Wesprzyj Wolne Lektury 1,5% podatku — to nic nie kosztuje! Wpisz KRS 00000 70056 i nazwę fundacji Wolne Lektury do deklaracji podatkowej. Masz czas tylko do końca kwietnia :)

Szacowany czas do końca: -
Antanas Kriščiukaitis-Aišbė, Kas
teisybė - tai ne melas, Kas kaltas?
← Brička

Spis treści

    1. Ašaros: 1 2 3
    2. Bučiavimasis: 1
    3. Darbštumas: 1
    4. Džiaugsmas: 1
    5. Gyvenimas: 1
    6. Ilgesys: 1 2
    7. Jaunystė: 1
    8. Jausmai: 1
    9. Kančios: 1 2
    10. Lemtis: 1
    11. Liūdesys: 1
    12. Malda: 1
    13. Meilė: 1
    14. Netektis: 1
    15. Nuoširdumas: 1
    16. Piršliai: 1
    17. Prisiminimai: 1
    18. Skausmas: 1 2
    19. Šeimininkė: 1
    20. Ūkis: 1
    21. Vestuvės: 1

    Antanas Kriščiukaitis-AišbėKas teisybė — tai ne melasKas kaltas?

    1

    Jaunystė, Prisiminimai O jaunyste, argi gali tave užmiršti! Kas vakar buvo vos pamenu, bet kas tuomet dėjosi — tai ne Aguonos grūdo nepamiršau.

    2

    Bet nieko aš taip gerai nepamenu, kaip senąją Raulienę, ką gyveno Pajūrėje. O, tai senė, žinotum4te, buvo! Kokios pievos, gyvuliai koki buvo, o trobas kokias pasistatė! Iš lenkų žemės meisteriai dirbę.

    3

    Paties Raulo aš nepažinojau. Sako, da jaunas apjekęs[1] ir nepoilgam numiręs. Žmones zaunijo[2], buk jam niekas nesisekę. Ar bitės, ar gyvulys koks, būdavo, kur išbėgs, tai ir dingsta. Gal, jau taip jam buvo Dievo duota; ar gal tai ir nuo ko kito: pikti žmonės, žinote, neduok Dieve!

    4

    Šeimininkė, Ūkis, Darbštumas Taigi pasakoja, kaip Raulą palaidoję, jauna našlė nenuleidusi rankų, kaip kita būtų padariusi, bet ėmusis už gaspadorystės; tai Dievas jai ir davė: prasimanė gyvulėlių, užvedė avilyną, prisipirko ganyklos ir žemės, o paskui įsistatė ir trobas, kokių niekur nebuvo. Ir tai vis darė dėl savo vaikučių.

    5

    — Aš jiem turiu būti motina ir tėvas — kalbėdavo ji.

    6

    Jausmai, Bučiavimasis O vaikučių buvo tik dvejetas: dvi dukrelės — Mariuka ir Onytė, abi kaip paukštelės. O kokios darbininkės! Ar verpt, ar siūt, ar aust — nieks taip negalėjo.

    7

    Bet štai koksai dalykas: gyveno šalia jaunas bernelis, aukštas gražus skaistaveidis Jonas. Ir pamylėjo Mariuka Joną, o Jonas Mariuką. Viens be kito negali būti. Būdavo, pasirodys ant dangaus žvaigždutės, užtekės mėnuo, Mariuka išeis iš svirno — žiūrai — jau ir darželyj: tiktai bučiuojasi, viens kitam ant kaklo kabinėjasi.

    8

    — Joneli, ko gi tu taip liūdi pasakyki!…

    9

    — O Maryte tu mano! Gal aš tik be reikalo tavo jaunystę sunaikinsiu… Vienas aš be tėvo, be motinos, neturiu nieko!… O tu, Maryte… — ir jis negali kalbėti, ašaros rieda per veidus — Mergele, pamesk, nemylėk tu manęs!…

    10

    — Tu mane užsimanysi, pamesi, o aš tavęs niekados — ištarė ji ir taip prisiglaudė prie jo, kaip lapelis prie širdies.

