Spis treści
- Akimirka: 1
- Altorius: 1 2
- Atodūsis: 1
- Atsisveikinimas: 1
- Atvirumas: 1 2
- Balsas: 1 2
- Budrumas: 1
- Dvasios: 1
- Gailestis: 1
- Gailėjimas: 1
- Graudulys: 1
- Išpažintis: 1
- Kerštas: 1
- Malda: 1
- Meilė: 1
- Mirtis: 1
- Neapykanta: 1
- Nerimas: 1 2 3 4
- Netektis: 1
- Netikėjimas: 1
- Neviltis: 1 2 3
- Nežinia: 1
- Pasigailėjimas: 1
- Pažadas: 1
- Piktumas: 1 2 3 4 5
- Pilis: 1 2
- Priekaištas: 1
- Rūstybė: 1 2
- Ryžtas: 1
- Sąžinė: 1 2
- Skausmas: 1 2 3 4 5 6 7 8
- Svarstymai: 1
- Šauksmas: 1
- Teisingumas: 1
- Teisybė: 1
- Vargas: 1 2
- Veidmainystė: 1
- Vienatvė: 1 2
- Žinia: 1
* leksiką, pvz.: Ragnyte -> Ragnytė, męs -> mes, Mindaugis -> Mindaugas;
* fleksiją, pvz.: prieveiksmių formas (senei -> seniai); veiksmažodžių liepiamosios nuosakos vns. 2 asm. (likki -> liki, uždegki -> uždeki), būsimojo laiko vekiamosios rūšies dalyvių vyr. gim. vns. ir dgs. formas (ošę -> ošią, gausęs -> gausiąs); vardažodžių dgs. V. formas (puikus -> puikūs), vardažodžių dgs. Vt. Formas (akie -> akyse);
* žodžių rašymą kartu ir atskirai, pvz.: nekartą -> ne kartą, tur būt -> turbūt, taip-gi -> taipgi;
* joto rašymą, pvz.: jieškoti -> ieškoti;
*didžiųjų raidžių rašymą, pvz: Lietuvos Karalius -> Lietuvos karalius, viešpatie -> Viešpatie;
* dusliųjų priebalsių rašymą, pvz: augštų –> aukštų, angštam -> ankštam;
* sintaksę, pvz:
Du turėjau sūnų […] -> Du turėjau sūnus […];
*skyrybą, pvz:
Ir Haličą ir Rusiją -> Ir Haličą, ir Rusiją.
MindaugusLietuvos karalius
ŽMOGYSTĖS:
- MINDAUGAS — Lietuvos karalius
- RAGNYTĖ — jo motina, neregė
- HEINDENRICH — kryžiokas, popiežiaus pasiuntinys
- DAUMANTAS — kunigaikštis
- ALDONA — jo pati[1]
- TRAINAITIS — Mindaugo brolėnas
- HERMANAS — kryžiokas
- VAIŠVILKIS — minykas[2], Mindaugo sūnus
- LIUTAVARIS
- KRYŽIOKAS
- MINYKAS I
- Lietuviai
- Kryžiokai
- Tarnaičiai
- Minykai
Scena Naupilyje.
PIRMAS AKTAS[3]
SCENA I
salė Mindaugo pilyje
Trainaitis, Hermanas, Tarnaičiai (neša kaurus)
HERMANAS
tarnaičiams
TRAINAITIS
HERMANAS
sulaikydamas jį
Atleiski, kunigaikšti! Neturėdams
Ant savęs krikšto rūbo, negali
Jų mindžioti — juos atvežiau iš Rymo[5].
TRAINAITIS
HERMANAS
TRAINAITIS
HERMANAS
TRAINAITIS
Piktumas
Nei tai tu
Sapnuoji! Paveldėtoju karūnos
Esmi ir kažin, ar aš lauksiu tol,
Kol man likimas ją norės pasiūlyt.
HERMANAS
Tuščios tai vilties suvadžiojimas.
Girdi varpus krikščionių? Jūsų medžiai
Paliovė ošią, tyli jau šilai,
Nutils ir žmonės, nusilenks jų galvos.
Girdi varpus? Krikščionių liežuviu[6]
Jie kalba! Per anksti nesididžiuoki.
Ko nubalai taip?
TRAINAITIS
HERMANAS
TRAINAITIS
HERMANAS
TRAINAITIS
HERMANAS
TRAINAITIS
HERMANAS
TRAINAITIS
HERMANAS
TRAINAITIS
Kur puikybės yr daugiau,
Jei ne po šitais štai šarvais minyko![7].
Ji slepias, kaip žaltys, pilna klastos,
Niekinga! Siekinys pats neužmoka
Dažnai už darbą atliktą. Žiūrėk!
Tas pabrolis, niekiausias tarpe brolių,
Paskutiniausias, cieliuje[8] tamsiam
Augintas, vargšas — ant akmens užmiega,
Arba — žmogus niekybė! — ilsisi
Grabe. Ir ten užmigęs, per miegus net,
Puikybę reikšdams, šneka: klioštorių
Jau valdo, jau nuo perdėtinių[9] savo
Galvos puikios briliantais blizgantį
Didybės ženklą plėšia ir pats rėdos[10].
Žiūrėk! Tas perdėtinis mąsto jau,
Raudoną gausiąs biretą;[11] kas turi
Jau biretą, tas sėdi per sapnus
Ant sosto popiežių. O popiežius pats?
Tai vaikas prieš karalių Lietuvos —
Nebijo niekas.
HERMANAS
Popiežius mus didis,
Toli Italijoj gyvena sau,
Pražilęs ir drebėdams iš senatvės.
Jis didis! Žodį tik ištars silpnu
Balsu, kad vos tik salėje girdėti,
Tuojau nuo žodžio to skambėjimo
Ir sostai griūva, ir karaliai puola,
Iš rankų savo leisdami skeptrus,[12]
Ar blaškosi kaip bokštai, judant žemei?
Kada gi švelnų veidą jis atkreips,
Krikščionių gimines skaitlingos puola
Prieš jį ant žemės — ir palaiminims
Senelio drebančio girdėt nuo bokštų
Solimnos ikpat Baltjurių krantų.
Ar būsi pats prie krikšto, kunigaikšti?
TRAINAITIS
HERMANAS
traukiasi su tarnaičiais
TRAINAITIS
vienas
Piktumas
Visur! Visur man painiojas minykai!
Bet laiks ateis — jis turi žūt — su juo
Ir vokiečiai išnyks. Iš kunigaikščių
Pirmiausias Mindaugas, kurs vakar da
Graudeno vokiečiams, apsupo sostą
Kryžiokų veidmaininga draugyste.
Bet durklas šits — jame lietuvių viltis —
Su manim Daumantas Aldonos vyrs,
Vaidilos, liaudis. Daumants, apsirėdęs
Šarvais kryžiokų, eis ieškot pačios,
Ką paveržė jam Mindaugas, ir keršys —
Man sostas pasiliks, žiūri i gilumą
Štai Mindaugo
Ateina motina, nesveiko proto
Ir neregė.
Ragnytė įein
a netvirtu žingsniu, ištiestomis priešais
rankomis ieškodama kelio
RAGNYTĖ
TRAINAITIS
RAGNYTĖ
Graudulys, Skausmas
Ar gyvas? Gyvas da. Su akimis
Ir atminties jau netekau. Žiūrėjau
Ant svieto[13] kitąsyk — ir aš tada
Da gyvenau — dabar naktis tamsioji!
O Lietuvos dievai! sėda sumišusi iš senatvės
Duok, Ona, man
Verptuvą. Vakars jau. Prie darbo, mergos!
Smagus užims verptuvo …
taikosi dainuot
luktelėjusi
TRAINAITIS
RAGNYTĖ
TRAINAITIS
RAGNYTĖ
pasikelia, pasibaisėdama
puola ant kėdės
TRAINAITIS
RAGNYTĖ
neilgai trukus
prie paskutinių žodžių ateina ant scenos: Mindaugas baltuose krikšto rūbuose su karūna ant galvos, Heidenrich pasiuntinio rūbuose; iš po permatomos kamžos[14] žymu šarvai.
Hermanas neša pirm pasiuntinio auksinį kryžių. Daumantas
kryžiokų šarvuose, nuleidęs ant akių šalmą, ant kurio yra
ženklas — rožė; ant pagalvėlės neša taipgi rožę auksinę
ir toliau nuo kitų atsiremia į stulpą, Liutavaris
Jaučiu aš kraują — Mindaugas tur būti
Čionai. Artyn eikš, Mindaugai! Ar tu
Grįžti su išvarža,[15] laimėjęs kovą?
