Adamas Asnykas Kęstutis Tragedija penkiuose aktuose tłum. Vincas Kudirka ISBN 978-83-288-2082-1 Qui per virtutem peritat non interit. Plautus Žmogystės * Kęstutis * Biruta — jo pati * Vytautas — sūnus * Jogaila * Marė — jo sesuo. * Vaidyla — Marės vyras, Jogailos šalininkas * Prora Bilgenas — vadas Jogailos pilies vartų * Butrimas — Kęstučio bičiulis * Aldona * Kunonas, Konradas, Albanas — kryžiokai * Vaidila * Tarnas * Ricieriai, vaidilos, ginkluoti dvarininkai, samdininkai. AKTAS PRIMAS / salė Vilniaus pilyje; didžiosios durys gilumoje; tiesiai ir po kaire durys į kitas pilies sales; kairėj scenos pusėj sėdi priešais ant paaukštinto sosto Jogaila; šaly jo iš vienos pusės stovi Marė, iš kitos Vaidyla / SCENA I / Jogaila, Vaidyla, Marė / VAIDYLA Metas jau liautis, didi kunigaikšti, Nieko neveikus — tai garbės neduoda. Siųsdamas mane pas kryžiokų mistrą, Tuojau rengeisi ant Kęstučio žemių Užpult, įsakęs su zokonu tvirtą Sandorą kurti. Zokons prisirengęs. Tik kunigaikštis užmanymus maino Ir nesilaiko sandoros įkurtos. JOGAILA / keldamas nuo sosto / Kalbi per smarkiai! VAIDYLA Nėsa tikras tarnas — Aukščiau statau aš už gyvastį savo Tavo didybę. JOGAILA / eidamas nuo sosto ant vidurio scenos / Jei mintis taip ilgai Svarsčiau, tai šitam priežastį nešioju Širdies gilybėj. Kaip tik noriu ranką Ištiest prie darbo, tai mane sulaiko Iš mažų metų likę atminimai. Ir teisus veidas kunigaikščio dėdės Žiūri į mane ir niekina mane. užsirūpina Argi galiu aš su vokiečiais tartis Ir kelti ranką prieš tą, kurs karūną Ant galvos mano, laimindams, uždėjo? Luktelėjęs O vienok mane budina iš miego Įkvėptas balsas, verčiantis prie darbo. VAIDYLA Skubintis reikia, nėr kada svarstyti. Panemunyj jau kiyžiokai ginkluoti. JOGAILA Ką sakys Vytauts? MARĖ Pervirš atsargus tu. Vytaučio rankos, kaip matau, bijaisi. JOGAILA Jis buvo broliu. MARĖ Bet taps priešų tavo, O priešai reikia išsyk gerai stverti. JOGAILA Ir išdavėju likti? MARĖ Na tai būk sau Kęstučio valios įrankiu ir laukki, Vis nusileisdams, ik neteksi sosto. VAIDYLA Viešpatie, laukti gana pavojinga. Bevengiant ilgai, gali tavo siekiai Išeit į viršų, o senis Kęstutis Tau neatleistų. Ir zokons atkreiptų Ginklus prieš tave, jeigu jo neremtum Po sutarimo… JOGAILA / smarkiai / Vaidyla! Žinoki, Kad, sukalbėdama su mistru, kryžiokams Daugiau žadėjai, ne kaip įsakyta. VAIDYLA Tai nubausk mane, jei aš tavo mintį, Išreikštą žodžiais, negerai supratęs. Atvirai viską pasakyt Kęstučiui. Išduoki kaltą — tegul galva mano Santaiką atperk ir dėdės malonę. Tai tiktai lieka tau, viešpatie, tąsyk, Jei mintį savo atmainyt ketinsi… JOGAILA Tarytum, noras, manyje užaugęs, Yra man lemtas — netsimainys niekad. Veltui norėčiau iš savęs išplėšt jį… Prieš bjaurų darbą veltui širdis purtos — Einu aš vis tik priešais savo širdį… Nes mane varo spėka paslaptinga, Rodo man puikią ateityj karūną, Rodo Lietuvą, laisvą jau nuo jungo, Žmonių likimą, į rankas man duotą. MARĖ Ko abejoji? JOGAILA Kokia priešginystė Troškimų! Rodos norėčiau, kad mane Pastumtų priešais prievarta… MARĖ / pasityčiodama / Kad būtų Lengva, be kaltės, prasilenkt erškėčių, O rinkti liaurus. užsidegdama Jeiaš būčiau vyru, Tikrai kiekvieną užmanymą savo Ginklu priversčiau pavirsti į darbą. Aš nežiūrėčiau, ar sumažės kaltė, Gudriai apdumus akis liudytojams. Prietikius drįsčiau