Wesprzyj Wolne Lektury 1,5% podatku — to nic nie kosztuje! Wpisz KRS 00000 70056 i nazwę fundacji Wolne Lektury do deklaracji podatkowej. Masz czas tylko do końca kwietnia :)

Przekaż 1,5%

Przekaż 1,5% podatku na Wolne Lektury KRS 00000 70056
Ufunduj darmowe książki dla tysięcy dzieciaków.
WIĘCEJ

Szacowany czas do końca: -
Maria Konopnicka, [Joja karan pats karalius...]

Spis treści

      Sudabartinta:

      * fleksją, pvz.: vardažodžių dgs. V. formas (šiurkštųs -> šiurkštūs, jųs -> jūs);
      *leksiką, pvz.: triubos -> triūbos;
      * žodžių rašymą kartu ir atskirai, pvz.: ištolo -> iš tolo, išvieno -> iš vieno.

      Marija Konopnicka[Joja karan pats karalius…]tłum. Vincas Kudirkas

      I.

      1
      Joja karan pats karalius:
      Žvengia žirgas, kasa žemę,
      Triūbos skardžiai aida ore —
      Garbę ir guodonę[1] lemia.
      5
      Ein Jonužis į tą karą:
      Šiurkštūs vėjai staugti ima,
      Ūžia, ošia žalios girios —
      Liūdną lemia tai likimą.
      Praded kovą, švilpia kulkos,
      10
      Lygumoj kareiviai spinta.
      Kaip liūtai karaliai imas,
      O tyliai Jonužiai krinta.
      Grįžt karalius apgalėjęs,
      Žirgą jo nišlaiko tarnas
      15
      Miršta pažeistas Jonužis —
      Jau aplink jį suka varnas.
      Su varpais sutink karalių,
      Pokilius visur jam ruošia,
      Kvietkomis iškloja kelią,
      20
      Vainiku jo galvą puošia.
      O Jonužį kad lydėjo,
      Verkė giminės, matutė…
      Tik javai liūdnai lingavo,
      Tik raiba kukau gegutė.

      II.

      25
      Dievuli mano, ko gi tu leidi
      Šaltąją rasą,
      Matydams mane bado prispaustą,
      Nuogą ir basą?
      Ar nepakanka, kad žmogus verkia
      30
      Čia ant žemelės,
      Sidabro tartum ašaras lieja,
      Lyg tos naktelės?

      *

      O kad tiktai aš tyčia nueičiau
      Laukan mūs tyrą
      35
      Ir suskaityčiau[2], kiek ten ant dirvų
      Ašarų byra…
      Iš tokių sėklų tai baisu būtų
      Pasėlį pjauti:
      Visi juk pėdai būtų raudom —
      40
      Kraujo įšplauti.

      *

      Sulauksim rytą spindulius karštus
      Saulės šviesiosios —
      Sugers jie visą rasą nuo dirvų,
      Pievos žaliosios.
      45
      O kad galėtų ašarų mūsų
      Jūrės išsekti,
      Tam, Dieve mielas, visa pasaulė
      Reiktų uždegti.

      III.

      Trys takai iš buto eina
      50
      Ten, kur lemia žmogui dalį:
      Viens tiesiog per slenkstį veda,
      Kur laukelį dirb begalį
      Kits — po kairei, kur iš tolo
      Karčiama marga vilioja;
      55
      Trečias — ant kapų, kur guli
      Gentys, žemėms užsikloję.

      *

      Ant to pirmo darbininkų
      Prakaitas į rasą virto.
      Ant to antro vaiks nudriskęs
      60
      Juokiasi iš tėvo girto.
      O ant trečio kapo stovi
      Įkasti juodi kryželiai,
      Rytmečiais žiogai ten čirškia,
      Verkia ten balti berželiai.

      *

      65
      Tais tiktai takais sermėgiai
      Per vargus, išblyškę, breda.
      Kas gi jiems parodys taką,
      Kurs į dvasios svietą veda?

      IV.

      Daug gražių žvaigždelių
      70
      Danguje ten spiečia.
      Nemanyk, varguoli,
      Kad tai tau jos šviečia.
      Ta, kur aiškiai žiba
      Viršumi pušyno,
      75
      Lyg saulelės sklypas —
      Pono, mūs kaimyno.
      Šitoji auksinė,
      Kur tenai iš šono
      Ant upelio spingso —
      80
      Kunigo klebono.
      Štai, štai trečioji,
      Ta pasidabruota,
      Kur tarytum mirksi —
      Vargamistrai duota.
      85
      Mat visi žvaigždelėms
      Pasigirti gali,
      Tau tiktai netenka,
      Vargdieni — bedali!
      Kitąsyk žvaigždes juk
      90
      Dievas iš malonės
      Uždegė mat lygiai,
      Pasakoja žmonės.
      Ponų ne varguolių
      Nieks tad neregėjo
      95
      Ir kiekviens paskirtą
      Žvaigždę sau turėjo,
      Kad suspaudė skurdas
      Žmogų neturtingą,
      Skyrė sau žvaigždynai
      100
      Kelia ypatingą:
      Ponų vis da žiba,
      O žmonių išmirę —
      Ašaromis tapę…
      Į laukus subirę.

      V.

      105
      Žagrę į ranka tas tik teima,
      Kas numylėjęs žemę tą juodą,
      Žino, kaip gilų arti arimą,
      Kas šaltai rasai nepasiduoda,
      Kas laukų žino kalbos posmus —
      110
      Ašaras ir skausmus.
      Tas tik akėčias traukti tegali,
      Jau išbandytas ant tų kalnelių,
      Kas yr vargingą perspėjęs dalį
      Šitų sermėgių mūsų žmonelių,
      115
      Kas, kaipo brolis, išties rankas
      Į pirtis jų menkas.
      Tam tiktai tinka dalgis iš dieno,
      Ateityje kas tikis kirtimo,
      Kas tylią naktį laukia iš vieno,
      120
      Užtekant aušrą, dvasios kvepimo,
      Kas jau ne kardo — norago šauk.
      Jūs, atšalėliai, lauk!

      Przypisy

      [1]

      guodonė — pagarba. [przypis edytorski]

      [2]

      suskaityčiau — čia: suskaičiuočiau. [przypis edytorski]

      x