Tikrai dabar jau tavo pagarsės
Garbė? Girdžiu, kaip tavo darbus skelbia
Nudžiugę žmones. Ar nuo Dauguvos
Krantų grįžti? Ar vokiečių klastingą
Sutrynei zokoną[16]? Ar Rusija
Drebėjo prieš tave? Ar daug laimėjai?
Ar turtų daugel parsigabenai?
Sakyki man! Aš taipgi pasidžiaugsiu,
Kaip motina tikra, su ašaroms
Tave palaiminsiu. Prieik prie manęs
Artyn, sūnau!
MINDAUGAS
RAGNYTĖ
Nerimas
Girdėjau juk
Pati — jis piktžodžiauja! Kunigaikšti!
Nė aš nesuprantu, ką ženklina
Kalba tavoji. Šiandien tavo lūpos
Išleidžia vien nepaprastus žodžius.
Bet meilė motinos prie tavęs riša
Mane. Eikš šian, uždėsiu ant galvos
Palaimos ranką. Ko manęs bijaisi?
Tarytum būčiau pakramtos[17] šmėkla.
Ar taip be visko jau gali apseiti,
Kaip be palaiminimo motinos…
Ir be tikėjimo?
MINDAUGAS
O ne! Yr toki
Dalykai, be kurių apseit sunku,
O apseinu vienok, jei to prireikia.
Ne vieną žemę jau tokiu būdu
Praleist turėjau, kaip antai Slonimo,
Ar Vilkaviškio. Man ir be garbės
Sunku apseiti, bet ir savo garbę
Sumažinau, prispyrus reikalui.
Karalius aš, guodoja[18] mane liaudis,
O juokiasi kareiviai! Vokiečiams
Blizgėjims šalmo rodėsi baisesnis,
Ne kaip ta karūna, kurios menka
Šviesa tik moterims, vaikams ir liaudžiai
Patinka. Reikia da pakęst, taip nor
Likims. Nė Mindaugas negal kovoti
Su likimu. O motin! Ar manęs
Nepkęsi amžinai? Ar tau ne miela,
Kad aš, sūnus, karaliumi esmi?
Lenkiu prieš tave galvą vainikuotą —
Palaimink, motina! Palaiminki!
RAGNYTĖ
ištiesdama ant jo ranką
HEIDENRICH
RAGNYTĖ
O Mindaugai! O Mindaugai, klausyk,
Klausykite ir jūs visi minykai!
Prakeikiu jus! Tegul bus prakeikta
Kryžiokų veidmainystė, tartum maras,
Mus Lietuvą pridengusi sparnu!
Sūnau! Ir tave palytės tas maras —
Jis neužmuš, tik žmones nuo tavęs
Iš tolo bėgs. Ir liksi viens ant svieto.
Išmirs tos tautos, ant kurių buvai
Geležinius uždėjęs pančius, liksi
Viens sau ant liaudies kapinių. O tas
Tamsus tikėjimas, ką tu priėmes
Esi, suvienys tave su tauta,
Kur Lietuvą praris. Esi ant sosto,
Ant sosto su tavim ir popiežius!
Turi vaikų — jie žmogžudžiai bus! Eiki,
Užmušk juos lopšyje, vaikus užmušk!
Pagimdžiau aš gyvatę ir tu gimdai
Tik gyvates!… A! Širdį perplėšiau!
Tau širdį perplėšiau!
išeina, pasirėmus ant Trainaičio
MINDAUGAS
HEINDRICH
MINDAUGAS
HEINDRICH
MINDAUGAS
HEINDENRICH
Žinia
Trumpai
Tau pasakysiu: popiežius pasveikins
Tave karaliau, vardan Dievo, tau
Į prieglobą krikščionis atiduodams,
Ir primena, kad stengtumeis visad
Apgint tikėjimą kardu ir platint
Žodžiu. Toliau: žinodamas gerai
Galybę tavo — Lietuvai beeinant
Nuo Baltjūrių ik Krymo ir tolyn
Besiskečiant, kaipo galingai srovei —
Ir su kitoms šalims palyginęs
Didybę tavo, tikisi nuo tikro
Sūnaus, kad jeigu taip tikėjimą
Krikščionių pamylėjai ir parodei
Prisirišimo ženklus, teiksiesi,
Kaip daro tautos vokiečių ir lenkų…
Mindaugas raukiasi
Juk žinoms prakilnumas Mindaugo
Širdies… tai teiksiesi, sakau kaip daro
Kiti kariautojai, prisiųst kasmet
Nuo žmogaus po skatiką ant aliejaus
Į lempą švento Petro, Popiežius,
Norėdamas parodyt, kaip jis tavo
Dorybę numylėjo, duoda tau
Ir dovanoja, ir suteikia valdžią
Ant tų visų kraštų, kuriuos gali
Nuo Rusijos, nuo Tautvilio atimti,
Ar nuo Danieliaus Haličo paveržt.
MINDAUGAS
Ryžtas
Ar šitai pasityčiojims? Tai pirmu
Kartu atklydo popiežiaus kalba
Į ūkanotą Lietuvą. Štai pusę
Dienos kalbėjai saldintais medum
Žodeliais — vos tik permanyt galėjau
Tuos tarinius pinklius. Aš popiežiaus
Malonę pagerbiu — pasinaudosiu.
Tikrai kad pasiliksiu tuos kraštus,
Kuriuos aš pats paimsiu. Vaisių savo
Darbų neduosiu niekam. Paimu
Ir Haličą, ir Rusiją, o jeigu
Man pasiseks, ir jūsų zokono
Žemes. Tur būti popiežius turtingas,
Jei gausiai taip dalina, o iš to
Man aišku yr, kad Lietuvos skatikų
Nereik jam ant aliejaus suvisai.
HEIDENRICH
Iš pusės negeros dalyką žvelgiant,
Išrodys negeru. Tikėk vienok,
Kad popiežiaus geriausi yr troškimai.
Matai, kokią šventybę brangią tau
Atsiunčia dovanų: jos sargai[19] kūną
Ir dvasią tavo paveda. Joji
Sustiprins dorybes, gesins visokius
Piktus pageidimus. Tikrai žinai,
Kaipo Sebastijonas, iš dorybių
Didžių garsus, kankintinių[20] mirtim
Numiręs. Šitai kotas tos šaudyklės,
Kur šventąjį ant kryžiaus pervėrė,
Sebastijono kraujo prisigėręs.
MINDAUGAS
išsitraukia durklą
HEIDENRICH
O, Mindaugai, yra vertu
Bausmės nuo Dievo tas, kuris išniekin
Tikėjimą, priėmes jį. Gavai
Iš mūsų rankos juk karaliaus vardą.
Da ta nauja garbė yr netikra,
Da dreba! Tu žinai, kaip Rymo bullė,[21]
Juodai rašyta, karalius senus
Ir ciesorius nuo sostų stumia vienu
Pabraukimu tik plunksnos, be kovos.
MINDAUGAS
Rūstybė
Karaliumi nebūsiu, tai jog būsiu
Da kunigaikščiu Lietuvos ir jus
Draskysiu, deginsiu, naikinsiu, plėšiu!
Per brangiai man parėjo ir dabar
Karaliaus vardas ir da aš turėčiau
Saldliežuvaut ir taikyt žodžius,
Sakydams tai, ką mąstau. Tie, kur jungą
Ant sprando neša, nekalba liuosai[22].
O man kas duos tiesas! Kas man liežuvį
Suriš? Ar sviete yr kits Mindaugas?
Gal popiežius yr Mindaugu antruoju?
HEIDENRICH
rodydamas Daumanto nešamą pagalvėlį
MINDAUGAS
HEIDENRICH
MINDAUGAS
HEIDENRICH
MINDAUGAS
Klausyk, kryžioke!
Sudėki jas Aldonai — ji pačios
Sesuo ir aš paimsiu ją už pačią.
Aldoną pavadinkite vienas sargas išeina
O jūs
Bažnyčios galvai tuos žodžius nuneškit:
Nors karūna auksinė, bet plona,
Ką tik pasiekia kaktą. Jeigu darbas
Lapelių jos nebūtų taip puikus,
Tai vos kelis tik florinus[23] atsvertų.
Vienok tas dovanas aš priimu.
Man tą karūną, lengvą, kaip lapelis,
Sustiprins geležis. Koks sostas yr
Puikesnis? Ar ta Rusija nuvargus,
Kur kunigaikščiai susivaidiję
Naikina šalį?… Tai vieni tik lenkai
Ką Lietuvai da priešinas tvirtai.
įeina Aldona
HEIDENRICH
ALDONA
Atvirumas
Nepritinka
Blizgėjims aukso rūbams gedulių!
