Potrzebujemy Twojej pomocy!

Na stałe wspiera nas 474 czytelników i czytelniczek.

Niestety, minimalną stabilność działania uzyskamy dopiero przy 500 regularnych darczyńców. Dorzucisz się?

Przekaż 1,5%

Przekaż 1,5% podatku na Wolne Lektury KRS 00000 70056
Ufunduj darmowe książki dla tysięcy dzieciaków.
WIĘCEJ

Szacowany czas do końca: -
Antanas Baranauskas, Anykščių šilelis

Spis treści

    1. Gamta: 1 2 3 4 5 6 7 8
    2. Garsai: 1 2
    3. Grybai: 1
    4. Ilgesys: 1 2 3
    5. Istorija: 1
    6. Kvapai: 1
    7. Liūdesys: 1
    8. Medžiai: 1
    9. Miškai: 1 2 3 4 5 6 7 8
    10. Miškas: 1 2
    11. Nuostaba: 1
    12. Padavimas: 1
    13. Paukščiai: 1 2
    14. Praeitis: 1 2
    15. Prisiminimai: 1 2 3 4 5
    16. Puntukas: 1

    Sudabartinta:

    *leksiką, pvz.: jųsų -> jūsų, int -> į, sumįša -> sumiša, įra -> yra, teip -> taip

    *fleksiją, pvz.: vardažodžių dgs. V. (žvėrįs -> žvėrys, patįs -> patys), veiksmažodžių bendraties formos (klausyties -> klausytis)

    *žodžių rašymą kartu ir atskirai, pvz.:

    iš-po -> iš po, dėlto -> dėl to, ištolo -> iš tolo

    *didžiųjų raidžių rašymą, pvz.:

    Kas ten šlama? — o, vėjo papūstas la pelis -> Kas ten šlama? — O, vėjo papūstas lapelis

    Kas ten treška? — o, vilkas: dieną mat ažuodžia -> Kas ten treška? — O, vilkas: dieną mat ažuodžia

