užu kryžioko mirtį
Visi kryžiokai keršija, o aš
440Mat noriu, kad pirmiau, ne kaip su jaisiais
Visai reiks persiskirt, mus rubežius[27]
Kareiviai jų apleistų. Noriu taipgi,
Kad da nusklystų minios Rusijos,
Kurios kaip juodos debesys užtraukė
445Ant Lietuvos. Paskui mus trimitai
Jų žemėj atsilieps. Tuo tarpu protas
Tegul puikybę mūsų užvaduos.
LIUTAVARIS
Karaliau! Kad manęs tu paklausytum,
Tai rodyčiau[28] tau kryžiokus visus
450Surinkt į salę apatinę, pilį
Pakurti ir tegul sudegtų sau
Arba, užslėpęs lietuvius pasieniais
Užu kaurų, kitus tuščiuos stulpuos,
Paduotum ženklą tik — o kristų aukos,
455Kryžiokų kraujas plauktų srovėmis.
Jei Daumantas su jais, tai taipgi žūtų.
MINDAUGAS
Parodijai karštai, kaip ridenus,
Kurs dirbti vėlyja kardu, ne žodžiais
Ir ne mintim. Vienok aš tos rodos
460Nepaklausysiu, mano Liutavari.
Turiu ką kitą: Aldona pati
Paaiškins visą slėpinį, o Daumants
Tur žūti, puldams po kojų jos.
ANTRAS AKTAS
SCENA I
Ragnytė, Trainaitis
RAGNYTĖ
stovi pasirėmusi ant akmeninio stalo
Skausmas
Duok taurę… Lietuva tu nelaiminga!
465Dievams taviesiems naują auką aš
Pašvęsta — savo sūnų — O! man plyšta
Širdis! Aš jį užmušiu, verkdama…
Duok taurę! Aš į ją įpilsiu nuodus.
O Lietuvos dievai! Tegul jisai
470Numirs ramiai, tegul nekenčia ilgai.
Aš jįjį apmazgosiu ašaroms…
Ant laužo paguldysiu, užgiedosiu
Jam giesmę… aš palaidosiu gražiai…
pila nuodus
Įkrito mano ašara į vyną.
475Ar motinos ta ašara nuodų
Smarkumą tik nepanaikins?… Tur būti
Naktis jau, taip tamsu man. Jau visus
Supyliau nuodus, man neliko nieko…
ateina ant scenos Mindaugas ir Liutavaris, kurs nurodo
Jam taurę ir, pakalbėjęs, traukiasi
MINDAUGAS
apsimetęs ramumu
RAGNYTĖ
MINDAUGAS
RAGNYTĖ
MINDAUGAS
Trainaičiui
Nepasirodžius da žvaigždėms, apleisi
Sostapilę lietuvių. Vaišvilkiui
Nuneši mano šitą raštą — reikia,
Kad būt paduotas greitai ir slapčia,
495Nesa viduj jo yr svarbus dalykas.
Jau mano norus Vaišvilkis pirma
Žinojo, taigi reikia tik paskubint.
Atmink, ką įsakau aš. Vargas tau,
Jei tu išdrįstum išakytą kelią
500Mainyti! Vargas tau, pajudinus
Vašku užspaustą vietą! Te tau raštą.
RAGNYTĖ
šaly
Užmanymą Trainaičio žino jau… garsiai
Ar man anūką atimi? Tai bent gi,
Laimingo kelio vėlydams, išgerk
505Iš tos taurės.
Mindaugas ima paduotą taurę, bet negeria; Ragnytė,
luktelėjusi, klausia drebančiu balsu:
MINDAUGAS
susiduodams sau į kaktą
RAGNYTĖ
MINDAUGAS
RAGNYTĖ
MINDAUGAS
meta taurę ir sumuša
515
Priekaištas
Motin! Ką sakei?
Šalin nuo manęs, taure prakeiktoji!
Tu sentėvių brangiausia dovana
Buvai; laikiau tave visad, kaip šventą,
Kaip liekanas vieninteles; nesyk
520Putojai gėrimais saldžiais; pagimdė
Tave už jūrių kur sutirpusios
Krišpolą smiltelės; kiekart, vyno
Pilna, akis lietuvio žadinai,
Kad saulės spinduliai tavyj mirgėjo.
525Trenkiu tave į žemę! Motina!
Ką pasakei? Iš kur neapkentimas?
lš kur ta pagiežia pasiutusi?
Norėjai mirt ir sūnų traukt į kapą.
RAGNYTĖ
MINDAUGAS
530
A, taip! Norėtum nukentėjus bausmę,
Būt akyse žmonių kankintinė?
Bet aš nebausiu tų, kurie man nori
Užkenkti, o negali. Motin, būk
Rami… menkai užgautas…
RAGNYTĖ
išeina pasirėmus ant Trainaičio
MINDAUGAS
vienas
Svarstymai, Piktumas
Tai viens esmi, vienui tik viens. Kovoti,
Žudyt, susekt pasikėsinusius.
Vienais nuodais vėdinti savo lūpas
540Sukepusias, žąslais veržt kruvinais
Minias laukines liaudies — šitas mano
Gyvenims visas… Lūpos nesiskųs!…
Nežino, kad kenčiu. Jau nuo Trainaičio
Atsiliuosuosiu[29]: jį paims, apkirps
545Ir klioštoriuj paliks. Nuo liaudies mane
Pridengia paslaptis. Aš krikščionis,
Kryžiokų matomas bičiulis. Laukit!
Neužilgo aš sutrempsiu dvigalves,
Klastingas baidykles tas. Žus visi jie!
550Tikėjimas? Tai tuščias žodis tik.
Aš apsikrikštijau, nes man tuo tarpu
Tikėjimo reikėjo. O dabar,
Ar ne vis viena: ar tai būtų kryžius
Nuo popiežiaus, ar rusų cerkvėje
555Paveikslai auksu gausiai apdaryti,
Ar tai mongolų mėnuo. Ricieriaus
Tikėjimas — tai kardas. Aldona štai
Ateina, reik iškvosti slėpinys,
Kas tas per viens kryžiokas paslaptingas.
įeina Aldona
560
Aldona! Vis tu apsiverkusi…
Turiu aplinkui ašaras tik vienas,
Durklus, nuodų taures, medaus žodžius!
Atleisk, išgąsdinau tave, taip smarkiai
Kalbėdamas. Aldona, tu drebi?
565Pabalo tavo veidas. Štai, žiūrėki,
Nuodų taurė į žemę sumušta
Išgert norėjau… būčiau jau dabartės
Ilsėjęsis kape. Vienok mane
Sulaikė viltis, ištrenkė man taurę
570Mintis tik apie tave! Žodį tark,
Aldona!
ALDONA
Nerimas
Viešpatie! Kentimas tavo
Ir tavo meilė manęs neprivers.
Be reikalo tik pertraukei man darbą,
575Kurs mano liūdną dalį saldina.
Kada, sėdėdama merginų tarpe,
Prie žiburio, matau, kaip verpalai
Sidabro tęsiasi; kada dainelės
Klausau aš prigimtos — tai valandoms
580Aš taip laiminga, jogei pasilenkus
Ant staklių ir besigėrėdama
Pražystančiomis ant audimo kvietkoms,
Užsimirštu aš savo širdperšą[30]…
Ik vėl neišsiverš atsidūsėjims
585Ir vėl nepasirodys ašaros.
MINDAUGAS
Ar tu rami? Nenoriu aš matyti
Tave nurimusią! Laiminga tu?
Nenoriu aš, kad tu laiminga būtum!
Tegul gi tavo širdyje įvyks
590Jausmų kova, tegul ją graužia
Rudis didžių kentimų, pakramta
Tegul ją drasko… Jeigu su kentimais
Esi perdaug jau apsipratusi.
