Ragana, Šatrijos
Vincas Stonis
Bogdziewicz, Monika
Niedziałkowska, Marta
Dug, Katarzyna
Fundacja Nowoczesna Polska
Modernizm
Epika
Powieść
Utwór powstał w ramach konkursu ,,Współpraca w dziedzinie dyplomacji publicznej 2013", realizowanego za pośrednictwem MSZ RP w roki 2013. Zezwala się na dowolne wykorzystanie utworu, pod warunkiem zachowania ww. informacji, w tym informacji o stosowanej licencji, o posiadaczach praw oraz o konkursie ,,Współpraca w dziedzinie dyplomacji publicznej 2013". Publikacja wyraża jedynie poglądy autora i nie może byc utożsamiana z oficjalnym stanowiskiem Ministerstwa Spraw Zagranicznych RP. Publikacija parengta įgyvendinant projektą ,,Wolne Lektury" (http://wolnelektury.pl). Skaitmeninė reprodukcija padaryta Fondo ,,Nowoczesna Polska"/Lietuvos kultūros paveldo --- virtualioje erdvėje (http://www.epaveldas.lt), pasitelkiant egzempliorių iš bibliotekos kolekcijos. Veikalas sukurtas konkurso, įgyvendinamo 2013 m. bendradarbiaujant su Lenkijos Respublikos
Užsienio reikalų ministerija --- ,,Bendradarbiavimas viešosios diplomatijos srityje 2013"
(,,Współpraca w dziedzinie dyplomacji publicznej 2013") ribose. Leidžiama laisvai naudoti
veikalą, su sąlyga, jog bus išsaugota aukščiau pateikta informacija, taip pat informacija apie taikomą licenciją, teisės turėtojus bei konkursą. Publikacija išreiškia tik autoriaus pažiūras, todėl negali būti tapatinama su oficialiomis Lenkijos Respublikos Užsienio reikalų ministerijos pažiūromis.
http://wolnelektury.pl/katalog/lektura/satrijos-ragana-vincas-stonis
http://www.epaveldas.lt/vbspi/biDetails.do?biRecordId=29089
Šatrijos Ragana, Vincas Stonis, [Vilnius, ,,Vilniaus žinių" knygynas], 1906.
Domena publiczna - Šatrijos Ragana zm. 1930.
2001
xml
text
text
2013-09-17
lit
http://redakcja.wolnelektury.pl/media/cover/image/5580.jpg
william.neuheisel@Flickr, CC BY 2.0
http://redakcja.wolnelektury.pl/cover/image/5580
http://wolnelektury.pl/media/book/pdf/satrijos-ragana-vincas-stonis.pdf
ISBN-978-83-288-0786-0
ISBN
application/pdf
https://wolnelektury.pl/katalog/lektura/satrijos-ragana-vincas-stonis.html
ISBN-978-83-288-1764-7
ISBN
text/html
http://wolnelektury.pl/media/book/txt/satrijos-ragana-vincas-stonis.txt
ISBN-978-83-288-2719-6
ISBN
text/plain
http://wolnelektury.pl/media/book/epub/satrijos-ragana-vincas-stonis.epub
ISBN-978-83-288-3782-9
ISBN
application/epub+zip
http://wolnelektury.pl/media/book/mobi/satrijos-ragana-vincas-stonis.mobi
ISBN-978-83-288-4868-9
ISBN
application/x-mobipocket-ebook
Vincas Stonis to jedna z najsłynniejszych powieści pisarki, przedstawiająca prawdziwą szkołę męskości, jaką musiał przejść tytułowy bohater.
Gospodarka, rodzina, kształcenie się --- po wyjeździe ojca do Ameryki Vincas musiał dźwigać na swych barkach wszystko. Lecz nawet trudności, z jakimi się zetknął, nie pozbawiły go uczuć głęboko żywionych do ojca, rodzeństwa i ojczyzny, którą nazywał swą drugą matką. Wierność własnym ideałom, ojczyźnie nie tylko czyni Vincasa dorosłym mężczyzną, lecz sprowadza z powrotem do ojczyzny też i jego ojca.
Sudabartinta:
* leksiką, pvz.: tesėsi -> tęsėsi, keliatas -> keletas, motyna -> motina
* fleksiją, pvz.: veiksmažodžių bendraties formas (darbuoties -> darbuotis), prieveiksmių formas (šale -> šalia)
* žodžių rašymą kartu ir atskirai, pvz.: tur būt -> turbūt, kitą syk -> kitąsyk
* joto rašymą, pvz.: biauru -> bjauru, piauti -> pjauti
* dusliųjų priebalsių rašymą, pvz: atsisėzdavo ->atsisėsdavo, guozdamas -> guosdamas
* skardžiųjų priebalsių rašymą, pvz: milštuvė –>milžtuvė
* skyrybą, pvz.:
Na, Vinceli, --- tarė vieną syki tėvas, --- tu dabar pasiliksi visas ūkininkas. -> Na, Vinceli --- tarė vieną syki tėvas --- tu dabar pasiliksi visas ūkininkas.
* didžiųjų raidžių rašymą, pvz.:
E, niekas! pamatysi (...) -> E, niekas! Pamatysi (...)
Šatrijos Ragana
Vincas Stonis
I
Labai gražioje vietoje stovėjo Žalakių sodžia. Iš
vienos pusės tekėjo Ventos upė, apaugusi karklynais,
kaip kokiu žaliu vainiku; iš antros stoksojo tamsus
ir platus miškas; toliaus tęsėsi laukai, dar toliaus ---
lygios žaliuojančios pievos.
Gamta, Sodžius, Šeima, Ramybė
Sodžios gale buvo Juozapo Stonio troba. Stovėjo
ji toliaus nuo kelio, ant kalnelio. Nedidelė, pajuodavusiu stogu ir žemu kaminu, iš vienos pusės turėjo mažą sodnelį, aptvertą virbų tvora, kuriame
augo keletas obelų; po langais žydėjo raudonos rožikės ir geltoni gvazdikai, žaliavo paikiospaikas --- prastas. rūtelės;
prieš trobas stovėjo svirnelis, šalyje, tarp svirno ir
trobos --- senos katės; iš antrosios mažo kiemelio šalies, prie vartų, buvo šulinys ilga svirtimi. Troboje iš priemenės po kairę buvo vienas kambarėlis, paskui --- antras, mažesnis; po dešinę buvo
gana didelė kamara, prikrauta visokių baldų. Kaip
kiemas, taip ir trobos buvo švarios ir sutvarkytos.
Surūkusios sienos išlipytos popieriais ir apkabintos
šventųjų paveikslais, asla iššluota, stalas baltai nušveistas, ant žemų langelių stovėjo puodžiukai su
žolynėliais, tarp jų --- kryželis. Matyti buvo tuojan,
jog tos trobos šeimininkė ne tinginė. Ir iš tikro,
Stonis ir Stonienė visų buvo giriami už savo darbštumą. Turėjo juodu ketvertą vaikų: mažiausioji
mergelė dar nei žąsų negalėjo paganyti, vyriausiasis
sūnus, Vincukas, baigė jau tryliktus metus. Su tuo
nebuvo bėdos tėvams, Šįmet jau ne tik po namus
padėdavo, bet net uždirbdavo, ganydamas sodžios
karves. Įstabus tat buvo vaikas: darbštus ir išmintingas, kaip senis. Ant ūkio galva pramušta. Vasarą ganydamas tai karves, tai kiaules, neturėjo
laiko padėti tėvui lauko darbuose, užtat pavasarį,
kol dar visi gyvuliai tebestovėjo tvartuose, jis būdavo kaip pririštas prie tėvo. Einant tėvui į lauką
su žambiu, eina ir jis kartu, ir prašo, kad duotų
jam nors trupučiuką paarėti. Žinoma, arimas buvo
menkas, mažos jo rankelės negalėjo dar gerai suvaldyti sunkaus žambio. Tėvas juokėsi, jisai gi,
žiūrėdamas į savo kreivą vagą, nuliūdęs tardavo
:
--- Ak, Dievuliau! Negaliu taip, kaip tėvelis!
Bet tuojau vėl palinksmėjęs pridurdavo:
--- E, niekas! Pamatysi, tėveli, kaip aš gerai
arsiu kitąmet! Išaugsiu gerokai per žiemą ir pamatysi! Ar matei, kaip aš augu? Kur mama Užgavėnėms pasiuvo apsiaustėlį, jau man strugas! Ar
matei?!
--- Mačiau, mačiau, kaipgi! --- juokėsi tėvas ---
Oho! kitąmet jau tu pats viską suarsi, ką? Man
nebereikės vargti!
Užtat koks džiaugsmas buvo išėjus tėvui akėti!
Su akėčiomis lengviau galėjo Vincukas apsieiti; turėdamas tvirtai vadžias ėjo plačiais žingsniais, kaip tėvas, šaukdamas ant arklio.
--- Bėruk, kur eini! Aš tau parodysiu!
Žiemą
Šeima, Ramybė, Džiaugsmas
padėdavo tėvui šerti arklį ir karvę,
varydavo gyvulius girdyti. Kada tėvas pasisamdė
vežti aktainiusaktainis --- ko nors aštuntadalis. iš dvaro miško, jisai užsivilkęs kailiniukus, užsimovęs ant galvos veltinę kepurę, ant
rankų --- storas, dideles pirštines, važiuodavo kartu
į mišką; ten padėdavo tėvui sukrauti medžius, paskui gi atsisėsdavo ant rogių ir tėvas duodavo jam
vežti, pats eidamas pėsčias šalia. Užėjus dideliam speigui, tėvas nebeimdavo jo į mišką. Liūdnas
būdavo tada Vincukas, bet ne labiausiai: tėvui išvažiavus pats atidirbdavo visus jo darbus namie.
Taip besidarbuodamas gijo daug viekoviekas --- jėgos., buvo daug
tvirtesnis už visus kitus savo amžiaus vaikus.
Užtatai tėvai negalėjo juo atsidžiaugti. Dažnai
tėvas, glostydamas jam galvą, sakydavo:
--- Mano Vincelis ūkininkas! Dirba, kaip vyras? Jau mažne už berną gali eiti!
Vincukas raudo iš džiaugsmo ir bučiavo tėvui
į ranką.
II
Išaušo gražiausias sekmadienis. Saulė kaitino,
liedama aukso spindulius ant ilsinčios žemės; dangus buvo mėlyntelaitis, tik kur ne kur baltavo debesėliai, lengvučiai, lyg smulkiai supašyti baltų
vilnų sluoksneliai. Žmonių daugybė suėjo į bažnyčią, o pasibaigus pamaldoms būriais rinkosi linksmai sau šnekučiuodami ant Šventoriaus.
Užsienis, Įspūdžiai
Viename būrelyje, kur buvo ir Stonis su savo
žmona, stovėjo žmogus, kurs žymiai skyrėsi nuo visų
kitų žmonių. Apsidaręs jis buvo juodai, kaip koks
ponas, ant galvos turėjo juodą aukštą skrybėlę, ant
rankų --- geltonas pirštines, rankoje --- skėtį, ant kojų
blizgėjo naujitelaičiai kaliošaikaliošas --- guminis apavas.. Visas būrelis žiūrėjo
į jį ir klausėsi jo kalbos.
--- Ko čia daug ir bekalbėti! --- sakė jisai. ---
Nei palyginti negalima Amerikos su mūsų kraštu!
Čia darbuokis, darbuokis žmogus ir vos tegali išsimaitinti. Ir koks gi išsimaitinimas! Srebi vis juodą
putrąputra --- miltų, bulvių kukulių, kruopų ar kitokia sriuba., mėsos retai tematydamas. O Amerikoj, oho!
Tiesa, sunkiai reikia darbuotis, bet užtat ir uždarbė tokia, kad ir valgai sau, kaip ponas, ir drabužius gerus nusiperki, ir dar atlieka tiek pinigų,
jog per keletą metų gali sau kokį tūkstantį susikrauti.
--- Taigi, taigi, žinoma! Gerai sako! --- kalbėjo
žmonės būrelyje.
Amerikietis traukė toliau:
--- Tik, žinoma, nereikia tingėti. Tinginys
ar koks girtuoklis verčiau teneinie į Ameriką.
Bet darbščiam žmogui visados linkiu eiti.
--- O dėl ko pats pagrįžai iš tos savo Amerikos? --- paklausė kažikas.
--- Gana jau man; prisikroviau apie du tūkstančius, ar krosnį pinigais korensiu!
--- Nuje! Gerai sako! Kada čia tu žmogus sudėtumei tokią pinigų daugybę! Sakau, brolau, važiuoti visiems, ir gana!
--- Važiuokit, važiuokit! --- atsiliepė kitas. ---
O kad negausite darbo, ką tada veiksite? Keliais
įmanytumėt sugrįžti namo!
Pamažu žmonės skleidėsi, grįždami namo. Stoniai taip pat skubėjo savo sodžios linkan. Pakelėje
Stonis ūmai tarė pačiai:
--- Ar žinai ką, Onele, man iš galvos neišeina
tas Paliulio apie Ameriką pasakojimas. Pašėlusiai
ir sukrovė pinigų, du tūkstančius! Ketverius metus
pabuvo ir dabar sau ponas!
--- O kaip apsidaręs! --- pridėjo Stonienė. ---
Nei pažinti negalima, jog tai tas pats žmogus!
--- Dėl to! O kad taip man išvažiavus į tą
Ameriką?
--- O Jergutėliau! --- sušuko Stonienė. --- O kaipgi
aš čia palikčiau su vaikais, neduok Dieve, į tokį
kelią išleidus!
--- Na, ar vienas eina! Nueina ir vėl pareina,
ir niekas jiems bloga neatsitinka, o pinigų parsiunčia kiek! Aš ne juokais sakau. Kuo aš blogesnis už kitus? Uždirba kiti, uždirbsiu ir aš; ne girtuoklis juk esu, ne tinginys koks. O ko čia namie
sėdėti? Ką aš čia uždirbsiu ant tų keturių dešimtinių? Sukrovęs kiek pinigų Amerikoj, galėčiau
pripirkti žemės --- tai būtų kas kita!
--- Gerai būtų! Vaikams nereiktų po svetimas
kerčias valkiotis. Bet vienu atsiminimu, jogei gali
išvažiuoti, širdis dreba!
Sumanymas, Užsienis
Kiek neskaudėjo, kiek nedrebėjo bėdinos Stonienės širdis, tečiaus Stonis nepametė savo sumanymo. Įkalbinėjo pačiai, kaip bus gerai, jam į Ameriką išėjus: kaip uždirbsiąs daug pinigų, keletą
metų pabūsiąs tenai, paskui gi sugrįšiąs, pripirksiąs žemės, būsią sau ūkininkais, kaip reikiant;
kaip vaikams būsią geriau, galėsią kokį vieną pagaliaus į mokslus leisti, gal ir į kunigus, jei Dievas leis daug Amerikoj uždirbti. Beklausydama tų
vyro žodžių, Stonienė nusiramino. Išmanė ir ji,
jog gerai būtų vyrui pinigų parnešus, ir guodė save,
tarydama: ,,Kokie treji-ketveri metai tai --- ne visas
juk amžius, praeis jie, nei juste nepajusiu, ir sulauksiu savo vyro pareinant, jei tik Dievas sveikatos duos". Ir Stoniui nelengva buvo ant širdies. Ir
jis gailėjosi labai palikti pačią ir vaikus, kuriuos
taip mylėjo, ir savo kraštą, kur gimė ir augo. To
nebūdamas, tečiaus nusprendė važiuoti. Tuojau parašė savo pusbroliui, kursai jau buvo Amerikoje,
prašydamas jo atsiųsti šipkartęšipkartė --- laivakortė., ir pasiryžo rudenį
iškeliauti.
Vincukas, patyręs apie tėvo sumanymą, labai
nuliūdo. Buvo jisai girdėjęs, jog Amerika yra toli,
toli, kaži kur pasaulio gale, už jūrių --- marių, už
kalnų ir girių. Kaip gi dabar eis tenai jo tėvelis?
Širdį jam skaudėjo pamanius, jog nebepasikalbės
jau su tėveliu vakarais, nebeklausys jo juokingų ir
graudingų pasakų, nebesivažinės su juo į mišką,
nebears jo mokomas... Kas gi čia dabar ars?
Kas bus ūkininku? Kaip jie čia pasiliks be tėvo?
Girdėjo jisai paskui tėvus tariantis, kaip kas
reikėtų padaryti. Susitarė, jog Stonienė ūkininkaus
viena, Vincukas padės jai, kur galėdamas, prie
sunkesnio gi darbo pasiprašys ką nors kitą.
Na, Vinceli --- tarė vieną syki tėvas --- tu dabar pasiliksi visas ūkininkas. Turi globėtiglobėti --- globoti, rūpintis. mamelę
ir mažesnius vaikus; esi vyriausias, tai turi būti
jiems tėvo vietoje.
---
Liūdesys, Paguoda
Tėteli! --- prašė Vincukas, tėvui rankas bučiuodamas, ašarotomis akimis --- Verčiau nevažiuok!
Ar negerai dabar mums visiems buvo?!
--- Reikia, vaikeli, nieko neveiksi! Ar negeriau
ir tau bus, kad pinigų daug užsidirbsiu? Žemės
pripirksime, didesnį ūkį imsime... Juk taip mėgsti
ūkininkauti... Ar negerai bus, ką?
--- Gerai, bet taip gaila tamstos, tėveli!
Savo bandą ganydamas, vis galvojo dabar apie
tą kelionę ir ką jie čia veiks tėvui išėjus. Atsiminus, ka sakė tėvas, jog paliks jį savo vietoje
ūkininku, aptildavo jo širdies skausmas. Žinoma,
reikia jam būti dabar visos šeimynos globėju, jis
juk už visus vyriausias: jisai jau daug ką ir dirbti
moka... Kiek sykių tėvelis jį gyrė... Oho, mokės
jis viską! Ar nėr matęs, ką dirbo tėvelis? Ir galvojo vis, kaip jisai šers gyvulius per žiemą, kaip
važiuos šatrųšatra --- šaka, kartis. parsivežti. Dabar atsimindavo, kaip
ką darydavo tėvelis, kur eidavo, ką dirbdavo, manydamas, jog ir jam dabar reiks taip pat elgtis.
III
Atsisveikinimas, Kelionė
Laikas vis bėgo ir bėgo. Atėjo Stoniui ir šipkartė iš Amerikos. Prisiartino Švenčiausiosios Panelės Užgimimo diena. Ant rytojaus po tos šventės Stonis žadėjo išvažiuoti --- lig Varnių savo arkliu,
iš ten gi kartu su keliais dar vyrais į Prūsus. Stonienė sukrovė vyro daiktus į ryšį, pridėjo valgio
kelionei. Ištraukė vargšė, ką turėjo geriausia: dėjo geltoną sūrį, sviesto abrinėlį, dešros galelį, lašinių rėžį, ir ašaros nenustabdomos ėmė lietis iš
akių. Pavakariais susėdus visai šeimynai valgyti
vakarienės, nebegalėjo tvertis bėdina moteriškė ir
ėmė balsu raudoti:
--- Paskutinį kartelį susėdome visi prie stalo!
Dievuliau tu mano! Tuščia bus tavo vieta, viena
paliksiu našlaitė su vaikais, viena, kaip paukštelis!
--- Cit, Onele! --- ramino ją Stonis, bet pačiam
sužibėjo ašaros akyse --- Cit, nebliauk, gana! Ir ko
čia taip raudoti? Juk ne mirti einu. Dievas duos,
sugrįšiu... Ar nepareina iš Amerikos?
Vaikai, pamatę motiną verkiant, ėmė taip pat verkti, trindami akis kumsčiomis. Stonis pasisodino mažiausiąją mergelę ant kelių, kitus apkabino rankomis, bučiuodamas.
--- Žiūrėkit, vaikai, būkite geručiai! Klausykite mamelės, nedykaukit! O tu, Vinceli, atmink,
ką sakiau: globėk juos, padek mamelei, neužmiršk,
kad aš tave savo vietoje palieku. Ar neužmirši,
Vinceli?
--- Neužmiršiu! --- atsakė verkdamas Vincukas.
--- Na, Žiūrėk!
--- Tik parašyk tuojau nuvažiavęs --- tarė vėl
Stonienė. --- Ir paskui rašyk dažnai! Juk mes lauksime žinios nuo tavęs, lygu saulės...
--- Rašysiu, rašysiu. Bet ir tu neužmiršk.
Nueik į dvarą, panelė tau visados parašys.
Vakaras, Atsisveikinimas, Liūdesys
Ilgai tą vakarą sėdėjo jie taip besikalbėdami.
Niekas nenorėjo gulti, kiekvienas troško kuo ilgiaušiai pabūti su tėveliu paskutinį vakarėlį. Ant galo
vaikai ėmė snausti ir sumigo; laikas bavo gulti ir
visiems. Bet ilgai negalėjo užmigti Stonis tą naktį. Liūdnos, sunkios mintys lakstė jam po galvą,
spaudė Širdį, lyg akmuo. Dar kelios valandos ir
jau reikės važiuoti... Palikti viską, viską: brangią
pačiąpati --- žmona., mielus vaikelius, savo kraštą, žmones, trobą! Dieve, Dieve! O ten viskas bus svetima ---
svetimi žmonės, svetimas kraštas, svetima kalba...
Čia myli jį tiek širdžių, rūpinasi jo laime --- ten gi
jis vienas bus, kaip paukštis iš lizdo išmestas, kaip
lapas nukritęs nuo gimtosios šakos... Ar jis susirgs,
ar liūdnas bus, ar nelaimingas --- niekam nieko nerūpės, niekas apie tai nepagalvos...
Kiekviena kertelė čia pažįstama, kiekvienas
paukščio balsas žinomas... Kiekvienas kerelis, lyg senas
draugas, kartu išaugęs... Čia ta juoda žemelė, jo tėvų
ir jo paties prakaito prisisunkusi, penėjusi jį tiek
metų, tiek metų! --- Dėl vaikų, dėl pačios! --- šnibždėjo patyliais, ramindamas save --- Užsidirbsiu --- pareisiu... Vaikams bus geriau, Onelė nebevargs taip...
Seniai jau gaidžiai buvo pragydę, kada Stonis
užmigo. Trumpai pamiegojęs, atsikėlė ir pavalgęs
pusrytį, išbučiavęs vaikus ir pačią, apsiliejęs ir aplietas ašaromis, raudų lydimas... išvažiavo.
IV
Liūdna rados Stonių troboje, tėvui išvažiavus.
Stonienė verkė bruzdėdama po namus; bet nebuvo
laiko labai raudoti ir dejuoti: pasilikus vienai, ant
jos pečių užvirto daugiau darbo.. O čia dar atėjo
ir bulbėkasis. Vincukas metė jau bandą ganęs, nes
reikėjo namie padėti motinai. Kartu su ja kasė
bulbes, pavakariais gi, pasikinkęs arklį, vežė namo!
Šypsančiu veidu ir blizgančiomis akimis kinkė bėruką, pasikinkęs tvirtai stovėjo ratuose, nustūmęs
kepurę ant viršugalvio ir šaukdamas ant arklio.
Visą savo vieką ištempęs, krovė į ratus, motinos
padedamas, bulbių maišus, net raudo jo liesas veidelis. Paskui prikrovęs vežimą klausė motinos:
--- Mamele, ar aš neturiu vieko, ar nepajėgiu? Ką?
--- Kur neturėsi! Bet vis dėlto viščiukas dar tu!
Ak, ką jisai duotų, kad to vieko kuo daugiausia turėtų! Kad galėtų, kaip įaugęs vyras, arti
ir pjauti, ir kulti!
Pasikinkęs arklį į žambį, rimtai ėjo į bulbyną,
išaukšto žiūrėdamas į sutiktus vaikus. Užkalbinus
jiems, atsakydavo drūtu balsu.
--- Netauzykit! Laiko neturiu, juk matote, kad
arti einu!
Drebančiomis nuo didžio vieko ištempimo rankomis valdė savo žambį, stengdamasis išvesti kuo tiesiausią vagą, nuolat dairydamasis, kaip išrodo
ta jo vaga. Ir širdis jam pašoko iš džiaugsmo,
kada moteriškė, kasanti bulbes ant kaimyno rėžio,
sušuko:
--- Ar matai, koks darbininkas! Didelė čia
bėda molynai, turint toki ūkininką!
Bet iš antro rėžio Šileikienė, visų žinomoji pa
šaipa, atsiliepė:
--- Ūkininkas, tai ūkininkas! Gaidys, rasit,
gilesnę vagą iškastų, bet višta --- ne!
Susispaudė Vincuko širdelė. Bet raminosi: ,,Et jau ta Šileikienė! Byby --- kad tik. tik išjuokti visus, niekam
nedovanos! Ar negeros vagos, ko bereikia?!".
Darbai, Atsakomybė, Rūpestis
Pasilikęs tėvo vietoje, visai persimainė. Tėvo
žodžiai: «Pasiliksi mano vietoje, esi vyriausias, turi
globėti motiną ir mažesnius vaikus», visados stovėjo jam galvoje. Pirma, būdavo, dažnai erzinasi
ir susipeša su savo mažesniuoju broliu ir seserimi,
--- dabar gi, susibarus jiem, tuojau eina «taikinti»,
aiškindamas, jog bartis ir peštis negražu, jog reikia geruoju gyventi. Motinai pradėjus verkti, ne
tik neverkdavo pats kartu, kaip seniau būdavo, bet
ramino ją guosdamas, kad tėtis sugrįšiąs, kad Amerikoje būsią jam gera, kad iš ten parnešiąs pinigų.
Tapęs «ūkininku», besidarbuodamas po savo gyvenimą, tarėsi tikrai esąs suaugęs vyrus. Atsimindamas, kaip ką darydavo tėvelis, ir pats dabar taip
darė. Tik visa jo bėda buvo, jog negali dar visų
darbų pats nudirbti. Rugienasrugiena --- laukas, kur auga rugiai. tėvas buvo jau užaręs, bet reikėjo dar javus iškulti. Nors didžiai
širdį skaudamas, turėjo prisipažinti neatliksiąs to
darbo pats vienas. Motina susitarė su vienu kaimynu, kurs žadėjo ateiti iškulti su Vincuko pagalba; už tatai prižadėjo jam duoti truputį grūdų.
V
Jau antras mėnuo ėjo nuo Stonio išvažiavimo.
Stonienė seniai jau pradėjo laukti laiško ir negaudama raudojo. Ant galoant galo --- pagaliau, galiausiai. vieną ketvirtadienį Šileikis,
nuvažiavęs į turgų, į Luokę, rado krasojekrasa --- paštas. laišką.
Vincukas, pamatęs jį parvažiuojant, išbėgo, kaip
buvo papratęs, patikti ir, gavęs laišką, tekinas
įpuolė į trobą.
--- Mamele, yra laiškas nuo tėčio!
Stonienė pašoko nuo suolo.
--- Ak, Dievuliau! Kas gi dabar perskaitys!
Eikime pas Zykų, Jonukas juk paskaito.
Žinia, Laiškas, Džiaugsmas
Ir tuojau nubėgo kartu su Vincuku į sodžios
galą pas Zykų, kurio sūnus mokėjo šiek tiek rašyti.
Bet jo nebuvo namie. Motina pasakė, būk turįs
netrukus pareiti, ir Stonienei reikėjo laukti. Atsisėdo vargšė su Vincuku, žiūrėdama vis pro langą, ar nepareina Jonas. Nepareina ir nepareina... O čia
širdis dreba, taip nori kuo greičiausiai patirti, kas
tenai parašyta, taip nori!.. Turi štai laišką rankose,
turi surašytus tėvo ir vyro žodžius, ir nieko negali
suprasti, nieko išgirsti... Ant galo parėjo Jonas ir
perplėšęs laišką, ėmė skaityti. Skaitė jis pamažu,
tankiaitankiai --- čia: daug, dažnai. apsirikdamas, kraipydamas žodžius. Bet vis
dėlto galėjo suprasti, jog Stonis privažiavo Ameriką
laimingai, jog sveikas dabar ir linksmas, nes gavo
tuojau gero darbo anglių kasykloje; moka jam labai
gerai, sunkiai reikia dirbti, bet užtai ir valgis ir
namai šimtą sykių geresni esą, kaip Lietuvoje. Rašė
dar, kad esąs pastigęspastigęs --- pasiilgęs. savo pačios ir vaikų, prašė
rašyti jam, neužmiršti jo; pabaigoje įdėjo krūvą
labų dienų ir graudingų pasveikinimų visiems pažįstamiems. Stonienė verkė graudžiomis ašaroms, ir
Vincukui, nors «ūkininkas» stengėsi neverkti, žibėjo akyse ašaros.
--- Mažilėlis tas mano! Nabagėlis! --- šnibždėjo
verkdama Stonienė.
Padėkojusi už perskaitymą, išėjo. Namie ėmė
apsakinėti vaikams, ką rašo tėvelis,
--- Kasžin, ar toli ta Amerika? --- paklausė Juozukas.
--- Žinoma, toli --- atsakė Vincukas. --- Per tokias
jūras reik važiuoti, kad baisu! Nedėliąnedėlia --- čia: savaitė. turi važiuoti,
kol antrą kraštą pamatysit!
--- A Jergutėliau! Tai kaip mūsų laiškas neįkrito į tas jūras?
--- Kvailys! Juk, turbūt, kokiame maiše ar
skrynioje veža, ne taip!
Po vakarienės, Stonienė liepė vaikams padėkoti Dievui, kad tėveliui leido laimingai nuvažiuoti
ir darbo gauti. Visi atsiklaupė eilėje ir kalbėjo
paskui motinos poterių žodžius, sudėję rankeles ir
įsmeigę akis į kybančius ant sienos šventųjų paveikslus.
Laiškas
Ant rytojaus prasidėjo naujas rūpesnis --- reikėjo
atrašyti. Vincukas patarė mamai eiti į dvarą ir paprašyti panelės parašyti. Stonienė sutiko. Tik pirmiau reikėjo dar nusipirkti popieriaus ir kuvertaskuverta --- vokas., nes
to prašyti panelės negražu. Po pietų Vincelis išėjo
tų mažmožių į Užventį. Eidamas vis galvojo, kaip
tai negėra nemokėti nė skaityti, nė rašyti. Žmogus
lyg aklas esi, paimi laišką ir nieko neišmanai. Kaip
dabar būtų gėra, kad jisai mokėtų pats parašyti
tėveliui. Parašytų ilgą laišką, surašytų visa, ką tik
norėtų... Nereikėtų prašyti panelės... Ir tėvelio laišką
galėtų sau skaityti daug kartų, kasdien... Taip malonu klausytis, rodos, kad pats tėvelis kalba... O
dabar --- perskaitė tas Jonas vieną kartą ir tai dar
kažin kaip, ir gana! Ak, kaip jis norėtų išmokti!
Paskaityti ant knygos Vincukas truputį mokėjo, motina per kelias žiemas buvo jį jau į kelias
litanijas įstačiusi, bet rašytinių litarųlitara --- raidė. jisai visiškai
nepažino ir nebuvo matęs.
Ant rytojaus Stonienė apsivilko nauju sijonu,
užsirišo ant galvos gražų skepetėlį ir nuėjo į dvarą.
Neilgai tetrukus, sugrįžo.
--- Panelė parašė laišką, --- tarė įėjus į trobą ---
ir šiandien tuojau išsiuntė į pačtąpačtas --- paštas.. Pone Dieve duok
jai sveikatėlę!.. Ir gerumas jos!..
--- Ar įrašė, kiek bulbių gavome? --- paklausė
Vincukas.
--- Įrašė, įrašė! Daug prirašė, pilną popierių...
Sako, negalima esą tuščio siųsti...
--- O ar įdėjo, kad aš pats šatrus vežiau?
--- Ką ten dės visokius niekus! Užmiršau ir
pasakyti.
--- Et, tiktai! --- tarė Vincukas nuliūdęs --- kad
aš mokėčiau rašyti, įdėčiau visą, ką tik panorėčiau...
--- Nori --- gali išmokti. Ar žinai, ką panelė
sakė? Klausinėjo, kiek tu turįs metų, kaip ūkininkauji, ir sako: ,,Didelis berniukas, reikia jam, sako,
mokytis. Išmoks rašyti, galės, sako, pats tėvui parašyti; teateinie, sako, pas mane kasdien, laiko turėdamas". Sakau jau, tos panelės ir gerumas!
Dvaras, Džiaugsmas, Žinia, Mokslai
Vincukas pagaliaus nuo suolo pašoko, tą motinos kalbą išgirdęs.
--- Ar tikrai, mamele, ar taip sakė panelė? ---
klausė nekantriai.
--- Sakau juk! Ir dar sakė, kad greitai ateitumei, kad dabar turinti laiko, tai reikia, esą, tuo
naudotis. Sakeisi juk kelis sykius norįs mokytis.