    Antanas BaranauskasAnykščių šilelis

    1
    Gamta, Miškai, Nuostaba Kalnai kelmuoti, pakalnės nuplikę!
    Kas jūsų grožei[1] senobinei[2] tikę?[3]
    Kur toj puikybė jūsų pasidėjo?[4]
    Kur ramus jūsų ūžimas nuo vėjo,
    5
    Kai balto miško lapeliai šlamėjo
    Ir senos pušys siūravo, braškėjo?
    Kur jūsų paukščiai, paukšteliai, paukštytės,
    Katrų [5] čilbančių taip ramu klausytis?
    Kur jūsų žvėrys, gyvuliai, žvėreliai?
    10
    Kur žvėrų olos, laužai ir urveliai?
    Visa prapuolę[6] ; tik ant lauko pliko
    Kelios pušelės apykraivės liko!..
    Skujom[7], šakelėm ir šiškoms[8] nuklotą
    Kepina saulė nenaudingą plotą,
    15
    Į kurį žiūrint taip neramu regis:
    Lyg[9] tartum rūmas suiręs, nudegęs,
    Lyg kokio miesto išgriuvus pūstynė[10] ,
    Lyg kokio raisto apsvilus kemsynė[11] !..
    Miškan, būdavo, eini — tai net akį veria;
    20
    Vat taip linksmina dūšią[12] , ažu[13] širdies tveria;
    Kad net, širdžiai apsalus, ne kartą dūmojai[14]:
    Ar miške aš čia stoviu, ar danguj, ar rojuj?!
    Gamta, Miškai, Grybai Kur tik žiūri, vis gražu: žalia, liekna, gryna!
    Kur tik uostai, vis miela: giria nosį trina!
    25
    Kur tik klausai, vis linksma: šlama, ūžia, siaudžia!
    Ką tik jauti, vis ramu: širdį glosto, griaudžia!
    Minkštučiukai samanų patalai ištiesti
    Galvą į save traukia ir liula užliesti.
    Uogienojai kaip rūtos kelmais kelmais želia,
    30
    Juodas, raudonas uogas išsirpusias kelia.
    Ant žalio, rausvo, balkšvo dugnio[15] taškai grybų
    Tarp medžių marguliuoja iš savų sodybų.
    Voveruškų[16] leikelės kur ne kur pro plyšį
    Iš po samanų marškos sarmatlyvai[17] kyši.
    35
    Čia paliepių[18] torielkos[19] po mišką išklotos,
    Čia kiauliabudės pūpso, lyg pievos kimsotos[20] ,
    Čia po eglėm šeimynom sudygę ruduokės[21] ,
    Čia pušyne iš gruodo išauga žaliuokės,
    Čia rausvos, melsvos, pilkos ūmėdės sutūpę, —
    40
    Linksmutės, gražiai auga, niekas joms nerūpi.
    Čia kazlėkai pakrūmėms ant piemenų tako,
    Tartum kupkeliai kniūpšti, kaip Mickevčius sako.
    Čia nemunės[22] iš kelmo, lepšiai tarp alksnyno;
    Čia šalpionai[23] tarp stuobrių dygsta iš skiedyno[24] .
    45
    Čia musmirės raupuotos, veršakiai gleivėti,
    Čia grybai ir šungrybiai vardais nežymėti;
    Anei jų žmonės renka, anei žvėrys graužia,
    Jėg bėgdami par mišką galvijai išlaužia,
    Arba patys savaimi suglebę[25] supūsta. —
    50
    Iš jų trąšos želmenais aplinkom išplūsta.
    O iš visų viršesnis auga baravykas,
    Valig[26] dainuškos žodžių — „grybų pulkaunykas”
    Platus, storas, paspūtęs[27] lyg tartum užklotas
    Ant kieto, drūto koto bliūdas[28] palivotas[29] .
    55
    Greit auga, ilgai esti giminių visokių:
    Paąžuolių, raudonikių ir kitų kitokių.
    Gamta, Medžiai Žali ėgliai[30], kaip kvietkai[31] po dirvonus keri;
    tarpu jų kiškiai guli, kropkos vaikus peri.
    Krūmai, žole barzdoti, kraštais mišką riečia,
    60
    Ir linijos parejos[32] skersai mišką šviečia.
    Alksniai, lepšių sodyba, palaukėms sužėlę,
    Šakoms kekes riešučių lazdynai iškėlę
    Atokaitoj brendina[33] . O karklai po slėnį
    tarp liulančių paversmių pamėgo pavėnę.
    65
    Putinai krauju varva, serbentai po Šlavę[34]
    Ir paliūnėms[35] kur ne kur prieglaudą sau gavę.
    Baltasis miškas kalnais, kaip tik padaboji[36] :
    Čia berželiai kaip meldai[37] Pašlavį[38] apstoję,