Dar naują tau išrasiu — šiandien mirsi.
ALDONA
persigandusi
595
Meldžiu aš vardan Lietuvos dievų!
O viešpatie! Tik nežudyki manęs!
Bijausi aš mirties! Man viskas jau
Apreiškia mirtį!… Amžius mano trumpas.
Žiūrėk, žiūrėk, kaip aš išblyškusi,
600Žymu rausvi ant veido karščio plėmai[31],
Kaip stiklas žiba akys… Neužtruks
Pridengti kapo tyluma. Iš mano
Merginų ne viena, kalbėdama
Su manim, da nebaigus, ima verkti;
605Kalbėti taikosi tyliu balsu,
Bijodama lyg, kad garsesnis žodis
Man nesudrumstų tylumos saldžios,
Kuri, tarytum sapnas miels, apsupo
Mane, da gyvą, šventybe kapų.
MINDAUGAS
ALDONA
MINDAUGAS
ALDONA
šaly
MINDAUGAS
Mačiau, kaip sudrebėjai, apalpai.
Tai tvirtas liudijimas… da bus kitoki.
Ir aš drebėdavau juk kitąsyk,
Kentimui apsireiškus tik ant tavo
625Kaktos. Nesa laukinė tai širdis
Su tavo širdimi iš vieno plakė.
Aš linksminaus, kaip tu buvai linksma.
Dabar jau ne — dabar aš lyg ta uola.
Klausyk! Ar pažinai kryžioką tą,
630Kuris nuo manęs slepiasi po juodu
Šarvu? Ar jį pažįsti?
ALDONA
MINDAUGAS
Pažinsi gal… saldi bus pažintis!
635Nesiprašyk be reikalo — iš plieno
Turiu šarvus ir širdį. Šitoje
Šoninėj salėje aš užsislėpsiu.
Tenai kiekviens jų žodis bus girdėt,
O ypač tylumoj nakties. Tuo tarpu,
640Kaip sveikinsiesi tu su juo, atmink,
Kad jus karalius girdi ir jums laimės
Džiaugsmus kardu veik perkirs.
išeina pro šonines duris
ALDONA
viena
Skausmas, Vienatvė
Mindaugi!
O Mindaugi! Išėjo! Nelaiminga!
645Likau viena laukt valandos mirties…
Ir valandos baisesnes da už mirtį.
Jau gęsta žiburys. Lauke tamsu.
Girdėti uosiai šlamščia, pušys… viskas
Mane baugina. Medžių tas ošims…
650Ta tyluma — tai kapinių tylumas…
O, kaip sunku! Da jo nėra.
Gal neateis jau? O, kad neateitų!
Kad persergėtų jį prijautims!
žiūri pro langą
Matau, tenai už girių teka mėnuo,
655Jį tamsios pušys sveikin ošdamos,
Sudriskę debesys pilni yr dvasių…
luktelėjusi
Neteina… gal neteis… O aš verkiu,
Lyg nežinodama karaliaus žodžio!
Man liūdna, kad neteis, kad jo matyt
660Aš negalėsiu… Ką girdžiu? Ateina…
O ne, šaltinis tai girdėt sode…
O, jis! Tai Daumantas! Tai jojo žingsniai…
Garsyn vis da garsyn girdėjau vėl.
Apsimetu, kad jo aš nepažįstu
665Ir kad nepažinojau niekados.
Karalius nepažins.
DAUMANTAS
įeina, užleidęs ant akių šalmą, kryžioko šarvuose
Aldonos širdį
Klasta prigavo… Ja dabar matau…
Išbalus taip… O rasi ji išbalo,
670Išmėtinėjant sąžinei[32]? Galiu
Atskirt nuo pabalimo pabalimą…
Ji sėda, veido neatkreipusi.
Juk kitąkart žingsnius įspėjo, rūbų
Šnabždėjimą pažino… o dabar
675Neatkreipė nė veido! Eidams šičion,
Nuo slenksčio sugrįžau kelis kartus…
Didžiai skaudu!… Ar nepažins ji manęs?
Gal nenorės pažinti?… Tamsta!
Ji krūptelėjo…
ALDONA
680
Ridenau! Ar šiokis,
Ar toks esi, pusiaunakties laike
Po šitą pilį klaidžiodams, imk melskis…
Prie skydo štai matau ražančius yr.
Imk melskis ir… išeik…
DAUMANTAS
ALDONA
DAUMANTAS
ALDONA
lyg atbalsis tuo pat balsu
DAUMANTAS
ALDONA
DAUMANTAS
ALDONA
Ar aš pažįstu? Ne, netsimenu…
Galbūt… Čia taip tamsu, dėl to gal akys
Nuo ašarų gausių lyg apneštos —
710Visi daiktai man rodosi migloti —
Ir vos išdžiūsta ašaros, tuoj vėl
Paplūsta. Nelaiminga aš. Lyg kokia
Sumišus savo gyvastį baigiu…
Ne! Nepažįstu… negaliu dabartės…
DAUMANTAS
ima nuo stalo žiburį ir apšviečia veidą, prisiartina
prie Aldonos
ALDONA
Meldžiu aš tave — traukis!
Išeik… Man žiburys akis gadin…
Žiūrėki tik! Prašvis, neilgai trukus,
720Mėnulį stelbia jau aušros šviesa…
O varge! Šitoj salėje gal tave
Diena užtikti.
DAUMANTAS
Aldonai, kuri nenuvokdama prisiartina
juokdamasis lyg sumišęs
Ka! Kai į galvą kas atėjo! Pulti
Ant kelių! Klaupt prieš jąją… Ka! Ka! Ka!
Prašyti, kad pažintų? Ar už kvietką
730Auksiną nusipirkti atmintį?…
Tai aš vienui tik viens į svietą grįšiu?
Tarp manęs ir tarp svieto bedugnes
Jau pasidarė — negaliu sugrįžti…
Turiu numirt — numirt galiu. Prieš tai
735Da išmokysiu ją ištarti vardą,
Gerai pažįstamą, tik užmirštą…
Mokysiu ją, kaip sakalą, kuri išbudin,
Vos tik užsnūsta. Taigi pertrauksiu
Aš miegą jos — gyvenimą mieguistą.
740Klausyk! Žinai, kas aš? išsitraukia durklą
Ne! Ne! Geriau
Nežinomas po kojų jos, kaip lapas
Rudens, nukrisiu… tepriims mirtis…
ALDONA
DAUMANTAS
ALDONA
DAUMANTAS
Nerimas, Meilė
Atgyti miela taip…
750Myli mane? Kur Mindaugas užlindęs?
O! Baisią pergyvenau valandą!
Ikšiol dar kraujas neapsimalšino.
Aldona! Valanda ta akyse
Man stovi vis ir neišnyks iktolei,
755Ik neįkaitys laimė… Ji visas
Mintis ant bedugnių užtiesus laiko.
Bet nesugrįš.
ALDONA
DAUMANTAS
Ką sakei?
Kur Mindaugas? Toj salėj? Tai toli jis…
Nenoriu bėgt… nepajėgiu… O ne!
Tiek laimės!… Ne!… Negal būt išdavimas?
765Turiu laimingas būt, matyt tave.
Užgeso žiburys, bet šviečia mėnuo.
Į šviesą eikš, Aldona! O! kaip tu
išbalusi labai! Raudonį veido
Nuplovė ašaros… Išbalus taip!…
770Ne tokią palikau.
ALDONA
DAUMANTAS
ALDONA
DAUMANTAS
ALDONA
780
Bėk, Daumantai! Neuždaryta da!
Tik skubink!… Aldona liks tau ant amžių
Teisi… Išduoda viskas čia: dievai
Ir žmones, sienos… Bėk!
