Maironis Jaunoji Lietuva poema ISBN 978-83-288-2469-0 Pratarmė Bus jau metų apie 20, kaip atspausdinęs poemą „Tarp skausmų į garbę”, paleidau ją į žmones. Kritika kaip kritika: vieni ją šiek tiek pagyrė, kiti skaudžiai išpeikė. Su laiku patsai parsitikrinau, jog mano veikalas buvo tikrai menkutis ir buvau jo visai išsižadėjęs. Kai kurie man prielankūs draugai ne kartą prašė, kad pataisęs savo poemą, atspausdinčiau ją antrą kartą, bet man buvo įkyru prisipažinti ją rašius. Ant galo, bijodamas, kad kas jos neparspausdintų užrubežyj senovės rūbuose ir be mano žinios, pasiėmiau ją taisyti: bet greit parsitikrinau, kad tai bergždžias darbas taisyti netikusį seną dalyką. Todėl tik vieną antrą mintį kai kur pasiskolinęs iš pirmosios poemos, parašiau bemaž visai naują, kurią štai garbiems skaitytojams paduodu į rankas, prašydamas, kad senąją visai užmirštų. Villa St. Charles. 1907 m. liepos 25 d. Įžanga Kur šiandieną Jinai? — Miega jos milžinai: Po žemių jų ilsias krūtinė! Kaip po audrų didžių. Kad ant marių plačių Užmiega vilnis paskutinė. Kur garsinga šalis, Varius savo vilnis Lig Dono ir Marių Juodųjų? Vienas garsas tiktai, Vien apžėlę kapai Beliko iš amžių senųjų! Miega bočių šalis! Nusileidus naktis Tiek amžių kaip — jai nebešvinta! Veltui meldi aušros, Miršta balsas maldos. Vien gailios tau ašaros krinta! Gedimino laikus Vaideliotas garsus Prikeltų!.. Bet kur vaideliotas? Graudus kanklių balsai Nebeskamba visai: Jų raktas dirvonais užklotas. O vienok Lietuva Juk atbus gi kada: Ne veltui ji tiek iškentėjo! Kanklių balsą išgirs, Miegąs kraujas užvirs, Nes kryžius gyvatą žadėjo. Skausmuos spėkos suaugs, Atgimimo sulauks: Jau blaivosi orai aptemę. Tik į darbą greičiaus! Tik mylėkim karščiaus! Tik, vyrai, pajudinkim žemę! Pirmoji giesmė I Ar pažinote Rainį, kurs Atkaičiuouos gyveno? Bus jau ketvertas metų, kaip našlė jo pati. Na, ir buvo gi vyras! Nors prieš mirtį apseno, Lenkės žilo jo plauko giminystė plati. Dieve duoki jam dangų! Nieks žmogaus nesutiko, Kurs ant jo ką galėtų pasakyti piktai: Ar kam, rodos, reikėjo, ar paskolint skatiko, Kur daugiausiai išminti, kaip ne Rainio takai? O kaip ūkį žiūrėjo! Tokio būdavo javo Susidėjęs nerasi, nors apeitum pavietą: Jo kviečiai, vasarojus lyg kad rūtos žaliavo; O kaip tankūs! Per žingsnį nematai lyg per skietą. Ir mylėjo gi ūkį! Ar svečiai užvažiuos, Ar per šventę po pietų su šeimyna visa Kad išeis apžiūrėti, kaip išrodo laukuos, Tai jam būdavo žodžiai plaukte plaukia tada. Vieną kliaudę turėjo (kas gi jų neturėjo?), Nors jį ponai godojo ir už stalo sodino, Nuo jo lenkišką žodį nieks ištraukt negalėjo, O jog kalbą sugraibė, kas gi to nebežino. Ir ne tai patriotas jis ten buvo koksai. Kaip dabar kad išmano vyrai mokslus ištyrę; Bet Rainys taip jau rado; taip kalbėjo tėvai; Tai pats Dievas jam, rodės, tokią kalbą paskyrė. Dieve duoki jo dūšiai karalystę dangaus! Verkė, laidojant kūną, jo kaimynai visi. Neberasi šiandieną tokio būdo žmogaus: Kita virto gadynė; patys žmonės kiti. II Nebe tie ir Atkaičiai! Ar tai Dievas neduoda? Ar per daugel išmano mokslą ėję vaikai? Ant Sekminių iššluosto paskutinį aruodą; O paskui kaip maitinas, vienas Dieve žinai. Ūkė teko Laurynui. Baigė mokslą paviete. Nenorėjo prie darbo tėvas spausti sūnaus, O matušei, lyg saulė, kaipo pirmgimis švietė, Per tai būdavo vaiko niekados nepabaus. Nieks nesako, kad būtų sau koksai tinginys, Kaip Mažeikos dykūnai, ką paimsi nuo krašto; Bet nedaug nusimano, o kitų neklausys; Norints galvą guldytum, jis tau, rodos iš rašto, Vis tą patį bevaro: „E, duonelės užteks, Ir meteliams galelį šiaip betaip gal sumegs!” Tikrą tiesą pasakius, ne vieni tik Atkaičiai: Visur žmonės dejuoja, kad taip ūkė nupuolė; Laima žmoniška būtų, dirvos deria ligšiolei, Bet geriausias jų sultis siurbia dielės — nebroliai: Abrusitelių šerti pilną šalį privarė; Mums patiems gi darbuotis visur kelią uždarė. III Jaunesnysis gi Juozas, pagal būdo ir veido, Gyvas tėvo paveikslas. O jog mokslo nebaidės, Ir mažam jau nebuvo neapykantoj raidės, Kaip Laurynui, tai tėvas jį į Kauną išleido. Čia nemaž savo roda ir Juška prisidėjo. (Buvo geras tai ponas; pačią vedė gan šaunią. Bilazaro vienturtę). Jis tai Juozą mylėjo Ir tėvams prikalbėjo, mokslan leisti į Kauną. * Buvo giedras tą metą, bet ankstyvas ruduo. Vyrai kviečius vagojo; paskučiausi vainikai Baigė vysti; priskynus jų saujelę sesuo Puošė broliui kepurę; liūdnai švilpė sėjikai. Vis tai dėjos į galvą mažam Juozui tada: Kaip namus prižiūrėti tėvas bernui kalbėjo; Kaip, bekinkant jau arklius, kudakavo višta; Kaip matušė kelionei ryšelius dėstinėjo; Kaip praleido lig tilto ir par visą tą laiką Glostė vargšą-sunelį; kaip abudu verkšleno. „E, jau matuš, bent liaukis, vien tik birbinus vaiką”, Maldė tėvas nepykdams, vien iš papročio seno. IV Kiek tai metų praslinko! Kiek nubėgo vandens Į marias tolimąsias nuo to giedro rudens, Kad kaip mažas paukštytis, dar nematęs vargų. Skrydo mažas Juozelis iš tėvučių namų Į nežinomą šalį, tarp žmonių svetimų! Kiek tai skausmo matušei! Bet gi švietė tada Jai per ašarų miglą nors žvaigždė tolima Bent po metų sulaukti tos brangios valandos. Valandos iškilmingos jos auginto sūnaus, Kad Mišias prie altoriaus pirmąkart užgiedos Ir, jai verkiant iš džiaugsmo, seną galvą suspaus; Kad net motinos kitos su pavydu sakys: „O, laiminga Rainienė! Vargo ji nematys!” O dabar?.. Kad jau mirti nutarimas užkris, Teks vienam gal Laurynui jai užmerkti akis!… V Kaune Rainio Juozelis tiek tik vargo tematė, Iki sodžių apmiršo ir pramoko kalbos. Jo uolumą prie mokslo ir gabumą supratę, Jam mokytojai sakė: „Tas aukštai atsistos”. Nuo mažens neturėdams prie žaislų palinkimo, Savyje užsidaręs, su draugais maž broliavos; Jam nubodžios išrodė linksmos dainos jaunimo; Vien tik mokslas rūpėjo; vienos knygos sapnavos… Norint buvo jaunesnis už moksladraugius savo, Senio vardą jam duota, nieks nežino kada. To tai senio pagalbos jų ne vien’s reikalavo, Kad kam būdavo moksle teks sunkesnė našta. Kad vasarą grįžo aplankyti tėvų, Laukė tėvas, kaip saulės, parvažiuojant sūnaus; Bet kalbos ir jautrumo daug nematęs tarp jų: Būdo buvo abudu gana kieto, sunkaus. VI Vien Onytė gražioji, atvira visados, Kaip pavasaris linksma, brolį šnekint mokėjo; Jai tai Juozas nekartą lig gaidžių valandos, Ką iš knygų išskaitė, pasakoti turėjo. Jis jos lavino protą, ją rašyti mokino, Jai ant žemėlapio rodė karalysčių ribas; Kad istoriją šventą ji maždaugel pažino, Net graikų ir romėnų pasakojo karias. Bet Onytei daugiausiai tie patiko karionių Pasakojimai gražūs iš senovės laikų. Kad ant popiežiaus žodžio plaukė minios krikščionių Šventą Žemę vaduoti iš nelaisvės turkų. Apie Šventąją Žemę ir Rainienė tankiausiai Dievobaimingai klausės, net jai ašaros krito; O paskui jai sapnavos, buk pramokslą gražiausiai Sako Juozas, o žmonės verkia vienas už kito. Buvo Juozas nekartą iškalbingas tikrai; Tada švietė jam veidas, kaip giedrotas dangus; Ir Bažnyčią mylėjo; bet vargiai ir patsai Bežinojo ikšiolei, ar jis kunigu bus. VII Dienos slenka palengva; metai bėga ryščia. Žmogus auga bežiūrint, dar greitesniai pasensta; O mirtis netikėta savo galia slapčia Ką nuo krašto užgriebia, tas į užmirštį skęsta. Toks likimas žemėje čia keleivio-žmogaus! Pernai šlajomis braukė ant rarotai Rainys. Šiandien žemė šaltoji jo krutinę prispaus, Gentys smilčių saujelę ant duobės užbarstys. Kad į drebančią ranką vaško paėmė žvakę, Mirdams pašaukė Juozą ir jam tiek tik pasakė: „Man nebuvo, vaikeli, to žadėta sulaukti Nors ant galo senatvės, ko taip troškau karštai! Neužmiršk mano žodžio: iki galo ištraukti Giminazijos mokslą, o paskui: numanai”… Ar jam užėmė žadą? — Ar širdis gal apsalo? Tiek tik sūnui prieš mirtį pasakyti tebspėjo; Bet suprasti jo norą lengva buvo lig galo: Jį ne vienas tik Juozas numanyti galėjo. VIII Juk Bažnyčios tarnystės Juozas pats nesibaidė: Kaip malonūs jam buvo subatos vakarais Tie Nešparai prie žvakių! Kur jo mintys neskraidė, Kad vargonai dudeno dievmaldingais balsais!… Tos apytamsios žvakės! Tie graudingi vargonai! Tas ramumas, kurs dvasiai tiek be žodžių pasako! Tas nematomas Viešpats, prieš kurį milijonai Par tiek amžių ant kelių krint, kaip dulkė ant tako!… Vis tai Juozui iš mažo jautrią širdį graudino Ir Bažnyčios tarnystei atsiduoti vadino. Pašaukimas tai buvo? Dievas geras žinojo! Bet jau, penktąją kliasą baigdams, Juozas galvojo Užsivilkti suknelę. Jo svajones visas Trukdo mirdamas tėvas: liepia baigti kliasas. IX Kas tai jam atsitiko?… Su Atkaičiais per kelią, Vedęs pačią vienturtę, valdė dvarą Juška: Už ausų raitė ūsus, smailią kirpo barzdelę. Ūgio buvo nemažo, o pakaušė plika. Buvo geras tai ponas. Nesiskundė kaimynai, Kad ką būtų nuskriaudęs: tik maž ūkį žiūrėjo: Svečius vaišinti mėgo; jo aplinkui beržynai Rudenį ir per žiemą nuo medžioklių skambėjo. Pas save gana tankiai Rainį prašė Juška: Tai bites kapinėti, tai pasėti javus; Gimus Juozui, prie krikšto nešė pats su teta, O paaugusiam sūnui siuntinėjo žaislus. Kad, tam einant į mokslą, jo gabumą regėjo, Juškai vaiko pagailo, kam tūr kunigu žūti? Ir tėtušiui į mokslą leist aukščiaus įkalbėjo, Nes tada tas galėsiąs net ir vyskupu būti. Biet per vasarą Juozą pas save į jaunimą Pavadinęs, kaip gyrės, jį mylėti mokino; Pasilinksminęs vynu, ne tai per užmiršimą, Ne tai jį malonuodams, savo žentu vadino. X Vienais metais už Juozą Juškos Vanda jaunesnė, Kad penkioliktus baigė, jau kaip rožė žydėjo; Panaši į matušę, tiktai ūgiu aukštesnė: Norint būdo gan lengvo, gerą širdį turėjo. Rods matušė gan tankiai jai primint neužmiršo Bilazarų gentystę, kurie — lenktis nepratę! Ir širdyj rūpestingoj jai Mankauskį jau piršo, Kursai šimtą valakų Vilniaus banke užstatė. Vienok Vandzia ikšiolei dar mažai tegalvojo Apie aukštą matulės pranokėjų kilimą; Jai tik jupos rūpėjo ir vien tą težinojo, Kaip prikalbinti tėvą suprašyti jaunimą, Rods Mankauskio jai tiko eržilai kaip ereliai: Rausvos, ilgos jiems kartys, žemę kapsto rūstingai Bet vėl Juozui užtraukus skardžią, šauną dainelę, Jo boritonas mielas širdį gundo jausmingai. XI Baigdams šeštąją kliasą, Juozas Glinskį pažino. Glinskis Jonas už Juozą vienais metais tiktai Buvo moksle aukštesnis ir nekartą mėgino Prisiartint prie Rainio, bet tas laikės šaltai. Na, ir būdai jų buvo jau tikrai nevienodi: Vienas atviras, gyvas, pilnas siekių aukštų, Antras šaltas iš tolo, kurs net atskirą žodį Tarsi sverdamas svėrė, lyg bijodams klaidų. Kas tikėtis galėjo, kad tą kliūtį nemenką Tuodu priešus pašalins ir sau ranką paduos? Bet ateina tie metai, kad žmogus neužtenka Jau pats sau ir nulindęs ieško draugo drauguos! O, laimingi tie metai ir jų gražios draugystės, Kad nesuteptas širdis ir jų pirmas svajones Mezgia siūlais auksiniais, idealais jaunystės, Ir jų gražina siekius, kaip artistą teplionės! O, žvaigždėtos svajonės ir jų jautrūs pinikai, Kaip, pavasariui auštant, pirmučiausi vainikai, Kad, dar šalčio nematę, galvą laiko aukštai Ir į dangų sužiūrę, jį sapnuoja tiktai! O, laimingi tie metai, kurių pirmos draugystės, Lyg ant vaško, ant dvasios neišdildomu pirštu Idealus išrašo, kaip tiesas karalystės. Kad pati net senatvė jų paskui neužmirštų! XII Jonas Glinskis ir Juozas kad arčiaus pasižino, Jų taip priešingi būdai į akordą gražiausį Tarsi pindamos pynės, kaip balsai pianino Kad ir pakelia dvasią, ir taip lepina ausį! Kiek tai kartų antrieji jau giedojo gaidžiai, Ir ant Žaliojo kalno mėnuo blyško prieš rytą, O jiems kalbos-svajonės vis tekėjo saldžiai Apie aukštą jų siekį, širdyse užrašytą! Aleksotos pakalnės buvo jų numylėtos: Čia tai Nemuno vilnys eina juosta plačia Čia tai vasaros naktys tylios, ramios, žvaigdėtos Apie Dievo gražybę jiems kalbėjo slapčia! Čia lakštingala tankiai savo stemplę mėgino, Pasislėpus žilvičiuos, ir jų sielas ramino. Čia, jiems kalną užlipus, kurs vadinas Linksmoji, Kaip tam Nemunui vilnys, Jonui žodžiai tekėjo: Juozas klausęs nurimęs, o dangaus ankstyboji Vakarinė žvaigždelė jam iš tolo spindėjo. Čia tai Jonas ir Juozas vien's kitam išpažino Savo paslaptį šventą, ir abudu išvydo, Jog tas pats pašaukimas juodu gundo, vadino, Jog į šalį tą pačią jų užmanymai skrydo: „Kiek tai pikto ant žemės! Kaip čia klaidžios kelionės! Žmonės ieško, svajoja… Randa laimę vien slidžią! Ar tai verta to triūso mūsų tuščios karionės? Juk varčiaus apsiskirti tiesą aukštą ir didžią! Sviesti žemės pakalnei ant paveikslo žvaigždės!… Vesti klystančius žmones į Dangaus karalystę!… Ir kentėti ir vargti vien ant Dievo garbės… O, kaip aukštą ir gražų siekį tur kunigystė”! XIII Nebužilgo bus metai: Juozas vienas tiktai Kartais Linksmąją lanko, bet tai proga reta. Vakarais čia kaip pernai šviečia žvaigždės aukštai! Naktys ramios!… Bet draugo jau nebėra greta. „Seminarijos rūmas taip iš tolo bausmingas; O, kiek atilsio dvasiai! Kiek ten švento darbštumo! Jonas, juodą suknelę apsivilkęs, laimingas! Džiaugias, radęs ten vietą tikro dvasios ramumo. Kaip prailgo belaukti!… Dar du mėnesiai liko Gimnazijai baigti, kaip tėtušiui norėjos!… Ką per laiką šį ilgą jam beveikt atsitiko? Kokios mintys belankė? Kokios naujos idėjos?” Vis tai Juozas netrukus apsakyti ketina Savo draugui, kursai jį ant Velykų vadina Pas save į Sokaičius; ir tenai apkalbės, Kaip, kada ilgą rūbą apsivilkti galės…. * Ar tai rasit iš aukšto jau koksai pranešimas? Ar pati gal nujaučia širdis valandą savo? Tik čia Juozui užslinko įstabus nuliūdimas, Ir baritonų tokią giesmę sau uždainavo: Lakiok belakiojęs, paukšteli gražus! Kur tūpsi, ar pats bežinai? Kad margus par audrą išskleisi sparnus, Ar skrisi, kur nori patsai? Vienok nebijok! Dievas sergės tave; Be Jo tavo plunksna nekris; Iš aukšto Jis žiūri Apveizda guvia Ir sergsti tamsiausias naktis. Kai vėjas sušvilps ir tau lizdą sugriaus, Plačiai po miškus išnešios, — Paleisi tada graudų balsą plačiaus, Nutūpęs aukštai ant šakos. O žmonės, nudžiugę iš tavo stemplės, Linksmesniai prie darbo pakils; Ir tavo garbė per girias nuskambės! Ir šiaurio kaukimai nutils! Antroji giesmė I Pavasario dienos išaušo, prašvito; Pabudo užmigę gamtos veikalai; Ir prašė nuo Viešpaties apdaro kito Bailiai iš po sniego išlindę šilai. Numetus ledus, nusidžiugus Venta, Bučiuodama krantą, banguoja, putojas; Ją sveikina pempės giesmė paprasta Ir žagrę išėjęs mėginti artojas. Prasijuokė saulė skaisčiais spinduliais; Vaikai vienmarškiniai palangėmis šildos; Dabinasi girios drabužiais žaliais; Ir žiedas ant kalno iš pumpuro gvildos. Velykos! Velykos!.. Kas jūsų nelaukė, Kaip vaikas margai išrašyto kiaušinio! Taip jūsų šį metą eilė nusitraukė! Norėjot atvykti be rūbo žieminio. Bet štai ir sulaukėm! Giesmė velykinė, Išbėgo į tolimą dangų šauniai; Užkaito iš džiaugsmo atšalus krūtinė, Ir laimės ilgėjos nubudę sapnai. Bet laimę sutiksi ant žemės retai; Ji taip kaip pavasario šypsos saulutė Tai meile nušvinta, tai žiūri šaliai, Net drebi vainikai, ją rūsčią pajutę. II Ant kranto Ventos stovi rūmas švarus: Išbaltintos sienos, rausvi kaminai, Į kelią alėjos! Šermukšnių kerus Net vieškeliui puošti nešioja tarnai. Aplinkui, kur žiūri, net miela žiūrėti: Šeimyna, kaip skruzdėlės, kruta, darbuojas; Dirvonai užarti, takai nuravėti, O sodnas liepais šimtamečiais didžiuojas. Tai Goštauto dvaras!.. Pažįsta visi Jo valdančią ranką, tikrai geležinę! Nečypdo jis žmonių: pas jį nebasi Ir piemenys, bandą į lauką išginę. Užtai jo dvare vienas ponas tegali Galvoti. Klausyti — jo išlygos kietos. Kiekvienas iš anksto paskirtą tur dalį Nudirbti, ir tinginiui nėra čia vietos. III Jadvyga taip pat, nors duktė jo vienaitė, Nesėdi sau rankų, kaip ponia, sudėjus: Sodina jurginų kerus su tarnaite, Pati jiems su grėbliu ežias išakėjus. Jai akys kaip našlėse spindinčios rasos. Šilkais sumazgytos geltonosios kasos, Meilios kaip pavasario pirmas dvelkimas!.. Bet žiūri iš veido slaptas nuliūdimas. Ją Goštautas myli kaip tėvas tiktai Tegali mylėti, bet žodis retai Karštesnis jam sprūste kada beišsprūdo: Tiek darbo jis turi!.. Ir tokio jau būdo! Jos motina širdį, kaip aukso turėjo; Ji niekam žodelio skaudaus nepasakė; Ar buvo laiminga? Ar daugel kentėjo? To niekas nežino; užgeso kaip žvakė! Su ja tai Jadvyga ilgai vakarais Galėjo, kaip linksmas paukštytis, čiauškėti; Jai mirus, žodeliais liuosai atvirais Nebėra prie ko nuo širdies prakalbėti. IV Motiejus šventėms iš Vilniaus pagrįžo; Jau baigia kliasas, o lyg vėjus tebgaudo: Nors raukosi tėvas, jis kaip įsityžo, Tai žvirblius ir varnas nuo ryto tebšaudo. Jadvyga jo širdį ir norus tikrus Juk žino geriaus už kitus, kaip sesuo: Nors vėjas, užmanymus turi gerus; Bet brolio liežuvis pardaugel aštrus. Su kuo tada žodį prašneksi? Su kuo?