    Čia visais lapais dreba epušės nusgandę;
    70
    Kožnoj[39] klaiką nekantrios žalktyčios[40] atrandi.
    Čia ąžuolai ir uosiai prie eglių[41] sustojo,
    Lyg tartum čia žalktienė [42] patį apraudojo,
    Kai pieno putos vietoj kraujo puta plūdo
    Ir su vaikais iš savo motiniško sūdo
    75
    Medžian[43] gailysta[44] virto — pati egle tapo,
    Jaunučiukus aptaisė vaikus rūbais lapo.
    Jieva, gluosna ir blendis, grūšia[45] , obelėlė;
    Savo seserį skundžia liekna sedulėlė.
    Vinkšnos, šaltekšniai, liepai ir nesuskaityti
    80
    Kitokių medžių skyriai tarp jų išsklaistyti.
    Juos tiktai miške augę žmonės tepažįsta;
    Daktarai ir žiniuonys, ką po miškus klysta,
    Jų lapais, jų žievelėm arba šaknia kieta
    Nuo ligų ir padarų gydžia[46] visą svietą[47] .
    85
    O mums, prastiems žmonelėms, tik žiūrėt patogu,
    Kai juos dengia Apveizda[48] žalių lapų stogu;
    Kai kožna burbuolytė išsprogsta, suskyla,
    Kai žiedų varške šakos obelų pražyla,
    Kai pervasar[49] žaliuoja tamsaus šilo šone,
    90
    Kai rudeniop lapeliai geltoni, raudoni,
    Tartum krauju Marčiupio pakalnes aptraukia
    Ir kai pliki stabarai pavasario laukia.
    O pušelės! pušelės tos nesurokuotos!
    Tankios, aukštos ir lieknos, viršūnės kvietkuotos,
    95
    Ir vasarą, ir žiemą kaip rūtos žaliuoja,
    Liemuo liemenį plaka, kaip mendrės siūruoja.
    Už pusvarsčio nesmato[50] — toksai tankumynas!
    Nors nei laužais, nei šiekštom nežugriuvęs[51], grynas;
    Nei šakelės nudžiūvę, nežupynę[52] vietos,
    100
    Pušys aukštos ir lygios, tartum nugenėtos.
    O Gamta, Miškas, Kvapai kvėpimas, jau ką gi! Čia sakais pušelių,
    Čia vėjelis dvelkteli su kvapu žiedelių:
    Jauti pievos dobilą, baltą ir raudoną,
    Jauti ramunes, čėbrus — žoleles dirvonų;
    105
    Jauti iš juodo kapčiaus[53] skruzdėlyno kvapą,
    Ir iš medžių, iš skujų, iš šiškų, iš lapų,
    Vis kitoki kvėpalai: kaip vėjelis dvelksi,
    Kožno karto kitokiu kvapu užsivelgsi.
    Čia samanos su brukniom šileliu užpluko;
    110
    Čia medžio žiedų kvapas — lyg sodas pratrūko.
    Tartum miškas kvėpuoja nelyginant žvėris:
    Savo kvapus po laukus kaip berte pabėręs,
    Laukais, pievoms atgauna. — Viduj pušynėlių
    Jauti sau gražiai kvapą dirvų ir pievelių.
    115
    Ir taip visa sumiša, vėjeliu praskysta,
    Kad nei nosis šių kvapų visų nepažįsta;
    Tik tartum giria, pieva ir laukas sustarę[54] ,
    Iš brangiausių kvėpalų mišinį padarę,
    Dievui ant garbės[55] rūko taip ramiai, taip meiliai,
    120
    Lyg kad skripkuoja[56] , juokias, gieda, verkia gailiai,
    O tie balsai visoki taip krūvon susiaudžia,
    Kad jų skyrium nežymu — o tik širdį griaudžia.
    Gamta, Miškas, Garsai, Paukščiai Ai, siaudžia gražiai miškas, netil kvėpia gardžiai,
    Siaudžia, ūžia ir skamba linksmai, dailiai, skardžiai.
    125
    Vidūnaktyj[57] taip tyku, kad girdi, kaip jaunas
    Lapas arba žiedelis ant šakelių kraunas.
    Girdi, kaip šakom šnibžda medžių kalba šventa,
    Kaip žvaigždelės plevena, gaili rasa krinta.
    Dėl to ir širdyj visos pajautos nutilsta,
    130
    Ramum tykumu malda dūšia dangun[58] kilsta.
    O, kai jau dienai brėkštant rytai šviesa tvinksta,
    Rasos pilnos žolynų žemyn galvos linksta,
    Tada šilas nubunda, visa yra tyla,
    Prasideda pamažu šventa dienos byla.
    135
    Kas ten šlama? — O, vėjo papūstas lapelis,
    Ogi gūštoj nubudęs sujuda paukštelis.