Turėjau vyrą — da turiu, jei gyvas —
po svietą bastosi. Prisiekiau jam
Teisumą — karūna man nepalypstys
Galvos. Bet priimu nuo popiežiaus
Tą dovaną. Jaučiu, kad neužilgo
Jau skirsiuosi su svietu. Ta kvietka
Nevystanti man šermenims tebūna.
HEIDENRICH
šaly
duoda ženklą Daumantui, kad paduotų rožę;
Daumantas artinasi, drebėdams
MINDAUGAS
ALDONA
pakelia ant Daumanto akis
puola apalpusi; Daumantas išeina
MINDAUGAS
HEIDENRICH
MINDAUGAS
HEIDENRICH
išeina su kryžiokais
MINDAUGAS
LIUTAVARIS
MINDAUGAS
Sunku pašalint visas nuotaras[26].
Mačiau prie krikšto: kunigui žegnojant,
Nepersižegnojo jisai. Tai yr
Lietuvis.
LIUTAVARIS
Sąžinė
Mindaugai! Žygiu tuo klysti.
Tai yr kryžiokas. Argi vilktųsi
Lietuvis tuos šarvus, su juodu kryžium,
Bažnyčioje kryžiokų šventintus?
Aš pats nedrįsčiau. Aš prisipažįstu.
Karaliau, kryžiaus to bijau labiau,
Ne kaip kryžiokų. Nors ėmiau aš krikštą,
Paliepus tau, tai betgi naujo to
Tikėjimo bijau, kaip naujo skydo,
Nes naujas, palytėtas geležim,
Dažnai kaip stiklas trūksta ir nedengia
Nuo priešiaus. Priverstas tarp vokiečių
Gyventi, gyvenu ir kankinuosi.
Bet tokią aš jaučiu neapykantą.
Kad, esant tarpe vokiečių, man plaka
Širdis, tik plaka, — ir ji kada nors
Turės paniekinimo dėlei trūkti.
MINDAUGAS
Neapykanta
Tokia mintis lietuvių. Paklausyk!
Tikiu į neapykantą taip lygiai,
Kaip į teisumą tavo. Man dabar
To paskutinio reikia. Tas kryžiokas,
Man rodosi, tai jaunas Daumantas.
Tikrai, jog nežinau, aš jojo niekad
Da nemačiau iš veido. Bet jaučiu…
Jis taikosi mane užklupti vieną
Ir nužudyt iš pasalų. Dėl to
Patirti reik — ir jeigu būtų Daumants,
Tai taip kaip ir numiręs būt. Patirk!
LIUTAVARIS
MINDAUGAS
Turiu
Tam priežastį. Užu kryžioko mirtį
Visi kryžiokai keršija, o aš
Mat noriu, kad pirmiau, ne kaip su jaisiais
Visai reiks persiskirt, mus rubežius[27]
Kareiviai jų apleistų. Noriu taipgi,
Kad da nusklystų minios Rusijos,
Kurios kaip juodos debesys užtraukė
Ant Lietuvos. Paskui mus trimitai
Jų žemėj atsilieps. Tuo tarpu protas
Tegul puikybę mūsų užvaduos.
LIUTAVARIS
Karaliau! Kad manęs tu paklausytum,
Tai rodyčiau[28] tau kryžiokus visus
Surinkt į salę apatinę, pilį
Pakurti ir tegul sudegtų sau
Arba, užslėpęs lietuvius pasieniais
Užu kaurų, kitus tuščiuos stulpuos,
Paduotum ženklą tik — o kristų aukos,
Kryžiokų kraujas plauktų srovėmis.
Jei Daumantas su jais, tai taipgi žūtų.
MINDAUGAS
ANTRAS AKTAS
SCENA I
Ragnytė, Trainaitis
RAGNYTĖ
stovi pasirėmusi ant akmeninio stalo
Skausmas
Duok taurę… Lietuva tu nelaiminga!
Dievams taviesiems naują auką aš
Pašvęsta — savo sūnų — O! man plyšta
Širdis! Aš jį užmušiu, verkdama…
Duok taurę! Aš į ją įpilsiu nuodus.
O Lietuvos dievai! Tegul jisai
Numirs ramiai, tegul nekenčia ilgai.
Aš jįjį apmazgosiu ašaroms…
Ant laužo paguldysiu, užgiedosiu
Jam giesmę… aš palaidosiu gražiai…
pila nuodus
ateina ant scenos Mindaugas ir Liutavaris, kurs nurodo
Jam taurę ir, pakalbėjęs, traukiasi
MINDAUGAS
apsimetęs ramumu
RAGNYTĖ
MINDAUGAS
RAGNYTĖ
MINDAUGAS
Trainaičiui
Nepasirodžius da žvaigždėms, apleisi
Sostapilę lietuvių. Vaišvilkiui
Nuneši mano šitą raštą — reikia,
Kad būt paduotas greitai ir slapčia,
Nesa viduj jo yr svarbus dalykas.
Jau mano norus Vaišvilkis pirma
Žinojo, taigi reikia tik paskubint.
Atmink, ką įsakau aš. Vargas tau,
Jei tu išdrįstum išakytą kelią
Mainyti! Vargas tau, pajudinus
Vašku užspaustą vietą! Te tau raštą.
RAGNYTĖ
šaly
Mindaugas ima paduotą taurę, bet negeria; Ragnytė,
luktelėjusi, klausia drebančiu balsu:
MINDAUGAS
susiduodams sau į kaktą
RAGNYTĖ
MINDAUGAS
RAGNYTĖ
MINDAUGAS
meta taurę ir sumuša
Priekaištas
Motin! Ką sakei?
Šalin nuo manęs, taure prakeiktoji!
Tu sentėvių brangiausia dovana
Buvai; laikiau tave visad, kaip šventą,
Kaip liekanas vieninteles; nesyk
Putojai gėrimais saldžiais; pagimdė
Tave už jūrių kur sutirpusios
Krišpolą smiltelės; kiekart, vyno
Pilna, akis lietuvio žadinai,
Kad saulės spinduliai tavyj mirgėjo.
Trenkiu tave į žemę! Motina!
Ką pasakei? Iš kur neapkentimas?
lš kur ta pagiežia pasiutusi?
Norėjai mirt ir sūnų traukt į kapą.
RAGNYTĖ
MINDAUGAS
RAGNYTĖ
išeina pasirėmus ant Trainaičio
MINDAUGAS
vienas
Svarstymai, Piktumas
Tai viens esmi, vienui tik viens. Kovoti,
Žudyt, susekt pasikėsinusius.
Vienais nuodais vėdinti savo lūpas
Sukepusias, žąslais veržt kruvinais
Minias laukines liaudies — šitas mano
Gyvenims visas… Lūpos nesiskųs!…
Nežino, kad kenčiu. Jau nuo Trainaičio
Atsiliuosuosiu[29]: jį paims, apkirps
Ir klioštoriuj paliks. Nuo liaudies mane
Pridengia paslaptis. Aš krikščionis,
Kryžiokų matomas bičiulis. Laukit!
Neužilgo aš sutrempsiu dvigalves,
Klastingas baidykles tas. Žus visi jie!
Tikėjimas? Tai tuščias žodis tik.
Aš apsikrikštijau, nes man tuo tarpu
Tikėjimo reikėjo. O dabar,
Ar ne vis viena: ar tai būtų kryžius
Nuo popiežiaus, ar rusų cerkvėje
Paveikslai auksu gausiai apdaryti,
Ar tai mongolų mėnuo. Ricieriaus
Tikėjimas — tai kardas. Aldona štai
Ateina, reik iškvosti slėpinys,
Kas tas per viens kryžiokas paslaptingas.
įeina Aldona
Aldona! Vis tu apsiverkusi…
Turiu aplinkui ašaras tik vienas,
Durklus, nuodų taures, medaus žodžius!
Atleisk, išgąsdinau tave, taip smarkiai
Kalbėdamas. Aldona, tu drebi?
Pabalo tavo veidas. Štai, žiūrėki,
Nuodų taurė į žemę sumušta
Išgert norėjau… būčiau jau dabartės
Ilsėjęsis kape. Vienok mane
Sulaikė viltis, ištrenkė man taurę
Mintis tik apie tave! Žodį tark,
Aldona!
ALDONA
Nerimas
Viešpatie! Kentimas tavo
Ir tavo meilė manęs neprivers.
Be reikalo tik pertraukei man darbą,
Kurs mano liūdną dalį saldina.
Kada, sėdėdama merginų tarpe,
Prie žiburio, matau, kaip verpalai
Sidabro tęsiasi; kada dainelės
Klausau aš prigimtos — tai valandoms
Aš taip laiminga, jogei pasilenkus
Ant staklių ir besigėrėdama
Pražystančiomis ant audimo kvietkoms,
Užsimirštu aš savo širdperšą[30]…
Ik vėl neišsiverš atsidūsėjims
Ir vėl nepasirodys ašaros.