… O saulė taip šviečia! Pavasario oras Nuo pagirio dvelkia, krūtinę bučiuoja. Taip giedra ant dūšios! Pažadintas noras Lyg rodos ko ilgias, lyg meilę sapnuoja. Bet nėra Jadvygai kadą besapnuoti; Jauniems jos pečiams rūpestis nepigus: Drabužį ir maistą šeimynai išduoti Ir, baigiantis metams, suvesti galus. O čia ir garnys pagiryj suklegeno, Parnešęs po pažastim kregždę juodmargę: Reiks pusdienį siųsti, kaip buvo nuo seno, Nes valgyt norės darbininkai pavargę. Ant galo nuo darbo nulikus Jadvyga Įbėgo į salioną prie pianino; Užgauti nors vieną jo skambančią stygą Kiek laimės ir džiaugsmo, ji viena težino! V Ir skausmą, ir džiaugsmą atdengti liuosai Vienam pianinui Jadvyga paprato; Jis vienas ją gali suprasti visai. Jis vienas, jai rodos, našlystę jos mato; Kaip skunda į Dangų jo skrenda balsai, Ir pakelia dvasią, ir širdį sukrato!.. Numirus matušei, bus metai dveji, Tik jam savo paslaptis paveda ji! Ir jis ją supranta: širdies paslapčiausią Jos maldą atjaučia ir, jai paklusnus Tai verkia, ar džiaugias, tai skundžias, ar klausia Tai skelbia skaisčiausius mergystės sapnus. Šiandieną, kad skleidžiasi spinduliuos lapas, Kad dvelkia malone pavasario kvapas, Jadvyga ir draugas taip stygomis šneka, Taip jiem nepasergiamai valandos lekia. Kad nieko nemato, negirdi svečių, Kurie, užsiklausę svajonių skaisčių, Nedrįsta pratarti: akordai prapultų; Slapčia gi klausytis lyg rods neišpultų. VI Jadvyga pakėlė žydrasias akis, Ir visas jai kūnas kaip ledas nutirpo. Ją diegte nudiegė kita kibirkštis! Norėjo pašokti; bet kojas pakirpo Nematoma galia: jai priešais stovėjo Jaunikis gražus, nepažįstams visai; Kaip ugnys safyro jam akys spindėjo, Ką veidą dabino pirmieji ūsai. „Odi prophanum volgus et arceo”, Atsiliepė Glinskis juokuojančiu tonu, Kad partrauktų tylą: „Varyk mus namo! Matyt nebelaukei tokių nevidonų! Bet mano moksladraugis Juozas Rainys, Kurį aš prieš tamstą nekart apkalbėjau, Taip muziką mylintis, sakos, žinys, Kad mes… nagi teisinkis pats, geradėjau!” Čia Juozas jau lūpas atverti ketino, Širdis jam drebėjo tarsi nuo plaktuko, Bet panna Jadvyga klausyt nemėgino, Tik „parprašau” tarius, kaip paukštis paspruko. Pašaukus tarnaitę, jai liepė skubėti Prašyti ponaitį ir poną greičiaus. „Svečiai iš Sokaičių… ir taip netikėti!… Dievuliau! Kad būtų dar kiek žmoniškiaus, Svariaus apsitaisius! Dabar nuo pat ryto Ikšiol nesivilkusi apdaro kito! Plaukai pasišiaušę, kaip šiurpės, nuo vėjo; Krūtinė”… Čia verkti Jadvyga norėjo. VII Nuo Goštauto dvaro, už mylę geroką, Ant rėžių siaurų neturtingai maitinas Pokaičių bajorai; nors arti temoka, Savytarpyj ponais — paliokais vadinas. Par sūdus nuplikę, basi į bažnyčią Žingsniuoja ir vien prieš miestelį apsiauna. Prašnekink lietuviškai juos norints tyčia, Jie tyli; vien barzdą išpūsdami šauną. Jų moterys austi marginiu nemoka, Prie darbo gan tingios, lyg snausdamos ruošias. Bet polką po aslą patrypdamos šoka, Ir išeigai perkelio jupomis puošias. Nususę Sokaičiai ne Goštautui pora, Kurs keturiasdėšimt valakų užsėdo! Bet Glinskį jis mėgsta, kaip tvirtą bajorą, Kurs nepučias, ūkį gi žiūri ir rėdo. Jis Glinskiui ir Joną išleisti padėjo Į mokslą, sušelpdamas jį reikale; Todėl neužmiršta ir šis geradėjo Į petį bučiuoti, sutikęs šalia. VIII „Na, ką, ilgasparni — pravėręs duris Motiejus atsiliepė, sveikindams Joną — Gerai seminarijoj jums silkėmis Gavėnė supliūškino juodą sutoną?”. „Ne taip jau tur būti išrodome baisūs, — Jam Glinskis atsakė — Kad mūsų burys Nemažinas; mano moksladraugis taisos Taip jau seminarijon: Juozas Rainys!” „Oi, sergėkis tamista to geradėjo! — Į Juozą Motiejus juokuodamas tarė. — Jam velnias, matytis, jau taip įkyrėjo Kad tempia kiekvieną į dvasišką karę”. „Oi, ne, ne kiekvieną į dvasišką būrį Prieš velnią kariauti įtempti įis gali — Atkirto Rainys. — Nes velniop kas bežiūri, Tas sau apsirinko kitonišką dalį”. „Aš lyg kad nujausdams svečius juodsparnius, Dvi varnas nušoviau; žiūrėkit šitai — Juokavos Motiejus. — Tokių malonių Svečių nepavaišinti — būtų piktai”. „Kaip moku, taip šoku: czem chata bogata! Bet varnos juk moterų, sako, gymės: Ne dvasiškam stonui! Todėl, rasit, tata Verčiaus jas jaunikiui kokiam pažadės!” Atsakymas Juozo Motiejui pamėgo: Jam rodės, jog žodžiai lyg jojo paties; Ir pasibučiuoti net bėgte pribėgo. Tokia tai jų buvo pradžia pažinties. IX Pagrįžo ir Goštautas; darbus paliko, Nes svečias aplanko — tai Dievas aplanko; Ir nors pavardė Rainio jam nepatiko, Bet to neparodęs, jam padavė ranką. O Jonas jam mylimas buvo tikrai, Kursai, su Motiejum sutikdams širdingai Kaip draugas ir parspėjo jį atvirai, Ir lenkė ant gero gana pasėkmingai. Todėl ir Motiejus dabar nebe tas, Kaip pirmą, kad buvo, kaip vėjas, suklydęs: Kaip vyras apleido draugystes piktas, Jų visą paikumą ir blėdį išvydęs. Iš tėvo gerovės dabar nedidžiuojas: Nestato, kaip čiaužantis sliekas, ragų; Karštai pamylėjęs tėvynę, darbuojas, Žinodams, jog nėra dienos be vargų; Tik saujoj’ sugniaužęs nelaiko skatiko. Ir norints užmanymus turi gerus, Bet būdo gan minkšto, kaip buvęs, paliko; Ant galo liežuvis nekartą aštrus. X „Bet kur tai Jadvyga?” — jo tėvas užklausė. „Tur būti, atrėžė Motiejus, dar rėdos, Juk moterų būdas — išrodyt gražiausia! O čia dar jaunikis — ne vaikas pelėdose”. Net prakaitu Goštautui veidas nubalo: Ir gėda dukters ir atsakymo kvailo! Ir tai dar prieš ką!… „Paikas! ” tarė ant galo. Užgautos mergaitės ir Juozui pagailo, Ir toj valandoj neapkesdams giliai Motiejaus, jau lūpas atverti norėjo. Jam švietė žnairiai iš akių spinduliai, Bet čia netikėtai Jadvyga įėjo… Kad būtų dabinusi, to neregėti! Bet pats jai nebūtų galėjęs artista, Ar ką beatimti, ar ką bepridėti: Gražių moteriškių čia taktas neklysta. Šneka nesirišo, visus išmėginus Takus; pats Motiejus, juokotis pradėjęs, Nutilo; Jadvyga, lyg ko nusiminus, Mažai tekalbėjo ir jos apginėjas. Savitarpyj vienas, kaip sako, tebus Ar atbulas, ar įkyriai nešnekus, Išdžiūsta kalbos turtingiausia vaga; Palieka užkrėsti visi jo liga. Tik Glinskis, kaip Goštauto tikras namiškis, Šiek tiek dar berišo netvarkią krūvelę, Ant galo pasakė: „Šiandieną jiems kiškis, Važiuojant į Aukštadvarį, paršokęs kelią; Jau Juozas norėjęs sugrįžti namo, Bet argi tiems burtams gali betikėti?”… Motiejus apsiėmė ankstų rytą Tą baisią nelaimę šuviu atžavėti. XI Čia Mauša Rudbarzdis, pravėręs duris, Jarmulką nuvožęs, maldavo karštai: „viesiausis — poneli! Juk prekė nukris, Aš moku brangiaus, kaip man gyvą matai!” „Ta atilsio man nebeduos kirmėlė Šiandieną” — lyg pykdamas Goštautas tarė, Bet džiaugės: graži jo teliukų veislė Žydeliui akis iš kaktos net išvarė. „Be reikalo, Mauša, neaušink burnos, Kaip vien kakariku, taip vien kakariku Dainuodams. Sakiau, ir nebus atmainos: Jei nori derėtis, eik pirkti gvazdikų”. (Jau buvo besakąs: keliauk prie mužikų). Rods, Mauša žinojo jau Goštauto būdą, Nekart nuo jo pirkdamas gyvulį, grūdą; Bet žydo nuo amžių jau toks papratimas: Ilgiaus paderės — bus laimesnis pirkimas. Kad Goštautas, parprašęs savo svečius, Išėjo užbaigti derybas su žydu, Jauniesiems, dar vingius padaręs kelius, Lyg papūtė oras sveikesnis į vidų… Susėdę arčiaus net juokuotis pradėjo; O Jonas ir Juozas Jadvygai priminę Nebaigtą žeidimą, labai malonėjo Išgirsti bent liekaną jo galutinę. XII Jadvygai sutikti ilgai nenorėjos, Nors Glinskis ir Juozas taip prašė širdingai Ji sakės, tik sau pianinu mokėjus Paskambint, ir tai gal nekartą klaidingai. Kitiems nepapratus atdengti jausmų, Ji žino: skaudu ir nelengva jai bus Tą draugą prašnekinti tarp svetimų, Kuriam užtikėjo slapčiausius sapnus. Bet veltui Jadvyga išsikalbinėjo!.. Kad jau įvairiausias spragas išmėgino, Kad Juozas patsai padainuot prižadėjo, Ant galo jau sėdosi prie pianino. Užgavo akordus. Jų vienas už kito Skardžiai nuskambėjo tolyn, kaip gandai!… Nutilo!.. Jai akys kaip žvaigždės nušvito; Ant baltojo veido nuraudo skruostai. Dabar lyg užplaukę balsai iš Dangaus. Kaip verkiančios vilnys, siūbavo ir pynės. Tai diegė į širdį iš skausmo gilaus, Tai monais vaidinos skaisčiausios gražybės, Tai nešė ramumą, kaip girios tėvynės! Chopino noktiurnai! Kiek slepiat gilybės! O, veltui nuo jūsų širdis kada gynės! XIII Dar ausyse gaudžia, neskamba balsai! Nutilo!.. Neplojo Jadvygai nieks bravo. Tik Angelas pralėkė, rodos, patsai! Tik, rodos, par sapną krūtinės siūbavo. Gal žodį be reikalo davė Rainys Dainuoti!.. Bet davė, ir jo nemainys! Giliai atsiduso, lyg oro plačiaus Norėdams pasemti iš savo krūtinės; Ir žodžiai paplūdo kaskartą graudžiaus, Tarytumei kanklės skambėjo auksinės: * Iš aukšto švietė jaunam keleiviui Žvaigždė ant dangaus Ir rodė kelią į giedrą šalį Ramumo brangaus, Bet netikėtai užtemdė dangų Plačiai debesis, Ir suklaidino keleivį jauną Giria ir naktis!.. * Kaip jaunas sapnas skaisčios malonės, Dievaitė šitai, Pamojus ranka, keleivį veda Kur švinta rytai!. Antai jau rausta aušros padangės… Bet liūdna jaunam: Apleis našlaitį graži dievaitė, Teks žengti vienam! .. XIV Jadvygai ir žodžiai ir tono balsai Patiko; net akys iš džiaugsmo žibėjo; Tiktai užganėdintas Juozas patsai Nebuvo: jam stygos per jautriai skambėjo! Ir, permainęs toną jausmingai malonų, Rimtai uždainavo jau vyrišku tonu: * Nors, žinau, rūpestingos čia ant žemės kelionės Niekados neapšviesi, viltis! Betgi aš nemaldausiu, kaip didžiausios malonės, Kad man Viešpats užmerktų akis! * Apsiverkti nemoku, pasiskųsti negaliu. Nesupras žmonės mano skundos! Ir nueisiu pro šalį su tuo skausmu giliu, Kurs be žodžio paliks visados. * Čia Juozui širdis taip pradėjo drebėti, Kad balsas ant karto nutrūko suklydęs. Dar buvo iš naujo norėjęs pradėti Neužbaigtą giesmę, bet priešais išvydęs Jadvygą, jos ašarų pilnas akis, Nutilo, tarytum sugautas vagis! XV „Mat kiškis neveltui prastai pranašavo; O vis tai Motiejaus medžioklės padarė! Štai varnos”, — įeidamas Goštautas tarė — Iš apmaudo porą žąsyčių pagavo”. Jadvygai pagailo. Bet Goštautas buvo Linksmesnis, nuo žydo atlupęs šimtinę! Nemaž jų į Krokuvos iždą pakliuvo, Ir toji, jis tikias, nebus paskutinė. Nors tiek, kaip bevaikis nabašniks Kmita, Jisai akademijai duoti negali; Bet tautišką mokslą sušelpt kai kada Ir jis neužmiršta, jam nešdamas dalį. „Pas mus po mokslavietes miršta dvasia! Vaikai nepažįsta tėvų praeigos! Ir žingsnis už žingsnio, visų akyse, Užlieja verpetai maskolių bangos! Vienoj’ tik dar Krokuvoj’ aukuras senas Šventų palikimų šiek tiek bekūrenąs”. Netaip nusiminę vaikai aimanavo; Bet Goštautą veltui užginčyt mėgino: Jis vien tiktai galvą skurdžiai belingavo, Sakydams: „Pas mus vien ištautinti žino!” Todėl ir Motiejų į Krokuvą leis, Kad mokslą ten baigdams, pažintų tą kraštą, Kursai nuo Jogailos, kultūros keliais, Mums nešė brolystę, ir laisvę, ir raštą… XVI Svečiai išvažiavo. Jadvyga ilgai Jų tarškantį briką akelėm’s lydėjo. Lyg rodos ko truko! Lyg digūs nagai, Krūtinę surėmę, dilyn vis skaudėjo! „Bet argi tai kunigu Juozas jau bus? — Nubudusi klausė Jadvyga savęs — Tur galvą nemenką, ant mokslo gabus, O mokslas su galva aukščiausiai išves. Taip jautrią tur širdį, o žmonės, žinai, Be meilės jam karštą atšaldys krūtinę; Atvės idealai, gražiausi sapnai, Žmonių melagystę nuo anksto pažinę. Jo alpstančią širdj ji žadint mokėtų, Jam būtų gaivinančia ryto rasa, Kaip Angelas-sargas karštai jį mylėtų, Jo siekiams aukštiems atsidavus visa! Ir vienas į kitą saldžiai pasirėmę, Bežengtų sau bendrą kelionę greta; Iš meilės šaltinio sau galią pasėmę, Nelenktų pečių po sunkiausia našta!” XVII Lyg tarsi iš miego pabudus ant galo, Pati net pabūgusi savo sapnų, Jadvyga brindelių užsėdo prie stalo Razgyti, bet kliuvo per daug atmainų! Nesisekė darbas. O mintys vis bėgo Kas kartą tos pačios, lyg tyčia kankino!… Atsiminė: Juozui daugiausiai pamėgo Noktiurnas nuo „cis-mol”! Ir jau pianino Akordus paėmus, iš naujo pradėjo Kartoti Chopino noktiurną gražiausį; Balsai užžavėti vėl supos, skambėjo Ir skelbė tą skausmo ramumą švenčiausią, Kurs neturi žodžių, tik balsas stygų Jį neša į Dangų nuo žemės vargų, „Kodėl tai, Jadvyne, tau šitas patiko Noktiurnas?” — atsiliepė tėvas ant galo — Ar negut Rainys tuos garus tau paliko? Staigiai ne be reikalo veidas nubalo! Girdėjau: ir Rainiui noktiurnas pamėgo; Dukrele, vienok neužmiršk niekados: Tarp jo ir tavęs begalinės prabėgo! Ir jį išvaryk iš siaurutės galvos!” Motiejus, juokuodamas, buvo užvaręs, „Būk žmonės vis lygūs: Adomo veislė! O turtų užlopiama esant skylė!…” Bet Goštautas rūstus, plačiai atidaręs Akis, lyg jam žodžio pritruko gerklėj, Nuėjo sau gulti — labanakt — netaręs. Trečioji giesmė I Pabudo iš miego nuraudę rytai. Pakilo saulutė, bet dar neaukštai; Dar braukia rasas nuo kasų; O rasos, kaip perlai, ant lapų sužibo, Vainikų galvelės prie žemės nudribo Ir spindi, kaip šimtas varsų. Pasveikino rytą budrus viturys. Kas kartą išveizdi aiškinus pagirys; O saulė vis lipa aukščiaus. Keli spinduliai net ir langą užgavo, Per medžių šakas nedrąsiai sužaibavo Ir žiūri į vidų skaisčiaus. Bet veltui bežiūri skaisčiaus spinduliai: Dar Juozas ir Jonas tebmiega giliai; Net Ruzė Glinskiutė pikta: Seniai pasirėdė gražiais perkeliniais, Žiedais užsimaustė šviesiai misinginiais, Ant galo atauš arbata. Ar žadinti, Glinskienė jau nebežino; Du kartus sukosyti, rods, pamėgino, Bet jų nepaleidžia miegai. Lyg, rodos, ir gaila jų sapną baidyti: Jau išnaktos buvo, o šviesą matyti Pas juos buvo vakar ilgai. Tikrai, apie ką taip ilgai jie kalbėjos, Žinoti Ruzytei labai jau norėjos, Bet kas tenai juos besupras? Tik, rodosi, brolis kalbėjo už du, O Juozas iš reto: „Aš noriu, žadu; Bet kaip? Jei bent Dievas išras”… II „Na, vyrai!” — Atsiliepė Glinskis storai — Taip miegant juk gal užsivesti perai! Iš miego nei mano žmona Neišsuka sviesto, o juk indaroką Aukštai pasiraičiusi, suktis moka. Gana bekirmyti, gana!” Užgėdinti vyrai iš lovų kuliais Išvirto, o saulė skaisčiais spinduliais Tiesiog į akis jiems žiūrėjo. „Ir mano jau boboms belaukt nusibodo; Važiuot į bažnyčią jau laikas išrodo: Nemaž ten žmonių nubildėjo Šiandieną, vyručiai, vaikų Atvilkys; O jūs besivartot, kaip lauže lokys!“ Vis Glinskis jiems varė nuo galo: „Už Kauną atlupote skolą šiandieną: Gal vakaruot teko ten naktį ne vieną; Bet marš, nusiprausę, prie stalo!” „Kalbi nežinodamas, — tarė pati — Paklausk, kada prigulė vakar? Kiti Seniai jau miegojo saldžiai. Bepumpi, kaip ubagas pupų sau puodą Pabėrus: užmigt ne tik mokslas neduoda: Pasiekia visur rūpesčiai”. „Kas žmoniškai šneka, iš karto suprasi! Pačios, pasivožęs po puodu, nerasi… Tokios kaip manoji sena! Kokie rūpesčiai tiems beūsiams tikrai? Nevaišino Aukštadvario ponas gerai? Ar apdavė kuo mergina?” Čia pažvelgė Ruzė į Juozą slapčia. Tas gėrė arbatą, esąs kaip ne čia: Tylėjo, kaip žemę pardavęs! Lyg dilktelė Ruzei kas širdį kiaurai: Nejau būtų Juozas jai šiąnakt tikrai Be reikalo prisisapnavęs? III Bildėjo ir rūko nuo ryto keliai. Kieno kiek įmanomi buvo arkliai, Tas porą pavalkais užkinkė; Pėsčiųjų, kaip gulbių, devyni pulkai; (Nuo jų apdarų marguliavo takai) Žingsniavo, būriais susirinkę. Ant vyrų daugiausiai sermėgos milinės; Mergaičių gi jupos margai čerkasinės, O rūtos dabina kasas. Į Užventį plaukė! Ant kalno kapai, Ir bonės raudonos, ir graudūs varpai Dievotes suprašė visas. Pratėgminės dvarponių minkštos karietos Ikšioliai netrinksi: bažnyčioje vietos Už auksiną vis atsiras: Sulėkusiems ponams pusiau tik sumos Vis švaicorius vietą lazda iškamos, Daužydams sermėgiams kupras. Ne ko ir Šokaičiams iš anksto skubėti; Ar negut paskui kad piktai beminėti Tą vyskupą mūsų Valančių, Kurs, būk tik valstiečių žiūrėdams naudos, Prisakė į vietą paliokų maldos Lietuviškai vesti ražančių. Lietuvišką maldą supranta visi: Ir dvarponis drūtas ir vargšai basi. Bajoras vienok sugaravęs Berūgsta: bažnyčia per tą užvedimą Jo griaunanti šventą tėvų palikimą, Kurs polską liežuvį jam davęs. IV Jei Dievui tik lūpų užtenka garbės, Žemaičiai kaip žvaigždės danguj žibės, Jų balsas padanges aplėks: Ar gieda ražančių, ar šventą Antaną; Ar valandas apie Švenčiausiąją Paną, Jų nieks, iš tiesų, neužrėks. Bet maldai ir širdį jie turi nešaltą; Ledais tik paviršių laiko apkaltą; Ji tirpsta per „Šventas Dieve!” Ji tirpsta ir Vilniuj tarp Vartų Ašmens, Šventoj Kalvarijoj ir kur ant akmens Panelė graudi Šidlave. Bet visą širdies jų suprasti jautrumą Tada tik, kad „Pulkim ant kelių” per sumą Užtraukia Bažnyčia visa! Kad dreba net sienos nuo balso ir griausmo. O griešninkams ašaros veržias iš skausmo Ir krinta, kaip Dievo rasa. Taip jausti ir melstis tik tie vien tegali, Kuriems nuo senovės nelepintą šalį Beglostė vargai ir vargai! Ir žudė kryžiuočiai, ir baudžiavos spaudė, Ir kraujo, ir ašarų upės bemaudė, Ir kalė žabangus draugai! V Tą giesmę, Strazdelio ne kaip išgalvotą. Tą „Pulkim ant kelių” tiek kartų giedotą Rainys iš pat mažo girdėjo! Šiandieną vienok taip kita jam išrodė: Kiekvienas jos posmas jam širdį lyg skrodė, Ir ašara akyse žibėjo. Štai žmonės-pavargeliai meldžia malonės! Ir jam iš krūtinės nors n'eina dejonės, Bet kelias ne rožėmis klojas. Dar užvakar buvo gražaus pašaukimo Jam kelias taip aiškus; dabar apšvietimo Maldauja, ant kryžkelio stojos. Ne tai kad tikrai nežinotų, kur žengti; Bet skaudančią širdį nelengva palenkti: Gali tik ją laužti, kaip plieną! Kad norints bent protas jau aiškiai prašnektų! Dar Juozui šiandieną jo balso užtektų! O, rodos, užtektų šiandieną! Ir Viešpats išklausė jo švento meldimo; Štai Juozui pagailo gražaus pašaukimo: Suaugo su juo nuo mažens! Net apjuoką kartais už jį iškentėjęs. Ar gal jį bemėtyt, kaip pagirio vėjas Kad blaško lapus ant rudens? VI Kad „Pulkim ant kelių” nustojo beužti, Ir „Gloria” dūdos jau paėmė pūsti. Pakėlė ir Juozas akis. Praslinko šalia tada Goštautai dvieji: Tai buvo Jadvyga su broliu Motiejum, Bet ją tiktai matė užvis! Kas stojosi Juozui tadą, pats nežino; Tik veltui jau melstis nekartą mėgino; Jo mintys vis klydo ir mišo. Tai, rodės, iš jo besityčios Juška! Tai širdį lyg dilgė erškėčių šaka! Tai, rodės, kas pančiais surišo! O kartas nuo karto vis grįžo mintis, Kaip ta paslapti pelenuos kibirkštis, Kad, vėjui papūtus, atgija: Jadvyga… Ji čia! Bet nuliūdus jinai! Ar jau, angelėli, ir tu pažinai Skaudžiausią širdies kalaviją? Dar pažvelgė kartą… Jau viską užmiršo! Ir jausmas vienintelis paėmė viršų: Nebuvo tai meilė! Oi, ne! Tai buvo tas broliškas gailesčio jausmas, Kuriam mylimosios daugiaus sopa skausmas, Kaip savo, užslėptas dugne! VII Suma jau pasibaigė. Vienas už kito Bajorai pro žmones laukan išsirito; Poroms klebonijon betraukė. Vikarijus šaukė pamokslą griaudingą; Sutrynė nevieną širdelę jausmingą!