Kriščiukaitis-Aišbė, Antanas
Brička
http://wolnelektury.pl/katalog/lektura/krisciukaitis-aisb-kas-teisybe-tai-ne-melas
Bogdziewicz, Monika
Choromańska, Paulina
Fundacja Nowoczesna Polska
Modernizm
Epika
Opowiadanie
Utwór powstał w ramach konkursu ,,Współpraca w dziedzinie dyplomacji publicznej 2013", realizowanego za pośrednictwem MSZ RP w roki 2013. Zezwala się na dowolne wykorzystanie utworu, pod warunkiem zachowania ww. informacji, w tym informacji o stosowanej licencji, o posiadaczach praw oraz o konkursie ,,Współpraca w dziedzinie dyplomacji publicznej 2013". Publikacja wyraża jedynie poglądy autora i nie może byc utożsamiana z oficjalnym stanowiskiem Ministerstwa Spraw Zagranicznych RP. Publikacija parengta įgyvendinant projektą ,,Wolne Lektury" (http://wolnelektury.pl). Skaitmeninė reprodukcija padaryta Fondo ,,Nowoczesna Polska"/Lietuvos kultūros paveldo --- virtualioje erdvėje (http://www.epaveldas.lt), pasitelkiant egzempliorių iš bibliotekos kolekcijos. Veikalas sukurtas konkurso, įgyvendinamo 2013 m. bendradarbiaujant su Lenkijos Respublikos
Užsienio reikalų ministerija --- ,,Bendradarbiavimas viešosios diplomatijos srityje 2013"
(,,Współpraca w dziedzinie dyplomacji publicznej 2013") ribose. Leidžiama laisvai naudoti
veikalą, su sąlyga, jog bus išsaugota aukščiau pateikta informacija, taip pat informacija apie taikomą licenciją, teisės turėtojus bei konkursą. Publikacija išreiškia tik autoriaus pažiūras, todėl negali būti tapatinama su oficialiomis Lenkijos Respublikos Užsienio reikalų ministerijos pažiūromis.
http://wolnelektury.pl/katalog/lektura/krisciukaitis-aisbe-kas-teisyb-tai-ne-melas-bricka/
http://www.epaveldas.lt/vbspi/biDetails.do?biRecordId=24994
Antanas Kriščiukaitis-Aišbė, Kas teisybė, tai ne melas : ["Aiszbes" slapyv.] szeszios pataisytos ir naujai atspaudytos apysakėlės, Vilnius, spauda M. Jankaus, 1892.
Domena publiczna - Antanas Kriščiukaitis-Aišbė zm. 1933.
2004
xml
text
text
2013-09-17
lit
http://redakcja.wolnelektury.pl/media/dynamic/cover/image/2696.jpg
uhuru1701@Flickr, CC BY-SA 2.0
http://redakcja.wolnelektury.pl/cover/image/2696
Antanas Kriščiukaitis-Aišbė
Kas
teisybė ---
tai ne
melas
Bričkabrička --- brikelė.
Šventadienis
Graži atlaidų diena. Iš visų kraštų piesti
ir važiuoti skubina į bažnyčią. Tarp važiuotų beveik
nevieno nematyti su paprastais ratais, o tik vis su
bričkoms. Daugelio dar suvis naujos, su stačiais
galais ir ant risorų --- tai vis naujos. Štai brička
ant geležinių ašių su stačiu aukštu galu, geltonai
nudaryta; gale sėdi marti su anyta ir dairosi į šalis,
dar turbūt pirmąsyk važiuoja naujoj bričkoj; ant
ožio, tarytum įkaltas, sėdi žentas ir šalia jo uošvis,
nors senas ir sulinkęs, bet vis žiūri, kad ko tiesiausiai sėdėti. O štai ir mėlynai daryta brička: arkliai
nenulaikomi; joje važiuoja tiktai pats su pačia ir,
matyt, labai juodu sutinka: per kiekvieną duobutę
gražiai pamažėliu pervažiuoja, kad nekristų. Tarp tų
dailių ir nedailių bričkų matyti ir prasti ratai --- tai
daugiausia vienarkliai. Bet štai pirma tos geltonosios barška ratai su pora pusėtinų arklių; vežime,
prikimštam šiaudų, ant virkščių pasostės sėdi gaspadorius ir gaspadinė nuo 60 margų:60 margų --- apie 40 desentinių. tai Šimas su pačia. Jisai neturėjo bričkos.