MINDAUGAS
ALDONA
persigandusi
Meldžiu aš vardan Lietuvos dievų!
O viešpatie! Tik nežudyki manęs!
Bijausi aš mirties! Man viskas jau
Apreiškia mirtį!… Amžius mano trumpas.
Žiūrėk, žiūrėk, kaip aš išblyškusi,
Žymu rausvi ant veido karščio plėmai[31],
Kaip stiklas žiba akys… Neužtruks
Pridengti kapo tyluma. Iš mano
Merginų ne viena, kalbėdama
Su manim, da nebaigus, ima verkti;
Kalbėti taikosi tyliu balsu,
Bijodama lyg, kad garsesnis žodis
Man nesudrumstų tylumos saldžios,
Kuri, tarytum sapnas miels, apsupo
Mane, da gyvą, šventybe kapų.
MINDAUGAS
ALDONA
MINDAUGAS
ALDONA
šaly
MINDAUGAS
Mačiau, kaip sudrebėjai, apalpai.
Tai tvirtas liudijimas… da bus kitoki.
Ir aš drebėdavau juk kitąsyk,
Kentimui apsireiškus tik ant tavo
Kaktos. Nesa laukinė tai širdis
Su tavo širdimi iš vieno plakė.
Aš linksminaus, kaip tu buvai linksma.
Dabar jau ne — dabar aš lyg ta uola.
Klausyk! Ar pažinai kryžioką tą,
Kuris nuo manęs slepiasi po juodu
Šarvu? Ar jį pažįsti?
ALDONA
MINDAUGAS
Pažinsi gal… saldi bus pažintis!
Nesiprašyk be reikalo — iš plieno
Turiu šarvus ir širdį. Šitoje
Šoninėj salėje aš užsislėpsiu.
Tenai kiekviens jų žodis bus girdėt,
O ypač tylumoj nakties. Tuo tarpu,
Kaip sveikinsiesi tu su juo, atmink,
Kad jus karalius girdi ir jums laimės
Džiaugsmus kardu veik perkirs.
išeina pro šonines duris
ALDONA
viena
Skausmas, Vienatvė
Mindaugi!
O Mindaugi! Išėjo! Nelaiminga!
Likau viena laukt valandos mirties…
Ir valandos baisesnes da už mirtį.
Jau gęsta žiburys. Lauke tamsu.
Girdėti uosiai šlamščia, pušys… viskas
Mane baugina. Medžių tas ošims…
Ta tyluma — tai kapinių tylumas…
O, kaip sunku! Da jo nėra.
Gal neateis jau? O, kad neateitų!
Kad persergėtų jį prijautims!
žiūri pro langą
luktelėjusi
Neteina… gal neteis… O aš verkiu,
Lyg nežinodama karaliaus žodžio!
Man liūdna, kad neteis, kad jo matyt
Aš negalėsiu… Ką girdžiu? Ateina…
O ne, šaltinis tai girdėt sode…
O, jis! Tai Daumantas! Tai jojo žingsniai…
Garsyn vis da garsyn girdėjau vėl.
Apsimetu, kad jo aš nepažįstu
Ir kad nepažinojau niekados.
Karalius nepažins.
DAUMANTAS
įeina, užleidęs ant akių šalmą, kryžioko šarvuose
Aldonos širdį
Klasta prigavo… Ja dabar matau…
Išbalus taip… O rasi ji išbalo,
Išmėtinėjant sąžinei[32]? Galiu
Atskirt nuo pabalimo pabalimą…
Ji sėda, veido neatkreipusi.
Juk kitąkart žingsnius įspėjo, rūbų
Šnabždėjimą pažino… o dabar
Neatkreipė nė veido! Eidams šičion,
Nuo slenksčio sugrįžau kelis kartus…
Didžiai skaudu!… Ar nepažins ji manęs?
Gal nenorės pažinti?… Tamsta!
Ji krūptelėjo…
ALDONA
DAUMANTAS
Išeik? Matyti,
Kad karalienė Lietuvos tik liept
Pripratusi, kad jai tiktai sušukus
Su ginklais tuoj atbėgs pilies sarga
Skaitlinga[33]. Eisiu tik po manęs kraujas
Tur pasilikti…
ALDONA
DAUMANTAS
ALDONA
lyg atbalsis tuo pat balsu
DAUMANTAS
ALDONA
DAUMANTAS
ALDONA
DAUMANTAS
ima nuo stalo žiburį ir apšviečia veidą, prisiartina
prie Aldonos
ALDONA
DAUMANTAS
Aldonai, kuri nenuvokdama prisiartina
juokdamasis lyg sumišęs
Ka! Kai į galvą kas atėjo! Pulti
Ant kelių! Klaupt prieš jąją… Ka! Ka! Ka!
Prašyti, kad pažintų? Ar už kvietką
Auksiną nusipirkti atmintį?…
Tai aš vienui tik viens į svietą grįšiu?
Tarp manęs ir tarp svieto bedugnes
Jau pasidarė — negaliu sugrįžti…
Turiu numirt — numirt galiu. Prieš tai
Da išmokysiu ją ištarti vardą,
Gerai pažįstamą, tik užmirštą…
Mokysiu ją, kaip sakalą, kuri išbudin,
Vos tik užsnūsta. Taigi pertrauksiu
Aš miegą jos — gyvenimą mieguistą.
Klausyk! Žinai, kas aš? išsitraukia durklą
Ne! Ne! Geriau
Nežinomas po kojų jos, kaip lapas
Rudens, nukrisiu… tepriims mirtis…
ALDONA
DAUMANTAS
ALDONA
DAUMANTAS
Nerimas, Meilė
Atgyti miela taip…
Myli mane? Kur Mindaugas užlindęs?
O! Baisią pergyvenau valandą!
Ikšiol dar kraujas neapsimalšino.
Aldona! Valanda ta akyse
Man stovi vis ir neišnyks iktolei,
Ik neįkaitys laimė… Ji visas
Mintis ant bedugnių užtiesus laiko.
Bet nesugrįš.
ALDONA
DAUMANTAS
Ką sakei?
Kur Mindaugas? Toj salėj? Tai toli jis…
Nenoriu bėgt… nepajėgiu… O ne!
Tiek laimės!… Ne!… Negal būt išdavimas?
Turiu laimingas būt, matyt tave.
Užgeso žiburys, bet šviečia mėnuo.
Į šviesą eikš, Aldona! O! kaip tu
išbalusi labai! Raudonį veido
Nuplovė ašaros… Išbalus taip!…
Ne tokią palikau.
ALDONA
DAUMANTAS
ALDONA
DAUMANTAS
ALDONA
DAUMANTAS
išeina, bet neužilgo grįžta
ALDONA
DAUMANTAS
ALDONA
DAUMANTAS
bando laužti geležis
Neviltis
Veltui! Giliai įleistos sienoje…
Išlaužt negalima… tai tuščias darbas…
Negalima!… O, truko! Truko jau!
Sveika būk! Duok man ranką… Delnas šaltas
Kaip ledas… Lik sveika!
užlipa ant lango ir neužilgo grįžta į salę
ALDONA
DAUMANTAS
ALDONA
puola prieš duris
DAUMANTAS
nuskabo kvietkos lapelius
prie galo tos scenos girdėt kaskart garsesnis
čiauškėjimas ginklų
TREČIAS AKTAS
SCENA I
Heidenrich, Hermanas
HEIDENRICH
Kerštas, Piktumas
Kad Lietuvą pametus jau greičiau,
Grįžtu, pasiviešėjęs pas karalių.
Lietuviai linksminos, aš viens tiktai
Buvau nuliūdęs, viens tiktai išbalęs.
Laukines jųjų puotos. Tik klausyk!
Uolinėj salėj ąžuolinis stalas
Aplinkui visas žėri nuo taurių,
Ties salės viduriu ugnis užkurta;
Aplinkui dūmai suka, kibirkštys
Lakioja į šalis; šeši lietuviai
Nepasijudindami, iš akmens
Tarytum laiko ant galvų iškėlę
Sakuotus pušinius žibintuvus;
Viens riksmas, triukšmas, kuo bjauriausi žodžiai!
Keistai išrodžiau aš toje minioj
Laukinėj — briliantinis mano kryžius
Vos ne vos spinduliais prasiveržė
Per dūmus… Hermanai! Kad kuo veikiausiai
Galėtume jau atsisveikinti
Su Mindaugu!
HERMANAS
HEIDENRICH
Tai teisybė,
Reik liūtas glostyt. O vienok, brolau
Prisipažinsiu, man jau nusibodo
Būt pasiuntiniu popiežiaus. Turiu
Drąsybę ricieriaus, komtūro kardą,
Vienok čionai lieku! Apdangaluos
Minyko, ir bjauriu būdu minykų,
Niekingai, taikytis reik su klasta,
Iš pasalų imti viršų. Juk kryžiokas
Seniau tą kunigaikštį niekino,
O šiandien? Šiandien aš jo spaviedninkas[34]!