DAUMANTAS
išeina, bet neužilgo grįžta
ALDONA
DAUMANTAS
ALDONA
790
Išdavims… Klausyk! Turėsi
Išlaužt langų skersuotas geležis…
Čia sodas netoli… Tik skubink, skubink!
DAUMANTAS
bando laužti geležis
užlipa ant lango ir neužilgo grįžta į salę
ALDONA
Nieko, nieko… Duok man rožę
Nuo tavo šalmo… rasi atgaivins
810Pajautimus. Daumantas duoda rožę
Taip man aptemo akys…
DAUMANTAS
O varge! Vėl nubalo… Bėkime
Drauge su manim! Bėkime!… Bet kur
Išbėgsime? Tur būti sienose
815Landyklos… bus vienok tenai ir žmones.
Namai tie prisigėrę jau klastos
Ir išdavimo! O Aldona mano!
Nelaimė… Sėsk, Aldona, šičionai!
Kaip vaiko mano akys ašarotos.
ALDONA
puola prieš duris
DAUMANTAS
O Aldona! Tyli…
Atšalus… paguldo apalpusią ant Rėdės
Tuosius žmones rankomis
Draskysiu!… Eikit šian!… Tos akys!… Veidas
830Pamėlynavęs!… luktelėjęs Iš sustingusių
Jos rankų rožę atimu… Pabudus,
Jau manęs gyvo nematys… nereik,
Kad kas primintų mane.
nuskabo kvietkos lapelius
prie galo tos scenos girdėt kaskart garsesnis
čiauškėjimas ginklų
TREČIAS AKTAS
SCENA I
Heidenrich, Hermanas
HEIDENRICH
Kerštas, Piktumas
Kad Lietuvą pametus jau greičiau,
Grįžtu, pasiviešėjęs pas karalių.
Lietuviai linksminos, aš viens tiktai
840Buvau nuliūdęs, viens tiktai išbalęs.
Laukines jųjų puotos. Tik klausyk!
Uolinėj salėj ąžuolinis stalas
Aplinkui visas žėri nuo taurių,
Ties salės viduriu ugnis užkurta;
845Aplinkui dūmai suka, kibirkštys
Lakioja į šalis; šeši lietuviai
Nepasijudindami, iš akmens
Tarytum laiko ant galvų iškėlę
Sakuotus pušinius žibintuvus;
850Viens riksmas, triukšmas, kuo bjauriausi žodžiai!
Keistai išrodžiau aš toje minioj
Laukinėj — briliantinis mano kryžius
Vos ne vos spinduliais prasiveržė
Per dūmus… Hermanai! Kad kuo veikiausiai
855Galėtume jau atsisveikinti
Su Mindaugu!
HERMANAS
HEIDENRICH
Tai teisybė,
Reik liūtas glostyt. O vienok, brolau
Prisipažinsiu, man jau nusibodo
Būt pasiuntiniu popiežiaus. Turiu
870Drąsybę ricieriaus, komtūro kardą,
Vienok čionai lieku! Apdangaluos
Minyko, ir bjauriu būdu minykų,
Niekingai, taikytis reik su klasta,
Iš pasalų imti viršų. Juk kryžiokas
875Seniau tą kunigaikštį niekino,
O šiandien? Šiandien aš jo spaviedninkas[34]!
Aš tarnas Mindaugo! Atsimeni
Tą brolį, kurs su mums drauge atėjo,
Ką broliai Albijono sūnumi
880Vadino, kurs dėvėjo ženklą rožės?
Prapuolė jis dabar — ar tik nebus
Čia darbas Mindaugo? Jei jis iš tikro
Pakėlęs ranką būt ant gyvasties
Bažnyčios tarno, zokoną užrūstins
885Toks darbas ir už kraują brolio mus
Lietuvių kraujas liesis.
HERMANAS
Ridenus tas
Kalėjime. Dėl jo nėr ką rūstaut:
Jisai lietuvis, pagonis, kurs buvo
890Nuvykęs ikpat Nemuno krantų,
Minyko rūbuose besislapstydams
Nuo Mindaugo; dabar sugrįžo vėl
Pačios ieškoti, Mindaugo išplėštos
Vienok šventi mus rūbai šiuo žygiu
895Nišgelbėjo. Sode maldas kalbėdams,
Aš vakar bokštą jo atitikau
Ir pro langelį padaviau jam kardą.
HEIDENRICH
Išgelbėjai lietuvį — nekenčiu
Lietuvių! Kam da šitiek darbo, verčiant
900Juos prie tikėjimo? Kokia iš to
Nauda? Tautų niužsikentimo krikštas
Neužgesins. Galėtų duoklę mums
Mokėti, o vienok dabar nemoka.
Mus ricierių dvasia sunyks visai,
905Jei zokoną tiktai sutaikios žemės
Apsups: ar eisim gaudyt žaltvykšles[35]
Dykumose? Su jūrėmis kovosim?
Ar imsimės su Dauguvos gelmėms?
Išges mus ricierių dvasia. Ateina
910Lietuvių kunigaikštis — reikia man
Vėla apsirėdyt skraiste niekšystės
Ir nusižeminimo — aš mainaus
Kaip driežas. Prisiega[36] vienok baisinga
Mane surišo, aš pasiuntinys
915Ir mano ypatoj[37] mus visas zokons
Atsispindi, duoda ženklą, HERMANAS traukiasi, įeina
MINDAUGAS
Karaliau, Dievs
Su tavim!
MINDAUGAS
HEIDENRICH
920
Veidmainystė
Viešpatie! Nerimsti,
Matau, ir akys migloms apneštos
Tiesiog nurodo tavo dvasios audrą,
Ar kokį užslėptą užmanymą,
Tikrai kad nevisai dar tvirtas būdams
925Tikėjime, nemoki priešintis
Šio svieto rūpesčiams; da neįgijęs
Esi tu tikro persiliudijimo,
Kad yr apveizda ir kad už dorybę
Dangus užmoka. Žemės pakramtą
930Veik išsklaidys malda — tad melskis!
MINDAUGAS
Melstis?
Ražančių aukso pasiėmes štai
Ir durklo ašmenims pradėjęs skirstyt
Šventus poteriukus, užtėmyjau,
935Ant durklo buvo sukrekėjęs kraujas,
Bet nežinau kieno — turėjau mest
Nė nepabaigęs poteriaut.
HEIDENRICH
Karaliau!
Jei tik gailiesi iš tikros širdies
940Ir jei tiki — nurimki! Mus bažnyčia
Pasigaili, atleidžia, laimina,
Be užmokesties niekad nepalieka
Tikėjimo ir tavo gailestis
Be suraminimo neliks: Tik teikis
945Visas slapčias mintis, visas kaltes
Mums išpažint. Sūnau, neslėpki nieko —
Altoriaus tarnas jas išriš.
MINDAUGAS
O kas
Išdrįs pažvelgti į gilumą mano
950Širdies, nusiminimo bedugnes
Ir žmogžudystės? Kas? Ar tu pabūgęs
Gyventpalaikis klioštoriaus? Aš pats
Netleisiu sau, man nieks negal atleisti!
Mažiausias mano nusidėjimas —
955Kad aš sutepiau krauju. rodo durklą Žiūrėki!
Ant šito plieno surudijusio
Atrasi mano darbus išrašytus
Krauju — ar juos atleisi man?
HEIDENRICH
MINDAUGAS
Tu baisesnių
Norėtum kalčių? Tai klausyk per skliautą
Dejuoja! Jo karūną ant galvos
965Nešioju… Paklausyki! Iš po žemės
Išgirsi kitą da dejavimą,
Bet net neišgirsi — jau jisai negyvas —
Ar tai atleisi man?
