Wesprzyj

Wspieraj Wolne Lektury

x

    Sudabartinta:

    * fleksiją, pvz.: daiktavardžių dgs. V. formas (moters -> moterys), veiksmažodžių bendraties formas (rūpinties -> rūpintis), bendraties formas tikslui reikšti (viešėtų -> viešėti)

    * skyrybą, pvz.:

    praverdama duris iš kurių matėsi panelių galvos -> praverdama duris, iš kurių matėsi paneliu galvos,

    * žodžių rašymą kartu ir atskirai, pvz.: už-vedus -> užvedus; ištolo -> iš tolo; antgalo -> ant galo

    * joto rašybą, pvz.: kostiumai -> kostiumai; biaurios -> bjaurios

    * sintaksę, pvz.:

    mergaitės išdykę -> mergaitės išdykusios; ant fortepijono skambina -> fortepijonu skambina; reikia vakarą, balių -> reikia vakaro, baliaus; darbininkai reikia samdyti -> darbininkus reikia samdyti

    * dusliųjų priebalsių rašymą, pvz: Augžtakalniuose -> Aukštakalniuose

    * leksiką, pvz.: mėsiedes -> mėsėdes; motynai -> motinai; paragįs -> paragins; jųs -> jūs

    Liudvika Didžiulienė-ŽmonaLietuvaitės3 veiksmų 4 paveikslų komedija

    1. Karklinskas — Uogėnų dvaro savininkas.
    2. Judita — jo žmona
    3. Munia — jų duktė
    4. Jancia — jų duktė
    5. Milcia — jų duktė
    6. Balys žagaras — studentas
    7. Kazys Stagaras — studentas
    8. Damukas Goreckis — 40 metų jaunikis, Karkilinskų kaimynas
    9. Romukas Zaleskis — 42 metų jaunikis, Karkilinskų kaiminas
    10. Juzienė — Karklinskų «gaspadinė»
    11. Uliutė — tarnaitė

    Laikas — dabartis. Vieta — Karklinskų dvaras.

    VEIKSMAS I

    JUDITA

    valgomajam kambaryje sėdi su mezginiu rankose
    1

    Na, tai šį kartą apsiėjo be audros. Senis nei nepajuto, nei nenumanė mūsų šutravimos[1], mūsų ruošimos… Ai, kaip gerai! Kaip gerai pasisekė! susimąsto Bet… Bet… Kaip bus su pinigais? Kur aš gausiu be jo? Graibiau, graibiau kur galėdama, dabar priėjo prie to, kad niekas man nebeduoda, niekas nebeskolina susimąsto — reikės senį maldauti, reikės verkti, raudoti, alpti… Ką jau daryti: reikia, tai reikia! Toks jau mano likimas.

    KARLINSKAS

    įbėga pasišiaušęs, supykęs, rėkdamas iš tolo
    2

    Na, ir kas, kas čia dabar dedasi?! Ras čia dedasi?! Sujudimas, sukrutimas visuose namuose, laksto visi kaip pasiutę! Laukan prie darbo niekas neina — o čia rugiai bira — pražūtis! Pražūtis!

    JUDITA

    pasikėlus artinasi prie jo, meilindamasi glosto jį
    3

    Nieko širdyte, nieko dūšyte[2], nepyk, nesirūstink taip labai, aš liepiau… Ai… Mat… Yra čia toks reikalas… Reikalas…

    KARLINSKAS

    4

    Reikalas? Koks gi reikalas?

    JUDITA

    nedrąsiai
    5

    Atvažiuos pas mus keletas svečių… norėčiau juos žmoniškai priimti.

    KARLINSKAS

    piktai
    6

    Vėl ko, vėl dar ko? Svečiai ir svečiai be galo, o jei ne svečiai, tai pati važinėji su savo dukrelėmis ir taip toliau, ir taip toliau! O prireiks pinigų…

    JUDITA

    skubiai pertraukdama jo kalbą
    7

    Prireiks dūšyt, prireiks širdyt, bet nedaug, nedaug — šimtelį duosi ir gana bus; žinai, aš ir su nedaugeliu apsieinu[3], bet ko reikia, tai jau reikia…

    KARLINSKAS

    piktai
    8

    Jūsų reikalams nei galo nėra, tik ūkį baigiate pustėti[4]!

    JUDITA

    9

    Žinok, girdyt, kad ką darau, darau tai mūsų vaikų labui.

    ULIUTĖ

    praveria duris ir įeina vidun
    10

    Ponai, gaspadorius prašo.

    KARLINSKAS

    11

    Pasakyk, kad tuojau einu

    nori eiti. Uliutė išeina

    JUDITA

    12

    Palauk, palauk, turiu baigti svarbią kalbą.

    KARLINSKAS

    paėmęs kepurę
    13

    Žinau, žinau, nieko svarbaus.

    nori eiti

    JUDITA

    užstodama kelią
    14

    Nieko svarbesnio mums negali būti, kaip vaikų reikalai; apie tai ir noriu su tavim rimtai pakalbėti.

    KARLINSKAS

    15

    Ačiū už tai, tiek kartų jan kalbi man ir vis tą patį; nenoriu nei klausyti — gaila laiko!

    nori išeiti

    JUDITA

    karčiai
    16

    Žinau, žinau, kad nuobodu tau klausyti kai kalbu apie vaikus; tėvas tu, tėvas. Argi užmiršai, kad Muniai jau trisdešims penki metai, Jancia tik dviem metais už ją jaunesnė, o Milda kitimet[5] trisdešimtus pradeda… Reikia pagalvot, reikia nuspręsti kas bus, kur jas padėti…

    KARLINSKAS

    17

    Hm… Kur padėti? Kur padėti? Didelis klausimas — kur jas padėsi? Mergaitės išdykusios, tinginės, visai blogai išauklėtos…

    JUDITA

    piktai
    18

    Ta man prikaišiosi blogą mergaičių išauklėjimą?!. Tu drįsti man išmetinėti[6]!? Nelaikiau prancūzės septynerius metus, nelaikiau muzikanto penkerius metus. Bet ko jos nemoka? Prancūziškai kalba, nors Paryžiun vežk. Nebus gėdos. Fortepijonu skambina, net miela klausyti, ir ko tau daugiau reikia?!.

    KARLINSKAS

    19

    Aš tiek težinau kiek mano pinigų prancūzė su muzikantu išsivežė, o kokia iš to mergaitėms nauda — nežinau ir nenumanau.

    JUDITA

    20

    Taigi, mat, nežinai, nes tau tai nerūpi, nes visai to nežiūri, tik prasimanai sau, tai to trūksta, tai to netenka[7]

    KARLINSKAS

    21

    Oi, netenka tai netenka…

    JUDITA

    22

    Ir ko joms bent netenka? Mergaitės gražios, mokytos. Ir ko bent trūksta?

    KARLINSKAS

    23

    Trūksta tai trūksta, tarp mūsų kalbant, daugelio trūksta — bet ko, tai ir aš pats nežinau. Tik numanau, kad mergaitės turėtų būti kitokios, ir kad geros iš jų būtų moterys — turi būti kitoniškai[8] auklėtos. Tūri būti…

    JUDITA

    pertraukdama kalbą
    24

    Visa bus gerai, visa bus gerai, tik reikia pasirūpint greičiau išleisti jas už vyrų — norint gi išleisti, reikia bent kiek tuo rūpintis, reikia nors vakaro, baliaus…

    KARLINSKAS

    pertraukdamas
    25

    Taip, taip, baliaus, vakaro, baliaus… Ūžėte, ūžėte anais metai, net visą mišką vėjais paleidote, o kas iš to? Tikėjais Goreckio — niekai! Tikėjais Zaleskio — niekai! Ant galo[9] sumanei Varšuvon mėsėdes[10] dukreles vežti…

    JUDITA

    26

    Varšuvoje negailėjau nei žygio, nei pinigų — visa dariau, kas gerai motinai pridera daryti. Jau, matyt, grafas Zigmantas ištikrųjų manė apie dukrelę, bet tu visa surikdei[11].

    KARLINSKAS

    27

    Aš? Aš surikdžiau?

    JUDITA

    28

    Žinoma, tu surikdei! Rašau kartą — pinigų! Rašau kitą — pinigų! Tu vis tyli. Prašau, pagalios[12] maldauju: pinigų! pinigų! Štai ir atsiuntė — tris šimtelius! Ką tu Varšuvoje nuveiksi su tais trim šimtais? Ir prisiėjo[13] grįžti namo nesulaukus galo. O namo sugrįžusi - ką turiu? Nei valios, nei balso, gi vietoj pritarimo, vietoj pagalbos tik kliūtis ir pasipriešinimas; vietoj padėkos — tik rugojimai be galo… gailiai. Nelaiminga aš moteriškė patekus tokiam despotui, tokiam šaltam egoistui! Ir kaip aš pirmiau nemačiau tol kaskart gailias Nelaiminga aš ir nelaimingos mano dukrelės, teksjoms, nabagėms[14], žilą kasą sunešioti!

    gailiai randa

    KARLINSKAS

    suminkštėjęs artinasi prie jos
    29

    Ko gi čia taip labai įsigailinai? Aš gi joms nieko blogo nedarau… Aš gi joms ne priešas… Nutilk, nutilk, prašau; tik pagalvok, ką aš dabar galiu, iš kur man gauti pinigų? Miško nebėra, kviečiai ant kelmo parduoti, o čia bankas neapmokėtas, Mauša lenda skolos, Ickus lenda skolos — juk darbininkus reikia samdyti — be pinigų…

    JUDITA

    pertraukia verkdama
    30

    Nenervuok manęs savo lokais, Maušais ir biesais[15] ! Nekrimsk manęs! balsu rauda Hu, hu, hu…

    KARLINSKAS

    visai atsileidęs, ima ją už rankos, glosto žmonos veidą
    31

    Miela mano dūšyte, nusiramink jau, nusiramink, kam čia tos scenos? Gaila sveikatos!

    tuo tarpu duryse pasirodo vienos panelės gaiva

    JUDITA

    silpnu balsu
    32

    Ai, vandens.

    KARLINSKAS

    paduoda vandens stiklinę, kiša prie burnos
    33

    Nusiramink, Judit, nusiramink, mergaitės išgirdusios nusigąs…

    JUDITA

    34

    Būtinai reikia mergaitėms vyrus parūpinti. Reikia pabandyt… Gera proga…

    KARLINSKAS

    nudžiugęs
    35

    Ką? Ką? Ar kas naujo? Sakyk, girdyt, aiškiai, kaip? Kas? Kur?