    Kas ten treška? — O, vilkas: dieną mat ažuodžia[59],
    Iš naktinės medžionės par pakrūmes skuodžia.
    Ogi lapė į olą, žąsioką intskandus[60] ,
    140
    Ogi barsiukas bėga, išlindęs iš landos;
    Ogi linksmutė stirna par pušyną striuoksi;
    Ogi pušin iš pušies voverytė liuoksi;
    Ogi mat širmuonėlis ir kiaunė juodoja,
    Ir visoki žvėreliai po mišką ūlioja.
    145
    Kas ten taukši? — O, stuobrį kapoja genelis.
    Kas mekena? — Ogi mat perkūno oželis.
    Kas ten šnibžda? — O, šnypščia iš kelmo piktoja;
    Ogi srove teškena upelė Šventoja.
    Kas ten kalbas? — O, žąsys paupėj gagena;
    150
    Ogi mat lizde starkus pamiškėj klegena;
    Ogi antys „pry! pry! pry!” priskridę į liūną;
    Ogi kukutys[61] klausia savo pačią[62] , sūnų:
    „Ką, ką, ką jums atnešti? Ką jūs kalbat niekus?
    Ką, ką, ką, ką? Ar grūdus? Ar musias? Ar sliekus?”
    155
    Ogi mat gegutėlė dairos ir kėtojas:
    Čia kūkuodama verkia, čia juokias kvatojas.
    Gamta, Garsai, Paukščiai Skamba tik skamba miškas: čia volungė Jieva
    Trotina:[63] „Jieva, Jieva! Neganyk po pievą!”
    Čia paupėj „ri-u! ri-u! ri-u!” tilvikas[64] sušuko,
    160
    Čia vėl balsų visokių lyg trūkte pratrūko.
    Vis kitoki balseliai, vis kitokios bylos:
    Dagiliai,[65] pečialandos, strazdeliai, čyžylos,
    Kėkštai, šarkos ir kitos, vis saviškai[66] gieda:
    Tuoj juokias, tuoj vaitoja, o tuoj niekus klieda.
    165
    O už visus viršesnis lakštingalės balsas:
    Pilnas, skardus, griaudingas ir, taip sakyt, skalsus:
    Skamba, ūžia par krūmus ir vis kitaip mainos,
    Ir vis dūšion įsminga lyg Lietuvos dainos.
    Tie visoki balseliai taip krūvon suplaukia,
    170
    Tartum kožnas lapelis čiulba, kliauga, šaukia,
    Ir sutartinę taiso, ir taip gražiai dera:
    Siaudžia tik tartum siaudžia — rentavimo[67] nėra;
    Anei tų balsų ausis skyrium nepažįsta,
    Lyg, kad ant žalios pievos žolynai pražysta,
    175
    Ir visoki žiedeliai taip tarp savęs pinas, —
    Kad iš tolo tik regis gražus margumynas.
    Gamta, Miškai, Prisiminimai, Ilgesys Ai, būdavo, būdavo iš mūsų šilelio
    Didžiausio patogumo, gražaus ramumėlio!
    O tas visas ramumas po lietuvių dūšias,
    180
    Lyg lygumoj vėjelis po žoleles trąšias,
    Plaukydamas lingavo, tamsiom vilniom tvino,
    Dažnai miške lietuvis, ko verkia, nežino.
    O tik junta dažniausiai, kad širdis neskaudžia,
    O tik pilna pajautų labai ramiai griaudžia;
    185
    Ir lyg rasos žemčiūgais[68] gausiai atgaivinta,
    Ir lyg rasa par veidą ašarėlės krinta.
    Paskum ilgai krūtinėj šilelis kvėpuoja;
    Atsidusus krūtinė lyg giria linguoja.
    Lyg tarytum ramumas taip dūšion įslinko,
    190
    Kad net dūšia kaip varpa pribrendus nulinko.
    Iš to, matai, ašaros ir atsidusimas,
    Iš to šventos pajautos, iš to giesmės imas.
    Dabar visa prapuolę… Tik ant lauko pliko
    Kelios kreivos, nuskurdę pušelytės liko…
    195
    Gamta, Prisiminimai Jei ant šio išsvilusio po kalnus lydimo
    taip daug širdyj išželia ramaus atminimo:
    Tartum kelmai supuvę atgyja, žaliuoja,
    Suspynusias[69] viršūnes vėjas plevėsuoja;
    Tartum pliki, išdegę dirvonai šiškuoti
    200
    Pasipučia samanom, nuo grybų taškuoti;
    Tartum iš tarpu[70] puirių[71] tokie kvapai kilo,
    Lyg giria pratrūksta ar pučia iš šilo;
    Tartum visa sušlamo, sučilbo, supyško,
    Lyg dienai brėkštant viduj paniūrusio miško;