sutikt! O tu, broli… / pro didžiąsias duris įeina Prora Bilgenas / BILGENAS Pasiuntiniai yr nuo kryžiokų mistro: Kunons ir Konrads — nor kalbėt su tavim. VAIDYLA / šnabžda Marei / Stojo ant žodžio. JOGAILA / Bilgenui / Atvesk tuojau juodu. / Bilgenas išeina; Jogaila sėda ant sosto / MARĖ / šnabžda Vaidylai / Slėpk savo džiaugsmą — iš akių matyti. / Kunonas ir Konradas įeina pro didžiąsias duris / SCENA II / Jogaila, Vaidyla, Marė, Kunonas, Konradas / KUNONAS / atsikreipdamas ant Jogailos / Galingas mistras pasveikina tave. JOGAILA Dėkui už tai jam. KUNONAS Mistras nor žinoti, Kur pasidėjo tavo pažadėjims, Kurį išreiškei per Vaidylos lapas , Iš geros valios sandoros maldaudams? JOGAILA Per daug akyvas jūs mistras. KUNONAS Jis siuntė Mus, kunigaikšti, ne dėl akyvybės, Tik, abejodama apie tavo žodį, Nori patirti, ko dabar tikėtis: Tavo pagalbos, arba prigavimo? JOGAILA / rūsčiai, keldamas / Argi jums tinka prigavims minėti? Jums, kur ikšiolei tik apsimetimo Mintate duona; kurie tinklais vylių Svetimą žemę gaudote; per melą Ir prigavimą svietui jungą teikiat; Kurie užgulę ant mūs tėvų žemės, Kaip niekai pintys ant aržuolo seno, Siurbiate syvus, atžaloms paskirtus, Ir bjaurius nuodus leidžiat ᶖ jo širdį! KONRADAS Kam, kunigaikšti, liežuviu kariauti, Kaltes ant sprando priešninkų kraunant? Nieks pragaišties da riksmu nepataisė, Jei tik užmiršo ginti savo namą. Daužosi bergždžias tiktai pašėlimas. Apveikia protas, dora, išturėjims. JOGAILA / Marei / Šitas kryžiokas tyčiojas iš mūsų. MARĖ / ramindama / Broli! JOGAILA Nurimki! Palengvinau širdį — Galiu klausyti. KUNONAS Dabar, kunigaikšti, Su mums kariausi. Pasirodei save — Mes namo grįžtam. Vienok tau mūs zokons Atlygins gausiai šitą prigavimą Ir niekinimą mūs brolių! Minėsi! VAIDYLA / melsdama Jogailą / Viešpatie! MARĖ / taip pat / Ką gi darai tu? JOGAILA Tegul sau Mūs draugininkas pasikalba. KUNONAS / iškilmingai / Vardan Zokono mūsų, kurs stabmeldžius valdo Per ženklą kryžiaus, metu tau prieš sostą Pirštinę šitą, numovęs ricieriui pirštinę, meta kaipo apreiškimą, Kad jau apleidžia tave, žemę tavo Sandoros tiesos; kad mainais tau veikiai Atnešim kovą, tavo žemei gaisrą Ir ištrėmimą! JOGAILA Užpulti ketinat? KUNONAS Pats esi kaltas, sukalbą sulaužęs. JOGAILA Dangaus dievystės ir peklos galybės Tegul paliudys: kad verčiate mane Prie baisaus daikto. Pasiduodu varui, Kad atsikreiptų žadėta nelaimė. MARĖ Tai gerai, broli. JOGAILA / stovinčiam pas duris Bilgenui / Apšauk tuoj šią naktį, Tegul susirenk ricieriai į Vilnių, Nes ant Kęstučio ūmai turim ruoštis. atsigręždamas ant kryžiokų Ar dabar tinkat? Aš jums nusileidžiu. KUNONAS Jei, kunigaišti, tikri tavo žodžiai, Kodėl netiksim. šnabžda Konradui Tai da gudri lapė! KONRADAS / taip pat Kunonui / Norėjo varo. JOGAILA Dabar svečiais būkit! Noriu jus savo namuos pamylėti. Užmirškim žodį, ištartą persmarkiai — Atidarysiu jums pilį ir širdį. kreipdamasis ant Vaidylos Eiva, Vaidyla, karui prisiruoštų. / išeina pro didžiąsias duris, paskui jį Vaidyla ir Marė / SCENA III / Kunonas ir Konradas / KUNONAS / žiūrėdamas paskui išeinančius / Gudrus lietuvis, sukti jojo norai, Tik jam netenka mūs zokono proto. Tinklus užtaiso, žadinas lyg vaikas, Ik pats į juosius nepaklius ant galo. Užglėbt norėtų su mūsų pagalba Tėviškę dėdės, o paskui prieš svietą Suverst mums visą kaltės