… Bet ponai pamokslų nelaukia. Nors Juozas bažnyčios apleist neskubėjo, Vienok iš pamokslo nedaug ką girdėjo: Kitur jo beskraido mintis Jis žino: dabar pas kleboną pilnai Svečių susirinko, turbūt ir jinai!… Ten traukte jį traukia širdis. Seniuką kleboną aplanko visi: Godoja jį ponai ir vargšai basi; Visiems atdari jo namai. Pas jį ir ant sūdo vis eina kas dieną; Kaip tėvas skaudžiai jis apšaukia ne vieną. Bet vėl atsileidžia ūmai. Šiandieną svečių nemažai susirinko; Pirmiemsiems vežėjai štai arklius bekinko. Asesorius kunigus skaito: Atvykti be bilielo jiems nevalia!… Bet gerą urėdą prieisi šalia, Jei jis nuo degtinės apkaito. VIII „Per daug dievobaimingas tamsta esi!” Atsiliepė Ruze. — Štai laukiam visi Mes tamstos seniai… net prailgo!” „Norėjau — atsakė Rainys — paklausyti, Kaip sakos pamokslas; juk rasit sakyti Pačiam prisieis neužilgo”. Jadvyga į Juozą čia taip pažiūrėjo. Kad tas net prisiekti širdyj panorėjo Daugiaus nesijuokti niekados. Motiejus, kurs apžado tokio nedarė, Bemaž kone verkti Ruzytę privarė Užtai, kad nežiūr ta mados: „Dabar mat panelės kitoniškai klastos. Ir uodegas išpučia kaimiškos prastos… Ne rožės iš dangiško daržo!” — „Iš Dievo malonės! — Glinskytė stebėjos — Tai ar apsileisti!… Kaip sodžių verpėjos, Kurios net stuomens nesuvaržo!”. „Na, gražios merginos! Gana jaunikaičius Iš kelio klaidinti! Seniai į Sokaičius Žiūrėdami žvengia arkliai!” Namo juos beragindams Glinskis sušuko: Skilvys mat išalkęs jam grobus susuko Po pilvą net kurkia pypliai. Nors davė klebonas stiklelį išmesti, Per tai tik gavai įkiriaus pasigesti Žalibarščių ir lašinių! „Gana jau besoti!” — Jį Glinskienė mokė, — Nors kartą bent liaukis su pasaka tokia! Net gėda kaimiečių-žmonių”. IX Nors Ruzei Motiejus gana įkyrėjo. Vienok kad į kelią jai ruoštis padėjo, Pritūpčiodams dar mandagiai, Mergaitei širdelė minkšta atsileido, Skruostai net užkaito ant apskrito veido Ir akys nušvito smagiai. Užmiršo tada, kas jai šiąnakt sapnavos; Ir taip su Motiejum meiliai šnekučiavos, Kad rodės ir tam nusibos. Jadvygai ir Juozui vieniems pasilikus, Akims jų netyčia bailiai susitikus, Ant karto pritruko kalbos. Pritruko ant karto kalbos ir drąsos! Taip merkias ant karto žmogus nuo šviesos, Kad trykšta tiesiog spinduliai; Bet akys daugiaus, nekaip žodžiai, atdengia: Giliaus jos į širdį nedrąsią nužengia. Nekaip iškalbingi piršliai. Jadvyga ir Juozas nedaug sau pasakė: Bet širdys gana sutartingai jiems plakė Ir veltui drovėjos aikštės: Abudu suprato kiaurai širdimi, Jog sau nebebus niekados svetimi, Ar džiaugsis kada ar kentės. „Mus tamsta per vasarą dar aplankysi? — Užklausė Jadvyga — juk gal atsiminsi Našlaičių ir savo draugų?” „Vargiai begalėsiu — atsakė Rainys — Per puikūs čia rūmai, o aš vargdienys! Man lemtas vien kelias vargų!” X Atsakymas dūrė Jadvygai į širdį: Nuo Juozo šiandieną tą patį ji girdi, Ką vakar nuo tėvo girdėjo; Nejaugi Motiejaus tai neatsargus Liežuvis čia būtų prikišęs nagus? Tikėkis ko gero nuo vėjo! O, kiekgi tai kartų kančia ir juokai Greta sau bendrauja ir rišas paikai! Ir veltui ieškotum pradžios: Taip buvo per amžius! Taip buvo ir bus. Ant sau prieštaravimų svietas gabus; Ant paiko čia nėra valdžios! Bet ne! Rodos brolis tėčiau ją užtartų: Net tėvui pačiam jis išdrįsta tiek kartų Užginčyt, n'apkęsdams skriaudos; Nors nėra tarp brolio ir jos atvirumo, Nors juokias nekart iš sesutės jautrumo, Bet jos nenuskriaus niekados. Tos abejos mintys Jadvygą kankino Per ištisą kelią, ir veltui mėgino Į brolį linksmiau ji prašnekti; Šneka nesirišo: nelengva kalbėti! Per prievartą širdžiai nelengva tikėti! Nelengva, kas plyšo, susegti! Nebuvo taip pat ir Motiejus šnekus. Gal baltas tam murksantis oras sunkus? Nes debesys dangų aptraukė: Nekrinta iš aukšto ikšiolei lašai, Bet debesys juodos praskydo palšai Ir vien tik griaustinio belaukė. Nušvito žaibais pagirys vakarinis; Sugriovė šių metų pirmasis griaustinis, . Ir griauna, ir greit nenustos. Pabiro lašai vis kaskart didesni; Ir štai jau upeliai šimtais tekini Į prieglobstį bėga Ventos. XI Laimingas, kursai apsiverkti dar gali: Aplengvins jam ašaros skausmo nors dalį! Laimingas, kam ašaros krinta! Taip debesys murgso ant palšo dangaus; Bet iš po lietaus, su perkūnais staigaus, Dangtis lyg kad veidas nušvinta. Laimingas tasai, kurs tarp žemės vargų Sau draugą sutiko iš šimto draugų Ir gali jam širdį atverti! Laimingas! Lengviaus jam kentėti tada! Taip vieno našta, ant dvieju užmesta, Negal taip pečių benusverti! Bet Juozas Rainys nuo mažens niekados Nei skųstis, nei ašarom's savo skundos, Kaip vaško, tirpyt nemegino: Kaip ežero stiklas — jo veidas ramus! Kaip užtvenktą upę, karčiausius skausmus Jis savo širdyj užrakino! Prieš vieną tik Glinskį, tą draugą širdies. Jisai neturėjo ikšiol paslapties; Šiandieną ir tas neišklaus, Kas Juozo širdyj? Tik kad viskas sumigs, Tik vienos nemiegančios žvaigždės paliks Klausytis jo skausmo gilaus. „Kame mano brangūs jaunystės sapnai? Kame tie padangėmis skrydę sparnai? Kur aukštas, gražus pašaukimas? Kaip šalčio užgauti pavyto žiedai! Lyg debesys tamsios užtraukė juodai! Beliko tiktai atminimas!” „Tik vien atminimas!… Ir tas nepaliaus Kaip sąžinė griaužti! Kur žengti toliaus, Kas man beparodys, oi, kas? Kaip silpnas keleivis ant kryžkelio stojąs! Kaip, kruša javus bekapojant artojas, Taip aš benuleidžiu rankas”. „Kame mano galia, kuriai įtikėjau? Kaip milžinas žengti par audrą žadėjau Ir vargti dėl gero kitų!… Silpnos moteriškės akių spinduliai Užšvitę įsmigo į širdį giliai… Ir tiek po visų apžadų!” „Matušė brangiausia! Kaip graudūs varpai Tau bus ta žinia! Kad man lopšį supai, Nemigus per kiauras naktis, Kad leidai į mokslą paskui ant skolos, Ne tos betikėjais sulaukt valandos! Linksmesnė tau švietė viltis!” „Bet argi jau viskas kaip sapnas išnyko? Nejau ant švenčiausio, brangaus man dalyko Paženklint kryželį palieka? Ir vis, ko taip troškau, dienas beskaičiau… Kur mano vienintelį tikslą mačiau… Tai viskas pavirstų į nieką?” „Bet ką? Ar aš nendrė, belankstoma vėjo? Ar veltui draugai visados man tikėjo? Ir milžinu tankiai vadino? Silpnos moteriškės akies spinduliai!… Svajonės tuščios svetimi sopuliai!… Ir viską ant karto naikina?” „Nekrūpčiočiau, regis, nuo griausmo, žaibų Nei audros kaukimo, žmonių nelabų, Nei priešų nuožmiausios gaujos! Kaip milžinas stočiau į atvirą kovą, Aprinkdamas Viešpatį sau už vadovą! Bet jos… O, taip gaila man jos!” „Tai angelas, rodos, iš apskričio kito, Kurs veidu aušros netikėtai užšvito Ir naują man praneša šalį. Kas jausmų gilybė! Kiek veide skundos!… „O ne! Dėl manęs ji kentėt niekados… Kentėt dėl manęs ji negali!” * Ir kas do naktis! Kaip žvaigžgėta, graži! Užmigo ir paukščiai, ir žmonės visi; Tik mėnuo per dangų riedėjo: Tik angelas, įmigio pasiuntinys, Per sodžius beskrydo! Tik vienas Rainys Akių iki šiol nesudėjo! Ketvirtoji giesmė I Tiek darbo padėjus! Naktų nemiegojus!.. Tarp baimės greta ir vilties ir drąsos!.. Ant slenksčio gyvatos naujos atsistojus, dienos susilaukus liuosos, Kiek aušta ant karto drąsiausių sapnų! Kiek gema užmanymų! Saulė pati Kitaip, rodos, šviečia ant tų milžinų: siaura net pasaulė plati! Liuosi nebužilgo studentai! Besems Tą išmintį gilią, kur mokslo žinovai Iš katedrų skaito, ir ką tik nulems… o, rods, tai ne Kauno vadovai! „O man — sako Jakštas Smigeikai — ir Kauno Tarytumei gaila! Žmogus čia išvarė Kliasas ir svajojo! Čia Nemuno srauno”… „E, urvas!” — Ažukalnis tarė. „Ne urvas! Bet visgi išpultų ką veikti” — Užmanymu pilnas Smigeika sakyti Pradėjo: „Gal laikraštį reiktų įsteigti, kad žmones pirmyn pavaryti?” „Na vyrai, už mūsų gražias lietuvaites išlenkime stiklą! — čia Tumas sušuko, — „Apleisme našlaites dėl mokslo dievaitės: oi, teks pasigest joms Kaziuko!” Ir ėmęs niūniuoti: „Sudiev mylimoji” Per petį žiūrėdamas, Daugirdo klausė: „Ei ką, balandėli Kaziuk, bedumoji? ar vėl gal kokioji gražiausia?..“ Kazys neatsakė nei žodžio į tą, Tik šaipės. Rainys prakalbėjo tada: „Jau skirstytis laikas! Į kelią ryte!.. gal teks susitikti kada”. II Dar vakar gimnazijos buvę vaikai, Direktoriaus seno drausmės pribijoję, — Šiandieną jau vyrai!.. Drąsiausi takai svajojas jaunoj jų galvoje! Užbaigę ant galo vargingas kliasas, Aplieję krūvelėj gražioj atestatus, Ryto po šalis išsiskirstę visas, kur veda užmanymai platūs, Ar vėlei netyčia kada susitiks, Sulinkę ant tako siauručio po metų? Ar vardas kieno, nenuskendęs, išliks kaip valtis vikri iš verpetų?.. Kas žino? Sudiev, jus gražiausiosios dienos! Ir Kauno pakalnių išminti takeliai! Ir jūsų, gimnazijos paprastos sienos! ir jūs, ne per sunkūs vargeliai! Laimingas tasai, kurs bent žino, nuo ko Kelionę pradėt į nežinomą šalį! Rainys pas tėvus iš važiuoja ryto, bet ko betikėtis ten gali? III Malonios ir puikios pakalnės Dubysos, Išpintos žemčiūgų vainikais margai! Šalis, kur užaugau! Kur atmintys visos graudingos, kaip mūsų vargai! Banguoja Dubysa blaiviai vilnimis, O beržas našlaitis nuleidęs šakas, Kad švinta rytai ir išblykšta naktis, jai beria sidabro rasas. Ne rasos, tai graudžios jam ašaros byra! Bet veltui šakas garbiniais apdabins: Dubysa jau myli… bet tolimą vyrį: vien Nemunas ją apkabins. Lietuvės neieško, kaip vilnys Dubysos, Sau meilės už kalnų, už girių tamsių; Bet meilę ir širdį atranda ne visos, nes bėga lietuviai nuo jų. Kur Temzė, Laba, Amazonė plačioji, Ten skursta lietuviai nuvargę kelius. Kur Varšuvos miestas, Maskva tolimoji, ten spaudžia juos mokslais giliais. Lietuvės, kur vilnys Dubysos banguoja, Sau rūtomis pina geltąsias kasas; Kad pradalges grėbia, graudžiai uždainuoja, bet širdį jų kas besupras? Ir eina tos dainos per Lietuvą mūsų, Kaip Nemuno mielo blaivioji vilnis! Joms pritaria balsas nuo Kuršo ir Prūsų; jų klausos nutilus naktis. Kaip rausta jurginai ir rūtos žaliuoja Ir pina Dubysos pakrančius margai, Taip žydi Lietuvės, bet liūdnai dainuoja, nes spaudžia jų šalį vargai. IV Bet kas jau Onytei Rainių beprilygtų? Kaip spindančioš rasos — akių spinduliai! Ar kam taip ir širdis pravirkdint pavyktų, kaip jai, kad užgieda graudžiai! Štai pradalges grėbia, į kupečius deda Ir dainas ringuoja mergaičių pulkai; Jų tarpe Onytė pirmobalsį veda, ir skamba nuo dainų laukai. * Trys sesutės grėbia šieną; Ne tiek grėbia, kiek dūmoja: Turi brolį tą tik vieną, Ir tas vienas joms išjoja. Ir išjoja į tą šalį, Kur tėvų tėvai nebuvo; Metas ten ištverti gali, Daug jaunujų ten pražuvo. Oi, gegutė, tu raiboji! Kam tau balsas taip verksmingas? Oi, sesutė, ko vaitoji? Ar jau skausmas taip širdingas? Broli mūsų, tu jaunasis! Kokias dovanas paliksi? Margas svietas tolimasis: Ar ten laimę besutiksi? Ar ten laimę besutiksiu, Ar sunkių vargų pritirsiu, Bet gi dovanas paliksiu Ir į tris dalis paskirsiu, Vyresniajai aukso žiedą, O antrai šilkų skarelį; Šiai trečiai, ką liūdnai gieda, Gilų ašarų upelį. V Dar gaudžia balsai; bet mergaitės nutilo, Vien skubina ritintį džiūstantį šieną; Kodėl? Vakarų debesis neužkilo, kad giedrą užtemdytų dieną! „Kodėl tai Onytė taip liūdnai vedžioja?” Užklausė priėjusi Vanda Juškytė. „Ar gaila, kad saulė įspindus giedroja? kad džiūsta žvangučiai pavytę?” „Kas volungei liepia verksmingai dejuoti?” Atsakė Onytė: „Ar beržui šakas Nuleisti!.. Taip širdžiai sunku nedainuoti, o jausmo kas pradžią suras?” „Laimingas, kas jausmams išreikšti gabus: Jie tirpsta tada kaip ant saulės ledai! Kas gali nors verkti, tam ašaros bus kaip balsimo brangūs žiedai!” Tik galvą ant to palingavo Onytė. „Be reikalo — tarė ant galo — panytė Taip kalba, lyg rodos tikrai nusiminus, o vargo sunkaus nepažinus. Kas kitas mums vargšams: štai saulė nuo ryto Mums kepina galvas! Ir rankos pūslėtos! Todėl, kaip tai pievai, ir veidas pavyto, ir dainos iš skausmo pradėtos!” VI Čia Vanda, į šalį pažvelgus, užklausė: „O brolis ar dar nepagrįžo viešėti? Dabar išsipildys valia jo karščiausia: sutoną galės bedėvėti!” „Taip juoktis iš mūsų varguolių kančios”, Prašneko Onytė ligšiol nedrąsi: „Nereiktų tikrai! Ne be tamstos kalčios tas viskas!… Taip sako visi. Panytė sau juokias! O mūsų matutė Štai rausta. Tikrai nelaimingas ir brolis: Juk tie, ką dabar jam apsupo galvutę, išjuokę, paskui atsitolins“. „Nugrimzdę į skolą — Laurynas prašneko Priėjęs — Tikėjomės: Juozas mums skylę Užlopys. Duonelės ikšiol dar užteko šiaip taip, bet štai brolis užvylė! Panele! Tikrai neklaidink nelaimingo Mums brolio! Juk skriaudą nemažą darai! Taip sunkūs laikai! Ir šeimyną pabringo, o čia dar namai pragarai! Ko gero, o to jau tikrai netikėjos Nabašninkas mūsų tėtušis nuo ponų! Kad tamsta begarbins davatkos-skelbėjos, ar bus tai klausytis malonu?” VII Juškytė, akis atidarius plačiai, Stebėjos ir savo ausims netikėjo! Jai veidas tai raudo, tai blyško rūsčiai, nors nieko suprast negalėjo. Suprato tiktai, jog kas nors atsitiko Su Juozu. Bet kas? Ko jie nori nuo jos? Pats būdas kalbos jai skaudžiai nepatiko: juk ji ne mergaitė vejos! Kad Juozas per vasarą lankos dvare, Kad Rainio nabašninką tėvas sodino Į stalą, tai jiems mat išaugo, aure! ragai!… ir ribos nebežino? „Ko norite, žmonės, nuo mano galvos Ir ko susiraukę? — užklausė šaltai — Ar negut gal vištgaidys ant šąšlavos prieš lietų pragydo keistai?” Ir nieko nelaukus, gentis Bilazaro Namo atsisuko. „Nepyk taip, panyte! Mums skausmas, ne apmaudas lūpas atdaro!” ją šnekint mėgino Onytė. „Juk kunigu brolis tegul sau neliktų! Nelengvas tai žingsnis — tarnystė Bažnyčios! Man rūpi, kad viltyse neapsiriktų: juk žmonės paskui besityčios!” „Begaišus tik!” — seseriai tarė Laurynas — Nežūsme, jei Dievas tik gyvus laikys; O tamstos dvare laukia mūsų vaikinas ir sielvartas pats apsakys!” VIII Juškytei ant laimės išgirsti neteko Lauryno, bet viską suprasti pradėjo; Rūstybė, kaip upė, palengva nuseko, širdyj vien tik juoktis norėjo. „Tai Juozas į kunigus eit neketina? Dėl jos tai? Ir ji nepasergėjo to? Jo būdas slaptus mat jam lūpas rakina! reikės jį prašnekint rytoj. „Jai taip žingeidu, kaip tai meilės jam žodžiai; Ilgai pasislėpę, ant galo prašneks? Ne taip, kaip Mankauskiui, kurs girias nubodžiai ne kartą: „Jam Vandos užteks!” „Už Juozą tekėti? O ne! Niekada! Juk ji ne kaimietė, jis pats tur suprasti; Bet jo paklausyti šnekos kai kada — tai auksą, tarytum, atkasti!” Kas širdį žmogaus besuprasti galės? Ji mainos, kaip margos padangės nuo vėjo; Bet neina paveju: ir tą pamylės, kurio užkariauti nespėjo. IX Širdis be karionės nemoka mylėti: Be kliūčių ji gęsta dvasia kibirkšties! Kur lengva mylėti, nereikia kentėti, ten rankos jinai neišties. Kas skausmo, nemigos naktims, nepažino, Kas nesliepė riedančių ašarų savo, Kas savo širdies sopuliais nemarino, tas meilę sapnuot tesapnavo. Tas laimei pasiekti gal ranką išties, Kaip kūdikis menkas, drebėdams bailiai! Nevertas! Jis rakto neras nuo širdies, bet jo neužmuš sopuliai. Ant žemės plačios neišlepę vaikai! Jiems kaulų ant tako gana pamestų! Laimingi! Jų meilei taip reikia menkai: nežino jie norų aukštų! Kad Juozas jau taip neužilgo ketino Į kunigus stoti, Juškytei pagailo; Dabar gi, kad paslaptį visą jo žino, jai juokas iš gailesčio kvailo. Už jo ištekėti! O, ne! Niekados! Ir Juozas patsai juk suprasti tat gali, Išklausius tada jo širdingos maldos, nusuks sau juokais ją į šalį. Ir linksma, kaip paukštis pabudęs iš ryto, Pakėlusi jupą, namo beskubėjo; Aplinkui lig pagirio neužmatyto šienpjutė pakvipus krutėjo. X Nuo Girvanių dvaro lig pagirio tęsias Baltais dobilėliais išpintas žolynas; Aplinkui, kur žiūri, po pievas plačiąsias tarytum sujudęs skruzdynas. Ant dalgių palinkę antai šienpjoviai, Tarytum, mėgina vis kirsti plačiaus; Išvydusi mirtį žolė pusgyviai lyg prašo: „Greičiaus, bent greičiaus!” Kaip vilnys ant marių nuo milžino vėjo, Taip pradalgės guldos ant pievos žalios; Pakritę vainikai gardžiaus sukvepėjo, rasos pasigeidę gailios. Tenai ant kalvos bedainuodami krauna Mergaitės ir vyrai plačius vežimus; Paraudusius skruostus jiems prakaitas plauna, bet veidas sau linksmas, ramus. „Sakyk man, Petruk?” — pasipuošusi rūta Užklausė Barbutė, primindama pleką: Tikrai gi senovėje vilktakių būta? Kaip musų senoliai dar šneka”. „A, Dievas juos žino! Būk daugel galėję Senovės žavėtojai!” smeigdamas šakę Į kupetį šieno, Petrukas atsakė: „ir žmones užkeikti mokėję. Į mišką paleisdavę staugti vilkais Net visą vestuvių būk susirinkimą!