Tėvas jam buvo
palikęs bričką turbūt dar nuo ,,krakosmečio"krakosmetis --- 1831 metų sukilimo Lietuvoje laikotarpis.
---
senovišką, siaurą, bet jau buvo pavažinėta ir iš
mados išėjusi: nieks su tokiom jau nevažinėjo.
Prisiminimai, Jaunystė
Užtaigi ir jisai neišdrįso su ja pasirodyti; nuėmęs nuo
ratų užėjo tiesiog ant užlaido vištoms perėti. Apie
naują briečką jisai neturėjo kada nė mislyti. Mat,
Šimas augo prie tėvo vienas ir iš jaunystės jau
gerai padyko. Jisai buvo vienas iš tų, ko gražiausias dienas jaunystės, kaip sako, rėkdami praleidžia.
Šventomis dienomis su savo sėbraissėbrai --- draugai, bičiuliai.
jisai mieste
baikštydavo žydus ir buvo žinomas aplinkui peštukas. Turėdamas jau į 30 metų, vedė pačią ir kaip
jau tikras ,,dėdė" ir gaspadorius liovė peštis, o atsidavė tiktai gėrimui. Tai, mat, lyg labiau pritinką jau
vedusiam gaspadoriui. Šimas ir Šimienė, rodos,
įsižadėję po dusyk ant nedėlios pradėjo lankyti miestelį.
Šimienė da merga būdama mėgo gerai išsigerti, ar
tai su jaunikiais, ar taip kokioj kumpanijoj. Dabar
jau antra dešimtis eina, kaip ji už vyro. Pats
Šimas ir dabar, jau dėkų Dievui ir
vaikų prasimanęs,
gerai nugeria, o Šimienė, kaip dėl ,,bobos, už tai ir
gali sakyt pusėtinai varo. O žinomas daiktas, kad
žmogus, įpratęs gerti visuomet atsilieka nuo kitų,
toksai niekuomet pirmutinis nenusitvers už ko nors
naujo: visokiame daikte vis paskutinis. Pas tokį ir
,,unaro" mažiau.
Šeimyna, Nepriteklius
Juk Šimui buvo vis tiek, ar ratuose, ar bričkoj važiuot į miestą; o da ypač namo
grįžtant, tai nėr geresnio daikto, kaip ratuos sėdėti:
nė tu išpulsi, nė kepurės pamesi. Tik Šimienei
buvo negražu važiuot ratuose: juk ji atėjo į marčias
iš gerų namų, kur visuomet bričkoj važinėdavo, ir
atsinešė dalios visą tūkstantį; o tame tūkstantyj tai
ir visas ,,unaras: o ji ir gerumu prašė, ir piktumu
reikalavo naujos bričkos, bet Šimas vis kratėsi: tai
pinigu n’esą, tai vaikai, kaip gyvensią, pasidarysią...
Ir dabar važiuojant ratuose tarp tu gražių bričkų,
Šimienė užpuolė ant Šimo.
--- Na, ar tai gražu dabar mudviem važiuoti su
tokiais purvinais ratais?
--- O tai kas, didelio daikto!
--- Et, su savo šneka! Piktumas tik ima.
--- Na, ale sakyk, kur jau imsi tuos čia pinigus?
Parsišnekėjus su savo brička! Kas dien pinigas ir
pinigas, tik aitvarasaitvaras --- žmonėms turtus nešanti pasakų būtybė.
čia jų neprineš.
---
Pasipiktinimas
Na tau tik vienam reik --- kalbėjo Šimienė
--- ar tu čia, kokius pabrikus pabrikas --- fabrikas. varai, ar ką. Ana
Galinių ant tų 30 margelių tokią gražią bričką
įsitaisė; arba Stepų! Kas nori, tai ir gali.