Aš tarnas Mindaugo! Atsimeni
Tą brolį, kurs su mums drauge atėjo,
Ką broliai Albijono sūnumi
Vadino, kurs dėvėjo ženklą rožės?
Prapuolė jis dabar — ar tik nebus
Čia darbas Mindaugo? Jei jis iš tikro
Pakėlęs ranką būt ant gyvasties
Bažnyčios tarno, zokoną užrūstins
Toks darbas ir už kraują brolio mus
Lietuvių kraujas liesis.
HERMANAS
Ridenus tas
Kalėjime. Dėl jo nėr ką rūstaut:
Jisai lietuvis, pagonis, kurs buvo
Nuvykęs ikpat Nemuno krantų,
Minyko rūbuose besislapstydams
Nuo Mindaugo; dabar sugrįžo vėl
Pačios ieškoti, Mindaugo išplėštos
Vienok šventi mus rūbai šiuo žygiu
Nišgelbėjo. Sode maldas kalbėdams,
Aš vakar bokštą jo atitikau
Ir pro langelį padaviau jam kardą.
HEIDENRICH
Išgelbėjai lietuvį — nekenčiu
Lietuvių! Kam da šitiek darbo, verčiant
Juos prie tikėjimo? Kokia iš to
Nauda? Tautų niužsikentimo krikštas
Neužgesins. Galėtų duoklę mums
Mokėti, o vienok dabar nemoka.
Mus ricierių dvasia sunyks visai,
Jei zokoną tiktai sutaikios žemės
Apsups: ar eisim gaudyt žaltvykšles[35]
Dykumose? Su jūrėmis kovosim?
Ar imsimės su Dauguvos gelmėms?
Išges mus ricierių dvasia. Ateina
Lietuvių kunigaikštis — reikia man
Vėla apsirėdyt skraiste niekšystės
Ir nusižeminimo — aš mainaus
Kaip driežas. Prisiega[36] vienok baisinga
Mane surišo, aš pasiuntinys
Ir mano ypatoj[37] mus visas zokons
Atsispindi, duoda ženklą, HERMANAS traukiasi, įeina
MINDAUGAS
Karaliau, Dievs
Su tavim!
MINDAUGAS
HEIDENRICH
Veidmainystė
Viešpatie! Nerimsti,
Matau, ir akys migloms apneštos
Tiesiog nurodo tavo dvasios audrą,
Ar kokį užslėptą užmanymą,
Tikrai kad nevisai dar tvirtas būdams
Tikėjime, nemoki priešintis
Šio svieto rūpesčiams; da neįgijęs
Esi tu tikro persiliudijimo,
Kad yr apveizda ir kad už dorybę
Dangus užmoka. Žemės pakramtą
Veik išsklaidys malda — tad melskis!
MINDAUGAS
HEIDENRICH
Karaliau!
Jei tik gailiesi iš tikros širdies
Ir jei tiki — nurimki! Mus bažnyčia
Pasigaili, atleidžia, laimina,
Be užmokesties niekad nepalieka
Tikėjimo ir tavo gailestis
Be suraminimo neliks: Tik teikis
Visas slapčias mintis, visas kaltes
Mums išpažint. Sūnau, neslėpki nieko —
Altoriaus tarnas jas išriš.
MINDAUGAS
O kas
Išdrįs pažvelgti į gilumą mano
Širdies, nusiminimo bedugnes
Ir žmogžudystės? Kas? Ar tu pabūgęs
Gyventpalaikis klioštoriaus? Aš pats
Netleisiu sau, man nieks negal atleisti!
Mažiausias mano nusidėjimas —
Kad aš sutepiau krauju. rodo durklą Žiūrėki!
Ant šito plieno surudijusio
Atrasi mano darbus išrašytus
Krauju — ar juos atleisi man?
HEIDENRICH
MINDAUGAS
HEIDENRICH
MINDAUGAS
Tu baisesnių norėtum kalčių?
Tu nori tamsią dvasią peržvelgti
Iki pat dugno? Tai žiūrėki — laukinė,
Akla, niekinga liaudis slankioja
Po geležies skeptru. Aš ją prispaudžiau
Visu tamsybės sunkumu. Širdyj
Nešiojasi jau baimę, o į vietą jų
Dorybės veda klastą. Tik žiūrėk,
Kaip tas tamsus lietuvis, man pamojus,
Nulenkia galvą ir žegnojasi,
Nors vėlytų greičiau jis ant krūtines
Pajust ringuojant žaltį, o ne tą
Didžiai neapkenčiamąjį kryžių. Kas gi
Atleis man šitą kaltę?
HEIDENRICH
MINDAUGAS
karčiai nusijuokęs
HEIDENRICH
MINDAUGAS
HEIDENRICH
MINDAUGAS
HEIDENRICH
MINDAUGAS
meta karūną
Rūstybė
Nereik karūnos! Ją metu! Tai bent gi
Supančiota širdis atsiliuosuos.
Dabar aš Mindaugas jau, kunigaikštis.
Kryžiokų priešus.
HEIDENRICH
perplėšia kamžą ir stoja šarvuose, su kryžioko skraiste
Aš gi Heidenrich,
Kryžiokas tavo, kunigaikšti, priešas.
Atsivaduoju aš nuo rūbo to,
Metu tuos ženklus nusižeminimo.
Kaip mane šarvuose dabar matai,
Prisiekiu aš ant Dievo, jog tie žodžiai,
Kuriuos kalbėjo tau pasiuntinys,
Ne mano žodžiai. Manyje pažinki
Tik ricierių! Tik priešių pamatyk!
Po tokio išdavimo jau išduoti
Nėr kaltės. Jau dabar iš pasalų
Veikt stengsiuosi ir atvirai kovosiu;
Sukelsiu tavo pilyje gaisrus
Ir išdavimą; eisiu aš už jūrių
Maldauti sau pagelbos pagiežai.
Iktol nemesiu nuo pečių tos skraistės,
Ik tavo kapui uždangos prireiks.
Prie poterių kas vakars ir kas rytas
Pridėsiu keiksmą — Dievs tave ištiks!
traukiasi
MINDAUGAS
vienas
įeina Liutavaris
LIUTAVARIS
MINDAUGAS
LIUTAVARIS
MINDAUGAS
LIUTAVARIS
MINDAUGAS
LIUTAVARIS
MINDAUGAS
LIUTAVARIS
MINDAUGAS
Gana bus to. Klausyk! Aš atsiskyriau
Su kryžioku. Didžiam įsiutime
Grūmojo man. Da šiandien su kareiviais
Naupilkeliu patrauksi, giriomis,
Nes Nemuną brasta turėsi pereit,
Ar persikelt — tik reikia skubintis —
O dienai brėkštant teužgriaus lietuvių
Giesmė — nuo josios garso sudrebės
Langai Malburgo,[38] pasijudins bokštai.
LIUTAVARIS
MINDAUGAS
Seniai rengiau jį, sąlygas svarstydama
Da niekad zokons nemiegojo taip
Pasitikėjimo miegu. Jam rodės,
Kad krikšto rūbais aš, kaip mažas vaiks
Suvystytas, užmiršiu apie šarvą;
Kad dėl karūnos garbę užmiršau;
Kad giriose gyvendams, purpuriniais
Karaliaus rūbais nusižadinsiu.
Sakyk man, Liutavari, ar aš tokis
Turtingas, kad galėčiau užsimiršt
Jau apie karą, užpuolius ir garbę?
Žiūrėk kryžiokų žemės! Baltjūrių
Vilnis stiklinė trūksta, atsimušus
Į gintaro krantus; o ant vilnių
Iš tolimų kraštų atplaukia miestai
Su audekliniais žėgliais[39] ir duokles
Minykams moka, siunčia frankų vyną,
Krištolines taures, šarvus, šilkų
Ir vilnų audimus puikiausius. Šičia
Jau pievos giriomis apaugusios.
Ar čion atsibastys koksai vaisbūnas[40]?
Kur mano turtai? Liekanų nedaug
Paliko tėvas. Tuščia jų, tų turtų!
Tiek to su auksu! Bet ižde yra
Tiktai viena ką atmintis po tėvo
Galvos: šilkinis rūbas dideliai
Brangus, išaustas kvietkomis, kur mainos
Kaip peteliškių marginti sparnai;
Auksinė juosta ir ta krištolinė
Taurė, kuri jau tapo sumušta.