HEIDENRICH
MINDAUGAS
Tu baisesnių norėtum kalčių?
Tu nori tamsią dvasią peržvelgti
Iki pat dugno? Tai žiūrėki — laukinė,
980Akla, niekinga liaudis slankioja
Po geležies skeptru. Aš ją prispaudžiau
Visu tamsybės sunkumu. Širdyj
Nešiojasi jau baimę, o į vietą jų
Dorybės veda klastą. Tik žiūrėk,
985Kaip tas tamsus lietuvis, man pamojus,
Nulenkia galvą ir žegnojasi,
Nors vėlytų greičiau jis ant krūtines
Pajust ringuojant žaltį, o ne tą
Didžiai neapkenčiamąjį kryžių. Kas gi
990Atleis man šitą kaltę?
HEIDENRICH
Viešpatie!
Esi vadu ant liaudies pastatytas,
O jeigu valdžią pildai per aštriai,
Jei paklusnumo reikalauji, baime
995Valdai — atleis tau Dievas, nes Jis pats
Tau suteikė tą valdžią. Aš atleidžiu.
MINDAUGAS
karčiai nusijuokęs
Gerai! Dabar jau aš visai ramus!
Tuojau einu užklupt kryžiokų žemę!
Seniai jau laukiu laiko parankaus
1000Į karą ruoštis. Iždas jau išsekęs,
Aš pats garbės išsilgau, o nuo jūs
Daugiau nereik man nieko. Jau karūną
Turiu ir atleidimą iš dangaus.
Einu dabar draskyti jūsų šalį.
HEIDENRICH
MINDAUGAS
HEIDENRICH
MINDAUGAS
HEIDENRICH
MINDAUGAS
meta karūną
HEIDENRICH
perplėšia kamžą ir stoja šarvuose, su kryžioko skraiste
Aš gi Heidenrich,
Kryžiokas tavo, kunigaikšti, priešas.
Atsivaduoju aš nuo rūbo to,
Metu tuos ženklus nusižeminimo.
1035Kaip mane šarvuose dabar matai,
Prisiekiu aš ant Dievo, jog tie žodžiai,
Kuriuos kalbėjo tau pasiuntinys,
Ne mano žodžiai. Manyje pažinki
Tik ricierių! Tik priešių pamatyk!
1040Po tokio išdavimo jau išduoti
Nėr kaltės. Jau dabar iš pasalų
Veikt stengsiuosi ir atvirai kovosiu;
Sukelsiu tavo pilyje gaisrus
Ir išdavimą; eisiu aš už jūrių
1045Maldauti sau pagelbos pagiežai.
Iktol nemesiu nuo pečių tos skraistės,
Ik tavo kapui uždangos prireiks.
Prie poterių kas vakars ir kas rytas
Pridėsiu keiksmą — Dievs tave ištiks!
traukiasi
MINDAUGAS
vienas
įeina Liutavaris
LIUTAVARIS
MINDAUGAS
LIUTAVARIS
MINDAUGAS
LIUTAVARIS
O, Viešpatie! Jau jis kapuos. Ikšiolei
Da skamba man giesmė, ką duobkasys
1065Prie darbo gieda sau, ir mano kaktą
Da pila šaltas prakaitas.
MINDAUGAS
LIUTAVARIS
MINDAUGAS
LIUTAVARIS
O, liūdna ricieriui mirt negarbingai.
Jo kapas užmirštas visai, ne viens
Keleivis neprimes akmens, nė vienas
1075Neduos akims ant jojo pasilsėt.
MINDAUGAS
Gana bus to. Klausyk! Aš atsiskyriau
Su kryžioku. Didžiam įsiutime
Grūmojo man. Da šiandien su kareiviais
Naupilkeliu patrauksi, giriomis,
1080Nes Nemuną brasta turėsi pereit,
Ar persikelt — tik reikia skubintis —
O dienai brėkštant teužgriaus lietuvių
Giesmė — nuo josios garso sudrebės
Langai Malburgo,[38] pasijudins bokštai.
LIUTAVARIS
MINDAUGAS
Seniai rengiau jį, sąlygas svarstydama
Da niekad zokons nemiegojo taip
Pasitikėjimo miegu. Jam rodės,
Kad krikšto rūbais aš, kaip mažas vaiks
1090Suvystytas, užmiršiu apie šarvą;
Kad dėl karūnos garbę užmiršau;
Kad giriose gyvendams, purpuriniais
Karaliaus rūbais nusižadinsiu.
Sakyk man, Liutavari, ar aš tokis
1095Turtingas, kad galėčiau užsimiršt
Jau apie karą, užpuolius ir garbę?
Žiūrėk kryžiokų žemės! Baltjūrių
Vilnis stiklinė trūksta, atsimušus
Į gintaro krantus; o ant vilnių
1100Iš tolimų kraštų atplaukia miestai
Su audekliniais žėgliais[39] ir duokles
Minykams moka, siunčia frankų vyną,
Krištolines taures, šarvus, šilkų
Ir vilnų audimus puikiausius. Šičia
1105Jau pievos giriomis apaugusios.
Ar čion atsibastys koksai vaisbūnas[40]?
Kur mano turtai? Liekanų nedaug
Paliko tėvas. Tuščia jų, tų turtų!
Tiek to su auksu! Bet ižde yra
1110Tiktai viena ką atmintis po tėvo
Galvos: šilkinis rūbas dideliai
Brangus, išaustas kvietkomis, kur mainos
Kaip peteliškių marginti sparnai;
Auksinė juosta ir ta krištolinė
1115Taurė, kuri jau tapo sumušta.
Žiūrėk, kryžiokų miestai! Ar Malburgas,
Ar Klaipėda senoji, juk kasdien
Neviltis, Vargas
Naujoms vis pilimis padanges siekia,
Arba, kaip skruzdynai, pilni žmonių;
1120Namai net žvilga; murmulo[41] bažnyčios;
Sugauti dūmai nuo ugniaviečių
Tiesiog stulpais aukščiau stogų iškyla.
O čia — žiūrėkit ! Kaip pajuodusios
Triobelpalaikės! Salėse nuo sienų
1125Uolinių šalta, drėgna ir tamsu —
Ir da tas sienas, lyg ant juoko, šaltis
Aptraukia mums kauru sidabriniu.
Vargų vargai vieni, kur apsisuksi.
LIUTAVARIS
MINDAUGAS
traukiasi su Liutavariu
SCENA II
Aldona guli ant žemės be žado, Heidenrich
įeina
HEIDENRICH
pakeldamas Aldoną
ALDONA
klejodama
HEIDENRICH
ALDONA
susmunka jam po kojų
Kas nors
Esi, apginki mane! Sergėk mane!
1150Tu pajėgi, tai juk gali išlaužt
Kalėjimo sklendes. Tenai lavonas…
O, varge!… jo lavonas be galvos…
Aš nelaiminga, duoki man pagelbą!
HEINDRICH
ALDONA
HEIDENRICH
ALDONA
1160
Netektis, Skausmas
Viską? Ridenau,
Nepadarysi, ne! Jo neprikelsi!
Mačiau aš, kraujas teka srovėmis…
juokiasi, einant didyn sumišimui, ir tėmyjasi į tamsumą
Šmėkla kokia ten, panaši į mane
Nuo manęs atsiskyrus, sukasi —
1165Tai mano ypatos dalis… Ji jaučia…
Ji mąsto… aš pati kaip tas akmuo…
Šaukiuosi ją, o ji tolyn vis bėga…
Tolyn… tolyn… jau nyksta… vos matyt…
nusiminusi
Aš liksiu be jausmų!!! Širdis atšalo…
1170Jau neplaka… apsilpo atmintis…
Kalbu — bet ne mintyj pradžia tų žodžių,
Manau — bet mintys gema ne širdyj…
HEIDENRICH
Regiu aš pradžią sumišimo proto.