Dabar eik... Tuojau rytoj rytą ir eik, nieko nelaukdamas.
--- Eisiu, eisiu, mamele! --- Šaukė didžiai nudžiugęs Vincukas. Pamatysi, kaip aš parašysiu
laišką tėveliui! Ką tik norėsiu, tą parašysiu!
--- Eik, eik, tu vištele --- juokėsi motina ---
Manai, kad tai taip lengva išmokti! Palūkėk, kol
dar galėsi tėveliui parašyti! Daug dar privargsi!
--- Niekas, išmoksiu, pamatysi!
Džiaugsmas, Mokslai
Visą tą dieną jis vien apie savo mokslą tekalbėjo. Prižadėjo savo seselei, Kazelei, pats pramokęs, išmokysiąs ir ją. Vakare atsigulęs, ilgai negalėjo užmigti iš to didžio džiaugsmo ir nerimo.
Džiaugėsi tėveliui parašysiąs pats, mokėsiąs surašyti, ką tik norėsiąs, ir perskaityti tėvelio laiškus: ,,
Išmoksiu skaityti geriau už Zykų Joną --- tarė sau
gulėdamas lovoje --- skaitysiu kas dieną laiškus nuo
tėvelio... Susirašysiu daineles, kurias motinėlė dainuoja ir kurias aš pats moku". Bet kartu ir neramios mintys spaudė jo galvą: kaip jisai ten lįsiąs
į dvarą? Taip nedrąsu... Kaip jisai pasakysiąs panelei, rasit neišgalėsiąs mokytis gerai, panelė rasit
šauksiančią ir barsiančią jį...
Ant rytojaus, pietus pavalgęs Vincukas rengėsi eiti į dvarą. Apsivilko žalias kelneles ir naują
pilką milinį švarką, kojas apsiavė ilgais batais, kuriais retai teavėdavo. Savo šviesią čiuprelę apsilaistės vandeniu taip dailiai sušukavo, jog išrodė
lyg veršis, motinos išlaižytas. Taip apsidaręs, pasiėmė didžią lazdą šunims atsiginti ir išėjo. Motina
dar šaukė paskui jo: ,,Neužmiršk padėkoti panelei
už jos gurumą! Pabučiuok į ranką!". ,,Na jau, nesirūpink, mamele!" --- sušuko jisai, užpykęs, kad gali
dar žmonėms į galvą ateiti, jog toks ūkininkas su
žmonėmis apsieiti nemokės. Į dvarą buvo netoli, kokio pusantro varsto. Netrukus, pamatė didelius namus su gražia sodžia aplinkui. Jis čia jau kelis
kartus buvo buvęs: atnešdavo uogų ar grybų, o
paskutinį sykį prašė vaisto savo mažajai sesytei
susirgus. Drebančia širdele įėjo pro priemenę į virtuvę, kaip visados eidavo.
--- Tegul bus pagarbintas Jėzus Kristus! --- tarė
įeidams.
--- Ant amžių amžinųjų! --- atsakė virėja, maišydama kaži ką prikaistuvyje. --- O ko nori, vaikeli?
--- Atėjau pas panelę --- tarė Vincukas nedrąsiai.
Tuo pačiu laiku įbėgo į virtuvę pati panelė.
Vincukas, pamatęs ją, tuojau pabučiavo jai į
ranką. Toji, glostydama jo galvą, tarė:
--- Tai bene Stonių Vincelis?
--- Nuje --- prašnibždėjo Vincukas, glamžydamas
savo kepurę ir paraudonavęs, lyg vėžys.
--- Turbūt, mokytis atėjai? --- klausė toliau panelė. --- Gerai! Zuch vaikinas, kad netingi. Eiva kartu!
Ir nusivedė Vincuką į didelį kambarį, kurio
viduryje stovėjo stalas, aplinkui --- suolai. Išėmus iš
indaujos elementorių, paklausė berniuko:
--- Ar moki skaityti?
--- Mamelė mokė truputį... Įstatė į litanijas,
mišių maldas paskaitau...
--- Na, pamėgink, paskaityk iš tos knygelės!
Ir pradėjo Vincukas skaityti pamažu, bet aiškiai, nekraipydamas žodžių. Tečiaus, nors tarytum
nebuvo ko, raudo vis didžiau, ir bijodamas, kad
panelė neišpeiktų jo skaitymo, įmanė kuo greičiausiai
pabėgti. Panelė, tarsi matydama, kas dedasi jo širdyje, tarė juokdamasi ir glostydama jo drėgną čiupręčiuprė --- galvos plaukai.:
--- Gerai, labai gerai! Nemaniau, kad taip gerai skaitai! Tuojau išmoksi greit skaityti! Jei tik
panorėsi, pats nepasijusi, kaip už mane geriau skaitysi. Kiek gražių daiktų galėsi išmokti! Veizdėkveizdėti --- žiūrėti.,
kiek čia visokių knygelių, visas galėsi išskaityti.
Ir atidarius jai indaują, Vincukas pamatė daug
knygų, didelių ir mažų. Ji išėmusi vieną, ėmė rodyti jam paveikslėlius. Buvo tenai visokių žmonių,
mažoms akimis, atsikišušiomis lūpomis, dideliais kaltūnais ant galvos ir grandimis nosyje; buvo žvėrių
keistų, kokių mūsų šalyje visiškai nėra. Vincukas
žiūrėjo, akis išpūtęs.
--- Apie viską perskaitysi, išmokęs gerai --- tarė panelė. --- Viską žinosi, kur tokie žmonės gyvena,
kas tat per žvėrys, kaip jie vadinasi. Ar nori apie
tatai žinoti, ką?
--- Kur nenorėsi! --- pasakė Vincukas dabar jau
drąsiau.
--- Matai! Tai mokykimės, kad kuo reikiausiai galėtumei visa tat patirti.
Ir prasidėjo mokymas. Panelė mokė savotiškai,
ne taip, kaip motinėlė. Tuoj ėmė skaityti lengvus,
trumpus žodelius. Pabaigus skaitymą, davė jam panelė sąsiuvinį ir pieštuką ir parodė rašyti. Ak,
koks tai sunkus buvo darbas! Pieštukas krito iš
rankų; tiesių lazdų vietoje, kurias liepė jam rašyti,
išeidavo jo kreivos, vingiuotos, lyg upės, o ritiniuko
niekaip negalėjo parašyti. Vincukas mažnemažne --- kone, bemaž verkė:
jam rodėsi, jog niekados negalės nieko parašyti.
Bet panelė ne tik nepyko dėl jo nemokėjimo, bet
dar šypsodama tarė:
--- Bus gerai! Iš pradžios visados sunku, ranka,
mat, neįpratusi!
Pasibaigė tos dienos mokslas. Panelė liepė
Vincukui ateiti visados anksti, taip kad pietums
galėtų jau namo grįžti. Vincukas pabučiavęs panelei abi rankas, išgrįžo namo.
VI
Darbai, Mokslas
Tokiu būdu pradėjo Vincukas mokytis. Kasdieną iš ryto, pašėręs karvę, arklį ir avį, bėgo į
dvarą su knygele ir sąsiuviniu rankoje ir sėdėjo
tenai apie tris valandas, grįždamas tiktai pietums.
Ar lietus lijo, kaip iš maišo pildamas, ar šalti
vėjai ūžė ir gaudė --- jis visados ėjo, nepraleisdamas
nė vienos dienos. Tik, atėjus kokiam reikalui ūkyje,
nebegalėjo kartais kokią dieną nubėgti pas panelę.
Kartais reikėjo nuvežti į maitiną rugių ar miežių
pūrelį, kartais į turgų važiuoti su žąsimis. Kinkė
tada savo bėruką, seikėjo grūdus, dėjo su motinėlės
pagalba į ratus, atsisėdęs ant maišų, važiavo sau į
malūną, lyg tikras ūkininkas. O kaip vėl buvo
malonu vežti kartu su motinėle žąsis į Luokę!
Pardavus žąsis, mamelė nupirkdavo jam kokį riestinėlį, visados ir kitiems vaikams po kokį vieną
parveždavo. Kaip jie džiaugdavos! Linksma jam
buvo važiuoti su motinėle pasiraginant, kur reikdavo, savo bėruką... Tečiaus negalėdavo užmiršti, jog
štai šiandien praleido lekcijaslekcija --- pamoka.; važiuodamas vis
galvojo, ką parodys, ir labai gaila jam buvo, kad
jis to negirdės ir nepamatys. Mokslas taip jam tiko,
jog ne tris valandas, bet ir visą dieną, rodos, sėdėtų rašydamas, skaitydamas, užvis panelės pasakojimų klausydamas. Panelė ne jį vieną mokė:
ateidavo pas ją dar ir kitų vaikų, mergaičių ir
berniukų. Žinoma, būryje dar linksmiau mokytis:
kiekvienas, stengiasi geriau paskaityti, gražiau parašyti; išmokus ką nors gerai ir balsu atsakant,
malonu matyti, jog visi klauso ir girdi. Panelė pasakojo jiems apie visokius gražius daiktus: kaip
Viešpats Jėzus užgimė ir gyveno, kaip mokė žmones ir mylėjo juos, kaip jį žydai nužudė; pasakojo
apie žemę, kokių ant jos žmonių gyvena, kokių yra
kalnų, kokios kur šalys ir gyvuliai; mokė, kaip senovėje išrodė mūsų šalis, kaip gyveno ir ką dirbo
mūsų protėviai. Mokė taip pat gražių eilių ir dainelių. Vincukas klausėsi visados ausis ištempęs,
nė vienas žodis nepralėkdavo pro šalį jo ausų; atmindavo viską taip gerai, jog vakarais mažne viską galėjo
atkartoti motinėlei ir vaikams. Vaikai taip priprato
jo pasakojami, jog vakarais, susirinkus visiems troboje, tuojau puldavo prie Vincuko prašydami: ,,Vinceli,
pasakyk, ką šiandien sakė panelė!". Ir Vincukas pasakojo, nes norėjo labai, kad ir motinėlė ir vaikai žinotų apie tokius gražius daiktus; tada ir jam, rodos, maloniau buvo. Vieną dieną parbėgęs tuojau sušuko
:
--- Ar žinote, kokia mūsų žemė? Apskrita, kaip
obuolys! Rodė mums panelė tokį didelį rutulį, kur
yra parodytos visos šalys ir jūros, kaip kad yra
ant žemės. Ir žemė tokia, kaip tas rutulys.
--- Na, na --- tarė motina --- iš kur jau taip kas
gal žinoti, kokia ta žemė? Juk niekas visos apmatyti negali.
---
Džiaugsmas, Žinios
Apmatyti negal, bet kitaip sužinojo. Mokytieji žmonės išvažiavo iš savo namų, važiavo, važiavo, vis tiesiai tolyn, niekur nesisukdami, ir parvažiavo atgal į savo namus, tiktai iš antros pusės.
Juk jei žemė būtų ne apskrita, tad būtų, kaip
tas stalas, plokščia, tad jie būtų kur nors galą radę, būtų privažiavę kokį nors kraštą; o veizdėkite,
štai --- sakė, paėmęs didelę roputę, --- jei aš iš tos šit
vietos pradėjęs trauksiu pirštą vis tolyn, pagrįšiu
štai į tą pačią vietą, nuo kurios pradėjau traukti, ---
apėjau roputę aplinkui!
Motina ir vaikai žiūrėjo į roputę klausydami
atsidėję ir stebėdamiesi.
--- Manote, kad saulė eina dangumi, ką? --- tarė
toliau Vincukas. --- Netiesa, neina! Taip tiktai mums
rodosi! Ne saulė eina, tad žemė sukasi aplink
saulės.
--- O Jergutėliau, ką tas šneka! --- sušuko Kazytė. --- Mamele, ar girdi?! Juk visi matome, kad
saulė atsikelia, eina per dangų, leidžiasi vis žemyn
ir paskui užeina už žemės! O tu sakai, kad ne! Neapgausi mūsų, ne!
--- O ar atmeni, kaip, važiuojant greit, rodos,
jog mes stovime ant vietos, medžiai gi, namai, kerai nuo mūsų bėga? Ar neatmeni?
--- Atmenu --- tarė Kazytė.
--- O juk medžiai stovi, tik mes važiuojame.
Taip pat ir su saule: mes nejaučiame žemės sukimosi, ir mums rodosi, kad tai saulė eina, o mes
stovime ant vietos.
Dabar jau Kazytė nebeturėjo ko pasakyti. Nustebusi žiūrėjo į Vincuką ir tarė:
--- Koks tu esi mokytas, Vinceli! Viską žinai!
Ir aš norėčiau eiti pas panelę!
--- Palauk --- pasakė Vincukas --- dar maža esi
už poros metų, rasit, ir tave pamokys.
Kartais vėl, vakare, dar neuždegus žiburio,
susėsdavo visa šeimyna prie krosnies, ir Vincukas
pasakodavo ką nors naujai išgirstą. Vieną kartą
sakė panelę pasakojus apie Lietuvą, apie Lietuvos
miestus, ir taip kalbėjo:
---
Džiaugsmas, Pasididžiavimas, Žinios
Mamele, tu žinai, kad yra toks miestas,
Vilnius. Yra dar tenai Ašmenos VartuoseAšmenos Vartai --- Aušros Vartai. stebuklingas Panelės šv. paveikslas. Panelė sakė mums
šiandien, kas jį įkūrė seniai, labai seniai, kada
dar lietuviai savo karalius turėjo, Lietuvos karaliumi buvo Gediminas. Jis buvo labai narsus, turėjo daug kareivių, daug visokių turtų. Kas tik
užpuldavo mūsų žemę, norėdamas pagauti sau kokį
žemės plotą, ar tat vokietis, ar lenkas, ar gudas ---
tą Gediminas tuojau nuveikdavo ir neleisdavo plėšti Lietuvos. Užtat visi priešininkai jo bijojo iš tolo.
Tada lietuviai buvo dar stabmeldžiai; netikėjo
Dievą ir į Viešpatį Jėzų, bet dirbos sau tokius
dievaičius iš medžio ir meldėsi prie jų. Vieną sykį
Gediminas karalius su savo tarnais ir daugybe visokių kunigų --- taip tada didi ponai vadinosi --- išvažiavo medžioti. Kunigai jojo gražiais arkliais; jų
balnai buvo auksu ir sidabru išsiūti; prie šonų turėjo prisikabinę aštrius kalavijus, už juostos užsikišę smailius peilius, rankose turėjo tokius ragus,
iš kurių pūtė, kaip vamzdžiais vamzdžiavo. Šaudyklių tuomet dar nė žinoti nežinojo, nes nemokėjo
dar dirbti parako, taigi priešininkus ir žvėris kalavijais ir saidokaissaidokas --- strėlių ar akmenų svaidomasis lankas. temušo.
Tarnai vedė šunų daugybę. Taip tą kartą visi nujojo į girią. Visą dieną
medžiojo, bruzdėjo po mišką, net giria visa skambėjo. Atėjus vakarui, visi pavargę, išalkę, susirinko
į būrį ant kalnelio. Tarnai suvilko visos užmuštuosius žvėris. Kiek ten jų buvo! Ne kiškių ir lapių, kaip dabar mūsų žemėje kad yra, bet kitų visokių, tokių didelių, kokių dabar pamatyti nebegalima: briedžių, ilgais, lyg medžio šakomis, ragais,
vilkų, gauruotųjų lokių. Ir tada buvę giriose dar
taurų, labai didelių panašių į karves gyvulių. Pats
Gediminas karalius užmušo didžiausi taurą... Dar
nebuvo matę tokio didelio visi nustebo. Tuo tarpu
tarnai pakūrė ugnį, pastatė iš drobės palapinę ir
pritaisė vakarienę. Pavalgę ir pagėrę karalius su
ponais panorėjo miego. Namo grįžti buvo toli, naktis buvo tokia šilta, romiromus --- ramus., be jokio vėjo, kad Gediminas įsigeidė čia pat pernakvoti! Ta vieta didžiai
jam patiko: tas kalnas, kur ilsėjosi, buvo apaugęs
senais ąžuolais ir baltais beržais, pakalnėje plaukė
Neries upė. ,,Kaip čia gražu bus nakvoti! --- tarė
karalius --- Pritaisykite tuojau guolius!". Tarnai
tuojau suvilkę lokenaslokena --- lokio kailis., sutaisė iš jų guolius ir netrukus visi atsigulė ir užmigo. Ryto metą karalius
atsikėlęs tarė: ,,Nuostabų sapną aš sapnavau šią naktį!
Rodėsi man, jog ant to kalno stovėjo didelis, didelis geležinis vilkas. Taip baisiai jis kaukė, lyg kad
jo viduje šimtas kitų vilkų glūdėtų. Kažin, ką tas
sapnas gali reikšti?".
Tėvynė, Legenda
Niekas negalėjo išgalvoti. Bet karalius būtinai
norėjo žinoti, ką reiškia tas nuostabus sapnas.
Netoli kalno, miške, stovėjo bažnyčia. Žinoma, buvo
ji stabmeldžių pastatyta ne Dievui, bet dievaičiui
Perkūnui, kurį lietuviai tada laikė už savo Dievą.
Prie tos bažnyčios gyveno vyriausiasis Lietuvos
vaidila, toks kunigas, vadinamasis Krivaitis. Lietuviai labai jį gerbė: ką jis pasakė, tas buvo šventa.
Gediminas, atsisėdęs ant arklio, nujojo pas Krivaitį
prašyti, kad išaiškintų jam sapną. Vyriausiasis kunigas,
išklausęs jo, valandėlę pagalvojęs, paskui taip tarė:
,,Šviesiausiasis karaliau! Tavo sapnas štai ką reiškia: tas geležinis vilkas yra tat miestas, kurį tu
turi pastatyti ant to kalno; tas miestas bus toks
tvirtas, kaip geležis; nors mūsų priešininkai daug
sykių užpuldinės jį, norės sugriauti ir sudeginti, bet
nieko neveiks, jis visados stovės ir atgins nuo priešininkų mūsų tėvynę. O tie vilkai, kurie kaukė geležinio vilko viduje, yra tatai galingieji to miesto
vyrai. Daug jų bus tame mieste ir bus jie tokie
galingi, jog garsas apie juos skambės plačiai po pasaulį, kaip tų vilkų kaukimas". Gediminui patiko
labai toks sapno išaiškinimas. Jisai pastatė miestą
ant to kalno, kur nakvojo ir pavadino jį --- Vilnius;
paskui pats persikėlė į jį gyventi ir visi Lietuvos
karaliai tenai gyveno. Ir paskui viskas taip buvo,
kaip sakė Krivaitis: miestas greit ėjo platyn, augte
augo, buvo tvirtas ir lobingas, daug garsingų vyrų
iš jo išėjo. Ir dabar, nors jau seniai nebėra Lietuvos karalių, tečiaus Vilnius tebestovi gražus ir
didelis. Kokių ten esą bažnyčių gražių! Toje vietoje,
kur tada stovėjo Perkūno šventykla, dabar yra
puikiausia bažnyčia, ir po didžiuoju altoriumi galima
pamatyti aukuras, kur senovės lietuviai degino ugnį
savo dievaičiui Perkūnui. Tyčiomis laiko tą vietą,
kad kiekvienas galėtų pamatyti, kaip meldėsi mūsų
senoliai ir kokias šventyklas turėjo. Rodė mums
panelė Vilniaus paveikslus, mačiau ir tą bažnyčią,
ir tą Perkūno aukurą... Nė apsakyti negalima, kaip
ten gražu!
--- Ką ir besakysi! --- tarė Stonienė. --- Ir aš labai
norėčiau pamatyti Ašmenos Vartus, pasimelsti prie
stebuklingojo Motinos Švenčiausiosios paveikslo.
Bet ką padarysi! Pėsčiai sunku nueiti, tokia tolybė...
VII
Darbai, Mokslas
Vincukas buvo dabar labai užimtas. Atsikėlęs
rytą, turėjo pašerti ir pagirdyti savo kelis gyvulius,
kūrė ugnį motinai virti pusryčius, paskui, pavalgęs,
bėgo į dvarą. Parėjęs valgė pietus, po pietų darbavosi vėl savo akyje. Kiek galėdamas, padėdavo
ir motinai: prinešdavo jai vandens, privilkdavo
šatrų, nešė jovalą paršui, roputes skuto. Stonienė
turėdama daugiau laiko, paėmė vilnas verpti ir tokiu būdu uždirbdavo kelis skatikus. O vakarais
Vincukas išsiimdavo iš skrynios savo sąsiuvinį ir
knygą ir mokėsi, ką buvo uždavusi panelė rytojui.
Sunku be galo buvo jam iš pradžios rašyti: niekaip
neparašydavo apskrito ritiniuko. Kiek nesistengė,
kiek nevargo, vis ne taip ir ne taip, kaip panelės
rašyta. Bet savaitei praėjus panelė pradėjo girti,
kad raidės esančios geros, ir sulig tuo laiku ėjo
kaip iš mašinos.
Kokiam mėnesiui praslinkus, kada panelė turėjo atsakyti Stoniui ant antro jo laiško, Vincukas
taip pat, nors kreivai ir didžiomis raidėmis, bet savo
paties ranka įrašė: ,,Bučiuoju tėveliui rankas. Vincukas Stonis". Koks tat buvo džiaugsmas! Sunku
ir apsakyti. O dar didesnis, pagalvojus, kaip tėvelis, tuos jo parašytuosius žodžius pamatęs, bus laimingas, kaip jis džiaugsis, kad jo sūnus jau moka
rašyti. Vincukas, rodos, lėkte nulėktų į Ameriką,
per visas jūras-marias, kad tą tėvelio džiaugsmą
pamatytų.
VIII
Dvaras, Mokslai
Buvo jau vėlyvas ruduo. Žemė liūdnai terodė:
visur juoda, nešvaru, bjauru. Keliai juodais purvais užkloti, laukai tušti ir pilki, medžiai pliki,
sudlapę; nuo kiekvienos jų šakelės varvėjo lašai, ir,
rodėsi, jie verkia gailėdamiesi taip greitai praslinkusios vasaros. Nuliūdęs, matydamas vien tokius
nelinksmus reginius, pakeldavai akis aukštyn, ieškodamas paguodos danguje. Bet nė tenai neatrasdavo žmogus linksmumo: pilkas, apsiverkęs dangus
neleido nė vienam saulelės spinduliui žvilgterėti tą
mūsų nuliūdusią žemę. Pilka buvo ir dvaro kambaryje, kuriame mokėsi vaikai. Vaikų būrelis sėdėjo
aplink stalą: vienas skaitė, kiti rašė. Panelė, vaikščiodama apieapie --- čia: aplink. stalą, žiūrėjo į sąsiuvinius, taisė, gyrė, peikė.
--- Na, Juozuk, tavo raidės, kaip girtuokliai,
į visas šalis virsta! O tu, Petriuk, kam praleidi raides? Ar negali pagalvoti gerai ir parašyti, kaip
reikia! O, Vincelis jau gerai rašo! Matai tik, koks
mokytas žmogus! --- Vaikai taisė savo paklaidas, žiūrėjo vienas kitam į sąsiuvinį, norėdami žinoti, kaip
kurio paradyta, juokėsi iš panelės juokingų žodžių.
Pabaigus jiems rašyti, panelė atsisėdo stalo gale ir
tarė:
--- Dabar klausykite! Pasakysiu jums, kas tat
yra debesiai ir iš kur imasi.
Nutilo, vaikai sėdėjo, lyg musės. Ir panelė taip
pradėjo.
---
Dvaras, Mokslai
Ar esat matę, kaip motinėlė vandenį verda? Vanduo katile, pradėdamas kaisti, ima garuoti,
o kad jau labai įkaista, garai, kaip dūmai kokie,
kyla ir kyla iš katilo aukštyn. Kodėl taip darosi?
Todėl, kad vanduo apšildamas suskysta, t.y. dalijasi į mažutėlius lašelius, randas toks lengvas, jog
pasikelia aukštyn. Ir mes jau tada nebeįmatome
atskirų lašelių --- taip jie yra maži --- tik matome lyg
kokius dūmus, susispietusius ties katilu, ir sakome,
jog tat yra garai. Garai plauko sau po trobą. Bet
nulėkę toliau nuo ugnies, kur nėra taip šilta, tie
mažučiai vandens lašeliai tuojau apšąla, susitraukia
po kelis į krūvą, randas suokus, persimaino į didesnius lašus ir krinta žemyn. Jei mes laikysime
ranką ant garų, mūsų ranka sušlaps, nes garai apšalę susilies į lašus ir nukris ant mūsų rankos.
Taip pat yra ir ant lauko. Vanduo upėse, ežeruose,
jūrose, balose įkaista nuo karštų saulės spindulių,
lengvėja ir pasikelia aukštyn į orą; kol tie garai
tebėra žemai, mes dar jų nematome, bet pasikėlus
jiems labai aukštai ir susivienijus į didžius gabalus, jau galima pastebėti. Vadiname juos debesiais.
Taigi debesiai, tie, kur plaukia aukštai ties mumis,
ties mūsų galvomis, yra tat garai, tokie pat, kaip
tie, kurie išeina iš verdančio katilo. Vėjas nešioja
tuos debesius po visą pasaulį. Kol oras aplink juos
yra šiltas, debesiai vis tebeplaukia, bet, papūtus
šaltesniam vėjui, tuojau atšalsta, garai susilieja į
vandens lašus, lašai sunkūs nebegali susilaikyti ore
ir krinta ant žemės. Mes tada sakome: lietus lyja
arba tiesiog --- lyja. Na, ar visi supratote?
--- Supratome! --- sušuko visi vaikai.
--- Kartais tuos garus ir pasikeliant nuo žemės matome, --- atsiliepė Vincukas --- Vakarais žemai,
ties pievomis, ties mūsų Venta, stovi tokis rūkas,
kaip garai kad eina iš katilo.
---
Linksmybė
Taip, --- atsakė panelė --- Bet tatai tik vakarais matome, nes vakare oras visados yra šaltesnis
ir tie mažučiai lašeliai susivienija į kupetikes, didėja, ir galime juos pamatyti. O dienos metą nė jokio rūko (miglos) nepamatysi, nebent rudenį, kada oras šaltas. Juozuk, pasakyk man dabar, kaip
pasidaro debesiai?
Juozukas, kokių dešimties metų berniukas, pasitaisęs savo suole, pradėjo:
--- Kaip mamytė užkais katilą, vanduo pradeda virti; garai išeina, pasikelia... paskui, priėjus
garų pilnai trobai, mamytė atidaro duris, garai
tada išeina laukan, pasikelia aukštyn ir yra debesiai...
--- Cha, cha, cha! --- prasijuokė visi vaikai.
--- Tavo mamytė, turbūt, didelius katilus kaito,
--- tarė panelė šypsodama --- kad iš jūsų trobos tiek
debesų išeina!
Vaikai dar didžiau ėmė juoktis, o Juozukas
sėdėjo susigėdinęs, akis žemyn nuleidęs.
--- Gana, vaikai! --- subarė panelė. --- Negražu
juoktis iš kieno nors nežinojimo; o dar kažin, ar
jūs geriau pasakysite?
--- AŠ pasakysiu! --- atsiliepė Jonukas.
Ir iš tikro, labai gerai atkartojo viską, ką panelė buvo sakiusi apie debesis.
Debesų mokslas pasibaigė.
Paskui prasidėjo šventoji istorija. Panelė pereitą sykį buvo sakiusi vaikams, kaip Viešpatis
Jėzus, vaikščiodamas po visą žydų žemę, mokė ir
gydė žmones. Dabar liepė Petriukui atkartoti
apie tatai.
--- Viešpats Jėzus vaikščiojo po žydų žemę ---
pradėjo Petriukas --- vaikščiojo vaikščiojo po žydų
žemę...
--- Ir ką gi jisai dirbo vaikščiodamas? --- klausė panelė.
Petriukas tylėjo.
--- Na, ką gi? Ko jisai vaikščiojo, dėl ko nesėdėjo namie?
--- Ėjo ubagais --- atsakė pagalios Petriukas ---
bėdinas buvo, kitas davė duonos gabalą, kitas pinigų...
Vaikai vėl ėmė balsu juoktis. Jau čia ir panelė negalėjo susiturėti neprasijuokus. Ilgai paskui
aiškino ji Petriukui, ko vaikščiojo Viešpats Jėzus.
--- Dabar gal Marcelė pasakys mums eiles ---
netrukus tarė panelė.
Tuoj Marcelė, nedidelė mergaitė, didžiomis mėlynomis akimis ant apskrito, išblyškusio veidelio,
ėmė sakyti:
Kur bėga Šešupė, kur Nemunas teka./
Ten mūsų tėvynė, graži Lietuva;/
Čia broliai artojai lietuviškai šneka,/
Čia skamba po kaimus Birutės daina./
Tegu bėga mūsų upės į jūras giliausias,/
Tegu skamba mūsų dainos po Šalis plačiausias!
Sakė aiškiai, neskubėdama, nė sykio nepaklydusi.
--- Gerai, Marcele, labai gerai! --- pagyrė panelė.
--- O ar negalėtumėte man dabar pasakyti, kas tat
yra tėvynė?
--- Tėvynė --- atsakė tuojau Vincukas --- yra tat
žemė, kurioje užgimėme ir gyvename. Tėvynė yra
mums kaip motina, reikia ją taip pat, kaip ir motiną, mylėti.
---
Tėvynė, Apmąstymai
Gerai sakai, Vinceli, --- atsake panelė. --- Žiūrėkite tiktai, ar ne motina: štai turite marškinius,
o tie marškiniai iš ko? Iš linų; o tie linai išaugo
mūsų tėvynės laukuose; vilkite vilnų drabužiais;
vilnas turime nuo avių, kurias peni taip pat ta
mūsų žemė savo žolėmis ir žiedeliais. Valgome duoną iš grūdų, pribrendusių ant tos mūsų gimtinės
žemelės. Dainuojame daineles, kurias yra sudėję ir
dainavę žaliuose miškuose ir lygiuose tos tėvynės
laukuose mūsų protėviai. Viską turime iš tėvynės.
Tėvynė daug mums duoda, užtai ir mes turime
jai šįtą duoti, turime kaip nors savo dėkingumą jai
parodyti. Turime mylėti visa, kas tik jos yra: mylėti tą juodą žemelę, gerai ją dirbti, mylėti žmones,
savo draugbrolius, tos pačios žemės vaikus, mylėti
savo daineles, savo kalbą, kad ir mums kartais nelabai gerai būtų tėvynėje, nors kitur gautumėme
baltesnės duonos, nereik apleisti savo šalies, reikia
rūpintis, plušėti, kad ir joje ta duona eitų visiems
baltyn. Kad pamatytumėte, kaip karštai kitą kart
mūsų tėvelių mylėta savo tėvynė, pasakysiu jums
vieną atsitikimą.
Tėvynė, Meilė, Pagarba, Ištikimybė
Buvo tat seniai, labai seniai, dar daug seniau
už tą Gėdiminą karalių, kurs Vilnių įkūrė. Lietuviai buvo stabmeldžiai. Gyveno tada Lietuvoje du
garsingi vyrai, du broliai --- Vidėvūtas ir Birutėnas.
Vidėvūtas buvo Lietuvos karalius, Birutėnas vyriausias kunigas, vadinamasis Krivaitis. Abu juodu
būvo labai išmintingi ir rūpinosi lietuvių laime. Išleido jiems visokių gerų įstatymų, visus nuskaustuosius gynė, teisingai teis susibarusius. Po visą
Lietuvą ėjo garsmasgarsmas --- garsas. apie jų dorybę, teisingumą,
išmintį ir narsumą, ir visi lietuviai gerbė juodu,
kaip kokius nelyginant dievaičius. Juodu labai tarp
savęs mylėjosi, vienas antram duodavo patartis,
vienas antram padėdavo valdyti ir tvarkyti Lietuvą. Taip besidarbuodami apie tėvynės naudą, susilaukė žilos senatvės. Ir nors visą savo amžių dėl
tėvų žemės juodu vargo ir vien tik tėvynės gerove
rūpinosi, jiem tečiaus rodėsi, jog dar maža yra padarę. Ir sumanė atiduoti savo gyvybę tėvynei.
Reikia žinoti, jog lietuviai, būdami stabmeldžiais,
tikėjo, kad jų dievaičiams labai patinka, jei koks
žmogus padaro sau galą jiems pasišvęsdamas, ir
kad žmogus atidavęs savo gyvybę dievaičiams, gali
iš jų ką
tinkamas išprašyti. Ir Vidėvūtas ir Birutėnas, karštai mylėdami savo kraštą, norėjo išprašyti iš dievaičių, kad ji būtų visados laiminga,
ir nepasigailėjo savo gyvybės. Ramuvoje, kur juodu gyveno, netoli šventojo ąžuolo, tarnai sukrovė
iš medžių šatrų didelį, aukštą laužą. Žmonės, išgirdę apie savo karaliaus ir Krivaičio pasiryžimą,
minių miniomis suėjo į Ramuvą ir susirinko aplink
laužą. Visų širdys pilnos buvo gailesio, akys ašarų.