    11

    — Ne, aš tavęs, Mariute, nepamesiu — tegul bus Dievo valia! — suriko Jonas ir bučiavosi iki neprašvito. O žvaigždės, vis šviete ant jųjų. O kad kas galėtų paskaityti, kas ant jų parašyta …

    12

    Burkuoja mūsų karveliai, o tuo tarpu važiuoja piršliai iš tolymos šalies, kuo tik ne iš pat lenkų puses… Perša Mariukai našlį, turtingą be galo…

    13

    Piršliai O kaip Dievas jus atnešė į mūsų kraštą? — klausia senoji.

    14

    — Vai išgirdome, mamute, begiedant paukštelę, lakštingalėlę — ir pradėjo pasakoti, kaip senis Mikita liko našlys, kaip nuo tų meisterių, ką dirbo pas jį, dažinojo apie Mariuką, ir štai dabar jie atvažiavo.

    15

    — Ieškokit dovanų — sako — tenai šimtai arklių, tūkstančiai galvijų, avių be skaitliaus, o pats jaunikis — našlys bevaikis!

    16

    Džiaugsmas Senoji džiaugiasi.

    17

    — Eik — sako — dukrele, parodyk, ko tu ten turi priverpus, priaudus!

    18

    Mariuka kaip puls į kojas:

    19

    — Motinėle, mano motinėle, negirdyki manęs! Velik peilį į širdį įsmeik — lengviau bus.

    20

    Senoji, rodos, nė negirdi.

    21

    — Ką tu žinai — sako — tu da jauna. Argi aš tau ne motina. Eik, atneški dovanas!

    22

    Vestuvės Privertė, nuleido dukterį už našlio.

    *

    23

    Po vestuvių, senis paemė jaunają pas save. Turtu neėme nė trupinio.

    24

    — Kam man sako, dalis tavo ir kraitis, kad mano paties skrynia pinigų.

    25

    Parvažiavo. Vaikščioja Mariuka naujuose namuose kaip ir nesava. Daugiau nieko kaip tik apie vieną Joną vis mislija. O senis ką pasakys, ar padarys — vis ant vėjo. Vieną nedėlios dieną sėdi šitai juodu sau: viens žiūri į vieną pusę, kitas į kitą, nė žodelio. Štai į kiemą įeina juodai apsitaisęs jaunas vyrukas. Pagarbino.

    26

    — Iš kur tu, vaikine — klausia senis: kur eini?

    27

    — Žemaitis — sako — einu bernauti[3] .

    28

    — Tai eik pas mane.

    29

    — Gerai.

    30

    — O algos kiek nori?

    31

    — Kiek kitiems, sako, tiek ir man duokit.

    32

    — Gerai. Tai prašom į vidų.

    33

    Pasakė senis ir iškuprino pas žydą. Matė jis savo bėdą ir mislijo arielka ją užpilti: beveik kasdien pasigerdavo.

    34

    Meilė, Liūdesys O namie raiboji gegelė[4] nesava vaikščioja.

    35

    — Jonuti, širdele, pameski tn mus, pameski, neplėšyk man širdį!

    36

    Jis kepurę į ranką.

    37

    — Eisiu — sako — eisiu, į Nemuną pulsiu…

    38

    Ji jį už rankos.

    39

    — Ne, nereikia, nereikia arba paimki ir mane!

    40

    Liko abudu, apsikabino, tyli ir verkia.

    41

    — O kodėl tavo taip pamėlynavusios akys? — klausia jisai ir verkdamas vėl ją bučiuoja.

    42

    Ašaros, Skausmas, Kančios O, Jonuti, argi tu žinai, kaip jis mane muša!… Ach, kaip jis mane muša, muša… Tu negirdėjai?..

    43

    — Girdėjau, sesele tu mano, girdėjau. Pardaviau namus ir lauką, o pats čionai atėjau. Sakau, pasisiūlysiu jiem per berną, ir neduosiu mindžioti savo žiedelio. Aš tavęs neduosiu!

    44

    Kalba taip ir bučiuoja. O čia senis iš karčemos girtas girtas! Ir tiesiok prie pačios.

    45

    — O kodėl tu manęs nemyli, ką? Tu šiokia, tu tokia!

    46

    Ji tyli.