    205
    Jei ant šių plikų plotų, kai mislis[72] ažlyja,
    Paminklais ažvaisytas šilelis atgyja, —
    Tai kokio bebūdavo iš seno šilelio
    Meilingo atminimo, gražaus ramumėlio,
    Kai šie plotai apžėlę, apgriūti, aptemę
    210
    Matydavo kelmuotą apylinkėj žemę;
    Kai stuobriai, sieksniais drūti, amžiais įrietėję[73] ,
    Valig kalbos senelių, parėjos kyšėję;
    Iš kurių žymu buvę, kad girių čia snausta,
    Tankus iš viršaus stogas viršūnėm suausta,
    215
    Ir netil pulkais meškos[74] ir šernai perėta,
    Bet tankumos' tarp raistų ir žėbriai[75] turėta!
    O kur dabar šilelis, buvę miškai šventi,
    Kažin kodėl senobėj visiškai išskinti.
    Maž ir vierą[76] įvedęs Jagiela[77] išskynė,
    220
    Kad jau nebetarnautų dievaičiams tėvynė.
    Paskum po šias pakalnes, ant seno stuobryno
    Buvę pušys suaugę nuo metų šimtyno:
    Tankios, aukštos, lygutės, geltonos kaip žvakės;
    Viršūnės esą ūžė ir liemenys plakės.
    225
    Miškai, Prisiminimai Dar atmeną seneliai po šituos smėlynus
    Senobių palikimo gražius ąžuolynus.
    Liekni augę kaip mendrės, žaliavę kaip rūtos,
    Šaknys, liemenys, šakos ir viršūnės drūtos.
    Švęsti Lietuvos medžiai nejautę nuogalio:
    230
    Rausvasai žiemos lapas sulaukdavęs žalio.
    Žili buvę kaip seniai, samanoms apaugę,
    Stiprūs[78] buvę ir stambūs[79] kaip vyrai suaugę,
    O viežlyvi[80] ir gražųs kaip mūsų jaunimas.
    Paskui ilgai šiurpsojęs stuobriuotas lydimas.
    235
    Padavimas, Puntukas Nuo Puntuko lig Šlavei ąžuolų daugybę
    Laikę žmonės lyg kokią didžią šventenybę.
    Gyvendami vienybėj, dievaičiams įtikę,
    Kurie daugel paminklų po miškus palikę.
    Nešęs velnias akmenį didumo kaip gryčios
    240
    Ir sudaužyt norėjęs Anykščių bažnyčios
    Arba ažuverst[81] upės; bet, kaip tik išvydęs
    Ąžuolyną pašvęstą, ir gaidys pragydęs:
    Tuoj iš nagų paleidęs ir smėlin įmušęs:
    Net žemė sudrebėjus, senos griuvę pušys.
    245
    Paskum ant jo lietuviai dovanas kūrenę,
    Kad juos dievai apsaugo ir dengia, ir peni.
    Ir šiuos' čėsuos'[82] , nors žemė arklais nugaląsta,
    Daug Puntuke ąžuolo kelmų tebepūsta.
    O dar dujen prie kelio[83] dabar tebestovi;
    250
    Viršūnės dar žaliuoja, nors jau šakos džiovi.
    Šėnavoja juos žmonės, nei ratais netranko:
    Tūlas, ligos suspaustas iš įžodžio[84] lanko.
    Miškai, Praeitis, Prisiminimai Po lygumas ir slėnius traukęsis liepynas,
    Kai kur gojais apžėlęs, kai kur viškai grynas.
    255
    Boluodavęs pervasar gelsvu žiedų pienu,
    Ūždavęs bičių spiečiais, dvelkęs medum vienu;
    Ir visiems žmonėms meilus ir patogus buvęs,
    Ir laimėtinas visas kaip tikras lietuvis,
    Žiedais bites penėjęs, saldų medų daręs.
    260
    Ligas visas lietuvių su prakaitu varęs,
    Ronas su brazdais gydęs, vočių[85] traukęs ugnį;
    Iš liemenio dėl staunių ir lentas, ir dugnį,
    Iš karnų [86] davęs vyžas dėl mūsų autuvo.
    Ir nei šakelės esą dykai nepražuvo:
    265
    Dirbę karbijas, lankus arba tvėrę tvoras,
    Nuo šaknies lig viršūnei buvęs visas doras.
    Kai kur skroblynai buvę, bet skroblius [87] išnyko,
    Tik skroblinės torielkos dar kur ne kur liko.
    Kai kur buvę visokių, gan navatnų [88] medžių:
    270
    Ir su žiedais skujuotų, lapuotų bežiedžių;
    Tropnais[89] vardais žiniuonys tuos medžius vadinę,
    Visus auklėję žmonės, ne visus pažinę.
    Tai toks miškas traukęsis per Lietuvos žemę;