… Ant galo ir žmonės net mūsų laikais juk gauna žvėrių pagimimą!“ „Ir meilė būk esanti amžina bėda — Šnekėjo Barbutė — Iš proto išvaro, Kaip Šatrijos raganos širdį išėda ir žmogų paguldo ant maro”. „Padėk Dieve! — tarė Juškytė pro šalį — Dailiai gi vežimą, bemokanti minti Barbutė! Iš tikro tekėti jau gali! ir laikas Barbora vadinti!” XI Nelaukus atsakymo, Vanda kiekvieną Pro šalį prašnekant meiliai neapleido. Nežino, kodėl. Bet jai linksma šiandieną: net šypsosi akys iš veido. * Bet štai jau ir Girvainių dvaras antai! Sulinkęs į žemę, tarytumei, lūžta; Išbaltintas sienas iš tolo matai lyg vištą, apžergusią gūžtą. Aplinkui sodelis; ties durų išbėgo Du topeliai; langus lig pusės užgožė Akacijų, krūmai; jų tarpus pamėgo serbentas ir raustanti rožė. Apsukus sodelį, Juškytė norėjo Į kambarį savo patekti slapčia, Švariaus pasipuošti: šiandieną reikėjo juk jai pasirodyt gražia. Pasakius tikrai, kartą jai pirmutinį Į galvą atėjo, kad Juozui patiktų; Bent kartą jai noris jau gal paskutinį jam įspūdį gražų palikti. Bet pėdsakus šunys, iš tolo pamatę Mieliausiąją savo globėją-panelę Ir lojimu jos pasitikti įpratę, nudžiugę, užbėgo jai kelią. Juška su pačia apie Juozą šnekėjo, Kad šunys „vamt, vamt” ant saviškių sulojo; Pro langą galinį lyg kas subildėjo: tur būti Mankauskis atjojo. Nors ponia Juškienė ir mėgsta pamigti, Vienok jau nuo priešpiečių apsirėdyti Papratus: „Tu, tėvai, bėk, tarė, sutikti; aš šoksiu bent apsiklastyti”. XII „Tai tu, mano Vandzia! Tikėjaus ko kito! — Atsiliepė tėvas — Kame gi buvai? Pas mus ponas Juozas, kaip suvis, įkrito, o tu lyg kad tyčia žuvai! Norėjau bent kiek užturėti; kaip vėjas Įpuolė; lyg vandeniu karštu aplietas: Tiktai atsisveikinti, sakos, atėjęs!… žinai jį: kaip titnagas kietas!… Palauk, sakau, Vandos, būk žmogus ant galo! Su ja atsisveikink!… Jam tik apsiniaukė Išvargintas veidas; paskui lyg nubalo!… kodėl jis tavęs nepalaukė? Bet aš apsakiau tau ne viską pilnai: Štai šįmet gimnaziją pabaigė jis… Bet rasit tu viską geriausiai žinai?” — čia pažvelgė jai į akis. Akies neprimerkus, mina nekalčiausia — „Na, žinoma — tarė — turbūt įsitraukė Į kunigo kailį!”. Širdyje gi klausė: „kodėl gi tai jos nepalaukė?” „Užtat gi kad ne! Išvažiuoja tiesos Mokintis į Varšuvą! — ėmė sakyti Juška — Nors pritrūkti ir plutos sausos gal teksią!… Bet ką bedaryti! Kaip būsią paskiaus, jis nežinąs; tik žinąs: į kunigus eiti šiandieną negali… Per vasarą uždarbį gauti ketinąs, kur nors išvažiavęs į šalį. Paskolint pasiūliau jam pinigų; (Žinai, ir pas mus nedaug jų visai) Vienok atsisakė: nebijąs vargų; galįs užsidirbti patsai. Šiaip taip pakalbėjau, vaikus Bilazaro Prie mokslo beit kiek lig rudens prižiūrėti: Tas mokslo jaunuomenei užrašus daro, ir Juozui galės jis padėti”. Penktoji giesmė I Idėjos, jei didžios, nemiršta kaip žmonės; Tik neina kaip saulė, be skausmo karionės: Jos mėto ne kartą žaibus! Užtat gi, kad saulė nušvis ant dangaus, Nustelbę diegai dar sveikiaus atsigaus, Jų vaisius palaimintas bus. Atėnų ir Spartos pagirtini sūnūs, Atminę garsius pranokėjų galiūnus, Iš amžino miego pakyla! Ir veltui Islamas; galybe puikus, Prieš Graikiją siunčia jančarų pulkus, Štai pančiai nelaisviams jau dyla! Pabudo ir slavai. Kosovo kapai. Tarytum tėvų užžavėti varpai, Prabylo ir širdis sukratė: Nudžiugo Moldava, Morica raudojus, Srauniaus išsibėgo nuo Alpių Dunojus, Kad tekančią aušrą užmatė. Ir vengrui jau raustanti laisvė patiko: Jis Stepono švento geidauja vainiko Ant savo karaliaus galvos; Slovakai, Lužičai ir net Pamarys, Net suomių granitus aplankęs šiaurys Už laisvę betrokšta kovos. Laimėkite jaunos pakylančios šalys! Už laisvę kariauti padės Visagalis! Drąsiai už tėvynę į kovą! Nors spėkos gal silpnos, bet stipri dvasia: Kas eina su meile, su širdžia didžia, Tam Viešpats bus pats per vadovą. Karadzič Šafarik, Dobrovski, Deake! Vardai jūsų garsūs per amžius skambės, Ir sūnūs sūnums, jūsų darbus apsakę, Didžiuosis ir, sau panorėję garbės, Į darbą sustos, kaip tėvų milžinai, Ir žadins kitus, taip kaip jūsų vardai! II Po Lietuvą miegta tėvynės vaikai; Per amžius juos žudė vargingi laikai O pranašai skelbė kapus. Nuvargę, nupuolę, nustoję vilties, Suvystyti pančiais tamsiosios nakties, Kada, o kada atsibus? Per Lietuvą Nemunas eina platus; Ne jam atrakinti pančių raktus: Banguoja skurdus nusiminęs! Kaip milžinas kelias ir daužos į šonus Pavasario metais, senovės valdonus Ir savo jaunystę atminęs. Užmigo tėvynės bajorai-galiūnai; Dvasia svetima jiems gaivinasi kūnai; Tėvų palikimą užmiršo; Nustoję senobinio būdo, liežuvio. Viešai užsigynę net vardo lietuvio, Tėvynę sau kitą išpiršo!… Jų garsūs prabočiai į Brastį, Parčovą Keliavo ginkluoti, tarytum į kovą, Apginti Podolę nuo brolių; Šiandieną kovoja už Vilniaus lenkystę, Ar džiaugias, kad kūdikį-sūnų suvystė Pati iš prekikų-maskolių! Neklauskis jaunuomenės jos idealo: Nuskurdo, sunyko, krūtinės atšalo, Kaip žemė be šilto lietaus! O, klaustumei veltui, kame jos tėvynė: Prabočių didžių, kaip tėvai, užsigynė Ant vieškelio grysto, plataus. Jei nori atrasti lietuvį šiandieną, Ieškok, kur aprūkę šiaudiniai stogai! Senų padavimų išgirsi ne vieną, Kurie užsiliko per amžius ilgai; Vienok ir tenai, kas atėjo į mantą, Senelių-tėvų jau kalbos nesupranta. III Kas Varšuvos miestą nors kartą aplankė, Kam teko sau progą atrasti parankią Pasprukti nuo globos tėvų, Tas žino Saksonišką sodną. Alėjos Ten tamsios. Studentai ir jupų siuvėjos Sau paskiria ten randez-vous. Aplanko jį kartais ir ponai, net ponios, Šilkais pasirėdžiusios, grakščios, malonios; Už medų saldesnės jų buzės. Kad šneka, tai, rodos, lakštingala gieda; Širdies jų nepirksi už misingio žiedą; Teisingai tai šiaurio prancūzės. Lietuvio, kaip sakoma, būdas, šneka Per sunkūs; jį lenkės vadina meška. Lietuviams nuo amžių jos tiko: Jogaila Jadvygą juk taip pamylėjo, Kad Algirdo tėviškės išsižadėjo Ir Vytautui Vilnių paliko. „Tu, Jakštai, žiūrėk! — besityčiojo Tumas — Tų lenkių-deivių stebuklingas grakštumas!! Meilingos, kaip glostomos katės! Iš Dievo malonės poeta! Rašyti Gali joms sonetus ir širdį įgyti!… Laimingas eiliuoti įpratęs”. Užmanymų pilnas, prie ginčų pripratęs, Smigeika pradėjo užstoti lietuves: „Ne kartą jisai apie Palangą matęs, Kurias tik papuošk, o tau širdį nuves Kur tinkant: Keistutis Birutą ties mare Išvydęs, užmiršo Kryžiuočius ir karę”. IV Studentai kiti: kas užstojo už Tumą, Kas juokdami gyrė Smigeikos jautrumą; Tik Klimui juokai nepatiko: „Didvyrių vardų bent nekaišiokit — tarė — Kurie mūsų kraštui taip daugel padarė Ir atmintį šventą paliko”. Į Jakštą paskui, kurs dažniausiai tylėjo, Švelniai atsigręžęs, išrodyt pradėjo Poezijos pilną gražybę Laikų, kad Jadvyga, nors ašaros byra, Apsirenka baisų Jogailą už vyrą, Tautų pasišventus vienybei. „Tu, Klimai, tikrai bene iš kunigų! — Ažukalnis kirto — graudinti mergų Nei Jakštas gražiau neparašo! Tik mat trubadurų ir bardų laikai Pragaišo, o žemės suvargę vaikai Ne giesmių, bet duonos sau prašo! Nustokit sapnavę! Poezijos laikas, Taip pat kaip kvailios teologijos tvaikas, Kaip amžių tamsių milžinai, Sau laiką paskirtą seniai atgyveno; Dabar sociališki klausimai, peno Kitoniško ieško šaunai”. Čia barnės pakilo tikrai ne ant juoko; Bet maž kas užstojo už Jakštą ir Klimą: Jie gavo net vardą naktinio apuoko. Tik Tumas suirzusį susirinkimą Sutvarkė, užgėręs už gražiąją lytį Ir Daugirdui liepęs šį tą apsakyti. V „Ne vien apie Palangą gema dievaitės! — Pradėjo Kazys — nemačiau dar mergaitės, Kaip vakar kad teko regėti: Ne tai kad jau būtų graži iš tiesų, Bet gracijos pilno stuomens ir kasų Negalima atsižiūrėti: Susekęs jos rūmą, dariau trirublinę Šveicarui (smulkiausią suteks jie tau žinią, Tik nesigailėk pinigų). Jos tėvas esąs nuo Šiaulių ir nemenką Dvariuką turįs; gyvus pinigus renka Ir samdo pusšimtą vergų. Vienok nelaimingas! Gal metų du bus, Apsirgo vienturtė: ligos įstabus Ją būdas džiovinti pradėjo: Kur buvus, kur ne, tik žiūrėk pianino Liūdniausias natas užsimiršus mėgino, Ar sėdus prie lango tylėjo. Artistų, matyt, jai sapnavosi glorija: Vis prašės į Varšuvos konservatoriją Ištirti Šopeną giliaus, Pakrapštęs sau galvą ir mašną pakratęs, Ją išvežė tėvas į miestą supratęs, Kad vysti kitaip nepaliaus. Patsai ant žiemos parvažiavo iš dvaro Į miestą gyventi; čia turi namus. Retai kam pavaišint duris atidaro. Ir pats maž kur eina; gana įdomūs! Vadinasi Goštautas; mūsų Juozukas Rainys, kaip suuosčiau, gan tankiai ten sukas”. VI „Jei Juozas ten sukas — atsiliepė Tumas — Nedaug tau padės tavo jaunas gudrumas; Kazeli, oi, būk atsargus! Prikiši patsai, netikėdamas, kuodą: Rainys sau už nosies užlysti neduoda. Nepjaustytus turi nagus!“ „Jūs Rainį — atsiliepė Klimas — mažai, Matau, bepažįstat: ne meilės daržai, Ne deivės tam vyrui sapnuojas! Mus paraugęs galva; aukščiaus už mus žiūri; Jam mokslas terūpi; nors smegenis turi, Kaip jautis suplukęs darbuojas”. „Ant margo šio svieto visaip atsitinka: Ne kartą pasiekia net ir darbininką Amūrai! — Smigeika prašneko — Juk, kaip Aleksandras Didysis, nebuvo Didesnio! O ko taip jaunutis sužuvo? Per daugel mylėti jam teko!” „Bet visgi Rainys — ėmė Jakštas kalbėti — Nepaprastas tipas; poetai jį dėti Galėtų į dramą, nukalę; Savyj užsidaręs, kad kartais prašneks, Tai atydą tavo kaip segte prisegs; Jis slepia nepaprastą galią! Nuo mūsų jis bėga; nemėgsta jaunimo; Jam, rodosi, rūpi vien mokslas tiktai; Bet širdį jis turi: tautų atgimimo Taip niekas negali atjausti karštai! Kad užvakar man apie slavus kalbėjo, Net akys jam degė, ir lūpos drebėjo!” VII Pusiaukelį mėnuo par dangų išvarė, Kad skirstytis ėmė studentai, nutarę Vienybėje skinti sau kelią, Padėti ir šelpti viens kitą, kaip broliai Netaip kaip kad daugelis elgias ligšiolei, Šiltesnę sugavę vietelę. Kad Jakštas ir Klimas, pralenkę kitus, Ant Krokuvos Priemiesčio samdė ratus, (Per daug mat namo pasivėlins) Ant kampo bestovintį Rainį sutiko; Abudu iš išgąsčio rikte suriko: Tai buvo tik Rainio šešėlis. Stovėjo išblyškęs, kaip marmuras baltas; Tik prakaitas bėgo per veidą jam šaltas; Draugų iš pradžios nepažino; Prašnekintas, rodos, ryšiai jam iširo: Nes ašaros retos kaip pupos pabiro; Pabudo ir bėgti mėgino. Bet Jakštas ir Klimas jau jo nepaleido, Pamatę, kaip dega jam akys iš veido, Supratę nepaprastą kovą! Neklausdami skausmo baisaus priežasties Ir net nežiūrėdemi noro paties, Parvežę, paguldė į lovą. Per ištisą naktį akių neuždaręs, Nei žodžio savo draugams neprataręs, Gulėjo Rainys kaip be žado; Tik saulei jau tekant, blakstienos pradėjo Sulipti, krūtinė ramiaus atilsėjo, Sapne užmiršimą atrado. VIII Jadvyga suprasti negali visai, Kas stojosi Juozui? Ar kitas jisai? Ar ji taip mažai jį pažino? Kaip jis, taip ligšiolei jos nieks neužvylė: Ją vakar kaip vandeniu jis apipylė Ir juoktis ant karto mėgino. Mėgino dar juoktis; paskui susipratęs. Akis pilnas ašarų joje pamatęs, Lyg, rodos, pratart ką norėjo; Bet lūpas puikybė, matyt, surakino, Ar rasit jau širdį savyj užmarino: Nei žodžio netaręs išėjo. Ar Juozą dar myli, pati nemokėtų Dabar atsakyt; bet žaizdų iškentėtų, Ji žino, užmiršt negalės! Ji žino, galybės jokios neužteks! Kas trūko širdyj, to jau nieks nesumegs, Ir ji, kaip pirmiaus, nemylės. Išblyškus, per savaitę tankiai raudojo Nuo tėvo slapčia ir ramumo ieškojo, Padėjus Šopeną į šalį; Ieškojo ir rado maldoj' išrišimą: Jos skausmas pavirto į tą nuliūdimą. Kurs juoktis per ašaras gali. Paėmus Šopeną iš naujo tada, Noktiurnų akordus iš lengvo užgavo; Dabar jie neskrydo, kaip dvasios skunda. Tik opią krūtinę kaip sapnas lingavo; Jie kalbino tylų širdies nuliūdimą; Kaip balsimu tepė žaizdų atminimą. IX Kas stojosi Juozui? Kokia priežastis Jadvygai neduoda užmigt per naktis? Tai Goštautas žino geriausiai. O Rainiui susirgus, kaip jo sveikata? Malonės su silpnybe su nepaprasta Per tarną ne kartą pats klausė. Kad dukterį savo ramesnę išvydo, Iš džiaugsmo jam veidas tarytum pražydo: Vienturtę kaip tėvas mylėjo. Ant parodos jausmo statyt jis nemoka. Vienok rūpestingos širdies jam ne stoka, O labas dukters jam rūpėjo. Kad savo Jadvygą išvydo ramesnę, Jam tartum žvaigždė užtekėjo šviesesnė, Širdies atrakindama raktą: Pats Juozą aplankė, užmiršęs didybę; O jauno ligonio pamatęs silpnybę, Net jam pabučiavo į kaktą. „Tikėjaus ne veltui gerutis vaikine! — Pradėjo iš reto — Kad tavo krūtinė Juk tėvišką maldą atjaus; Matau, kaip sunku buvo mano maldos Jaunam paklausyti; bet pats kitados Po metų pažvelgsi ramiaus. Matau tavo širdį, kaip krikštolą, gryną, Ir vyrišką būdą, kaip matos retai! Su juo neįbrįsi į svieto purvyną Ir, duok Dieve, rasit išlėksi aukštai! O, ačiū, kad mano maldos paklausei: Mokėsiu už tai atsilygint gausiai”. X Ant to neatsakė nei žodžio Rainys, Juk ką apie jį žmonės sau bemanys: Vis tiek, kaip pernykštis jam sniegas! Ko laimė Jadvygos nuo jo reikalavo. Jis vis tai išpildęs dėl jos paaukavo… Dabar… galvą lenkia vien miegas. Užmigti, užmiršti, nors kiek atsilsėti, Nors valandėlę nejaust, negirdėti. Net atsikratyti nuo noro!.. Paskui? O, jis žino, ką veltui bekęsti: Jis žino, kam verta gyvatą pašvęsti! Tik oro plačiaus jam, tik oro!.. Čia jam pamažu akyse ėmė temti; Nuilsus krūtinė dar kartą pasemti Sau oro plačiaus pamėgino. Užmigo. Tai kartais Jadvyga sapnavos; Tai salvai vaidinos, atgimę didžiavos; Tai Glinskis iš tolo vadino. Bet miegas ligonio nebuvo ramus: Neglostančius, regimai, atminimus Jaunoji krūtinė beglaudė! Nes krūpčiojo kartais; įdubę skruostai Rasojosi prakaitu nepaprastai Ir degė, kaip uogos, nuraudo. „Būk tamsta ramus!” — tarė daktaras senas, Kad Goštautas jo susirūpinęs klausė: „Nors vyrai tokie taip, kaip alksnis, kurenas, Bet jo organizmas — tvirtainė drūčiausia. Duok Dieve! — išeidamas Goštautas sakė — Nejaugi užgestų, kaip deganti žvakė”? XI Geresnės, kaip laikas, gydyklos nerasi: Kentėjęs ir verkęs, laiku apsiprasi; Palaiminta laiko gydykla! Kas daugel mylėjo, tas daugel kentėjo; Tas, vyru išaugęs, nelinksta nuo vėjo; Kančia — tai didvyrių mokykla. Daug gali pakelti ant savo pečių, Kas nesveria siekių ir norų plačių Ant kurčio savimeilės svaro, Kas laimės neieško, kaip tas godulys, Kuriam tiktai savo širdies sopulys, Skaudėdamas, miegą nuvaro. Ne savo tik laimės ieškojos Rainys Šiandieną ramesnis, kaip tas kalinys, Kursai net prie pančių pripranta; Aplanko dar retkarčiais jį atminimas. Bet tai jau ne audros ant marių bloškimas, Kurs garlaivius skaldo į krantą. Jam laimė ant žemės, matyt, nežadėta! Tai norints Jadvyga, taip jo numylėta, Gal ją bent po metų atras. Tada ir ant jo gal kitaip pažiūrės; Nejau tada ašaros jai nebirės, Kad didžią jo auką supras. Čia Juozui pačiam nenoroms akyse Dvi ašaros-perlai, kaip žvaigždės, užšvito; Ir norints, kaip milžinas, gynės dvasia, Žaizdų atminimai jam vienas už kito, Ligšiol neužmigę, vėl grįžo, kankino, Ir veltui nuo jų apsiginti mėgino. XII Ne tai kad Rainys savo žingsnio gailėtųs: Juk metė svajojęs sapnus numylėtus, Dėl laimės ir gėrio Jadvygos! Bet Goštautą kaip gi geru paminėti? Kurs savo didybėj jam liepė kentėti. Kuriam tik „jų mylistos“ lygūs. Taip priėmė jį aną kartą širdingai; Bučiavo kaip sūnų; paskui iškalbingai Kaip tas, kursai myli karštai, Pradėjo sakyti, jog, kaip nebilys, Jis, dukteriai vystant, regėt negalįs; Juk ją turi vieną tiktai! „Jaunystė nežiūri rytojaus dienos; Širdies, ne galvos ji beklauso senos!” Tai buvo jo žodžiai tikri: „Bet jis, kaipo tėvas, užmiršti negali Vienturtei apskirti atsakančią dalį, Kaip leidžia jam turtai geri. Nors širdį ir būdą aš tamstos aukštai — Kalbėjo — statau, bet ir pats juk matai, Ar leisti už tamstos galiu Vienturtę, kuriai dvarininkų netruks! Kuri, išsiblaivius, ant tėvo berūgs, Patekus vargingu keliu. Kaip tėvas ant tos nesutiksiu skriaudos!” Ir tartumei priešais baidyklę patikęs, Net balsą pakėlė: „O ne, niekados Ant to nesutiksiu”, rūstingai surikęs; Bet greit, kaip išauklintas, rimtas žmogus Saldžiai nusiblaivė, paslėpęs nagus. XIII Čia tartumei Juozui kas lūpas užvėrė, Kaip žmogui, kurį pirmą kartą nutvėrė Už rankos slapčioj valandoje! Ko pats gal nedrįso sau prisipažinti Svajojęs, tai žmonės gerovei apginti Štai svarsto ant delno iškloję! Bet Goštautas, kartą prašnekęs, skubėjo Išberti greičiaus, kas seniai jam gulėjo Kaip slėgia akmuo ant širdies: „Neslėpdamas meilės — jam tarė — varai Jadvygą į kapą, žinodams gerai, Kad jūsų sapnai — be vilties! Jei trokšti jos laimės, jei vyras esi, Duok pats jai suprasti, jog raiščiai visi Tarp jūsų kaip būtų nebuvę! Ant karto paverkus, paskui bus dėkinga, O Goštautas tamstai išpirš ir turtingą Ir rasit gražesnę lietuvę”. „Be piršlio apseis — tas atsakė šaltai — Bet panai Jadvygai jei reikia tiktai, Aš nepasigailėsiu ir mirti!” Ir nieko nelaukęs… O, tos valandos! To vakaro jis neužmirš niekados, Kad širdžiai jos uždavė kirtį!