    47

    — Kodėl tu manęs nemyli, aš tavęs klausiu.

    48

    Ji vis tyli.

    49

    Hi!! Užsimojo kirviu ir taiko jai į galvą, o Jonas čiupt jam už rankos:

    50

    — Sustok!

    51

    Senis pakėlė riksmą. Norėjo kirviu mesti. Kirvis nusmuko nuo koto ir tiesiok jam pačam į smilkinį. Akies mirksnyj puolė ir negyvas.

    *

    52

    Ilgesys, Netektis Joną surišo ir į kalinį pasodino. Parodė, kad jis senį nukirtęs. Mariuka, tarytum, be proto. Nieko nedirba, sėdi pas langą ir laukia. Ar nematyt jos Jonelio? Kur dingo jaunas bernelis? O jis dingo garsiam mieste: kalinyje ant rankų ir kojų nešiojo sunkius pančius. Mėnesiui praslinkus jį palaidojo.

    53

    Nesykį pasakojo apie tai senis sargas, ką prižiūri arestantus:

    54

    — Ateinu, sako, vieną kartą anksti nedėlios rytą, o jis guli ant lovos, rankas sudėjęs ant krūtinės.

    55

    Jis ilgai, ilgai į mane žiūrėjo: „Sergu, dėduk!” — ir pagriebė mane už rankos: „Ar, sako, nieks nuo mūs nebuvo?”. „Nieks” — sakau. O jis jau net užmiršo kur jo tėviškė. O kad jo mylimoji iš galvos išėjo, jis galbūt taipgi nežinojo. Kaip jį suėmė, buvo suvis be nomonės.

    56

    Nuoširdumas, Ašaros, Kančios Aš, dėduk, senio nenukirtau — sako jis — nors jūs vieni; tikėkit, kad aš už tai suvis nekaltas.

    57

    Patraukiau pečiais, o jis kaip pradės verkti: „Dieve, mano Dieve! sako — kokia skaudi rykšte mane plaka!”…

    58

    — Tylėk, sakau, vaikeli, tylėk, nerūstink Dievo! Jisai, dangaus Tėvas, padės tau.

    59

    — Ach, jau gana! — sako ir akis užsidengė. O paskui vėl atsigręžęs į mane:

    60

    — Aš, sako, dėduk, norėčiau per langelį pažiūrėti!

    61

    Nuvedžiau aš jį pas langelį. Nuo ten toli buvo matyti, iki pačiam kalnui, ką žaliavo toli, toli už miesto. O jis žiūri, tėmijasi, o paskui, kaip pripuls prie geležinių virbalų ir kaip pradės verkti. Jau nežinau, kaip tie virbalai netruko: „Einu, sako”. Ir da kartą žvilgtelėjo į savo kalnus, pripuolė prie šaltos geležies ir užgeso ant amžių…

    62

    — Jonai! — šaukiu — Joniu! O jisai… jisai griuvo ant manęs, kaip medis parlaužtas.

    63

    Taip ne kartą pasakojo senis sargas, o ašaros, kaip žirniai, jam per veidus ritasi.

    *

    64

    Greitai parėjo garsas ir į Pajūrę. Senoji parvežė savo dukterį namon. Bet kas iš to, kad ji ir savo motinos nepažino. Kas tu per viena? — vis klausia.

    65

    — Juk aš, vaikeli, tavo motina! — sako senoji, šluostydama kruvinas ašaras.

    66

    Ji tiktai galvą linguoja. „Ne, tu man ne motina, sako, argi tu man motina?”.

    67

    Vieną nedėlios rytą anksti — anksti Mariuka pakilus, nusiprausė, susišukavo ir pasirengė kaip į bažnyčią: gražiai; gražiai, net galvą apsikaišė.

    68

    O senoji jau pasimeldė. Viešpats mielaširdingas, gal, atleis jos kaltes! O Motina Dievo, gal susimylės ant jos nelaimingo vaikelio.

    69

    Malda O Mariuka, parpuolus ant kelių prieš paveikslą Motinos švenčiausios, tarytum, aniuolas, meldžiasi. Saulutė apšvietė jos gražų skaistų veidą. Ji ištiesė ranką į motiną: „Motinėle! Pulki ir tu ant kelių ir kalbėk man: „Tėve mūsų!” o aš paskui kalbėsiu”.