    Visi plotai žaliavę pavėne aptemę;
    275
    Visos buvę viršūnės vienybėn suspynę,
    Kaip lietuvninkų širdys į vieną tėvynę.
    O lietuviai su medžiais vis zgadoj[90] gyvenę,
    Jaunystėj pasižinę[91] ir draugėj pasenę.
    Lietuvninkas po urvus sausus laužus kūręs.
    280
    Ne lentinės, iš šakų buvę pintos durys.
    Ir nei vieno liemenio lietuviai nekirtę,
    Jėg tik stuobriai papuvę savaimi išvirtę,
    Nes ir miškas lietuvį, kaip tiktai galėjęs,
    Taip visados raminęs, visados mylėjęs:
    285
    Žvėrims, paukščiais ir vaisiais dengęs ir penėjęs,
    Ir neprietelių mušti griūdamas padėjęs;
    Sunkioj dienoj duodavęs slaptus nuo baisybių,
    Liūdnoj dienoj paveikslą visokių ramybių,
    Linksmoj dienoj daugumą visokių gražybių,
    290
    Kožnam mete dėl kožno — visokių gerybių.
    Miškai, Istorija Sunkios dienos atėję, žmonės badu mirę,
    Samanas duonon kepę, žieves sriubon virę.
    taip žmoneles, iš bado žievėm papenėtus,
    Kad užtiksianti pavietris! — ir labai pakrėtus.
    295
    Miškas žmonių pasgailęs[92] , rasa apsiverkęs,
    Aukštas savo viršūnes debesin įmerkęs
    Ir sušukęs: „Broliukai, ginkitės nuo bado!
    Palaiminta toj ranka, kur[93] kirvį išrado!”
    Su ašarom pirmieji truputį praskynę,
    300
    Vaitodami jų vaikai taip gynę tėvynę;
    Dūsaudami anūkai tuos miškus aikvoję,
    Proanūkiai vežimais miestelin vežioję:
    Po keturias dešimtis vežimų pardavę,
    Džiaugdavęsi, ant dienos po muštinį [94] gavę.
    305
    Medžiai mat iš daugybės visiškai atpigę.
    Ir taip ilgai aikvoję, net kolei [95] pristigę:
    O tai vis dėl arielkos daugiausia išlaidę:
    Visi buvę kaip žydų šeimyna, pasleidę[96] .
    Miškai, Prisiminimai, Praeitis, Ilgesys Tai mat mūsų tėveliai miškų neberadę
    310
    Ir tarp savęs kaip broliai visi susižadę —
    Ažlaist[97] dirvas šileliui. Mat miško pasilgę,
    Dažnai savo blakstienas ašarom suvilgę,
    Žiūrėdami į kelmus. Mat lietuvių dūšios,
    Senais miškais penėtos, viduj miško trąšios;
    315
    Plikuose plotuose, be miško, lyg tartum apkursta,
    Tartum džiūsta nuo saulės ir palengvėl skursta.
    Nors jau dabar lietuvis plikuos plotuos gimsta,
    Giesmėj mišką užgirdęs, be jo neberimsta.
    Senų miškai mylėta, tūlon giesmėn dėta:
    320
    Mūsų tėvelių visos tos giesmės mokėta.
    Tai mat miško pasilgę auklėjo šilelį:
    Kasdien apvaikštinėjo kožną pakraštėlį
    Ir priūgdę kaip meldo gražiausio pušyno,
    Jaunas širdis ir dūšias vaikelių ramino.
    325
    Ir saugojo kasdiena kaip didžiausio labo:
    Netil medžio, — nelaužė nei mažiausio žabo.
    Džiaugės Anykščiai, džiaugės, į šilą žiūrėjo,
    Svetimuos[98] miškuos malkų pirktų važinėjo.
    Atvažiavo kučmeistras[99] , šilą apžiūrėjo,
    330
    Ravus ant kelių kasė, liesvinčius padėjo,
    Ir paganią[100] ažgynė[101], ir grybaut ažgynė;
    Slapta pardavinėjo ir per naktis skynė;
    Vyresnybei melavo; o žmonėms, kai verkė,
    Nasrus kamšė kulokais[102], kraujo klanan merkė
    335
    Ir kasmetai Anykščius miško kuoptų varė.
    Išpūstėjęs iš činto[103] , zasiekus[104] padarė…
    Miškai, Ilgesys, Liūdesys Ir liko šitie kalnai pliki ir kelmuoti
    Aplaistyti ašarom, giesme apdainuoti.
    Ir giesmė nepabaigta: kai širdis susopo,
    340
    Ant dūšios labai sunku ir neramu tapo[105].
    Mat toj pati galybė, ką miškus sugraužė,
    Širdį, dūšią apgriuvo… ir giesmę nulaužė.