Tas Mindaugas, tas žmogžudys! Jisai
1175Dangaus bausmės yr vertas. Mano triūsas
Ją suramins ir pajautimų jos
Baidyklės tur išnykt prieš aukso saulę,
Prieš aiškius spindulius tikėjimo.
ALDONA
HEIDENRICH
Gailėjimas
Vargšė! Ji, kaip kūdikis,
Reik žadint įspūdžiais. Mergele, bėkim!
Už Nemuno ten rasim klioštorių,
1190Kuriam yra šventųjų karalienė.
Paveikslas josios į pavasarį
Yr panašus. Tikrai ją pamylėsi.
Ir jai vainikas kvietkų ant galvos
Uždėtas, o aplink stulpai uoliniai
1195Kas šventė papuošti eglaitėmis.
ALDONA
HEIDENRICH
Mėnulis
Jau leidžiasi, nakties tamsumoje
Negali Mindaugas juk vytis paskui.
1200Imk mano skraistę, denkis gobtuvu,
Kabinkis kryžiaus ženklą. apsupa ją savo skraiste
Mes da šiandien
Vaišvilkio nukaksim klioštorių.
Tas Mindaugo sūnus, laukinis tigras
1205Minyko rūbuos, nusižemint tur
Prieš pasiuntinio ypatos šventybę.
Neverk, mergele! Dievas su tavim!
Merginų ašaros išdžiūsta greitai.
KETVIRTAS AKTAS
SCENA I
salė Vaišvilkio klioštoriuje
Trainaitis, Vaišvilkis, Minykai
VAIŠVILKIS
Kalbėkit, broliai, poterius — pas mus
1210Į klioštorių atėjo naujas brolis.
Trainaiti, mesk šarvus, imk abitą,
Užkišk už juostos gintaro ražančių —
Tik skubink!
TRAINAITIS
Gailestis, Šauksmas
Vaišvilki! Pasigailėk!
1215Nerenk man kapo, sugrąžinki laisvę!
Laisvė brangesnė už gyvenimą.
O, varge! Tai mane čionai ant amžių!
Jau uždarys, pačiam žydėjime
Suvys jaunystė mano! Sviete! Sviete!
VAIŠVILKIS
1220
O ką gi tu ant svieto palikai?
Ar žmones? Aš mačiau juos, jie pažįsta
Mane — rodo kardą, kabantį ant sienos
Tas kardas aptaškyts krauju…
Ramiau, paguldžius galvą čia ant uolos,
1225Ne kaip priglaudus jąją prie žmogaus
Krūtinės. Svieto niekniekiai! Čia turim
Tų niekniekių mažiau, čia valandos
Ne taip greit lekia, žmones apsiblausę.
Vienok tie žmonės tyli, kaip akmuo.
1230Nė pasiskųst nėr kam — vienam tik kapui.
Tamsus minyks, įkaitęs nuo medaus,
Ne taip yra baisus, kaip žmogus meilės
Valandoje. Norėjai tu valdžios?
Karūnos troškai? Gausi ją bematant.
1235Apkirpkit jį!
Minykai sodina Trainaitį ant akmeninio suolo ir
rengiasi kirpti
TRAINAITIS
VAIŠVILKIS
1240
Išpažintis, Pasigailėjimas
Aš esmi minykas.
O broliai! Dekite tuojaus žvakes —
Tegul pagarbintas bus Dievo žodis.
Trainaiti! Drąsiai kelk akis aukštyn,
Praaiškink veidą, na o mes tuo tarpu
1245Kapų giedosim giesmę. Klioštorius
Tai kapas. Čia jausmai tau bus paskirti
Tikėjimo, o pavydas išnyks.
Užmiršk mintis, jei da mintis turėtum,
Su kryžium jas surišk, kaip poterius
1250Ražančiaus. Žibintuvui tam užgesus,
Užgesi tu šiam svietui, tamsiuose
Tuos mūruos uždarytas. Tavo prašyms
Neišmaldaus pasigailėjimo.
Buvau… Buvau žmonėms tigru, da kartą
1255Juo būsiu. Stokit šičionai aplink —
Žiūrėkit, kokie puikūs garbanoti
Plaukai — net gaila kirpti! Ruoškitės,
Minykai! Dėkit jam karūną šventą.
Minykas nukerpa Trainaičiui pluoštą plaukų
TRAINAITIS
VAIŠVILKIS
įeina Heidenrich ir Aldona, visa apsidengusi
kryžioko skraiste
HEIDENRICH
VAIŠVILKIS
Galvą nulenkiu žemai.
1265O viešpatie? Suteiki malonę savo
Mus klioštoriui, o ypač jogei mes
Čia rengiamės įšventint naują brolį.
HEIDENRICH
TRAINAITIS
1270
Dievai turbūt tave čion atsiuntė…
Aš valios neturiu! Čia mane valdo
Spėka ir, šventinams per prievartą,
Aš lieju ašaras…
HEIDENRICH
VAIŠVILKIS
HEIDENRICH
Didesnę valią
Turiu. Paleiskit liuosą ji tuojau!
Nesa šventa bausmė nukris ant jūsų,
1280Kaip griausmas. Iškeikimas klioštoriui!
Jau maldos jūsų, nusiųstos į dangų,/
Prabėgo, šitiek metų, ir tiktai
Da pirmą kart aš mąstau. Koks kentimas.
Mąstyt!… iš tolo girdėt klioštoriaus varpai
1285Girdžiu iš tolo klioštoriaus
Varpai dejuoja. Galbūt neužilgo
Tie pats varpai dėl manęs uždejuos…
O ką turiu daryti? Melstis — žmones
Tegul sau meldžiasi! Aš užmiršau
1290Maldas, nemoku poterių, o bet gi…
Ne sykį, apsimetęs klupau aš,
Bažnyčioje grindis bučiuoju šaltas.
Aš, suteptas krauju, po uždanga
Tamsių, nepermatomų laiko miglų,
1295Esmi už žmones aukštesniu. Dėl ko
Prieš mane lenkia galvas? Mane garbin —
Tai garbina šėtoną žmoguje… luktelėjęs
Aš niekingiausias žmogus! Pereis amžiai,
Aš liksiu juk gadynes baidykle.
1300Minykas žmogžudys! O, tamsios šmėklos!
Kam apsiaubėt mane? Šalin! Šalin!
Dabar tik mąstau aš! Dabar gailiuosi!
Šalin, šėtone! Jau aš tau dabar
Nepriguliu[44], jau pamačiau aš dugną
1305Taurės, užnuodytosios teisybe…
luktelėjęs, kaskart smarkiau
Bet kam ta mergina? Tik susipraski,
Minyke, susiprask! Gailiesi tu
Gražaus veidelio, o nesigailėjai
Žmonių… Širdis jau išdegė, plaukai
1310Pražilo… aš prasižengiu? Eik, traukis
Iš čia, nelaimingoji! Tu vedi
Mane į piktą, sumaišei man protą!
Šėtonas gundo, užslėptas tavyj!
Šalin! Šalin! Negirdi… Palytėjau
1315Jos ranką — ir ugnis jau degina
Mane… Aldona! Durklą tą paėmus,
Užmušk mane! Degu aš visas — imk,
Užmušk! Užmušk! O Dieve! Tam kampelyj
Tyliam tiek pakramtos! Šalin! Eik sau
1320Klejot po Lietuvos girias!… O, neiki!
Lik čia! Aš netsiskirsiu su tavim.