    JUDITA

    36

    Taigi mat… Kaip čia tau pasakius… Atvažiavo pas gimines viešėti baigę šiemet mokslus du studentai…

    KARLINSKAS

    nustebęs
    37

    Studentai, sakai? Studentai? Kur jie gyvena? Kaip vadinas?

    JUDITA

    38

    Vieši Aukštakalniuose — ponai: Žagaras ir Stagaras.

    KARLINSKAS

    pašoksta įnirtęs
    39

    Ką? Ką? Ką pasakei? Tai šitie, šitie mužikų vaikai! A kad tu nesulauktum!

    Pakelia kumštį aukštyn, paskui suduoda i stalą

    JUDITA

    40

    Pamažu, pamažu… Dagi čia niekur nieko… O gal dar toks inžinierius ar toks juristas[16] nei nepanorėtų jau nebejaunų ir neturtingų panelių…

    KARLINSKAS

    priėjęs prie jos
    41

    Ką sakai? Ką? Jis drįstų nepanorėti, jis galėtų nepanorėti mano vaiko?! Niekados! Niekados! Tai aš nepanorėsiu, kad mano anūkai būtų mužikai, kad mano duktė apsirišus nuometu, kaip sakoma — marčia martautų… Niekados! Niekados! Greičiau man galvą nukirskite!

    JUDITA

    42

    Nutilk, nerėkauk, bent ramiai apgalvok, kaip čia gali išeiti… Tik paklausyk: pasipažis[17], pradės buvot, o toliau, toliau — gal ir įsimylės. Pamatys vienas, pamatys kitas — ir manys sau: tos Karklinskiūtės tai ne bet kas; studentai pas jas buvoja, studentai jas daboja[18]. O tu kalbėk ką sau nori, studentai žmonės šviesūs, inteligentai, prie to jie dabartiniu laiku madoje. Daugelis jų nori, daugelis dėl jų rungiasi, taigi pamatys vienas, pamatys kitas…

    KARLINSKAS

    pertraukdamas kalbą
    43

    Taigi, pamatęs vienas — kitas, kapt už vienos, kapt už kitos! griebia pačią glėbio Ot taip kalbėt tai kas kita. Studentai kitus paragins. Studentai pakurstys! Cha, cha, cha! Pakurstys!

    juokiasi abudu
    tuo tarpu tarpduryje pasirodo galvos dviejų panelių, pro kitas duris įeina Uliutė

    ULIUTĖ

    44

    Ponai, gaspadorius prašo.

    KARLINSKAS

    45

    Aha, einu, einu!

    eina

    JUDITA

    pasivydama
    46

    Pinigų bus?

    KARLINSKAS

    47

    Bus, bus.

    išeina

    JUDITA

    praverdama duris, iš kurių matėsi panelių galvos
    48

    Eikite čia, dukrelės!

    atbėga visos trys Karklinskiūtės viena paskui kitą, prieš motiną pritūpdamos

    MUNIA, MILCIA, JANCIA

    49

    Klausome, mamyte!?

    JUDITA

    eina prio kanapos ir sėda
    50

    Gerai eina, tėvuką prikalbėjau — pinigų duos. Studentus užkviesti leidžia. Pasilinksminsite mano dukrelės!

    MUNIA, MILCIA, JANCIA

    51

    Oi, kaip gerai, mamyte, gerai!!! Koks džiaugsmas! Kaip gera mamytė!

    glaudžiasi visos prie motinos, Judita glosto jas

    JUDITA

    52

    Aš savo padariau. Dabar darykite jūs kaip išmanote; man lieka rūpestis apie balių; jau metas ir pradėti rengti.

    išeina

    MUNIA

    53

    Dabar mano eilė, klausykite. Mums pirma viso ko reikia likti lietuvaitėmis.

    JANCIA

    54

    Lietuvaitėmis?

    MILCIA

    55

    Lietuvaitėmis, sakai?

    MUNIA

    56

    Taip, taip, lietuvaitėmis. Mužikai studentai myli savo žmones, savo papročius, savo dainas, myli savo kalbą…

    JANCIA

    57

    Aa! Suprantu! Turime užsisegti storą sijoną, palaidą jaką[19], ant galvos skarelę…

    MUNIA

    piktai
    58

    Nieko nesuprantate, varnos!

    nori išeiti, bet tis durimis ją sulaiko ir atgal sugrąžina

    JANCIA IR MILCIA

    59

    Nepyk, Munyt, tos lietuvaitės ir tie lietuviai tokie juokingi… Chi, chi, chi! Tokie juokingi! Na, tai užsidėsime sermėgą[20], tolūbą[21]. Chi, chi. chi! Ir būsime lietuvaitės!.

    juokiasi abidvi

    MUNIA

    raukosi piktai, nusigręžia ir nebenori daugiau kalbėti

    JANCIA

    60

    Nesiraukyk, Munyt, bet tas taip juokinga — pasidaryti lietuvaitėmis… Chi, chi, chi!

    MILCIA

    subara Jancę
    61

    Ką tu čia su niekais. Munia kalba rimtai, tu savo juokais kliudai jai kalbėti. Tylėtum bent, kai išmintingesnė kalba, supranti? Tylėk ir dėkis domon[22].

    JANCIA

    eina prie fortepijono
    62

    Tyliu jau, tyliu. Munyt, kalbėk, tu protingesnė už mus; sakyk, ką daryti, kad tiems kvailiukams kaušus apsukti glosto Munę Kalbėk gi, Munyte!

    MILCIA

    63

    Kodėl vadini juos kvailiukais? Dėdė Jonas sakė, kad jie labai esą išmintingi vyrukai. Stagaras gi net knygas rašąs…

    MUNIA

    64

    Ar taip? Tai su tokiais bus vargu… senų žvirblių pelais [23]neprivyliosi…

    JANCIA

    65

    Pelais? Kodėl pelais? Raukosi Ar tai mes pelai? Ho, ho!

    MUNIA

    66

    Nėra čia ko pykti… Tai tik tarp mūsų kalbant… Bet šiaip ar taip — reikia juos sugauti. Ir mama labai nori… Taigi pirma viso ko reikia, kad mūsų vardai skambėtų lietuviškai: Munia, Jancia ir Milcia — netinka lietuvių kalboje. Vadinkimės: Marytė, Jonytė ir Mylytė, arba Meilytė…

    MILCIA IR JANCIA

    67

    Tikrai lietuviškai gražiau skamba: Marytė, Jonytė ir Meilytė! Bet ar atminsime? Ar atmins mama? Tėvukas ar išmoks?

    MUNIA

    68

    Jos balinai turite atminti, tėvuko gi ir mamos — niekas nepaturos[24].

    JANCIA IR MILCIA

    69

    Tiesa, mamos ir tėvuko niekas nepaturos.

    MUNIA

    70

    Reikia mums įsitaisyti lietuviški kostiumai; žinoma, turi būti gražūs, puikūs…

    JANCIA

    71

    Taisykite jus sau, kad norite, aš to maskarado nenoriu! Aš įsitaisysiu rūbus sulig naujausios mados. Apsitaisysiu taip, kaip man geriau priderės!

    MILCIA

    nekantriai
    72

    Gerai jau, žinokis, daryk kaip tau patinka, tik nekliudyk kitoms.

    MUNIA

    73

    Paskui reikia gauti kur nors keletas lietuviškų knygelių.

    MILCIA IR JANCIA

    74

    Lietuviškų knygelių? Argi yra ir lietuviškos knygelės?

    MUNIA

    75

    O kaip gi… Dėdė Jonas sakė, kad dabar lietuviai labai sukrutę, prakilnesnieji knygas rašą, spausdisą ir net laikraščius leidžią… Iš svetimų kalbų knygas verčią…

    JANCIA

    76

    Je, jet aš maniau, kad jie džiaugiasi kokią nors svetimą kalbą išmokę… Lietuviškos bjaurios, mužikiškos[25] nei žinoti nenori!

    MUNIA

    77

    Taip buvo seniau. Dabar jie lietuvių kalbą kelia aukštyn — mums tat reikia ši kartą prisitaikyti. Girdėjau mūsų gaspadorius turįs keletą knygelių ir laikraštį.

    JANCIA IR MILCIA

    78

    Laikraštį? Lietuvišką laikraštį?

    MUNIA

    79

    Taip, parsisiųsdina laikraštį, tik neatmenu, kaip tas laikraštis vadinasi.

    MILCIA

    80

    Vistiek, by tik yra, tai galima bus iš jo paskolinti…

    MUNIA

    81

    Gerai sakai, galima bus paskolinti visa, ką tik turi. Bet jums reikia būtinai išsimokyti skaityt ir šį tą perskaityti, kad užvedus jiems kalbą apie lietuvių literatūrą, žinotumėt ką sakyti; prie to išmokti keletą lietuviškų dainelių, su tarnais ir tarnaitėmis kalbėti lietuviškai… Ir tarp savęs — jiems girdint — lietuviškai.

    82

    Žodžiu sakant, mes patriotės, mylime mūsų tėvynę Lietuvą, mylime savo brolius lietuvius… Mylime lietuvių kalbą, dainas, ir taip toliau, ir taip toliau… Suprantate?

    JANCIA IR MILCIA

    83

    Suprantame, suprantame!

    pauza

    MILCIA

    84

    tai aš eina pas Juzienę dainų mokytis…

    JANCIA

    85

    Aš pasauksiu Uliotę ir mokysiuos dainuoti prie fortepijono.

    MUNIA

    86

    Eikite, o aš nueisiu pas gaspadorių knygelių ir laikraščio skolinti.

    Jancia ir Milcia išeina

    MUNIA

    vieną, vąikščioją, mąsto… atsisėda ir atsikelia
    87

    Ne, čia be dėdės Jono pagalbos neapsieis. Mama nori dabar balių iškelti, bet tas išeis gana prastai. Ne, ne, net pirma pažintis su studentais turi būti ne baliuje. Baliuje jie į kitas gali žiūrėti, aš gi su savo sesutėmis liksime ant paskutinio pieno. Taip, taip; reikia prašyti dėdės Jono: jis mums padės. Jis pasirūpins ir juos pas mus atvežti, pauza Kiek man rūpesčio, kiek rūpesčio!

    susiima gaivi rankomis ir vaikštinėja susimąsčiusi

    JANCIA

    įeina su plukta[26] popierių rankose
    88

    Štai, Munyt, lietuviškos knygelės ir laikraštis. Aš tave pavadavau. Nuėjau pas gaspadorių ir ką tik radus suėmiau ir atnešiau.