    1858 ir 1859 m. Anykščiuose.

    Przypisy

    [1]

    grožei — dabar: grožiui. [przypis edytorski]

    [2]

    senobinei — senovinei. [przypis edytorski]

    [3]

    tikę — atsitikę, atsitiko. [przypis edytorski]

    [4]

    pasidėjo — dingo. [przypis edytorski]

    [5]

    Katrų — kurių. [przypis edytorski]

    [6]

    prapuolę — dingę. [przypis edytorski]

    [7]

    skujom — spygliais. [przypis redakcyjny]

    [8]

    šiškoms — žem. kankorėžiai. [przypis redakcyjny]

    [9]

    lyg — lyg (lygu, lygiai) ir lig (lik, liki, iki) rytiečiai neskiria, jie taria visuomet lyg. [przypis redakcyjny]

    [10]

    pūstynė — dykuma. [przypis edytorski]

    [11]

    kemsynė — kemsynas, kemsų riaugusi vieta. [przypis edytorski]

    [12]

    dūšią — sielą. [przypis edytorski]

    [13]

    ažu — dabar: už. [przypis edytorski]

    [14]

    dūmojai — galvojai. [przypis redakcyjny]

    [15]

    dugnio — dugno. [przypis edytorski]

    [16]

    Voveruškų — voveraičių. [przypis edytorski]

    [17]

    sarmatlyvai — droviai, nedrąsiai. [przypis edytorski]

    [18]

    paliepių — lakštabudžių šeimos valgomas grybas. [przypis edytorski]

    [19]

    torielkos — lėkšė, čia: daug, gausu. [przypis edytorski]

    [20]

    kimsotos — dabar: kemsotas, su kemsais. [przypis edytorski]

    [21]

    ruduokės — rudmėsė, grybų rūšis. [przypis edytorski]

    [22]

    nemunės — kelmutis, grybų rūšis. [przypis edytorski]

    [23]

    šalpionai — pievagrybiai, mėšlagrybiai (dirvagrybių giminiečiai). [przypis redakcyjny]

    [24]

    skiedyno — vieta, kur daug skiedrų, kur kapojamos malkos. [przypis edytorski]

    [25]

    suglebę — praradę standumą. [przypis edytorski]

    [26]

    Valig — sulig. [przypis edytorski]

    [27]

    paspūtęs — pasipūtęs. [przypis edytorski]

    [28]

    bliūdas — indas. [przypis edytorski]

    [29]

    palivotas — glazūruotas. [przypis edytorski]

    [30]

    ėglius — kadugys,kadagys. [przypis redakcyjny]

    [31]

    kvietkai — gėlės. [przypis edytorski]

    [32]

    parėjau — perdėm,kiaurai. [przypis redakcyjny]

    [33]

    brendina — brandina, nokina. [przypis edytorski]

    [34]

    Šlavę — upė Anykščių r. [przypis edytorski]

    [35]

    paliūnėms — po pelkėtas pievas. [przypis edytorski]

    [36]

    padaboji — apsaugo. [przypis edytorski]

    [37]

    meldai — vilskvinių šeimos augalas. [przypis edytorski]

    [38]

    Pašlavį — slėnis palei Šlavės upę. [przypis edytorski]

    [39]

    Kožnoj — kiekvienoje. [przypis edytorski]

    [40]

    žalktyčios — žaltyčios, žalčio duktės. [przypis edytorski]

    [41]

    prie eglių — An. „prie eglėm”. [przypis redakcyjny]

    [42]

    žalktienė — žaltienė, žalčio patelė. [przypis edytorski]

    [43]

    Medžian — dabar: medžiu. [przypis edytorski]

    [44]

    gailysta — gailesys, gailestis. [przypis edytorski]

    [45]

    grūšia — kriaušė. [przypis edytorski]

    [46]

    gydžia — gydo. [przypis redakcyjny]

    [47]

    svietą — pasaulį. [przypis edytorski]

    [48]

    Apveizda — šventė penktą sekmadienį po Velykų. [przypis edytorski]

    [49]

    pervasar — vasarą. [przypis edytorski]

    [50]

    nesmato — nesimato. [przypis edytorski]

    [51]

    nežugriuvęs — neužgriu- vęs. [przypis redakcyjny]

    [52]

    nežupynę — neužpynę. [przypis redakcyjny]