sunkinybę Už Žemaitijos menkutį sklypelį. Bet zokons žino gerai siekius savo Ir neis tarnauti vaikiščio puikybei. KONRADAS Zokons tur galvą! Tykodams laimėti, Gudriai į sląstas įveja sau žvėrį: Su ranka viena štai Jogailą stumia Priešais jo dėdę; su kita Kęstutį Persergės tyčia, norėdamas juodu Tiktai suerzint ir įtraukt į kovą, Idant iš griaučių brolžudingo karo Lengva jau būtų sugraibstyt Lietuvą. KUNONAS Supranti aiškiai, nors da esi jaunas, Koki prie siekio keliai greičiau veda. Žinai, kaip reikia stabmeldžiai apveikti Be aiškaus varo, be aukų daugybės, Dėl to ir siuntė tave, kad Lietuvą Mitriai pakreiptum. KONRADAS Tai lengva — tik reikia Neleist, kad gautų katra pusė viršų. Jeigu nelaimė vieną jų prispaustų, Iš makščių kardą privalome traukti Silpnam pagelbėt ir dilgint puikybę Jauno Jogailos ir skausmus Kęstučio; Nuolat vis judint ir laukt, iki juodu Pasijus sykį pajiegas išbaigę. / Įeina Vaidyla ir Marė. / SCENA IV / Kunonas, Konradas, Vaidyla, Marė / VAIDYLA Ricieriai! Gerą atnešu jums žinią: Dabar Jogaila trankosi, kaip levas, Ir su liepimais pasiuntinius vaiko. Taigi uždegsim kariškuosius laužus, Saldei nespėjus trissyk apsisukti. KUNONAS Skubintis reikia. MARĖ Nors kartą matysiu Po mūsų kojoms tą puikumą senio, Kursai mus niekin. KUNONAS Sesuo kunigaikščio Tur kunigaikščių ir dvasią. MARĖ Man gėda, Kad mes taip ilgai niekinimą kentėm. KUNONAS Didžiausias džiaugsmas tas, kurį pagimdo Ilgas troškimas… / įeina pro didžiąsias duris Bilgenas. / BILGENAS Esmi jūsų tarnas, Svečiai garbingi, kunigaikščio siųstas Butams parodyt, kurie jums paskirti. Eikite paskui. / Kunonas ir Konradas išeina paskui Bilgeną pro duris tiesiai / SCENA V / Vaidyla ir Marė / MARĖ / linksmai apsikabindama Vaidylai už kaklo / Vaidyla! Ant galo Kruviną piršlį nusiųsim Kęstučiui Ir pilyj jojo vestuves iškelsim! Nenorėj tąsyk atvykt ant vestuvių Mudviejų, tardams, kad ta moterystė Jų, kunigaikščių, giminę suteršia. Ir drąsiai skelbė, niekino prieš svietą Tave ir mano moterišką gėdą. Dabar težino, kad mane yr vedęs Ricierius vyras — ne pienburnis kokis. VAIDYLA Kad mane vieną paniekinims siektų, Aš, žmogus prastas, ant to nežiūrėčiau. Bet savo meile tu mane iškėlei. Tai kada mudu abu plaka smūgiai Apkalbos svieto, dėl tavęs užaugo Mano krūtinėj puikums ir prisiekiau Pagiežą kurti ik paskutinujų, Nėsa aš tavo. MARĖ Vaidyla! pati aš Įspėt nemoku, ar neužkerėjai Tu mano širdį, jei taip karšta meile Ji užsidegus? Štai visi man sako, Tu žemai kilęs, o tu man ant žemės Žvaigžde išrodai už visus galiūnus Šviesesnė. Sako, negražus — gražesnis Tu man už aušrą, kur danguje žiba. Sako, tarp svieto esąs tu gudriausias, Pilnas piktumo, kaip nuodų gyvatė, O aš greitesnė gert iš tavo lūpų Aitriuosius nuodus, ne kaip saldumynus. VAIDYLA Ar myli mane? MARĖ Myliu tavyj viską, Kas gera, pikta, kas žema, ar aukštat Bjaurumą stengiuos paverst į gražumą, Branginu viską, kas tik tau brangu yr. Nekenčiu lygiai, kas tau yr nemiela. Kas tave žeidžia — priešninkas mano, Kas pakels ranką ant tavęs — prapulti Turi. Aš viską, viską tau pavesčiau: Ir jausmus žmogaus, ir ryšius šeimynos, Tėvynę, tiesą, liuosybę, ir brolį, Ir saulės šviesą. VAIDYLA Nekalbėk taip garsiai, Mano brangiausia, gali mus prapuldyt… MARĖ Nebijau nieko, geidžiu aš tik vieno: Po tavo kojų sugriauti pasaulę Ir iš jos griaučių