    MUNIA

    vartydami popierius
    89

    Aha, tiek pakaks. Dabar tik su dainomis bėda.

    JANCIA

    90

    Ne bėda, ne bėda! Juzienė ir Ulia daug jų moka.

    įeina Milcia su Uliate, kuri nedrąsiai atgal traukdamasi

    ULIUTĖ

    91

    Negaliu, paeit…

    MUNIA

    92

    Eikš, eikš, Uliut, padainuosi.

    ULIUTĖ

    93

    Kad aš, panyt, nemoku… Man taip nedrąsu.

    JUDITA

    įeina pro duris, pamačiusi Uliutę
    94

    O tu čia ko?!

    Uliutė greit išeina

    MUNIA

    95

    Mamyte, tai mes ją čia atsišaukėme; pamokys ji mus lietuviškų dainų, ji mums reikalinga.

    JUDITA

    96

    A, reikalinga, na tai vėl pasišauksite.

    MUNIA

    97

    Žinai, mamyte, ką aš samaniau: dabar ruošti balius neišpuola[27].

    JUDITA

    98

    Neišpuola? Kodėl gi neišpuola?

    MUNIA

    99

    Būs nei šiaip, nei taip: atvažiuos mūsų kaimynes — Balinskaičios, Žilinskaičios ir kitos…

    JUDITA

    100

    Galima jų nekviesti.

    MUNIA

    101

    Ir koks gi bus balius be panelių? Baliuje panelės būtinai reikalingos; atvažiuos, žinoma, išsirėdusios, išsipuošusios, skaisčios, gražios ir užgesins mus. Visai užgesins.

    JANCIA IR MILCIA

    102

    Visai mus užgesins.

    MUNIA

    103

    Vienos pačios mes dar nieko sau, bet prieš kitas — visai prastos.

    JANCIA IR MILCIA

    104

    Visai prastos.

    JUDITA

    atsidusdama
    105

    Taip, taip… žinau; užtat aš kaip išmanydama rūpinuosi tuos studentus pakviesti — labai man rūpi, kad bent viena iš jūsų jiems pasidabotų… Gal bent vieną…

    MUNIA, JANCIA IR MILCIA

    106

    Ne viena, ne viena! Bent dvi! Bent dvi!

    pauza

    MILCIA

    107

    Vienai teks likti. Tai jau gal mane paliksite? Bet aš nenoriu… Nenoriu likti…

    JUDITA

    108

    Tu, Milcia, jaunesnė, tu palik… Tu dar sau sulauksi.

    MUNIA

    109

    Kas gali žinoti, kuri jiems labiau patiks, kuri bus išrinkta…

    JANCIA

    110

    Mane pirmą, mane! Matysite!

    MUNIA

    111

    Baliuje studentai puls prie gražesnių — ir bus jaunikiai kaimynėms.

    JUDITA

    mąsto, linguoja galvą
    112

    Hm, hm… Gal ir tisa. Bet kaip čia padarius, kad gražesnes jus tiems studentams parodžius. Baliuje ar jus ar kitos vis gražiau išrodote, negu kasdien. Kitoniškas apšvietimas, kitoniškas pasipuošimas… Ką tai kailbėti! Kam gi būtų tie baliai, kam būtų tie vakarai?

    MUNIA

    113

    Mes paprašysime dėdės Jono, kad jis, kaipo ją pažįstamas, kaipo jų draugas, lyg nieko nežinodamas, prikalbėtų abudu juos paskirtą dieną pas mus atvažiuoti… Gudrus dėdė Jonas! Jis visa kuo geriausiai sutaisys.

    JANCIA IR MILCIA

    114

    Gudrus dėdė! Jis visa kuo geriausiai sutaisys… Lieps atvažiuoti ir gana!

    MUNIA

    115

    Mes gi visos būsime pasipuošusios kuo geriausia juos priimti… Matysiu mamyte, džiaugsies iš mūsų!

    JANCIA IR MILCIA

    116

    Džiaugsies iš mūsų, mamyt, džiaugsies!

    Judita glosto visas jas paeiliui ir bučiuoja; panelės bučiuoja jai rankas

    JUDITA

    susigraudina
    117

    Mano jus dukrelės, kad bent kas gero iš to išeitų!

    MUNIA, MILCIA IR JANCIA

    118

    Išeis, mamyt, išeis, matysi!

    ploja rankomis, šokinėja
    Uždanga.

    VEIKSMAS II

    Karklinskų salionas, Juzienė šluosto dulkes, krausto lempas, dėsto mažus menkniekius, tvarko

    JUZIENĖ

    balsu žiovaudama
    119

    Au! Miego noriu. Tas padūkėlis gaspadorius taip anksti prikėlė… Au!! Sakė, svečiai atvažiuosią… A kad jiems ratai nusmuktų! Tokiam darbymetyj svečiuos važinėti! Važinėja, važinėja; važinėja, važinėja, žmones gaišina. Ir kad bent kas iš to batų! Kaip nieko, taip nieko! Lauki žmogus, lauki, kaip saulės užtekant, kad bent nors vieną kaltūną kas nuimtų, kad bent vieną kas atlikėlę išvestą! Juk tai kaltūnai. Pone Dieve, atleisk sunkius nusidėjimus, tikri kaltūnai! Kam jos neįkyrėjo? Visiems nusideda už durų girdisi šlamėjimas Kas ten šlama.

    prasiveria duris, įeina Uliutė — nuvargusi, uždususi — neša rūtų krepšelį

    ULIUTĖ

    120

    Panelės dar tebemiega?

    JUZIENĖ

    rodydama laikrodėlį ant stalo
    121

    Kada gi jos šiuo metu kėlė? Juk dar tik aštunta valanda.

    ULIUTĖ

    122

    Tik aštunta? Ačiū Dievui, o aš maniau, kad jau dešimta! Bėginėjau, bėginėjau nuo apyaušrio…

    JUZIENĖ

    123

    Kur taip bėginėjai, ko ieškojai?

    ULIUTĖ

    124

    Vakar panelės įsakė nueiti sodžiun gauti daug rūtų; atnešti, prisodinti darželio, prisodinti puodžiukuosna[28], sudaryt rožių so rūtomis kvietką[29] ir pastatyti jį salione ant stalo.

    JUZIENĖ

    125

    Taip! Rūtos ir rūtos… pasilenkia į krepšelį Kur gi jos?

    ULIUTĖ

    krepšelį už savęs slėpdama
    126

    Palauk! Nubėgau Užežeriuos — prašau vienos mergaitės — neduoda, prašau kitos taip pat neduoda. Prašau trečios ir ketvirtos — neduoda ir gana. Tai, sako, įžagsi ir rūtos nudžiūs; tai sėklą išvaisysi, tai apžiūrėsi, nudyvisi[30] ir visos rūtos nuruduos. Rėkia, baras, net baisu klausyti, ar burtus, sako, turite, kad čia taip ant rūtų užsipuolate? Visą sodžių išlaksčiau, nei vienos šakelės negavau. Tuomet aš greit — Pagojėn; sakau, našlė Martynienė turi pilną darželį rūtų — ji man duos. Ir, dėkai jai, davė, bet, nors žadėjau didelį sūrį, daugiau neišprašiau — negalioti daugiau duoti. Negalioti ir gana. Net čia ko darželin sodint, nei ko kvietkon skint, susodinau visas puodžiukuosna ir tiek.

    parodo krepšelį ir stato ant žemės

    JUZIENĖ

    127

    Ir sakyk tu dabar, kam čia taip joms tų rūtų prireikė? Išteka jau, ar ką? O jei ir tekėtų, tai, žinau gerai, rūtų vainikan nepjautų. Užtenkta joms mirtų. Panelė gi Jancia ir ponas tai rūtų ir kvapo nemėgsta. Sako: smirda iš tolo tos jūsų rūtos…

    ULIUTĖ

    128

    Sužiūrėsi, kas joms kada užeina! Kad ir va: kiek jos būdavo prisibara, kiek prirėkia, išgirdę mane lietuviškai kalbant, išgirs gi kokią dainelę dainuojant — tai jau galas: išjuokia, negražiai pasimėgdžioja… Vakar gi kaip užpals visos: dainuok, Uliut, ir dainuok! Pradėjau lenkišką, kurią panelė Milcia vis dainuoja — visos ėmė rėkti: «Lietuviškai! Lietuviškai dainuoki. Užmiršau, sakau, užmiršau. Jos vėl prašyt, prašyt, ką tik nepabučiavo besimeilindamos.

    JUZIENĖ

    stebėdamos
    129

    Na, ir sakyk, ir tikėk, kas dedas! Gi man ir visai šeimynai utugresė[31] gaspadorius lenkiškai kalbėti. Sako, taip ponai liepę..

    ULIUTĖ

    130

    Durniuoja, ar ką?

    JUZIENĖ

    131

    Tikrai durniuoja.

    ULIUTĖ

    132

    Kasžin, ar jie durniavo tada, kai prisakė mums vėzgurnoti[32] nors šiaip taip lenkiškai, ar dabar durniuoja?

    JUZIENĖ

    133

    Kasžin. Aš nesuprantu, ar jie tada durniavo, ar dabar, bet kad durniuoja tai durniuoja… Tik nebereikės dabar mums liežuvio laužyt — ir žmonių juokint savo kalba. Bet jau ką dyvai[33], tai dyvai. Ir gaspadorius negali atsistebėti iš to, kas čia dedasi. Sakė.

    JANCIA

    užmiegota, pasišiaušusi iškiša galvą pro duris
    134

    Uliut, jau keliamės. Eikš manęs aptaisyti! A, a! Ir Juzienė čia? Ką jūs čia dabar veikiate?

    JUZIENĖ

    ruošdamasi
    135

    Mes, panyt, ruošiamės.

    JANCIA

    piktai
    136

    Ruošiatės, ruošiatės dviese, o prisišaukt negalima! Ak, jus tinginės, begėdės! Ulia, greičiau.