ALDONA
sumišusi
HEIDENRICH
ALDONA
Nuliūdus rožė
Pridengia šaltus
Akmenis kapų…
1335Ir lapų ošimu
Saldžiai užmigdo…
O jis kape jau miega! Ka! Ka! Ka!
HEIDENRICH
įeina MINDAUGAS minyko rūbuose, užleidęs gaubtuvą
MINDAUGAS
HEIDENRICH
MINDAUGAS
HEIDENRICH
MINDAUGAS
HEIDENRICH
meta jam pinigą
MINDAUGAS
HEIDENRICH
MINDAUGAS
numeta minyko rūbus
HEIDENRICH
išsitraukia kardą
mušasi; įbėga Vaišvilkis ir minykai su žibintuvais
VAIŠVILKIS
MINDAUGAS
Sąžinė, Balsas, Teisingumas
Pažink, sūnau, tą pasiuntinį šventą.
Žiūrėk ant jo — ta ypata puiki
1370Tai šliaužioja po žemę, tai nuo žemės
Vėla pasikelia, kaipo koksai
Žaltys, žvynais plieniniais prisidengęs;
Tai būna nusidėjėliu; tai vėl
Šventuoju. Tai yr perauga išalkus,
1375Besotė. Kad galėtų su savim
Paimt girias — paimtų. Aukso šarvą
Pridengęs vilnone prasta skraiste.
Pažinkit pasiuntinį! O, atliko
Pasiuntinystę puikiai! Daug daugiau
1380Žmonių nužudė jis, ne kaip išganė.
Ne viens keliauja — tik žiūrėkite!
Tur brangų, mielą draugą. Ar jums rodos,
Kad tai kryžiokas, nusižeminęs.
Tylus? Tik atidenkit jojo skraistę…
1385Nutirpo ve minykai! Matote,
Su tąja mergina stačiai jis bėgo
Į pragarą.
VAIŠVILKIS
klauso atsidėjęs Mindaugo žodžių ir nutraukia ražančių,
kurį laikė rankose; poteriukai pabyra ant žemės
Užstokite duris!
Štai drebančioje iš rūstybės rankoj
1390Ražančius trūko… Gėdytis turiu…
Paduokit kardą…
HEIDENRICH
Minykai prasiskiria, Heidenrich išeina
VAIŠVILKIS
MINDAUGAS
VAIŠVILKIS
MINDAUGAS
Laisvas jis.
Jis nor karūnos! Man likimas piktas
Gadina viską! Jūs paleidote,
Minykai prakeikti! Smagu jums šičia
1410Kalbėt maldas ir tinginystėje
Šventai gyvent; ar, kam numirus, skambint
Varpais ir džiaugtis iš kitų mirties,
Kad už palaidojimą vėl skatikai
Į jus kišenes plauks. Su žemėmis
1415Aš sumaišysiu jūs tą šventą triobą,
Ik vieno iškaposiu jus pačius!
MINYKAS I
Tarnaudami bažnyčiai, tau tarnaujam,
O, Viešpatie, ir daug maldų kasdien
Už tave kalbam. Buvom prieglobėją
1420Išrinkę — ant altoriaus Motinos
Švenčiausios iš Solimo mes pastatėm
Aštuonis auksinius žibintuvus,
Tiek pat vaškinių žvakių ir rūkylą[45].
Kadangi neišklausė mus maldų,
1425Tai kitą prieglobėją pasirinksim:
Nuo šiandien Lietuvą mes pavedam
Marijai iš Ankonos. Tik altorius
Jos yr nuvargęs.
MINDAUGAS
Duoti pinigų
1430Altoriui tos naujosios prieglobėjos
Aš negaliu. Malonę jos žinau
Ir gausiai atsiteisiu. Bet, turėdams
Už ką ant Marijos Solimo pykt,
Aš noriu, kad nuo jos altoriaus auksas
1435Ir brangus akmens pereitų tuojau
Kitai Marijai, iš Ankonos. Saulė
Niužilgo užtekės. Gal išdavims
Jau lenda į apleistą mano namą.
Reik eit namo ir saugotis klastos.
1440Aldona, pamylėjai tu kryžioko
Šarvus, tikėdama būt papuoša[46]
Pilės Malburgo. Betgi šiandien grįši
į tamsią, liūdną pilį pagonies.
Mindaugas išeina su Aldona; minykai šnabždėdami poterius išsiskirsto
SCENA II
naktis šile
LIUTAVARIS
guli po medžiu
Jau nepasieksiu Naupilės. Paliko
1445čia ricieriai… Numirsiu girioje!
Numirsiu aš… Sudegsiu ryt ant laužo…
Išskirstys vėjas pelenus… Giliai
Man pervėrė krūtinę, tik kryžiokas
Užmiršo kardą iš žaizdos ištraukt…
1450Pažįstu kardą — Daumanto tur ženklą…
Kur Mindaugas? Aš pasakysiu jam…
O! Mirštu… Mirštu jau… Šakelės eglių!
Jūs, ošdamos, migdykite mane…
Numirsiu girioj prigimtoj…
ateina Mindaugas, paskui jį Aldona
MINDAUGAS
LIUTAVARIS
ištiesdams ranką
MINDAUGAS
LIUTAVARIS
MINDAUGAS
Koks gi slėpinys tam myryj[47]?
LIUTAVARIS
tyliai
MINDAUGAS
Netikėjimas, Mirtis
Mirk be tikėjimo.
LIUTAVARIS
MINDAUGAS
LIUTAVARIS
Tu, egle, mano dievas!… Štai lietuviai
Jau išvertė kryžiokų altorius…
Namai kryžiokų žemesni už tavo
1475Pilis… Baisus! Baisus buvau, kaip aš
Ragotinę iškėliau ant minykų,
Galvos… Jau zokonas neprisikels…
MINDAUGAS
atsikreipia
LIUTAVARIS
MINDAUGAS
LIUTAVARIS
Nuo šios dienos
Rudis ims vilkti jau senelio šarvą,
1485Kaip to mėnulio šviesą debesiai,
Jei nuo rasos nepsaugos jį anūkai…
O, Viešpatie! Išreikšiu slėpinį…
Prakeiksi mane!… Neišpildžiau tavo
Prisakymo…
MINDAUGAS
LIUTAVARIS
MINDAUGAS
šaltai
LIUTAVARIS
MINDAUGAS
LIUTAVARIS
miršta
MINDAUGAS
Jau numirė… Žiūrėdamas
Į veidą jo matau tarytum vaiką.
Bet ne senelį, jau suvytusį.
Drauge užaugova — aš jį da mažą
1505Mačiau… O šiandien jį ant laužo dės.
ateina kareiviai
traukiasi, duodamas įsakymus; paskui
jį išneša Liutavario lavoną
SCENA III
pagonių šventinyčia[48] Naupilėje
RAGNYTĖ
prie altoriaus beria rūkylą
Altorius
Perkūne! Štai bėriu rūkylą tau!
1510Jau gintaras pakvipo.
Tavo sparnas
Tegul nuleidžia
Ugnį ir griausmus.
Pribūkit dvasios, ik nepšvies aiškioji
1515Aušra. Girdžiu, atūžia jau artyn,
Tarytum viesulą pušis vartytų.
Tai dvasių sūkurys mėnesienoj
Taip ūžia lėkdams.
Motina karalių
1520Jus sveikina!
Štai jums dedu aukas:
Pavasario dievaitei — kvietkų žiedus,
Žiemos dievaičiui — kvietką vystančią,
O pragarui — štai iš minykų kryžiaus
1525Tą brangų akmenį. luktelėjusi
Jau tamsiuose
Rūkylos dūmuos prasiaiškin dvasios.