laimėt tau karūną, Su dievų ženklu, arba ženklu kryžiaus — Tai man vis viena! Jau arti tas laikas. VAIDYLA Liauk, nesikarštink! Tenežino ausys Minties, kurioji širdyj pasirodys… Tetyli lūpos… / pro kairesias duris pasirodo Jogaila / SCENA VI / Vaidyla, Marė, Jogaila / JOGAILA Dabar pilyj kurčia. Išsiuntinėjau sargus, kur tik reikiant, Turime kantriai šiek tiek palūkėti… Nuobudu laukti, laukimas kankina. Nes prie ko sykį esmi užsidegęs, Norėčiau, rodos, kad ūmai, su vėjais, Viskas įvyktų. VAIDYLA Užmanymą tankiai Nuo pasiekimo skiria ilgas tarpas, O geismai reikia malšint, jeigu norim Pasiekt. Nelengva prieit aukštas siekis. / pro didžiąsias duris skubiai įbėga Bilgenas / SCENA VII BILGENAS / Jogailai / Viešpatie! Teikis išrasti pagalbą! MARĖ Ką sakai, Prora? BILGENAS Visai netikėtai, Tartum perkūnas, Kęstutis apsupo Vilnių. MARĖ Meluoji! BILGENAS Dievaž! Nemeluoju! Nebuvo nieko, kas būtų sulaikę, Tai tiesiog eina jau prie pilies vartų. JOGAILA Dabar daryt ką? MARĖ / Jogailai ir Vaidylai / Kas gi jūs? Sakykit. Ar piemenukai? Ar vaikai bepročiai? Jeigu prileidot taip lengvai suimt jus. Kur atsargumas? Kur apsižiūrėjims? Taip ilgai, broli, purteisi, rengeisi Ir laiks prašoko. Kęstuts nesipurto, Tur būt suuodė ir ištiko tave. Ginkis dabartės! JOGAILA Veltui būtų gintis, Išsiuntinėti ginkluoti kareiviai, Pilyje tuščia… MARĖ Ir mes, kaipo niekšai Šliaužėti turim prieš Kęstučio valią Ir nuo jo melsti malonės… VAIDYLA Man rodos, Su linksmu veidu, lyg tikri bičiuliai, Atidarykim vartus pilies mūsų, O metę gintis, kas suerzint gali, Priimkim dėdę su jo draugkareiviais, Kaip svečius savo. JOGAILA / Bilgenui / Daryk, kas sakyta: Vartus atdaręs, padoriai pasveikink Ir vesk į pilį! Bilgenas išeina pro didžiąsias duris Marei Nuvaryk nuo veido Apsiblausimą — sutikt reikia svečias. MARĖ Jeigu tu moki, tai būki sau linksmas. Man per daug skauda paniekinims mano, Kad da galėčiau šliaužioti prieš dėdę, Lenktis prie kojų, dargi šičia Vilniuj. JOGAILA / Marei / Susilaikyki! MARĖ Sugėdinti tapsim, Ir mus, įniršęs, sumindžios, kaip sliekus. Lieps mano vyrą suimti. VAIDYLA / Marei / Jis visko Turbūt nežino. Kunigaikštis mane Neišduos, taigi nėr ko nerimauti… / už scenos girdėt rago balsas / JOGAILA Girdėt Kęstučio skardus rago balsas. Sveikinkim svečią linksmi ir nudžiugę. / prisiartina prie didžiųjų durų, pro kurias įeina Kęstutis, paskui jį Butrimas, vaidila ir dalis apginkluotų draugkareivių / SCENA VIII / Vaidyla, Marė, Jogaila, Kęstutis, Butrimas, vaidila, ricieriai / KĘSTUTIS O ką, brolike? nukritau netyčia, Kaip koks perkūnas, stovint giedriai dienai. Ketinai Trakuos, vokiečius užkvietęs, Mane pasveikint. Aš aplenkiau tave. Kaip tikras tėvas to krašto, turėjau Atsargų delną pakelt prisidengtų Nuo išdavimo padermės ir žemės. JOGAILA Dėde!… KĘSTUTIS Netepki veltui melo žodžiais Tu savo lūpų… Žinau juk aš viską. Ir sudrebėjo sena širdis mano Iš skausmo. Tu! Tu! Priešininkų vadas! Mylėjau tave, kaipo savo vaiką, O tu tuotarpu, išvien su kryžiokais, Norėjai mane apsukti, išduoti, Ir ant karštų da pelenų tėvynės Dalintis pelną. Kad tu butum vienas Šokęs prieš mane, norėdams atimti Man sostą, garbę; kad žmogžudžius butum Slapčia užsiuntęs mano žilus plaukus Krauju suteršti — būčiau tau atleidęs. Bet neatleisiu sukalbos su priešais Ir išdavimo tėvynės. VAIDYLA Juk