    Uliutė išbėga

    JUZIENĖ

    viena
    137

    Dar koliosis pačios begėdės būdamos. Kad nedribsotumėt taip ilgai, galėtumėt ir apsiruošt, ir apsidorot. O dabar: miegos, miegos ligi pusdienio — praplės akis ir rėkia: tai jas apvilkite, tai apaukite, tai nuprauskite; lyg negyvėlės. Pfu! Surūgtumėte tokios tinginės! Užtat niekas ir neveda. Kiekvienas mano sau: «bėdą įsigysiu»! O kad žinotų ju pykti! Oi, oi! Piktos visos, kaip raganos, neduok Dieve! Bet, kas man darbo! Numoja ranka Tesižino! Tik gaila: kam teks — tas gailėsis, kam neteks — tas laimės! Oi, gailėsis, tai gailėsis… Dairosi. Pamato krepšelį Ta Uliutė tai tikra varna, numetė krepšelį pakojėn ir paliko. Ateis panelės ir bus riksmo… Ir ant jos ir ant manęs. Bent jau aš iškraustysiu.

    iškelia puodukas iš krepšelio ir stato juos ant stalo. Tuo tarpu teeina salionan visos trys panelės ir Uliutė

    MUNIA, MILCIA IR JANCIA

    pamačiusios rūtas visos surinka
    138

    Rūtos! Rūtos!

    MUNIA

    139

    Gal žinai, Uliut, kokią dainelę apie rūtas.

    ULIUTĖ

    140

    Aš, panyt, moku daug dainelių apie rūtas, bet man taip nedrąsu nei iš šio nei iš to dainuot…

    MUNIA, MILCIA IR JANCIA

    141

    Dainuok, Uliut, pasidrąsink! Mes tavęs nebarsime! Nebarsime!

    ULIUTĖ

    142

    Nedrąsu prie Juzienės Dėdiene, padėk man tamsta, aš nedrįstu…

    JANCIA

    143

    Padėk, Juziene, padėk!

    MUNIA IR MILCIA

    144

    Padėk, Juziene, padėki

    JUZIENĖ

    145

    Kad jau taip labai panytės norite… Galiu ir padainuot.

    MUNIA, JANCIA IR MILCIA

    146

    Dainuok, dainuok! Ir mes padėsime!

    JUZIENĖ

    dainuoja

    «Oi, rūta, rūta, rūta žalioji,

    Ko tu nuvytai žalia būdama?

    — Vysiu, džiūsiu, žalia nebūsiu,

    Girdžiu ateina tris skinėjėlės».

    Juzienė nori išeiti, panelės sulaiko ją

    MUNIA, JANCIA IR MILCIA

    147

    Dar, Juziene, daugiau, daugiau!

    JUZIENĖ

    148

    Negaliu dainuot, darbas laukia…

    MUNIA, JANCIA IR MILCIA

    149

    Nors vieną, Juziene!

    JUZIENĖ

    dainuoja, visos jai pritaria

    «Oi, rūta, rūta, rūtele žalioji,

    Ko tu nežaliuoji žiemą-vasarėlę?

    Kogi aš žaliuosiu žiemą-vasarėlę,

    Kad manęs nešėjo, kur aš norėjau!»

    Juzienė ir Uliutė nutyla

    MUNIA, JANCIA IR MILCIA

    150

    Graži dainelė! Ir pirmoji ir antroji! Gal dar mokate daugiau?

    ULIUTĖ

    151

    Aš moku, panytės, ir dėdienė[34] moka.

    MUNIA, JANCIA IR MILCIA

    152

    Dainuokite, dainuokite!

    JANCIA

    153

    Mes greit užmiršime, reikia užrašyti!

    MUNIA

    154

    Būtinai užrašyti!

    ima popierį, paišelį ir rašo

    ULIUTĖ

    dainuoja, Juzienė ir Jancia pritaria

    «Ko-gi skauda man širdelė,

    Ko-gi man nuobodu?

    Kai pažiūriu i upelę

    Ir ši žalią sodą… »

    MUNIA

    155

    Ir čia graži daina, dainuokite toliau — aš rašau.

    JUZIENĖ

    156

    Man reikia prie darbo

    išeina

    MUNIA

    157

    Uliut! Toliau: «Ko gi skauda man širdelė».

    ULIUTĖ

    158

    Ši daina dar nauja. Parašė ją vienas kunigas, dabar jis jau vyskupas esąs…

    MUNIA, JANCIA IR MILCIA

    159

    Vyskupas???

    MUNIA

    160

    Vyskupas tą dainą parašęs? Reikia užsirašyti, kad nepamirščiau. Pritiks prie progos apie tai pakalbėti. O kaip tas, Uliut, vyskupas vadinasi?

    ULIUTĖ

    161

    Kad aš, panyt, neatmenu — Juzienė žino.

    MUNIA

    rašydama
    162

    Aha, Juzienė žino. Paklausiu. Dainuok toliau, Uliut!

    už durų girdisi Juzienės balsas

    JUZIENĖ

    163

    Uliut! Uliut! Ponia šaukia!

    Uliutė nori eiti, panelės sulaiko ją

    JANCIA IR MILCIA

    164

    Neik, Uliot, dainuok daugiaul

    vėl Juzienės balsas už durų

    JUZIENĖ

    165

    Uliut! Ar ateisi, tu!

    Uliutė išbėga

    MUNIA

    166

    Ir iš jų galima ką nors sužinoti… Nors kokią dainelę… Tu, Jancia, turi gerą ausį ir neblogą balsą: išsimokyk gerai šitą ir dar bent kelias daineles.

    JANCIA

    167

    Gana jau, gana! Nusibodo visos tos dainelės — fe!

    MUNIA

    168

    Kas tau? Lietuvaitė ir nemėgsti dainuoti? Taip netinka…

    JANCIA

    piktai
    169

    Nusibodo, sakau! Plėškite jūs sau gerkles, jei jums patinka! Aš neapkenčiu tų lietuviškų dainų!

    MILCIA

    tyčiodamasi
    170

    Štai tau! Lietuvaitė neapkenčia lietuviškų dainų. Kai ištekėsi už lietuvio, reikės jam padainuoti… Taip, taip, Jancia, dainuosi tu, dainuosi! Sako, lietuviai labai mėgstą dainas… Atvažiuos vyro broliai, sesutės, tėvai; dainuos jie, reikės ir tau dainuoti — tai bent paprask iš anksto…

    JANCIA

    171

    Neerzink tu manęs, man ir taip baugu, pamanius: tėvas sermėgotas[35], vyžotas[36], didelėmis rankomis, motina nuometuota, storu sijonu, sustyrusia prijuoste… Rūsti, prasta mano anyta… Uu! Uu!

    purtosi

    MUNIA

    172

    Kas gi gali mane ar tave priversti su jais pasipažinti? Kas tarp mūsų yra bendro? Čia žmonės apšviesti, inteligentai, o ten?

    JANCIA

    173

    Inteligentų tėvai, broliai…

    MUNIA

    174

    Tė-ė-ė-ė-vai…. Bro-o-o-liai, sermėgiai ir gana! Nei jų pažint, nei žinot!

    JANCIA

    175

    Lengva pasakyti: nei žinot, nei pažini! Bet gi pavardė lengvai liudys…

    MILCIA

    pertraukdama kalbą
    176

    Pavardė, pavardė! Uu! Kokia negraži. Ža-ga-ras, Sta-ga-ras rodo pirkta i Munią ir Jancią. Ža-ga-rie-nė, Sta ga-rie-nė. O vaikai bus Žagariukai, Stagariukai, Stagariukai, Žagariukai

    juokiasi

    JANCIA

    raukosi piktai
    177

    Liaukis jau. gana!

    MUNIA

    178

    Ir ko čia dar dėl nieku! Purtintis ir raukytis dėl pavardės! By tik jie patys butu gražūs vyrai!

    JANCIA

    179

    O, jie gražūs, labai gražūs!

    MILCIA

    įdomiai
    180

    Ar tau dėdė Jonas sakė?

    JANCIA

    181

    Ką dėdė Jonas sako, nelabai aš klausau. Bet aš pati mačiau — abudu gražūs!

    MUNIA IR MILCIA

    182

    Matei? Tu, tu matei?!

    JANCIA

    183

    Taip, mačiau, pernai per Kriaunas važiuodama. Kol arkliai pasilsėjo, aš vaikščiojau apie[37] bažnyčią, o jiedu tenai stovėjo.

    MILCIA

    184

    Matai kokia tu esi! Matei ir nieko mums apie tai nepasakei.

    JANCIA

    185

    Ką ten pasakosi! Paklausiau žmonių, kas tiedu per vienu? «Žagaras, Stagaras», sako! Numojau ir užmiršau. Kas man rūpi tokie Žagarai ar Stagarai!

    MUNIA

    186

    Kvaila gi tu kvaila! Tokią gerą progą praleist ir nesusipažint! Ar tu nežinai, kas tai yra lietuviai? Jau mūsų poetas Vincentas kol aprašydamas lietuvių būdą pasakė: «Litwin, kiedy szczery, jak wosk topnieje» Ir teisingai pasakė: Lietuvis tai minkšta medega[38]. Iš jo ką norėsi padarysi: vokietį, lenką, gudą, totori, ką tik nori!

    JANCIA IR MILCIA

    187

    Cha, cha, cha! Ką tik nori: gudą, totorį! Cha, cha, cha!

    visos juokiasi

    JANCIA

    meiluodama Manią
    188

    Oi, Munyte, kokia tu juokdarė!

    juokiasi

    MUNIA

    189

    Aš kalbu ne dėl to, kad jums juoką padarius, bet dė lto, kad žinotumei, kaip esti ir kaip gali išeit visa išmintingai darant.

    JANCIA

    190

    Gali būt, gali būt; tu išmintingesnė, tu daug daugiau už mus žinai. Bet gi tos pavardės… Oi, tos pavardės! Tokios jau!

    MUNIA

    191

    Kaip lengva perdirbti lietuvį — taip lengva perdirbti ir jo pavardę. Imkime: Brazdžionis, Mikonis, — atmetus gailinę — «is» bus italai: Mikoni, Brasdžioni. — Paimlioms, Katilionis — vėl, bent ką atmetus, bent ką pridėjus bus: Katillon, Palliulion — prancūzai. Arba: Einorius, Bundorius — Einer, Bunder — vokiečiai, tikri vokiečiai!

    MILCIA

    192

    Taip, taip, gana gražios pavardės, bet ką to iš tokio Žagaro ir Stagaro ištaisysi?

    MUNIA

    193

    Labai lengva: Žagariewicz, Stagariewicz.

    JANCIA

    pertraukdama
    194

    Jau ne! Ne! Kai tik pavardė ant «wicz» baigiasi, tuojau žymu, kad lietuvis.

    MUNIA

    mąsto, mąsto, trina sau kaktą
    195

    Jau žinau: pan Žagarski, pan Stagarski — ką?

    MILCIA IR JANCIA

    196

    Gražiai, tikrai gražiai skamba! Munyte!