Dievai! Sūnus prie seno grįžo vėl
Tikėjimo — uždegs ant jūs altorių
1530Aukų daugybę. Mindaugas, sūnus —
Didžiuodamasi šitai atkartoju
Jo vardą! Mindaugai! Ar girdite?
Dievai! Sakykit, ar jis bus laimingas?
Ar ilgai jis ant sosto užsiliks?
1535Ar mano prakeikims, kurį anuosyk
Ant savęs užsitraukė, neužkenks
Gyvenimui jo? Keikdama tad sūnų,
Bijojau aš, kad neišsipildytų.
Ir da bijau. Sakykite! Ant savo
1540Maldų širdis jau nepasitiki,
Jau žodžių neištenku aš jums primelsti.
Sakykite! Sakykit!
BALSAS NUO ALTORIAUS
RAGNYTĖ
Čionai žmogus
Atsiliepė! Ne, ne! Dievų tai žodžiai!
Dievai! Ko taip ūmai jus nykstate?
Man davėte atsakymą taip baisų…
1550Išnyko — vėl apsupo tamsuma.
O gal tik pajautimai suviliojo.
traukiasi; išeina Trainaitis su Keidenrich’u,
kuriuodu buvo užsislėpę už stulpų
TRAINAITIS
HEIDENRICH
1555
Altorius, Balsas, Dvasios
Trainaiti! Ar girdi.
Kokį atsakymą jai nuo altoriaus
Daviau? Da pirmą kart pasiuntinys
Pateko į tokią aukštybę, pirmą
Kartą pagonių dievo lūpomis
1560Jis ištarė. Bet Mindaugas pargrįžta
Iš klioštoriaus, nesitikėdamas,
Kad pilyje jo priešas užsislėpęs.
Jam bekovojant Prūsuos, sostpilę
Paims kryžiokas ir antsyk atlygins
1565Už jo visas klastas. O, Viešpatie!
Tau pavedu aš dvidešimtį brolių —
Kiekviens apsiginklavęs yr kardu,
Skydu ir kryžiumi. Dabar, kareiviams
Išėjus ant kryžiokų, ir tokių
1570Užteks mums pajėgų, o liaudį midum
Prisiviliosim.
TRAINAITIS
Reikia ant nakties
Pilis apsupti. Aš gi, įsigavęs
Į vidų, nužudysiu jo vaikus,
1575Idant jie nepaveržtų man karūnos.
HEIDENRICH
TRAINAITIS
HEIDENRICH
TRAINAITIS
HEIDENRICH
TRAINAITIS
1585
Taip, gerai — išpildytas
Bus tavo noras. Jūs pagelbos niekad
Aš neužmiršiu. Eikim! Eikime!
Jau Mindaugą mes turim savo rankoj.
Eime apsupti pilį ir vartus.
PENKTAS AKTAS
salė Mindaugo pilyje
SCENA I
Mindaugas, Ragnytė (sėdi pašalyje scenos)
MINDAUGAS
RAGNYTĖ
Sūnau! Nemirs, kas šaukias prie dievų
Ir kas pasitiki ant jų lėmimo.
Klausyki! Tu gali pražūt tiktai
1600Nuo rankos ricieriaus, kur pats pražuvo,
Rakius tau. Tikėk ir niekinki
Žmonių ginklus. Neprisikels numirę.
MINDAUGAS
Ar tie minykai, kur į pragarą
Jau nukeliavo? Ką? Ar įsireižę
1605Tie vokiečiai, kurių puikums
Sykiu su gyvastim prapuolė? Gyvus
Ir mirusius aš lygiai niekinu.
Numirėlių aš nebijau…
RAGNYTĖ
MINDAUGAS
1610
Atsisveikinimas
Jau ilsisi kapuos. Jei keltųsi
Numirę, tai nesišaipytų našlės
Parėduos gedulių, nebūt per daug
Nė paveldėtojai nudžiugę. Motin!
Nė aš negrįšiu, kaip mirties miegu
1615Užmigsiu šiandien. O pilie! Išlaikius
Audras tiek amžių! Jau tave rytoj
Pirma pasveiks saulė — aš su tavim
Jau atsisveikinu. Pilie! Buvai
Lizdu erelio ant to aukšto kalno.
1620Erelis davė garbę tau, tavyj
Miegojo, tavyje plėšimą draskė,
Nesyk tave aptaškė nekaltu
Krauju. Vienok, ar pridera ereliui
Lizde numirti?
Skausmas RAGNYTĖ
MINDAUGAS
Širdis aš draskiau. Bedievis,
Tironas, žmogžudys ir veidmainis.
Jau vienas tokis nusidėjims gali
1630Išdegint sąžinę, o aš esmi
Visus padaręs… Nuo piktadėjysčių
Pailsęs, greit užmigsiu ir kapus
Pasieksiu, šviečiant žibintuvams gaisro
Kryžiokų kaimuose. O, motina!
1635Labai sunkus gyvenims mano buvo —
Jaučiau, tik veidas neišreiškė to.
RAGNYTĖ
MINDAUGAS
RAGNYTĖ
MINDAUGAS
įeina Aldona ir tarytum ką veda su savim
ALDONA
Eiki paskui
Mane, tiktai žiūrėki, Daumante,
Eik pamaži — čia taip tylu — per garsiai
Žengi… Tylu — aš net girdžiu tave
1650Eik paskui… Duok man ranką… Kaip širdis
Kvėpuojant sunkiai… Tavo rūbą šnabždant…
Ant kapo žydi kvietkos,
O kape…
Tas kapas tur pridengt meilužių porą…
luktelėjusi
eina prie lango
Per anksti da, bernužėli,
Tu mane apleidi.
Da gaideliai negiedojo,
Da žvaigždelės žiba.
1665Ko nuliūdęs, nusiminęs,
Kas užgavo širdį?
Ar lakštingalos dainelė?
Ar šviesa mėnulio?…
MINDAUGAS
Ji nelaiminga — duosiu jai nuodų.
1670Ir kas galėtų pasakyt, kad mano
Širdis taip gailisi? paduoda Aldonai taurę
Štai Daumantas
Tau duoda atsigert. Išgerk — užmigsi.
ALDONA
nusišypsojusi
MINDAUGAS
ALDONA
Skausmas, Vienatvė
Tamsi,
Šalta naktis tad buvo, mano mintys
Nuo manęs skyrėsi ir su mintim
Nesusitaikė žodžiai… O! Tai buvo
1680Baisi naktis!… Seniau da… kitąsyk
Toje pat salėj buvo da baisesnė
Naktis… Aldona! Tu išbalusi!
Aldona! Kas tau?… Nieko, mano mielas
Girdėjau čiauškant plieną… Užsislėpk!…
1685Langų skersuotus geležis išlaužki… juokiasi
Ant kapo žydi kvietkos,
O kape… juokiasi baisiai
Aldona! Tu nubalus! Kas tau?… Nieko,
Mieliausias mano… Pasiliki sveiks!
išeina susirūpinusi
MINDAUGAS
kelias valandas tyli, užsirūpinusi; Trainaitis su
durklu rankoje, išbalęs, perbėga per gilumą scenos ir įeina į vaikų kambarį pro duris, kurias parodė traukdamasis Mindaugas
grįžta Mindaugas
MINDAUGAS
RAGNYTĖ
nusistebėjusi
MINDAUGAS
Čia nieko nėr, tiktai šešėlis mano.
Kurs puola kartą paskutinį jau
1700Ant šitų sienų. Motin! Ar nelaimė
Sumaišė tavo protą?… Jau pabėgt
Negalima — tegul kas nori dedas —
Visur aplinkui žiba jau kardai…
Ar buvo kas čionai?
RAGNYTĖ
MINDAUGAS
Motin!
Kur yr Trainaitis? Kur jisai? Pražus!