Laužas jau buvo pabaigtas. Tada pasirodė Birutėnas ir Vidėvūtas ir pamažu užlipo ant laužo.
Abiejų plaukai buvo balti, abudu buvo apsivilkę baltais ilgais rūbais ir stovėdami aukštai ant
laužo, išrodė, lyg du balti balandėliai. Žmonių minios, pamatę juodu, pradėjo siūbuoti, ir suriko gailiu, balsingu verksmu. Bet Vidėvūtas pamojo ranka, kad nutiltų, ir taip pasakė: ,,Mieliausieji mūsų
broliai! Žinote, jog per visą savo amžių darbavovos
savo brangiajai tėvynei, rūpindamiesi jūsų laime, kovodami su mūsų visų priešininkais. Tečiaus, tėvynė yra
mums taip brangi, jog vis dar, rodos, mažai ją mylėjova,
todėl noriva dabar atiduoti ir savo gyvybę dievaičiams,
idant jie už tatai nuleistų jums laimę ir priešininkai nenuveiktų mūsų Lietuvos. Esava jau seni, nebegaliva tiek darbuotis, kiek ligi šiol, tad nors tokiu būdu prisidėsiva prie jūsų laimės ir gerovės.
Mylėkite tėvynę, ginkite ją nuo priešininkų, gyvenkite vienybėje!".
Atidumas
Minia, kaip vienas žmogus, klausėsi tų žodžių:
tyla viešpatavo giliausia, visi norėjo išgirsti gerai
paskutinius savo mylimojo karaliaus žodžius. Diena buvo šviesi ir šilta; aukso saulutė švietė ant
giedraus dangaus ir bučiavo savo spinduliais baltas didvyrių galvas, tarsi norėdama padžiuginti
juos paskutini sykį, paukšteliai čiulbėjo medžių šakose, lyg dainuodami jiems atsisveikinimo dainas.
Pabaigus kalbėti Vidėvūtui, tarnai uždegė laužą.
Sausi medžių pagaliai ir šatrai užsidegė greit, ugnis vis šoko aukštyn; damai pasikėlė ir apsupo du
baltus stuomenis ant laužo viršūnės. Žmonės vėlei
skaudžiai suriko... Netrukus užsidegė ir rūbai, paskui viskas užgriuvo ir degančių medžių krūva pridengė tuodu Lietuvos didvyrius
.
--- Na, vaikai, ar patiko pasakojimas? --- paklausė panelė pabaigus.
--- Labai, labai patiko! --- sušoko vist.
--- Mes dabar, būdami krikščionys --- tęsė panelė, --- žinome, jog Dievas nenor nuo mūsų tokių
aukų, jog padaryti sau mirtį yra didelis nusidėjimas.
Bet Birutėnas ir Vidėvūtas nepažino tikrojo Dievo ir, tikėdami į savo dievaičius, darė tą, kas, jų
nuomone, galėjo suteikti tėvynei didžiausią laimę.
Ir nepasigailėjo nė brangiausio daikto --- savo gyvybės.
O mes ar taip pat stengiamės nors truputėlį prisidėti prie mūsų tėvynės laimės? Būti dori, daug
sužinoti, daug išmokti, kitus pamokyti, kitus šelpti,
būti savo broliams pavyzdžiu --- vis tat yra tėvynės laimė.
Argi mes stengiamės prie to, vaikeliai? --- Vaikai nieko neatsakė --- Užsirašykite, vaikai, tų dviejų
didvyrių vardus, kad neužmigtumėte ir visados atmintumėte, kaip jie tėvynę mylėjo.
Lekcijos buvo pabaigtos. Vaikai, sudėję savo
knygas ir sąsiuvinius, atsisveikino su panele, bučiuodami jai į ranKą. Priėjus Stasiukui, mažiausiajam iš viso būrelio, panelė paėmė jį už rankos ir
tarė:
--- Norėjau tavęs vieno daikto paklausti, Stasiuk. Turbūt tu savo ausyse karvę statai, kad tokios juodos?
Stasiukas paraudo ir glemžė kepurę rankose.
--- Bet juk ir karvidę kartais išvalo, Staseli!
Xa, su Dievu!
Išsėdėję ramiai kelias valandas, vaikai turėjo
sau atsilyginti. Išėję tuojau ėmė bėgioti, vienas
kitą gainioti, kepures svaidyti. Išsijudę, pradėjo kalbėti apie lekcijas.
--- Neduok Dieve, kokia gėda Stasiukui! --- tarė Jonukas. --- Jau tu, Stasiuk, rytoj tik neateik tokiomis ausimis.
--- Išvalyk nors syk savo tvartą! --- pridėjo
Petriukas.
--- O tu, Petriuk, ar nebuvai vieną sykj atėjęs juodomis rankomis, a? Ar jau užmiršai, kaip
panelė barėsi?
--- A, Jergutėlyčiau, kaip panelė gražiai pasakojo! --- stebėjosi Marcelė. Tik kunigu jai būti ir
pamokslus sakyti!.
Visiems vaikams buvo arti namai, vienas Vincukas toliau teturėjo eiti. Pasiliko ant galo vienas
ir ėjo sau, galvodamas vis apie Birutėną ir Vidėvūtą.
--- A Jergutėliau! Kaip galima išdrįsti gyvam į
ugnį listi! Neduok Tu, Dieve!.. Tai tu man taip
mylėk savo žemę! --- tos mintys vis negalėjo išeiti
jam iš galvos.
IX
Darbai, Miškas
Lapkričio mėnesio gale pradėjo šalti, o netrukus ir gausiai prisnigo. Pasidarė neblogas kelias.
Žmonės, kurie per tuos purvynus sėdėjo namie, dabar krutėjo: ėmė važinėtis į mišką, vežti grūdus. Ir mūsų Vincukas džiaugėsi sulaukęs gero kelio,
nes jau malkos baigėsi. Būtų šeštadienis. Vincukas
tuojau po pusryčio ištraukė roges, pakinkė bėruką
ir nuvažiavo į mišką šatrų. Dar vasaros metą Stonis ėjo dienas į dvarą; už tat ponas davė jam išsikirsti savo miške kelis vežimus šatrų. Vincukas
rudenį prisikirto, kiek reikėjo, tik bereikėjo parsivežti. Taigi apsidaręs kailiniukais, užsikišęs kirvį už
diržo, veltinę (tūbinę) kepurę ant galvos užsimovęs,
sėdėjo Vincukas ant rogių ir linksmai varė savo
bėruką, nuolat šaukdamas: ,,Ei, bėruk! Olia, olia,
balandėlė!".
Arklys
O bėrukas ir neraginamas bėgo, lyg stirna.
Ilgai stovėdamas be darbo įgijo daug vieko. Be to
Vincukas taip jį gerai prižiūrėjo --- šėrė ir girdė,
kaip įmanydamas --- jog arklys suriebėjo, sugražėjo
ir išrodė, lyg koks žviginis. Kaip Vincukas mylėjo
savo bėruką! Įpildamas jam į prakartą vandens, ar
užkišdamas šieno, niekados neužmiršdavo paglostyti
ir pasikalbėti. Dažnai pakreikdavo jam šiaudų, kad
sausai stovėtų. Atrado kažin kur kerčioje seną grandyklę, turbūt kitą kart tėvelio pirktą. Koks tada
buvo jo džiaugsmas! Pradėjo savo bėruką šveisti,
kasdieną šukuoti, lyg kokį iš pono arklidės. Arklys
tuojau pradėjo kitoniškai išrodyti: plaukai ėmė blizgėti, pats suriebėjo. Vincukas nė vienų pietų, nė pusryčių nepavalgęs, nepalikęs iš savo dalyko nors mažučio duonos kąsnelio bėrukui. Užtat bėrukas taip
prie jo prijunko, jog, pamatęs savo mažąjį poną
įeinant į tvartą, kreipdavo prie jo galvą, patyliais
žvengdamas iš džiaugsmo. ,,Labas rytas, bareli!" ---
sakydavo Vincukas, ateidamas šerti jo iš ryto. Bėrukas atsakydavo žvengimu. Paskui Vincukas priėjęs
bučiavo jam į nasrus, o bėrukas laižė Vincukui rankas.
Tėvynė, Pamąstymai
Diena buvo labai graži. Aukštai dangus giedrus, be jokio debesėlio, tamsiai mėlynas, žemai žemė balta-baltitelaitė. Saulė spindėjo, atsimušdama
nuo sniego, spindinčio lyg šv. Jono vabalėliai. Važiuoti buvo neapsakomai malonu ir Vincukas norėjo ilgai dar taip sau keliauti. Bet miškas buvo
netoli ir netrukus pasirodė. Kas buvo jo gražumas!
Vincukas žiūrėjo į žalias egles sniegais apibarstytas, į laibas, aukštas pušis, (tankius krūmus, apsupusius mišką, lyg kokiu pilku vainiku, ir manė:
,,Oje, kaip gražus dabar miškas! Teisybė pasakyta
tose eilėse, kuriu dabar mokomės --- Ten mano tėvynė, graži Lietuva!". Ir užtraukė laibu balseliu:
,,Kur bėga Šešupė, kur Nemunas teka" taip skardžiai, kad net bėrukas apsidairė, tartum norėdamas
pamatyti, ar tikrai jo ponas dainuoja. O tam ponui
taip pamėgo dainavimas, jog kraudamas šatrus į
roges dainavo ir dainavo, net miškas skambėjo: balsas lėkė per tylią girią toli, toli, ir plačiu atgarsiu
atsimušdavo nuo apsnigtų pušų. Prikrovęs roges,
važiavo jau pamažu, nes gailėdamasis savo bėruko,
pats pėsčias ėjo šalia. Pavargęs bedainuodamas, ėmė
galvoti apie savo mokslą, apie tat, ką buvo girdėjęs
nuo panelės.
---
Tėvynė, Meilė, Pagarba, Ištikimybė
Teisybę panelė sako, kad tėvynė tat lyg
motina --- tarėt sau --- štai ir tie šatrai išaugo tėvynėje, iš tos žemės. Kaip gi nemylėti tos savo žemelės, kad ji viską mums duoda... Ir peni, ir apdaro,
ir šildo... Tikrai, kaip motina! O tėvelis štai apleido tėvynę, išėjo sau į Ameriką... Bet juk ne visiškai jos išsižadėjo, išėjo tik to, kad užsidirbtų pinigų, ir paskui vėl sugrįš, ir dar geriau bus ir tėvynei: pripirks žemės, galės geresnį ūkį įsteigti, galės
vaikus leisti mokytis kur nors, kad žinotų jie, kaip
reikia tėvynei tarnauti. Juk taip ir nuo motinos
galima išeiti, o uždirbus pinigų sugrįžti ir atnešti
jai tuos pinigus... Kas kita, kad tėvelis būtų išėjęs
ir visai, niekados negrįžtų jau atgal į tėvynę... Tai
vistiek, kaip kad kas savo motiną pamestų, išsižadėtų jos amžinai... Tėvelis sugrįš į tėvynę, neišsižadės!
Ketvirtą vežimą kraudamas, pamatė Vincukas
kiek toliau, po pušimi, kupetą laibų (tėvų) beržinių
rąstelių.
--- Ak, kokie gražus rąsteliai! --- tarė jis sau
apžiūrėdamas juos. --- Tai būtų geri mamelei prasikurti. Kad nors vieną tokį turėtumėme, kaip mamelė džiaugtųs!
Žiūrėjo,
Nedoras elgesys
žiūrėjo ir atėjo jam noras vieną rąsčiuką paimti. Išskyrė dailiausią. Kažin dėlto! --- dinktelėjo jam --- juk svetimas daiktas, ar galima imti?
Bet tuojau nusiramino: ar čia didelis daiktas, toks
mažutis rąstelis! Vieni niekai! Kad taip iš svetimo
sodo ką paimtum, ar iš lauko --- tad kas kita, niekados nepaimtų: savo amžiuje nebuvo mažiausio
obuolėlio nuo svetimo medžio nuskynęs; tėvelis ir
motinėlė nuolat mokė, jog nevalia svetimų vaisių,
nė uogų imti. Bet čia kas gi! Nors miškas ir pono,
bet ar ponas jį augino, ar diegė? Dievas pasėjo,
Dievas užaugino... Ir ar čia ponas bent pajus, netekęs to rąstelio? Ką jam tas rąstelis!
Taip galvodamas, įdėjo rąstelį po apačia, o
ant viršaus prikrovė šatrų. Bet kažin dėl ko neramu
jam pasidarė, tartum kokia kirmėlė lindo į širdį.
Norėdamas nusiraminti, priduoti sau linksmumo,
šaukė nuolat savo bėrukui: ,,Na, bėruk! Olia, olia
balandėli!". Bet tai nieko negelbėjo, kirmėlė vis nenustojo graužus širdies. Pradėjo sau manyti apie
savo lekcijas, steigdamasis atminti, ką buvo girdėjęs
nuo panelės, bet mintis tuojau bėgo prie rąstelio...
Ir negalėjo jų suturėtisuturėti --- sulaikyti, suvaldyti. ant kitų daiktų. Parvažiavus
jam namo, buvo jau gerai pradėję temti. Pastatė
savo bėruką tvarte, padavė jam šieno, pripylė vandens, pašėrė karvę ir avį, o paskui ėmė dėti šatras
į daržinėlę. Ten pat prie šatrų padėjo ir rąstelį.
Elzytė su Juozuku, pamatę Vincuką parvažiavus,
išbėgo ant kiemo padėti jam šatrų vilkti. Abudu
vienplaukiu, basnyčia įsistoję į klumpelius. Elzytė
buvo apsivilkusi struga, plona jupelejupelė --- sijonas., o Juozukas
sudriskusiomis kelnelėmis. Oras vakarop labai apalo, speigas buvo nemažas. Todėl Vincukas tarė
Elzytei:
--- Elzyte, tu sušalsi, eik į trobą! Juozukas didesnis, jis gal man padėti šatrus dėti, tu maža dar!
--- Il aš noliu! --- cypė Elzytė. --- Man ne salta!
--- Reikia klausyti, kad sakau, --- tarė Vincukas. --- Tu verčiau troboje padėk Kazei ką nors dirbti.
Mergelė tegu padeda mergelei, juk taip Elzyte?
Namai, Pamąstymai
Ir paėmęs už rankelės vaiką vedė į trobą.
Elzytė, nors nelabai noriai, tečiaus ėjo. Netrukus
sudėjo Vincukas su Juozuku šatrus, ten pat prie jų
padėjo Vincukas ir rąstelį, nerodydamas jo Juozukui. Pabaigę darbą nuėjo į trobą. Tenai kamine
degė ugnis, prie ugnies ant trinkos sėdėjo Kazė ir
skuto roputes vakarienei, mėčiodama jas taip smarkiai į milžtuvęmilžtuvė --- kibiras, į kurį melžiamas pienas., jog vanduo pliauškėdamas aukštyn
šoko. Motinos nebuvo namie: iš ryto buvo išėjus
pas savo seserį anapils Užvenčio. Buvo tat šeštadienis. Išeidama, Stonienė liepė Vincukui atvažiuoti
ant rytojaus į bažnyčią, kur ir ji žadėjo ateiti, ir
paskui kartu žadėjo pagrįžti namo. Kazė palikusi
šeimininke, nemiegojo. ,,Argi tik vienas Vincukas
tegal būti šeimininku!". Iššlavė grynai trobą, sudėjo
dailiai visus daiktus, sumazgojo indus, iššveitė stalą
baltitelaičiai.
Vincukas net nustebo įėjęs.
--- Oho, kokia Kazė šeimininkė! Ar veizdi tiktai! --- sušuko.
--- Ar tari, kad tu vienas temoki šeimininkauti! --- atsiliepė Kazė pasididžiuodama.
--- O micuką ar pašėrei? O vištas ar palesinai? --- klausė Vincukas.
--- Pa, pa! Viską padirbau! Nebijok!
--- O karvės nebūtumei pamilžusi! Gerai, kad
užtrūkusi, man reikėtų bobų darbas dirbti šiandien! --- tarė vėl Vincukas, erzindamas seserį.
--- A jau! Būčiau pamilžusi ir pati! Tari, kad
nemoku! Gal dar už tave geriau!
--- Na jau! Nė tu turi vieko, nė nieko, maža tebesi... Kaip tu pamilžtumei! Nė pusės pieno neišmilžtumei!
Kazė užpyko, net paraudonavo, maža betrūko,
kad apsiverktų. Vincukas matydamas, kaip ji nori,
kad visi ją laikytų už pilną šeimininkę, viską mokančią, norėjo dar ją erzinti. Bet tuojau atsiminė
esąs tėvo pastatytas tų vaikų globėju ir apgynėju;
pagalvojo, jog tėvelis niekados neerzindavo jų ir
nevedė į apmaudą --- ir ne tik liovėsi erzinęs, bet
dar ėmė girti seselę už jos darbštumą ir išmintį.
Namai, Darbai
Ir kaip man stalą baltai nuvalė! Aš dar taip
nemokėčiau! Turbūt visas dienas darbavais? Nežinojau, kad turiu seselę tokią šeimininkę. Pasakysiu
mamai, tai pasidžiaugs! Reikia tau būtinai pyragą
rytoj iš Užvenčio pervežti, nieko nebus!
Kazė, klausydama tų brolio žodžių, augte augo,
kaip ant mielių. Norėdama parodyti, jog tie pagyrimai teisingi, dar smarkiau ir greičiau ėmė krutėti.
Sudėjo roputes į puodą, užkaitė, pylė druskos, priraižė svogūnų. O Vincukas, besvildydamas prie
ugnies, vėl atsiminė rąstelį, ir vėl ėmė graužti jam
širdį
.
--- Vinceli! --- prašė Juozukas --- atmeni, prižadėjai man padirbti kardą? Pasakojai vieną sykį, kaip
Gediminas karalius, tas, kurs apie tą vilką geležinį sapnavo, su kardu eidavo į karą prieš neprieteliusneprietelis --- priešas.... Sakei panelę rodžius kardą... Aš taip noriu,
kad pridirbtumei!
--- Kur aš dabar dirbsiu! Nė yra iš ko, nė
nieko.
--- O iš to rąstelio, kur parsivežei iš miško!
Mačiau --- toks ilgas, būtų geras kardui. Atskeltumei
galelį ir būtų!
Vincukas, pats nežinodamas dėl ko, paraudo.
--- Kitą sykį padirbsiu, šį vakarą nenoriu...
Pavargęs esu...
--- Vinceli! --- atsiliepė vėl Juozukas --- o kodėl
Gediminas šaudyklės nesinešė į karą? Būtų galėjęs
iš tolo nušauti neprietelius!
--- Iš kur paims šaudyklę! Juk į šaudyklę reikia įdėti... parako, o tada, Gediminui gyvenant, nebuvo dar parako; nemokėjo niekas jo dirbti. Tik
paskui vienas žmogus, vokietis, pramanė, kaip reikia dirbti paraką.
Vaikai prašė pasakyti ką nors, bet Vincukas
šį vakarą nieko nenorėjo. Tuo tarpu Kazė išvirt vakarienę ir pastatė ant stalo garuojantį bliūdąbliūdas --- indas.. Išvirti
pavyko mažai šeimininkei: šutienę, nors su pasninku, buvo labai skani. Pavalgę vaikai padėjo Kazei mazgoti indus, o Vincukas, išėmęs iš stalčiaus
knygą, pradėjo skaityti.
Mėgo jis
Nusivilimas
labai skaityti. Sugavęs liuosąliuosas --- laisvas. valandėlę tuojau imdavo knygą. Dabar, ilgiems rudens
vakarams užstojus, laiko buvo daugiau ir mažne
visą vakarą Vincukas galėjo skaityti. Visų dažniaušiai skaitydavo balsu, nes ir motina norėdavo pasiklausyti, kas tenai tose knygose parašyta. Skaitė
jau labai gerai: jau ir pirma neblogai mokėjo, bet
dabar pasimokęs pas panelę ir dažnai skaitydamas,
taip priprato, jog knygas lyg ropę graužė. Knygučių gaudavo nuo panelės. Šį vakarą išsiėmė labai
gražią knygelę. Buvo tat aprašymas apie Šveicariją
ir jos gyventojus. Vincukas patyrė iš to aprašymo,
kad Šveicarija yra tat šalis, kuri yra taip pat, kaip
ir mūsų, Europoje, tik didžiau į pietus, toli nuo
mūsų, patyrė, jog toje šalyje yra aukštų kalnų, jog
toji šalis yra tokia graži, kad žmonės iš tolimų šalių atvažiuoja jos pamatyti. Perskaitė, kokie ten žmonės gyvena, ką jie dirba. Buvo knygelėje pasakyta, jog
Šveicarijos žmonės taip yra teisingi, jog niekados
joks daiktas tenai neprapuola. Galima esą ten pamesti brangiausią daiktą, jei tik kas ras, visados
atiduos. Vienas žmogus, iš svetimos šalies atvažiavęs į Šveicariją pasižiūrėti, norėjo pasitikrinti, ar
tikrai žmonės ten taip niekados nevagia. Tuo tikslu nuėjęs ant rinkosrinka --- turgavietė., padėjęs ant stulpelio auksinį
pinigą. O pats tuojau išvažiavęs iš to miesto į kitą
Šveicarijos pusę. Porai savaičių praėjus, pagrįžo atgal, eina ant rinkos --- ir koks buvo jo nustebimas kada ant stulpelio atrado savo padėtąjį auksinį pinigą! Gulėjo jisai ten, visi jį matė, o tečiaus niekas neatsirado, kas jį paimtų. O taip --- obuolių sauja ar koks rąstas,
pamestas prie kelio, gali sau supūti begulėdami --- niekas nė piršto prie jų neprikiš.
Perskaičius apie tokius žmones, Vincukui tarsi
kas į širdį įdūrė. Nebegalėjo toliau nė skaityti, pasirėmė ant alkūnių ir susimąstė. Rąstelis vėl atsistojo jo akyse. ,,Ką, ką tenai! --- galvojo, --- auksinio
pinigo, nė jokio svetimo daikto ir aš niekados nepaimčiau, niekados... Bet čia parašyta, jog nė prie
rąsto niekas nė piršto neprikiša... G,ali sako, sau
supūti, begulėdamas... Turbūt, jie daug medžių turi.
dėl to ir neima... Kam imti! Ne! Juk pirma pasakyta
yra, jog tie Šveicarijos žmonės neturtingi, labai
sunkiai turi darbuotis, kad kaip nors išmistų...
Neramumas
Toks neramumas apniko Vincuką, jog nebegalėjo vietos sau rasti. Tarsi, tas beržinis rąstelis užgulė jam ant krūtinės ir slėgė. Vaikai jau buvo
sugulę. Ir Vincukas, nebenorėdamas skaityti, ryžos
greičiau eiti gulti. Sukalbėjęs poterius atsigulė, bet
negalėjo užmigti. Vartėsi, vartėsi lovoje, nuo vieno
šono ant antro, galvodamas vis apie Šveicarijos gyventoju dorumą. Ant galo tarė sau:
--- O dėl to šveičarai nepaimtų rąstelio iš svetimo miško! Niekados nepaimtų! Ir kam aš turiu
būti blogesnis už juos? Kam aš turiu svetimą daiktą
imti? Neimsiu, tega jį vilkai! Nuvežęs atgal į mišką
padėsiu, kur buvo, ir gana!
Taip nusprendęs, nusiramino ir tuojau užaugo.
Per visą naktį matė sapne mišką, pilną prikrautų
beržiniu rąstų, drūktų ir laibų; jisai, rodos, norėjo
tuos rąstus krauti sau į ratus, bet atbėgo Šveicaras
ir neleido: ,,Nevalia, sako, vogti". Paskui rodėsi
jam: buvęs Šveicarijoje, ir ten keliai buvę išbarstyti aukso pinigais: žmonės ėję, važiavę per tuos
pinigus, bet niekas jų nekušinęs. Jis žiūrėjęs ir stebėjęsis. Šveicarai tik tyčiojęsi iš jo: ,,Matai, sako,
kokie mes! Kad taip pas jus Lietuvoje tiek pinigų
kas būtų pametęs, pultumėte prie jų, kaip bitės ant
medaus! O, jūs, vagys!". Vincukas, mažne verkdamas,
norėjęs jiems pasakyti, kad jis nieko nėsąs savo
amžiuje pavogęs, kad rąstelį tuojau atgal nuvešiąs
į mišką... ir pabudo.
Buvo jau gerai išaušę. Kazė buvo jau atsikėlusi ir bruzdėjo apie kaminą, taisydama pusrytį.
Vincukas pašoko iš lovos ir apsidaręs nuėjo šertis. Įėjęs į daržinikę, atsiminė rąstą, visa, ką vakar galvojo, ir savo sapną.
--- Ne, broliai, --- tarė sau, atmindamas sapnuotojo šveicaro žodžius --- Jau čia meluojate! Galėtų
dėl manęs būti pilni keliai pinigų --- aš jų neimčiau!
Vagimi nebūsiu! O rąstelis, didelis čia daiktas!
Bažnyčia, Pamokslas, Sąžinė
Kol pavalgė pusryčius ir išsirengė važiuoti,
išėjo gera valanda. Atvažiavęs į Užventį ir įėjęs į
bažnyčią, rado votivą jau besibaigiant. Motina jau
klūpojo savo paprastoje vieetoje, netoli krotų. Vincukas atsiklaupė šalia ir, išsiėmęs iš kišenės knygėlę, pradėjo melstis. Klebonui atlaikius sumą, jaunasis kunigėlis lipo sakyti pamokslo. Išmėtinėjo
žmonėms jų nedorybes, atminė Dievo prisakymus,
aiškino, kad blogai darą, prašė, meldė pasitaisyti,
pasigailėti savo dūšios. Visų daugiausia šaukė už
girtuokliavimą ir vaginėjimą. Aiškino, kaip neteisingai žmonės pas mus net už nuodėmę sau nelaiką
paimti kokį mažą svetimą daiktą. O jau apie medžius iš miško, tai nėra ko besakyti; paimti kokį
tenai medelį, ar rąstą vieną-antrą, tai kas čia per
nuodėmė! Ar čia kas tą mišką sėjo, ar kas augino?
Didelis daiktas, kad pono vadinasi... Dievo užaugintas, kodėl negalima paimti koks pagalys?! ,,Neteisingai --- sakė kunigėlis --- samprotauja žmonės taip galvodami: Dievas moko mus, jog, paėmęs svetimą
daiktą, kad ir menkiausią, kad ir mažiausią, esi vagis. Ar pavogsi rąstelį, ar arklį --- kalčiakalčia --- kaltė. ta pati, ir
taip, ir taip būsi vagis. Yra juk šalių pasaulyje ---
kalbėjo kunigas --- kur žmouės taip dori, jog svetimos nė sagutėlės neima, nė menko obuolėlio, augančio prie kelio, kodėlgi jūs negalite būti tokie
dori? Kodėlgi jūs vedate savo dūšias į amžinąją
prapultį? Kodėl nenorite, kad jūsų tėvynė būtų statoma pavyzdžiu visiems, kaip dabar anosios šalis
statomos?!".
Žmonės susigraudino beklausydami; bobos
verkti pradėjo. O Vincukas stovėjo, lyg akmeniu
pavirtęs. Nieko jau toliau nebegirdėjo, tik įsmeigęs
akis į altorių šnibždėjo be paliovos: ,,Ar pavogsi
rąstą, ar arklį, vis tiek --- esi vagis..." Pamokslui pasibaigus, kada visi žmonės puolė ant kelių, atsiklaupė ir jis, ir neatitraukdamas akių nuo altoriaus šnibždėjo: ,,Ir aš pavogiau rąstą... Esu vagis!
Ak Dieve, Dieve!". Ir rodėsi jam, Panelė Švenčiausioji altoriuje ne taip išrodo, kaip visados; jog žiūri
į jį rūsčiai, liūdnai...
Gailėjimasis
Ašaros pradėjo riedėti jam iš akių ir, kad motina jų nepamatytų, pasilenkęs žemai, drebančiomis
lūpomis šnibždėjo: ,,Dovanok, Jėzau ir Tu, Panele
švenčiausioji! Tuojau nuvešiu atgal rąstą, ir niekados, niekados daugiau, nė sagutėlės svetimos nebeimsiu!"
Po mišparų Vincukas nuėjo dar į sankrovąsankrova --- krautuvė, parduotuvė.
nusipirkti pyrago, kuri buvo prižadėjęs vakar Kazei. Nenorėdamas nuliūdinti kitų vaikų, nupirko
visiems po riestainį
.
Vincukui su motina grįštant namo, bėrukas
gražiai bėgo: kelias buvo dailus, kaip stalas. Vincukas sėdėjo, vieną koją iškišęs, kaip tikras vyras,
ir vikriai valdė arklį. Motina klausinėjo, ką jie
dirbo, jai nesant, paklausė, ar daug šatrų parvežė. Vincuko veidelis, raudonas nuo šalčio, dar
didžiau paraudonavo.
--- Keturis vežimus. Rytoj dar parvešiu kokį
vieną. Užteks šiam kartui.
--- Galėsi važiuoti po pietų, nuo panelės pagrįžęs, nereik apleisti savo mokslo. Juk taip dejuoji
visados, negalėdamas eiti į dvarą.
--- Ne! Verčiau važiuosiu anksti rytą, o pagrįžęs nubėgsiu į dvarą. Vieną vežimą netruksiu
parvežti --- tarė Vincukas vėl paraudonavęs ir nežiūrėdamas į motiną.
--- Kaip sau išmanai! Ryžkis... Man vistiek!
Palengvėjimas
Ryto metą, auštant, atsikėlė Vincukas. Nors
labai nenorėjo pasivėluoti pas panelę, tečiaus dar
daugiau rapėjo kuo greičiausiai nuvežti atgal tą
nelaimingąjį rąstą. Atsikėlęs tuojau pasikinkė arklį,
dėjo į roges rąstą ir nuvažiavo. Nesigailėjo ši kartą
nė savo bėruko, varė jį, kaip įmanydamas, kad bėrukas net stebėtles pradėjo, kas čia pasidarė jo
ponui, kad jau nė pasilsėti nebeleidžia. O Vincukas
paukščiu norėjo nulėkti į mišką, by tik greičiau
nuo to rąsto atsikratyti. Ant galo privažiavęs, padėjo jį ant tos pačios vietos, iš kur buvo paėmęs.
Tada, tarsi sunkiausia uola, nurietėjo jam nuo širdies. Dainuodamas prikrovė vežimą, skubėdamas,
kad nelabai pasivėluotų į dvarą
.
X
Linksmybės, Draugai
Neilgai teišbuvo geras kelias: kelioms dienoms praslinkus, rados atlydis ir, kaip matai, sniego beveik nebeliko. Bet tuojau vėl ėmė smagiai
šalti. Vincukas džiaugėsi tuo, nes ant pievų rados
dailus ir slydus ledas, jisai gi labai mėgo čiužinėti. Taigi, sulaukęs sekmadienio, tuojau po pietų
pasiėmė savo ledžingas (pačiūžas) ir nubėgo į pievas.
Jo ledžingos buvo medinės, jas buvo pasidaręs
pats sa tėvo pagalba pereitą žiemą. Vienoje, po
apačia, buvo prikalta labai drūta viela, į antrąją
įsikalė kelios ilgos vinys...
Šita ledžinga pasiremdamas, važiavo sau ta,
kur buvo viela pakaustyta. Bet, matyt, ir daugiau
čiužinėtojų buvo Žalakių sodžioj: Vincukas ant pievų
rado jau du vaikinus, netrukus gi atėjo dar keletas.
Tai buvo linksmybė!
Berniukai bėgiojo lenktyn --- kas greitesnis. Vienas kitą pranokdavo, lakstė pro kitas kitą. Dažnai
kūlvertėms lėkė, bet niekas to nebojo, kiekvienas
pakilęs bėgo toliau. Juoksmas ir šauksmas toks
pasidarė, kad pagaliaus pievos skambėjo. Pavargę
atsilsėdavo, pasišnekučiuodavo. Visi berniukai daugiausia kalbino Vincuką: buvo jis pats ūkininkas,
vaikščiojo i dvarą, taigi visiems buvo įdomu žinoti,
ką jisai dirba namie ir pas panelę.
--- Pereitą nedėlią šatrus vežei? --- tarė Miknių
Kaziukas.
--- Vežiau, --- atsakė Vincukas.
--- Didelis čia daiktas šatrus vežti! --- atsiliepė
Antaniukas Pleikis, kurs visados mėgo pasigirti. --- Aš
tėvui padėjau kulti; aš ir pats galiu visus javus
iškulti.
--- A jau tu ir iškulsi! Toks špyga! --- tarė kažin kas.