… Dabar, kad į praeigą vis tai nuslinko, Sudaužęs jam širdį, kapais palydėjęs, Kad Lietuvą sau mylimąją aprinko, Garsingą ir brangią didžiais pranokėjais, Prisiekęs prižadint užmigusią šalį, Dar visgi Jadvygos užmiršti negali! XIV Vienok jau šiandieną bent ant svetimos Sterblės nesėdės ir sapnų nerymos Be tikslo slapčia kaip tada! Kam vargti, darbuotis, dabar bent jau žino! Nors meilę tėvynės jis metais augino, Bet meilė tai buvo kita. Jį traukė tada garsus Piastų darbai, Boleslovo Dniepre sapnavos stulpai, Sapnams Vernyhoros tikėjo; Laisviosios Respublikos seimų liuosybę, Rubežių nuo marių lig marių platybę Jam Zigmanto varpas minėjo. Užkloti kapais milžinai Lietuvos Jam nieko nesakė! Nelenkė galvos Ant knygų, jų vardą sutikus. Net gėda pamislyti: savo liežuvio Seniai nevartoja, tik vardą lietuvio Per įprotį sau pasilikęs. Bet laikas ateina, kad net akyse Tie patys vardai jau kitokia dvasia Atliepia į tavo krūtinę! Tai prašneka kartais apžėlę kapai, Tai pargales priešų apskelbę varpai, Tai kartais žvaigždė vakarinė! Ir Juozui prašvito. Ką veltui bekęsti, Rymojus be tikslo, sapnus besvajojus, Jis žino, kam verta gyvatą pašvęsti! Jis jaučia, ką Lietuvai žada rytojus! Į darbą tada už prabočių kapus! Jo darbas ir vargas čia bergždžias nebus! Šeštoji giesmė I Palaimintas laikas, kada veversys, Į dangų iškilęs; viešai apgarsys Pavasario auštantį rytą; Kad vėjas, svetys tolimųjų kraštų, Tirpydamas sniegą, papūs iš pietų Ir gamtą prikels užmigdytą. Palaimintas laikas! Ne kartą rytys Dar rytšaliais galvas žiedams nulankstys, Bet saulė vis lipa į žiemius, Vis lipa ir šypsos nudžiugus saulutė; Nudžiunga ir žmonės, į darbą sukrutę; Pavasaris lanko pakiemius! Pavasaris kitas nabašninkus gali Prikelti, kad bočių užmirusią šalį Iš amžino miego vadina! Jo balsą išgirsta kapų pelenai; Pakyla galingi tada milžinai, Ir ateigai vieškelį mina! Palaimintas laikas! Nors priešginiai tingūs Gyvatos pabūgę, begarbins laimingus Ramumo ir miego sapnus, Bet veltui trukdytų gyvavimą jauną: Jis tvinkčiot kaskartą aiškiaus nepaliauna Ir pamatus griauna senus. Gražu, kad pavasaris, griaudamas ledą, Bežadina gamtą skaisčiais spinduliais; Gražiaus, kad didvyriai mylėdami veda, Tėvynę naujais atgimimo keliais! Palaiminti jūs, atgimimo laikai! Ir jūs — išrinktieji tėvynės vaikai! II Nuvargusi amžiais, palikus be vado, Netekus sūnų, tu miegojai be žado! O laikas, kurs griauna ir ardo, Užmigdęs valdonus, išugdė ilgainiui Pelėsius ir kerpes ant tavo tvirtainių, O tau net atsakė ir vardo! Bet laikas jau keltis! Ir taip paskutinė Europoj, kaip amžiais anais, tau krūtinė Krikštu apsiplaus atgimimo! Bent rasit įstojus į vieškelį naują Tu vėlei kaip tuokart, aukosi net kraują, Kaip motina pasišventimo! O, laikas jau keltis, šalis Lietuvos! Gana bus globėjų ant tavo galvos, Kurie tavo turtais dalinos! O, laikas ir tau savo žodį ištarti! Juk, rasit, taip trokštas išganymas arti. Kursai mūsų bočiams vaidinos! Kad tau Donelaitis prieš metų dar šimtą Poemą apmetė rimtą, Tu jos kaip per miegą klausiais! Kad Bohusz, Kraszewski, ar Narbutas rašė Ir praeigai tavo stebėtisi prašė, Tik žodžiais gėrėjais garsiais. Paskui Valančiauskas ir Daukantas Simas, Net pats Baranauskas jei maž betikėjos, Kad tau užtekėtų kada atgimimas, Nesmigo ir tau jų nedrąsios idėjos, Šiandieną kiti užtekėjo laikai: Į darbą visi eina tavo vaikai. III Kas Vilniuje būdamas stabo nematė, Kurį Muravjovui maskoliai pastatė? Jis tvirtas: negreit besuirs! Bet pats Muravjovas pastatė sau kitą, Tvirtesnį už rausvąjį suomių granitą: Jo vardas per amžius nemirs. Herostatis garso ieškojo sau tyčia, Uždegęs Efese Dianos bažnyčią, O šis ir sapnuot nesapnavo, Kad, Lietuvai spaudą užgynęs ir raštą, Sau vardą įgis ir sužadins tą kraštą, Kursai jau menkai bekvėpavo. Lietuvi! Jei saulė ant tavo dangaus Kada užtekės, tu nespjauk ant žmogaus, Nors tavo netroško jis labo! Tiktai parašyk: „Kas prieš tiesą kariauna, Pats rankomis savo užmanimą griauna”. Tą žodį iškalk ant jo stabo! Lietuviškos raidės skaudžiai nepatiko Didvyriui; nemaž jis paleido skatiko, Kad jos Lietuvos neapšviestų; Bet vargšės kelius naktimis sau užrado, Ir, rūpinant Dievui, ant jų nėra bado Gyventojams sodžių ir miestų. Kaip vaisių užgintą po Lietuvą gaudo Iš Prūsų slapčia pargabentus raštus, Bet veltui sargai ant rubežiaus bešaudo: Jie eina kaip vėsulas eina platus! Jie žadina mūsų užmirusią šalį, Ir niekas jiems kelio užkirsti negali. IV Šnipukai po Lietuvą veltui beskraido: Lietuvis už knygas nukęst nesibaido, Bet pats neišduos paslapties! Kas, degdamas meile tėvynės, spaudina Tas knygas už sienos ir žmonėms dalina: Tamsios besiklauski nakties! „Tai darbas studentų! Ar gal kunigų? Nes reikia ant to juk nemaž pinigų”: Taip žmonės savytarpy spėja; Bet vienas tik Dievas bežino tikrai Ir, rasit, dar Juozo ilgi vakarai, Ir žvakė — jo darbo bodėja. Kad pirmąkart Glinskiui tos knygos pateko. Skaisčioj jo širdy naujas balsas prašneko: „Ir aš — tarė sau — juk lietuvis! Juk brangūs ir man Lietuvos milžinai, Jos pievų kvepėjimas, girios, kalnai Ir Vytauto Didžio liežuvis”, Nuvykęs tada aplankyti Atkaičių Rainienei numirus, paguosti našlaičių Lietuviškai ėmė šnekėti. (Vikarijus Jonas jų buvo bičiulis; Onytei iš mokslo gan mėgo tratulis, Bet lenkiškai, apsakinėti). Tik poniai Juškienei lietuvių darbai, Kaip sodžių srovė, nepatiko labai, Ir praminė ją litvomanija; O senis Kiaulinskis, pramintas nedoras. Kurs valdo du margus, Pariečių bajoras, Nusprendė, kad tai klopomanija. V Keliaujant iš Varšuvos į Vilianovą, Kurią Marisienkai Sobieskis, mat kovą. Ties Viena laimėjęs, pastatė, Nebėra jau girių, kaip Vazų laikuose, Kad šaudyt mokinosi tuose miškuose Karaliai, medžiot neįpratę. Dabar čia kur ne kur išvysi giraitę, Kur ieško pavėsio, ant saulės sukaitę, Miesčionys per vasaros tvaiką; Raibajai gegutei kukuojant, nemenkas Čia mokslo jaunimas dainuodamas renkas, Praleidęs egzamino laiką. Štai dvidešims vyrų pavėsy beržyno Susėdo į ratą ant pliko žolyno Ir knygas ant kelių bevarto; Kieno nevisai teišdygo ūsai, Juos tartum norėtų ištraukti patsai, Raitydamas kartas nuo karto. Lietuviškai šneka. Nuo Vilniaus lietvis Stebėtųs išgirdęs, kad sodžių liežuvis Svetur net ponaičiams patiko! O juk Lietuvoj, kur net vokiškai vaiko Išlavinti didžiūnai mokytojus laiko, Už jį nebeduotų skatiko. Jau dvidešimt vyrų greta kaipo broliai Susėdo; dar Rainio nebėra ligšiolei; Jo žvalgos, kaip skęstąs salos! Be jo susirinkę ne ką bepaveiktų: Kas dvasią pakeltų, vienybę suteiktų Be jo iškalbingos bylos? VI „Žiopsok bežiopsojęs! Sulauksi jį sveiką! — Nerimdamas ėmė karščioti Smigeika — Begaudyk, kaip paukštį po girią!” „Nebūk, susimildamas, pirmas prie maištui Be reikalo — teisino Klimas — negaištų: Jam užvakar motina mirė. Kaip giltinė vaikščioja, vietos negauna; Nelaimės pribaigs ji, bežiūrint, dar jauną, O tau niekados nesiskųs! Ir, rodos, užgauti skaudžiais neužgausi, Kaip jį apie kančią kad tyčia užklausi; Neklauskit šiandieną nei jūs! „Ar žinote, vyrai, — atsiliepė Tumas — Kuo dieną užbaigsme? Jau skaitė daugumas, Ką Jakštas sumąstė andai! Užtrauksme tą giesmę! Nes štai Goštautyčia Ir gaidą sustatė; atsinešiau tyčia; Ir Rainiui išnyks apmaudai”. „Kuri Goštautyčia? Ar ta geltonplaukė. Kuriai tai bravissimo publika šaukė Per koncertą?” — Jakštas užklausė. Čia truput nuraudęs ir glostydams plaukus, Pridūrė: „Ir ją į ratelį įtraukus!… Mums būtų žvaigždė nemenkiausia! — „Nereikia geresnės už ją lietuvaitės! — Atsiliepė Daugirdas, ūsą užraitęs — Jau taip, kaip ir mūsų jinai”. „Tas viską išuostys — Ažukalnis tarė — O vis dėl tėvynės ponaitis tai darė! Tai ką apie deivę žinai?” VII „Žinau irgi paslaptis tų demagogų, Kurie vien apdriskelį laiko per žmogų — Užpykęs Kaziukas atsakė — Jie kęsti neapkenčia aristokrato, Nes patys po užkampius grūstis paprato Ir Magdę glumoti vienakią”. Ažukalnį buvo pagavęs piktumas, Net akys žaibavo; bet nuvertė Tumas Tai viską ant juoko laimingai: „Žiūrėkite, vyrai, ir mano vaikinas, Per širdį užgautas, kaip milžinas ginas, Tiktai ne per daug sąmojingai”. Bet Jakštas, dainų atidaręs skrynelę, Į žmones paleidęs, norėjo joms kelią Kad tikras pravestų artista: Jas būtų taip miela ant salių parodžius! Ikšiol tedainuojamos buvo po sodžius Ir platinos par vargamistrą. „Be reikalo — tarė — per savo netaiką Tiktai begaišiname bėgantį laiką; Kazeli, sakyk iš tiesų! Tai tą Goštautyčią pažįsti gerai? Ir ji mano giesmę suprato tikrai? Sustačiusi ją ant balsų”. Nors Daugirdas ir, taip užgautas skundžiai, Ažukalnis, tartum nuilsę gaidžiai. Žnairiai dar jutojos viens kito; Vienok kad visi ėmė Kazio prašyti. Apie Goštautyčią šį tą apsakyti, Ir tam lyg kad pančiai nukrito. VIII „Seniai Goštautyčią pažinti rengiausi — Pradėjo Kazys — Juk tikrai nemenkiausį Mums garsą priduoti galėtų; Daug gal moteriškės! Tokios gi žvaigždės, Maniau sau, pats vardas daugiaus mums padės, Kaip šimtas kitų kad padėtų. Ir štai parsitikrinus jau lietuvaitė; Ji Rainio brošiūras gerėdamos skaitė, Net, rodos, širdelė jai plakė. Juk buvo ir Jakšto dainų pamėginus; Bet riešutas — kietas, gerai nepažinus Grynosios kalbos, kaip man sakė“. Čia Jakštas nuraudo, kaip rytas užgimęs; O greitas Smigeika, dar vis nenurimęs, Vėl ėmė ant vietos nestygti: „Dabar gana aišku, kur Juozas užtruko: Artistės, matyt, aplankyti užsuko; Sakykite, kaip čia nepykti?”. „Ten Juozas nevaikščioja — Daugirdas tarė — Ar nėra jie kartais dėl to susibarę? Juk lankės pirmiaus ne retai Rods, pareitą žiemą pats Goštautas rašė, Žinau tai gerai, ir lankytis jo prašė, Bet tam nei primink apie tai. Jį šnekinau kartais; nenor nei klausyti. Kas nors ten galėjo sutikt mūsų vytį! O ji taip simpatiška matos: Mokinas lietuviškai; tėvas patsai, Nors nėra dar tikras lietuvis visai, Bet jau nuo to vardo nekratos”. IX Čia Tumas sušuko — Antai ir Rainys: Kapos jį Smigeika, kaip margas genys! Ir verta: reikėjo tiek laukti! Vienok, kaip tai paprasta, sau susibarę, Paskui atsileidę ir viską aptarę, Atminkime dainą užtraukti”. „Nepykite, broliai, kad taip užtrukau! — Prašneko Rainys — Pakeliu apsukau Jautrių raudonsiūlių padangę; Tie pėdsakai-giltinės viską išuosto; Nuo mūsų apaštalų Lietuvą šluosto, Prigrūdę jais cypę-belangią. Buvau aplankyti, belaisvių paguosti. Bet atsargūs būkime: ėmė užuosti Ir mūsų lietuviškas pėdas; Štai mano keli jau sužuvo laiškai; Maskviečiai gi rašo — Ten staugia vilkai!… Nakčia pasibaldo urėdas!…” „Kad jie nesulauktų! Tų kurtų bijoti? — Sušuko Smigeika — Verčiaus užsikloti Ir sau bemiegoti saldžiai?! Gana tų baidyklių! Jei reikia aukų, Aš pirmas! Žiūrėti staugimo vilkų? Kad gieda antrieji gaidžiai!” „Be juoko, Smigeika paliks dar šventuoju Kankintiniu mūsų! — Betyčiojos Tumas — Ko gero, vyručiai; geruoju-piktuoju Teks šventąjį garbint! Tiktai jau ramumas Pragaiš tarp šventųjų Dangaus karalystėje, Kaip kartais suyra ir mūsų draugystėje.” X Matytis, Rainys nieko kito nelaukė Iš Tumo burnos, nes pečius tik sutraukė; O Klimas užklausė tada: „Tai ką apie mūsų užmanymą rašo Maskviečiai? Ar vėl teologų neprašo, Kad šelptų juos savo malda?” „Juk tiesą pasakius, — Ažukalnis tarė — Ne kam kunigai protą gulti nuvarę! Jie mūsų tik darbą trukdys!” Čia Tumas nusijuokė — Be kunigų?… Tai šok tu į darbą ir be pinigų, Kaip tas be pentinų gaidys!” „Per daug tu, Ažukalni, jau neteisingas! — Atsiliepė Jakštas — Kas plėšė vargingas Pirmąsias vagas rašliavos? Tai Širvidas, Daukša, Tolkiemių klebonas, Juška, Valančauskas, Antanas Baronas! Tai vyrai širdies ir galvos! O juk ir šiandieną”… Čia Vincas Darbinčius, Draugų pramanytas: mislinčių mislinčius, Nes aušino burną retai: „Bet kam čia, — prašneko — tikybos dalykus Prikaišiot! Ar sąžinės pančiams išnykus, Ją rišime patys šitai?” Vienok ir kiti atsiliepę balsai Talkos kunigų nenorėjo visai; Iš principo jos nenorėdami: „Ne tie jau laikai maloningi užstojo, Kada kunigėliai už nosies vadžiojo, Žmonijai šviesos pavydėdami”. „Gaištis, daugiaus nieko! O vis tai ant vėjo, — Nerimti iš naujo Smigeika pradėjo; Pradėjo žvalgytis ir Klimas. Bet Juozas tylėjo. Išspaustas ant veido, Sakytum, jam skausmas pratarti neleido, Ar apveikė nusiminimas XI Ant galo prašneko: „Netoli keliausme, Jei dešimtį kartų statysme ir griausme Tą patį ant vietos bemynę: Kalbų? E, gana iki soties kalbų Ikšiolei turėjom! Šiandieną darbų, Darbų reikalauja tėvynė! Ne kartą net apima nusiminimas: Taip iširas mūsų spėkų sutarimas. O darbo tebėra pradžia. Šitai neapykantos tiek milžinų! Bet maž darbininkų, tėvynės sūnų Didvyrių su meile didžia. Nenorit, kad eitų su mums kunigai? Bet tie neapykantos šaunūs raugai Iš gryno šaltinio nebėga: Jūs norit už sąžinės laisvę kariauti, O drįstate patys tą jausmą užgauti, Kurs daugeliui alfa-omega. Esi tu bedieviu — tai tavo dalykas! Už ką gi berūgsti, kad aš katalikas, Kurs tavo sapnais negyvena; Ant galo, be Dievo nerasi žmogaus: Tik vieno Jisai — karalystėj Dangaus, O kito — po žemę replena”. XII Čia Juozas nutilo, supratęs patsai, Per daugel pasakęs; bet priešų balsai Nedrįso dabar prieštarauti. O jog kunigai, įtekmingi vadovai, Daug gali padėti lietuviškai kovai, Tai nutarta jų neužgauti. „Taip pat ir maskviečiai studentai sutiko, — Kalbėjo Rainys — Nors patiems mums paliko To laikraščio tvarką rėdyti, Bet talką žadėjo; tik rašo: jums siena Į Prūsus arčiaus; juk reikėsią šiandieną Į Tilžę slapčia tik rašyti. Taip pat iš Petropilio, Kauno, Seinų Turėsme nemaž darbininkų jaunų; Tikiuos, nepritrūks ir skatiko; Užmanymui musų netrūks ir gyvatos: Lietuviško laikraščio garsas, kaip matos. Visiems žingeidingai patiko”. Smigeika, iš džiaugsmo pašokęs ant vietos, „Ar matot, — sušuko — nors sąlygos kietos, O ką padaryti gali! Ant laikraščio balso, to gerdo brangaus, Trijų milijonų dvasia atsigaus, Nors mūsų čia tėra keli!“ „Ne ką dar padarėm! — pasergėjo Tumas; Vienok kad Smigeikai pritaręs daugumas Pradėjo net rankomis ploti, Visiems pasirodė: šitai milijonai Lietuvių sukyla, kaip amžių valdonai, Ir rengias į kovą barzdoti. XIII O Jakštas, kaip pranašas, balsą pakėlęs, Sušuko: „Lietuviai! Nuo šios valandėlės Mums era kita prasidės! Tas pirmas lietuviškas laikraštis mūsų, Kuriam naktimis teks keliauti iš Prūsų, Tai gerdas aušrinės žvaigždės! Po Lietuvą mūsų — naktis iki šiolei! Ir lenkai ją migdė, ir slėgė maskoliai; Bet usnys ilgai nekeros. Štai laikraštis eina jos dvasią gaivinti; Jis neša jai rytą; tai kaip pavadinti Tą pranašą mūsų aušros?” Sužiūrę kaip vienas į Rainį draugai, Jo nuomonės laukė; nemąstęs ilgai, Tas ėmė tik rankomis ploti, Ir tarė: „Štai vardas „Aušros” netikėtai, Gal per įkvėpimą, ištrūko poetai! Šaunesnio ne kam beieškoti. Teeina tada, pasislėpę nakčia, Tebrėkšta tėvynei padange plačia Tos mūsų „Aušros” spinduliai! Gal jos neapkęs kas papratęs vėlai Pramerkti akis, kam šilti patalai, Bet vargšas ją sveikins meiliai. Kur gryčios aprūkusios, alkanas būvis, Ten mušti ikšiol užsiliko liežuvis; Jų mylistos jo užsigynė: Gal mes nesulauksime tos atmainos, Vienok kad išaušus aukštai padienos, Ir juos prisižadins tėvynė. XIV „Tautiečiai! Mums pavestas uždavinys Ir šventas, ir didis! — kaskartą Rainys Karščiaus užsidegdams kalbėjo — Mums teko pravesti pirmuosius takus; Sutiksime priešų; bus kelias sunkus; Be to nieks kovos nelaimėjo. Bet ką mums ar vargas, ar audros verpetai! Mes žinom, jog mūsų — ateinančiai metai! Į darbą! O Dievas padės. Pavasaris aušta! Jo žingsniai pirmieji — Palaiminti žingsniai! Laikai tolimieji To rytmečio mums pavydės. Į darbą! Į darbą, kam dega krūtinė! Apleisto dirvono vaga pirmutinė — Sunkiausia, bet kiek ten sapnų! Ir mūsų tėvynei, tiek amžių vaitojus, Ar žinom, ką auštantis žada rytojus?