Žiūrėk, kryžiokų miestai! Ar Malburgas,
Ar Klaipėda senoji, juk kasdien
Neviltis, Vargas
Naujoms vis pilimis padanges siekia,
Arba, kaip skruzdynai, pilni žmonių;
Namai net žvilga; murmulo[41] bažnyčios;
Sugauti dūmai nuo ugniaviečių
Tiesiog stulpais aukščiau stogų iškyla.
O čia — žiūrėkit ! Kaip pajuodusios
Triobelpalaikės! Salėse nuo sienų
Uolinių šalta, drėgna ir tamsu —
Ir da tas sienas, lyg ant juoko, šaltis
Aptraukia mums kauru sidabriniu.
Vargų vargai vieni, kur apsisuksi.
LIUTAVARIS
MINDAUGAS
Teisybė! Mėnuo nusileido — eisiu,
Gal ors atvėsęs atgaivins mane.
Kiekvienas skundas pakiša liežuviui
Daug žodžių. Aš pervirš jau iš dalies
Rūgojau[42]. Pasigėrins jį niužilgo,
Tegul sušuks lietuvių trimitai.
traukiasi su Liutavariu
SCENA II
Aldona guli ant žemės be žado, Heidenrich
įeina
HEIDENRICH
pakeldamas Aldoną
Kas čia per mergina? Be žado, guli
Parpuolusi. Koks veidas jos gražus!
Mačiau aš frankų dukteris patogias
Kuriąsias trubadūrai[43] dainomis
Pagarbino, o ridenai svajonėms,
Bet joms toli prie šitos — bunda jau —
Apkaito… Atsiduso…
ALDONA
klejodama
HEIDENRICH
ALDONA
susmunka jam po kojų
HEINDRICH
ALDONA
HEIDENRICH
ALDONA
juokiasi, einant didyn sumišimui, ir tėmyjasi į tamsumą
nusiminusi
HEIDENRICH
ALDONA
HEIDENRICH
Gailėjimas
Vargšė! Ji, kaip kūdikis,
Reik žadint įspūdžiais. Mergele, bėkim!
Už Nemuno ten rasim klioštorių,
Kuriam yra šventųjų karalienė.
Paveikslas josios į pavasarį
Yr panašus. Tikrai ją pamylėsi.
Ir jai vainikas kvietkų ant galvos
Uždėtas, o aplink stulpai uoliniai
Kas šventė papuošti eglaitėmis.
ALDONA
HEIDENRICH
KETVIRTAS AKTAS
SCENA I
salė Vaišvilkio klioštoriuje
Trainaitis, Vaišvilkis, Minykai
VAIŠVILKIS
TRAINAITIS
Gailestis, Šauksmas
Vaišvilki! Pasigailėk!
Nerenk man kapo, sugrąžinki laisvę!
Laisvė brangesnė už gyvenimą.
O, varge! Tai mane čionai ant amžių!
Jau uždarys, pačiam žydėjime
Suvys jaunystė mano! Sviete! Sviete!
VAIŠVILKIS
O ką gi tu ant svieto palikai?
Ar žmones? Aš mačiau juos, jie pažįsta
Mane — rodo kardą, kabantį ant sienos
Tas kardas aptaškyts krauju…
Ramiau, paguldžius galvą čia ant uolos,
Ne kaip priglaudus jąją prie žmogaus
Krūtinės. Svieto niekniekiai! Čia turim
Tų niekniekių mažiau, čia valandos
Ne taip greit lekia, žmones apsiblausę.
Vienok tie žmonės tyli, kaip akmuo.
Nė pasiskųst nėr kam — vienam tik kapui.
Tamsus minyks, įkaitęs nuo medaus,
Ne taip yra baisus, kaip žmogus meilės
Valandoje. Norėjai tu valdžios?
Karūnos troškai? Gausi ją bematant.
Apkirpkit jį!
Minykai sodina Trainaitį ant akmeninio suolo ir
rengiasi kirpti
TRAINAITIS
VAIŠVILKIS
Išpažintis, Pasigailėjimas
Aš esmi minykas.
O broliai! Dekite tuojaus žvakes —
Tegul pagarbintas bus Dievo žodis.
Trainaiti! Drąsiai kelk akis aukštyn,
Praaiškink veidą, na o mes tuo tarpu
Kapų giedosim giesmę. Klioštorius
Tai kapas. Čia jausmai tau bus paskirti
Tikėjimo, o pavydas išnyks.
Užmiršk mintis, jei da mintis turėtum,
Su kryžium jas surišk, kaip poterius
Ražančiaus. Žibintuvui tam užgesus,
Užgesi tu šiam svietui, tamsiuose
Tuos mūruos uždarytas. Tavo prašyms
Neišmaldaus pasigailėjimo.
Buvau… Buvau žmonėms tigru, da kartą
Juo būsiu. Stokit šičionai aplink —
Žiūrėkit, kokie puikūs garbanoti
Plaukai — net gaila kirpti! Ruoškitės,
Minykai! Dėkit jam karūną šventą.
Minykas nukerpa Trainaičiui pluoštą plaukų
TRAINAITIS
VAIŠVILKIS
įeina Heidenrich ir Aldona, visa apsidengusi
kryžioko skraiste
HEIDENRICH
VAIŠVILKIS
HEIDENRICH
TRAINAITIS
HEIDENRICH
VAIŠVILKIS
HEIDENRICH
Prabėgo, šitiek metų, ir tiktai
Da pirmą kart aš mąstau. Koks kentimas.
Mąstyt!… iš tolo girdėt klioštoriaus varpai
Girdžiu iš tolo klioštoriaus
Varpai dejuoja. Galbūt neužilgo
Tie pats varpai dėl manęs uždejuos…
O ką turiu daryti? Melstis — žmones
Tegul sau meldžiasi! Aš užmiršau
Maldas, nemoku poterių, o bet gi…
Ne sykį, apsimetęs klupau aš,
Bažnyčioje grindis bučiuoju šaltas.
Aš, suteptas krauju, po uždanga
Tamsių, nepermatomų laiko miglų,
Esmi už žmones aukštesniu. Dėl ko
Prieš mane lenkia galvas? Mane garbin —
Tai garbina šėtoną žmoguje… luktelėjęs
Aš niekingiausias žmogus! Pereis amžiai,
Aš liksiu juk gadynes baidykle.
Minykas žmogžudys! O, tamsios šmėklos!
Kam apsiaubėt mane? Šalin! Šalin!
Dabar tik mąstau aš! Dabar gailiuosi!
Šalin, šėtone! Jau aš tau dabar
Nepriguliu[44], jau pamačiau aš dugną
Taurės, užnuodytosios teisybe…
luktelėjęs, kaskart smarkiau
Bet kam ta mergina? Tik susipraski,
Minyke, susiprask! Gailiesi tu
Gražaus veidelio, o nesigailėjai
Žmonių… Širdis jau išdegė, plaukai
Pražilo… aš prasižengiu? Eik, traukis
Iš čia, nelaimingoji! Tu vedi
Mane į piktą, sumaišei man protą!
Šėtonas gundo, užslėptas tavyj!
Šalin! Šalin! Negirdi… Palytėjau
Jos ranką — ir ugnis jau degina
Mane… Aldona! Durklą tą paėmus,
Užmušk mane! Degu aš visas — imk,
Užmušk! Užmušk! O Dieve! Tam kampelyj
Tyliam tiek pakramtos! Šalin! Eik sau
Klejot po Lietuvos girias!… O, neiki!
Lik čia! Aš netsiskirsiu su tavim.
ALDONA
sumišusi
HEIDENRICH
Malda
Seki paskui:
„Sveika Marija… .” Bėkime! Skliautai
Ant mūs galvų sugrius — žiūrėk, jau dreba.
Myliu tave, Aldona! Tik čionai,
Tarp sienų klioštoriaus, to pasakyti
Neišdrįstu… Žiūrėk, tos kruvinos
Kankintinių baidyklės iš rėmų jau
Išlindo ir sustojo prieš mane —
Gyvi paveikslai tie…
ALDONA
HEIDENRICH
įeina MINDAUGAS minyko rūbuose, užleidęs gaubtuvą
MINDAUGAS
HEIDENRICH
MINDAUGAS
HEIDENRICH
MINDAUGAS
HEIDENRICH
meta jam pinigą
MINDAUGAS
HEIDENRICH
MINDAUGAS
numeta minyko rūbus
HEIDENRICH
išsitraukia kardą
mušasi; įbėga Vaišvilkis ir minykai su žibintuvais
VAIŠVILKIS
MINDAUGAS
Sąžinė, Balsas, Teisingumas
Pažink, sūnau, tą pasiuntinį šventą.