tankiai Mus, kunigaikšti, apgauna paviršius, Jei geiduliai tik uždengia teisybę. Tegulgi protas, prie nuotarių linkęs, Apsvarstyt teiksis… KĘSTUTIS / užsidegdamas / Tylėk, tu gyvate, Sutepusioji kunigaikščio namą, Patalą, sostą ir giminės garbę! Ir tu da drįsi į akis kabintis? Dangstyk niekšystę, kurios esi pilnas, Ir stumk Jogailą prie darbų bjauriausių, Bet neišdrįsk man, šunie, šičia loti! MARĖ / prišokdama prie Kęstučio / Dėde! Man vyro neniekink prieš svietą, Nes kaipo vanags į akis tau šoksiu. Turi mus rankoj — budeliu gali būt, Vienok neniekink! KĘSTUTIS Pašėlusi tavo Širdis nuo garo geidulių šlykščiausių Išvilko savo gėdą ant mėšlyno Ir tyrą meilę šeimynos sutraukė, Kad tik galėtų pakakint nešvankų Troškimą. Taigi kęsk paniekinimą Pačios uždirbtą! MARĖ / grumodama / Dėde! Žodžius šituos Aš tau priminsiu! KĘSTUTIS Gana aušint burną. Butrimui Butrime! imki sargus ir nuveski Kalinius šituos! rodo Vaidylą, Jogailą ir Marę Tegul gerai žiūri! Gal neužilgo Vytauts pasirodys Ir mano žmonės susirinks į Vilnių. Kaip kunigaikščio bus visa šeimyna, Sudysim tave, Jogaila… tyliau kaip sūnų. / Butrimas išeina su apginkluotais sargais, vesdamas Vaidylą, Jogailą ir Marę pro didžiąsias duris / SCENA IX / Kęstutis ir vaidila. / KĘSTUTIS Liūdnas likimas senio, peržengusio Dienas ir kartą, kuri jį išleido, Kada matydams, kaip iš akių nyksta, Ką garbino pats ir į ką tikėjo, Stovi nutirpęs naujų žmonių tarpe, Ir nepažįsta, kokios jųjų mintys, Ir nesupranta jau nė vaikų savo. Spaudžia man širdį, žiūrint, kaip tikėjims, Senas mūs būdas, teisumas, dorybė Šiandien suminti, kaip Lietuva yra, Kaip auga naujos kartos, kurios laužo Dangaus ir žemės tiesas. Geriau būtų Į aną svietą keliaut ir ten miškuos Narsiai medžioti su prosenių dvasioms, Palikus žmones, jų ligotas širdis Naujiemsiems vadams ir naujajam mokslui. Bet dievai nori, kad traukčiau ik galo, Kaip paskutinis praeities globėjas. VAIDILA Už tai tu gausi paskui nuo jų garbę, Kokia retai kam iš žmonių patenka: Lietuvos žemėj skambės tavo vardas, Darbų garbingų vainike įpintas; Tu nepradingsi, kaip paprastas žmogus, Nors tave liūdnas ištiktų likimas; Nuo akių miegą mirties nubaidysi, Į dangų lėksi nuo gedulių laužo; Ant puikaus žirgo, auksu apsirėdęs, Su ragu turo, po miškus skraidydams, Balsiai į kovą didžiavyrius šauksi, Kurstydams viltį tų, kur abejoja, Ir jų tvirtybę, iki, tavęs klausant, Neatgims dvasios per kančias ir kraują. / pro duris tiesiai įeina Butrimas su keletu ginkluotų sargą, vesdamas su savim Kunoną ir Konradą / SCENA X / Kęstutis, vaidila, Butrimas, Kunonas, Konradas ir ginkluoti sargai / BUTRIMAS / įeidamas / Viešpatie! radęs vienoj pilies salėj Vokiečius šituos, du kryžiokų žalčius, Atvedžiau. Rasi, likę šičia, tyko Ir su Jogaila slapčia ved derybas. Turėdams juodu dabar savo rankoj, Gali per kančią išgriebti teisybę. KĘSTUTIS Nereik to, Butrim! Ne ricieriaus darbu Kęstutis save nesutepė niekad: Ant kovos lauko imasi su priešais, Vienok beginklio anaiptol nelypsto. Žinot nenoriu, ką juodu čia veikė, Gana, kad esti po lietuvių stogu… atsikreipdamas ant Kunono ir Konrado Ricieriai! esat laisvi nuo šio laiko — Bet, jeigu norit padaryt man džiaugsmą, Meldžiami, likkit svečiuose pas mane! KUNONAS O kunigaikšti! Visas svietas žino, Kad tu teisingas ir ricierių žiedas, Norint da krikštas tavo