--- Ką tu čia Stepus lygini. Ant tokio lauko bepig
poniškai važinėt.
--- Vaje, kad surinktum tuos visus pinigus, ką be reikalo išmėtai arba prageri, tai kelios bričkos būtų.
--- Tai, o kam gi tu geri? Kas kaltas, negerk.
--- Tai, dėl mano gėrimo...
Išdidumas, Savigarba
Tuo tarpu pro šalį pralėkė geltonoji briča,
aplenkdama Šimus. Juodu nutilo. Šimienė atsidėjus žiūrėjo į tą bričką. O ką gi Šimas mislijo?
Jisai, reikia prisipažinti, taipgi mislijo apie bričką,
bet labiau dėlto, kad ir jis jau negalėjo iš mados
išbegti: nors ant žodžių da priešinosi, bet noras
jau buvo. Reikėjo tiktai kam už jį suderėti su račium,
ir jis suvis jau nebūtų priešinesis. Taip atsitiko ir
su jo sermėga. Aplinkiniai beveik visi jau seniai buvo
pametę senoviškas sermėgas su kabėms ir stačia
apykakle, o Šimas da vis karčemoje strapaliojo su
senoviška, bet ant galo atėjo laikas, kada kriaučiukas, siūdamas naują, įdėjo dvi eiles guzikųguzikas --- saga. ir
atvertė apykaklę su atlapais, o Šimas suvis nesikratė.
Taigi, šaip ar taip, bet Šimas tą dieną įvažiuodamas į miestą iš tikrųjų mislijo apie bričką, nors da
ir priešinosi Šimienei, bet priešinosi tik dėl to
kad nedaryt taip, kaip ,,boba" užsimano.
Karčema
Jau ir po pamokslo. Žmonės skirstosi po karčemas. ,,Ubaginė" kaip visuomet, taip ir dabar
pilna žmonių. Vieni garsiai rėkia, kiti patyloms
šneka, bet visi vienas kitą girdo ir kiekvienas vis
su kokiu nors reikalu. Viens perka šnapsą, kad
namo pavežytų; kitas prašo kaimyną į kumus: Marijona susilaukus sūnų --- vyrui da didesnis džiaugsmas,
kad ne mergaitė --- ir šaukia kumui da kitą puskvatierkę; kamaraitėse vyrai mergas girdo: netoli ruduo
--- reiks jau žirgą balnoti. Žodžiu kalbant, tie patys
reikalai, ką dien į dieną, mets į metą ,,ubaginei"
atliekame. Štai ir Šimas su savo svainiais, taipgi
su reikalais, jau beveik prisivarė iki trečiai ,,tajemnyčiai", kada Šimo nosis pradeda rausti, o svainių
akys žibėti. Šimas visuomet vos tik po mišių, per
patį da pamokslą, jau traukia su svainiais į ,,ubaginę.
Iš pradžių, žinoma, eina ant kiemo arklių pažiūrėti.
Čionai, bėkrapštydami pypkes, apžiūri visas naujas
bričkas, ir kas sykis svainiai koliodavo šimą, dėl ko
jisai neduoda pasidaryt sau bričkos. Bet dabar jie,
gerdami trečią kvatierką, gali sakyt, baigė šneką
apie bričką: Šimas jau pats apie tai rūpinosi.
--- Tai tu svaini, sakai, daug turi ąžuolo --- kalbėjo jisai, pildamas stiklelį --- mano yra keli, bet ant
stebulių da per ploni, tai vis jau man duosi.
--- O jie gali, kiek nori. Pas mane jo ūžia.
Vyrams besikalbant, štai ir Šimienė su kaimynka; abidvi iškaitusios --- tikrai, kad nuo alaus:
jedviejų akys, tarytum, juokėsi.
--- Na šiakit, mamos, pabučiuosiu --- atsilošęs
ant kėdės, juokavo Šimas --- eik, jau eik, verši!
--- priėjus.