    MUNIA

    graso[39] pirštu
    197

    Sakoma — Maryt, o ne Manyt — atminkite.

    JANCIA

    198

    Taip, taip! Maryt, kokia tu gudri! Kaip tu visa greit sumeti!

    MILCIA

    199

    Bet sakykite, kaip permainius pavardės gyventi Lietuvoje? Visi juoksis…

    MUNIA

    200

    Kas gi privers jus čia gyventi? Ar negalima bus išsikelti už Uralo, už Baikalo, ant Amūro, kur patinka — pasaulis platus!

    MILCIA

    201

    Tiesa, pasaulis platus, bet toks lietuvis ar panorėtų, ar sutiktų kur ten už Uralo, už Baikalo kraustytis.

    MUNIA

    202

    O! Be abejo sutiks. Tam jisai ir lietuvis. Aš jau apie tokiuos girdėjau, lengvai duodasi už nosies vedžioti.

    JANCIA IR MILCIA

    203

    Chi! Chi! Chi! Duodasi vedžioti. Tai juokai. Chi! Chi! Chi!

    MUNIA

    204

    Gana jau tų juokų! Reikia padaryti bent vieną repeticiją. Na, Jonyt, sėsk prie fortepijono, mes, Maryt, taisykime kakarines[40].

    Jancia sėda ir skambina. Munia ir Milcia dainuoja

    MUNIA IR MILCIA

    «Ko-gi skauda man širdelę,

    Ko gi man nuobodu,

    Kai pažiūriu į upelę

    Ir šį žalią sodą… »

    KARLINSKAS

    įeina, žiūri į dukteris, dairosi

    MUNIA, MILCIA IR JANCIA

    205

    Tėtušis, tėtušis! Meilinasi prie jo, glosto jį, bučiuoja…

    KARLINSKAS

    206

    Ką aš matau? Ką aš matau!? Komedijas taisote, tikras komedijas!

    MUNIA

    207

    Ne komedijas, tetuši!.

    MILCIA

    208

    Mes lietuvaitės!

    JANCIA

    209

    Mes lietuvaitės!

    KARLINSKAS

    210

    Ir kas iš jūsų dedas! Kas dedas! Ir tai vis dėlto, kad privilioti kokį ten klapą[41] studentą.

    MUNIA

    211

    Tetušėl, studentas jau nebe klapas, jis jau…

    KARLINSKAS

    212

    Taip, taip, nesant žuvies geras ir vėžys. Tik kažin ar pasiseka…

    MUNIA

    213

    Šį kartą pasiseks… Tikrai pasiseks. Tik jus su mama netrukdykite… Jei jums kas nepatiks, ar netaip matysis — nuduokite, lyg ir nematote, žodžiu, visai atsidėkite ant mūsų[42].

    KARLINSKAS

    214

    Ant jūsų atsidėti?

    MUNIA

    215

    Taip, mes visa gerai išvesime.

    KARLINSKAS

    KARLINSKAS

    216

    Ar taip? Ar gi jus galėjote iš tikro ką nors rimto sumanyti?

    MUNIA, MILCIA IR JANCIA

    217

    Labai rimto, labai rimto!

    MUNIA

    218

    Mes, tėtušėli, darome repeticijas, dainuojame. Prašom paklausyti. Jancia tikrai gražiai dainuoja,

    JANCIA

    sėdasi prie fortepijono

    MUNIA IR MILCIA

    stovėdamos dainuoja

    «Vilija mūsų upeliu motina

    Tur’ dugni aukso, o veidą mėlyną»…

    ULIUTĖ

    įbėga uždususi
    219

    Panytės! Svečiai atvažiavo.

    MUNIA, JANCIA IR MILCIA

    220

    Svečiai?

    JANCIA

    221

    Ar dar toli?

    ULIUTĖ

    222

    Dar toli, tik ant kalno užvažiavo.

    Munia greit dairosi apie savo sijoną, Jancia prie veidrodžio taiso apykaklę, plaukas, Milcia ima kraustyti popieras ant fortepijono ir stalelio. Munia greit bėgioja nerami. Karklinskas stebisi, trauko pečiais

    MUNIA

    223

    Padūko, ar ką — imt dabar ir atvažiuot! O čia dar niekur nieko! Ir kas tai matė?! Taip anksti rytol.. Ir kaip buvo prašyta, kaip aiškiai prašyta, sakyta tam asilui dėdei Jonui, kad juodu pas save užtūrėtų[43]… Kad lauksime po pietų… Ir ko čia dabar griebtis? Kas pradėt! Uliutei Uliut, greit nupink man rožių su rūtomis vainiką — greitai, greitai!

    MILCIA

    224

    Man gi iš vosilkų[44]! Skubink! Skubink!

    ULIUTĖ

    225

    Dievulėliau mano, kur gi dabar vosilkų pririnksiu!

    kaso sau pakaušį

    MUNIA

    226

    Greičiau, Ule, greičiau!

    JANCIA

    227

    Man keletą aguonų raudonųjų paskynus atnešk. Greitai!

    Uliutė eina nuleidusi galvą, Milcia ją sulaiko

    MILCIA

    228

    Grėblį man atnešk! Grėblį! Mano kambaryj pastatyk!

    ULIUTĖ

    229

    Ką, panyt, grebenes?

    MILCIA

    230

    Grėblį, tu varna, grėblį, sakau!

    KARLINSKAS

    231

    Na, komedijos tai komedijos!

    JUZIENĖ

    ieidama
    232

    Viešnios atvažiavo!

    visi nustebę: Viešnios. Viėšnios…

    KARLINSKAS

    233

    Ne svečiai? Viešnios?

    JUZIENĖ

    234

    O kaip-gi — viešnios: panelės Balinskaičios ir Žalinskaičių viena.

    MUNIA, JANCIA IR MILCIA

    235

    O kad jas kur tuoj! O kad jas!

    MUNIA

    236

    Visą pieną sugadins!

    JANCIA

    237

    Visas efektas pražus!

    MILCIA

    238

    Kas dabar bus? Kas bus?

    KARLINSKAS

    239

    Uu… Komedija, tai komedija!

    juokiasi

    MUNIA

    greit prie Juzienės
    240

    Mūsų nėra namie. Greitai Juziene!

    stumia ją už durų

    JUZIENĖ

    spaudžiasi atgal
    241

    Ar ir pono nėra namie?

    MUNIA

    242

    Nėra, nėra! Eik greičiau!

    pastūmėjo ją

    JUZIENĖ

    vėl įlenda
    243

    O ponia?

    MILCIA

    244

    Ponia serga.

    MUNIA

    245

    Ne, ne! Ne! Dar norės prilankyti. Visi išvažiavo! Nieko nėra namie! Nieko!

    JUZIENĖ

    išėjusi, balsiai
    246

    Nieko nėra namie! Nei panelių, nei pono, nei ponios; visi išvažiavo! Išvažiavo!

    Uždanga.

    VEIKSMAS III

    PAVEIKSLAS I

    Jancia sėdi prie fortepijono, skambios, tai vėl prieina prie lango, pažiūri, ir vėl sėdasi skambinti

    JANCIA

    sau
    247

    Man jau ir skambint nusibodot Tarytum girdėjos — važiavo. Kažin Munia darželyj ką veikia? keliasi, eina prie lango Cha, cha, cha! Ji laukia rūteles laistydama… Eina prie veidrodžio, apžiūrėti savo gražius baltus rūbus — vaikštinėja, rūžosi Uu! Kaip nuobodu laukti! Cit! Vėl darda. Bene jie važiuoja? Eioa prie lango Jau ant galo[45]!

    Suploja rankomis, sėdasi prie fortepijono, skambina dainuodama

    «Vilija plaukia Kauno gražiam slėnyj,

    Kur tuliponai ir narcizai vieni.»

    MUNIA

    einą atsigręždama, paskui ją eina Žagaras ir Stagaras, Jancia nustoja dainavusi
    248

    Prašau, prašau! Rodydama Jancią Mano sesuo — Jonytė.

    studentai rekomenduojasi

    JANCIA

    249

    Nors netikėti, bet mieli svečiai!

    BALYS

    250

    Su didžiausiu džiaugsmu skubiname pasipažinti su tamstomis.

    KAZYS

    251

    Kaip malonu keleiviui atrasti tyruose oazę, o ant tos oazės puikiausios painios!

    JANCIA

    šypsodamasi
    252

    Kaip gražiai tamsta kalbi…

    MUNIA

    253

    Tuojau matyt žmogus inteligentas…

    KAZYS

    254

    Ačiū už komplimentą.

    JANCIA

    255

    Ši kraštą teisingai galima prilyginti tyrams: liūdnas, tamsus…

    BALYS

    256

    Kraštas turįs tiek gražių panelių — negali vadintis tamsus…

    KAZYS

    257

    Tamstos apšviečiate jį kaip aušrinės žvaigždelės. Mes apie tamstų darbus girdėjome.

    MUNIA

    nuleisdama akis, nekaltai
    258

    Mūsų norai geri, gal ką ir padarytumėm, bet mes… Suristos… Suvaržytos… Jeigu ką ir darome, tai slapta, tylomis, kad nebūtų nesmagumų, barnių…

    BALYS

    pasigailėdamas
    259

    Tamstas persekioja kaimynai?

    KAZYS

    260

    Tėveliai tamstas bara?

    MUNIA

    261

    Ir tėveliai ir kaimynai persekioja mus, litvomanėmis[46] vadina ir taip toliau… Sunku kentėti!

    JANCIA

    262

    Sunku kentėti!

    KAZYS

    263

    Kuo didesnis vargas, tuo didesnis nuopelnas.

    BALYS

    Jancei
    264

    Kokia garbė pridera tamstoms!

    MUNIA

    265

    Pas mus nėra mokytų žmonių.

    JANCIA

    266

    Vieni tamsuoliai, niekas mums nepadeda.

    MUNIA

    267

    Arčiau pasipažinę prašysime tamstų pagalbos, čia dirva plati, daug reikia vargo ir triūso.

    BALYS IR KAZYS

    268

    Visa širdžia, visomis jėgomis, ką galėdami tamstoms padėsime…

    MILCIA

    už lango dainuoja:

    «Viena sesulė ryto šalelėj,

    Antra pieta šalelėj,

    O aš trečioji, jaunesnioji,

    Lankoj šienelį grėbiau»…

    KAZYS

    pešteli Balį
    269

    Girdi?