Žiūrėk ant jo — ta ypata puiki
Tai šliaužioja po žemę, tai nuo žemės
Vėla pasikelia, kaipo koksai
Žaltys, žvynais plieniniais prisidengęs;
Tai būna nusidėjėliu; tai vėl
Šventuoju. Tai yr perauga išalkus,
Besotė. Kad galėtų su savim
Paimt girias — paimtų. Aukso šarvą
Pridengęs vilnone prasta skraiste.
Pažinkit pasiuntinį! O, atliko
Pasiuntinystę puikiai! Daug daugiau
Žmonių nužudė jis, ne kaip išganė.
Ne viens keliauja — tik žiūrėkite!
Tur brangų, mielą draugą. Ar jums rodos,
Kad tai kryžiokas, nusižeminęs.
Tylus? Tik atidenkit jojo skraistę…
Nutirpo ve minykai! Matote,
Su tąja mergina stačiai jis bėgo
Į pragarą.
VAIŠVILKIS
klauso atsidėjęs Mindaugo žodžių ir nutraukia ražančių,
kurį laikė rankose; poteriukai pabyra ant žemės
HEIDENRICH
Minykai prasiskiria, Heidenrich išeina
VAIŠVILKIS
MINDAUGAS
VAIŠVILKIS
MINDAUGAS
Laisvas jis.
Jis nor karūnos! Man likimas piktas
Gadina viską! Jūs paleidote,
Minykai prakeikti! Smagu jums šičia
Kalbėt maldas ir tinginystėje
Šventai gyvent; ar, kam numirus, skambint
Varpais ir džiaugtis iš kitų mirties,
Kad už palaidojimą vėl skatikai
Į jus kišenes plauks. Su žemėmis
Aš sumaišysiu jūs tą šventą triobą,
Ik vieno iškaposiu jus pačius!
MINYKAS I
Tarnaudami bažnyčiai, tau tarnaujam,
O, Viešpatie, ir daug maldų kasdien
Už tave kalbam. Buvom prieglobėją
Išrinkę — ant altoriaus Motinos
Švenčiausios iš Solimo mes pastatėm
Aštuonis auksinius žibintuvus,
Tiek pat vaškinių žvakių ir rūkylą[45].
Kadangi neišklausė mus maldų,
Tai kitą prieglobėją pasirinksim:
Nuo šiandien Lietuvą mes pavedam
Marijai iš Ankonos. Tik altorius
Jos yr nuvargęs.
MINDAUGAS
Duoti pinigų
Altoriui tos naujosios prieglobėjos
Aš negaliu. Malonę jos žinau
Ir gausiai atsiteisiu. Bet, turėdams
Už ką ant Marijos Solimo pykt,
Aš noriu, kad nuo jos altoriaus auksas
Ir brangus akmens pereitų tuojau
Kitai Marijai, iš Ankonos. Saulė
Niužilgo užtekės. Gal išdavims
Jau lenda į apleistą mano namą.
Reik eit namo ir saugotis klastos.
Aldona, pamylėjai tu kryžioko
Šarvus, tikėdama būt papuoša[46]
Pilės Malburgo. Betgi šiandien grįši
į tamsią, liūdną pilį pagonies.
Mindaugas išeina su Aldona; minykai šnabždėdami poterius išsiskirsto
SCENA II
naktis šile
LIUTAVARIS
guli po medžiu
Jau nepasieksiu Naupilės. Paliko
čia ricieriai… Numirsiu girioje!
Numirsiu aš… Sudegsiu ryt ant laužo…
Išskirstys vėjas pelenus… Giliai
Man pervėrė krūtinę, tik kryžiokas
Užmiršo kardą iš žaizdos ištraukt…
Pažįstu kardą — Daumanto tur ženklą…
Kur Mindaugas? Aš pasakysiu jam…
O! Mirštu… Mirštu jau… Šakelės eglių!
Jūs, ošdamos, migdykite mane…
Numirsiu girioj prigimtoj…
ateina Mindaugas, paskui jį Aldona
MINDAUGAS
LIUTAVARIS
ištiesdams ranką
MINDAUGAS
LIUTAVARIS
MINDAUGAS
Koks gi slėpinys tam myryj[47]?
LIUTAVARIS
tyliai
MINDAUGAS
Netikėjimas, Mirtis
Mirk be tikėjimo.
LIUTAVARIS
MINDAUGAS
LIUTAVARIS
MINDAUGAS
atsikreipia
LIUTAVARIS
MINDAUGAS
LIUTAVARIS
MINDAUGAS
LIUTAVARIS
MINDAUGAS
šaltai
LIUTAVARIS
MINDAUGAS
LIUTAVARIS
Pažadas
Jo vardą
Jau užmiršau… Man reiktų atsimint…
Jis mane užmušė… Prakeikti noriu —
Kryžiokų pusę laikė… Vardo jo
Nepamenu aš… Negaliu nė keikti…
O! O!
miršta
MINDAUGAS
ateina kareiviai
traukiasi, duodamas įsakymus; paskui
jį išneša Liutavario lavoną
SCENA III
pagonių šventinyčia[48] Naupilėje
RAGNYTĖ
prie altoriaus beria rūkylą
Altorius
Perkūne! Štai bėriu rūkylą tau!
Jau gintaras pakvipo.
Tavo sparnas
Tegul nuleidžia
Ugnį ir griausmus.
Pribūkit dvasios, ik nepšvies aiškioji
Aušra. Girdžiu, atūžia jau artyn,
Tarytum viesulą pušis vartytų.
Tai dvasių sūkurys mėnesienoj
Taip ūžia lėkdams.
Motina karalių
Jus sveikina!
Štai jums dedu aukas:
Pavasario dievaitei — kvietkų žiedus,
Žiemos dievaičiui — kvietką vystančią,
O pragarui — štai iš minykų kryžiaus
Tą brangų akmenį. luktelėjusi
Jau tamsiuose
Rūkylos dūmuos prasiaiškin dvasios.
Dievai! Sūnus prie seno grįžo vėl
Tikėjimo — uždegs ant jūs altorių
Aukų daugybę. Mindaugas, sūnus —
Didžiuodamasi šitai atkartoju
Jo vardą! Mindaugai! Ar girdite?
Dievai! Sakykit, ar jis bus laimingas?
Ar ilgai jis ant sosto užsiliks?
Ar mano prakeikims, kurį anuosyk
Ant savęs užsitraukė, neužkenks
Gyvenimui jo? Keikdama tad sūnų,
Bijojau aš, kad neišsipildytų.
Ir da bijau. Sakykite! Ant savo
Maldų širdis jau nepasitiki,
Jau žodžių neištenku aš jums primelsti.
Sakykite! Sakykit!
BALSAS NUO ALTORIAUS
RAGNYTĖ
traukiasi; išeina Trainaitis su Keidenrich’u,
kuriuodu buvo užsislėpę už stulpų
TRAINAITIS
HEIDENRICH
Altorius, Balsas, Dvasios
Trainaiti! Ar girdi.
Kokį atsakymą jai nuo altoriaus
Daviau? Da pirmą kart pasiuntinys
Pateko į tokią aukštybę, pirmą
Kartą pagonių dievo lūpomis
Jis ištarė. Bet Mindaugas pargrįžta
Iš klioštoriaus, nesitikėdamas,
Kad pilyje jo priešas užsislėpęs.
Jam bekovojant Prūsuos, sostpilę
Paims kryžiokas ir antsyk atlygins
Už jo visas klastas. O, Viešpatie!
Tau pavedu aš dvidešimtį brolių —
Kiekviens apsiginklavęs yr kardu,
Skydu ir kryžiumi. Dabar, kareiviams
Išėjus ant kryžiokų, ir tokių
Užteks mums pajėgų, o liaudį midum
Prisiviliosim.
TRAINAITIS
HEIDENRICH
TRAINAITIS
HEIDENRICH
TRAINAITIS
HEIDENRICH
TRAINAITIS
PENKTAS AKTAS
salė Mindaugo pilyje
SCENA I
Mindaugas, Ragnytė (sėdi pašalyje scenos)
MINDAUGAS
Pilis
Veltui jau, motin! Neišbėgsiu niekur —
Apstojo maištininkai jau visus
Vartus. O gal, kaipo užtvertas tigras,
Išversiu mūrus šituos? Niekados
Mirties aš nebijojau, nė dabar jos
Aš nebijau, tiktai nusiminims
Ir pašėlumas didis ima mane.
RAGNYTĖ
MINDAUGAS
RAGNYTĖ
MINDAUGAS
Atsisveikinimas
Jau ilsisi kapuos. Jei keltųsi
Numirę, tai nesišaipytų našlės
Parėduos gedulių, nebūt per daug
Nė paveldėtojai nudžiugę. Motin!