Šimienė, užtraukė jam ant akių kepurę:
---
Pasišiepimas
Na, tik tu palauk, pirma paklausyk, o paskui
rėk. Ale ką tu, avies galva, da jai pasakot. Žinai:
Šimas --- ne šapas. Matysi, vaike, ant Mykolinių važiuoju kaip pons, a? Norėsi ir tave šalia
pasisodysiu, che, che, che! Žiople! Nauja brička!
Kaip ant tavo plikės plaukas.
Šimienė tikrai mislijo, kad senis tik juokiasi iš
jos ir tiktai kada broliai iš tikrųjų viską išpasakojo,
ji neišpasakytai nudžiugo, ir tuojau pradėjo kalbėti
kaip tikras gaspadorius kaip ir rodosi, Šimo suvis
ne nėra: ji vieną viską pasakoja: kur medžio gauti,
kokios ašys, koki risorai turi būti, koks račiusračius --- ratus.
geriausia gali padaryti.
--- A, kad tu galąkad tu galą --- pasak.: kad tave galas., tai be reikalo, marčia, mudvi neatsivedeva to Prūso; o jisai, šiandien suderėjo naują
bričką su Pupkiu, žinai, tas šveplys, dar tau
buvo per brolius; taigi, mudvi štai su marčia ir
buvova ant tų ,,magaryčių".
--- O būtų gerai dabar jį sugriebti --- pritarė svainiai --- Prūselis užsigėręs pigiaus apsimtų.
Neilgai reikėjo laukti iki Prūsą surado. Prūsas
Šulcius --- račiusračius --- medinių vežimo dalių, ratų dirbėjas.
garsus buvo visam paviete. Visos
tos gražiosios bričkos su stačiais galais, ką kas
šventą dieną gali matyti pas bažnyčią, arba kiekvieną, tai vis Šulciaus darytos. Menkesnieji račiai
tik nusižiūrėję į jį darydavo tokias bričkas, bet ir
tai tik prastesniems būrams.
Taigi, tai tas Šulcius, įsikandęs vokišką ,,purcelėnos"purcelėnos --- porceliano.
pypkę, dabar jau sėdėjo Šimų ,,kompanijoj"
ir iš visų pusių gyrė savo darbą.
---
Brička, Derybos
Tai kiek, meister, imtum už bričką?
Nia, sikį, kokią tu nori? An pors arklių ir geležinių ašių --- 20 rūbelių; nia ma tave tiek ir medį
savo duosiu. Ja, aš galiu pristatyt visą bričką kaip
stov: ir apkaustyts ir nudaryts, viskas gut --- duosi
70 rūbelių.
Šimas su svainiais taravositaruotis --- tartis., kaip duot daryti:
ar tik vieną medį, ar ir viską su Šulcium suderėti,
o Šimienė daugiau nieko, kaip tik vis rėkė, kad būtų
geležinės ašys ir risorairisorai --- lingės.
su alkūnėms, tokie kaip
Tėberių Pliurziaus.
Susitarimas
Ant galo pagalios po visų šnekų ir derėjimų
sutarė, kad račius Šulcius už 60 rublių ant Mykolinių pristatytų Šimui bričką tokią kokios nori Šimienė, taigi, kaip Tėberių Pliurziaus.
Prieš Mykolines tą dieną ant Šimų kiemo jau
stovėjo naujų naujausios mados bričką. Visi žiūrėjo
ir gėrėjosi, kiti net stebėjosi. Galvijai, parginus
apypietės, su baime ėjo pro šalį; tiktai kiaulės, vos
išlindusios iš liugyno kaip tyčia skubino prie naujos
bričkos ir pripuolusios iš visų pusių zulinosi.
Šimienė užmačiusi rėkdama pasileido su naščiais
per kiemą. Kiaulių išpurvintus ratus ji liepė kuo greičiausia nuplauti, kad rytoj ant atlaidų nuvažiuoti
nors pirmąsyk gražioj, nesuterštoj bričkoj.