    BALYS

    270

    Graži, puiki dainelė, bet dar gražesnis balselis…

    MILCIA

    įbėga, skaisti, graži, vosilkų vainiku ant galvos, grėblelis rankoje, įbėgus dailiai apsigąsta
    271

    Aa! Aš atbėgau judviejų pašauktų! Aptikau kai ką įdomaus! Labai įdomaus!

    MUNIA

    272

    Negalime, svečius turime. prie studento Mūsų sesuo Meilytė — grebėjėlė.

    JANCIA

    prie Milcės
    273

    Ponai: Žagaras, Stagaras.

    MILCIA

    paduodama jiems ranką
    274

    Labai malonu, labai malonu! Kaip pavargau!

    KAZYS

    priima grėblį ir stato jį kertėn
    275

    A! Panelė pavargusi. Panelė šieną grėbusi.

    MUNIA

    276

    Labai mums malonu su darbo žmonėmis susieiti, pasišnekėti, pasidainuoti, bet niekur negalime; tai einame po eilei visos prie darbo — ten mums nieks nekliudo.

    KAZYS

    prie Balio
    277

    Girdi?

    BALYS

    278

    Girdžiu, brol, girdžiu!

    panelės sėdasi ir prašo svečius sėstis

    MUNIA

    279

    Tamstos neseniai čion atvykę, kaip gi patinka mūsų šalelėj?

    BALYS

    280

    Labai, labai! Mes nesitikėjome, kad šioji šalelė turės tokius gyventojus.

    KAZYS

    281

    Kaip malonu su tamstomis pasipažinus, kiek mes galėsime pasinaudoti! Tamstos taip puikiai dainuojate, tikiuos — neatsisakysite mums suteikti dainų, gaidų… Pas tamstas turbūt jų nemažai yra?

    MUNIA

    282

    Be abejo, be abejo, bet..

    abejotinai

    JANCIA

    283

    Apie tai vėliau; dabar geriau padainuokime!

    BALYS IR KAZYS

    284

    Prašome, labai prašome! Mielu noru klausysime!

    MUNIA

    285

    Aš atsisakau; nors mėgstu, bet negaliu dainuoti, neturiu balso…

    KAZYS

    286

    Mes girdėjome, panelės Marytės puikus balsas; labai puikus!

    MUNIA

    287

    Kada? Kada tamstos galėjote girdėti.

    KAZYS

    288

    Girdėjome atvažiuodami, tamsta dainavai žolynus skindama.

    MUNIA

    289

    Nuo tamstų nei pasislėpti negalima…

    BALYS

    290

    Panelė Meilyta taip pat gražų balsą turi, prašom nesibranginti, labai prašome.

    MILCIA

    291

    Aš taip pat atsiprašau, aš pavargusi…

    JANCIA

    292

    Gana derėtis! Tu Maryt pradėk prie studento, tamstos, mums padėsite? Būtinai padėsite.

    BALYS IR KAZYS

    293

    Jei tik galėsime, padėsime.

    KARLINSKAS

    294

    Oo! Svečiai prie svečių! Svečiai prie svečių! Kaip linksma!

    Balys ir Kazys sveikina Karklinskus persistatydami, Damukas ir Romukas sveikina paneles karštai, studentus šaltai, iš didžio, Karklinskienė, sėsdamasi ant kanapos, prašo svečius sėstis

    DAMUKAS

    prie Manės
    295

    Pana Marija taip gražiai dainuoja, o aš to ligšiol nežinojau. Słowo honornu[47]! Prašau dainuoti toliau, labai prašau!

    MUNIA

    296

    Šiandien neketinu tamstos prašymų išklausyti.

    nusigrįžta nuo jo

    ROMUKAS

    prie Jancės
    297

    Pirmą kartą pastebėjau, koks puikus panelės Janinos balsas.

    Kazys ir Balys šnekasi tarp savęs

    JANCIA

    298

    Mano balsas ne tamstai.

    DAMNKAS

    prie Milcės
    299

    Panele Emilija! Ar tai nutrūkusi daina jau nebeprasidės.

    MILCIA

    piktai
    300

    Tamsta nei nelauk.

    KARLINSKAS

    prieina prie Damuko ir Hamako
    301

    Mes, panie dobrodzieju, padarysime vinto[48] partiją.

    visi trys nueina prie korto stalelio, susėda, varto kortas

    BALYS

    302

    Panele Maryte, prašau toliau dainuoti!

    KAZYS

    303

    Ir aš labai prašau!

    MUNIA

    304

    Aš prie anų svečių negaliu dainuoti.

    MILCIA

    305

    Aš taip pat negaliu.

    JANCIA

    306

    Nei aš!

    BALYS

    307

    Netikėta ir nemaloni kliūtis.

    KAZYS

    308

    A, kaip gailai Man labai patinka visa iš Mickevičiaus!

    MUNIA

    meiliai
    309

    A! Tamstai Mickevičiaus raštai patinka? Man taip pat labai patinka, aš dabar verčiu lietuvių kalbon «Poną Tadeušą».

    KAZYS

    meiliai nusistebėjęs
    310

    Tamsta verti «Poną Tadeušą

    MUNIA

    311

    Verčia, jau gana seniai pradėjau. Meilytė gi verčia «Konradą Valenrodą».

    BALYS

    312

    Milžiniškas tai darbas, verst tokius veikalus, kaip «Konradas Valenrodas», «Ponas Tadeušas».

    MUNIA

    313

    Aš manau, kad tas atneš nemažai naudos.

    BALYS IR KAZYS

    314

    Be abejo didelės naudos! Didelė naudos!

    KAZYS

    pešleli Balį, tylomis
    315

    Ar tu girdi?

    BALYS

    316

    Matau, brol, matau.

    panelės ima kraustyt, dėstyt knygas ant stalelio ir ant fortepijono, Kazys ir Balys žiūri į jas meiliai; nuo kortų stalelio girdėtis šauksmai: „Duok kortas?!” „Tavo eilė”! „Eik! “ „2 kryžių!” „3-s būbnai!” Karklinskas atidžiai žiūri į kortas; Damukas tr Romukas piktai žvairuoja i studentus; Judita prieina prie vienų, prieina prie kitų ir nusišypsojus vėl sėdasi ant kanapos[49]

    JANCIA

    317

    Maryt, ar tu jau pabaigei skaityti Boklį?

    MUNIA

    318

    Da nebaigiau, nes turiu iš ten daug ištraukų išrašyti. O tu su Volteru ar jau toli nuėjai?

    BALYS

    Manei
    319

    Tamsta Boklį studijuoji?

    KAZYS

    Jancei
    320

    Volterį tamsta skaitai?

    JANCIA

    321

    Taip, kartais, bet dabar vasaros laiku aš dažniausia užsiimu lengvu darbeliu — renku lietuviškas dainas.

    MILCIA

    322

    O aš užrašinėju gaidas.

    Munia prieina prie motinos, ką tai tylomis pasako, sugrįžus varto pluoštą popieriaus

    BALYS

    priėjęs žiūri pasilenkęs
    323

    Aa! tamstos turite Bičiuolio raštus? Kaip tamstoms patinka?

    MUNIA

    324

    Labai patinka. Kam gi nepatiks tokie gražūs raštai!

    varto popierius

    KAZYS

    325

    A ir laikraštį tamstos turite?

    MUNIA

    graso pirštu rodydama kortų stalelį
    326

    Nekalbėk, tamsta, taip balsiai[50].

    KAZYS

    327

    Aa, supranta, atleisk tamsta…

    JUDITA

    eina prie durų
    328

    Mergaitės! Eikšite padėti man prie ūkio darbo.

    JANCIA

    329

    Ar visos, mamyt?

    JUDITA

    330

    Taip, visos, atsiprašant svečių.

    JANCIA

    kraipydamasi prieš studentus
    331

    Tamstos tuo laiko pakalbėsite su mūsų kaimynais.

    KAZYS

    332

    Aš velyčiau[51] eiti drauge su tamsta.

    MILCIA

    333

    Mes greit sugrįšime.

    KAZYS

    334

    Mano širdis būs prie tamstos.

    panelės išeina. Studentai žiūri meiliai paskui jas

    BALYS

    335

    O ką? Ar tu svajojai kada apie ką nors panašaus?

    KAZYS

    336

    Svajot gal ir svajojau, bet niekaip netikėjau, kad mūsų padangėje galėtų rastis tokios panelės! Oi, Baliuk tu mano! Tai aniołai[52], tikri aniołai!

    BALYS

    337

    Kokia laimė būtų su tokiuo aniołu gyventi!

    KAZYS

    338

    Aš… Aš nei svajot nedrįstu, kaip? Kaip galėtų tai būti? liūdnai O gal jau jos seniai tiem dviem pasižadėję?

    rodo Damuką ir Romuką

    BALYS

    339

    Tų tai man nebaisu! Mes akademikai, mes inteligentai, o čia sau šliachcicai, anot jų kalbos: «domotūrai[53]». Sako, turį savo dvarus, bet tokioms panelėms nerūpės jų dvarai, kaip ir jie patys. Jos kiaušis širdies, o širdį turime mudu — tik mudu!

    nusišypso pasidžiaugdami

    KAZYS

    340

    Aš, aš visai pražuvęs. Širdis pilna jausmų! Negaliu! Negaliu! Taip ir būt: ji — arba nei vienai.

    BALYS

    341

    Kuri gi, kuri tavo išrinktinė? Kuri?

    KAZYS

    342

    Panelė Marytė. Aki panelė Marytė!

    BALYS

    343

    Kodėl būtinai panelę Marytę renki? Juk visos jos gražios, visos paikios, visos karštos patrijotės. Kodėl būtinai panelę Marytę išrinkai? Ir aš apie ją maniau. Ji man labai patiko… Aš… Aš… Ją myliu!

    KAZYS

    344

    Na? Tu myli panelę Marytę. Bet gi ji man prielankesnė. Aiškiai matyt, kad ji man prielankesnė.