--- Kad jau taip viską padirbi, tai ko sėdi
namie? Eik į dvarą už berną! --- nusijuokė Vincukas.
--- O mokytis ar gerai? --- paklausė vėl Kaziukas. --- Ar panelė nepikta?
--- Kur nebus gerai! Ar nemalonu mokėti parašyti visa, ką tik nori, arba žinoti, kaip kas pasaulyje yra, kaip senovėje būdavo...
--- O aš jau nenorėčiau mokytis! --- tarė Antaniukas. --- Sėdėk, sėdėk, galvą sau tik suk, daugiau
nieko! Ar nelinksmiau pabėgioti, ar pasičiužinėti!
--- Et, niekus tauzyji ir gana! --- užpyko Vincukas. --- O kad pradėtumei mokytis, paveizdėtumei,
kaip patiktų.
--- Fui! Man jau tokie niekniekiai neberūpi ---
atšovė Antaniukas.
--- O aš labai norėčiau mokytis! --- pasakė vienas berniukas.
--- Ir aš! --- tarė kitas.
--- Ir aš!
--- Ir aš!
---
Nuoširdumas
Kaip negerai, kad visi negalime kartu mokytis! --- pasakė Vincukas. --- Be mokslo žmogus, lyg
aklas, vaikščioja po pasaulį, nieko nežinai. Išmokęs
žinai, iš kur atsiranda ledas ir lietus, iš kur debesiai,
žinai, kodėl dienai praslinkus užstoja naktis --- viską
gali iš knygų patirti.
--- O ar tu jau viską žinai? --- paklausė vienas.
--- Eik, eik! Tari, kad taip greit ir galima
viskas išmokti! Nedaug dar aš težinau, kiek aš čia
mokaus?! O dėlto šįtą žinau, nors pirma nieko nežinojau.
--- Nė man reikia tų tavo žinių, nė nieko! ---
įsikišo vėl Antaniukas. --- Aš sau į Ameriką nuvažiuosiu, ir ganai ąia nebebūsiu, kaip tik užaugsiu
tuojau šmakšt ir išmausiu! Ar aš kvailas čia būti?
Ten užsidirbsiu daug pinigų, dėvėsiu sau, kaip ponas, juodai, skėčiu pasirėmęs vaikščiosiu... Nė grįžti
atgal čionai nebegrįšiu!
--- O be tėvų ar nebus ilgu? --- paklausė Kaziukas.
--- Pasiilgęs, atsiųsiu šipkartes, ir atvažiuos jie
pas mane.
--- O savo tėvynės ar nepasiilgsi? --- klausė
Vincukas.
--- Yra čia ko ilgėtis! Juk visur tokia pat
žemė, tokie pat medžiai ir vanduo!
--- Juk ir žmonės visur tokie pat, o kodėl
ilgu tau be motinos? --- klausė vėl Vincukas.
--- Motina kas kita! Motina mane myli, augino,
penėjo, apdarą tiekė...
---
Tėvynė, Pamąstymai
O tėvynė ar nemyli tavęs? Ar nepeni? Ar
neapdaro? Iš kurgi duoną valgai, iš ko turi marškinius, ar ne iš tos Žemės, ką? Tėvynė yra mūsų
antroji motina. O ar tat gražu savo motiną apleisti dėl to, kad jos juodesnė duona, ir eiti sau
pas svetimuosius tik dėl to, kad jie duoda pyragų?
Ir tėvynę taip pat reikia mylėti, kaip motiną, ir
neapleisti jos... Ar žinote ką, vyrai? Eikime kartu
visi pas mus, aš jums papasakosiu vieną labai gražią istoriją; vakar sakė mums panelė. Iš ten pamatysite, kaip reikia tėvynę mylėti.
Visi berniukai labai mielai priėmė tą pakvietimą; pagaliaus Antaniukas Pleikis neatsiliko nuo
kitų.
Pradėjo jau temti, kada visas būrys prisičiužinėję ligi soties nubėgo į Stonių trobą. Stonienė tarkavo roputes vakarienei, Kazė skuto jas, Juozukas
gi su Elzyte kerčioje prie krosnies.
--- Motinėle, --- tarė Vincukas, pirmas įėjęs į
trobą --- atvedžiau svečių visą būrį! Nori jie pasiklausyti mano pasakojimų.
Berniukai įėję sušuko visi vienu balsu: ,,Tegul bus pagarbintas", paskui pabučiavo Stonienei į
ranką ir atsisėdo suoluose apie stalą.
--- Gerai, gerai, --- tarė Stonienė --- Pasakok,
Vinceli, ir mums su Kaze linksmiau bus bulbės
tarkuoti, besiklausant.
Vincukas įlipo į pat kerčią, į vidurį berniokų, kad visi gerai galėtų jį išgirsti, ir pradėjo:
---
Legenda, Tėvynė, Meilė, Ištikimybė
Buvo tat seniai, seniai, lietuviai tada stabmeldžiai tebebuvo. Lietuvoje buvo toks miestas,
Naujapilis, nuo mūsų toli, dar toliau, kaip Vilnius.
Tą miestą su visa žeme aplinkui valdė tada kunigaikštis Kariuotis. Jisai vieną dukterį teturėjo, bet
ta duktė buvo taip graži, taip graži, kad nė apsakyti negalima, kaip tik rožė. Kad pažvelgs, būdavo į ką, tad, rodos, saulė pradeda šviesti. Ir gerūmo buvo ji tokia pat, kaip ir gražumo. Kas tik
suserga mieste, ji tuojau eina, gydo, slaugo. Pa vargeliams davinėjo duoną, pinigus, drabužius. Kokiai motinai mirus, imdavo į savo globą našlaičius. Kaip tik angelas buvo! Už tat visi žmonės ją
dideliai mylėjo. Vadinosi ji Gyvilė. Žinoma, nuo
piršlių negalima būro atsiginti: visokie kunigaikščiai,
išgirdę apie jos gražumą ir gerumą, važiavo ir važiavo be paliovos, kiekvienas norėjo pasiimti ją už
pačią. Bet Gyvilei nėvienas netiko, vis sakėsi nenorinti ir nenorinti tekėti. Kud. Kariuočio buvo
vienas karavedys, toks pulkininkas, kars buvo pastatytas visos kareivijos vyriausiuoju ir padėdavo
Kariuočiui valdyti visą kraštą. Jis buvo vardu Parei
vis. Buvo jisai dar jaunas ir toks pat gražus,
begalo drąsus; kariaudamas, pirmas puldavo ant
priešininko, ir taip juos mušė, kad visi neprieteliai iš tolo jį pamatę drebėjo. Ir ne tik kariauti
jisai mokėjo, jis ir šiaip buvo labai išmintingas.
Kariuotis visados klausė jo patarimų, Žinodamas, kad
niekus taip gerai neišmano, kaip Pareivis. Ir Gyvilė
labai pamilo Pareivį, Pareivis --- kunigaikštytę. Bet nė
Gyvilė, nė Pareivis niekam nieko apie tat nesakė:
Gyvilė bijojo labai, kad tėvas nepatirtų apie tą jos
meilę; ji žinojo, kad tėvas labai supyks ant jos,
užką pamilo savo tarną, ir niekados neleis už jo
tekėti. Ir niekas nieko nesuprato. Vieną sykį, kun.
Kariuotis išėjo su savo kareiviais i karą; namie
savo vietoje paliko Pareivį valdyti. Gyvilė tuo tarpu
vis verkė namie pasilikusi. Nors ją tėvas ir labai
mylėjo, žinojo ji, kad jokiu būdu neišprašys leisti
ją už Pareivio, nors kaži kaip prašytų. Tokia jau
buvo mada, kad kunigaikštytė už kunigaikščio tegalėjo teketi, ištekėti už tarno --- buvo didelė gėda.
Nuo to gailesio ir verksmo gražioji Gyvilė išblyško,
suliesėjo, kaip iš kokios sunkios ligos atsikėlusi.
Jos skaistus veidelis išbalo, lyg sniegas, mėlynos akys paraudonavo nuo ašarų. Kariuotis sugrįžęs
vos tegalėjo pažinti saro dukterį. Ėmė klausinėti,
kas jai yra, ar neserga, ir suprato, kad ji bus, turbūt, pamilusi kokį žmogų, nelygų sau, ir todėl yra
tokia nelaiminga. Tada užpyko dideliai kunigaikštis.
Pasišaukė Gyrilę ir tarė:
--- Jau žinau, kodėl tu tokia esi liūdna ir apsiverkusi: patiko tau kas nors iš mūsų tarnų, ir
žinodama, kad aš tau tekėti už jo neleisiu, verki
ir nusimeni. Gerai žinai, aš niekados dukters už
savo pavaldinio neleisiu, kad ir numirtumei beverkdama! Padarei gėdą mano senai galvai; vieną tave teturiu, reiktų tau išrinkti narsus kunigaikštis,
kurs gerai ir tą mano kunigaikštiją valdytų, man
numirus. Tiek šviesiausių, garsingiausių kunigaikščių siuntė piršlius pas tave, tu gi, visus paniekinusi, pamilai savo tarną! Pasakyk, kas jis toks
yra? Tuojau pasakyk!
Bet Gyvilė atsakė verkdama:
--- Nesiginu, brangusis tėve, pamilau tavo pavaldinį, bet kas jis toks --- nepasakysiu. Taip pyksti
ant manęs, tad ant jo pyksi dar daugiau. Kam
jisai dar turi kentėti? Gana jau mano vienos ašarų ir kančių!
Kiek neprašė kunigaikštis, kaip nebaugino, ką
nedarė --- vis nieko negelbėjo, Gyvilė nepasakė,
kaip vadinasi jos mylimasis. Tada kunigaikštis taip
užpyko, jog apmaudu nesitvėrė. Sušuko rūsčiu balsu Gyvilei:
---
Legenda, Tėvynė, Ištikimybė
Na, gerai! Kad tokia esi užkietejėlė, padarei gėdą visai mano kunigaikštijai, tad liepsiu tave
sudeginti dievams! Už savaitės bus Perkūno šventė, tada būsi sudeginta! Taip nusidėjusi turi atsilyginti dievams! Ir liepė įmesti Gyvilę i kalėjimą.
Tas kalėjimas buvo tamsus ir drėgnas. Vargšė
kunigaikštytė turėjo gulėti ant šiaudų, valgyti gaudavo tik juodos putros. Tokiose baisiose kančiose
laukė ji savo mirties. Pareivio, žinoma, širdis plyšo matant ir girdint, kaip dėl jo kenčia Gyvilė,
tečiaus niekaip negalėjo jos pagelbėti. Ir nors širdį skaudėjo, dirbo savo darbus, kaip visados, ir
taip mokėjo paslėpti savo jausmus, jog kunigaikščiui nė į galvą neatėjo, kad tat jis yra jos dukters išrinktasis. Tuo tarpu tuoj metus Gyvilę į
kalėjimą, Naujapilį aplankė nelaimė: užpuolė gudai
su didžiais kareivių pulkais. Tuojau Pareivis, sulinkęs savo kareiviją, išėjo prieš neprietelius. Visą
dieną kovojo jie, grūmėsi, galvos krito, kaip varpos po dalgių, bet lietuviai pergalėjo, baisiai sumušo gudus, atstūmė juos toliaus nuo miesto. Pavakariais grįžo Pareivis su savo pulkais atgal į
miestą. Visi žmonės linksmindamiesi išėjo jo sutikti: vieni barstė jam žiedus po kojų, kiti šaukė:
,,Štai mūsų išgelbėtojas! Štai mūsų globėjas!". Pats
kunigaikštis išėjęs priešais, dėkojo jam, jog taip
puikiai apgynė miestą ir sumušė gudus. Tada Pareivis, matydamas, kaip jį kunigaikštis myli ir kaip
jam yra dėkingas už priešininkų nuveikimą, tarė,
kad dabar gal neatsakys jam nieko. Ir puolęs
Kariuočiui po kojų tarė:
--- Šviesiausiasis kunigaikšti! Matai, jog tarnauju tau iš viso vieko, nesigailėdamas nė gyvybės,
nė sveikatos. Už tat nieko daugiau nenoriu, tik
meldžiu leist už mane Gyvilę! Aš būsiu dėkingas
ligi mirdamas ir kaip įmanydamas tau tarnausiu!
Kunigaikščio veidas staiga iš maloningo persimainė į rūstų. Tuojau suprato, jog tat Pareivis
buvo jo dukters mylimasis. Užpyko baisiai. Bet
numanė, jog negal dabar Pareivio surūstinti, nes
gudai dar nebuvo visai išvaryti, dar reikės juos
užpulti ir iš kunigaikštijos išvyti, o kas kitas taip
mokės jus nuveikti, kaip Pareivis? Pareivis gi užpykęs galėtų pabėgti sau kur tinkamas ir neiti į
karą. Ką gi tada veiktų kunigaikštis? Taip išgalvojęs, paslėpė širdies gilumoje savo neapykantą
ir tarė rimtai:
--- Labai mane surūstino tavo prašymas, Pareivi! Žinai, jog myliu tave ir gerai suprantu,
kaip ištikimai man tarnauji. Bet savo dukters leisti už tavęs negaliu. Žinai pats, jog iš senų --- senovės Lietuvos kunigaikščiai neleidžia savo dukterų
už savo tarnų. Kaip gi aš galiu leisti už tavęs
Gyvilę?! Ko nori, prašyk, padarysiu, bet to negaliu
niekaip!
Legenda, Tėvynė, Ištikimybė, Pagarba
Liūdnas ir nusiminęs nuėjo Pareivis į savo butą. Pats jisai nebeįmanė, kas dabar daryti. Dar kelios dienos, ir Gyvilę sudegins, ir jis
niekaip negali jos išvaduoti! Ką čia darysi? Ką
čia veiksi? Kaip gelbėsi? --- manė, galvą susispaudęs.
Ant galo pašoko nuo suolo linksmesnio veidu, išgalvojo, mat, pagelbą. Nakčiai užstojus, kad niekas nepamatytų, išėjo jisai iš miesto. Per kelis
varstus nuo miesto, ant laukų stovėjo gudų pulkai.
Pas juos ėjo Pareivis. Skubinai ėjo jisai tamsumoje per laukus, per pievas. Priėjęs prie gudų
stovyklos, pasakė kareiviams, stovintiems ant sargybos, kad turįs didį reikalą pas vyriausiąjį karavedį. Kareiviai nuvedė jį.
Nusiminęs sėdėjo gudų karavedys, giliai susimąstęs. Jo pulkai sumušti, tiek žmonių sumuštų,
tiek visoko nustota, kokia gėda! Ir kaip dabar
įsilaužt į tą Naujapilį, kad tenai sėdi toks vyras, kaip liūtas --- Pareivis? Atėjo čia su tokiais pulkais, tiek buvo vargo, tiek išlaidų, ir dabar reiks grįžti namo nieko nepešus! Juodos buvo karavedžio mintys, kaip rudens naktis. Tik staiga uždanga pasikėlė ir įėjo aukštas vyras visas šarvuotas. Priėjęs prie karavedžio, tarė:
--- Esu Pareivis... Ateinu...
Perkūnui iš giedraus dangaus trenkus, gudų
karvedys nebūtų taip nustebęs ir persigandęs, kaip
pamatęs pas save Pareivį. Kaip gi nenustebs? Dar
šįryt užpuolė jisai, kaip koks vėsulas, ant jų, kapojo juos, lyg žąsis, o dabar štai ateina vienas...
Jau, turbūt, negeruoju... Gal užmušti karvedį ketina? Ir karavedys jau buvo begrobiąs kardą, norėdamas kirsti Pareiviui per galvą, bet tasai, sutarėjęs jam ranką, tarė:
--- Ne muštis ateinu... Ateinu pasisakyti galįs jus įleisti į miestą. Tik prižadėk neužmušti
žmonių ir atiduoti mau kunigaikščio dukterį, kuri
sėdi kalėjime... Eime tuojau!
Gudų karavedys dar didžiau nustebo. Bet, žinoma, ir nudžiugo, kad taip lengva bus paimti
miestas. Ko norėjo Pareivis, ir tuojau
liep pulkams taisytis į darbą. Ir netrukus Pareivis įvedė priešininkus į miestą. Niekas, žinoma,
negynė, nes Pareivis pats eidamas pirmas, liepė
sargams atverti vartus ir įleisti kareiviją, ir niekas nedrįso prieštarauti. Niekas iš lietuvių nemanė, kad Pareivis pats neprietelius veda. Bet paskui, gudams įėjus į miestą ir visiems žmonėms
juos pamačius, pakilo neapsakomas šauksmas ir
klyksmas. Lietuviai šoko ginkluotis, norėdami
atremti gudus, bet gudai jų neleido. Pareivis viską metęs šoko į kunigaikščio rūmus --- liepė kareiviams išlaužti kalėjimo duris ir tekinas įbėgo Gyvilės išvaduoti. Neduok Dieve, kokią ją atrado!
Ant šiaudų saujos gulėjo ji taip išbalusi ir nusilpnėjusį, jog vos tegalima buvo pažinti. Pareivis
puolė prie jos, šaukdamas:
--- Gyvile, mano mieliausioji, esi liuosa! Nebekentėsi daugiau, nebesudegins tavęs!
Ji, taip netikėtai pamačiusi Pareivį, iš to didelio džiaugsmo ir išgąsčio apalpo. Pareivis paėmė ją į glėbį ir išnešė iš kalėjimo ant kiemo.
Paskui ėmė gaivinti. Netrukus Gyvilė atsigavo,
apsižvalgė ir pamačiusi aplinkui gudus, labai nusigandusi, ėmė šaukti:
--- Kur aš esu? Kas čia yra? Iš kur čia tie
gudai?!
---
Legenda, Tėvynė, Ištikimybė, Pareiga, Pagarba
Nebijok, mano mieliausioji --- tarė Pareivis,
bučiuodamas jai rankeles --- esi liuosa, tie gudai padėjo man tave iš kalėjimo išleisti. Dabar niekas
mat tavęs nebeatims!
Tada Gyvilė tuojau viską suprato. Suprato
Pareivį išdavus Tėvynę, įleidus priešininkus į miestą, idant ją išvaduotų.
Jos išblyškęs veidas krauju apsipylė, išverktose akyse sužibėjo ugnis. Pašokusi nuo žemės, ištraukė iš Pareivio rankų kardą ir sušuko:
--- Šalin nuo manęs, tu išdavėli! Priešininkams Tėvynę išdavei dėl manęs! Bet aš išdavėjams vieną užmokestį teturiu!
Ir įsmeigė kardą į Pareivio širdį. Pareivis
krito negyvas, kaip jaunas nukirstas ąžuolas...
Ir Gyvilė, ištraukusi kardą iš Pareivio krūtinės, sušuko į susirinkusiuosius žmones:
--- O jūs ko čia žiopsote?! Ar taip varote
priešininkus! Aš jums parodysiu, kaip reikia ginti
savo tėvynę!
Tėvynė, Ištikimybė, Pagarba
Ir garuojančiu kardu, nuo kurio tebevarvėjo
Pareivio krabas, puolė ant gudų. Pamatę ją taip
darant lietuviai, atsiminė, jog reikia ginti tėvynę,
ir pasigrobę ginklus, pradėjo mušti gudus. Gudai,
taip netikėtai užpulti, patys nebežinojo, ką daryti,
ir menkai tesigynė. Lietuviai grūdė juos laukan
iš pilies, kirto, mušo. O Gyvilė, švaistydama bebėgdama gudus, nubėgo pas tėvą ir puldama jam
po kojų tarė:
--- Matai, tėve, kaip tavo Gyvilė myli savo
tėvynę ir kaip užmoka išdavėjams!
Vos tegalėjo ištarti tuos žodžius, ir tuojau numirė. Tokio skausmo, tokios nelaimės neišturėjo jos
nuvargintoji širdis ir plyšo...
Ir palaidojo ją su didele iškilme prie pat Naujapilio. Žmonių minių minios suėjo į laidotuves. Ir
nebuvo tarp jų nė vieno žmogaus, kursai nebūtų
verkęs graudžiai, laidodamas tėvynės apgynėją. Iš
to didelio dėkingumo žmonės supylė ant jos
kapo aukštą, aukštą kalną. Ir ilgai lankė
lietuviai tą kalną, atmindami tą narsią kunigaikštytę. Ir ilgai motinos pasakojo dukterims
apie ją, kad žinotų, kaip reikia tėvynę mylėti.
Troboje taip buvo tylu, jog, rodos, ir musę
lekiant išgirstum. Vaikiukai klausėsi, įsmeigę akis į
Vincuką ir išsižioję. Pagaliaus Stonienė nustojo roputes tarkavusi, o Juozukas, pametęs savo žaislus
kerčioje, priėjo arčiaus klausytis. Pabaigus Vincukui, Stonienė tarė, dūsaudama:
--- Aha! Tai tikrai buvo gimtinės meilė! Mat,
ir savo mylimojo nepasigailėjo, nors jis dėl jos buvo
išdavęs miestą gudams!
--- Paėmė, mat, ir nudūrė Pareivį, kaip kokį
aviną! --- stebėjosi Kaziukas.
--- Ir gerai tokiam! Kam įleido gudus į miestą,
nelabasis! --- sušuko antras vaikiukas.
--- Tik gaila, kad ji numirė, vargšė!
--- A Jerguteliau, sakau! --- tarė trečias ---
Pareivis išleido ją iš kalėjimo; juk kad ne jis,
būtų sudeginta buvus ir, mat, nesidžiaugė nė kiek,
ėmė ir nudarė!
--- Todėl ir minima ji yra ir garbinama ---
aiškino Vincukas. --- Taip ji mylėjo savo tėvynę, jog
geriau norėjo pati galą gauti, nekaip matyti tėvynę
į priešininkų nagus pakliuvus. Todėl ir sakiausi
pasakysiąs, kaip kitą kart lietuviai tėvynę mylėjo.
Pleikių Antaniukas, kurs ligšiol tylėjo, staiga
atsiliepė:
--- A jau! Nė aš tikiu, ką šneki, nė nieko! Ir
kas ten matė, kaip ten buvo! Iš kur jau čia taip
tavo panelė žino, kas taip seniai yra buvę?!
--- Eik tu, gudragalvi! --- tarė juokdamasis
Vincukas. --- Nori būti per daug išmintingas, o nieko
neišmanai! Juk ir tada buvo mokytų žmonių, kurie mokėjo rašyti, tai ir užrašė visus didžiuosius atsitikimus: kokie buvo žmonės ir jų kunigaikščiai ir kaip
šie valdė savo kraštą. Tai iš jų raštų ir žino dabar
žmonės, kas yra buvę.
Antaniukas nieko neatsakė; vaikiukai pradėjo
iš jo juoktis.
--- Oje ta mano, kaip gerai mokytis pas panelę! --- tarė Kaziukas. --- Tokias gražias istorijas pasakoja!
--- Kaip tam Vincukui gera! --- pasakė kitas.
Vincukui susopėjo širdelę, kad jie negali tų
visų gražių daiktų girdėti, ir pasakė:
--- Ar žinote ką? Ateikite pas mus kas nedėlią, aš jums visados ką nors pasakysiu! Ar norite?
--- Norime, norime! --- sušuko vienu balsu, nudžiugę.
Mokslai, Sumanymas
Atsisveikinę, išvaikščiojo į savo trobas, nes jau
tuojau buvo laikas valgyti vakarienę. O Vincukui
visą vakarą skurdu buvo, kad jis mokosi, o tie
visi berniukai --- ne, nors ir jie taip nori. Kur gi jie
mokysis? Panelė viena negali visų vaikų išmokyti,
jau ir taip gerą būr turi. Kad kitos panelės taip pat mokytų, tai dar... Bet kurios čia moko! Ar Užvenčio panelės moko? Ar Dvarčių moko? Ar Beržynuose moko? Viena tik jų panelė tokia gera be galo... Vis taip jisai galvojo, kaip tat gerai būtų,
kad visus vaikus kas mokytų. Staiga jo veidelis
sulinksmėjo. ,,Žinau, ką padarysiu! --- tarė. --- Aš pats
mokysiu! Tik ne dabar, žinoma, dar pats nieko nemoku, bet pasimokysiu šią žiemą, paskui dar antrą
ir gal trečią, ir tada jau galėsiu mokyti". Vasaros
metą galėsiu darbuotis lauke, žiemą --- mokysiu... Iš
savo sodžios visus vaikus galėsiu mokyti... O tuos išmokęs, kaip kiti paaugs, paimsiu kitus... Oje kaip
gerai bus! O kad taip kiekvienoje sodžioje kas nors
mokytų, tai netrukus ir pas mus būtų kaip toje
Šveicarijoje, kad skaičiau: kad ten kiekvienas žmogus mokąs rašyti ir visi skaitą sau laikraščius,
kaip ponai.
Ketino pasakyti panelei tą savo sumanymą ir
paklausti, ar norės jį mokyti taip ilgai, ir paprašyti, kad mokytų.
Iš dviejų savo seserų ir brolio Vincukas visų daugiausia mylėjo mažiausiąją sesytę, Elzytę, kuri
dabar ėjo penktus metus. Rasit dėl to, kad buvo
jai tarsi pusmotinė, nes kol buvo dar labai maža,
jis, nors pats nedaug didesnis, nešiojo ją per kiauras dienas, arba paguldęs į lopšį, sūpavo dainuodamas laibu balseliu:
«Aa, aa, apapa,/
Zuikis vaiką supava!»
Namai, Šeima
Dabar Elzytė nebereikalavo jo auklėjimo. Užtat dabar Vincukas kitokiu būdu mokėjo ją palinksminti: dirbo jai malūnėlius, statė namus lėlėms,
pynė krepšelius. Buvo tat labai linksma mergaitė,
didžiomis mėlynomis akimis ir raudonais skruosteliais. Bet paskutinį laiką jos skaistus veidelis pradėjo balti ir liesėti. Jau antras mėnuo ėjo, kaip
Stonių karvė užtrūkusi stovėjo ir visa jų šeimyna
nematė pieno lašo. Pirkti nebuvo kuo, pinigai, kuriuos uždirbdavo Stonienė verpdama, buvo paskiri
kitiems reikalams: reikėjo nupirkti druskos, reikėjo
žibalo. Elzytei atsibodo jau juoda putra ir ji verkdama sakėsi nenorinti jos valgyti. Motina guosdavo
ją: šėmargė tuojau, tuojau vesianti ir duosianti tiek
pieno, tiek pieno, kad Elzytė gersianti ir nebeišgersianti. Vincukas atsiminė tada turįs kelioliką kapeikų. Išeidamas rytą į dvarą, pasiėmė puodelį ir
nupirko dvare kvartą pieno iš centrifugoscentrifugą --- aparatas, skiriantis mišinį į atskiras dalis, pvz.: atskiriantis pieną ir grietinėlę.. Menkas
tat buvo pienas, bet vis dėlto pienas, ir mokėti reikėjo nedaug, ir Vincukas vylėsi užteksią jam pinigų pirkinėti kasdien po kvartą, ligi nevedus karvei. Pats neėmė to pieno nė lašo, ir didesniuosius
vaikus prikalbinėjo, kad viską paliktų Elzytei, nes
ji esanti maža. Elzytė gi džiaugėsi ir išgerdavo
pati viena visą kvartą.
XI
Praslinko kelios dienos. Oras vėl apšilo, kaip
pavasarį; rūkas kybojo viršum žėmes, lyg kokiu
baltu audeklu apsupdamas pasaulį. Trečiadienį, pagrįžęs iš dvaro ir pavalgęs pietų, nuėjo į mišką
dar šatrų prisikirsti. Kirto, kirto, norėjo ligi nesutemus daugiau prisikirsti, net apšilo, ir prakaitas
išmušo jam veidą. Ponas buvo parodęs jam plotelį
miško, leisdamas kirsti jame visus alksnius laibus
ir drūktesniusdrūktas --- storas, laibas.. Todėl Vincukas, sutikęs drūktesnį
stuobrį, net sušukdavo iš didžio džiaugsmo ir kirto
dar didžiau įnirtęs.
--- Prikirsiu šiandien gerą glėbį --- tarė sau
modamas kirviu. --- Kirsiu rytoj, poryt, sudėsiu kelis
vežimus, paskui užsnigus suvešiu... Dar turime šatrų namie: kol sudeginsime, tie pradžius... Oho, tie
geri! Duok Dieve kiekvienam!...
Paskui jo mintys nukrypo į kitą pusę. Atsiminė, ką sakė šiandien panelė: kaip jam patiko, ką
pasakojo apie Lietuvos priešininkus vokiečius, kryžiuočius, kaip jie senovėje gyveno Prūsuose, ir būdami tokie artimi Lietuvos kaimynai, be paliovos
užpuldinėjo lietuvius, degino miestus ir sodus, žudė
žmones, grobstė viską nuo lietuvių.
---
Tėvynė, Pamąstymai
Nelabieji žmonės buvo tie kryžiuočiai! ---
tarė sau Vincukas --- kad juos vilkai pagautų, bjaurybės! --- Atsiminė, ką panelė pasakojo apie lietuvių
drąsumą, kaip jie gynėsi nuo tų vokiečių, kaip nenorėjo atiduoti jiems nė mažiausio žemės gabalėlio
nuo savo tėvų žemės... Prižadėjo panelė apsakyti
vieną atsitikimą, kaip lietuviai apgynė nuo kryžiuočių vieną miestą; turbūt, labai bus gražus pasakojimas... Taip jis norėtų kuo greičiausiai išgirsti...
Kažin, ar rytoj pasakys?.. Jau kaip bus, taip, jis
jau paprašys panelės rytoj nuėjęs, kad apsakytų,
jei nepradės pati! Ir dar prižadėjo panelė parodyti
paveikslus, kaip ten lietuviai gynę tą pilį... Sakėsi
turinti... Viskas, sako, stovi nutapyta... Ak tu, Ponedie kad tik greičiau parodytų!
Paskui atėjo jam į galvą eilės, kurių mokėsi
dabar, ir balsu sau pasakė pradžią:
Nerelė mūsų upelių močiutė!/
Aukso tur dugną ir veidą, kaip dangų.../
Vandenį semia Lietuvos sesutė/
Veido gražesnio už žemčiūgą brangų...
--- Šį vakarą reiks dar toliau išmokti rytojui, ---
tarė sau. --- Ir kažin kada ta mūsų šėmargė vest ---
dinktelėjo jam galvoje.
Bet staiga pamatė alksnį, drūktesnį už visus
kitus. Vincukas džiaugsmu nesitvėrė. Puolė tuojau
prie jo.
--- Tai bus geras duonai kepti! O dar padžiovinus truputį!
Miškas, Nelaimingas atsitikimas, Žaizda
Su didybe žiūrėjo į stuobrį, iš kurios čia pusės
reikėtų kirsti. Dabar jis tarėsi esąs tikras, suaugęs
vyras, kurs žada kirsti drūktą, aukštą pušį. Aukštai
kirvį pakėlęs, kirto iš viso vieko vieną sykį, kirto
antrą...
Skaudus šauksmas suskambėjo miško tylumoje
ir atsimušo plačiu atgarsiu...
Jaunas kirtėjas pavirto ant žemės, kirvis iškrito iš jo rankų...
Valandėlę gulėjo, lyg apalpęs, paskui atsigavęs ir atsisėdęs, ėmė veizdėti, kur čia jam taip
skauda. Ir pamatė perkirstą savo kairiają koją. Iš
pailgos autoautas --- audeklo galbalas kojoms apvynioti aunantis. skylės varvėjo kraujas, dažydamas autą
ir sudžiūvusius lapus. Vincukas pasižiūrėjo į koją,
paskui į kraujus, ir tarė:
--- Tai aš koją persikirtau! Pašėlęs alksnis!
Kad jį vilkai!
Šalta jam pasidarė. Sudilęs bekirsdamas nusivilko kailiniukus ir pametė ant šatrų, per kelis
žingsnius nuo tos vietos, kur dabar sėdėjo. Reikėjo
būtinai apsivilkti kailiniukais. Bet tie keli linksniai
rodėsi jam dabar lyg dygliu prikišti, ir jis nedrįso
pasikelti iš vietos, nes kiek pasijudinus koją taip
skaudėjo, kad ašaros nenorams bėgo jam iš akių.
Tečiaus pasikelti reikėjo, nes drugys jau ėmė krėsti
nuo šalčio ir dantys barškėjo. Skaudžiai dejuodamas
pasiekė galų gale kailinius ir užsivilko. Pasijudinus,
dar didžiau pradėjo varvėti tiršti, tamsiai raudoni
kraujai, tekėjo ir tekėjo be paliovas. Vincuką baimė paėmė.
--- Kas čia dabar bus? --- tarė jis sau. --- Kaip
kraujai išbėgs, juk ir numirti galiu... O kol pareisiu
namo, juk gal išbėgti ligi paskutinio lašo... Juk čia
nenakvosiu, reik eiti namo kaip nors...