Šimienė
Šeimininkė, Džiaugsmas, Šeimininkas, Nusiminimas
labai džiaugėsi; visą tą dieną ji buvo
smagi: pavakariams šeimynai prikopė blynų, o vakare
Šimui davė prieiti prie didelio butelio su ,,trejankine"trejankine --- Suvalkų gubernijoj taip vadina arielką, užpiltą ant
visokių šaknelių. kurios jis užteikė kiekvienam po stiklelį patsgi su savo bernu išrėžė po kelis. Mykolinių diena
visiems išrodė nepaprasta šventė, tarytum, gyvenime
pasidarė kokia didelė atmaina ir atmaina smagi, nes
visi buvo ypatingai linksmi, tiktai vienas Šimas, jau
pasirengęs į bažnyčią nelinksmas žiūrėjo į bričką:
šyvoji su bėruke, įbraklintos į šikšnasšikšna --- diržas prie balnelio., prie tos
bričkos išrodė kaip katės. Šimui buvo lyg gėda
išvažiuot tokioj nepaprastoj bričkoj: visi žmonės
badys pirštais. Bet kad išvažiavo į vieškelį ir
brička pradėjo jį supti, Šimas šiek tiek susiramino;
o ką Šimienė, tai nėr ką nė šnekėti: ko norėjo tai
ir gavo.
--- Ana, žiūrėkit, Šimai važiuoja! --- stebisi daržininkai, eidami pėkštį. Brička liumpsi, Šimas su
Šimienė tūpsi; kas per smagumas, o kas per gražumas! Tik tiek, kad Šulcius nė už ši, nė už tą
vieną Šimo kišenių iškrapštė, o Prūsas Taukius
su savo plėškėms, vadinamoms ,,šorais", apžiūrėjo
ir kitą. Liko Šimui tik brička ir Šimienė: gali
pasidžiaugti.
Sumišimas, Dėmesys
Bet jau netoli ir bažnyčia. Šimo širdis pradėjo labiau taksėti; Šimienė tik galvą vis aukštyn
kelia. A, kad jis dabar turėtų gerai po kepure, tai
kitaip įvažiuotų į miestelį, o taip, be nieko, baimė
ima. Žmonių prieš mišias pas šventorių pristoję
baisybės. Reikia važuoti. Šimas susiplakė arklius,
manė nematant pralėkti, bet kur tau, tuojaus visi
sužiūro: ana, a tu matei? Šimai! Žmogelis kaip
ant žarijų, o čia da kumelkos nebėga. Jisai susirietė tarytum norėjo suvisai prapulti toj bričkoj, ir
vis tik botagu makaluoja, kad tik greičiaus pravažiuoti
pro tokią daugybę žmonių ir sustoti kur į patvorį.
O Šimienė jau tai Dievas žino, ką mislydaira sėdėjo
kaip vinis. Kada užsukus į patvorį dyselys atsirėmė į stulpą, Šimas atsipeikėjo: jam ant širdies
truputį lengviau pasidarė.
--- A kad tave galas! šitaip važiuoti, tai tik da
savo gyvastį buvau nevažiavęs --- mislijo sau, jau
stovėdamas ant žemės.
Šimienė su pundeliupundelis --- dvidešimties saujų linų ryšelis.
ant kelių sėdėjo da bričkoj.
Na kokių plyniųplynių --- plikis.
tu dabar nesirangainesirangai --- nesibaidai. , da ve rėpso,
lyg kokia kerplėšakerplėša --- senas, supuvęs medžio kelmas.! Ak jau svietas gana prisijuokė,
kad tave karaliai mestų ant galo!
Šimas
Gėdinimasis
visą kaltę vertė ant Šimienės; jam pikta
buvo, kad per tą bričką jisai turi gėdytis net savo
pažįstamų; jis nuo bričkos nedrįso eiti per visus
žmones į bažnyčią. Pametęs arkliam gniuštę šieno,
patvoriu niekam nematant nuslinko į artimiausią
karčemą.
Užskambinus ant mišių, žmonės iš visų pašalių skubino į bažnyčią. Ir Šimas išėjo iš
karčemos, bet jau truputį kitoks; dabar jisai iš tolo
užmatęs geltoną galą savo bričkos galėjo drąsiai
tarti: ,,Ee, dabar aš tavęs nebijau!"