    BALYS

    345

    Sakai, panelė Marytė tau prielankesnė? Tai man tegu bus panelė Jonė — ji taip labai meili ir graži mergaitė…

    KAZYS

    pats sau
    346

    Kasžin? O gal panelė Jonė ir vertesnė. Sulig gražumo, tai ji už visas gražesnė… O jau balsas! O balsas! balsiai Klausyk, broliuk! Kam čia mums bartis? Tebūnie tau panelė Marytė, o aš pulsiu prie panelės Jonės… Ji…

    BALYS

    piktai
    347

    Štai tau! Kurią aš apsirenku, kuri man labiau patinka, tos balinai ir jam reikia! Tuojau ir jam ta patinka!

    vaikščioja supykęs

    KAZYS

    pats sau
    348

    Barniais nieko nepadarysi — nieko nelaimėsi. Pagalios, ką čia? Jos visos labai puikios, gražios, reikia tik arčiau prisižiūrėti… Marytė lyg nebe jaunutė… 0 gal pati jaunė už visas vertesnė? Koks saldus pažvelgimas! Kokios nekaltos akutės! Anioliškos[54] ! 0 darbininkė! Ir šieną grėbia, ir «Konradą Valendrodą» verčia. apkabindamas Bali Ne, broli, taip neišpuola, tarp mūsų neturi būti barnių — mes inteligentai; sutarkime geruoju. Klausyk, aš veliju sau panelę Meilytę, aš myliu ją. Tik ją vieną! Prie jos pulsiu, jai pasisakysią… Jai savo jausmus išreikšiu. O! Ji manęs neatmes; ji mane pamylės!

    BALYS

    meiliai Kazį apkabindamas
    349

    Kaziuk tu mano mielas! Gerai! Mes šliachtas nurungsime!

    KAZYS

    350

    Nurungsime, be abejo, nurungsime!

    BALYS

    351

    Tai tau panelė Meilytė — o man panelė Marytė!

    KAZYS

    352

    Vėl tau panelė Meilytė? O panelė Jonė?

    BALYS

    353

    Panelė Jonė? Ji sulauks savojo… Ji graži, meili, bet ne man!

    KAZYS

    354

    Ir aš pripažįstu, kad ji meili, graži, išmintinga, bet ir ne man. 0 kad tik mokėtume mes joms įsiteikti! Kad bent joms patiktumėm.

    BALYS

    355

    Kad tik mus pamylėtų, visa kita bus gerai. Tai taip, panelė Marytė mano, o tavo…

    KAZYS

    linksmai
    356

    Meilytė! Meilytė mano!

    paduoda sau rankas ir spaudžia

    KAZYS IR BALYS

    357

    Būsime svainiai! Svainiai būsime!

    KARLINSKAS

    nuo kortą stalelio atsiliepia
    358

    Pas tamstas derybos? Palaukite, perimsiu rankas.

    BALYS

    359

    Ačiū, jau mes susiderinom. Kaip gi tamstai kortos?

    KARLINSKAS

    360

    Labai gerai! Labai gerai! Nutašiau abudu kaimynus. Cha, cha! Cha!! Abudu!!

    KAZYS

    prie Romuko
    361

    Gaila man tamstų — prasilošusių!

    ROMUKAS

    362

    Niekai! Sakoma: kam nesiseka prie kortų, tam sekasi prie panelių. Cha, cha, cha!

    juokiasi piktai žiūrėdamas į studentus

    KAZYS

    prie Balio
    363

    Ar nujauti priešininką?

    BALYS

    364

    Nujaučiu, bet nepasiduosime!

    KAZYS

    365

    Nepasiduosime!

    įeina panelės, studentai jas pasitinka, Romukas ir Damukas žvairuoja[55] į juos

    MUNIA

    366

    Ar nebuvo tamstoms ilgu?

    BALYS

    367

    Ilgu! Labai ilgu! Džiaugiamės, tamstų sulaukę.

    JANCIA

    368

    Čia taip trošku, pereikime kitan kambarin.

    BALYS

    369

    O gal panelės būtu malonios su mumis pasivaikščioti po sodną?

    MUNIA, JANCIA IR MILCIA

    370

    Mielu uoru!

    išeina, pirmoji Jancia Balys paduoda ranką Muniai, KazysMilciai

    KARLINSKAS

    pasikėlęs šaukia
    371

    Kur taip, kur? Tuoj bus arbata.

    MUNIA

    atsigręždama
    372

    Mes, tėvuk, prie arbatos sugrįšime!

    Damukas ir Romukas piktai žvairuoja

    ULIUTĖ

    įeina
    373

    Ponai, gaspadorius prašo.

    KARLINSKAS

    374

    Einu, einu! O kad jus: nei partijos neduos pabaigti! Taip jau su tokiu, baigia žmogų kankinti. O gal ir Tamstos eitumet pasivaikščioti sodnau? Atsiprašau.

    išeina

    DAMUKAS

    meta kortas piktai
    375

    Pfu! Prasmegkite jus! Ir čia pralaimėta — ir ten rodo į duris, kur išėjo panelės. Pralaimėta. Išleidome iš savo rankų — išleidome!

    ROMUKAS

    376

    Taip jau esti; kol savo rankose turime koki nors turtą, nepažįstame jo vertės, tiktai praradę pasigailime!

    DAMUKAS

    karštai
    377

    Jos dabar i mus nei žiūrėt nebenori… Čia, pone, vyrai — kaip ąžuolai: jauni, tvirti, gražūs ir nors mužikų vaikai, bet turi mokslą ir gali padaryt karjerą.

    ROMUKAS

    378

    Ir aš pripažįstu, kad jie aukščiau mūsų stovi…

    DAMUKAS

    rūsčiai
    379

    O, kad tu nesulauktum! Tie klapai stovėtų aukščiau mūsų! Mes bajorai, mes šliachta iš senelių, senelių, mes..

    ROMUKAS

    380

    Kandidatai į senbernius!

    glosto savo plikę

    DAMUKAS

    taip pat paglosto savo plikę, bėgioja supykęs
    381

    Prakeikta plikė! Pfu! Jau metas būtų pradėti žmoniškai gyventi. Nusibodo jau nei šioks nei toks gyvenimas. Na, ir sakyk tu žmogus: maniau — šiada tada — Munia bus mano, bet dabar gavau ilgą nosį — ilgiausią nosį!

    ROMUKAS

    382

    Tu įsimylėjęs, ar ką, bieso?

    DAMUKAS

    383

    Ką ten kalbėti apie įsimylėjimą! Supranti gerai, kad kaip tau, taip ir man seniai jau praėjo meilės laikai.

    ROMUKAS

    384

    Žmonės sako, seną pečių — velnias kursto.

    DAMUKAS

    piktai
    385

    Tai tegu ir tave pakursto! Ką tu mane erzini ir pykdai savo ramumu! čia ne juokai! Žinai gi tu, kad visi nuo seno laikė mus Karklinskaičių sužieduotiniais[56]. Visi apie tai kalbėjo. Nežinoma kas tuos liežuvius paleido. Aš niekuomet neketinau vesti ir gal dabar būčiau kitos pasiieškojęs…

    ROMUKAS

    386

    O gal būtum baigęs amžių su Barborėle!

    DAMUKAS

    387

    Nutilk, begėdi! Kokie čia tau juokai? Ką sakys žmonės, kai jos išeis už kitų — būtinai už jų?

    ROMUKAS

    388

    Kalbės visi, kad mus pametė. Cha, cha, cha! Paneles pametė! Paneles pametė! Bet nebijok! Gali dar… Gali studenčiukams nepasisekti.

    DAMUKAS

    389

    Kur tau nepasiseks! Ar nematai, kad vargšai bernaičiai apipinti, kaip tinklu. Jie tuose dalykuose kvailučiai. Panelės gi gudrios. O! Gudrios. Tie jau jų žabanguose[57]. Žabanguose.

    ROMUKAS

    390

    Jaučiu, kad bus vestuvių, bus vestuvių!

    DAMUKAS

    391

    Biesas juos čia užvežė! Kasžin iš kur atvažiavo. Tik ką pažinę — ir prilipo, kaip musės prie medaus. Drąsuoliai! Bet aš neapsileisiu. Aš juos nurungsiu prie Romuko. Bet sakyk kokiu būdu?

    ROMUKAS

    392

    Hm, hm… Kokiu būdu? Ir aš nežinau kokiu būdu? Reikės visaip bandyti… Čia ne juokai, pone. Ne, honor szlachecki neleidžia pasiduoti! Veikt ir veikt greičiausia, veikti abiem išvien.

    DAMUKAS

    kasydamas plikę
    393

    Ir kaip čia dabar pradėti. Nei iš šio, nei iš to pirštis? Gausi arbūzą — ir gana. O žmonėms bus juoko.

    sujudęs
    394

    Prisieis prarasti nuo galvos paskutinį plauką jaunikiu beūliojant…

    ROMUKAS

    395

    Nereikia taip nusiminti. Man rodos, dar nėra taip blogai. Panelės… Na, su panelėmis bus vargo. Ta prakeikta plikė daug gadina. Bet su tėvais gali visa padaryti. Ar šiaip, ar taip — mes turime didesnes privilegijas. Mes szlachtai Dworzanie! Prie to turime savo dvarus. Karklinskai labai to žiūri! Ir panelei Milcei mano dvaras labai patinka; ji nekartą man sakydavo: «kokia smagi vieta, kaip norėčiau aš čionai gyventi!» Aš dabar jai tuos žodžius priminsiu. Aš iš tikrųjų prie jos pulsiu, sakysiu, kad be jos pražūsiu…

    DAMUKAS

    396

    Tai, sakai, man reikėtų pirma prie tėvų?

    ROMUKAS

    397

    Taip, taip… Tėvams įsiteikti[58], panie[59], tėvams svarbiausia, svarbiausia.

    DAMUKAS

    398

    Bet reikia rūpintis greičiau, kol tie prakeikti studentai jų širdyse nejsigalėjo. Paskui nieko nebepadarysi.

    ROMUKAS

    399

    Taigi rūpinkimės. Rūpinkimės. Švogeriai[60] būsime, panie! Švogeriai!

    abudu juokiasi linksmai
    Uždanga.

    PAVEIKSLAS II

    visa Karklinskų šeimyna sėdi valgomajame kambaryje užustalėje prie arbatos, visi pasipuošę, Uliutė stovi prie virdulio, pila arbatą, dalija ponams, įeina Juzienė

    JUZIENĖ

    400

    Ponai, man reikia grūdų paukščiams, gaspadorius neduoda! Sako, be pono negalima — maža esą.

    KARLINSKAS

    401

    Cicho[61], cicho! Nuo šios dienos gana jums lietuviškai kalbėti — liaukitės! Dabokite!

    JUZIENĖ

    402

    Kaip, ponuli? Kaip, ponuli?

    KARLINSKAS

    403

    Lenkiškai kalbėti — sakau!

    JUZIENĖ

    404

    Lenkiškai? Ar vėl?

    KARLINSKAS

    405

    Vis, vis, sakant ir prisakau jums, kad man lietuviškai — nei žodžio!