Atsiminė turįs ant kaklo skepetėlį. Nusirijęs
stipriai apsivyniojo perkirstą koją. Pasidarė by lengviau. Bet tuo tarpu sutemo visiškai, reikėjo skubėti
namo. Atsikėlė, paėmė pamestąjį kirvi ir nuėjo. Iš
miško lig Žalakių tebuvo du varstai, bet jam dabar
rodėsi, jog prieš jį kokios dešimties mylių kelionė,
jog namai taip toli, taip toli, kad niekados jų nepasieks. Ėjo pamažėliais, nes kiekvienas žingsnis
suteikdavo jam baisius sopuliussopulys --- skausmas.. Nieko jau nebeatminė, nė apie ką kita nebegalvojo, juto tiktai
skausmą ir norėjo kaip nors greičiau prieiti lig namų. Galelį paėjėjęs, ataisėsdavo pagriovėje atsilsėti.
Po valandėlės vėl pakildavo ir vėl vilkosi toliau.
Bet jautėsi kaskart einąs silpnyn ir silpnyn.
--- Kad bent ką nors sutikčiau --- šnibždėjo ---
gal pavėžėtų...
Žvalgėsi aplinkui, bet ant kelio nieko nebuvo
matyti, nė girdėti.
Rūkas dar sutirštėjo, nusileido žemiau ir apsiautė žemę, lyg damai, uždengdamas medžius, namus, tvoras. Kur tik pažvelgsi, visur aplinkui buvo
baltos jūros, bekraštės, neišmatuojamos. Gilioje ne
pertraukiamoje tyloje girdėti buvo tiktai Vincuko
dejavimai; tarp balto rūko jo mažas juodas stuomenėlis tesijudino, lyg menkiausia žuvelė jūros platybėse. Tarp rūko sužibėjo silpnas žiburėlis. Vincukas
pažino, jau priėjęs lig savo sodos.
Stonienė pati nebenumanė, kas tat yra, kad
Vincukas taip ilgai negrįžta. Iš pradžios tarė, kad
turbūt į dvarą bus užėjęs, gal kokios knygos gauti
nuo panelės, ar šiaip ko. Bet praėjo viena ir antra
valanda, kaip jau sutemo, o jo vis dar nebuvo, ir
motina persigando.
--- Gal kas bloga atsitiko, gal įsikirto kur ---
tarė vaikams. --- Eisiu veizdėti, miškas netoli.
Ir jau buvo besivelkanti kailinius. Staiga subrazdėjo durys prieangyje, ir į trobą įėjo Vincukas.
Nė žodžio neištaręs, metė kirvį į kerčią ir atsisėdo
ten pat prie durų, ant trinkos pries ugnies.
--- Dėkavoti Dievui --- tarė Stonienė, kabindama
atgal savo kailinius ant kablio. --- Be reikalo būčiau
valkiojusia nakties laiku... Ir kur taip ilgai užtrukai?
Valkiojies kažin kur, o čia tu žmogus tik nerimą
stauk be jokio reikalo! Ir kur gi buvai?
--- Niekur, mamele, --- atsiliepė silpnu balsu
Vincukas.
Elzytė pribėgo prie jo ir, pastebėjusi aprištą
ir kruviną koją, paklausė:
--- Vinceli, kas gi tau pasidalė?
Tada jau ir Stonienė, prisiartinus prie ugnies,
pamatė sužeistą koją.
--- Kas čia tau pasidarė, Vinceli? --- klausė. ---
Kam ta koja tokia kruvina?
--- Persikirtau...
--- A Jėzau, tu Marijelaite! Kame, parodyk!
Eik, gulkis į lovą!
--- Nebegaliu, mamyte!
Žaizda, Skausmas
Pamačiusi Vincuką toki silpną, kad nebegal
pats nė paeiti, ir pastebėjusi jo išblyškusį veidelį
ir pabalusias lūpas, Stonienė ėmė raudoti. Nuvedė
jį i lovą, paguldė ir atrišo koją. Žaizda buvo didelė, kraujai ir dabar dar po truputį varvėjo.
--- O Dievulėliau! --- šaukė Stonienė. --- Jei tik
kaulo neperkirto! Kur dabar dingsiu, nelaiminga!
Vaikai, apstoję lovą, žiūrėjo į koją. Kazė verkė,
du mažesniuoju ne labai dar beišmanė, kas čia per
nelaimė, žiūrėjo, pirštus į burną įsikišę, ir gana.
Stonienė, paėmusi iš kerčios voratinklio saują, uždėjo ant žaizdos, kad kraujai nustotu bėgę.
--- Nebeišmanau, ko čia daugiau dėti! Kaze, bėk
pas Pleikienę, paprašyk, kad tuojau ateitų!
Kazė išbėgo. Pleikienė buvo garsi visoj sodžioje
daktarė. Nuo visų ligų turėjo ji «tikrų» vaistų,
kaip pati sakydavosi. Tvirtino, būk visi daktarai
tik --- pjauną žmones, nieko neišmaną, jiems terūpi
pinigai nuo bėdino žmogaus ištraukti, daugiau nieko. Ji viena temokanti gerai gydyti.
Netrukus atėjo ir garsioji daktarė. Stonienė
puolė prie jos, prašydama gelbėti Vincuką. Pleikienė apveizdėjo koją, apčiupinėjo ir liepė atnešti
karvės mėšlų.
--- Apdėsiu mėšlais, aprišiu, tuojau išgis, pamatysi, --- tarė.
--- Pleikienėle, o kaulas ar neperkirstas? ---
klausė neramiai Stonienė.
--- Gal, kiek yra įkirsta, bet ne labai, ne
kiaurai. Karvės mėšlai tuojau pagelbės. Ir kaulai
užauga nuo jų, kaip matai.
Kol ji apdėjo Vinco koją vaistais ir aprišo, Stonienė vis raudojo:
--- Juto mano širdelė nelaimę! Kaip tik pradėjo temti, vis maniau sau, kodėl tas Vincukas
negrįžta... Vis tarsi kas stumte stumė eit veizdėti.
Kaip jis, nabagas, parsivilko taip toli su tokia
koja!
Vincukas nieko nevalgė ši vakarą. Silpna jam
buvo, galvą sopėjo, širdį pyko nuo garsiųjų Pleikienės vaistų. Išgėręs vandens stiklą, užmigo.
Bet nuolat budo nuo didelio skausmo. Ant rytojaus galvą mažiau beskaudėjo, bet koją kur kas
didžiau. Negalėjo ištverti nedejavęs. Tečiaus pabudęs, tuojau pamanė apie savo akių ir paklausė motinos:
--- Mamyte, ar pašėrei bėruką ir šėmargę? Ar gerai pašėrei?
--- Pašėriau, pa! Nebijok!
--- Ar pagirdyti neužmiršai?
--- Kurgi užmirši?
Paskui paprašęs paduoti iš savo skrynelės suvyniotuosius į popierėlį pinigus, išėmė kapeiką ir
padavęs ją Kazei, liepė eiti i dvarą pieno.
--- Aš nebegaliu, turi tu eiti, juk Elzytė nebus
be pieno.
Daktarė
Stonienė džiaugėsi suvalgius Vincukui pustorėlį
kopūstų su mėsa. Atėjo Pleikienė. Vincukas skundėsi koja, sakė daugiau gelią, bet ji pasakė:
--- Tai nieko nekenkia! Visados taip iš pradžios. Tai, mat, vaistai įeina į kaulus. Reikia vėl
pridėti.
Apdėjo vėl ir išėjo. Bet Vincukas netikėjo jos
daktaravimu. Juto jis koją sopant kaskart didžiau,
įdėjus Pleikienei, pasišaukė motiną ir prašo:
--- Mamyte, aš nenoriu tos Pleikienės! Nė ji išmano ką, nė nieko! Iš kur ji gal ką mokėti? Prasta
boba, nė ji skaityti moka, nė ji žino, kaip reikia
gydyti. Verčiau nueik pas panelę ir paprašyk
vaistų. Ji duos gerų, tuojau pagysiu. Nueik, mamyte!
--- Bėgsiu, bėgsiu tuojau! Žinoma, panelė gėriau išmano.
--- Tuojau neik, po pietų nueisi, juk dabar
panelė vaikus moko, sugaišinsi.
Vincuko mintis nulėkė į dvarą, į taip jam
pažįstamą kambarį, kur jie mokėsi. Ką dabar vaikai ten dirba? Gal, panelė pasakoja jiems apie kryžiuočius, o jis neišgirs. Ir reikėjo jam tą koją persikirsti! Bjaurybė alksnis, nenorėjo, mat, pasiduoti...
Vis tiek, nukirsiu aš tave, išgijęs! Kažin dabar
kiek reiks gulėti... Kada tuos šatrus reiks iškirsti,
kada suvežti... O kiek dienų turės išbūti nesimokęs! Neduok Dieve! Kiek viso ko panelė pripasakos vaikams, o jis nieko iš to nežinos.
Ir dabar skaudžiau dejavo vargšas Vincukas,
ir nuo kojos sopėjimo, ir nuo tų liūdnų minčių.
Rūpestingumas, Gydymas
Tuojau po pietų Stonienė nuėjo į dvarą. Vincukas laukė jos pareinant labai nekantriai: jam
dideliai skaudėjo koją, ir tikėjo, kad pridėjus panelės vaisto tuojau atleis. Ilgai netrukus parėjo motina, kartu su ja ir panelė krepšiuku nešina. Vincukas nesitikėjo, jog panelė pati ateis jo prilankyti
ir labai apsidžiaugė.
--- Atėjau ligonio aplankyti, --- tarė panelė įėjus į trobą. --- Sveikas gyvas, Vinceli! Kaip gi yra
su tavo koja? Visokių, mat, nelaimių atsitinka ūkininkanjant, ką padarysi! Nagi parodyk, pažiūrėsiu,
ar gerai moki kirsti.
Vincukas šypsojo, nors koją labai skaudėjo.
Panelė taip visados mokėjo linksmai ir juokingai
kalbėti. Ji atrišo visus skurlius ir pamačiusi visą
koją apdėtą mėšlais, net rankomis suplojo.
--- Ak Dieve Visagalis! Kaip neskaudės, kaip
nesopės! Prikrovė visokių bjaurybių, prikišo pilną
žaizdą visokių sąšlavų, ir nori, kad koja išgytų! Ak
jus, galvočiai! Visų didžiausias daiktas, kad žaizda
būtų tyra; verčiau nieko nedėti, kad neturite ko,
nekaip tokias biaurybes kišti, tik daugiau užsikrečia žaizda nuo tokių vaistų.
Išėmus iš savo krepšiuko šilto vandens butelį,
išliejo į bliūdelį ir nuplovė grynitelaičiai koją ir
pačią žaizdą. Perkirsta buvo gana giliai, bet tiktai
pats raumuo, kaulas paliko nesugadintas.
--- Oho! Kirsti moki, ponas ūkininke! Tečiaus
nieko bloga nėra, kol vesi --- išgysi... Ne, be juokų:
nebijok, greit užgis tavo žaizda; tik žiūrėkite, nedėkite jokių biaurybių! Varykite šalin visas tas savo garsiąsias daktares!
Apibarstė žaizdą kažin kokioms dulkelėmis, apdėjo vata ir stipriai apvyniojo baltais skarmalėliais,
kuriuos buvo su savimi atsinešusi. Viską dirbo taip
švelniai, jog Vincukas mažne nieko nejuto. Didžiai
pasistebėdamas žiūrėjo jisai, kaip greitai ir vikriai
dirbo jos laibi piršteliai apie jo koją. Rodėsi jam,
jog jau dabar nebeskauda taip. Pabaigus su koja,
panelė pridėjo ranką prie ligonio galvos ir tarė.
--- Karščio turi, turbūt daug kraujo išbėgo
tau vakar, pavargai ir sušilai. Gerti nori, ką? Štai
atnešiau gėrimo, o čia šit obuoliai, gal mėgsti...
Išėmus viską iš krepšiuko, padėjo ant skrynios, prie lovos. Paskui, pavadinusi vaikus, išdalijo jiems po vieną obuolėlį.
--- Jums tik po vieną, Vincukui daug, matote kiek! Bet neimkite nuo jo, vaikai, jis, mat,
serga, jis turi geriau valgyti, kad greičiau išgytų.
Vaikai, pabučiavę į ranką, vėl įlipo į kerčią.
O Vincukas įmanė kojas jai išbučiuoti už tokį gerumą. Stonienė nuo savęs norėjo dėkoti, bet panelė
neleido.
--- Nėra už ką, kas čia? Juk ir aš noriu, kad
mano Vincelis kuo greičiausiai pagytų! Kaipgi! Geriausias mano mokinys, nuobodu mums ir mokytis be jo.
Vincelis, girdėdamas taip save giriant, raudo
iš didžio džiaugsmo. Nedrąsiu balseliu atsiliepė:
--- Ir aš noriu veikiau išgyti... Veikiau pradėti mokytis. Taip mėgstu mokytis... Panelė tokius gražius daiktus pasakoji... Taip norėjau veikiau išgirsti apie tuos kryžiuočius, o gal jau tamsta šiandien pasakei vaikams?...
--- Nesakiau dar, bet turėsiu pasakyti rytoj
ar poryt, juk ir kiti vaikai nori išgirsti. Bet tau,
Vinceli, aš taip pat pasakysiu; rytoj ateisiu apžiūrėti vėl kojos ir pasakysiu, gerai?
--- Gerai, panele, dėkui! --- tarė Vincukas.
Panelė išeidama paėmė kartu Stonienę, nes
žadėjo dar atsiųsti vaistų imti į vidų.
Rūpinimasis, Gydymas
Vaistai labai sugelbėjo Vincuką. Išsiprakaitavo per naktį ir ant rytojaus pabudo daug sveikesnis: galvos nebesopėjo, valgyti norėjo, koją, kad
ir tebesopėjo, bet nebe taip baisiai, kaip vakar.
Ir daug linksmesnis buvo, gulėjo sau ir laukė, kad
kuo greičiausiai ateitų tie pietūs ir kad panelė atbėgtų. Tarpais rodėsi jam, jog panelė neateis: ar
svečių atvažiuos, ar kokia kita bus kliūtis --- ir nebegalės jo aplankyti... Ir nepasakys jam, ką prižadėjo. Ir prašė Dievo, kad atitolintų visas kliūtis.
Belaukdamas gėrė skanų saldų gėralą su aviečių
sultimis ir graužė obuolius. Bet jis ne vienas naudojosi tais skanėstais; davė gerti po truputį sulčių
visiems vaikams, paskui obuolius padalijo. Kazė
nenorėjo imti, sakydama, kad pats turįs visus suvalgyti, nes sergąs, o ji esanti sveika, bet Vincukas įkišo ir jai. Juozukas su Elzytė nė truputį nesigynė: pagrobę obuolius, sugraužė tuojau, lyg
voveraitės. Vincuko baimė pasirodė tuščia: tuojau
po pietų atėjo panelė vėl su krepšiuku ant rankos. Visų pirma apžiūrėjo koją, paklausė, ką beveikia ligonis, paskui atsisėdusi prie lovos ant suolelio, tarė:
--- Dabar, Vinceli, ausis ištempk, pasakosiu
apie kryžiuočius.
Legenda, Tėvynė
Lietuviai turėjo daug kaimynų: iš vienos pusės buvo rusai, iš kitos lenkai, iš trečios vokiečiai.
Iš vokiečių buvo žinomi tuomet lietuviams užvis
kryžiuočiai (kryžeiviai). Jie dėvėjo ilgus, baltus apsiaustus, ant kurių buvo išsiūtas juodas kryžius.
Tie kryžiuočiai buvo baisiausi Lietuvos neprieteliai.
Be paliovos užpuldinėjo jie lietuvius, degino Lietuvos miestelius, griovė pilis, daug žmonių užmušdavo, daugybę varydavo su savim į savo žemę ir
liepdavo jiems dirbti sunkiausius darbus. Kryžiuočiai būtinai norėjo atimti nuo lietuvių visą žemę,
kad visa Lietuva jiems priklausytų. ,,Tada --- galvojo jie sau --- išnaikinsime mes visiškai bjaurybes
lietuvius, paversime juos vokiečiais ir lietuvių nė
vardo nepaliks". Bet mūsų protėviai buvo ne mulkiai! Gynė savo tėvynę ligi paskutinio kraujo lašo.
Užmušus vokiečiams tėvą, atsistodavo muštis sūnus, kritus sūnui --- išeidavo vaiko vaikas. Ir taip
ėjo metai po metų, o lietuviai vis mušėsi ir mūsėsi su kryžiuočiais, liejo ir liejo kraują už savo
tėvynę, kad tik nereikėtų atiduoti tiems neprieteliams nė mažiausio savo brangiosios Lietuvos sklypelio. Kažin, ar yra nors vienas mūsų žemės laukelis, kurs nebūtų sušlakstytas to mūsų narsiųjų
protėvių krauju
.
Ant sienos tarp lietuvių ir kryžiuočių stovėjo
viena pilis, vadinamoji Pilėnai. Viskas ten buvo
taip sutaisyta, kad kryžiuočiai negalėtų jos sugriauti: pilis buvo pastatyta ant kalno, aplinkui buvo
aukšti mūrai, prie mūrų gilus griovys. Pilėnuose
gyveno narsus kunigaikštis; turėjo daug kareivių,
visokių ginklų ir sergėjo, kad kryžiuočiai neįpultų
į Lietuvą. Vieną sykį kryžiuočiai užpuolę užmušė
tą kunigaikštį ir pagavo jo mažą sūnelį, Margelį.
Paskui, nusivedę vaikiną pas save, augino jį norėdami iš jo padaryti vokietį, kad paskui kartu su
jais --- užpuldinėtų savo tėvynę, Lietuvą, ir pjautų savo brolius-lietuvius.
Pilėnuose pasiliko Margelio motina, kunigaikštienė Rida. Buvo tai labai narsi moteriškė. Vyrui pražuvus, atsistojo į jo vietą ir, kaip jis, gynė
tėvynę nuo kryžiuočių. Tarė ji, kad tie neprieteliai
bus užmušę jos sūnų, ir dar smarkiau puolė
ant jų.
Tuo tarpu Margelis augo sau pas kryžiuočius,
nieko apie savo tėvynę nežinodamas. Niekas jam
nieko nesakė, kad jis yra lietuvis; vokiškai kalbėjo,
vokiškai meldėsi. Iš pradžios ilgu jam buvo be savo
motinos, namų ir pažįstamų, bet pamažu užmiršo
viską. Taip praėjo keliolika metų. Užaugo Margelis visas jaunikaitis, gražus, aukštas, geltonplaukis.
Jau netrukus kryžiuočiai ketino jį su savim į karą
vesti lietuvių mušti. Ir būtų nelaimingas vaikinas
palikęs brolžudžiu būtų užpuolęs lietuvius ir gal
savo tikrąją motiną užmušęs. Tečiaus kitaip atsitiko, ir bjaurybės kryžiuočiai neturėjo to džiaugsmo.
Vieną sykį kryžiuočiai, užpuolę lietuvius, parsivedė vėl daug belaisvių. Tarp jų buvo vienas iš
Pilėnų, vardu Šventasis. Pristatytas tarnauti kryžiuočiams, dažnai susitikdavo su Margeliu ir pažino,
jog tat yra jų kunigaikštis, kryžiuočių pagautas.
Tarnaudamas jam, galėjo dažnai kalbėti su juo niekam negirdint. Ir ėmė sakyti Margeliui, jog jis yra
lietuvis, Pilėnų kunigaikštis; kalbėjo apie jo motiną,
tokią nuliūdusią vieną pasilikus. Margelis, išgirdęs
tai, tarsi iš kokio baisaus sapno pabudo. Pajuto savyje lietuvio kraują, pajuto širdyje savo tikrosios
tėvynės Lietuvos meilę. Kryžiuočių pradėjo neapkęsti, supratęs jų visas šunybes. Bijodamas, kad kryžiuočiai nelieptų jam eiti kartu muštis su lietuviais, apsimetė sergąs. Ir iš tikro iš to didelio nerimo ir širdies skausmo, sublogėjo, suliesėjo, išbalo.
Kryžiuočiai, išsigandę, norėdami jį palinksminti, patarė jodinėti kas dieną. Margelis labai mėgo tuos
jodinėjimus, nes imdavo visados kartu su savimi
Šventąjį už tarną, ir jodinėdami kalbėjosi juodu tarp
savęs apie Lietuvą. Šventasis dainavo lietuvių daineles, pasakojo, kokia Lietuva graži, atmindavo Margeliui užmirštuosius lietuvių kalbos žodžius. Vieną
sykį sutiko juodu jauną mergaitę. Buvo ji taip pat
lietuvė, kryžiuočių pagauta, vadinosi Laimulė. Mėlynakė, skaistveidė, kaip lelijėlė, laibutė, kaip
lendrė, labai ji patiko Margeliui. Ir paskui
dažnai juodu susitikdavo kur nors krūmuose ir kalbėjosi lietuviškai, Šventasis gi žiūrėjo, kad niekas
nepamatytų.
Ir sutarė juodu bėgti į Lietuvą. Vieną dieną
išvažiavo. Margelis ir Šventasis, išvažiuodami pasiėmė Laimutę ir nujojo. Siena, mat, buvo netoli, ir
jiems pasisekė išbėgti ir laimingai nujoti lig Pilėnų.
Legenda, Tėvynė
Kas gal apsakyti kunigaikštienės Ridos džiaugsmą! Manė, kad sūnus seniai nebegyvas, o čia pamatė jį sveiką, narsų ir tokį gražų! Džiaugėsi ir
kareiviai ir aplinkiniai žmonės, pamatę savo kunigaikštį. Tuojau iškėlė Margelis su Laimute vestuves
ir pakėlė tokį pokylį, kokio dar nebuvo niekas matęs. Rida pakvietė daug aplinkinių žmonių, liepė
pastatyti ant kiemo ilgiausius stalus visoko prikrautus, išnešti alaus bosus, ir visi valgė, gėrė, linksminosi per kelias dienas.
O kryžiuočiai tuo tarpu pamatę, kad Margelis
pabėgo, įpyko baisiai. Skubinai surinko kareivius ir
puolė ant Pilėnų. Tuoj pasibaigus vestuvėms, lietuviai pamatė iš visų pusių neprietelius. Tuojau Margelis liepė atsistoti prie mūrų ir gintis. Baisus
buvo karas! Kryžiuočiai draskė mūrus, šovė, dūrė,
o lietuviai taip pat nepasiduodavo ir gynėsi kaip
įmanydami: metė žemyn į kryžiuočius akmenų krūvas, pylė verdantį vandenį, dūrė kalavijais tuos,
kurie arčiau buvo užlipę. Margelis visur buvo, mokė, ragino, žudė neprietelius. Rida valdžią sūnui
atidavusi, pati su Laimute ir kitomis moteriškėmis,
rūpino, gydė sužeistuosius.
Kad ir visaip gynėsi lietuviai, kad ir visaip
stengėsi, tečiaus negalėjo apveikti priešininkų. Kryžiuočių, mat, buvo daugiau. Jau sugrovė jie vieną
mūrą ir puolė prie antro. Lietuviai turėjo atsitraukti.
Tada Margelis susiprato nebeatsiginsiąs nuo priešininkų. Sušaukė visus likusiuosius dar gyvus kareivius ir taip pasakė:
--- Bėda mums, broliai! Nieko neveiksime,
nebeatsiginsime! Kryžiuočiai tuoj tuoj įsilauš į pilį.
Ne mūsų tat kalčia, žinoma, mes nesigailėjome savo kraujo ir gynėmės, kiek galėdami. Bet reikia
lig galo būti narsiems. Kryžiuočiai įsilaužę suims
mus visus ir padarys savo vergais. Broliai, argi
mes sutiksime vergauti? Argi mes vergausime tiems
neprieteliams? Mes, liuosi lietuviai?!
Kareiviai, lyg vienas vyras, sušuko:
--- Nevergausime! Lietuviai niekam nevergavo
ir nevergaus! Liuosi gimėme ir liuosi norime numirti!
Ir moters, susirinkusios ten pat, taip pat sušuko:
--- Ir mes nenorime tarnauti kryžiuočiams!
Ir mes mirsime liuosos!
Margelio liūdnas veidas prašvito.
--- Na, nepasidžiaugs vokiečiai, mūsų pilį įgavę! --- sušuko jisai.
Ir tuojau moteriškės ir seniai, kurie negalėjo
mušti kryžiuočių, pradėjo vilkti medžius ir krauti
ant kiemo laužą. Paskui moters nešė visa, ką tik
kas turėjo brangaus, ir dėjo ant laužo. Dėjo šilkinius rūbus, dėjo aukso žiedus ir auskarus, dėjo sidabro indus, dėjo gintarų saitelius --- viską, viską,
kad vokiečiams nieko nepaliktų. Sudėjusios, uždegė
laužą.
Paskui ėmė krauti kitą, didelį. Ilgai krovė, ir
jau bebaigiant krauti, atbėgo kareiviai nuo mūrų
šaukdami, kad kryžiuočiai griauną jau mūrą ir netrukus įeisią. Tada prasidėjo baisus daiktai. Motinos,
surinkusios savo vaikus, bučiavo juos ir verkdamos
dūrė juos ir negyvus metė ant laužo. Uždarusios
visus, lipo ant laužo kartu su savo vyrais. Užlipę
vyrai dūrė pačias, o paskui kišo sau kalavijus į
šonus. Ir ant laužo augo ir augo vis kūnų krova.
Ant galo užlipo kunigaikštienė Rida ir pati sau įsidūrė kalaviją į pat širdį.
Legenda, Tėvynė
Pasiliko tiktai Margelis ir Laimutė. Margelis,
būdamas pilies kunigaikštis, turėjo ant pat galo
apleisti savo vietą. O Laimutė būtinai norėjo numirti kartu su mylimuoju vyru. Graži, kaip žiedas,
išbalusi, lig lelija, stovėjo ji šalia Margelio ir drebančiomis rankomis padėjo jam uždegti laužą.
Paskui užlipo ir juodu. Ir uždarė Margelis savo mylimiausiąją Laimutę... Turėdamas ją, nebegyvą jau, viena ranka, antrąja įsikišo sau kalaviją į
krūtinę...
Kryžiuočiai, įsigrūdę į pilį, rado laužą visą
liepsnose. Ir jų kietos širdys, matant toki narsumą
ir karžygiškumą, susigraudino ir nusigando.
Taip tai gynė tėvynę kitąsyk mūsų protėviai,
Vinceli! Taip kitąsyk lietuviai mylėjo liuosybę!.
..
XII
Pleikienė supyko pamačiusi pas Stonienę panelės vaistus. Pasakius Vincukui, jog nuo panelės
vaistų jam geriau pasidarė, ji tarė apmaudinga:
--- Na, na, pamatysi! Bus tau geriau! Didelis
daiktas, kad čia tuojau tau žaizdą užgydys, o visą
ligą į kaulus įvarys! Nuo mano vaistų būtų dar
paskaudėję koją, bet užtat iš kaulų būtų išvaryta
liga. O dabar, pamatysi: koja užgis, bet skausmas
į kaulus įsimes. Atminsi mano žodį!
Gydymas, Tėvynė, Pamąstymai
Vincukas šypsodamas klausėsi tų žodžių ir nemaž nesibijojo. Ėjo vis geryn ir geryn. Ilgu jam
buvo lovoje, norėtų atsikelti ir pavaikščioti nors po
trobą, bet panelė pasakė, būtinai reikią pagulėti
kelias dienas, tad veikiaus išgysiąs. Todėl kentėjo.
Greit užmiršo ir apie nuobodumą: paėmė skaityti
knygelę, kurią jam buvo atnešusi panelė. Buvo ten
parašyta apie tėvynės meilę. Vincukui taip ji patiko, jog užmiršo ir apie skausmą, ir apie tai, jog
gulėti nuobodu, tik vis skaitė ir skaitė, sėdėdamas
į priegalvį atsirėmęs. Skaitė apie tai, kas tat yra
tėvynė, kaip reikia ją mylėti, kaip dėl jos darbuotis; buvo ten ir apie tai, kaip senovėje mūsų protėviai mylėjo tėvynę ir tarnavo jai, ir kad mes,
būdami jų vaikai, turime sekti jų paveikslą, jog
žmogus, kurs savo paties nauda tesirūpina ir savo
tėvynės nemyli, yra lyg gyvulys, kursai savo motinos nepažįsta paaugęs, ir tiktai rūpinas, kaip paėsti ir pagerti. Pavargęs beskaitydamas, Vincukas
atsiguldavo ir užmerkęs akis galvojo apie tai, ką
buvo perskaitęs. Neapsakomai malonu ir linksma
jam rados žinant dabar, kas yra
jo tėvynė, ką
reikia dirbti, ją mylint. Jis jau nebebus, kaip tas
gyvulys, nesirūpis tik, ką pavalgys, jis nori būti,
kaip tie senovės didvyriai, kurie taip mylėjo tėvynę,
jog net savo galvas už ją dėjo; dabar žinosis esąs
lietuvis ir turįs mylėti ir ginti savo kraštą ir savo
krašto žmones. Kaip būtų malonu eiti į karą su
tokiais didvyriais! Užsidėtų ant galvos tokį spindintį varinį šalmą, kaip Margelis, kad turi ant to
paveikslo, kurį rodė panelė, prisikabintų prie šono
aštrų kardą, pasiimtų į ranką smailią raguotinę ir
sėdęs ant bėro žirgelio patrauktų su kitais kareiviais ant priešininkų... Kad muštų, tai muštų! Neatiduotų nė mažiausio tėvų žemės plotelio, gintų tėvynę, kaip Margelis savo pilį ligi gyvas... Jau jis
tiems bjaurybėms kryžiuočiams parodytų!.. Bet kur
dabar eisi, su kuo kariausi?! Nebėra jau nė tų
narsiųjų kareivių, nė tos galingosios tėvynės, nieko! Knygelėje parašyta, jog dabar kitokiu būdu
reikia tėvynei tarnauti, jog ir dabar kad ir nekariaujant ir nesimušant galima padaryti tokią pat
naudą tėvynei, kaip anieji senovės didvyriai kad
padarydavo... Jis jau žinosis ką darysiąs...
--- Mokysiu būtinai vaikus, pats prasimokęs
geriau; mokysiu juos, kaip reikia mylėti tėvynę ir
jai tarnauti... Tat jau ir bus iš manęs nauda! O
per visą savo amžių, kiek tai vaikų galėsiu aš išmokyti, oje!
Ir vėl skaitė toliaus knygelę, ir vėl paskui
mąstė. Jo mintys lėkė į anuos tolimuosius senovės
laikus, kada Lietuva buvo tokia galinga ir plati;
atsiminė visus garsinguosius karalius ir kunigaikščius, kurie senovėje valdė Lietuvą.
Panelė rodė jų paveikslus, Vincukas prisižiūrėjo į juos gerai, ir dabar jie stovi jo akyse, kaip
gyvi. Štai Gediminas --- kurs apie geležio vilką sapnavo ir Vilniaus miestą pastatė; štai Kęstutis --- širvu žirgu vedinas, gražius plieno šarvus užsimovęs,
ant pečių puikią lokeną užsimetęs --- tas pats Kęstutis, kurs gražiąją Birutę, prastą Palangos mergelę,
pasiėmė už pačią, o štai ir Vytaudas... Tasai visų gražiausias: jaunas ir gražus, galvą variniu šalmu
apsidengęs, ant jos kyši ilga erelio plunksna, rankoje turi šviesų kardą, su kuriuo grūmė neprietelius.
Ir dainoje, kurią jis išmoko, pasakyta:
Ten Vytaudas didis garsiai viešpatavo
Ir pikto kryžiuočio sulaužė ginklus...
Tėvynė, Didvyriai
Panelė sakė, kad Vytaudas buvęs visų Lietuvos karalių garsiausias; prižadėjo paskui daug daug
apie jį pasakyti, bet jis dar maža ką apie jį težino. Kad kuo greičiausiai pasakytų! Vytaudas jam
visų didžiausiai patinka --- toks gražus ir taip jo visi
priešininkai bijojo!
--- Kiek tai, mat, garsingų vyrų yra buvę
Lietuvoje! Numirę, turbūt, pamatysime juos visus
antrajame pasaulyje... Atėjus mūsų vėlėms tenai,
gal jie paklaus: ,,Mes gynėme tėvynę visą savo amžių, o kuo jūs jai tarnavote?". Neduok Dieve, kokia
gėda būtų, kad reiktų atsakyti: ,,Nė mes žinojome,
kas ta tėvynė, nė mes jai tarnavome!". O Jergutėliau! Ne! Aš jau tos gėdos nenoriu!...