… Tik reikia darbų, milžinų. Smigeika! Buvai apsukrus visados: Tarp sąlygų mūsų sunkios valandos Tau Tilžėje „Aušrą” rėdyti! Ažukalnis klausimą ves darbininkų! Mums Daugirdas, Tumas atras šalininkų Po aukštdvarius — gražiąją lytį. Kas būsime talentą savo užkasę. Tu, Jakštai, pakelsi tam miegančią dvasią! Tau slaviai giesmės tepavydžia! Lietuvių istoriją paėmė Klimas Ištirti: tai aukštas, gražus pašaukimas; Parodys mums praeitį didžią. Daugiaus mokslo vyrų! Galingas jų žodis, Ką gal Lietuva, svetimtaučiams parodys, Jos vardą aukštai užrašys! Į mokslą! Į mokslą su norais giliais! Jis vardą Lietuvių apdengs spinduliais! Jis mūsų didvyrių lopšys. Į mokslą! Į darbą kiekvienas, ką gali! Iš miego prikelsime mylimą šalį! Tekaukia sau veltui šiaurys!” Čia Juozas nutilo, beržai tik šlamėjo; Tylėjo visi, bet kad Tumas pradėjo, Šitaip uždainavo būrys: Jau slaviai sukilo. Nuo Juodmario krašto Pavasaris eina Karpatų kalnais. Po Lietuvą — žiema. Nei žodžio, nei rašto Neleidžia erelis, suspaudęs sparnais. Petys gi į petį, na, vyrai kas gali, Sustoję į darbą už mylimą šalį, Prikelkime Lietuvą mūsų! * O laikas jau, laikas iš miego sukilti; Štai penketas amžių — naktis be audros! Gana aimanavus! Prižadinkim viltį Ir stokim į darbą, nelaukę giedros! Petys gi į petį ir t.t. * Kas tikt į Dievo Apveizdą galingą, Tas baimės vaikų nepažįsta silpnos! Mums teko per amžius dalis nelaiminga, Bet niekas nežino rytojaus dienos. Petys gi į petį ir t.t. * Aplinkui jau žydi visur atgimimas; Išpančiotos tautos gyvuoja plačiai; Ir Lietuvai lemtas ne kitas likimas, Ir Lietuvai aušta laisves rytmečiai. Petys gi į petį ir t.t. * Prikelkim darbais Gedimino tėvynę! Priminkime Vytauto Didžio ribas! Prižadinkim kalbą, ką proseniai gynė, Ir vardą, kurs vietą Europoj atras! Petys gi į petį ir t.t. * Gražu už tėvynę pavargti, kentėti; Palaimintas darbas šalies prigimtos; Laimingas, kurs, pradedant aušrai tekėti, Su broliais į darbą, kaip milžinas, stos! Petys gi į petį ir t.t. * O tu, kurs lietuvio tik vardą nešioji, O dvasią užspaustum tėvynės jaunos… Tegul ir tave ateitis tolimoji. Minėja… kaip išgamą mūsų dienos! Petys gi į petį, na, vyrai, kas gali, Sustokim į darbą už mylimą šalį! Prikelkime Lietuvą mūsų! Septintoji giesmė I Ir kas do naktis! Dega žvaigždės aukštai, Bemirkčioja tartum akutės; Iš užgirio pilnaitis mėnuo antai Įspindo į langą grinčutės. Šarmotas rytys nebeblaško sniegų, Tik kvapą užimdamas spaudžia, Ar pirštais gudriais ant grinčutės langų Žvaigždelėmis verpalą audžia. O taip neseniai vertė pusnį žiemys Ir kaukė, kaip liūtas užklydęs; Iš girios pagrįždams kraupus įnamys Žegnojos, jo rūstį išvydęs. Bet priešais — rytys, ir žiemys atsargus, Giliai įsikasęs į sniegą. Per sieksnį į žemę suleido nagus Ir tartum lokys sau bemiega. Gražumas dangaus! Tarp žvaigždžių įsikirtę Septyni antai šienpjoviai! Aukščiaus dar šviesiaus Grigo ratai apvirtę Ant kelio išgrįsto blaiviai. O kelias žvaigždžių milijonais nušviestas: Kur žiūri, vis žydros akelės; Kaip juosta per apvalų dangų ištiestas — Tai paukščių vadinamas kelias. Aplinkui nei balso! Tiktai vargdieniai Bekyšo iš pusnių eglytės; Tik kartais nuo beržo šarmos garbiniai Nukrinta, kaip lapas nuvytęs. Tik pusnys aplinkui ir žvilga ir spindi; Tik spengia kaskartą skaudžiaus… Girdėtis!.. Iš tolo lyg skambalas dindi Ir rodos kaskartą arčiaus. II Pas Jušką svečių nemažai susirinko: Aplinkiniai, gentys, draugai; Tiktai Bilazaras atvykt nepaslinko: Užpykęs mat rūgsta ilgai. Juškienei pačiai, lyg kas būtų įgnybęs, Nešviečia saulutė ant veido; Ir Vandai reikėjo nemaž atkaklybės, Lig motina jai nusileido. Bet Vanda pasakė: už to, ne už kito Ji nor ištekėt… ir ištvers! Ir veltui Juškienė į nuomarį krito: Neparlaužė ginčo dukters. Ant galo, juk Vandai tekėti ir laikas; Ne ko jau per daug belebauti. Mankauskis? Bet tas parsiskolino paikas! Šunims vien tik šėką bepjauti! O čia inžinierių ir dargi turtingą Pasisekė Vandai užburti. Tik ta pavardė!… Pavardė nelaiminga! Ar antro jai „s“ nepridurti? Taip mąstė Juškienė. Juška ir patsai Gal žento norėjo sau kito, Bet metai, kaip Rainio negirdžias visai, Tarytum į vandenį krito. Ant galo, ant Juozo ne ko ir tikėtis: Pats užpernai Vandai juk piršo Karštai inžinierių; kaip matos mylėtis Nemoka patsai, ar užmiršo. O Vanda ar draugą jaunųjų dienų Užmiršo taip pat? Ar nuduoda? Sau čiauški ir skraido tarp meilės tarnų, Lyg kregždė užmačiusi uodą. Rods, Dievas, neskriausdamas veido skaistumo, Sutvėrė jai kūną! Bet skolos karščiausią Malonę atšaldo; o kraičio didumo Tik Tumas iš aukšto neklausė. Šiandieną ant sutarto susižiedavimo Žadėjo nuo Volgos atvykti; Bet veltui belaukia svečiai atvažiavimo, O Vanda net pradeda pykti. III Kur Tumas? Pas kunigą Glinskį užgaišo. Ne kaip par pusnis ir išbris; O čia dargana su žemе dangų maišo: Net žengti baisu pro duris. Sutemo visai, kad pailsęs ant galo Žiemys apsimalšė nedoras; Rytys atsisuko; iš sykio atšalo, Ir ėmė blaivytisi oras. Pro varpnyčią išplaukė mėnuo raudonas, Šešėlį nutiesdamas ilgą; Pražiūro žvaigždžių ant dangaus milijonas; Tiek pat jų ant pusnių bežvilga. Ramumas mirties! Užpustyti laukai Lyg baltos sustingusios jūrės! Nei kelio, nei ženklo! Tik dunkso miškai, Ir šviečia dangus tik sužiūręs. Gerai, kam aplinkinė ne svetima, Kas medį kiekvieną pažįsta! O ne, tai kvepės tau namų šiluma, Ir tas, kurs iš kelio neklysta. Seniai jau žiemos nevažiavęs keliais, Beskubinas Tumas greičiaus Pas Jušką; bet Glinskis jo vieno neleis, Pats kelią išvedęs arčiaus. Abudu šnekučiai, tik užpernai metą Pas Rainį arčiaus pasižinę. Bet porą tikrai besutiktumei retą Taip bendrą ir taip sutartinę. Tiek turi šnekos, nesimatę ilgai! Tiek klausimų! Tiek atminimų! Rods, kalbos nelinksmos: dejonės, vargai Beveržias iš lūpų jaunų. O Glinskis, ne kartą visai nusiminęs, Tik mosteli ranka ir tyli; Tai skundžiasi vėlei, skriaudos begalinės Atmindamas sopantį gylį. IV Gyvatos pradėdami rytmetį šviesų, Tiek daug padarysią tikėjos!.. Bet žmonės jų siekį ir aukštą, ir tiesų Sulankstė, kaip siūlą verpėjos. Užmanymai gražūs be vaisiaus paliko. Atrasdami ginčą tiktai. Išjuokdami žmonės juos priešais sutiko, Krūtinę apdavę šaltai. Tikėjos prikelti kapus Gedimino Ir kalbą senovės gadynės; Užtai litvomanais visi išvadino Ir net piktadėjais tėvynės. Kame jų draugai, tiek iš ryto žadėję? Ar skursta, paskendę varguos, Ar linksminas, puotų stiklus pamylėję, Ar šąla Sibiro snieguos Jaunuomenė mūsų, gražiausia viltis, Maskolių mokyklose žūva; Nes mokslo sodybose niurkso naktis, Kurioje ji doriškai pūva. Po visą Europą visur atgimimas, Tiktai Lietuva — nelaiminga! Maskolių nežmoniškas užsikirtimas Suvaržė ją pančiais vargingą. Ją žudo liga, o gydyklos užgintos: Nuodus vien begalima gerti! Švenčiausios teisybės ir tiesos pamintos, Vien leista žaizdas jai atverti. — Užgintas jai prosenių šventas liežuvis; Jai uždraustas mokslas ir raštas; Net motinos vardą užmiršo lietuvis, Ir jam Lietuva — ne jo kraštas!… Iš vargo jis bėga į svetimą šalį Ir plaukia Atlanto marias; Ne auksas jį traukia: mylėti jis gali Tik savo žaliąsias girias. Taip Burba pabėgo, Basenis ir Šliupas, Milukas… ir daugel kitų! Varguoliai ir ten nebe vygėse supas, Ilgėdamos savo kraštų. V Nors Tumas, mąstyti šaltesniai papratęs, Ne taip nusiminęs žiūrėjo; Vienok abrusitelių margos gyvatės Lig soties ir jam įkyrėjo. Šitai devinioliktas amžius ryto Kvailiai savo galą užrauks, O tiek barbarizmo! Ir, broli, ant to Europoj nei šuo neužkauks. Kada geresniu ar sulauksme laikų? Tikėkis!… Tikėtis belieka! O kiek gi per tai žūva mūsų spėkų! Kiek talentų eina per nieką! Paimkime Rainį! Tikrai be pavydo Jam Viešpats ir proto, ir būdo Gausiai nepaskundė; vos spėkos pražydo, Žandarai į šiaurę išgrūdo. Visiems jis atsakantį žodį atrado; Pažadint mokėjo… ir rišo! Šiandieną būrelis, palikęs be vado, Kaip žydų bitelės sumišo. Gal Jakštas ir Klimas, giliai įsikasę Į savo raštus, ką ir veikia; Bet žodžio reik gyvo, kurs pakelia dvasią! Vienybės ir ryšio mums reikia! Nustojo bešvitus ir mūsų „Aušra”: Ją kitos dabar pravardžiuoja, Maitinasi ginčais… nelaimė tikra! Ir mėnesį, du begyvuoja! Ne linksmas šiandieną man susižiedavimas Išpuolė iš Dievo rankutės, Ir Rainio man rūpi daugiaus išliuosavimas, Kaip Vandos viliokės akutės. VI Čia Glinskis, staigiai atsisukęs į Tumą, „Nejau atsirastų? — užklausė — Kas Rainį paleist išgalvotų pragumą? Žandarų sargyba — aštriausia”. — „Neminkštas tai riešutas, — Tumas atsakė — Daug, žinoma, auksas padaro; Maskoliai jį mėgsta, kaip irgi baltakią; Bet jais neprigausi žandaro. Čionai ne iš pažemio klebinti reiktų: Visų neužbursi šunų. Čia vien pažintis gal šį tą bepaveiktų, Bet reikia pečių nesilpnų”. — „Ar Goštautas kartais sušelpt negalėtų? — Atsiliepė kunigas Jonas, — Tiktai abejoju, ar pats benorėtų: Didus tai ir atbulas ponas. Bet visgi pas jį parašysiu ryto: Daug darė jis man kitados; Tik klebint už Rainį… o ne, jis ant to, Žinau, nesutiks niekados”, — „Sakai: nesutiks?” — klausė Tumas keistai, Akis žingeidžiai atidaręs; Bet Glinskis tylėjo, galvodams tiktai, Ar bus nepardaug išsitaręs? Ir kaipgi nustebo, kad Tumas, pažvelgęs Ir tekantį priešais sietyną, Jam tarė: „Petropilin Goštautas rengias Ir klebint už Rainį ketina”. „Ar galimas daiktas? — akis išsproginęs, Tasai lyg iš miego suriko — Pats Goštautas Rainį užtarti ketinęs? Sakyk, kaip tatai atsitiko?” VII „Važiuojant čionai, — ėmė Tumas sakyti — Ne kaip buvo Vilnių aplenkti: Reikėjo pažįstamus ten aplankyti Ir savo žvalgėms prisirenkti. O argi lietuvis, kurs praeitį myli, Aplankęs buvainę Gedmino, Nebėgs parimot prieš tą griūvančią pilį, Kuri mūsų tėvus augino? Tie brangūs griuvėsiai senovės galybės Nuo kalno tarytumei sako: Ir mūsų dienų apginkluotos didybės — Lig laikui ant amžino tako!… Man ten berimojant, štai Goštautai dvieji Praslinko į artimą kiemą; Tai buvo Jadvyga su broliu Motiejų, Mat Vilniuj gyvena per žiemą. Prašnekint baudžiaus, nes manęs nepažino; Bet, rodos, kas gerklę užkišo. Paskui užėjau. Prie pietų pasodino; Vienok mums šneka nesirišo. Tarp jųjų pačių lyg kas ryšį sutraukė; Motiejus juokuotis mėgino, Bet veltui; o tėvas, kad sprukčiau, lyg laukė; Jadvygą lyg kas užmarino”. „Jadvygos gyvenimas, — Glinskis prašneko — Nelengvas! Jau ką besakyti! Kiek ašarų vargšei išvarvinti teko, Ant jaučio odos tik rašyti! Bet visas likimo tragizmas tame, Kad tėvas jos labo širdingai Norėtų, o savo puikybės name Nemato, kaip skriaudžia verksmingai”. VIII „Klausyk gi, kas bus, mano mielas globojau! — Vėl ėmė bepasakot Tumas — Kada apie Rainį šnekėti pradėjau, Sužiūro visų neramumas. O Goštautas taip paveizėjo keistai, Kad man net širdužė atšalo; Kaip dūšios išganymo laukiau tiktai Pietų užsitęsusio galo. Tada tik gyvesnį mačiau pritarimą. Net Goštautas senis prabilo, Kada apie mūsų tautos atgimimą Šneka netikėtai pakilo. Pasibaigė pietūs. Nelaukęs kavos, Jau štai atsisveikint rengiausi, Nustūmęs nuo savo pečių ir galvos Lyg Šatrijos kalną sunkiausį. Jadvyga išėjo. Motiejus prašneko Tada jau kitonišku tonu. „Girdėjome, — tarė — kad Juozas pateko Naguosna nožmių nevidonų. Nenorim Jadvygai minėt apie tai: Tur širdį per daug gailestingą! Bet kas iš tiesų gal žiūrėti šaltai Į skriaudą taip mums pragaištingą! Kuo buvo mums Juozas, dabar tik supratome: Tai dūšia visos Lietuvos! Dabar jo nustoję, su gailesčiu matome, Nustoję tarytum galvos. Mums dangų ir žemę pajudinti reikia, Kad jį „coûte que coûte” išliuosuoti. Čia nieko tėtušis ir aš nepaveikę, Petropilin žadam važiuoti”. IX Čia Tumas nutilęs, ant karto užklausė: „O ten bene Juškos langai Taip žiba? Ir tarpdury mano mieliausia Su žiedu belaukia ilgai”. Bet matomai, Glinskiui kas kitas rūpėjo: Užklaustas negreit beprašneko, Tiktai į Atkalčių grinčaitę žiūrėjo, Kur tankiai užgaišti jam teko. Lauryno langai tik nuo mėnesio švietė; Nieks naujo nelaukė ten meto; Tik rudkis ir margis, greta susirietę, Į mėnesį vampso iš reto. „Jau ko man užvis, — Glinskis po valandos Atsiliepė, tartum, plonai, — Tai gaila Onytės! Nieks Juozo skriaudos Giliaus neatjaus, kaip jinai. Rainiai apie brolį dar nieko nežino; O man nesuteko drąsos, Nors lūpos ne kartą ištarti mėgino, Visos jiems pranešti tiesos. Laurynas, žinau, ne per daug nusimins: Beskursme, sakys, susitraukę; Bet vargšę Onytę ar kas nuramins? Ir kas ateigoj ją belaukia? Be Juozo nekoks jai gyvenimas bus: Tik jis buvo jos parama! Plačiai apsiskaičius, toks protas gabus — Saviesiams jinai svetima. O širdį tur aukso: tas džiaugtųs tikrai, Kam meilės sapnams ji pritartų; Juk kalbant tarp mūsų, broliuk, atvirai, Už Vandą vertesnė daug kartų“. Bet Tumas tiktai atsiduso giliai: Ar tai apie Vandą sapnavo? Ar jogiai per vėlu: nes bėgę arkliai Po Juškos langais pavažiavo. X Juškienei net smegenis gėda paėdė. Ir dėbesys veidą aptraukė: Suprašė svečius, kaip lėlė pasirėdė, O žento sulaukt nesulaukia, Nejaugi užviltų? Tik to dar betrūksta, Gyvatos priskubint jai galą! Sau vietos nerasdama vaikščioja, rūgsta, O čia sėst jau laikas į stalą. Svečiai ar nemato, kaip kenčia Juškienė, Ar maž sau į galvą tai deda, Užmiršo, kaip rodosi, net vakarienę, Nes karštą polemiką veda. Lietuviškas klausimas tarp bajorijos Šiandieną — opus skaudulys: Ne vienas, kaip žaizdą, užgauti jį bijos, O jis, kur nebuvęs, išlįs. Šitai ir dabar, net jiems akys užžibo, Vieni, kaip geniai, į Mašiotą, Kiti gi į Bitautą jauną sukibo Už jų litvomanišką protą. Stirpinskis net rėkia: „Tai darbas maskolių! Už sienos tai jų pinigai Net laikraščius leidžia! Ir kerštą tarp brolių Sukėlė jauni kunigai!”. „Gyvenome amžiais su lenkais, kaip broliai; Jie savo kulturą mums davė, — Kalbėjo Songaila, — be jos gal ikšiolei Dar būtume apšepetavę. Šiandieną, užmiršę tėvų palikimą, Mus parskirti žada vaikai; Penkių iš istorijos amžių veikimą Norėtų išbraukti paikai”, „Norėtų išbraukti! — Žvirblinskis kvatojos, — Nuo lenkų mus parskirti žada!… Juokai daugiaus nieko! Apskretusios kojos Greičiaus pabučiuotų sau į padą! Su lenkais iš vieno mes liejome kraują Už bendrą tą pačią tėvynę! Jie mus į vainiką kultūriškai naują Apšvietę, kaip broliai, įpynė. Su jais giminiavomės; gentiškas būvis Mus sumezgė ryšiu taip tvirtu, Jog šiandien tarp mūsų kas lenkas, lietuvis, Salemonas pats nebišskirtų”. O drūtas Strumila, kurs valdo Bezdanus, Kaitydamas ūsus geltonus, Iš aukšto nusprendė: „Sum gente lithuanus, Vienok natione polonus”. XI Matyt, privadžiojimai buvo ant vėjo, Nes Bitautas šaipės stačiai, O jogei liežuvį kaip ylą turėjo Ir gnybti mokėjo skaudžiai, Jau hermafroditams užkirsti ketino, (Taip puslenkius jis pravardžiavo) Bet Tumas polemiką jiems sugaišino, Nes štai po langais pavažiavo. Nuduodama, skambalo būk negirdėjus, Ir ginčų nelaukdama galo, Juškienė paprašė svečius-geradėjus Užkąsti prie dūstančio stalo. Tik vienas Juška, nesistiepdamas ponu, Išbėgo žentelį sutikti. Dievuliau! Vienok kaip jam būtų malonu Šitoj valandoj apsirikti! Kaip būtų malonu, ką kitą prispausti Prie tėviškos savo krūtinės! Ir apsikabinus, bučiuojant beklausti, Ar grįžta, jau meilę pažinęs? Ar jau kunigystės sapnai išgaravo, Kad kiek tarp žmonių pagyventa? Ar senas Juška neakylai sapnavo, Sau rimtą išauklėsiąs žentą?.. Bet veltui, poneli gerasis, svajoji! Tu Juozo į žentus nelauk! O Tumui greičiaus tu, Juškyte gražioji, Žiedelį ant piršto užmauk! * XII Visoj Lietuvoj ne tik žodį ir raštą: Lietuvišką vardą užginta; O Vytauto žemę, lyg Rusijos kraštą, Šiaurės-vakarų pavadinta! Tik Vilniuje rūmai, kur lavinas popai Ir Lietuvą rusint mokinas, Už tai, kad lietuviams blėdingi dvejopai, Lietuvių sodyba vadinas. Petropily pučias kairėje Nevos Kiti dar lietuviški rūmai; Taip skelbias dėl to, kad sūmums Lietuvos Iš tolo jau kartus jų durnai. Lietuvių kalėjimas! Vargšas ne vienas Čia nyko už brangią tėvynę; Ilgėjimo ašaros laistė tas sienas, Pelėsiais drėgnumas išpynė!… Jau metai, kaip durys čionai geležinės Prieš Rainį sunkiai užsivėrė, 0 sausgėla, kritus jaunam ant krūtinės, Sveikatą ir kraują begėrė. Nors kūnas nustelbo, bet dvasios negali Supančioti keturios sienos: Ji grįžta kasdieną į mylimą šalį; Jai laisvės sapnuojasi dienos; Ji lanko, ilgėdamas, Nemuno krantą, Atmindama savo jaunystę; Jai rodos: šiandieną geriaus ji supranta Svajotą tada kunigystę. O, kaipgi norėtų su kunigu Jonu Dabar, kaip tada pašnekėti! Jam žodį be abejo duotų malonų, Jau kryžkeliais neklaidinėti. Rods, tankiai, pabudęs iš miego, Rainys Viliokį regėjimą mato, Bet žodžio mainyti daugiaus nemainys: Per daugel su juo apsiprato. XIII Ir kas do naktis! Dega žvaigždės aukštai; Į dangų viliodamos kviečia; Riedėdamas pilnaitis mėnuo antai Isakijo vėžą nušviečia. Vidurnakčio dvyliktą muša iš reto Bonė Petropaulo nušvitus Ir, skelbdama pradžią užgimusio meto. Atliepia į cerkvių granitus. Kelintą jau kartą pabunda Rainys: Tas pats vis regėjimas matos! Jadvygos dvasia? Ir budrus kalinys Nuo mielo pagundimo kratos. Skaudžiai pasirėmęs į pagalvę kietą; Lyg buvo pradėjęs sapnuoti, Vienok kad atsiminė atbulą svietą, Taip pusbalsiu ėmė dainuoti: * Ir vėl, kaip viliokia pagundos dvasia Suvargusios mano kelionės, Tu stoji kas valandą man akyse; Vilioji, kaip sapnas malonės. Nejaugi, mieliausia, ikšiol negana Tau mano žaizdą atkartoti? Ar širdžia manai pasidžiaugt kruvina? Kankintoja mano nesoti! Ar atilsio jau neatras niekados Suvargusi mano krūtinė? Ar vien atsimuš balsas mano maldos Į sieną šaltai akmeninė? Aukščiausias! Tu vienas našlaitį matai, Kurio nebepriglaudė žmonės; O atilsio, atilsio vieno tiktai Prašau, kaip didžiausios malonės! Gana nuo žmonių betikėtis širdies! Juk žemė — pakalnė dejonių! Tik vien beprotys sausą ranką išties, Sugauti šešėlį svajonių! Daug žada nuo anksto žmogaus gyvata, Krūtinę viliodama jauną; Bet štai su svajonėmis eina greta Ir skausmas, ir viltį apgauna!