    Juzienė ir Uliutė stebisi, žiūri viena i kitą

    ULIUTĖ

    406

    Panelės barsis…

    MUNIA, JANCIA IR MILCIA

    407

    Nesibars! Nesibars!

    JUZIENĖ

    408

    Buvo prisakyta, buvo liepta pačių ponų ir panelių — mums visiems lietuviškai, tik lietuviškai kalbėti.

    KARLINSKAS

    409

    Kas buvo — nebėra ir nebebus! Ir panelės jau panelėmis nebebus! keliasi nuo kėdės ir rodo: štai jums ponia Zeleskienė rodo Milcią, štai jums ponia Goreckienė rodo Munią, štai jums ponia rodo Jancią. Ponia… Ponia…

    JANCIA

    pertraukdama surinka piktai
    410

    Nereikia! Nenoriu!! prie tarnaičių Eikite sau! Ko čia vėpsote.

    Juzienė ir Uliutė eina tingiai

    KARLINSKAS

    411

    Atsiminkite ką pasakiau! Juzienei Pasakyk ir gaspadoriui, ką prisakiau!

    JUZIENĖ

    412

    Reikės jau pasakyt ar ką!

    JUDITA

    413

    Tėvuk, mums dar tai tai to kraičiams[62] trūksta.

    MUNIA, JANCIA IR MILCIA

    414

    Mums, tėvuk daug, dar labai daug trūksta!

    JUDITA

    415

    Norėtumėm gavę bent kiek pinigų Varšuvon nuvažiuoti, čia nieko gero negalima pirkti.

    KARLINSKAS

    416

    Važiuokite, važiuokite ir pirkite ko reikia — pinigų bus. O! Bus! Su kreditu dabar nebe bėda: Damuko dvaras, Romuko dvaras — dar be skolų!

    MILCIA

    417

    Kaip mūsų tėvukas dabar linksmas!

    KARLINSKAS

    418

    Ir kaip čia dabar nebūti linksmam: trejos vestuvės! Iš karto trejos vestuvės!!!

    JUDITA

    419

    Matai, žmogau, kaip visa gerai išėjo. O kas buvo verksmo, kas buvo barnių, kiek sveikatos tu man atėmei!

    KARLINSKAS

    420

    Kas galėjo to tikėtis.

    JUDITA

    421

    Aš gi tau sakiau: atsidėk ant manęs[63]. Pasitikėk manim. Aš visa gerai išvesiu, visa gerai sutaisysiu. Ot ir išvedžiau — ir sutaisiau. Ir tai aš! Tiktai aš!

    KARLINSKAS

    linksmai šypsodamos artinasi prie jos klaupiasi prieš ją žemai nulenkdamas galvą
    422

    Judita tu mano! Atleisk man. Nusidėjau aš. Dabar matau, širdyt, kad ačiū tau išsivadavome! bučiuoja ranką ir keliasi Išsivadavom… Cha, cha, cha. … Trejos vestuvės iš karto. Tai kaip iš pasakos! Trejos vestuvės!

    JUDITA

    ką tai patylomis pasako dukterims, tos visos eina prie tėvo ir bučiuoja

    KARLINSKAS

    susigriaudinęs
    423

    Mano jus dukrelės, kaip mes laimingi!

    MILCIA

    424

    Bet man mano Kaziuko gaila… liūdnai — Gaila! Jis taip mane mylėjo, taip mylėjo! Gaila — širdį sopa[64]

    MUNIA

    425

    Ir man jo bent kiek gaila. Bet ką darysi: tuose dalykuose turi veikti protas, ne širdis. Širdies vedama kasžin kur nueisi… Gyvenime reikia įsitaisyti praktiškai. Kaziukas, žinai koks svajotojas apie nebotus daiktus, apie nepasiekiamus idealus. Su tokiu žmogum sunkus gyvenimas: šiada tada gali atsitikti nelaimė. Įklius kur ir pabaiga! Jau ką negalima — tai negalima buvo eiti už jo. Ką taip eiti, tai geriau pulti į vandeni ir nusiskandinti…

    MILCIA

    426

    Munyte, nekalbėk taip. Aš jo dar labiau gailiu, primindama jo gražias kalbas: «Meilyt», sakė jisai — «mes gyvensime žmonių labui. Mes abu dirbsime, vargsime — tik dėl žmonių gero… Jei reikės, ir galvą už šventą darbą padėsime..» O paskui… Paskui… Kaip jis verkė atsisveikindamas su manim… Oo!

    uždengia akis

    MUNIA

    427

    Nebe laikas dabar vaitot ir gailėt atmestojo! Tesiramina jis kaip išmanydamas. O tau reikia pagalvoti apie savo ateitį!

    MILCIA

    428

    Mano ateitis skaisti, graži, be rūpesčių! Bet Jancia… Jancia nabagėlė…

    MUNIA

    429

    Taip, Jancia nabagėlė!

    JANCIA

    430

    Kodėl jūs manęs taip gailite?

    VISI

    431

    Kaip tavęs negailėti, kaip negailėti tavęs — už klapo išduodant…

    JUDITA

    meilindama ją
    432

    Dukrele mano miela, už klapo.

    JANCIA

    piktai pasipurtinusi
    433

    Neaimanuokite ir negailėkite manęs! Mano ateitis skaistesnė ir gražesnė negu jūsų visų drauge. Man klosis geriau negu jums. Matysite! Tasai klapas šoks pagal mano muziką[65]. Matysite visi — matysite!

    Jancia apsisuka ant užpenčių ir išbėga
    Uždanga.

    Przypisy

    [1]

    šutravimas — nuo: šutruoti - sparčiai dirbti [przypis edytorski]

    [2]

    dūšytė — maloniai apie kitą žmogų, brangenybė. [przypis edytorski]

    [3]

    aš ir su nedaugeliu apsieinu — kitaip: man ne daug tereikia. [przypis edytorski]

    [4]

    pustėti — eikvoti, tuštinti. [przypis edytorski]

    [5]

    kitimet — kitais metais. [przypis edytorski]

    [6]

    išmetinėti — priekaištauti. [przypis edytorski]

    [7]

    netenka — neužtenka. [przypis edytorski]

    [8]

    kitoniškai — kitaip. [przypis edytorski]

    [9]

    ant galo — galų gale. [przypis edytorski]

    [10]

    mėsėdėjas — puotautojas. [przypis edytorski]

    [11]

    surikdyti — sukliudyti, sutrukdyti. [przypis edytorski]

    [12]

    pagalios — pagalbos. [przypis edytorski]

    [13]

    prisiėjo — prireikėjo. [przypis edytorski]

    [14]

    nabagėms — vargšėms. [przypis edytorski]

    [15]

    biesas — velnias. [przypis edytorski]

    [16]

    juristas — teisininkas. [przypis edytorski]

    [17]

    pasipažis — susipažins. [przypis edytorski]

    [18]

    daboja — saugo. [przypis edytorski]

    [19]

    jakas — švarkas. [przypis edytorski]

    [20]

    sermėga — iki XX a. dėvėtas viršutinis vyrų ir moterų drabužis. [przypis edytorski]

    [21]

    tolūba — dabar: tolubas - ilgi, medžiaga apmušti kailiniai. [przypis edytorski]

    [22]

    dėkis domon — kitaip: įsivaizduok esanti dama. [przypis edytorski]

    [23]

    pelai — tuščias, bereikšmis dalykas. [przypis edytorski]

    [24]

    nepaturos — turoti - kreipti dėmesį, paisyti. [przypis edytorski]

    [25]

    mužikiškos — vyriškos. [przypis edytorski]

    [26]

    plukta — pluoštas. [przypis edytorski]

    [27]

    neišpuola — netinka. [przypis edytorski]

    [28]

    puodžiukuosna — puodžiukuose. [przypis edytorski]

    [29]

    kvietką — gėlę. [przypis edytorski]

    [30]

    nudyvisi — nustebinsi. [przypis edytorski]

    [31]

    utugresė — uždraudė. [przypis edytorski]

    [32]

    vėzgurnoti — niekus kalbėti. [przypis edytorski]

    [33]

    dyvai — keistenybės, stebuklai. [przypis edytorski]

    [34]

    dėdienė — dėdės žmona. [przypis edytorski]

    [35]

    sermėgotas — kuris vilki sermėga. [przypis edytorski]

    [36]

    vyžotas — apsiavęs vyžomis. [przypis edytorski]

    [37]

    apie — čia: aplink. [przypis edytorski]

    [38]

    medega — medžiaga. [przypis edytorski]

    [39]

    graso — grasina. [przypis edytorski]

    [40]

    kakarinė — gerklė, balsas. [przypis edytorski]

    [41]

    klapas — bernas. [przypis edytorski]

    [42]

    visai atsidėkite ant mūsų — pasikliaukite mumis. [przypis edytorski]

    [43]

    užtūrėtų — užlaikytų. [przypis edytorski]

    [44]

    vosilka — rugiagėlė. [przypis edytorski]

    [45]

    jau ant galo — pagaliau. [przypis edytorski]

    [46]

    litvomanas — kas laikosi litvomanijos. [przypis edytorski]

    [47]

    Słowo honornu — garbės žodis. [przypis edytorski]

    [48]

    vinto — 2–5 asmenų kortų žaidimas. [przypis edytorski]

    [49]

    kanapos — sofos. [przypis edytorski]

    [50]

    balsiai — garsiai. [przypis edytorski]

    [51]

    velyčiau — mieliau norėčiau. [przypis edytorski]

    [52]

    aniołai — angelai. [przypis edytorski]

    [53]

    domotūras — namisėda. [przypis edytorski]

    [54]

    anioliškos — angeliškos. [przypis edytorski]

    [55]

    žvairuoja — žiūri. [przypis edytorski]

    [56]

    sužieduotiniais — sužadėtiniais. [przypis edytorski]

    [57]

    žabangai — pinklės, spąstai. [przypis edytorski]

    [58]

    įsiteikti — įtikti, patikti. [przypis edytorski]

    [59]

    panie — pone. [przypis edytorski]

    [60]

    švogeris — svainis. [przypis edytorski]

    [61]

    cicho — tyla, tylėkite. [przypis edytorski]

    [62]

    kraitis — nuotakos turtas. [przypis edytorski]

    [63]

    atsidėk ant manęs — pasikliauk manimi. [przypis edytorski]

    [64]

    sopa — skauda. [przypis edytorski]

    [65]

    šoks pagal mano muziką — dabar: pagal mano dudelę. [przypis edytorski]

    Close
    Please wait...