Ir taip sau mąstė Vincukas per kiauras dienas, lovoje gulėdamas ir sėdėdamas. Bet skrajodamas senovės laikuose ir antrajame pasaulyje neužmiršo tečiaus ir kasdieninio gyvenimo. Dažnai siuntinėjo Kazę i tvartą, liepdamas pagirdyti bėruką,
pakreikti šiaudų, užkišti šieno; klausinėjo nuolat,
ar neužmiržo pažerti šėmargės ir avies; ir nors
motina ir Kazė veizdėjo ir šėrė, vis jam rodėsi, jog
nebe taip, kaip jis pats, jog bėrukas suliesės per
jo ligą.
Sekmadienį vėl atbėgo panelė. Perrišdama koją,
paklausė:
--- Ar skaitei knygelę, mano atneštą?
--- Perskaičiau jau tris sykius, --- atsakė Vincukas.
--- Oho! Greitai! Matyt, jog patiko, ką?
--- Kur nepatiks!
Vincukas norėjo pasakyti, kas jam taip patiko,
bet neišdrįso.
--- Gerai, kad patiko --- sakė panelė, --- bet to
negana; ji ne vien tam parašyta, kad patiktų, reikia daryti taip, kaip ten parašyta.
--- Aš ir noriu taip daryti --- atsiliepė nedrąsiai Vincukas. --- Žadėjau prašyti tamstos, kad mokytumei mane ne tik tą žiemą, bet dar antrą ir
gal dar ilgiau... Norėčiau mokyti kitus vaikus mūsų sodžioje... Žiemą galėčiau...
--- Ar matai, koks tu gudrus! Taip greit išradai sau darbą tėvynei tarnauti!
--- Vyras mano Vincelis! Kurgi aš tavęs nenorėsiu mokyti, Vinceli! Jok man pačiai didelis
džiaugsmas mokyti tokį gerą gabų vaikiną, kaip
tu. Labai gerai tavo sumanyta, vaikeli; mokydamas
atneši tėvynei nesuskaitomą naudą. Bet, kad nauda
būtų kuo didžiausia, reikia tau pačiam daugiau žinoti, todėl mokysiu tave per kokias tris žiemas;
tada jau būsi toks mokytojas, kad bus miela, malonu!
Rūpinimasis
Vincukas, šypsodamas iš didžio džiaugsmo,
bučiavo panelei rankas, dėkodamas už prižadėjimą
mokyti. Panelei išeinant, paklausė dar:
--- Panele, ar aš jau galiu atsikelti?
--- Ne, balandėli, pagulėk dar porą dienų, aš
jau pasakysiu pati, kada reikės!
Vos tik pradėjo temti, atbėgo berniukai iš
sodžios, kaip buvo susitarę pereitą savaitę.
Matyti, patiko jiems labai Vincuko pasakojimas, nes ne tik nė vieno nestigo iš būrelio, bet dar
nauji du prisidėjo. Net Pleikių Antaniukas nepasiliko namie. Vincukas, pamatęs jį, nusijuokė:
--- Ar matai tiktai, ir Antaniukas yra! Ko gi
tu atėjai, Antaniuk? Jog sakei --- neverta esą klausyti tokių niekų, kažin kieno pramanytų!
Antaniukas sugėdintas, bet nenusileisdamas,
tarė:
--- Et, kartais galima dėlto pasiklausyti... Ką gi
daugiau dirbsi!
Visų pirma vaikai pradėjo klaustis Vincuko, kaip jam ta nelaimė su koja atsitiko. Vincukas pasakojo visa, kaip buvo. Berniukai jo dideliai gailėjosi.
--- Et --- sušuko Antaniukas, --- rodos, ūkininkas
vadiniesi, o kirsti dėlto nemoki! Tai kam kirtai į
koją? Toks čia ir kirtėjas, ne į medį kerta, bet į koją!
--- Atsitinka tokia nelaimė ir geriausiems kirtėjams --- atsakė Vincukas.
--- Ajau! Kodėl gi aš neįsikirtau niekados? O kiek
kartų kirtau!
Vincukas atminė, ką panelė sakė, kad negražu
yra pačiam save girti. ,,Tegu kiti giria tave, jei
ką gerai darai, o tu pats nesidingok kažin koks gudragalvis esąs, nes visados atrasi pasaulyje žmogų,
kurs geriau už tave padirbs tą patį daiktą" --- taip
buvo sakiusi panelė. Bet nieko nepasakė jau Antaniukui, nenorėdamas bartis.
Prisišnekėję vaikai nutilo, ir Vincukas pradėjo
apsakinėti apie Margelį. Kaip manydamas piešė
kryžiuočių bjaurumą, lietuvių drąsumą, Margelio
pasišventimą; taip gražiai sakė, tarsi pats ten buvęs ir viską matęs. Vaikiukams tas pasakojimas
patiko dar didžiau už pirmąjį.
XIII
Tuo tarpu atėjo seniai laukiamas, linksmas atsitikimas. Pirmadienio rytą, Vincukui pabudus, Stonienė, kuri jau seniai bruzdėjo po trobą, pasakė
linksmu balsu:
--- Pas mus balius šiandien, Vinceli! Įspėk
koksai?
--- Aa! Bene šėmargė vedė? --- sušuko Vincukas.
--- Taigi? Kad žinotumei, toks didelis, gražus
veršis, šėmargis kaip ir motina.
--- O, Jerguteliau! Ar ir su žvaigždele ant kaktos, kaip motina?
--- Neapžiūrėjau taip jau labai --- atsakė juokdamasi Stonienė.
--- Vaikai, vaikai! --- šaukė Vinockas --- kelkitės!
Šėmargė vedė!
Vaikai iššoko iš lovų, ir apsidarę tuojau nulėkė į tvartą veršiuko žiūrėti.
Namai, Džiaugsmas
Kiek paskui buvo kalbų apie tą veršiuką, kiek
pasakojimų! Kazė tvirtino, kad maža karvelė turinti
kairę koją baltą, Juozukas, kad --- dešinę; susibarė
iš to ir bėgo kelis kartus į tvartą žiūrėti, kieno teisybė. Elzytė sakė vis:
--- Kaip būtų gelai, kad tas velselis visados toks mazas pasiliktų!
Bet dar daugiau džiaugėsi vaikai, jog dabar
,,pienelio bus, kiek tik norėsime!". Putra būsianti
balta balta, mamelė išvirsianti košės ir valgysią jie
sau su pienu. Kokia ta šėmargė gera --- stebėjosi
visi --- kaip gudriai pataikino atvesti prieš Kalėdas, nenorėjo, mat, kad jie per šventes pasnikautų!
Vincukas negalėjo beištverti lovoje. Motinai
esant, nenorėjo keltis bijodamas, kad neleis, bet
Stonienė tuojau išėjo kažin kur į sodą, tada Vincukas ėmė darytis.
Panelė sakė pasėdėti dar porą dienų, bet, šėmargei vedus, nė panelės žodžiai nebegalėjo jo suturėti. Kaip gi! Veršis čia pat po nosimi ir jis jo
nepamatys tuojau! Apsidaręs, raišiodamas, nes koją
primynus dar skaudėjo, nuėjo į tvartą. Vos atidarė
duris ir įėjo, bėrukas, lyg nujausdamas, atkreipęs
galvą linksmai sužvengė. Tada Vincukas užmiršo ir
apie veršį ir nuėjo stačiai prie bėruko. Apkabinęs
jo kaklą, glostė, bučiavo nasrus.
--- Bėrelis mano, mažilėlis, balandėlis! --- kalbėjo jam --- Ir tu pasiilgai manęs, kaip aš tavęs,
geras mano žirgelis, geras! Nešėriau tavęs, mat,
sirgau! Koją persikirtau, turėjau gulėti... Kad žinotumei, bėreli, kaip buvo skaudu! Norėjau labai pas
tave ateiti, bet negalėjau niekaip, niekaip!
Bėrukas, tartum suprasdamas savo pono kalbą,
glaudė galvą prie Vincuko krūtinės, laižė jam
rankas.
Kada jau atsidžiaugė savo mylimuoju bėruku,
tada tiktai nuėjo prie karvės. Apveizdėjo gerai
veršį, paglostė dar paskui avį ir išėjo pasivaikščioti ant kiemo. Norėjo visur užeiti, buvo pasiilgęs
kiekvienos kertelės; rodėsi jam, jog kažin kaip ilgai
jų nematė. Tečiaus koją dar skaudėjo, ir kad blogiau nepasidarytų, sugrįžo veikiai į trobą.
Kartą pavaikščiojęs, nebenorėjo Vincukas sėdėti troboje, ir ant rytojaus nuėjo į dvarą ant lekcijų. Eidamas tarė sau: ,,Už poros dienų, kojai geriau
pagijus, reikia būtinai eiti į mišką ir baigti kirsti
šatrus; gal užsnigs, parvežti galima bus. Šatrai namie jau baigėsi".
Panelė nustebo pamačiusi Vincuką. Tuojau pasakė, jog verta jam už ausies pasukti, kad neklauso,
bet Vincukui pasakius, jog labai pasiilgęs mokytis,
nusijuokė ir dovanojo šit nepaklusnumą. Pasibaigus
lekcijoms, panelė tari:
---
Dvaras, Mokslai
Esate paklusnūs, mano vaikai, ir noriai
mokotės, todėl noriu jums padaryti per Kalėdas
džiaugsmą. Sumaniau padaryti vieną pasilinksminimą: čia, tame pačiame kambaryje, pritaisysime
visa, kaip reikia, pakviesime daug vaikų ir įaugusių žmonių, jie atsisėdę ir atsistoję veizdės ir klausys, o jūs, išėję į tam tikrai pritaisytą čia vietą,
sakysite eiles, padainuosite, ir ant galo sutaisysite
gyvuosius paveikslus. Gyvuosius paveikslus taip padarysime:
Sakysim, padarysim paveikslą. Štai kaip šitas
knygoje yra nupaišytas: Margelis besikalbąs su kryžiuočiu. Jūsų vieną aptaisysiu Margeliu, antrą kryžiuočiu, barzdą pritaisysiu --- visiškai, kaip čia nupaišyta, paskui atsistosite taip, kaip tie čia stovi,
ir stovėsite nesijudindami; prieš jus bus sukurta
tam tikra ugnis, apšvies jus ir visi žiūrės, kaip išrodo. Bus, kaip koks paveikslas, iš tolo žiūrint.
Tilt reikia nesijudinti, kaip jau sakiau, kad tikrai
lyg paveikslas išrodytų. Na, ką gi? Ar norite taip
padaryti, ar ne?
--- Norime, norime labai! --- sušuko visi kartu.
Kur jie nenorės! Net akys visiems pradėjo žibėti iš džiaugsmo ir didelio įdomumo, kaip ten viskas bus. Vincukas sušuko:
--- Aš norėčiau labai būti Margeliu!
Panelė prasijuokė.
--- Ar žinai, Vinceli, tu verčiau būsi kryžiuočiu! Pasiūdysiu tau tokį baltą apsiaustą juodu kryžiumi...
--- O, fui, --- panelyte, nenoriu kryžiuočiu būti.
Tokie bjaurybės!...
--- Tai tu tiktai geru žmogumi nori būti, matai koks! Jei visi taip norės, tai kas bus kryžiuočiu?! Bet nežinau dar, kas kuo persidarys, dar pamatysime.
Sumanymas, Vaidinimas
Tik jūsų bus per maža. Tu, Vinceli, atvesk
savo Kazę ir ją padarysime kuo nors. Jūs kiekvienas galėsit dar pakviesti į tą vakarą, ką tinkami.
Kitiems vaikams liepė panelė atvesti tai sesytę, tai brolį. Visi su džiaugsmu prižadėjo. Paskui kiekvienam paskyrė eiles, kurias reiks tame
vakare pasakyti.
Tą dieną vaikai sugrįžo namo labai sujaudinti.
Vincukas, įėjęs i trobą, tuojau apsakė visa, ką panelė buvo jiems sakiusi. Kazė labai nudžiugo, jog
ir ją panelė apdarys ir įstatys į gyvuosius paveikslus. Stonienei taip pat buvo įdomu, kas tat yra tie
gyvieji paveikslai, nes nebuvo jų savo amžiuje mačiusi; prižadėjo Vincukui eiti žiūrėti kartu su mažesniais vaikais.
--- Žinau, ką dar pakviesiu! --- sakė Vincukas. ---
Pakviesiu visus tuos vaikinus, kurie ateina sekmadieniais apsakymu kklausytis. Esu sakęs jiems apie
kryžiuočius ir apie kitus daiktus, tai tegul savo
akimis pamato, kaip jie išrodė. Tai džiaugsis!
Taip jam patiko tas panelės sumanymas, taip
norėjo greičiau pamatyti tuos paveikslus, jog laukė
Kalėdų, lyg kokios didžiausios laimės. Jau visai
nebetoli buvo Šventės, o jisai kasdiena mąstė: ,,Kad
greičiaus ateitų, kad greičiaus!".
O laikas ir lėkė, tarsi sparnuotas. Prieš Kalėdas prisirinko daug darbo, taip Vincukas nė justi
nejuto, kaip diena ėjo po dienos. Prikirto šatrų ir
sulaukęs sniego suvežė juos. Turėjo paskui daug
darbo su paplautu paršu, kol abudu su motina apsvilino, supjaustė. Tiktai papjautį patsai nedrįso: jo
geroji širdelė negalėjo nieko nuskausti. Stonienė paprašė kaimyno ir tasai padarė galą jų balčkiuibalčkis --- balta kiaulė..
Visa šeimyna buvo tada užimta: Juodkas su Elzyte
išpūtė sau pūslę ir, įsidėję kelis žirniukus, barškino per kiaurą dieną; Kazė padėjo motinai pjaustyti mėsą ir dirbti vėdarus ir dešras. Linksmas
buvo tat darbas: balčkis pasirodė labai riebus, todėl visi džiaugėsi, per visus metus galėsią valgyti skanią košę su spirgučiais ir šutienę su
užkulu.
Šventė, Ruošimasis
Dvare panelė taisė viską tam vakarui. Siuvo
ir siūdino apdarus, matavo juos nuolat vaikams;
Vincukas kelis sykius vadžiojo Kazę, nes ir jai
reikėjo kažin kas pamatuoti. Vaikai labai stropiai
mokėsi kiekvienas savo eiles, kad neapsiriktų, sakydami tokiai daugybei žmonių klausant. Neduok,
Dieve, kokia gėda būtų! Vincukas po dešimtį sykių
per dieną atsakydavo savąsias ir taip išmoko, jog
ir per miegus, rodos, būtų galėjęs pasakyti.
XIV
Bet
Namai, Liūdesys
žinomas daiktas yra, jog ne iš vieno džiaugsmo tesusideda žmogaus gyvenimas; kaip dienai pasibaigus, užstoja naktis, taip po džiaugsmo kartais
ateina tuojau ir nuliūdimas. Ir Stonių vaikai, prityrę tą savaitę tiek džiaugsmo, gavo pajusti ir širdies skausmą. To nuliūdimo priežastis buvo veršiuko
pardavimas. Atvažiavo žydas iš Užvenčio, apveizdėjo veršiuką ir ėmė lygtis. Lygosi, lygosi pusę
dienos; davė pusantro rublio, paskui vis po 5 kapeikas dėjo, važiavo iš namų ir vėl --- grįžo, peikė veršiuką, kaip imanydamas, sakydamas esant liesą,
padvėsiant tuojau, mažą kaip katė, bet matydamas,
jog Stonienė nenuleidžia nė kapeikos nuo pastatytosios kainos, davė galų gale du rublius. Vaikai visą
laiką skersomis į žydą žiūrėjo, ir nors žinojo, jog
reikia veršiuką parduoti, prašė Pono Dievo, kad
žydas neduotų, kiek motina nori, kad dar nors porą
dienų pabūtų. Pamatę, jog žydas jau susilygo, nubėgo į tvartą, paskutinį sykį paglostyti dar savo
veršelio. Glostė, vadino jį visokiais gražiausiais
vardais, o žydas atėjęs, tuojau pagrobė jį ir sūrį. Šis kojas, įmetė į šlajas. Šlajose maža buvo šiaudų,
nepatogu buvo veršeliui, jo galvelė gulėjo žemiaus
už kojas; žydas nesirūpino visiškai, ar bėdinam gyvuliui skaudu; įsimetė, ir tiek, kaip kokį akmenį.
Nabagėlis veršiukas liūdnomis akimis žiūrėjo į vaikus, šėmargė bliovė tvarte. Vaikams taip susopo
širdį, jog apsilieję graudžiomis ašaromis nubėgo į
trobą. Ir Vincukui gaila buvo, bet lig ašarų nepriėjo.
Neilgai lindėjo vaikai, tą pačią dieną sulaukė
visi didelio džiaugsmo. Šileikis parvažiavęs iš Luokės atnešė Stonienei pranešimus, iš kurių ji patyrė,
jogei pačtoje yra jai iš Amerikos pinigų ir laiškas.
Tuojau ant rytojaus nuvažiavo į Luokę tų pinigų
atsiimti. Speigas buvo stiprus, sniegai girgždėjo po
kojomis; nežiūrint į tai, vaikai nuolat bėgo iš trobos
veizdėti, ar neparvažiuoja motina. Vincukui bebruzdant po tvartus ir kiemą, įbėgo bėrukas, visas šarmotas. Vincukas puolė prie motinos, vaikai išbėgo iš trobos, o Stonienė linksmu veidu tarė:
--- Kad žinotumėte, vaikai, ką tėvelis parsiuntė!
Gana, gana!
--- Ką, mamele? Parodyk! --- prašė Vincukas.
--- Palauki eisiu į trobą, sušalau kaip šuo.
O tu tuo tarpu nukinkyk bėruką, paspėsi dar pamatyti!
Vincukas, kaip tik galėdamas, skubėjo nukinkyti bėruką. Pastatęs jį tvarte ir užmetęs šieno,
nubėgo i trobą.
--- Žiūrėk, ką tėvelis parsiuntė! --- tarė Stonienė,
paduodama jam fotografiją.
Laiškas
Vincukas žvilkterėjo. Štai, ant storo popieriaus,
kaip gyvas, stovėjo tėvelis ir veizdėjo i Vincuką
savo geromis akimis. Tik apsidaręs labai ne taip,
kaip namie kad vaikščiojo: juodi ilgi šarkai, iš po kurių kabėjo laikrodžio grandinėlė, balta perkarąperkara --- perkelinė krūtinė su apykakle, seniau nešiojama prie kostiumo. ir perkaklisperkaklis --- kaklasaitis., vienoje rankoje turėjo aukštą,
apskritą skrybėlę, antroje skėtį. Ponas --- ir gana!
Vincukas žiūrėjo, žiūrėjo. Graudu jam pasidarė ir
taip ilgu be tėvelio, taip ilgu... Viską, rodos, atiduotų, kad tik pamatytų ji patį, gyvą, ne ant popieriaus. Bet kartu ir palinksmėjo, jog tėvelis taip
apsidaręs, kaip koks ponas, jog gerai jam, matyti,
toj Amerikoje.
--- Šit dar gromatagromata --- laiškas. yra, Vinceli --- tarė Stonienė.
Vincukas paėmė laišką. Nebereikėjo dabar
bėgti į Šileikius.
Vincukas pats pradėjo ją skaityti pamažu, tarpais drebančiu nuo sujudimo balsu: ,,Pradedu savo
gromatą žodžiais Viešpaties Dievo --- Tegul bus pagarbintas Jėzus Kristus --- laukdamas nuo jūsų atsakymo --- Ant amžių amžinųjų, amen --- Aš, Petras
Stonis, rašau gromatą pas savo mieliausios prisiekos ir vaikelių, apznaimindamasapznaiminti --- duoti žinoti apie ką nors, pranešti.
Laiškas, Ilgesys
jums, kad esu iš
Dievo malonės sveikas ir linksmas. Dabar kloniojuos geros sveikatos tau, mano mieliausia Ona, ir
linkiu visokių mylistųmylista --- malonė. nuo Dievo. Bučiuoju tavo
baltas rankeles ir vaikelius bučiuoju apkabindamas
po tūkstantį kartų. Kartu su ta gromata gausite
30 rublių, iš tų pinigų prašau tavęs, mieliausia
mano prisiekėle, nunešk du rublius ant mišių, kad
Dievas visus mus išlaikytų sveikatoje; už kitus nusipirk, ko reikalausi. Nesigailėk nupirkti Kalėdoms,
ko reikia, sutaisyk vaikeliams geras kūčias, kad
paminavotųpaminavoti --- atminti. mane valgydami. Vincukui nupirk balakaniuką, jo jau pasenęs labai; reikia apdaryt
mūsų gaspadorių. Fotografiją vieną atiduok broliui,
kitą sau pasilik, o trečią duok Vincukui už tai,
kad pats parašė jau pas mane. Naujienų pas mus
nėra didelių; darbo vis tebeturiu, sunkiai reikia
dirbti, užtai užmoka gerai, nieko netrūktų, tik ilgu
be jūsų. Ką girdėtis pas jūsų? Tegu Vincukas
parašo, dar atrašykite greit, ar gavote pinigus ir
fotografijas"
.
,,Dabar kloniojuos geros sveikatos broliui Povilui ir brolienei, ir Lileikiams, linkėdamas visokių
loskų nuo Pono Dievo. O dabar nebeturiu ko džiugiau rašyti, pasilikite sveiki ir linksmi, mano
aplankyti. Bučiuoju tavo baltas rankeles, mano
mieliausioji prisiekėle Ona, bučiuoju visus vaikelius:
Vincuką, Kazę, Juozuką ir Elzytę. Klausykite motinėlės, o Vincelis tebūnie toks gaspadorius, kaip
buvęs. Su Dievui atrašykit greit».
Stonienė verkė, vaikai klausėsi išsižioję; pačiam
skaitytojui ašaros žibėjo akyse.
--- Mažylėlis tas mano! --- raudojo Stonienė. ---
Mat, neužmiršta mūsų, iš savo sunkaus darbo atsiuntė! Rytoj reikės nuvažiuoti į Užventį nusipirkti
šio to, ir mišioms duosiu nuėjus į kleboniją. Nuvažiuosi kartu, nupirksiu ir tau šarkeliams milo, duosime pasiūti. Juk jau trys dienos tėra ligi švenčių,
paskui nesuskubs.
--- Galime mauti rytoj! --- atsakė Vincukas, Įdėdamas laišką atgal i kuvertą.
Paskui išsirinko sau vieną fotografiją, suvyniojo
ją atsargiai į baltą popierių, kurį kaži kada buvo
gavęs nuo panelės, ir įsidėjo į savo skrynelę. Nė
apsakyti negalėjo, kaip džiaugėsi,
Džiaugsmas
kad tėvelis jam
paskyrė vieną fotografiją. Ir kokia tat laimė buvo,
kad galėjo jau pats skaityti laiškus! Nebereikėjo
nieko prašyti, galima buvo ne vieną sykį tiktai
išgirsti, bet nors šimtas sykių, kada sau nori, ir
gali skaityti. Taigi ir skaitė tą pačią dieną bene
dar tris sykius. O vietas, kuriose tėtušis rašė apie
jį, kiekvieną sykį dar atkartodavo po kelis kartus,
žodžiai tie jį kelte kėlė aukštyn. Tėvelis ir šarkus
jam liepė nupirkti... Kaip gerai! Apsivilks eidamas
į dvarą, į tą vakarą. Bet staiga atėjo jam į galvą:
o kuo apsivilks Juozukas? O Elzytė? Kazė turi gerą
jupelę, bet tuodu apdriskę vaikščioja, o juk reikia būtinai ir jiems nueiti į dvarą, tiek gražybių
ten pamatys! Susimąstė valandėlę... ,,Žinau jau, kaip padarysiu!" --- tarė sau
:
--- Nė man tų šarkų taip reik, nė kas, dar
mano senieji nesuplyšę, o už tuos pinigus paprašysiu mamaitės, kad nupirktų jupcę Elzytei ir kokį
čerkasą šarkeliams Juozukui, rytoj duosime pasiūti ir
turės Kalėdoms į dvarą.
Taip ir padarė; ant rytojaus, prieš išvažiuojant į Užventį, pasakė motinai savo nusprendimą.
Motina sutiko ant jo noro ir įdavė siūti rūbus Elzytei ir Juozukui. Prieš kūčių dieną panelė atleido
vaikus ant švenčių visai savaitei lig Naujųjų Metų.
Vincukas, turėdamas dabar daugiau laiko, rašė tėvui laišką.
Norėjo būtinai pats visą laišką parašyti. Pa
mažu rašė, bet daug labai prirašė, ką tik norėjo,
viską įdėjo.
XV
Atėjo galų gale ta
Šventė, Pasirodymas
seniai laukiama antroji Kalėdų diena. Panelė buvo įsakiusi, jog tie vaikai,
kurie prisidės prie gyvųjų paveikslų, turi ateiti į
dvarą anksčiau, o visi kiti, kurie tik veizdės, tesusirenka sutemus. Sulaukė motinos iš bažnyčios,
ir Vincas su Kaze, pavalgę pietus, nubėgo į
dvarą. Įėjęs į savo mokomąjį kambarį, Vincukas
vos jį bepažino. Buvo visiškai permainytas. Vienas
kambario galas buvo atskirtas uždanga, kuri kabojo
ant drūtos vielos, taip, jogei lengva buvo ištraukti
arba sutraukti. Už uždangos buvo padarytas iš lentų
paaukštinimas. Visas tas galas buvo papuoštas labai gražiai: ant lentų paklotos buvo paklodės, pasieniuose pastatytos jaunutės žalios eglelės. Likusioji kambario dalis buvo pristatyta suolų ir kėdžių,
ant kurių turėjo sėdėti tie, kurie ateis veizdėti ir
klausyti, kas bus už tos uždangos. Panelė su savo
seserimi ir dviem broliais, parvažiavusiais iš mokslų ant švenčių, sukinėjosi po kambarį, dar šį tą
taisydama.
Paskui abi panelės, paėmusios mergeles, nuvedė
jas tam tikrai apsidaryti. Darė taip, kaip kitados
dėvėta lietuvių.
Apsegė jas žaliais dryžais sijonėliais, baltais marškinėliais plačiomis rankovėmis, juodomis strukelėmis (kiklikaiskiklikas --- trumpas be rankovių drabužis. su klostymais aplinkui); pririšo
baltai-raudonas prijuostėles, ant kaklo pakabino
gintarų šniūrelius; paleido plaukus, ant galvų uždėjo
rūtų vainikėlius. Mergelės žiūrėjo į didelį veidrodį,
kybantį ant sienos, stebėjosi, negalėdamos pačios
save pažinti; taip jos pačios sau patiko, jog negalėjo atsitraukti nuo veidrodžio, vis tik, rodos, žiūrėtų ir žiūrėtų be galo. Berniukai taip pat turėjo
apsitaisyti vienodai --- pilkais miliniais drabužiais ir
naginėmis.
Tuo tarpu sutemo; pradėjo rinktis žiūrėtojai.
Kambarys buvo nemažas, bet prisirinko tų žiūrėtojų
tiek, jog nė vienos kerčios tuščios nebeliko. Vieni
sėdėjo, tie gi, kuriems nebuvo suolo, stovėjo. Atėjo
visi dvaro kumečiai su savo vaikais, ir iš aplinkinių sodų atbėgo vaikai su motinomis, kai kurie su
tėvais. Ne tik vaikams, bet ir įaugusiems žmonėms
įdomu buvo pamatyti, kokias ten kamedijas rodys
tame dvare. Atėjo ir ponas su ponia, ir klebonas
su kamendoriumi, ir atsisėdo priešakyje, prieš pat
uždangą. Abudu ponaičiai atsistojo prie uždangos ---
atitraukti jos, kada reikės. Tada panelė įsivedė
vaikus pro antras duris tiesiai už uždangos, ir sustatė gražiai į būrį, nustačiusi pati atsistojo viduje. Ponaičiai nutraukė uždangą, ir būrelis uždainavo:
Lietuva, tėvynė mūsų, tų didvyrių žemė,/
Iš praeities tavo sūnus te stiprybę semia,/
Tegu tavo vaikai eina vien takais dorybės,/
Tegu dirba dėl naudos tau ir žmonių gėrybės,/
Tegu saulė Lietuvos tamsybes prašalina,/
Ir šviesa, ir tiesa mus žinksnius telydi./
Tegu meilė Lietuvos dega mūsų širdyse,/
Vardan tos Lietuvos vienybė težydi.
Pasirodymas, Džiaugsmas
Iš pradžios vaikams labai nedrąsu buvo, tiek
žmonių prieš save pamačius. Balsai skambėjo silpnai, drebėdami, bet, girdėdami panelę drąsiai dainuojant, įsidrąsino ir jie, ir graži daina plaukė
balsiai, skambėdama lyg vargonai. Pabaigus, ponai
ir kunigai ėmė ploti delnomis, šaukdami: ,,Bravo!
bravo! Dar kartą! Dar kartą!". Vaikai, pamatę ponus taip darant, pradėjo ir patys rankomis ploti;
pasidarė didelis triukšmas. Nutilus visiems, dainininkai dar kartą padainavo tą pačią dainelę.
Pabaigus ponaičiai užtraukė uždangą, ir pradėjo taisyti gyvąjį paveikslą. Pasirodė «Vaidilaitės».
Iš žiūrėtojų nedaug kas težinojo, kas per
paukštis tos vaidilaitės; todėl, prieš padarant tą
paveikslą, panelė atsistojusi ant aukštumėlės, prie
uždangos, paaiškino visiems, jog vaidilaitės buvo
tat tokios mergaitės, kurios senovėje, kol dar lietuviai buvo stabmeldžiai, šventąją ugnį sergėjo. Lietuviai, mat, stabmeldžiai būdami, kūreno ugni savo
dievaičiams ant garbės; ta Šventoji ugnis rusėjorusėti --- pamažu degti, smilkti. keliose vietose, kaip antai ant Šatrijos kalno, ant Birutės kalno Palangoje. Kad ugnis niekados nė valandėlei neužgestų, prižiūrėjo ją vaidilaitės. Pašventusios savo gyvenimą tarnauti dievaičiams, jos
apsižadėdavo niekados netekėti, gyveno prie tos vietos, kur rūko ugnis, ir sergėjo ją paeiliui.
Pabaigus panelei savo kalbą, pasikėlė uždanga,
ponaičiai uždegė tam tikras bengalines ugnis, kurios apipylė raudona šviesa visą aukštumėlę už uždangos, ir žiūrėtojų akims pasirodė gražus paveikslas. Buvo tat tankus eglynas; viduryje tuščia vieta, toje vietoje aikštėjo sudėtas iš plytų aukuras,
ant jo rusėjo ugnis. Aplink aukurą susirinko šešios
vaidilaitės: viena stovėdama prie pat aukuro, metė
į ugnį medžio pagalį, antra atsistojusi po egle susimąstė, įsmeigusi akis į tolybę --- rasit, manė apie
savo namelius, kuriuos turėjo pamesti, pasišvęsdama
dievaičiams; kitos sėdėjo ant žemės aplink aukurą.
Visos buvo baltitelaičiai apsidariusios, žaliais rūtų
vainikėliais ant galvų. Mergaitės, panelės išmokytos, labai gerai vaidino tą paveikslą: stovėjo, lyg
negyvos, nėviena nė pirštu nepajudino, nė akimis
nemirktelėjo. Iš tolo išrodė, tarytum čia negyvi
žmonės, bet gražus paveikslas. Tarp žiūrėtojų pakilo šauksmai, visi ėmė šnibždėti:
--- O Jergutėliau, kaip gražu! Kaip gražu! Mamaite, veizdėk, veizdėk, kaip ugnis rūksta!
--- Kokios gražios tos vaidilaites! Ak tu, Dievuliau, sakau tiktai!
--- Mamele, žiūrėk, be ne mūsų Kazė ta, kur
stovi po egle? --- Klausė motinos Juozukas.
--- Kažin! Gal ir Kazė... Sunku pažinti, taip
pasipuošusi. Nuo tos raudonos šviesos viskas kitoniškai išrodo, gražiau.
--- Ir reik, mat, taip stovėti, kaip negyvoms!
Kaip tik paveikslas koks!
Vaidilaitės taip visiems patiko, jog visi tik žiūrėtų ir žiūrėtų. Bet neilgai tegalėjo džiaugtis jomis. Po kokių dviejų minučių nusileido uždanga ir
uždengė paveikslą.
Netrukus vėl pasikėlė, ir nedrąsiai žengdamas
išėjo Vincukas savo eilių pasakyti.
Pasirodymas, Džiaugsmas
Buvo apsidaręs taip pat, kaip ir pirma, kada
dainavo, pilkais miliniais drabužiais ir baltais autais su naginėmis, net išbalo nuo didžio susijaudinimo. Baimės paimtas užėjo ant aukštumėlės. Pažvelgus į kambarį ir pamačius tiek žmonių ir visų
arčiaus ponus ir kunigus, jį apleido paskutinė drąsumo kibirkštis. Norėjo atgal bėgti nuo aukštumos:
jam rodėsi, jog viską užmiršo ir nė žodžio iš savo
eilių nebegalės pasakyti. Bet buvo taip baisu tik
trumpą valandėlę. Tuojau, susirinkęs visą savo drąsumą, pradėjo kalbėti išpradžios truputį drebančiu balsu, paskui kaskart drąsiau
:
Myliu aš tėvynę,/
Šalį didžiavyrių,/
Kur žyd išsiplėtus/
Tarp žaliųjų girių.