… Tu vienas, Aukščiausias, keleivio žmogaus Pavargusią širdį atjausi, Ir atilsio nepavydėdams brangaus, Kaip šunį ant galo priglausi. Aštuntoji giesmė I Jau mažai Lietuvoj tų beliko senelių, Pas kuriuos dar mažučiai, sutūpę ant kelių, Beklausydavom pasakas, ausis atvėrę, Kaip už turką prancūzas ir anglas užtarę, Prieš maskolį sukėlė smarkiausiąją karę Ir jam ties Sievastopoliu kailį išpėrė. Mums beaugant į metą, galybė Maksvos Irgi augo! Ir pančius vaikams Lietuvos, Išsivyravus, kalė kaskart baisesnius; O prancūzas, pirmiaus — apginėjas liuosybės, Ranką laižė dabar autokratų galybės Ir jiems pinigus skolino paskutinius. Aleksandros galybę beskelbė Europa Ir, tarytum, pavirtus į paklusnią popą, Jo malonėje savo išganymą matė. Patį Bismarką griaužė kaimyno galybė; Bet ir šis tik slapčia kartais draugui įgnybė; Vien bulgarų Stambulovas keterį statė. Ant Dubysos nutilo tada dainininkės; Jau nedrįso senelis, į žemę sulinkęs, Prieš maskolius nei žodžio ištarti aštraus; Tik kad Kražių bažnyčią kazokai uždarė, Senis Glinskis sukruvintas, keikdamas tarė: „Ar nors kartą velniai tų žalčių neberaus?” II Bet šitai iš rytų audrą užnešė vėjas. Ir maskolis, ikšiolei kaip vergas kentėjęs, Prasimanė aiškiaus ant valdžios pasiskųsti; Nes štai paskalos baisios, kaip debesys, slinko: Buk visoj Maskolijoj karioumenę rinko Ir ją ėmė į tolimą Aziją grūsti, Sako, caras seniai ant japonų rūstingas Prieš Mikado ilgai raitė kumštes galingas Ir ant galo, palaiminęs šimtą pulkų, Chrizantemų tėvynę užpulti paleido; Generolams net saulė spindėjo ant veido: Prisilupsią tikėjos nemaž pinigų. Ne vienam gi iš jų, knutą sau už aulų Užsikišus, vest ant Mikados salų Savo cerkvę ir savo kultūrą svajojus; Bet po Rosiją visą, nuo Valgos ir Dono Lig Sibiro sniegų ir Kitajaus geltono, Nuo tos karės valsčionys suvargę žegnojos. Koksai buvo Europos vienok nustebimas, Kada Mukdenas, Šache, ant galo Cusimas Ant maskolių galvos kaip perkūnas užgriovė, O po Rosiją visą, nuo Volgos ir Dono Lig Sibiro sniegų ir Kitajaus geltono, Biurokratų klausyti valstiečiai paliovė. III Nuo Ivano Baisaus biurokratų ragai, Amžiais augę didyn, pasiduoti ilgai Revoliucijos vėsului, rods, nenorėjo: Daugel kraujo nekalto į žemę sumirko; Daug be mokslo jaunuomenės žuvo, ištvirko; Daugel turtų ir rūmų ugny supleškėjo. Visgi galo gale sunkūs pančiai nukrito Nuo valstiečio pečių, o kad laisvė užšvito, Suvažiavę į Vilnių vaikai Lietuvos, Prakalbėjo drąsiaus. Jau lyg vaisiaus užginto Nebeslėpė, kaip užpernai žodžio spaudinto; Raudonsiūliai žandarai negriaužė galvos. O kad sušauktų pirmąjį Rosijos Dūmą, Atkeliavo tada į Taurydišką rūmą Ir nuo Kauno, Seinų, nuo Švenčionių atstovai; Tai ne Montvidas. Karpis, po kojų pamynę Dėl kultūros kitos savo bočių tėvynę, — Tai jau buvo jaunos lietuvystės vadovai. O kad tie autonomijos pareikalavo, Lenkomanai, kurie apie tai nei sapnavo, Vien tik šaipės, susėdę prie kupino stalo; Bet Europa visa mūsų prijautė kovai, O kad pritarė jai net maskolių atstovai, Praregėjo tada ir didžiūnai ant galo. IV „Kaip lietuvių darželyje auga lelijos, — Tarė Jakštas į Klimą, — taip mūsų draugijos Auga Vilniuje naujos kasdieną ir žydžia; Ten kur vienas negali, ten reikia tryse; Auga brenda pabudus lietuvių dvasia Ir lenkystės dienas į kapus jau nulydžia”. „Toks visų ir visur juk tautų atgimimas; Ta pati jo istorija! — pritarė Klimas, — Rūbas svetimas deria ir šildo lig laiko. Bet, man rodos, per daug tų prieš lenkus raugų: Juk prireiks gal istoriškų mūsų draugų, Atsisėdus kada ir ant locno jau kraiko”. Čia jau Klimas, įsėdę į savo vežimą, Ėmė skryst apie aukštą tėvų palikimą, Apie Liublino uniją, Žalgirio kovą. (Klimas idealistu matyti ir mirs; Nors retai kas istoriją taip beištirs: Patys priešai jį gerbia kaip gilų žinovą). „Nieks juk ginčyt neginčys, — užmegzdamas tarė — Kad ir skriaudą ne vieną mums lenkai padarė; Bet vienybė su jais „Drangnach Ost” sugaišino”; Jakštas būdavo Klimui užginčys karsčiaus: Bet jam noris į Kanklių draugiją greičiaus: Ten jo gimną rytojui meginti ketino. V Jau į Kanklių draugiją nemaž susirinko; Tik dar nėra rimto Lietuvos darbininko: Kompozitoriaus nėra: gražios Goštautaitės! Ne vienai ji draugijai, rods, pirmininkauja; Jų šelpimui nelaiko sugniaužusi saują; Po jos priežiūrą mokos lietuvės-našlaitės. Tartum angelas sargas, ji viską užžiūri; Kartais klausi, iš kur tiek energijos turi. Tiek pakėlus ant savo pečių ir galvos! „Bet šiandieną pradėsme, — kalbėjo Naujelis, — Gal be jos; nes vargiai beišleis ją tėvelis, Tiek sulaukęs svečių iš visos Lietuvos”. Ir pakėlęs batutą, dar truput palaukė; O kad mostelė juo, dainininkai užtraukė Jakšto gimną taip šauną, net augo dvasia! Rodės, Vytauto Didžio užburtas šešėlis Prakalbėjo patsai, iš kapų prisikėlęs; Jakštui ašaros ėmė žibėt akyse. „Kad tik Dievas ryto neužtemtų padangę! — Malonėjo visi, — ir tą iškilmę brangią Mums nušviestų skaisčiai! Tiek ji metų garsinos! Tiek atvyko svečių! Net latvių, baltgudžių!… Norint gal ne per daug tų galiūnų didžių, Kurie šventė stovylą didžios Katerinos. VI Ir pas Goštautą susirinkimas nemenkas: Netiktai komitetas šį vakarą renkas, Savo darbą užbaigęs, suvesti galus: Nemažai ir kitų susirinko svečių: Įvairiausios spalvos deputatų pačių Suprašytas būrelis gana apvalus. Tiek žmonių gal nei kartą, kaip stovi, nematęs, Lyg užburtas, tiek metų tylėti papratęs, Pono Goštauto rūmas ant karto net ūžia! Taip ledais mūsų Nemunas žiema sukaltas, Lig pavasario rūstas išrodo ir šaltas, Iki šniokšti pradės jo paviršiai sulūžę. Ir kaip tuomet jisai ant pečių-milžinų Iš visos Lietuvos, nuo visų vandenų. Neša vilnis putojančias viena vaga. Taip prieš keletą metų užmanymas didis, Mus suvienijęs, rasit bent kartą išlydis Mūsų partijas, apimtas ginčų liga. Ir šiandieną pas Goštautą ne demokratai. Ne kokie socialai, ne aristokratai… Susirinko lietuviai vienos motinėlės!! Juos suvienijo Vytauto amžinas vardas, Tas didžios praeigos tartum magiškas kardas, Jau ne vieną lietuvį iš miego prikėlęs! VII Atsibudus iš amžino miego tėvynė, Kad ant karto akis užmiegotas pratrynė, Nusiminus aplinkui vien mato kapus!… Atsigręžus tada nuo rūsčios dabarties, Praeigoje raminančios ieško vilties. Ir paveikslas jai švinta tada įstabus: Kaip tą valtį bedaužo putojančios marės, Žudė Lietuvą baimės, netaikos ir karės; Bet štai Vytautas valdančias ima vadžias: Ir nuo marių lig marių, nuo Pruto lig Dono. Vakarykščiai jo priešai privengia valdono! Pats kryžiuotis jo gerbia valdybas plačias! Pranokėjų didžių atsiminus gadynę, Kad Didvyrio šešėlį išvydo tėvynė. Jaunas kraujas jai gyslose tvinkčiot pradėjo, Ir nulenkusi galvą prieš Vytauto vėlę, Tarp didžiųjų jo vardą nudžiugus pakėlė, O jo kapą gudams neužleist prižadėjo. Ant to kalno, kur Vilniuj senovės griuvėsiai Baigia irti, vidurdienio ramūs pavėsiai Nors galvos gal ryto nuo kaitros nepridengs, Bet kad raitą stovylą tam dvasios galiūnui Atidengus tėvynė, pašvęs savo sūnui, Be kepurės šimtai prieš jį galvą nulenks! VIII Kad programą tvarkos ant rytojaus dienos Sustatyta, „Mums ypatos trūksta vienos! — Ponas Goštautas tarė iš pirmsodžio vietos. Trūksta Rainio šio vakaro susirinkimui: Ar kas tiek bepadaro tautos atgimimui, Kad dar sąlygos buvo taip sunkios ir kietos! Jo tai buvo užmanymas: Vytauto vardą Prieš visuomenės sąžinę, tartumei skardą Pranokėjų galybės, iškelti aukštai! Kaip šiandieną tarp mūsų jam būti norėjos!… Bet neleido atvykt sveikata susilpnėjus; Argi toj valandoj jį užmiršme par tai?“ „Telegramą nusiųskim! — atsiliepė Klimas, — O kad pritarė vienbalsiai susirinkimas Ir, ant karto sustoję, tarytum ko laukė, Tumas, jaunas studentų dienas atsiminęs, Atsiduso giliai iš plačiosios krūtinės Ir „ilgiausius metus mūsų Rainiui” užtraukė. Nors Onytė žinojo, kaip brolis darbavos, Bet pagrįžus dabar nuo ligonio iš Davos, Kad viešai apie jį tiek ant karto girdėjo, Net par ašaras žvalgės, kaip rožė raudona, Tai į poną Motiejų, tai į kunigą Joną, Lyg pagalbos nuo jų besulaukti norėjo. IX Prisiklausęs gana iškalbingų bilų Ir daugiaus negu kaldamas nuo spragilų, Senis Glinskis apkurtęs, sermėgoj sušilęs, Kad jau aptarta viską ant ryto dienos, Ir aptilo balsai. „Ar sušlapint burnos Nereikėtų?” užklausė bent kartą prabilęs. „Bravo! — tarė Motiejus, — tai man bent lietuvis! Net gudriausis išdžius beklepsėjęs liežuvis, Jei ant jo neužpilsi nors retkarčiais lašo; Juk žmogaus gyvata tai lyg bėgąs upelis: Be rasos greit išseks musų trumpas amželis! Tik žiūrėk: Abraomas į vaišes beprašo!” Visų įtempti nervai tik rodos to laukė Ir ant karto mazgus sulig vieno sutraukė: Ėmė juoktis kvatodamas susirinkimas; Bet drūčiausiai kvatojosi Glinskis patsai; Lyg sparnai jam plusnojo nudribę ūsai: Taip akylas išrodė jam atsiliepimas. Tik nesijuokė Jakštas, į uošvį skersai Pažiūrėjęs; ne kartą jau Ruzės jisai Prašė tėvą mokinti daugiaus mandagumo. Nebelinksmas ir Daugirdas, įsimylėjęs Lig ausų į Jadvygą, ir tiek prikentėjęs Už nevyrišką meilę nuo juokdario Tumo. X Kad ant galo kvatoję nutilo svečiai, Goštautytė, parengusi stalą apsčiai, Juos paprašė į valgomą salę paslinkti. Buvo užkandos šaltos; bet midaus uzbonai Lyg malonūs žemaičių pilvoti klebonai, Tartum kvietė, kas širdžiai pritiks, pasirinkti. Kad nekiurktų pipliai viduriuos ant tuščios, Glinskis išlenkė stiklą degtinės karčios, Pasipurtė ir, kraujui apšilti pradėjus, „Prisiklausęs, — atsiliepė, — tamstų apsčiai, Būčiau kvailas per apskritą pilvą stačiai, Kad pažeminti drįsčiau tėvynės veikėjus: Mūsų Vytautas buvo tai didis galinčius; Jam reikėjo paminklo, to nieks neužginčys; Daug padarė tėvynei ir mūsų Rainys; Jį anuomet pažinęs, mačiau iš akių: Kunigų seminarija ne dėl tokių! Tas ne tik aveles, sau tariau, beganys. Bet patarčiau čionai susirinkusiams ponams Dar padirbdinti Vilniuj stovylą japonams: Kad ne jie!… Kad ne ta su japoškomis karė!…” Čia vėl ėmė visi net juokais nesitverti Ir jau rengės seniuko sveikatą išgerti, Kad svetys netikėtas duris atidarė. XI Buvo aukštas; aplinkui galva apskusta; Veidas pailgas švietė; barzdelė reta; Brangūs rūbai ir akys didybe žiūrėjo. Vien totoriškai švelbė; vos Tumas ant galo, Geležinkelį tiesęs andai nuo Uralo, Susitarti su juo šiaip bei taip sugebėjo. Pasiskųst Šig-Achmetas iš Kauno atėjęs? Ar vainiko prašyt Devlet-Hadži-Girėjas? Tochtainišius pabėgęs iš Aukso Ardos? Ar tai Vytauto vardas totoriškas vėles Net iš amžino atilsio būtų prikėlęs, Kad prie Vilniaus beglaustųsi, kaip kitados? Ne, tai vienas iš mūrzų kilmės Edigėjo Su totoriais nuo Karnos atvykt panorėjo, Kad pasveikintų Vytauto Didžio paminklą; Ir, kaip jo pranokėjas, suteikt dovanų: Ne tabūną Arabijos žirgų šaunų, Tik Damaske iš plieno nukaldintą ginklą. Svetį tolimą Goštautas vedas prie stalo, O paskui, kad arčiaus pasižino ant galo, Ėmė norints ant pirštų šiaip taip bešnekėti Apie buvusius amžius, kares ir vienybę, Apie mūsų ir jų kitą kartą galybę, Į kurią vos gali jau dabar betikėti. XII Pažiūrėjęs į aukštą, kaip per įkvėpimų, „Ar ne sapnas tiktai? — tarė Jakštas į Klimą, — Tartum ūžjautei amžių senobinių kvapą! Tiek atsimena vienkart gražiausių dienų, Į totorių pažvelgus!… Ir tiek milžinų! Lyg kas būtų atskleidęs istorijos lapą!” Nors užkalbintas, Klimas negreit beatsakė: Atsiminus senovę ir jam širdis plakė; Apie ją nemokėjo mąstyti šaltai: Jam praėjusiai amžiai, jų dėjos ir vyrai Tai nebuvo be žado užmirusiai tyrai! Jam kaip gyvi kalbėjo senovės raštai. Jį vadinta per dideliu idealistu; Gal teisingai, bet kasgi iš mūsų neklystų? Gal per daug jam prabočių sapnavosi dienos! Ir dabar, į totoriaus žiūrėdamas kardą, Jis garsingą atsiminė Algirdo vardą, Prieš kurį net Maksvos bedrebėdavo sienos. „Kiek poezijos! — tarė, — ir rūsto gražumo! Kiek didybės ir kūdiško naiviškumo, Kad Dimitrio ir Algirdo atmeni kovas! Vienas siunčia nadėgulį, antras kiaušinį, O pribuvęs į laiką Maksvoj velykinį, Trenkia kardą į Kremlį lietuvių vadovas!… XIII Maž beužėmė Daugirdą naujas svetys: Jautrią širdį jam griaužė kitsai rūpests, Nes prislinkęs, štai kunigą Joną prispaudė, Klausinėdamas su rūpestybe reta, Kas girdėt apie Rainį? Kaip jo sveikata? Ir kame paskydimui grašį sugaudė? Rasit Glinskiui tikrai išsisukti norėjos, Ir tik būdas jo atviras melo drovėjos, Gal pagundimas išsikalbėti kuteno? Nes sau tarė: juk Daugirdas pats numanys, Kas nereikia, kad gautų žinoti Rainys; Kiek bespėja: anuodu geruoju iš seno. „O, kad pranašu būti galėčiau klaidingu! — Besigailinti tonu pradėjo verksmingu, Bet Rainys iš ligos jau vargiai išsikas! Tiek varguolis pakėlė ant savo pečių! Tiek jam suteikė Viešpats kryželių karčių! O kalėjimas aiškiai pakirpo spėkas. Kad galėtum žmogus, rodos, dangų prilenktum; Nuo mirties savo locnuoju kūnu uždengtum; Bet iš džiovos išlikti — vilties per menkai… O kiek teko privargti! Kiek Tumas darbavos, Iki jam prikalbėjo važiuoti į Davos!… Tie ligonys tikrai kaip mažučiai vaikai!” XIV Čia nuleidęs žemyn molinąsias akis, Kaip sugautas ūmai neįpratęs vagis, Lyg norėdamas teisintis Glinskis kalbėjo: „Kaip vaikučiui gydyklos karčios neįduosi, Jei užkalbinęs pasaka, nesumeluosi, Taip ir Rainiui šiek tiek sumeluoti reikėjo. Juk į Davos jį siunčiant, reikėjo skatiko, O kišenėje mano variniai beliko: Daug išleidau vaikams knygutes davinėjęs; Daug padėjau Onytę į mokslą išvaręs; (Juk už tai Svindalaitis net buvo aptaręs Ir jo mylistai vyskupui daug prikuždėjęs). Tiesa, Vilniuje Tumas tai Krezas tikrai; Bet nemaž literatiški jam vakarai Pakėlimui lietuviško vardo kaštuoja; Daugel knygų spaudindamas, veliui dalina; Daug jaunuomenės šelpia, nors Vanda ir gina, Ir už jo patriotišką jausmą dejuoja. Tai ne ką jau per daugel nuo jo reikalauti, Juk ne viską ant vieno pečių besukrauti!