stabmeldystės Nenumazgojo. O idant matytum, Kaip aukštai tave mūs zokonas gerbia, Kunons ir Konrads tavo svečiais lieka. KĘSTUTIS / Butrimui / Eiva, sens drauge, pokilį prirengsim Aukštiems sveteliams pamylėt padoriai. Ik da sudaušim su geležim ginklų, Galime šiandien su taurėms sudaužti. / išeina pro didžiąsias duris, paskui jį išeina Butrimas vaidila ir sargai, į jų vietą; luktelėjus, įlenda Albanas ir stovi ties durimis neužtėmytas / SCENA XI / Kunonas, Konradas ir Albanas / KUNONAS Peranksti tapo persergėta Kęstutis; Neparanku mums apsupimas Vilniaus. Albanas kaltas. ALBANAS / išeidamas ant vidurio. / Aš nepripažįstu To nusprendimo… KUNONAS Albane! ALBANAS Išpildžiau, Kas tik man liepta — o kad Kęstuts greitas, Ne mano kaltė. Atsakau už viską… Raskim geresnę mūsų kalboms vietą, Nes ausis turi kartais net ir sienos. KUNONAS Teisybė, eisim. / Kunonas, Konradas ir Albanas išeina, į jų vietą sugrįžta pro didžiąsias duris Kęstutis, atsivesdamas Birutą, Aldoną ir Vytautą / SCENA XII / Kęstutis, Biruta, Aldona, Vytautas, paskiau Butrimas / KĘSTUTIS / duryse / O, gerai pataikėt, Po mūs imtynių ant pačių linksmybių. Noriu čia, Vilniuj, šiek tiek nusižadint. Paminėt laiką, kada buvau jaunas Ir prie Birutos, da pilnos skaistumo, Aš meilinausi. Žila paukštužėle, Pameni mūsų tas dienas laimingas, Saldintas midum… BIRUTA Et, tamista, liautum Dalykus tokius prie vaikų minėjęs. KĘSTUTIS Ką gi tai kenkia? Argi neteisybė, Kad mudu buvom jauni, kad jaunumas Ant galvų mūsų spinduliais virpėjo? Mudu iš meilės žibėjom saulėti, Pilni varsos tos, kurią turi kvietkos… Da šiandien žmogui, tuos laukus atminus, Širdyje tirpsta… kreipdamasis ant Birutos Juk mudviem, gegute, Nebloga buvo? BIRUTA Tai, darkaisi, seni! KĘSTUTIS Gerai, kad seniai valandėlę saldžią Gal da atkasti; kitą tokią dieną Negreit sulauksi. kreipiasi ant Vytančio Ko tu, Vytaut, tokis Lyg apsiblausęs? VYTAUTAS Tas… Jogaila… Tėve… KĘSTUTIS Tai nieko pikto, ką pabus užtvertas. Bet jis tau rupi labiau, ne kaip tėvas… VYTAUTAS Tėve, jis šiandien nuskriaustas. KĘSTUTIS Iš tikro? Na tu man šitaip… Kada jisai taikos Iš pasalų mus vokiečiams išduoti, Tai nėr skriaudimo; o kad aš, kaip tėvas, Noriu pabausti ištvirkusi vaiką, Tai sūnus mano prieš mane. Varguoliai Esam mes, seniai! VYTAUTAS Tėve nenorėjau Užgauti tave — bet pažvelgti teikis… Per toli, rodos, paleidai rūstybę, Jį kalėdams namuose jo pačio. Daug prasikalto Jogaila, tai tikra, Bet nieks negali juk nužeminimą Su giedria širdžia ramiai išturėti, Tarytum kelmas. Užgavims opesnis Už nuskriaudimą ir pagiežą gundo, žiūrau ant savęs: tegul atsitiktų Su manim šitaip, nė pats nežinočiau, Ką bedarąs aš. KĘSTUTIS Keistas jūs, jaunųjų, Matyti karštis. Vyresniųjų mokslas Jus duria, žeidžia ir gėda nuo tėvo Priimt baudimas. Vienok nėra gėdos Jį užpelnyti, švelniau Nors aš, vaike, kietas, Vienok nė piktas, anė užsispyręs: Reikėj parodyt, kad su manim darbas Ne vyžos pynims, o kalėjims visas — Tai tik ant juoko. Nori, kad paleisčiau? VYTAUTAS Taip kaip už brolį, užtariu. KĘSTUTIS / kreipdamasis ant Birutos / Tu, motin, Su sūnum eisi? BIRUTA Reikia jis paleisti. KĘSTUTIS Sprendžiate švelniai, kreipiasi, juokaudamas, ant Aldonos Na, tai Aldona nors Prilaikys mane — da padidins bausmę. ALDONA Šiuo žygiu, tėve, ir aš priešais tave. KĘSTUTIS Visi prieš mane — pati, vaikai — eina! Ar nepaliepsit paleisti ir Marę, O net Vaidylą? ALDONA / sudėdama rankas prašymui / Paleiski, tėveli! KĘSTUTIS Vaidylai reiktų ant šakos kaboti. Su jums daryt ką? Aš rūpesčio apimts, O jūs tik žinot dalinti malonę. / įeina Butrimas pro didžiąsias duris / ALDONA / Kęstučiui. / Pasigailėk jų, juk tu maloningas. KĘSTUTIS / užtėmijęs Butrimą / A, tu čia, Butrim? — tai ką jau darysi — Kalinius mūsų atvesk ir kryžiokų Paprašyk vyrus. Linksminsimės lygiai Išvien vardan sandoros ir meilės. Butrimas išeina tiesiai; Kęstutis, atsikreipdamas ant Vytaučio, rimtai Vytautai! Reikia turėti grebežius. Jogaila šiandien klaidžiais takais eina. Rodos, kiekvienas supras mano žingsnį, Jeigu aš Vilnių sau pasilaikysiu. / tiesiai įeina Kunonas, Konradas, Albanas / SCENA XIII / Kęstutis, Biruta, Vytautas, Aldona, Kunonas, Konradas, Albanas / ALDONA / pamačiusi Konradą / Jisai! KĘSTUTIS Ką? ALDONA Nieko. KĘSTUTIS Taip išblankęs veidas. ALBANAS / Konradui tyliai / Dabar laikykis! KĘSTUTIS / rodydamas kryžiokams namiškius / Tai mano šeimyna, Ricieriai teisus. / Kryžiokai pasveikina / ALDONA / nuošaly / Tartum, šmėkla kokia! Taip atsimainęs. KĘSTUTIS / rodydamas Vytautą / Vieną turiu sūnų, Kuris man liko. Dievai maloningi Į namus mano leido štai rodo Aldoną dukrelę — Ji man geresnė už dukterį tikrą, Tik nelaiminga. VYTAUTAS Pati išdaviko. ALDONA Tėve! KĘSTUTIS Liežuvį, Vytaut, turi skaudų — Neprivalai tu žeist seserį savo. kreipiasi ant Aldonos Mano vaikeli, tu nusiraminki. / pro didžiąsias duris įeina Butrimas, Jogaila. Marė, Vaidyla ir keletas ricierių / SCENA XIV / Tie patys, Butrimas, Jogaila, Marė, Vaidyla, ricieriai / KĘSTUTIS / Jogailai rimtai / Jogaila! Dručiai užrūstinai mane — Tai jau praėjo. Turiu ranką karštą, Bet ne keršingą. Prasikaltai sunkiai, Tiktai tu klydai, kaip paprasta jaunas. Taigi aš pirmas tau paduodu ranką. / ištiesia ranką Jogailai, kuris ją ima ir bučiuoja Kęstučiui į petį / JOGAILA Dėde… KĘSTUTIS / Jogailai / Tark ačiū Vytaučiui; tas vaikas Už tave stojo net prieš savo tėvą. JOGAILA / apkabindamas Vytautą / Miels mano broli! KĘSTUTIS Aš viską užmirsiu, Visiems atleisiu, tik statau nuo savęs Sąlygą vieną. JOGAILA Sutinku ant visko. KĘSTUTIS Visos tos žemės aš esmi juk sargas Ir jos rubežiai man pridera ginti. Šiandien, bematant, kad bendriems senovės Ryšiams sutraukdint svetimi prileisti, Reikia daugiau man spėkų apginimui Į savo ranką. Sandoros grebežiui Palik man Vilnių. JOGAILA / nekantautas / Ar Vilnių? KĘSTUTIS Tą auką Padaryk seniui, kad būtų ramesnis. Jogaila šnabžda kasžin ką su Vaidyla. Ką? Ar sutiksi? JOGAILA / valandėlę paabejojęs / Paskirtą man bausmę Turiu priimti. KĘSTUTIS Tai ant šventos vietos Eisim! tegul ten Jogaila apreiškia Prieš visus žmones, ką yr pažadėjęs. Ar taip gerai bus? JOGAILA Išpildysiu viską. KĘSTUTIS Meldžiami paskui. / Kęstutis eina pro didžiąsias duris, paskui jį pamažu eina kiti; Konradas nori išeit paskučiausias, tik prisiartinusi Aldona jį sulaiko; tuo tarpu visi išeina, išskyrus Konradą ir Aldoną / SCENA XV / Aldona ir KONRADAS / ALDONA Ridenau! Palauki! KONRADAS Ko reik nuo manęs? ALDONA Nežiūrėk rūsčiai taip! Nes tokios akys atima man drąsą, Ištart neduoda užbaugintą žodį. KONRADAS Tai paleisk mane! ALDONA Leisti? Ne! Greičiau aš Po tavo kojų kaipo akmuo pulsiu, Krutino savo tau kelią užtversiu, Idant sumintum sergančią man širdį. Leisti! Dabartės! Pamačius vėl tave Prie savo šono po tiek ilgų metų, Vien ašarose, geiduliuos praleistų, Po skausmų mano, kurių nepritinko Našlaitės daliai… KONRADAS Nesuprantu nieko. Tur būti tavo protą yr užgavęs Koks slaptas skausmas. Varguole! Nerasiu Aš tau pagalbos. ALDONA Nekalbėki šitaip!