Myliu aš senelių/
Kaulus čia pasėtus:/
Jie turtas tėvynės/
Mano numylėtos.
Man meilūs laukeliai,/
Kai puikiai žaliuoja,/
Ežerai kai šniokščia./
Upės tyvuliuoja.
Tinka man darželiai,/
Myliu kožną žiedą,/
Myliu paukštužėlius,/
Kur sodnelyj gieda
Meili man kalbelė,/
Nors vargdieniai šneka./
Ogi tos dainelės,/
Kur girdėti teko,
Kaip dūšiai malonios,/
Kaip širdin įsmenga!/
Nebužmiršt jų niekas,/
Kam girdėti tenka.
Meili man šalelė,/
Ir meilus namelis,/
Kur gyven močiutė,/
Brolis ir tėvelis.
Myliu aš tėvynę,/
Myliu ir mylėsiu,/
Nors ir dėl tos meilės/
Daug ką nukentėsiu.
Gražiai kalbėjo Vincukas savo eileles; matyti
buvo, jog žinos ką kalbąs, jog tikrai jaučia taip,
kaip sako, myli savo tėvynę ir mylės ją visados.
Stonienei, girdint, kaip gražiai kalba jos sūnus,
net ašaros sužibo akyse: veizdėjo ji savo Vincuką
ir džiaugėsi, džiaugėsi. Kunigams ir ponams taip pat, matyti, labai patiko eilės, nes pabaigus jam
sakyti, plakė delnomis ir prašė, kad dar sykį pasakytų. Vincukas turėjo atkartoti.
Paskui buvo vėl paveikslas: ,,Gediminas pas
Krivaitį".
Pasirodymas, Džiaugsmas
Vėl žaliavo miškas. Kunigaikštis Gediminas
atvažiavo pas Krivaitį pasiklausti, ką reiškia jo
sapnas apie geležinį vilką. Kiek tolėliaus du tarnai
tūrėjo jo arklį, jis gi pats ėjo prie vyriausiojo kunigo. Ant galvos blizgėjo jam varinis šalmas su
gražia plunksna ant viršaus, krūtinę dengė geležiniai šarvai, prie aukštų batų spindėjo aukso pentinai, pašonėje kabėjo ilgas kardas aukso kotu. Krivaitis, pamatęs atvažiavus kunigaikštį, išėjo jo pasitikti, ir dabar štai atsistojęs po egle laukia Gedimino. Jis senas jau buvo ir žilas; ilga balta barzda buvo apsupusi jo veidą, ilgais, baltais rūbais,
apsijuosęs ilga, ilga juosta, jis panašus buvo į
baltą balandėlį; rankoje turėjo ilgą, lenktinę lazdą
.
Labai visi nustebo, pamatę tame paveiksle
arklį. Buvo tat nedidelis panelių arkliukas, papratintas vaikščioti ir po kambarius. Tarsi suprasdamas visą valandos didybę, stovėjo jisai romus,
tik kelis kartus neiškentėjęs pamojo uodega.
Po to paveikslo sakė vėl eiles viena mergaitė,
paskui gi pasirodė ,,Kęstutis, sutinkąs Birutę".
Kęstučiu buvo Vincukas, Birute gi --- panelės
mokinių viena --- Marelė. Ir Kęstutis, kaip Gediminas, buvo visas geležimi apsidengęs; ant jo pečių
kabėjo puiki lokena, prie šono kardas ir saidokas
su vytomis (strėlomis); sėdėjo ant žirgo, pabalnoto
spindinčiu balnu. Jodamas pamiške, sutiko gražią
Birutę ir, jos grožybės apžavėtas, sustabdė žirgą ir
nustebusiomis akimis žiūrėjo į ją, tarsi nežinodamas pats, ar žmogų turi prieš save, ar kokią dangaus dievaitę. Jaunoji Birutė --- liuosai paleistais
šviesiais plaukais, ant kurių žaliavo rūtų vainikėlis, žaliai dryžu sijonu, balta prijuostėle, baltais lyg
sniegas marškiniais, suspaustais žalia strukele, auksiniais gintarais ant kaklo, visa graži lyg rožė ---
sutikusi netikėtai kunigaikštį ir matydama įsmeigtas į save jo akis, paraudo, akeles žemyn nuleido ---
ir stovėjo taip prieš Kęstutį nedrįsdama į jį pažvelgti, turėdama rankoje lauknešėlį, kuriame nešė
savo broliams-žvejams pietus.
Puikus tat buvo paveikslas! Vincukas prikabinta tamsia barzda labai mandagus išrodė, Birutė
gi buvo tokia graži, jog atsižiūrėti negalima buvo.
--- Motinėle, veizdėk! --- šnibždėjo Elzytė. --- šit
Vincelis ant žirgo! O Jergutėliau, kokia barzda.
--- Gana, gana, sakau! --- girdėti buvo iš kito
kambario galo. --- Ir reikėjo taip sutaisyti! Visai
kaip toje dainoje apie Birutę:
Ant balto kaklo gintaro šniūrelis,/
Ant gelsvų kasų rūtų vainikėlis.
--- O ir Kęstutis taip pat, ar atmenate?
Ant širvo žirgo, po lokio kalpoku,/
Su šviesiu ginklu, su ragu, saidoku.
--- Bet ir ta Marelė tokia graži, kaip tiktai
tikroji Birutė!
--- Graži Birutė, graži! --- kalbėjo ponai ir kunigai. --- Nenuostabu, kad Kęstutis ją pagavo!
O Marelės motina, kur sėdėjo pirmose eilėse
ir girdėjo tuos pagyrimus, augte augo iš džiaugsmo,
įmanė užlipti ant aukštumėlės ir sušukti, kad
visi girdėtų:
--- Veizdėkite, štai až esu tos gražiosios Birutės motina! Tat mano duktė taip į Birutę panaši!
Pasirodymas, Džiaugsmas
Ketvirtas paveikslas buvo: ,,Žemaičių krikštas". Vėl aplinkui sustatytos buvo eglės, viduje
stovėjo kunigaikštis Vytaudas. Aukso karūna žibėjo
jam ant galvos, ant pečių kabėjo ilgas raudonas
karališkasis apsiaustas; dalijo jisai baltus rūbus
tuoj krikštytiems žemaičiams, o tie prieš jį klūpojo. Šalia kunigaikščio stovėjo kunigas balta kamžakamža --- baltas bažnytinis drabužis.
apsivilkęs, iš antros pusės tarnas laikė didžią
krūvą baltųjų rūbų.
Vytaudu buvo Vincukas. Sunku ir apsakyti jo
laimę, apsidariusio tuo didžiuoju Lietuvos karaliumi,
apie kurį jis taip dažnai mąstydavo, kurį taip mylėjo ir kurs jam didžiaus už visus kitus patiko. Pasididžiuodamas stovėjo jisai, žibėdamas aukso karūna ir rimtai žiūrėdamas į klūpančius po jo kojomis
berniukus ir mergaites, lyg tikrasis karalius į savo
pavaldinius.
Kunigu buvo Valdžiukas, nedidelis berniukas,
panelės mokinys, visados labai gyvas; padykęs, pirmas prie visokių «štukų». Bet kada jį panelė aptaisė kunigu, staiga taip persimainė, kad negalima
buvo pažinti, jog tat yra tas pats Valdžiukas. Tylus, rimtas sėdėjo kambario kerčioje, kur jį panelė
pasodino, savo balta kamža, aukso stulastula --- katalikų dvasininkų apeiginė ilga juosta. ant kaklo,
aukšta juoda kepure ant galvos, laikydamas aukso
kryžių rankose. Aplink jį, kambaryje, vaikai ir panelė juokėsi, kalbėjo besidairydami, bet jis nė sykio
nė nešypterėjo, tik pakėlęs akis aukštyn, stovėjo,
lyg koks šventasis. Marelė, visados labai linksma ir
didelė juokdarė, pamačiusi jo toki rimtumą, priėjo
ir pabučiavo į ranką, tardama:
--- Ką beveiki, kunigėli?!
Valdžiukas ir tada nieko: davė ranką, kaip
tikras klebonas, ir vėl sėdėjo žiūrėdamas į kambario lubas. Taip pat stovėjo ir paveiksle ir visiems
labai patiko.
--- Ar matote, vaikai --- kalbėjo kažin kokia moteriškė --- tas Vytaudas buvo mūsų geradaris, išmokė
mūsų protėvius tikrąjį Dievą garbinti!
--- Mamyte, ar tat buvo mūsų karalius, tas
Vytaudas? --- klausė vaikas.
--- Mūsų, mūsų, kaipgi! Ar matai, kas tų apdarų gražumas, gana, gana!
--- Panelė sakė dabar, jog Vytaudas visiems
davinėjo tuos baltus rūbus, kas tik apsikrikštijo...
--- O Jergutėliau! Kiek tai jam tų rūbų reikėjo! Juk tiek žemaičių yra!
--- Kas tat yra karaliui! Ar jis, tari, neturėjo
iš kur!
--- Bet ir išstovėk tu man taip, nė akimi nepajudinus! --- kalbėjo vėl kažin kas.
--- O kunigėlis, kunigėlis koksai! Kaip tik tikras! Ir stulą tur, ir kamžą, žiūrėkit!
Valdžiuko motina, veizdėdama į sūnų, mažne
verkti pradėjo. Kas per laimė pamatyti kunigėliu
nors gyvajame paveiksle!
--- Žiūrėčiau ir žiūrėčiau visus metus --- kalbėjo
ji savo kaimynei. --- O gal Dievas ir duos, gal ir paliks kunigėliu!
Pasirodymas, Džiaugsmas, Laimė
Ant galo pasirodė «Aušra». Vaikų būrys sėdėjo
ant žemės, visi skaitė knygeles ir laikraščius, aplinkui juos, ant žemės buvo išmėtyta visa krūva
knygų. Už jų aukštai stovėjo moteriškė, visa balta,
ant galvos jai žibėjo graži žvaigždė, aukštai iškeltoje rankoje turėjo degantį švyturį. Linksmai šypsodama žiūrėjo į skaitančius vaikus. Puikus tat
buvo paveikslas! Panelė išaiškino, jog pradėjus žmonėms skaityti knygas ir laikraščius --- kaip tie vaikai ten kad skaito --- Lietuvai išauš laimės aušra.
Žmonės apsišvietę bus geresni, doresni, turtingesni,
visiems bus geriau gyventi, visi bus laimingesni.
Pasibaigus paveikslams, vaikai susirinkę ant
aukštumėlės, vėl sudainavo. Įsidrąsinę jau dabar
visiškai, dainavo pilnu balsu, ir daina skambėjo
skardžiai, kilo aukštyn, siūbavo...
Kur banguoja Nemunėlis,/
Kur Šešupė miela plaukia./
Ten Lietuva mano brangi,/
Tenai širdį mano traukia.
Ten darželyj pinavijos,/
Ten mergelės, kaip lelijos,/
Ten šalelė daug gražesnė,/
Juoda duona ten gardesnė.
Lėkčiau, lėkčiau, kad galėčiau,/
Paukščio sparnus kad turėčiau:/
Ten atrasčiau tarp savųjų/
Daug grožybių aš saldžiųjų.
Vakaras buvo pabaigtas. Žiūrėtojai pradėjo
kilti ir eiti namo. Kunigai ir panelė, įsimaišę tarp
žmonių, klausinėjo, kaip jiems patiko gyvieji paveikslai ir kuris visų didžiausiai. Vieni tvirtino, jog
visų gražiausias buvęs Kęstutis su Birute, kiti jog ---
Vytaudas. Bet visi vienu balsu gyrė visus paveikslus, sakydami, jog taip buvo gražu, taip gražu, kad
ir apsakyti negalima. Dėkojo labai panelei už taisymą ir pakvietimą.
--- Na, vaikai --- tarė panelė atsisveikinantiems
vaikams --- neužmirškite ką matę; atminkite, jog
Vytaudas apkrikštijo žemaičius, neužmirškite, kas
buvo Kęstutis ir Birutė, ir Gėdiminas. Ar neužmiršite?
--- Neužmiršime! --- šnibždėjo vaikai nedrąsiai.
Vaikus, kurie priklausė prie gyvųjų paveikslą,
panelė sutūrėjo dar. Išėjus visiems žmonėms, nuvedė juos į valgomąjį kambarį ir, susodinusi už stalo,
savo papratimu juokavo.
--- Vincuk, sėskis čia, ant pirmosios vietos! ---
tarė, rodydama jam krėslą stalo gale. --- Vytaudas
turi sėdėti visu aukščiausiai. Toks mandagus buvai
aukso karūna ir karališkuoju apsiaustu, dabar reikia jau atiduoti tau garbę kaipo karaliui! --- Vaikai
juokėsi.
--- O Birutėlė prie Vytaudo! --- komandavo panelė. --- Sūnus vyresnis už motiną... bet ką padarysi,
kad jau taip išpuolė!
Džiaugsmas, Pasididžiavimas
Vaikai gėrė arbatą, valgė pyragą su sviestu
ir sūriu, graužė pipirninkuspipirninkas --- sausainis su aštriais prieskonaiais., obuolius. Panelė gyrė
juos, kad gražiai dainavo, gerai stovėjo paveiksluose, nesijudindami, taip, kaip buvo įsakiusi. Prižadėjo
už tat kada nors vėl tokį pat vakarą sutaisyti. Galų gale vaikai, prisivalgę ir prisigėrę, prikimštomis
obuolių ir pipirninkų kišenėmis --- reikėjo parnešti
seserims ir broliams --- atsisveikino su panele ir išėjo
namo
.
Ir ilgam ilgam laikui pasiliko žmonių atminime visas tas vakaras. Ilgai, Ilgai vaikai, vakarais
apie ugnelę susirinkę, kalbėjo apie tuos gražius paveikslas ir minėdavo; kokią gražią karūną Vytaudas
turėjo, koks paikus buvo kunigėlis, kaip nesakomai šviesiai žibėjo žvaigždė ant ,,Aušros" kaktos.
XVI
Žiema baigėsi.
Pavasaris
Jos geležinės, šaltos rankos, kurios taip stipriai ir ilgai spaudė žemę, nusilpnėjo,
atsileido. Papūtė šiltesnis vėjas iš vakarų pusės,
aukso saulytė šilčiau ėmė žibėti ant dangaus. Teisybė, kartais nė iš šio, nė iš to, stiprus speigas
suspaudė viską, bet buvo tat jau paskutinieji žiemos pasistengimai. Lyg senelis, norėdamas pasigirti
prieš jaunuomenę esąs tvirtas, užsivertęs vargais negalals maišą ant pečių, panešęs jį kelis žingsnius,tuojau meta pavargęs: taip ir žiema, pasenusi, nenori pasirodyti esanti senelė --- kiek galėdama spaudžia dar geležinėmis rankomis, pučia šalčiu... Bet
senelė --- jauna nebebus: bematant ims žibėti saulė ---
ir žie
mos vieko nebeliko. Tai vėl pamanys --- pradės
pustyti, berti sniegus, lyg per Kalėdas, kol dar
jauna tebebuvo. Papūs papūs ir nustos, nes tai nebe tos dienos, vieko nebėra. Adistaradistar --- kaip tik. kaip senelė,
kuri atsiminusi jaunas dienas, eina šokti, apsisuks
kelis kartus, patrypčios, bet tuojau pradeda skaudėti į
kojas --- ir eina sau gulti.
Ką nedarė, kaip nešokinėjo senutė-žiema, nieko
nepadarė, turėjo mirti. Į jos vietą ėjo pavasaris.
Linksmiau žvirbliai pradėjo čirškėti ant trobos,
ir varnos lyg linksmiau ėmė šokinėti po kiemą.
Vieną dieną Vincukas, bėgęs iš kiemo į trobą,
sušuko:
--- Vaikai, žiūrėkit, žąsys lėkia!
Vaikai išpuolė iš trobos ir pamatė ilgą juodą
virvę plaukiant miškų linkan. Iš to didelio džiaugsmo, kad pavasaris jau arti, pradėjo bėgioti po kiemą; bet greitai, sušalę, subėgo atgal į trobą. Ir
Vincukas džiaugėsi su kitais. Džiaugėsi, kad vaikai
galės sau bėgioti per dienas, nebešals, kad nebereiks tiek šatrų. Šerdamas šėmargę kalbėjo jai:
,,Neilgai beėsi sausą šieną ir šiaudus, šėmargėle!
Išeisi sau į ganyklas, skinsi geltonus žiedelius ir žalitelaitę žolelę! Tai bus skanu! O paskui pieno daug
mums duosi --- daug, daug!"
Tik savo bėruko negalėjo padžiuginti pavasariu. Kas jam per džiaugsmas iš to! Per žiemą maža
tesidarbavo, retkarčiais iš miško šatrų parveš, į
malūną ar turgų nuvažiuos --- ir visas darbas. O
dabar --- arti, akėti, mėšlą vežti... Kas ir suskaitys
visa! Pasibaigs jam atilsis. Vincukas su dideliu gailesiu glostė minkštus savo mylimojo arklio nasrus
ir, lyg norėdamas paguosti jį ir save, tarė:
--- Nebijok, bėreli! Ne labai tau bus sunku,
nes juk gerai tave žiūrėjau, esi riebus, kaip pono
arklys. Ką padarysi, reikia darbuotis!
Ir jam pačiam štai artinasi sunkus darbymetis. Bet jis nenusimena. Džiaugiasi dar, kaip bus
gerai! Išeis į laukus, kaip koks ūkininkas, pats sau
ponas. Ars, akės, sės --- viską dirbs, kaip tėvelis. O
kaip paskui sužaliuos laukai --- tai bus džiaugsmo!
Ir vien pamanęs apie tat, tuoj tarėsi esąs suaugęs
ūkininkas, pakėlė galvą aukštyn ir norėjo, kaip tėvelis, uostus ranka perbraukti...
Bet, kadangi tų uostų nė pėdo dar nebuvo,
pakrapštė tiktai sau panosę. Tuojau tečiaus apėmė
jį baimė, ar mokės visus darbus atlikti... Arti ir
akėti niekas, bet su sėjimu --- Dievas žino...
Ūkis, Darbai, Nerimas
Ta baimė kankino labai mažąjį ūkininką.
Taip troško pats apsidirbti savo laukus, jog ir pasakyti negalėjo. Ir dar vienas daiktas neleido Vincukui pilnai džiaugtis artimu pavasariu: buvo tat
supratimas, jog, prasidėjus darbams laukuose, nebegalės mokytis dvare. Panelė sakė ateiti sekmadieniais, ji duosianti knygų pasiskaityti, galėsią parašyti po truputį... Žinoma, sekmadieniais galės pasiskaityti, galės ir eilių pasimokyti, ir parašyti, bet vis
jau nebe taip bus, kaip dabar. Tiek nebesimokys,
nebegirdės tokių gražių panelės pasakojimų... Tiktai rudeni begalės vėl tęsti toliau savo mokslą. Ir
užėjo jam noras, kad tas pavasaris ir vasara greit greit pereitų, paukščiu pralėktų
.
Veždamas į malūną kviečių puspūrį supikliuoti
Velykų pyragams, Vincukas galvojo apie savo mokslą. Vieną žiemą tevaikščiojo į dvarą, bet kiek visoko išmokė jį panelė! Rudeni juk nieko dar nemokėjo, žinojo tiek, kiek visi tie sodžiaus berniukai, o dabar ir skaito taip greit ir rašo, ir apie
viską tiek žino! Kokius ilgus laiškus jau parašo
savo tėveliui. Pilną lakštą prirašo. ,,Vis dėlto esu
jau mokytas!" --- tarė sau.
Bet tuojau atėjo jam į galvą, jog tik prieš tuos
berniukus moka jis daug, nes jie visai nieko nemoka, o prieš panelę, duokime, ką jis?! Nė dešimtos dalies to nemoka, ką ji.
Atsiminė, ką panelė sakė, jog mokytas žmogus niekados nesididžiuoja savo protu, nes supranta, jog pasaulyje yra tokia daugybė mokslų,
kad žmogus jų visų apimti negali. Jis
nesididžiuoja, bet vis dėlto malonu, kad žino šį tą.
O pasimokęs dar antrą žiemą ir trečią --- galės jau
gerai mokyti sodžiaus vaikus... Juk jie nieko nemoka ir nežino, jiems ir to, ką jis žinos, bus labai daug.
Tėvynė, Pamąstymai
Bevarydamas bėruką per purvynus, atsiminė
Vincukas, ką panelė pasakojo apie Vytaudą. Seniai
laukė jis didžiai nekantriai išgirsti apie tą savo
mylimąjį Lietuvos didvyrį, dabar dar didžiau, pats
buvęs juo gyvajame paveiksle. Sakė panelė, kaip
Jogaila, didysis Lietuvos kunigaikštis, Vytaudo
pusbrolis, įdėjo Vytaudo tėvą Kęstutį ir patį Vytaudą į kalėjimą. Bijojo, mat, kad juodu su žmonių
pagalba, kurie tuodu kunigaikščius labai mylėjo,
nenumestų jo nuo sosto ir patys nepradėtų viešpatauti Lietuvoje. Ir ne tik įdėjo į kalėjimą, bet liepė
dar savo dėdę Kęstutį pasmaugti.
--- A Jergutėliau! --- sušuko Vincukas. --- Pasmaugti
kunigaikštį Kęstutį! Argi tat teisybė? --- Panelė patvirtino liūdnu balsu.
--- Argi jau visai nebuvo kas apginąs?! Aš
jam būčiau parodęs, tam bjaurybei Jogailai! Bučiau jį užmušęs, būčiau jį patį pasmaugęs! --- šaukė
jisai labai sujaudintas.
--- Visa nelaimė, kad tavęs dar pasaulyje tada
nebuvo --- nusijuokė panelė.
Jam akys ašaromis pasruvo. Niekados jis nesitikėjo, kad tas Kęstutis, kurs jam taip patiko, apie
kurį tiek girdėjo nuo panelės, kaipo apie geriausiąjį,
teisingiausiąji kunigaikštį, būtų numiręs tokia baisia mirtimi, ir dar nuo lietuvio, nuo savo brolavaikio rankos. Bėdinas tas Kęstutis! Tas pats kunigaikštis, kurs sutiko Birutę ant jūros kranto,
kurs taip mylėjo savo žemaičius, kurs be paliovos
veikė piktuosius kryžiuočius... Tas pats! Toks narsus, toks geras... ir štai koks jo galas! Taip galvojo vis Vincukas, net kiti vaikai, pamatę jo didelį gailesį, pradėjo juoktis. O mažasis Staselis
tarė švelpesiuodamas:
--- Ir ko čia taip gailies? Bene tavo dėdė jis
buvo!
--- Kvailys jisai --- tarė sau Vincukas --- rodos, kad
tiktai dėdės tegalima gailėtis. Ko ten nuo jo norėti, mažas dar vaikas. Bet ir kiti vaikai, nors ir
daug vyresni, nejaučia taip, kaip jis. Patyrė Vincukas, jog ir jo mylimąjį Vytaudą toks pats galas
laukė. Ir tą kunigaikštį būtų nužudęs Jogaila, kad
ne vienos lietuvės pasišventimas. Buvo taip: Vytaudas sėdėjo užrakintas toj pačioj Krėvos pilyje,
kur ir Kęstutis. Jo pačiai kunigaikštienei Julijonai
leista buvo retkarčiais lankyti savo vyrą. Visados
eidavo ji su savo mylimąja tarnaite. Vieną sykį
ėjusi kalėjimą, tarnaitė puolė po kojų Vytaudui
sakydama:
--- Kunigaikšti, bėk iš čia Jogaila nepaleis tavęs, ir tave laukia toksai galas, kaip tavo tėvo!
Apsivilk mano rūbais, išeisi su kunigaikštiene, niekas nesupras ir nepažins, o aš čia tavo vietoje pasiliksiu!
Vytaudas ir jo pati nustebę klausė šitų
žodžių. Pagalios kunigaikštis tarė:
--- Ar gerai pagalvojai, ką sakai? Man gal ir
pasisektų išbėgti, bet kas bus su tavimi, ar žinai?
Tave kankins ir nužudys. Negaliu priimti tokios
aukos.
Bet tarnaitė ant to atsakė:
--- Žinau, viešpatie! Bet sunkiausios kančios
man yra niekis, kad tik tu būtumei liuosas. Priimk,
kunigaikšti, mano auką! Esu bėdina, paprasta mergaitė, mano mirties tėvynė nepajus. O tavęs netekus, tokio galingo didvyrio, kas su ja bus?! Pasigailėk, viešpatie, mūsų tėvynės, pasigailėk Lietuvos!
Ir tol meldė, tol kojas jam bučiavo, kol pagalios Vytaudas sutiko priimti jos auką. Apsivilko jos
rūbais ir išėjo su kunigaikštiene. Buvo jau pavakarė, niekas iš sargų jo nepažino, tarė, kad kunigaikštienė su tarnaite grįžta, kaip buvo atėjusi.
Tokiu būdu Vytaudas, laimingai išsivadavo ir išbėgo
pagalbos ieškoti. Kas buvo Jogailos ir jo tarnų
įniršimas, kada atėję į kalėjimą, Vytaudo vietoje
rado tarnaitę! Visą savo pasiutimą, visą apmaudą
nugiežė ant nelaimingos mergaitės. Kankino ją, kamavo ir paskui galvą nukirto. Bet drąsi lietuvė
kantriai kentėjo, ligi nenumirusi, džiaugdamasi, kad
nors tokiu būdu tapo naudinga brangiai tėvynei.
Jos auka nepaliko tuščia: Vytaudas daugiau už
visus kunigaikščius užsitarnavo Lietuvai, jo darbai
neišdils, kol gyvuos Lietuva, ir jo vardas nebus užmirštas.
--- Kažin, ar aš taip padaryčiau, kaip ta mergaitė --- manė toliaus Vincukas. --- Man rodos, kad
padaryčiau... Girdint apie visus tuos Lietuvos didvyrius, apie narsias lietuvaites, skaitant apie tėvynę --- toks kartais noras užeina pasiaukoti tai tėvynei! Taip, rodos, norėčiau padaryti ką nors labai,
labai didelio, kad Lietuvai būtų iš to nauda
ir laimė!.. Kad ir mirtį rasčiau, by tik padaryčiau...
XVII
Prieš verbų sekmadienį (prieš plakamąją dieną)
atėjo vėl nuo Stonio laiškas ir pinigai... Rašė jisai,
gavęs dar geresnę vietą, daugiaus uždirbąs. ,,Įprantu
po truputį čia gyventi --- rašė --- kad jūs botūmėte
kartu, nieko, rodos, nebereikėtų. Už tuos pinigus išsikepkite gerų pyragų Velykoms; prašau
Onos, kad nesigailėtų nė sau, nė vaikams. Nemanykit, kad paskutiniuosius siunčiu; turiu aš šiek tiek jau susidėjęs visokiems reikalams".
Namai, Džiaugsmas
Kiekvieną laišką nuo vyro aplaistydavo Stonienė graudžiomis ašaromis. Bet šį kartą didesnė
dalis tų ašarų tekėjo iš džiaugsmo. Tas džiaugsmas
toks buvo didelis, jog moteriškė būtinai turėjo juo
pasidalyti. Taip valandėlę paverkus, nusišluostė ašaras į prijuostės galą ir nubėgo į sodžių pasigirti
kaimynėms, koks jos vyras darbininkas, koks geras,
kaip nuolat rūpinasi ja ir vaikais. Vincukas taip pat buvo neapsakomai laimingas. Dainuodamas ir
švilpaudamas bruzdėjo po savo ūkį; užmesdamas
pašarą bėrukui ir šėmargei šnekino juodu meiliausiais žodeliais. Apsišėręs, pagrobė Elzytę, pasiėmė
ant pečių ir ėmė bėgioti su ja po kiemą. Mergelė
juokėsi širdingai, apkabinusi Vincuko kaklą savo
mažomis rankutėmis ir šaukė laibu balseliu
:
--- Vinceli, Vinceli, kaip gelei! Dal, Vinceli!
Dal!
Motinai sugrįžus namo ir užkaitus vakarienę,
Vincukas, atsisėdęs prieš kaminą, perskaitė dar
sykį tėvo laišką ir pradėjo svajoti.
--- A je to mano, kaip aš šiandien esu linksmas, kaip linksmas! Matai, mamele, kaip gerai,
kad tėvelis į Ameriką išėjo, viskas taip bus, kaip
jis norėjo. Dabar turi gerą vietą, už kokių dvejų
metų pagrįš, krūva pinigų nešinas... A Jergutėlyčiau, kaip bus gerai! Prisipirksime žemės, tą pievos
plotelį nuo Vosylienės, galėsime jau tada kokias
tris karves iššerti, visą bandą, mamele! O ir arklį
antrą reiks pripirkti... Toks ūkis --- vienas bėrukas
neapdirbs. Reiks pastatyti naują svirnelį --- tokį
su stulpais priesvirnyje, aukštai iškeltą, kaip Kučinskių!
--- Kad tik Dievas duotų sveikatos --- tarė Stonienė dūsaudama --- viską padarysime! Baisu ir manyti apie tokią laimę, kad neišnyktų!
---
Džiaugsmas, Laimė
Ar žinai, mamele --- kalbėjo Vincukas --- ko
aš dar paprašysiu tėvelio? Pastačius naują svirną,
bus daug vietos, visi baldai iš seklyčios, anoje pusėje trobos, galima bus sustatyti svirne, o iš tos
seklyčios padaryti kambarį. Pastatytumėm krosnį,
sienas išlipyčiau popieriais... Gaučiau jau nuo panelės --- būtų ten mano mokykla! Seklyčia nemaža,
būtų visiems vietos. Pastatyčiau stalą viduje, aplink jį suolų pristatyčiau, ant sienų pakabinčiau
lentynas knygoms sudėti, --- taip, kaip tik pas panelę! Niekas ten man netrukdytų mokyti, o kaip
gerai būtų!
Širdis drebėjo jam iš džiaugsmo. Buvo taip
laimingas, matydamas savo puikiausius svajojimus
prisiartinant, jog sunku buvo jam ištverti ant vietos. Rodos, išbėgtų į laukus ir šauktų visa krūtine:
,,Žiūrėkite, klausykite, koks aš laimingas!"
.
Kazė, skusdama bulves rytojui, taip pat klausėsi atsidėjus, Vincuko kalbos. Kelis kartus Stonienė ėjo iš namų visokiais reikalais ir palikdavo
Kazę šeimininkauti savo vietoje. Mergelė dėl tos
priežasties labai pasikėlė į didybę, elgėsi visai taip,
kaip tikra sena šeimininkė. Dabar, girdėdama Vincuką kalbant apie visokius ūkio pagerinimas, ir ji
panorėjo savo ūkiu pasirūpinti. Taigi, drūktindama
kiek galėdama savo balsą, tarė:
--- Reiks nupirkti ir naują kubiliuką vandeniui! To jau visai lankai krinta!
--- Kaipgi, kaipgi, nupirksime net geležiniais
lankais, kad greit nenukristų! --- tarė Vincukas juokdamasis.
Kazė džiaugėsi išpildžiusi savo priedermę ir
skuto toliaus roputes patyliais. O Vincukas vėl
kalbėjo tarytum į motiną, tarytum sau:
--- Panelė sakė, jei gerai mokysiuos per visus trejus metus, dovanosianti man pabaigtuvėms Vytaudo portretą ir dar vyskupo Valančiaus... Jis
daug, daug yra parašęs knygų --- taip pat labai garsus ir geras lietuvis... Bet sakė panelė, tie portretai bus dideli, gražūs... Pakabinsiu juos ant sienos seklyčioj... Mamele, juk gražu bus, ką?
--- Kur nebus, vaikeli! Jei tikrai mokysies
per trejus metus, tad jau pilnas derektorius būsi.
--- Būtinai mokysiuos, mamele! Kad paskui
vaikus gelėčiau mokyti! Kad ir kažin kas atsitiktų,
to sumanymo tai jau nepamesiu!
XVIII
Didįjį Trečiadienį panelė atleido savo mokinius
ant Velykų, atleido ligi atvelykio. Bet Vincukui
buvo tat paskutinė mokslo diena pavasarį: tuojau
po Švenčių reikėjo eiti į laukus. Širdį suspaudęs
sėdėjo jisai per visą lekciją, nuolat galvodamas,
kiek tai laiko turi pereiti, kol jis vėl čia atsisės.