Nuėjęs ant šventoriaus atsistojo pašalyj, po
beržu ir pradėjo neva poteriauti: liežuvis pats, kaip
kleketukas barškino: ,,Sveika Marija! Be galo be
krašto." --- Taip bezobilduodamasbezobilduodamas --- poterius kalbėdamas., netyčia užčiuopė
sermėgos kišenėje knygas ir metęs visus poterius,
atsivertė litaniją visų šventų.
---
Vaidenimasis
Kirieleizon, Kristeleizon! --- atsiduso taip kad
net žmonės sužiūro. Bet iš knigų liežuvis jau negalėjo taip greitai barškėti, kaip ,,Sveika Marija. Čionai reikėjo daugelį žodžių da ,,slebizavoti",,slebizavoti" --- skiemenuoti.
ir
litanija suvis nesmarkiai ėjo. Ant galo litaros pradėjo, rodos, šokinėti, net ir suvis dilti. Akys pačios merkėsi, toli buvo nuo maldos; pradėjo tarytum
sapnuoti. Prieš jį, rodos, paveikslas, ką kabo jo
seklyčioj: Elijošius raudonoj bričkoj važiuoja į
dangų; šyviai kiek tik gal kerta per debesis; iš
visų pusių ugnis ir liepsna. Toliau, rodos, jau ne
Elijošius, o jis pats su Šimienė lekia, lekia ne tai
per debesis, ne tai ant žemės; jau ne ne Elijošiaus
bričkoj, o tik savo geltonojoj, ir rodos, įvažiavo į
didelę balą; jo šyvoji su bėrąja nuskendo; bričką,
rodos, klimsta vis gilyn ir gilyn, o priešais stovi
Šulcius su purceleno pypke ir taip baisiai juokiasi
kad net jo didelis pilvas kreta, ir kas do stebuklai:
Šimienė pavirto į vištą: sparnai ir kojos surištos,
tik į skverną dėk, o užpakalyj, rodos, stovi atsisegiojęs Peisakas ir siekia jam už kepurės. Šimas
kruptelėjo, knygos ką tik neišpuolė iš rankų.
--- O Viešpatie, susimilk ant mūsų! --- atsidusėjęs
toliau skaitė litaniją.
--- Nuo noglos smiertiesu --- išgelbėk mus Pone!
Nežinau, ar Šimas užbaigė, kaip reik, savo poterius, ar ne, bet per patį da pamokslą, jisai su svainiais jau buvo karčemoj už stalo.
Nustebimas, Dėmesys
Po visam Šimų bričką jau buvo apstojus krūva
žmonių. Jos geltonas galas, aukštai iškeltas ant
tu risorų, kaip ant kokių giltinės alkūnių, turėjo visiems pulti į akį. Vieni juokėsi, kiti gyrė, stebėjosi,
net ir ubagai nuo šventoriaus bėgo žiūrėti, ką ten rodo.
Naujovė, Išskirtinumas
Bet jau seniai ir po mišparų. Jau žmonės
vieškeliais traukia ant namų. Vieni jau labai linksmi:
kasžin ką viens kitam rėkdami pasakoja; daugelis
suvis galvos nevaldo ir rodo, ji nutruks, kaip ratas
kur į akmenį trinkteli. Pekštininkaipekštininkas --- pėsčias žmogus.