Nė aš negrįšiu, kaip mirties miegu
Užmigsiu šiandien. O pilie! Išlaikius
Audras tiek amžių! Jau tave rytoj
Pirma pasveiks saulė — aš su tavim
Jau atsisveikinu. Pilie! Buvai
Lizdu erelio ant to aukšto kalno.
Erelis davė garbę tau, tavyj
Miegojo, tavyje plėšimą draskė,
Nesyk tave aptaškė nekaltu
Krauju. Vienok, ar pridera ereliui
Lizde numirti?
Skausmas RAGNYTĖ
MINDAUGAS
Širdis aš draskiau. Bedievis,
Tironas, žmogžudys ir veidmainis.
Jau vienas tokis nusidėjims gali
Išdegint sąžinę, o aš esmi
Visus padaręs… Nuo piktadėjysčių
Pailsęs, greit užmigsiu ir kapus
Pasieksiu, šviečiant žibintuvams gaisro
Kryžiokų kaimuose. O, motina!
Labai sunkus gyvenims mano buvo —
Jaučiau, tik veidas neišreiškė to.
RAGNYTĖ
MINDAUGAS
RAGNYTĖ
MINDAUGAS
įeina Aldona ir tarytum ką veda su savim
ALDONA
luktelėjusi
eina prie lango
MINDAUGAS
ALDONA
nusišypsojusi
MINDAUGAS
ALDONA
Skausmas, Vienatvė
Tamsi,
Šalta naktis tad buvo, mano mintys
Nuo manęs skyrėsi ir su mintim
Nesusitaikė žodžiai… O! Tai buvo
Baisi naktis!… Seniau da… kitąsyk
Toje pat salėj buvo da baisesnė
Naktis… Aldona! Tu išbalusi!
Aldona! Kas tau?… Nieko, mano mielas
Girdėjau čiauškant plieną… Užsislėpk!…
Langų skersuotus geležis išlaužki… juokiasi
Ant kapo žydi kvietkos,
O kape… juokiasi baisiai
Aldona! Tu nubalus! Kas tau?… Nieko,
Mieliausias mano… Pasiliki sveiks!
išeina susirūpinusi
MINDAUGAS
kelias valandas tyli, užsirūpinusi; Trainaitis su
durklu rankoje, išbalęs, perbėga per gilumą scenos ir įeina į vaikų kambarį pro duris, kurias parodė traukdamasis Mindaugas
grįžta Mindaugas
MINDAUGAS
RAGNYTĖ
nusistebėjusi
MINDAUGAS
RAGNYTĖ
MINDAUGAS
RAGNYTĖ
nusiminusi
MINDAUGAS
O, motina! Kad nors prašvistų greit!
Vos ne vos rytuose da tik ką brėkšta.
Sidabro miglos kyla. Rodosi,
Girdėt, kaip Nemunas liūdnai liūliuoja,
Kaip apsiniaukęs šilas Lietuvos
Siūbuoja… Motina! Jauti — pro langą
Tos salės kvepia eglės žydinčios…
O, Lietuva! Sūnus ant tavęs skundžias —
Išduodi jį. Kad tik greičiau diena
Prašvistų! Nišlaikysiu — taip kankina
Ranka, ant manęs durklą laikanti.
prie paskutinių žodžių įeina Daumantas kryžioko
šarvuose, nuleidęs ant akių šalmą; Ragnytė iki
pabaigos scenos sėdi nesijudindama
DAUMANTAS
Prisipažinimą tokį niekingą
Krauju atpirkčiau savo! Mirt bijai?
Mirties išsigandai, tirone? Verki
Ir šauk, kaip moteriškė, gyvasties!
Aš savo pagiežą galiu pakakint[49]
Nors baime Mindaugo — išgirsiu tuoj
Vaikelį, graudžiai verkiant.
MINDAUGAS
Budrumas, Nerimas
Tai kryžiokas.
Menka man baimė. Tai vaikus tiktai
Gal gąsdins šarvas ir tas kryžius. Gintis!
ilgai mušasi ir abudu sustoja
DAUMANTAS
MINDAUGAS
DAUMANTAS
pakelia šalmą
MINDAUGAS
DAUMANTAS
MINDAUGAS
DAUMANTAS
MINDAUGAS
DAUMANTAS
perveria jį
išbėga
MINDAUGAS
atsiremia į stulpą
Nežinia, Neviltis
O, motina! Sūnaus akis uždenki!…
Kaip tas plieninis šarvas man sunkus
Išrodo, nuo baisaus to kardo kraujas
Man stingsta gyslose… O motina!
O motin mano! Ar mane apleidai?…
Prakeikiu jus! Minyke, eik šalin
Su kryžium! Neškite mane ant sosto,
Trainaitį uždarykit klioštoriuj…
O tu ko poterius šnabždi ant manęs?
O, varge! Varge!… Negaliu užmiršt…
Šalin, minyke! Man užmigt neduodi…
Tegul apsimalšins kentėjimas,
Tegul užmigsiu… Ne! Aš neužmigsiu!
Veltui! Veltui! Kentėjime didžiam
Jau viską užmirštu… Prakeikiu svietą
Ir pats save!… Prakeikiu ir vaikus!…
Visus prakeiksiu!… Motin! Kur vaikeliai?…
iš vaikų kambario išeina Trainaitis, išbalęs, su durklu
TRAINAITIS
žiūri pro langą
Jaučiu vėsumą ryto. Pažiūriu
1žemę — rožė turi veidą vaiko,
Žiūriu į dangų — vaiko veidą tur
Mėnulis… Viskas primena! Aš kraują
Da pirmą kartą tekinu… Paskui
Priprasiu… Prakaitu kakta rasoja.
Baisi naktis! Plaukai nuo pakramtos
Pražils per naktį… Čia lyg sušnabždėjo…
Ar ne vaikai tik šaukia? Ar da jie
Pribaigti reikia? Ne! Man pasirodė…
Žibėjo tamsiai žiburys. Viens vaiks
Miegojo, verkti liovęs, nes per sapną
Kalbėjo neramiai. O kitas jau
Išbudo — šaukė kvietkų ir, nešiotės
Neprisišaukęs, ėmė verkt staiga,
Tarytum da sapnuodams baisų sapną.
Paskui… Pravirko… Sudejavo… Vėl
Nutilo… Da… ir vėl da sudejavo…
MINDAUGAS
Atodūsis, Akimirka
Trainaiti! Jau gana! Gana! Užbaik!
Prakeiktas būk! Nišpasakytas skausmas
Dabar baisesnis, merdint! Graužčiau tuos
Stulpus murmulinius… Prakeikiu tave!
O, motina! Prakeiki žmogžudį!
Aš tavo prakeikimą išpažinęs.
O skausme didis! Kad greičiau mirtis
Ateitų jau! O, perverk šitą širdį,
Tik ne durklu, kuriuo vaikus žudei!…
Šalin! Šalin… Jau kvapas paskutinis…
miršta
įbėga greit Daumantas, vesdamasis sumišusią Aldoną
DAUMANTAS
ALDONA
dainuoja
DAUMANTAS
nusiminęs
ALDONA
šaltai
DAUMANTAS
ima žiburį ir prisiartina prie Aldonos
ALDONA
DAUMANTAS
Skausmas
Mieliausioji!
Eiva! Eiva drauge! Neverki tik!
Išgydys laikas… Sergėsiu aš tave,
Kaip kvietką, ir apsupsiu kvietkomis —
Jau liūdnos mintys nesudrums mus laimės!
Drauge su tavim verksiu.
ALDONA
įsižiūrėjusi į Daumantą, šypsosi
DAUMANTAS
ALDONA
dairosi
DAUMANTAS
ALDONA
juokiasi
miršta
DAUMANTAS
puldamas prie jos ant kelių
įeina kryžiokas
KRYŽIOKAS
Trainaičiui
TRAINAITIS
DAUMANTAS
TRAINAITIS
KRYŽIOKAS
TRAINAITIS
Vargas, Skausmas
Taip, teisybė. Liaudis
Nor manęs ir karalium išrenka.
O motin, motin Mindaugo! Įvyko
Jau tavo norai. Kas tai? Negirdi?
Ar negirdi? O, motin! Ji be žado.
Ragnyte! Tavo sūnų žemėmis
Pridengs jau šiandien. Ko tyli? Ragnyte!
prisiartina prie nesijudinančios Ragnytės
Przypisy
[3]
„Aktas pirmas” — šitą veikalą lenkiškai parašė Julius Slovackis, sulietuvino V. Kudirka. [przypis edytorski]
[11]
biretas — keturkampė kepurė iš lot. kalb. biretum; biretą nešioja vyskupai ir kunigai, raudoną biretą nešiojo kardinolai. [przypis edytorski]
[12]
skeptras — lazda, ženklas karališkos galybės; iš graikiško oatjmoov — lazda. [przypis edytorski]