… Bet su grašiais ant galo nebuvo bėdos: Ponas Goštautas patarė: nesigailėsiąs, Norints tūkstančiais reiktų, už jį užmokėsiąs Ir dar kaltas paliksiąs prieš jį visados. Ar tai Juozas gal nujautė kiek apie tai, Nes ant karto nuo Davos žegnojos griežtai, Vos tada nuo manęs pasiskolint sutiko, Kad jam žodį daviau (pasakyk, geradėjau! Ar be melo tikrai išsisukti galėjau?) Pats neimsiąs nuo nieko nei vieno skatiko”. Čia užbaigdamas šnekesį, kunigas Jonas Apsidairė aplinkui, ar Goštautas ponas Negirdėjo. Nes kunigas teisintis gautų. Taip, raškydamas nuo svetimos obelies. Besižvalgo vaikelis, kad kas iš šalies Netikėtai sučiupęs plaukų nenurautų. XV „Kunigėlis be reikalo dairos aplinkui! — Įsikišo Motiejus, — miške medininkui Ne pro šalį tai būtų medžiojant vištas, Ar saliūnų dindesams par pokilį viešą; Bet kas ieško sutikti, kaip milžinas priešą, Tas jam žiūri stačiai į akis ir piktas. Kad tai Daugirdas būtų atkirsti mokėjęs, Gal nebūtų ramiai, kaip avis, nutylėjęs, Nes suprato, kad jam tai uždrožė nedoras. Gal šį kartą ir Glinskiui juokai nepatiko, Bet jau laiko dėl ginčų ir barnių nebliko, Nes iš Kanklių draugijos berinkosi choras. „Nesišiauškite, vyrai, lyg pūsdami dūdas! — Juos ramino Motiejus, — toks mano jau būdas: Neprikergęs liežuvio, nemoku mylėti. Paklausykim verčiaus, ką Naujelis užtrauks! Ar rytojaus dienos kas iš mūsų sulauks, To net žydų raštuos man neteko girdėti. Pats Naujelis, išmiklinęs savo šeimyną, Ir už klaidą kai kam dar nurovęs čiupryną, Jau drąsesnis batutą ryto bevedžios”. Deputatai, nors buvo beiešką kepurių, Bet dabar sulig vieno sugrįžo nuo durių; Giesmininkai tik laukė magistro valdžios. Ir magistras jau buvo batutą pakėlęs; Bet čia Jakštas jį parprašė aut valandėlės: „Supratimui geresniam — vienintelis žodis! Kad ryto atidengsme didvyrio paminklą, Štai nuo kalno ant žirgo, laikydamas ginklą, Lyg iš griuvėsių išjojęs, jisai pasirodys”… Dar Naujelis, batutą iškėlęs palaukė; O, kad mostelė juo, giesmininkai užtraukė Jakšto gimną taip šauną, net augo dvasia! Rodės, Vytauto Didžio užburtas šešėlis Prakalbėjo patsai iš kapų prisikėlęs! Ašarėlės pražibo visiems akyse. * Pusveikinkim rytą naujosios gadynės! Jo gandas plačiai nuskambės. Šiandieną tėvynė didvyriui tėvynės Parėdė vainiką garbės. Nuslinko naktis; Atgimimo vilts Teeina po Lietuvą mūsų, Kur skaisčios sesutės, Kur vargšės matutės Nuo Vilniaus lig Kuršo ir Prūsų! * Štai vadas ant žirgo užsėdo galingas! Saulėgrąžas rodo naujas! Raminkis lietuvi! Prabočių garsingas Jis žada priminti dėjas! Jo garsūs darbai, Kaip Perkūno žaibai, Aplėks mūsų nuskriaustą šąlį; Prižadins kaimietį Ir rūmų pilietį! Pribus, kas pabusti dar gali!.. * Ant Vytauto vardo, lyg magiška galia Atgimę tėvai — milžinai, Sukils didžiavyriai, krūtinę apkalę, Ją meile uždegę jaunai! Naiktis kruvina Juos bežudė gana; Šiandieną kita jau gadynė! Gana jau dejonių, Klaidingų kelionių! Atgimusi kelkis, tėvyne! * Tu, Vytaute, didis vadove tėvynės! Tu skardas dėjų-milžinų! Tu, Lietuvai garsų vainiką nupynęs, Būk pranašu saulės dienų! Tarp amžių prašnek! Mums krūtinę uždek Darbais milžinų-pranokėjų! Aprinkę vadovą, Teeina į kovą Augintiniai tavo idėjų! ------------------------------------------------ Devintoji giesmė I Bėga kaip upės srove tekina, Laikai į nežinomą šalį; Veltui teirautųs gudrybė sena: Rytojaus atspėti negali. Kiek tai jie nunešė amžių, kartų Į šaltą nabašninkų kraštą! Vien tik negali vargų-sielvartų Iš vietos pajudinti naštą. Mainos, kaip apdaras, būdas žmonių; Tėvai jau vaikų nesupranta; Pažvalgos naujos naujų vargdienių Beveržias, kaip vilnys į krantą. Buvo laikai: giminės aukštumų Didžiavos nutukęs bajoras; Nūn demokratą skriaudos šaukimu Užėjo pamėgdžioti noras. Vien tiktai saulė per dangų aukštai, Per amžius tekėjo ir teka; Vien tiktai Baltosios marės rūstai Per amžius šnekėjo ir šneka. Atmainos didelės ir Lietuvoj Pirmeiviai, anuomet pramynę Pirmąjį taką nelygioj kovoj, Vargiai bepažintų tėvynę. Kad prisikeltų dabar jų dvasia, Jau savo vargų neminėtų; Ašaros džiaugsmo skaisčiai akyse, Kaip marėse perlai, žibėtų. Dvasios galingi tėvai-milžinai! Pavasario mūsų vadovai! Ramūs ilsėkit kapuos pelenai, Nutilus palaimintai kovai! II Goštauto rūmas ant kranto Ventos, Nors dvidešimt metų praėjo, Baltuoja, rodosi, kaip kitados, Kad jaunas Rainys čia viešėjo, Rodos, kaip tuomet, šermukšnių plati Alėja į vieškelį šviečia; Tiesą, suaugus!.. Bet žmonės — kiti! Kitus ir svečius užsikviečia. Trečias jau mėnuo: pasirgęs trumpai, Pasimirė Goštautas-tėvas; Kūną jo priglaudė Rosso Kapai, O sielą nemirštančią — Dievas. Mirdamas, iš giminės neplačios Taip nieko nabašninkas ponas Nesigailėjo apleist, kaip marčios. (Išpiršo ją kunigas Jonas). Amžiną atilsi, ponas tasai, Valdyti ir liept vien mokėjęs, Įteigdamas amžių, kaip sako, visai Nuo savo marčios prigulėjęs, Tiesą pasakius, ne vieną tik jį: Visus užžavėjo Onytė; Mažas ir didelis ją Aukštdvary Vadino: „Tai mūsų paukštytė”. Atviro būdo, širdytės lipšnios, Bečiauškianti nuo rytmetėlio: Niekas ant veido jaunutės ponios Nematė tamsaus debesėlio. Vos, kaip pavasaris linksmas, skaistus Į Goštauto įžengė rūmą, Laužo ant karto namiškių ledus, Įnešdama naują gyvumą. Tėvas patsai, jai prisėdus šalia, Beglostė meiliai geltonplaukią!… Dievo vienok tokia buvo valia: Krikštynų seniuk’s nesulaukė. III Antrą jau savaitę, kaip Aukštadvary Ramumas ir miegas išnyko; Vakar ant galo ponios kambary Rėksnys mažutėlis suklyko. Pirmgimio savo sulaukęs sūnaus Gražučio, smagaus ir didoko, Daugel jau žadančio ir numanaus, Motiejus net šokte pašoko. Kiek tai atsineša su savimi Vilties tas opus sutvėrimas, Klyksmu pranešdamas savo „esmi”, Kaip tas, kam nemielas gimimas! Džiaugias gimdytojai, gentys, draugai, Svečiai į krikštynas atvykę, Jam gi šios žemės, matytis, vargai Vaidinas, ir verkdamas klykia. Klyksmas tasai, tai jaunosios kartos Prieš senąją ginčas pirmasis; Metams beslenkant, vienos ir kitos Daugiaus prieštaravimų rasis. Eina kariaudamos kartos žmonių; Viena jau kitos nebsupranta; Eina, kaip bangos plačių vandenių, Ir daužos į amžiną krantą. Kartais nuilsusios, ant valandos Tarytum paliaubas sulygsta; Snaudžia ramumas tada be skriaudos. Bet irgi gyvumas pranyksta. IV Linksmas Motiejus gal būtų svečių Iš viso pasaulio suprašęs, Straipsnių vienok pabijojo skaudžių, Kuriuos būtų Skardas prirašęs. Skurdūs bedarbiai, sakytų, matai, Ant gatvių par streikus badauja, O kapitalo išlepę antai Ištvirkėliai sau bepuotauja. „Tiesa, sau tarė, — aš pats vargdienys; Darbuojuos, liežuvį iškišęs; Bet buržua! Būk tečiaus tinginys, Nuskųs, jei dripsosi nuplyšęs. Marksą dabar net plikbambiai vaikai Po kaimus išvardinti moka; Socialistais net kibžda takai! Ko? Ko? Palaidūnų ne stoka. Žmones bekursto. O kvaišų gana, Kurie, kaip avigalviai, klauso; Darbą pametę, paskui alkana Gauja meldžia plutgalio sauso. Kaltas ir mūsų klebonas gyvai! Štai vietoj pamokslo tik šaukia: „Vargšai, jūs vargšai!… Paskui tie pilvai Bežiūri į mus susiraukę”. Tokios tai mintys nuo metų kelių Ne vieną Motiejų begriaužė; Ant cicilikų darbų atkaklių Jau retas kumšties nesugniaužė. Rojų žadėję pakalnėj vargų, Tik kerštą ir maištą paliko! Gyva baidyklė bestos ant vaikų Trupi pagarba ciciliko. Tokios tai mintys Motiejaus galvoj Kaip debesys džiaugsmą aptraukė. Ir ant krikštynų mažutėj krūvoj Iš Vilniaus svečių jis belaukė. V Baigės rugsėjis. Ant oro bailiai Oratinkliai draikės be vėjo, Šypsojo saulė; bet jos spinduliai, Tarytum, sudiev bekalbėjo. Klykdamos žąsys ir gervių pulkai Į pietus padangėmis traukė. Apdaro žalio nebtekę miškai Tik pirmojo šalčio belaukė. Veltui Motiejus iš Vilniaus svečių Bežvalgos: ikšiol nematyti! Bėri užsėdęs šiųmečių rugių Išjoja tada aplankyti, Lygūs sužėlę tamsiai vilnimis Rugiai lyg kad rūtos žaliuoja; Kiek tik apimsi aplink akimis. Kaip žaliosios marės liūliuoja. Žiema užklojus baltais patalais. Nukąs jūsų pumpurą žalią; Šalčiai ir spuogos ledų verpalais Suspaus, jūsų lovą apkalę. Vargšai, užmirste po žemių šaltai!.. Bet argi tai rankos artojo Veltui jums žemę pureno minkštai Ir sėdamos grūdą žegnojo? Linksmo pavasario saulė užšils: Ir spėkos, ką paslapčios miega, Naujos iš patalo šalto pakils, Išvesdamos rausvąjį diegą. Vasarai kaitinant, laimūs suaugs Rugiai, kaip palaimintas gojus! Varpoms nunokus, širdy besidžiaugs Beriedamas pėdus artojas!.. VI Gražūs sužėlę ant dirvos rugiai Motiejų bent kiek nuramino, Kitą jam dirvą priminę staigiai, Kurią dar aukščiau jis brangino. „Lietuva, žeme tėvų — milžinų, Senovėje taip pragarsėjus; Nuo Baltijos lig Juodų vandenų Vedžiojus didžias pranokėjus; Žemė, kuri numylėjai karštai, Kaip gyvastį, laisvią tėvynę, Ir atstatydavai priešams rimtai Be išgąsčio karštą krūtinę!… Vargšė! Ir tu neišvengei žiemos, Į prieglobstį brolių patekus! Globoje brolių kalbos svetimos Miegojai, ilgai neprašnekus! Betgi ne veltui už laisvę sūnų Prigėrei tiek prakaito, kraujo! Betgi ne veltui kapai milžinų Ilgėjos pavasario naujo! Vos atsidusus iš miego sunkiai, Jau stoji į lygias lenktynes; Amžių istorijai nepasakei Dar savo minties paskutinės! Tyli graudi vaideliotų giesmė, Kryžuočiai nekviečia į karę; Dainiams vienok įkvėpimo versmė Plačiai Lietuvoj atsidarė. Lietuva, myliu ir tavo laukus, Kuriuos savo rankomis sėju! Ir atgimimo gražiausius laikus! Ir darbus tėvų-pranokėjų!” Taip užsimąstęs, užmiršo visai Motiejus svečių bežvalgytis; Žirgas sužvengęs parodė patsai, Kad kas ten iš tolo matytis. VII Jakštas ir Klimas ir Tomas greta Karietoj nuvargę lingavos; Šypsos ruduo ir sunykus gamta Aplinkui graudžiai malonavos. Sarpūs žemaičiai, sarti eržilai, Dvi valandas bėgę, apšilo; Jau nesidaužė į šonus aklai. Vežėjas niūniavęs nutilo. Mintys, kaip skurdūs paveikslai rudens, Keleiviams nelinksmos minėjos; Spaudė jos, slėgė, tarytum akmens Par amžius širdis užkietėjus. „Rodos, nebūtume dar per seni, — Atsiliepė Jakštas ant galo — Rodos, nuo vakar žmogus gyveni; Dar plakus širdis neatšalo. Kiek tai įvyko vienok atmainų! Kiek matėme audrų-verpetų! Kiek tai vardų praskambėjo jaunų Per pastarų dešimtį metų! Tiesa, subrendo jauna Lietuva; Aukštai savo vardą iškėlė; Bet sumažėjo pirmeivių krūva, Kurie ją iš miego prikėlė. Retinas mūsų kasdieną būrys, Kursai kitados už tėvynę Stojo pirmasis, kad vedė Rainys Į kovą ir pirmkelį mynė! Kur pasidėjote brangūs laikai?.. Kaip praras nereikalingas, Užpakal minios dabar palikai, Atlikęs tarnystes naudingas. Užima vietą kareiviai kiti! Kitus bematai darbininkus! Bangomis eina, kaip upė plati Savuosius kelius apsirinkus!” VIII „Toks jau nuo amžių keleivio žmogaus Ant žemės paskirtas likimas; Juk ne su saule ant giedro dangaus Gyvensi! — jam patarė Klimas, — Būtų, sakyčiau, dar pusė bėdos, Kad mūsų vaikai, mus pavarę, Veiktų tikrai ant tėvynės naudos, Kaip mes, kitados susitarę. Bet, ant nelaimės, jaunoji karta Tik peikti ir griauti bemoka, Manija siekių naujų apimta! O mokslo ir meilės jai stoka. Kosmopolitai! Dienos milžinai, Tėvų praeigos nepažinę! Markso ir Darvino paikūs sapnai Jiems rūpi daugiaus, kaip tėvynė”. Tumui pačiam ant jaunųjų gaidžių Nesyk užsirūstinti teko; Bet neapkęsdamas raudų tuščių, Ne taip nusiminęs prašneko: „Buvome, — tarė, — ir mes kitados Tėvų akyse protestantai; Kiek sugaišinom spėkų be naudos Pradžioje ir mes diletantai! Patriotizmo šiandieną tikrai Mažiaus, o per daug ištvirkimo; Reikia vienok pripažint atvirai: Netrūksta ir pasišventimo. Nenusiminkime, vyrai, per virš! O laikas išgydys ne vieną. Nuopelnų mūsų vaikai neužmirš, Kaip garbina Rainį šiandieną”. IX „Nėra šiandieną tėvynės sūnų, Kaip mūsų Rainys kad bebuvo! — Jakštas kalbėjo, — tokių milžinų Gadynė jau rasit pražuvo. Nebeužilgo pabaigti žadu Poemą, jo amžių apsakęs; Gal susirišę su Rainio vardu Ir mes neužgesme, kaip žvakės”. „Tiesa, jog nėra!… Negreit ir bebus Tokių, kaip Rainys, patriotų! — Pritarė Tumas, — užtat jo kapus, Teisinga, kad amžiai godotų. Taip dar norėjos varguoliui ilgiaus Patęsti ir už numylėtą Savo tėvynę dar vargti daugiaus!… Bet Dievo nebuvo žadėta. Na, ir tėvynė didvyrio — sūnaus Ir jo veikalų neužvylė: Visas juk Vilnius jo kūno brangaus Išėjo sutikti už mylią. Mūsų jaunuomenė, norints karti, Ne sykį net jį kritikavus, Nešė jo kūną ant rankų pati, Pati jį parvežus iš Davos”. X „Žinoma Rainiui nebuvo vilties Išgyti, — atsiliepė Klimas. — Sako vienok, būk jam laiką mirties Paskubinęs susikrimtimas Sako, anonimas vargšą skaudžiai Užgavęs, lyg kūju užtvojęs; Niekas vienok taip jo kūno graudžiai, Kaip Daugirdas, neapraudojęs”. Tumas nusijuokė: „Kaip neraudos? Jadvygai negal įsipiršti; Liepė tam vargdieniui ant visados Ji meilę ir viltį užmiršti”. „Na, ir be takto Kazys suvisu! — Pritardamas Klimas šnekėjo, — Buvo ant jos net pažvelgti baisu, Kad Rainį kapuosna lydėjo. Tartumei marmuras, be kibirkšties, Išblyškus, be ašarų akys!.. Žiednas suprato: nuo meilės, vilties Ant amžių jau ta atsisakius! Sako, dabar jai tik vienas galvoj; Sapnuoja tik tą pašaukimą: Mūsų mergaičių jaunoj Lietuvoj Aukštesnį pakelt apšvietimą. Tiek iškentėjusi savo širdyj, Liuosoj valandoj, kaip girdėtis, Taisanti operą; savo Verdi Jau galim ir mes betikėtis”. XI „Aukštdvario ponas! — Pabudęs staigiai, Iš miego vežėjas sušuko; Žirgas Motiejaus, sužvengęs smagiai, Varguoliui net ausį atsuko. „Laukiame — tarė Motiejus, — svečių; Net veidas, kaip lapai, nuvyto. Galima buvo akelių skaisčių Netekti, bežiūrint nuo ryto. Mano mažutis bedievis rėksnys Beklykdams galėjo užkimti; Krikšto ir krikšto kasdien vargdienys Negal reikalavęs nurimti”. „Naujo skelbėjo šios žemės vargų, — Atsiliepė Jakštas poeta, — Mes nepakrikštysme be kunigų, O žmogui jau verkti žadėta”. Tumas pridūrė: „Kad viršų galvos, Kaip kunigui, mums kas apskustų, Rasit didvyris jaunos Lietuvos Ir mūsų pakrikštymą justų”. „Skusti šiam kartui galvos nebereiks, — Motiejus linksmutis kalbėjo, — Kunigas Jonas jam krikštą suteiks: Nuo ryto risčia atbildėjo. Kuma Jadvyga, ir vardą sūnaus Apkrikštyti Juozu paskyrė: Prašo į kumus to Klimo šaunaus, Kurs veikalus bočių ištyrė”. * Taip šnekučiuodami grįžo draugai, Žvalgydamos, tartum, ko laukė; Rudenio skurdūs aplinkui vargai Vienok jų akies nebetraukė. * Rausvai-geltonus lapus nuo šilo Paveju blaško ruduo; Nuliūdo girios; laukai nutilo; Tik šniokščia upės vanduo; Tiktai sušvilpi aukštai sėjikai Tik murkso tartum sunykę grikai, Skurdžios rugienos Vienintelės vienos ant lauko! O ne, ne vienos! Nagai artojo Pureno žemę vargiai, Žegnojo, sėjo, saldžiai svajojo: Derėsią laimūs rugiai. Kaip jaunas amžius, galvas iškėlę, Kaip žalios rūtos, kerais sužėlę, Gražūs, linksmučiai Banguoja rugučiai ant lauko. Nelinksmas laikas, nesveikas oras: Pakiemiais lankos drugys; Pagavęs krečia senius nedoras: Vargiai seniukas pagys! Jau atsikosyt rečiaus begali Ir štai, vaikučiams paskirstęs dalį, Paėmė žvakę, Sudiev pasakė kaimiečiams! Sužvengė žirgas, šunelis loja; Dukrelė, aslą pašluok! Ant juodbėrėlių piršliai atjoja!.. Piršleli, tik nemeluok! Piršlys meluoja ir kraitį deria: Jaunoji rausta, bet midų geria. Kepk, svočia drūta! Karvojų su rūta kaimiečiams! Laurynas duoną nors valgo juodą, Bet darbus baigęs laukuos, Pusiau nupilstęs javų aruodą, Į mugę skuba brikuos. Išlenkęs stiklą, namon raliuoja, Nes metų galą sumegzt sapnuoja, Apsimokėjęs, Vaikams tederėjęs riestainį. Palaimins Dievas: sulauks krikštynų, Viršaičiu valsčius apšauks, Ar ant vestuvių gal nuo kaimynų Su rūta kvėslio sulauks-… Tada, užmiršęs vargų verguvę, Būryj atgimęs, išves lietuvę Šokt skepetinę, Čigoną, suktinę, ar žvirblį. Juška seniukas medžiot aptingo; Išnyko patys miškai: Kur veisės stirnos, ten neturtingo Dabar ūkėso laukai. Už banko skolas, ne be dejonės Apkirpo ponams bežemiai žmonės Skverną nemenką: Mat ponams užtenka pyrago. Juška sau tarė, bent kiek pasveikęs: „Tuščia su mūsų dvarais! Nubodų laiką ruduo suteikęs Atsiųsk ilgais vakarais Bent mielą svečią: žmogus atgimtų Senus medžioklių laikus atmintų: Vėjus begandęs Ir šernus šaudęs, ar vilką”. Ruduo nutaisė gamtos stebuklus; Nudraskė jos vainikus; Talkon pakvietęs šalnos pabūklus; Paliko tyrus plikus. Gamta sau šypsos; ant lauko pliko Pribarsčius, sėklų nemaž paliko Mylinčias poras Pavasario oras palaimins. Nelaisvėj gimę, nuskurdę žmonės, Varguos sulinkę žemai! Kad jums beveržias tik vien dejonės, Nejau giedosiu linksmai? Užgims didvyriai liuosos gadynės: Linksmesnė mūza sūnums tėvynės Kitą poetą, Daugiaus numylėtą, palaimins. ----- Ta lektura, podobnie jak tysiące innych, dostępna jest na stronie wolnelektury.pl. Wersja lektury w opracowaniu merytorycznym i krytycznym (przypisy i motywy) dostępna jest na stronie http://wolnelektury.pl/katalog/lektura/maironis-jaunoji-lietuva. Utwór opracowany został w ramach projektu Wolne Lektury przez fundację Wolne Lektury. Wszystkie zasoby Wolnych Lektur możesz swobodnie wykorzystywać, publikować i rozpowszechniać pod warunkiem zachowania warunków licencji i zgodnie z Zasadami wykorzystania Wolnych Lektur. Ten utwór jest w domenie publicznej. Wszystkie materiały dodatkowe (przypisy, motywy literackie) są udostępnione na Licencji Wolnej Sztuki 1.3: https://artlibre.org/licence/lal/pl/ Fundacja Wolne Lektury zastrzega sobie prawa do wydania krytycznego zgodnie z art. Art.99(2) Ustawy o prawach autorskich i prawach pokrewnych. Wykorzystując zasoby z Wolnych Lektur, należy pamiętać o zapisach licencji oraz zasadach, które spisaliśmy w Zasadach wykorzystania Wolnych Lektur: https://wolnelektury.pl/info/zasady-wykorzystania/ Zapoznaj się z nimi, zanim udostępnisz dalej nasze książki. Tekst opracowany na podstawie: J. Maironis (M-lis), Jaunoji Lietuva: poėma, Sankt Petersburg 1907. Wydawca: Fundacja Nowoczesna Polska Utwór powstał w ramach konkursu ,,Współpraca w dziedzinie dyplomacji publicznej 2013", realizowanego za pośrednictwem MSZ RP w roki 2013. Zezwala się na dowolne wykorzystanie utworu, pod warunkiem zachowania ww. informacji, w tym informacji o stosowanej licencji, o posiadaczach praw oraz o konkursie ,,Współpraca w dziedzinie dyplomacji publicznej 2013". Publikacja wyraża jedynie poglądy autora i nie może byc utożsamiana z oficjalnym stanowiskiem Ministerstwa Spraw Zagranicznych RP. Publikacija parengta įgyvendinant projektą ,,Wolne Lektury" (http://wolnelektury.pl). Skaitmeninė reprodukcija padaryta Fondo ,,Nowoczesna Polska"/Lietuvos kultūros paveldo --- virtualioje erdvėje (http://www.epaveldas.lt), pasitelkiant egzempliorių iš bibliotekos kolekcijos. Veikalas sukurtas konkurso, įgyvendinamo 2013 m. bendradarbiaujant su Lenkijos Respublikos Užsienio reikalų ministerija --- ,,Bendradarbiavimas viešosios diplomatijos srityje 2013" (,,Współpraca w dziedzinie dyplomacji publicznej 2013") ribose. Leidžiama laisvai naudoti veikalą, su sąlyga, jog bus išsaugota aukščiau pateikta informacija, taip pat informacija apie taikomą licenciją, teisės turėtojus bei konkursą. Publikacija išreiškia tik autoriaus pažiūras, todėl negali būti tapatinama su oficialiomis Lenkijos Respublikos Užsienio reikalų ministerijos pažiūromis. Opracowanie redakcyjne i przypisy: Monika Bogdziewicz, Paulina Choromańska, Paulina Ołtusek. ISBN-978-83-288-2469-0