1710Nubaust norėčiau kaltininką darbo
Bjaurus. Sakyki, motin! Tik greičiau!
Da valanda — bus per vėlu jau viskas!
RAGNYTĖ
nusiminusi
Sūnau! Aš nemačiau jo… Nebijok —
Nenužudys tavęs ranka Trainaičio!
1715Tau lemta taip, tai liksi nuo mirties.
O gal numirę kelsis? Kelsis Daumantai?
MINDAUGAS
O, motina! Kad nors prašvistų greit!
Vos ne vos rytuose da tik ką brėkšta.
Sidabro miglos kyla. Rodosi,
1720Girdėt, kaip Nemunas liūdnai liūliuoja,
Kaip apsiniaukęs šilas Lietuvos
Siūbuoja… Motina! Jauti — pro langą
Tos salės kvepia eglės žydinčios…
O, Lietuva! Sūnus ant tavęs skundžias —
1725Išduodi jį. Kad tik greičiau diena
Prašvistų! Nišlaikysiu — taip kankina
Ranka, ant manęs durklą laikanti.
prie paskutinių žodžių įeina Daumantas kryžioko
šarvuose, nuleidęs ant akių šalmą; Ragnytė iki
pabaigos scenos sėdi nesijudindama
DAUMANTAS
MINDAUGAS
1735
Budrumas, Nerimas
Tai kryžiokas.
Menka man baimė. Tai vaikus tiktai
Gal gąsdins šarvas ir tas kryžius. Gintis!
ilgai mušasi ir abudu sustoja
Kitaip bandysim — meskime šarvus.
Kas mane nor užmušt, pirma tur mirti
1740Ir prisikelti iš numirusiųjų.
DAUMANTAS
MINDAUGAS
DAUMANTAS
pakelia šalmą
MINDAUGAS
DAUMANTAS
MINDAUGAS
DAUMANTAS
Kaip tai?
Gyva ji buvo? O, kad ir nudžiūtų
Širdis, ją akys mano atgaivins —
Da būsim, būsime drauge laimingi!
1755Aš jąją saugosiu, kaip kūdikį,
Ir ašaras pasaldinsiu. Patvirtink,
Kad ji gyva — atleisiu viską tau,
Net tą naujieną baisią, paskutinę!
MINDAUGAS
DAUMANTAS
perveria jį
išbėga
MINDAUGAS
atsiremia į stulpą
Nežinia, Neviltis
O, motina! Sūnaus akis uždenki!…
Kaip tas plieninis šarvas man sunkus
Išrodo, nuo baisaus to kardo kraujas
1765Man stingsta gyslose… O motina!
O motin mano! Ar mane apleidai?…
Prakeikiu jus! Minyke, eik šalin
Su kryžium! Neškite mane ant sosto,
Trainaitį uždarykit klioštoriuj…
1770O tu ko poterius šnabždi ant manęs?
O, varge! Varge!… Negaliu užmiršt…
Šalin, minyke! Man užmigt neduodi…
Tegul apsimalšins kentėjimas,
Tegul užmigsiu… Ne! Aš neužmigsiu!
1775Veltui! Veltui! Kentėjime didžiam
Jau viską užmirštu… Prakeikiu svietą
Ir pats save!… Prakeikiu ir vaikus!…
Visus prakeiksiu!… Motin! Kur vaikeliai?…
iš vaikų kambario išeina Trainaitis, išbalęs, su durklu
TRAINAITIS
Nėr nieko — štai tik žiba žiburys.
1780Kur karūna? Užmušti taip už dyką?
Kur mano karūna? Kur purpurai
Karaliaus? Kaip sunku… Neišpasakytai!…
žiūri pro langą
Jaučiu vėsumą ryto. Pažiūriu
1žemę — rožė turi veidą vaiko,
1785Žiūriu į dangų — vaiko veidą tur
Mėnulis… Viskas primena! Aš kraują
Da pirmą kartą tekinu… Paskui
Priprasiu… Prakaitu kakta rasoja.
Baisi naktis! Plaukai nuo pakramtos
1790Pražils per naktį… Čia lyg sušnabždėjo…
Ar ne vaikai tik šaukia? Ar da jie
Pribaigti reikia? Ne! Man pasirodė…
Žibėjo tamsiai žiburys. Viens vaiks
Miegojo, verkti liovęs, nes per sapną
1795Kalbėjo neramiai. O kitas jau
Išbudo — šaukė kvietkų ir, nešiotės
Neprisišaukęs, ėmė verkt staiga,
Tarytum da sapnuodams baisų sapną.
Paskui… Pravirko… Sudejavo… Vėl
1800Nutilo… Da… ir vėl da sudejavo…
MINDAUGAS
Atodūsis, Akimirka
Trainaiti! Jau gana! Gana! Užbaik!
Prakeiktas būk! Nišpasakytas skausmas
Dabar baisesnis, merdint! Graužčiau tuos
Stulpus murmulinius… Prakeikiu tave!
1805O, motina! Prakeiki žmogžudį!
Aš tavo prakeikimą išpažinęs.
O skausme didis! Kad greičiau mirtis
Ateitų jau! O, perverk šitą širdį,
Tik ne durklu, kuriuo vaikus žudei!…
1810Šalin! Šalin… Jau kvapas paskutinis…
miršta
įbėga greit Daumantas, vesdamasis sumišusią Aldoną
DAUMANTAS
ALDONA
dainuoja
DAUMANTAS
nusiminęs
ALDONA
šaltai
DAUMANTAS
ima žiburį ir prisiartina prie Aldonos
Žiūrėki! Gyvas tavo Daumantas,
Prieš tave stovi. Nors nelaimė žmogų
Atmaino, bet gi veido netmainys…
Kalėjime tik sargas nužudytas —
1830Aš atgavau liuosybę.
ALDONA
Taip smagu
Ir linksma man! Aš nuotaka — rūtelių
Vainiką užsidėsiu ant galvos…
Įpjausiu mėtą,
1835Baltą leliją,
Laukinę auguonėlę…
Žiūrėk, rytuos jau švinta. . Kaip man silpna…
Ir temsta akyse…
DAUMANTAS
ALDONA
įsižiūrėjusi į Daumantą, šypsosi
DAUMANTAS
ALDONA
dairosi
DAUMANTAS
ALDONA
juokiasi
Ka! Ka! Tas juokas laužia man žodžius
Ant lūpų ir kentėjimą… O! Drasko
Man vidurius… Išplėšk skaudėjimą!…
Minčių tamsi šmėkla jau bąla… miršta…
1855Jau perėjo…
miršta
DAUMANTAS
puldamas prie jos ant kelių
įeina kryžiokas
KRYŽIOKAS
Trainaičiui
TRAINAITIS
DAUMANTAS
TRAINAITIS
KRYŽIOKAS
TRAINAITIS
Vargas, Skausmas
Taip, teisybė. Liaudis
Nor manęs ir karalium išrenka.
1880O motin, motin Mindaugo! Įvyko
Jau tavo norai. Kas tai? Negirdi?
Ar negirdi? O, motin! Ji be žado.
Ragnyte! Tavo sūnų žemėmis
Pridengs jau šiandien. Ko tyli? Ragnyte!
prisiartina prie nesijudinančios Ragnytės
Przypisy
[3]
„Aktas pirmas” — šitą veikalą lenkiškai parašė Julius Slovackis, sulietuvino V. Kudirka. [przypis edytorski]
[11]
biretas — keturkampė kepurė iš lot. kalb. biretum; biretą nešioja vyskupai ir kunigai, raudoną biretą nešiojo kardinolai. [przypis edytorski]
[12]
skeptras — lazda, ženklas karališkos galybės; iš graikiško oatjmoov — lazda. [przypis edytorski]