    [53]

    kapčius — sukastas žemės kauburys (kaupas). [przypis edytorski]

    [54]

    sustarę — susitarę. [przypis edytorski]

    [55]

    Dievui ant garbės — Dievo garbei. [przypis edytorski]

    [56]

    skripkuoja — griežia smuiku. [przypis edytorski]

    [57]

    vidunaktis — vidurnaktis, vidunaktis. [przypis redakcyjny]

    [58]

    dangun — į dangų. [przypis edytorski]

    [59]

    ažuodžia — užuodžia. [przypis redakcyjny]

    [60]

    intskandus — įsikandus. [przypis edytorski]

    [61]

    kukutys — kukutis, kukučių šeimos paukštis. [przypis edytorski]

    [62]

    pačią — žmoną, čia: patelę. [przypis edytorski]

    [63]

    Trotina — erzina. [przypis edytorski]

    [64]

    tilvikas — karvelių šeimos paukštis ilgu snapu. [przypis edytorski]

    [65]

    Dagiliai — miškiniai skudučiai. [przypis edytorski]

    [66]

    saviškai — savaip. [przypis edytorski]

    [67]

    rentavimo — plg. rentauti — išmintingai, protingai, kaip senam kalbėti. [przypis edytorski]

    [68]

    žemčiūgais — perlais. [przypis edytorski]

    [69]

    Suspynusias — sisupynusias. [przypis edytorski]

    [70]

    tarpu — tarp. [przypis edytorski]

    [71]

    puiris — supuvusio medžio galas. [przypis edytorski]

    [72]

    mislyti — mintis. [przypis redakcyjny]

    [73]

    įrietėję — sukietėję. [przypis edytorski]

    [74]

    meška — lokys. [przypis redakcyjny]

    [75]

    žėbriai — stumbrai. [przypis edytorski]

    [76]

    vierą — tikėjimą. [przypis edytorski]

    [77]

    Jagiela — Jogaila. [przypis redakcyjny]

    [78]

    stipras (ryt.) — stiprus. [przypis redakcyjny]

    [79]

    stambus — (kitur) standus, čia: stambus, nerupus, nesmulkus). [przypis redakcyjny]

    [80]

    viežlyva — padorus. [przypis redakcyjny]

    [81]

    ažuverst — užversti. [przypis edytorski]

    [82]

    šiuos' čėsuos' — šiais laikais. [przypis edytorski]

    [83]

    prie kelio — Anykšt. „priekeliui”. [przypis redakcyjny]

    [84]

    įžodžio — įžado, priesaikos. [przypis edytorski]

    [85]

    votis — skaudulys. [przypis edytorski]

    [86]

    karna — liepos apatinė žievė. [przypis edytorski]

    [87]

    skroblius — skroblas, beržinių šeimos medis. [przypis edytorski]

    [88]

    navatnų — keistų. [przypis edytorski]

    [89]

    Tropnais — tinkamais. [przypis edytorski]

    [90]

    zgadoj — taikoje. [przypis edytorski]

    [91]

    pasižinę — pažinę vienas kitą. [przypis edytorski]

    [92]

    pasgailęs — pasigailęs. [przypis edytorski]

    [93]

    kur — AnykŠt. „ką”. [przypis redakcyjny]

    [94]

    muštinis — senovės sidabrinis ar auksinis pinigas. [przypis edytorski]

    [95]

    kolei — kol. [przypis edytorski]

    [96]

    pasleidę — pasileidę. [przypis edytorski]

    [97]

    Ažlaist — užleisti. [przypis edytorski]

    [98]

    svetimuos' miškuos' — etimuosna miškuosna. [przypis redakcyjny]

    [99]

    kučmeistras — vyresnysis miško prievaizdas. [przypis edytorski]

    [100]

    paganią — ganiava, ganykla. [przypis edytorski]

    [101]

    ažgynė — uždraudė. [przypis edytorski]

    [102]

    kulokas — kumščia. [przypis redakcyjny]

    [103]

    činto — čiuntas, skutas, gabalas. [przypis edytorski]

    [104]

    zasiekus — iškirtimus. [przypis edytorski]

    [105]

    tapo — žodį „tapo” Anykštėnai taria „topo”(o pusilgė, ne tokia, kaip žodyje „susopo”). [przypis redakcyjny]

    x