taipgi nevisi
prigulinčiai stiprūs --- daugiausiai silpni ant kojų:
tai vienas tako nesugando --- jokiu budu į vėžę nepataiko; kitas žolėse nuklimpo, o tenai, ana, vienas
sermėgą už rankovės paskui save velka. Šimo da
nematyti, jisai su savo kompanija da nė nemislija judintis iš ,,ubaginės. Čionai jo ir giminės ir negiminės ir Šulcius su Taukium. Mat, eina didelės
,,magaryčios. Reikia atiduoti garbę Šulciui su Taukium už naujų naujausią madą. Dabar ta mada stovi
viena patvoryje ir gali į ją gerai prisižiūrėti. Ta
mada poniška nauja ir jau tokia nauja, kad viskas
ką naujo ir šventadienio galėjai matyti tą dieną,
viskas išrodė jau sena. O ypač dabar jau pavakare,
kada visokios mados išsiskirstė namo ir liko tiktai
kasdieninis žydpalaikių gyvenimas, ta brička da
labiau žėrėjo apskretusiam patvoryj. Ji tarp aplinkinės ,,senovės" buvo lyg iš dangaus nukritus; nieks
prie jos netinka, nes viskas aplinkui taip, kaip buvo
ir seniau: ta pati žydo supuvusi tvora, iš visų pusių
paramstyta; ta pati šventoriaus siena, jau samanomis
apžėlus; pas tiltą, kelios ožkos rankioja šieno pataršas; aplinkui laksto žydukai su perpjautoms kelinaitėms; ne ožkos, ne žydukai nepasidrąsina prieiti
prie tos bričkos, nors nuo senųjų ne numušt jų negali. Jau pargena ir žydų karves iš lauko, bet ir
tos nepuola, kaip visuomet, prie vežimo šieno ieškoti, o šnairai pažiūrėjusios, traukiasi į šali. Šyvoji su beruke ant dyselio galvas nukorusios, stovi
susitraukusios lyg žydo kumelės: per bričką jų ne
nematyt. Taigi, visi aplinkiniai daiktai ir gyvi sutvėrimai netinka prie tos mados: ji per daug nauja
ir ypatinga dėl jų. Ir pats Šimas įvažiuodamas į
miestelį jautė, kad ir jisai netinka prie jos, kad
brička jį kur kas perėjo. Ir iš tikro žvilgtelk į tą
kumpaniją, ką susisėdus pas žydą už stalo: juk tai
vis sena pasaka, seni daiktai. Teisybė, visi o taipgi
ir pats Šimas užsivilkę naujas sermėgas su atverstoms apykaklėms, bet po jomis, nieko nėra naujo:
tos pačios šnekos, tos pačios linksmybės praskydusio žmogaus, ta pati arielka ir alus... Juk Šimas ir tuomet, kaip da nešiojo senovišką sermėgą
ir paskiau, kada jam atvertė apykaklę, ne trupučio
nepersimainė; visi jo džiaugsmai ir bėdos visuomet
pasibaigdavo ant to, kad apsikabina Šimienę ir į
petį nosį badikuodamas, pradeda žviegti:
O tu, Dievulėli, ka aš padariau!/
Dangaus poną užsirūstinau...
Dainavimas
Kada Šimas, jau nesivaldydamas, šitaip užgieda,
net gaila žmogaus: rodosi, jau tik bus atmaina ---
tiek daug pas jį krašto jausmo. Bet ateina petnyčia arba šventa diena, o Šimas vėl tą patį gieda,
ir šiandien visoj jo kumpanijoj nieko naujo nepama tytum, jei tik tiek, kad šiandien nauja bričką pridavė visiems daugiau linksmumo ir per tai turėjo
išsituštyti daugiau butelių alaus ir arielkos.
--- Nia, tu, Peisak, ne dripsok! --- kalba Šulcius
žydui --- kaip man šventa ir tu švęski. Sukis greitai, duok arielkos. Linksmink gražią kumpaniją.
--- O! Peisakas gerai mus žino --- pritaria Šimas ---
tai gers žydelis. Mudu, gali sakyt, drauge užaugova,
drauge ir pasensivą; ar taip, Peisak?
--- Pane Šimas! Oi, as to nesulauksiu; ne mano
veiks su tokia bhrička nevažiuos; ale kep tu mane
gyvu matai, žuhrau pehr langą ir dyvojus, a tei būtum pons Šimas, o te tikiu pons Šimas, meine
monės, o bhričkas, bhričkas, ui vei!
Žydelis net peisakus paraitė ir tikrai pamislijo:
tai tik da gojusgojus --- nežydas, kitatikis.
nelaižytas!