    70

    Senoji atsiklaupė prieš paveikslą ir pradėjo kalbėti maldą prie Motinos švenč., paskui „šventas Dieve,” o ji paskui motiną taip aiškiai, taip dievobaimingai kalba. Tiktai ant „Tėve mūsų” suklupo.

    71

    — Mama! — suriko ji, rodydama į langą — mama, žiūrėki, mamyte!

    72

    — Vaikeli, kas tau? Ant lango nėra nieko. Mariute, ant lango, kvietkos, tavo kvietkos…

    73

    — Kvietkos, o tarp kvietkų mano Jonelis. Žiūrėki, žiūrėki, mamyte, kaip jis mane šaukia! O koks jis gražus! Ach, koks gražus, mamyte, koks skaistus veidas… Ant kaktos žvaigždutė; žiūrėk, mamyte, ar ne žvaigždutė?…

    74

    Ilgesys, Skausmas, Ašaros Vaikeli! mano vaikeli, kas tau darosi? Tenai nėra nieko. O Viešpatie!…

    75

    — Ach! — suriko ji, griebdamasi už krūtinės: einu, Joneli, einu!… ir sukrito ant motinos kelių…

    76

    Po dviejų metų ištekėjo ir Onyte. O kokia graži mergaitė pasidarė, brolyti mano! Senoji jau jos nevertė. Eik, sako, už ko pati nori.

    77

    Gyvenimas, Lemtis Tai mat kaip dabar senoji kalbėjo, o Onytė išsirinko sau vyrą, žinomą visame valsčiuje kalvį. Ir kas per kalvis! Kokius peilius, kirvius dirbo, tai niekur ant svieto nerasi tokių. O andai sakė, kad ketinęs nukalti ant Jono kapo kryžių, kokio da ant svieto nebuvo… Tegul jam Dievas padeda!

    Przypisy

    [1]

    apjekęs — apakęs, netekęs regėjimo. [przypis edytorski]

    [2]

    zaunyti — niekus kalbėti. [przypis edytorski]

    [3]

    bernauti — būti bernu, tarnauti kam. [przypis edytorski]

    [4]

    gegelė — gegutė. [przypis edytorski]

    15 zł

    tyle kosztują 2 minuty nagrania audiobooka

    35 zł

    tyle kosztuje redakcja jednego krótkiego wiersza

    55 zł

    tyle kosztuje przetłumaczenie 1 strony z jęz. angielskiego na jęz. polski

    200 zł

    tyle kosztuje redakcja 20 stron książki

    500 zł

    Dziękujemy za Twoje wsparcie! Uzyskujesz roczny dostęp do przedpremierowych publikacji.

    20 zł /mies.

    Dziękujemy, że jesteś z nami!

    35 zł /mies.

    W ciągu roku twoje wsparcie pozwoli na opłacenie jednego miesiąca utrzymania serwera, na którym udostępniamy lektury szkolne.

    55 zł /mies.

    W ciągu roku twoje wsparcie pozwoli na nagranie audiobooka, np. z baśnią Andersena lub innego o podobnej długości.

    100 zł /mies.

    W ciągu roku twoje wsparcie pozwoli na zredagowanie i publikację książki o długości 150 stron.

    Bezpieczne płatności zapewniają: PayU Visa MasterCard PayPal

    Dane do przelewu tradycyjnego:

    nazwa odbiorcy

    Fundacja Wolne Lektury

    adres odbiorcy

    ul. Marszałkowska 84/92 lok. 125, 00-514 Warszawa

    numer konta

    75 1090 2851 0000 0001 4324 3317

    tytuł przelewu

    Darowizna na Wolne Lektury + twoja nazwa użytkownika lub e-mail

    wpłaty w EUR

    PL88 1090 2851 0000 0001 4324 3374

    Wpłaty w USD

    PL82 1090 2851 0000 0001 4324 3385

    SWIFT

    WBKPPLPP

    x
    Skopiuj link Skopiuj cytat
    Zakładka Istniejąca zakładka Notka
    Słuchaj od tego miejsca