Liūdna, liūdna! Taipjau jis priprato prie to mokslo,
taip pamėgo! Vakarais, eidamas gulti, vis galvodavo, ką rytoj išgirs nuo panelės, ką rašys; keldamasis rytą, atmindavo vakar girdėtuosius daiktus ir
džiaugdamasis tardavo sau: vakar rytą dar nežinojau to, šiandien jau žinau! Taip malonu matyti, jog
kasdien vis daugiau žinai, vis daugiau moki. Taip
visados linksma būdavo per tas lekcijas! Panelė
taip gražiai moka juokuoti, taip puikiai pasakoja,
jog trys valandos pereina, kaip viena minutė, ir
taip gaila randas, lekcijai pasibaigus! O ir vaikai
juokina kartais ir linksmina. Sunku buvo net rašyti Vincukui nuo tų liūdnų minčių, kurių buvo pilna jo galva. Tečiaus nors nuliūdęs, turėjo prisijuokti
ir šį kartą.
Mergaičių viena, Uršulikė, neparašė, ką jai
panelė buvo liepusi.
--- Kodėl neparašei? --- klausė panelė.
--- Mamaitė nenupirko ,,tetratkos"tetratka --- sąsiuvinis., žada per Velykas nupirkti...
Staiga mažasis Stasiukas, kurs šalia jos sėdėjo, labai pasipiktinęs, sušuko kumščiodamas ją
į šoną:
--- Uršulike, kaip tu šakai?! Kas tai yra tetratka! Ne tetratka, šakyk --- šąša!
Vaikai pradėjo balsiai juoktis iš naujo mokytojo. Stasiukas susigėdino, nežinodamas, ko jie juokiasi. Bet panelė rimtu veidu, nors jai pačiai lūpos drebėjo juokais, priėjo prie jo ir pasakė:
--- Gerai, Staseli, kad atmeni mano pamokymus,
ir neleidi by --- kaip daiktus pavadinti. Tečiaus toji
Uršulikės tetratka vadinasi lietuviškai ne ,,šąša",
bet sąsiuvinis. Ar atminsi dabar? Atkartok!
--- Šąšuvinis --- atkartojo Stasiukas, paraudęs.
Vaikai vėl ėmė juoktis, bet panelė pamojo
ranka, kad, nutiltų. Bėdinas Stasiukas negalėjo gerai ištarti visų žodžių ir, kur reikėjo s, visados
sakė š.
Dvaras, Padėka
Panelė labai širdingai atsisveikino su Vincuku;
sakė, kad turėdamas laiko, visados ateitų, ji duosianti jam knygų, pasakysianti ką nors nauja. Vincukas padėkojęs, prižadėjo ateiti, kaip tik galėsiąs,
ir labai liūdnas išėjo namo. Bet tą pačią dieną po
pietų dar kartą nuėjo į dvarą kartu su motin.
Stonienė būtinai norėjo pati padėkoti panelei už
mokymą, ir Vincukas nešė savo mokytojai ,,pyragą". Nuo pat Užgavėnių pradėjo jis rinkti kiaušius,
savo vištos padėtus, norėdamas juos panelei Velykoms nunešti. Ir dabar štai, sudėjęs juos dailiai į
mažą krepšelį, nešė atsargiai, kad nesusikultų. Labai drovu buvo jam ir pagaliaus baisu. Vis galvojo, kaip jis atiduosąs tuos kiaušinius, toks menkas
pyragas, taip nedrąsu! Begalvojant, dinktelėjo jam,
jog geriausia bus nunešus krepšelį į mokamąjį
kambarį ir ten jį palikus. Panelė paskui atras,
kada jis jau bus išėjęs --- ir nebus tokios gėdos
.
Dėkingumas
Atvykus į dvarą, motina nuėjo į valgomąjį
kambarį pas panelę, o Vincukas stačiai į mokyklą.
Ir reikėjo tokios nelaimės, kad tenai akis į akį
susidūrė su panele. Nebesitverdamas gėda, įkišo
kuo greičiausiai krepšelį panelei į rankas ir vos
pramurmėjęs: ,,Atnešiau panelei pyragą... Neturiu
nieko..." ir pabučiavęs į ranką, išėjo iš kambario.
Panelei, žinoma, buvo labai malonu matyti Vincuko
dėkingumą ir gerą širdį, bet pati visoko pertekusi ir žinodama, kad Stoniai neturtingi žmonės,
nenorėjo priimti tų kiaušinių; nemalonu jai buvo,
kad vaikai per ją patys neturės kiaušių kiek reikiant. Todėl norėjo būtinai atiduoti atgal krepšelį
Vincukui. Pradėjo šaukti jį, kad apsistotų, neitų
namo, bet Vincukas neklausė: supratęs, kad panelė
nori jam atgal atiduoti jo ,,pyragą", taip greit išspruko iš dvaro, kad panelė niekur jo neberado.
Juokdamasi atėjo su krepšeliu į valgomąjį kambarį
ir norėjo jį atiduoti Stonienei.
--- Labai džiaugiuos, kad Vincukas atmena
apie mane, bet nenoriu priimti, nes šimtą sykių
bus man maloniau, kad tuos kiaušius suvalgys vaikai už mano sveikatą!
--- Panelyte, ir aš negaliu priimti --- tarė Stonienė. --- Ką gi man Vincukas pasakytų!
--- Taip jisai rinko tuos kiaušius, nabagėlis, taip
lesino savo vištelę, kad daugiau dėtų, kad panelei
daugiaus galėtų atnešti... Padaryk malonę, panelyte,
priimk tą mūsų menką pyragą!
Panelė noroms nenoroms turėjo priimti. Bet
pastatė sąlygą, kad per šventes Vincukas būtinai
ateitų į dvarą pavelykauti.
XIX
Didįjį šeštadienį vaikai nuo pat ryto pradėjo
klausinėti motinos, kada kiaušius pradės dažyti.
Motina atsakė, kad išvirusi pietus užkalsianti kiaušius ir tada dažysianti. Tečiaus vaikai nesitenkino
tuo atsakymu ir be paliovos bėgiojo paskui motinos
ir prisispyrę teiravos. Ant galo, Stonienė užpykusi
subarė:
--- Liaukitės, vaikai! Jei dar kvaršysite man
galvą, pati nudažysiu kiaušius ir jums nė iš tolo
prieiti neleisiu, pamatysite!
Elzytė ir Petriukas nutilo akies mirksniu; sutūpę trobos kerčioje, nebedrįso nė kelbėtis balsu,
ir tik šnibždėjo tarp savęs apie tai, kaip juodu savo kiaušius nudažys.
Šv. Velykos, Laukimas, Ruošimasis
Kazė taip pat labai mėgo dažyti kiaušinius ir
didžiai nekantriai laukė tos valandos, kada prasidės
tas dažymas. Ir ji norėjo vis klausti motinos ir
prašyti, kad veikiau pradėtų, bet tarė, kad jai, šeimininkei, nepridera būti tokiai kaip vaikai. Todėl
kentėjo kaip galėdama ir dar bruzdėdama su motina po trobą sušukdavo retkarčiais ant vaikų, nors
tie sėdėjo patyliais, kaip pelės po šluota:
--- Cit, valkai! Neįkyrėkit per daug! Ateis laikas ir dažysime! Dabar tiek darbo yra!
Ir trankiai lakstė po trobą, padėdama motinai
valytis ir tvarką daryti visose kerčiose
.
Ant galo pagalios atėjo ta laimingoji valanda.
Po pietų Stonienė užkaitė vandenį, išvirė kiaušius,
pripylė dažyvių į šukes ir pastačiusi ant suolelio
vadino vaikus prie darbo. Vaikai atbėgo tekini. Jie
kiekvienas turėjo savo vištą ir rinko kiaušius Velykoms nuo pat Užgavėnių; dabar kiekvienas norėjo
savo kiaušius pats nudažyti.
--- Vaikai --- tarė motina --- Vincukas savo kiaušius atidavė panelei, kaip gi bus? Reikia jam duoti!
--- As duosiu pusę! --- atsiliepė Elzytė.
--- Visi duos! --- pasakė motina. --- Padalysime
taip, kad visiems būtų lygiai!
Vaikai neprieštaravo. Motinai padalijus kiaušius, prasidėjo dažymas. Ir Vincukas, kad ir ūkininkas, ėmė bematant rašyti karštu vašku raides
ant kiaušinio ir parašęs dėjo jį paskui į verdančius
svogūnų laiškus. Vaikai pamatę tai ėmė prašyti,
kad ir jiems parašytų jų raides. Vincukas parašė
visiems, pridėjo dar visokių žiedų ir kitų papuošimų. Vaikai taip gerai dažė, kad netrukus jų rankos paliko gražiau nudažytos už pačius kiaušinius.
Stonienė tuo tarpu ėmė iš krosnies pyragus.
Jiems taip besidarbuojant ėjo į trobą sena jau
moteriškė, žema, liesa, raudonmargiu sijonu ir pilka
algerike, galvą geltonu skepečiuku apsirišusi. Buvo
tat Monika, bėdina sodos vargdienė; negalėdavo
sunkiai darbuotis, nes turėjo nesveikas kojas, mokė vaikus poterių per žiemą, vasaros metą vienoje
troboje vaikus pažiūrėdavo, antroje pietus išvirdavo,
trečioje ligonį paslaugydavo --- ir taip maitinosi.
--- Dieve padėk! --- tarė įėjusi.
--- Dėkui, dėkui! --- atsakė Stonienė. --- Sveika
gyva Monika! Kodėl taip seniai bebuvai pas mus?
--- Te, mažilėle, kam čia be reikalo įkyrėsiu
žmonėms. Šiandien, tariau sau, nueisiu, gal norėsite
į mišparus eiti, išleisiu, prižiūrėsiu vaikus, trobą...
--- Ar matai, Monikėle --- tarė Stonienė --- vieną
mintį turėjova. Aš buvau bemananti, kaip tat gerai
būtų, kad ateitų Monika mūsų į bažnyčią išleisti!
Vincukas turi tau daugiausia dėkoti, kad atėjai.
Taip jau trokšta į bažnyčią eiti, o kad nebūtumei
atėjusi, turėtų namie pasilikti. Vaikai, mat, bijo vieni
būti troboje nakties metu.
Šventės, Ruošimasis
Vincukas su Kaze, labai įknibę į kiaušinių
dažymą, neklausė iš pradžios, ką Monika kalbėjo su
motina; tečiaus paskutinius jos žodžius išgirdę
suprato galėsią eiti į bažnyčią, ir neapsakomai
nudžiugo. Kazė metė net savo darbą ir nubėgo prie
motinos klausdama, ar greit eis; paskui pradėjo rūpintis apdarais, ieškoti savo kurpelių, skepečiukų,
prijuosčių ir visai užmiršo apie kiaušinius. Petriukas
su Elzyte, imdami pavyzdį nuo Kazės, taip pat metė
kiaušinius ir nubėgo prie motinos prašyti, kad ir
juodu pasiimtu į bažnyčią. Tokiu būdu Vincukas
vienas turėjo pabaigti dažyti visus kiaušinius
.
--- Mamaite, ir mes norime į bažnyčią! --- čypė
Petriukas, į motinos prijuostę įsikibęs.
--- Il as, il as --- pritarė Elzytė.
--- Eikit, jus, eikit, viščiukai! --- juokėsi motina. --- Jums geriausia bažnyčia bus lovoje!
--- Nepaeina dar kaip reikiant, o mat užsimanė į prisikėlimą eiti!
Petriukas, suraukęs baisiai veidą, pradėjo verkti;
Elzytė taip pat žadėjo jam pritarti. Bet Monika sušuko linksmu balsu:
--- Ei, vaikai! Ko jums verkti! Mums čia bus
geriau namie! Pasidarysime gražų stalą, pasivalgysime rytoj rytą pyragų. Šeimininkausim sau! Kas
ten bažnyčioj? Šalta, žmonių daug, suspaustų jus dar!
Vaikai pamažu nusiramino. Tuo tarpu Stonienė
plušėjo kaip galėdama po trobą, norėdama greičiau
pabaigti savo darbus.
Po kiek laiko viskas buvo pritaisyta Šventoms
Velykoms: troba švari, suolai ir langai blizgėjo, kaip
auksas; grindys buvo išbarstytos smulkioms, geltonoms
smiltimis, stalas užklotas baltitelaite kaip sniegas staltiese, ant lovų gulėjo margi užtiesalai. Paskui Stonienė apsidarė pati ir apdarė Kazę --- taip apsidarė,
net iš tolo visa spindėjo! Ištraukė iš savo skrynios
gražiausią šilkų skepečiuką, užsivilko visų žaliausiąjį
sijoną, prisirišo balčiausią, plačiausiai išrašytą prijuostę. Kazė nesitvėrė džiaugsmu, motinai mėlynus
karolius jai ant kaklo pakabinus, ir nuolat kraipė
galvą, norėdama juos pamatyti. Stonienė paėmusi
baltą skepečiuką, įdėjo į jį pyrago gabalą, keletą
kiaušinių, kąstinio ir druskos, kad kunigas pašvęstų
bažnyčioje. Visi vaikai būtinai norėjo, kad jų kiaušinius pašvęstų, ir kiekvienas įdėjo po vieną į ryšelį. Taip prisitaisę ir pasipuošę išėjo į Užventį.
Šv. Velykos, Pavasaris, Gyvybė
Buvo jau pavakarė. Saulė buvo jau nusileidusi.
Vakaruose raudonavo ilga ir plati juosta; iš apačios
juosta buvo šviesesnė, aukščiaus rausva, dar aukščiaus geltona, lyg gintarų karoliai, paskui --- žydra,
paskui vieninosi su visu dangumi aiškia mėlyna
spalva. Skaistus buvo dangus, tarsi ir Viešpats Dievas, kaip geras Šeimininkas, liepė savo angelams jį
švariai iššluoti prieš Velykas. Tik nuo rytų pusės
kybojo du-trys debesėliai --- mažučiai, visi nuraudę,
lyg iš didelės gėdos, kad prieš tokią didžią dieną
drįso sutepti dangaus mėlynę. Oras buvo šiltas ir
romus. Grioviuose pakelėje žaliavo jauna, minkšta
žolelė, po kerais, šen ten mėlynavo ir baltavo pirmieji žiedai. Ant medžių sprogo jau pumpurai. Laukai skambėjo nuo vėversių giesmelių. Visur kvepėjo
pavasariu. Vincukui rodėsi, jog visa žemė šį vakarą kitoniška, kaip visados, jog ir ji prisirengusi
prie tos linksmiausios šventės ir duoda garbę Viešpačiui už Jo kančias ir prisikėlimą. Buvo jam taip
linksma, taip gera. Štai praėjo žiemos šalčiai,
darbuosis laukuose, pats ūkininkas... Štai visi sveiki
ir linksmi, tėveliui gerai klojasi... Ak, kaip gerai!
O dar atminus, jog jau galas pasninko ir rytoj jau
prisidroš mėsos ir pyragų sa kąstiniu --- širdis jam
kuone plyšo nuo didelės laimės ir linksmumo! Įmanytų šokinėti ir dainuoti, kiek galėdamas
.
Bažnyčia nebuvo dar labai pilna; padėję ryšelį už krotų, ant mažojo altoriaus laipsniu, nuėjo
Stonienė ir vaikai ieškoti sau vietos netoli nuo
grabo. Kazę motina sodino į suolą, šalyje grabo,
kad žmonės nesumindytų tokios didelės šeimininkės.
O pati su Vincuku apsistojo prieš grabą, kad viską
gerai pamatytų. Vincukas, pakėlęs akis, pamatė
prieš save dvi eiles žalių eglių, dvi eiles žvakių ir
lempelių sustatytų ant laipsnių, raudonomis paklodėmis uždengtų, o ten aukštai, aukštai, buvo altorius, ant to altoriaus, tarp žvakių daugybės, stovėjo monstrancija, uždengta mėlynu plonu šydu.
Vincukui akis mažne iš kaktos iššoko, bežiūrint.
Žvakės žibėjo, mirgėjo, žalios eglės leido kvapą...
,,Turbūt, danguje taip pat šviesu" --- tarė sau
Vincukas --- ,,Tik ten matyti Dievas, o čia neesame
verti..."
Iš abiejų šalių monstrancijos, ant altoriaus
kažin kas judėjo. Vincukas prisižiūrėjęs pamatė du
žalčius, kurie du sukosi vis ratu. Išrodė labai, labai
ilgu, be galo, vis rodėsi --- sukdamuos slinko aukštyn
ir aukštyn.
,,Ir kaip čia padaryta! --- tarė sau Vincukas --- Kaip gražu! Ak žaltys bjaurybė! Sugundinai Ievą, vedei į nuodėmę, dabar turi suktis be paliovos".
Bažnyčia, Nuostaba
Bet kas čia?! Zakristijonas užlipo už eglės, uždegė žiburį, ir Vincukas pamatė šalia grabo, prie
eglių, pamažu slenkančius paveikslus. Buvo tatai
tamsūs šešėliai ant balto lauko: išreikšta ten buvo
visa Viešpaties Jėzaus kančia, štai žydai, barzdočiai, kumpanosiai virvėmis, lazdomis muša Jėzų,
štai uždėjo Viešpačiui kryžių ant pečių, o čia Jėzus
puola kniopščias, čia jau kybo ant kryžiaus, čia
gaidys gieda, šalia šv. Petro atsistojęs. Vincukas
net išsižiojo žiūrėdamas. Pamažu suprato, jog buvo
tat lyg koks malūnėlis; lempai degant viduje, ratas
sukosi aplinkui ir pasirodydavo vis nauji paveikslai. Vincukas atsiminė visa, ką buvo mokęsis iš
šv. istorijos, ir taip jam pagailo Viešpaties Jėzaus,
ir toks dėkingumas rados už Jo kančias, kad net
ašaros sužibėjo jo akyse. Tuo tarpu suskambėjo
varpelis, išėjo kunigai ant mišparų ir suužo vargonai. Abudu išėjo kartu: senasis klebonas --- drūktas
ir plikagalvis, blizgančia kapa pečius užsidengęs,
ir jaunasis kunigėlis --- aukštas, laibas, balta kamža
apsivilkęs
.
Vincuko širdis taip buvo sujaudinta, jog negalėjo žodžiais melstis: puolęs ant kelių, žiūrėjo į tą
žiburių jūrą, klausė vargonų graudingų balsų ir
tarės esąs danguje. Staiga pajuto kumštelėjimą. Lyg
iš miego pažadintas, sudrebėjo.
--- Ko taip žiūri? --- sušnibždėjo motina ---
tarytam skaityti nemokėdamas! Pasiimk knygą ir
melskis!
Vincukas, ištraukęs iš kišenės knygelę, ėmė
skaityti mišparų psalmes, nelabai tesuprasdamas jas.
Po mišparų kunigėlis įlipo pamokslo sakyti.
Sakė ilgai ir graudingai, bobos verkė balsiai,
šluostydamas sau nosis. Vincukas iš pradžios klausėsi
atsidėjęs, bet ant galo miegas jį pergalėjo ir pradėjo
gerokai snausti. Kazė seniai jau miegojo suole. Pasibaigus pamokslui, Stonienė išvedė ją iš bažnyčios, ir visi nuėjo pas vieną pažįstamą davatką pasnausti.
Ant rytojaus, po prisikėlimo ir mišių, visi grįžo namo, pašvęstais kiaušiais ir pyragais nešini. O
paskui... Kas apsakys visas Velykų linksmybes!
Balti pyragai su skaniu kąstiniu, margų kiaušinių
ritinėjimas, linksmi dainavimai... Visoko buvo! Vincukas kėlėsi labai į didybę, nes mergaitės, žinodamos, kokių gražių dainų jis išmoko pas panelę,
prašė padainuoti ir jas pamokyti. Vincukas dainavo,
kiek tik mokėjo ir galėjo, mergaitės ir vaikinai puikiai
pritarė --- ir dainos graudžios ir galingos skambėjo
ligi vėlyvo vakaro po sodžią.
XX
Puikiai išaušo gegužės mėnuo šiais metais: oras
buvo šiltas, lietus šlakstydavo tankiai įkaitusią žemelę. Žmonės džiaugėsi, kad metai būsią geri.
Žemė, Ūkis, Darbymetis
Stoniai nuo pat pietų sodino roputes. Vincukas
vedė vagas, o motina ir vaikai mėčiojo roputes.
Vincukas pasididžiuodamas matė, kad jo vagos šįmet daug tiesesnės, nekaip pereitą rudeni; jau ir
Paliulienė nebeturėtų iš ko tyčiotis. Bėrukas ėjo
rimtai, mojuodamas galva ir retkarčiais gindamas
uodega muses, kurios labai jį erzino. Vincukas žiūrėjo, kaip po žagre atsidengia žemė --- juoda, drėgna
nuo vakarykščio lietaus; jam rodės, kad roputės
kuo geriausiai sudigs. Pamažu bežygiuojant ir bežiūrint vis į tą juodąją žemę, ateidavo jum į galvą
visos girdėtosios jo mylimosios istorijos. Jis manė:
,,Rasit, čia, kur jis dabar aria, kitąsyk Vytaudas
yra vaikščiojęs... Gal Gediminas ar Kęstutis... A Jergutėliau, ko ta žemė nėra mačiusi! Kad taip ji galėtų viską apsakyti! Senutė ji, oi senutė... o dėl to
visados jauna, kasmet tokia pat graži; žaliuojanti,
žydinti... Ir nukrapštęs žemę nuo žagrės, Vincukas
ėmė dainuoti
:
«Ar šviečia mums saulė, ar oras aptemęs,/
Tu mūsų brangiausia, prabočių šalis...»
Žemė, Gimtinė
Kaip jisai tą žemę mylėjo! Galvojo apie ją,
lyg apie gyvąjį padarą, buvo jam lyg koks mylimasis asmuo. ,,Reikia tave gerai penėti, žemele ---
tarė sau --- kad būtumei soti, kad galėtumei linksma
žaliuoti ir gausiai auginti viską. Kaip tėvelis sugrįš, nusipirksime daugiau karvių ir arklių, bus
daugiau mėšlo ir tave gerai papenėsime! Tėvelis
pupirks plūgą tokį, kaip dvare mačiau, tad bus kas
kita, tada prisidžiaugsi, žemele, ir sužaliuosi mums
javais, kaip miškais!".
--- Mamele! --- tarė balsu --- tėveliui pagrįžus,
kitąmet jau nebe tiek ropučių sodinsime! Du kartus
daugiau bus darbo! Na, bet, teisybė, ir darbininkų
bus daugiau --- tėvelis ir aš!
--- Kad tik Dievas sveikatos duotų --- atsakė
Stonienė, linksmai šypsodama.
Ligpat vakaro darbavosi laukuose. Grįžtant
namo, jiems priešais atbėgo Kazė, šaukdama iš tolo:
--- Laiškas nuo tėvelio! Paliulis atvežė iš
Luokės!
Laiškas
Kaip galėdamas, skubėjo Vincukas nukinkyti
bėruką ir bėgti skaityti laiško. ,,Aš, Antanas Stonis, rašau grometą pas savo mieliausios prisiegos
ir vaikelių, pradėdamas šiais žodžiais --- Tegul bus
pagarbintas Jėzus Kristus --- su jūsų atsakymu --- ant
amžių amžinųjų, amen. Dabar kloniojuos visiems
geros sveikatos, ir apznaiminu, kad esu sveikas iš
Dievo loskos, ko ir jums žičijųžičyti --- linkėti.. Būčiau ir linksmas,
kad nebūtų ilgu be jūsų. Dėl to sumislijau: atvažiuokite visi į Ameriką. Uždarbį turiu gerą, Lietuvoje
niekados tiek negalėsiu užsidirbti, nė teip gyventi.
Pamatysite, kaip čia gerai, nepasigailėsite atvažiavę.
Yra ir lietuvių, yra kunigų ir bažnyčių, priprasite
ir nė jausti nejausite, kad esate taip toli nuo savo
krašto. Galėsime čia visi kupetoj kur kas puikiau
gyventi, kaip pas mus; gal ir vaikelius galėsime
leisti į mokslus. Atvažiuokite būtinai. Nuvalius laukus, parduosi javus ir visą gaspadorystę, žemę išduosi ant arendosarenda --- nuoma. ir rudenį galėsite keliauti. Šipkartes aš atsiųsiu. Rašau dabar apie tai, kad galėtumei gerai aprūpinti viską ir prisitaisyti. Kloniojuos dar visiems gentims ir pažįstamiems, bučiuoju
baltas rankeles mano mielos prisiegėlės ir visus
veikelius!
"
Stonienė net rankas sopiojo, sušukusi:
--- A Jėzau tu, Marijelaite! Ką gi dabar
jisai išgalvojo! Tokia kelionė!
Išgąstis, Baimė, Liūdesys
Vincukas tylėjo lyg nebylys. Jo veidas pabalo,
ir rankos, dedant laišką atgal į kuvertą, drebėjo.
Įkišęs laišką į kišenę, pasigrobė kepurę ir sunkiais žingsniais išėjo iš trobos. Nuėjo stačiai
ant Ventos kranto ir puolė ant žemės, po senu,
įsikerojusiu gluosniu. Visiškai, lig kas būtų jam
staiga, netikėtai, mieto per galvą sudrožęs, nieko
gerai nesuprato, jokios aiškios minties galvoje...
--- Negal būti, negal būti! --- murmėjo jo drebančios lūpos. --- Argi tai teisybė? --- Ištraukė laišką ir
vėl ėmė skaityti. Taip, aiškiai stovėjo juodos raidės
ant balto popieriau; aiškiai skaitė vėl: ,,Atvažiuokite
į Ameriką, čia geriau..."
--- A Jėzau! kaip gi bus? Kaip bus? --- šnibždėjo
vaikinas. --- Argi dabar imsim ir viską parnešim?... Ir
bėruką, ir šėmargę... Viską! O kas bus su laukeliais!... Taip aš juos suariau dailiai, tiek privargau...
O sodos berniukai... Kaip aš juos paliksiu, kas juos
mokys čia?! Juk žadėjome žemės prisipirkti... Mokyklą gražiai taip įtaisyti seklyčioje... A Jėzau,
Jėzau!!
Bėdinam Vincukui širdelę neapsakomai ėmė
sopėti, o ašaros, lyg pupos, birte biro iš jo mėlynų
akelių.
--- Kaip gi tėvas gali to norėti?! Juk tat yra
nuodėmė savo tėvynę apleisti!
,,Žmogus, kurs išsižadėjęs savo tėvynės, eina ten,
kur balčiausia duona, nėra vertas vadintis žmogumi" --- atėjo jam staiga į galvą žodžiai iš tiek kartų
skaitytos knygelės.
Bematant, jo akys sužibėjo, jis pašoko nuo
žemės ir sušoko:
--- Ne, aš neisiu! Jei mamaitė ir važiuos --- aš
pasiliksiu... Aš negaliu... Aš myliu savo žemę ir
matau, jog čia mano vieta!
Ašaros nustojo nedėjusios, veidas truputį prašvito.
--- Parašysiu tuojau tėvui viską, pasakysiu,
jog negalima taip daryti, jog jis turi čionai grįžti...
prašysiu, melsiu... gal paklausys!
Toki nusprendimą padaręs, nusiramino ir nuėjo namų linkan, nes jau pradėjo visai temti ir motina laukė jo su vakariene.
Rado ją labai susirūpinusią dėl to laiško. Pamačiusi Vincuką, ėmė raudoti.
--- Mamele, ar tamsta nori važiuoti? --- paklausė
Vincukas rūsčiai.
--- Kur norėsi, vaikeli, kur norėsi! Tokia kelionė, per jūras-marias į svetimą šalį! Bet jei tėvelis būtinai norės, ką gi padarysi!
--- Aš nevažiuosiu, vis tiek! Kaip aš paliksiu
visą savo ūkį?... Kaip bėgsiu į tą Ameriką viską
čia pametęs?
--- Kur gi tu pasiliksi, Vinceli?! Argi ne gaila
bus tau mūsų?
Vincukui lūpos pradėjo drebėti.
--- Žinoma, gaila. Bet mano vieta --- čia!
--- Taip, taip! Neduok Dieve, dabar keliauti į
tokią tolybę! Nė pažįstamų, nė genčių, nė nieko!
Svetimoji žemėje kaulus palaidos, toli nuo tėvelių...
--- Stonienė pradėjo verkti. Bet Vincukas ėmė ją
raminti, sakydamas, jog parašysiąs tėveliui ilgą laišką, gal paklausys jo, gal mes savo tą baisųjį sumanymą.
Ant rytojaus buvo šeštadienis. Vincukas, lyg
pusgyvis, darbavosi laukuose. Kiekvienas žvilkterėjimas į žemę --- kaip durte dūrė jam į širdį, atmindamas, jog nori nuo tos žemės atimti, jogei gal
paskutinius metus jis ta žeme rūpinasi. Anksti pabaigęs darbą, sugrįžo namo ir atsisėdo rašyti tėvui
laišką. Iš palengvo, bet aiškiai, rašė, pasilenkęs ant
stalo; iš didelio susijaudinimo akys kartais jam ašaromis paplūsdavo ir nebematė raidžių; šluostė tada
jas rankove ir rašė toliau:
,,
Laiškas, Ryžtas, Tėvynė, IštikimybėBrangusis Tėvulėli! Labai nuliūdome gavę
Tamstos laišką. Juk taip dar neseniai savo laiškuose ir išvažiuodamas į Ameriką sakeisi sugrišiąs
kaip tik šiek tiek pinigų užsidirbsiąs. O dabar jau
nebenori grįžti ir liepi mums pamesti Lietuvą ir
važiuoti taip pat į tą nelaimingąją Ameriką. Liepi
parduoti bėruką, mūsų šėmargę ir avelę... Taip
man jų gaila, tėvelėli. Gaila pamesti tuos mūsų
laukelius, juk tiek čia darbo padėjome... Tėvelėli,
ar Tamsta nesupranti, kad nuodėmė yra didelė apleisti savo tėvynę ir eiti į svetimą šalį dėl to, kad
geriau valgyti duoda. Tėvynė yra mūsų antroji motina, nes, kaip motina, viską mums duoda. Kad
perskaitytumei tas puikias knygeles, kurias duoda
man panelė, pamatytumei pats, jog tat yra teisybė
ir suprastumei, kad tėvynės savo išsižadėti negalima... Tat yra vis tiek, kaip kad aš dabar pamesčiau
mamytę vieną varguose ir eičiau sau pas kokią
ponią, pas kurią man geriaus būtų gyventi"
.
,,Vienoje knygelėje yra parašyta, kad žmogus,
kurs išsižada savo tėvynės, nėra vertas vadintis
žmogumi. Sugrįžk, tėvelėli, aš Tamstai perskaitysiu
tas knygeles, tai pats suprasi ir pasakysi, kad tat
yra teisybė. Amerika mums svetima, ką mes ten
veiksime? Mokytis labai mėgstu, bet verčiau čia
tiek mokėti, kiek panelė išmokys, nekaip Amerikoj
visus mokslus išeiti. Čia aš prasimokęs galėsiu kitus mokyti, kurie nieko nemoka, o ten ir be manęs
žmonės mokyti, yra ten kas moko. Aš noriu čia
darbuotis. Kas mokys tuos visus vaikus iš mūsų
sodžios, man išvažiavus? Tėvelėli brangusis, nevadink
mus į Ameriką! Grįžk pats! Esame sveiki visi.
Daugiau nieko nebegaliu rašyti, nes širdį labai
skauda... Aš nė pamanyti negaliu, kad važiuosime
į Ameriką! Aš būtinai pasiliksiu, tėveli! Lauksime
dabar atsakymo nuo Tamstos, be neišklausysi mano
maldavimo, brangiausiasis tėvelėli! Bučiuojame Tamstai rankas, mamaitė linki geros sveikatos".
Tamstos sūnus
Vincas Stonis
Sugrįžimas, Tėvynė, Ištikimybė, Meilė
Ar dėlei to laiško ar dėl kitų priežasčių Stonis nebešaukė pas save savo šeimynos. Kitą rudenį, pasibaigus dvejiems metams nuo išvažiavimo,
sugrįžo į Lietuvą.
Linksmi ir laimingi gyvena jie dabar sau Žalakiuose. Vincukas baigia mokslus pas panelę, kitą
žiemą jau pats taps mokytoju. Jau nebe vienas
vaikščioja į dvarą, bet su Kaze, kuri taip pat mėgsta labai apie tėvynę klausyti ir skaityti. Vasaros
metą darbuojasi Vincukas su tėvu laukuose kaskart vis geriau ir spėriau. Laukai pasididino, tėvui
žemės gabalą pripirkus. Bėrukas gavo draugą ---
keršuką, šėmargė net dvi drauges --- balnugarę ir dobilikę. Vincukas skaito vakarais tėvui gražias knygeles ir tėvas jau suprato, kad jo sūnus gerai padarė, prašydamas jo sugrįžti namo.
Zueriche, 22 --- V. 1905.