Ir šiandien ant to gojaus nelaižyto užrašys
kreidele dusyk tiek, kiek pervarė pilvai visos kumpanijos, nes kada Šimas pradeda giedoti ,,oj tu Dievuleli!" jau nieks nežino, nė kas šaukia, nė ką
gerią; vienas tik žydas juos sergsti ir aprūpina.
Kelias namo, Atsitikimas
Kada Peisakas jau rengėsi žibinti žiburius, Šulciui pirmutiniam parėjo į galvą, kad jau temsta, ir
apgarsino visiems, kad jam jau laiks pas pačią. Tiktai dabar visi pamatė, kad iš tikro jau temsta ir
reik namon judintis. Žydukas, nubėgęs sutaisė Šimų
arklius ir atsivažiavo pas karčemos duris. Visa kumpanija, visi žydai, žydelkos ir žydukai lydėjo Šimus
pas naują bričką. Pirmučiausiai ėjo Šulcius su
Taukium, paskui Šimas su Šimiene nešdamasis
kepurę rankoje. Juodu, kaip grepšiai, sudribo į galą
bričkos. Šimas užsimovė kepurę ant galvos stipriai,
kad kartais nenulėktų. Šulcius kelis syk apėjęs
aplinkui palaimino juodu: ,,Važiuokite, sako, ir džiaukitės, užteks judviejų amžiui!”. Šimas užkirsdamas
bėrukę, pasakė: ,,Dieve padėk!". Ir išmarmėjo. Žydauja
da ilgai žiūrėjo paskui juodu. Šimienė dabar jau
jokio ,,unaro" nejautė; išvažiavus iš miestelio tuojaus pradėjo snausti, nors per duobes nuog bričkos
supimo mėtėsi į visas puses. Šimo galva kadaravo;
kasžin, ką jis pasakojo, nors jo nieks neklausė: minėjo jisai Peisaką, svainius ir save, taipgi minėjo ir
Dievą ir tankiai dūsavo. Atsidūsėjęs užkerta arklius
ir riktelia: ,,Ė, na!". Arkliai nusistovėję ant namų
labai greitai bėgo; brička per duobes tik šokinėjo.
Bet susykiu, ak ne duok Dieve daugiau, brička kaip
trenks į duobę, risorai, tarytum, iš piktumo kaip
spirs aukštyn: Šimas į vieną pusę, Šimienė į kitą,
ėmė ir išlėkė laukan. Vadelės užkliuvo Šimui už
kojų, arkliai pavilkę varsneles sustojo. Šimas negalėjo išmanyti, kas su juo darosi; tiktai arkliam
sustojus, pamatė, kad jisai, guli ant žemės.
--- Ka tu Dieve šventas! Kas čia pasidarė?
Kalbėjo sau vienas gulėdamas pas bričką.
--- O tu neprieteliau, ką tu padarei! Tai dabar
ir gana! --- rėkė Šimienė užpakaly.
Jisai pakėlęs galvą pamatė, kad už keliasdešimts
žingsnių Šimienė ant vieškelio, rodos, ką grumdo,
turbūt stengėsi atsistoti.
Šimui išrodė tai labai gražu; jisai atsiminęs
jos ,,unarą, " pradėjo juokauti. Jam aukštienykam
gulėti buvo labai smagu. Kada Šimienė vis rėkė: ,,Tu neprieteliau, ką tu padarei!". Jisai žiūrėdamas į
bričkos galą užgiedojo:
O dušia žmogaus negal žinoti/
Kada reiks iš kūno jai išeiti...
Buvo sykiu graudu ir juokai.
Netikėtumas, Juokas, Pabaiga
Brička, juodu išmetusi, dabar aukštai savo
galą iškėlus, tarytum juokės iš juodviejų.
Kaip toliau Šimams ėjosi aš nepasakosiu, da
ko gero, galiu pameluoti, nes tikrai, kad aš mažiau už
skaitytoją žinau, kaip kartais Šimams gali atsitikti.
Užtaigi ant šito netikėto ir ypatingo atsitikimo aš
užraukiu savo pasaką.