… Ir nesislėpki prieš mane! pažįstu, Nors ir kitoks tu, kad nieks iš mūs krašto Jau nepažintų tavęs, anė seniai Iš tavo veido nesuprastų nieko. Nors atsimainęs esi visam svietui, Prijautė tave širdis pačios tavo. KONRADAS Tu sapnus nori imti per teisybę. ALDONA Ar iš akmens tu? Kad širdies nenori Ant valandėlės parodyt man, tiek jau Kentusiai daugėl. Tau neišmėtinėsiu, Tavęs nišduosiu net pačiam Kęstučiui, Tiksiu su tavim persiskirt ant amžių, Tiktai ištark man tu meilės žodelį, Kad esi mano… KONRADAS Klysti varguolėle: Nepažinojau Lietuvoje nieko, Pirmąkart šičia… ALDONA O, nebūk toks kietas, . Kada glaudžiuosi prie tavo krūtinės! Ar tai turi man…Tik paniekinimą, O daugiau nieko? Juk mane mylėjai? Karštai mylėjai… O aš ik šiai dienai Tave, kaip dievą, myliu vis, nors mano Dalis liūdna taip ir karti begalo. luktelėjusi Tu užmiršai gal gyvenimą savo? Galėjo kokių žolių kas užduoti Ir numarinti atmintį, kas buvo… Tikrai taip! Betgi palaukki!… Aš viską, Viską priminsiu, o tie atminimai Tikrai suminkštins ir sugraudins širdį, luktelėjusi, svajodama Ar pameni tu ežerą tą didį? O ant jo kranto aukštą stačią uolą, Kur tylią naktį nuvedžiau aš tave? Tu, ant mėlsvumo dangaus atsimušęs, Apie Lietuvą kalbėjai ir priešus, Apie aukas tas, kurios nešti reikia, Apie gąrbingą didžiavyrių kelią. Kalbėjai apie amžinąją garbę, Nusiminimą — rodos seseris dvi. Nors klausiau tąsyk akylai, gėrėjaus, Bet širdį buvo lyg baimė apėmus; Taigi tolydžio dangsčiau tavo lūpas Bučiavimais aš, taip ilgais, kaip amžis… Tas glamonėjims… Sidabrinis menuo… Keistos svajonės… Laimė ne tos žemės… Garbė ir meilė, gailestis ir baimė — Viskas į vieną sumišo čielybę, Kurios jau niekas iš širdies neišlups man — Ir regiu viską, matydama tave! Pameni viską? KONRADAS Labai tavęs gaila. Pusiau sumišus, liūdna kalba tavo Rodo, kad vyras pamesti turėjo… Paprastas daiktas! ALDONA Tai nenori nieko Atmint, beširdi? Tikies įkalbėti, Kad sumišau aš iš didelio skausmo, Kaip kitiems rodos. Kada tu prapuolei, Pasklido garsas, būk jau tu priėmęs Svetimą būdą, kitų dievus, likęs Net išdavėju namų ir tėvynės. As viena niekam tikėt nenorėjau, Numaniau tame gilią tavo mintį. Paskui šnekėjo, kad jau tu negyvas. Aš taip gi niekam netikėjau. Laukiau Ir laukiau tavęs pargrįžtant. Už tai gi. Dabar sviets sako, kad sergu, būk protas Mano pamišęs. Tegul žmonės šneka! Betgi tu vienas neprivalai šito Dalyko skelbti apie moteriškę, Kuri tavimi taip išsitikėjo Ir da už tave kentėt malonėtų. Pasigailėk jos ir, kaipo keleivis, Nors praeidams tik, žodžius tuos ištarki: „Myliu aš tave, Aldona!” / klaupia prieš Konradą / KONRADAS / labai susigraudinęs / Aldona! / duryse pasirodo Albanas. / ALDONA / pašokdama nuo žemės ir puldama Konradui į glėbį / Vyre! SCENA XVI / Aldona, Konradas, Albanas, paskui Kęstutis, Vytautas, Biruta, Butrimas, Jogaila, Marė, Vaidyla, vaidila, Bilgenas ir ricieriai / ALBANAS / pribėgdamas prie Konrado. / Ką dirbi? Visi judu mato. KONRADAS / pamatęs ateinančius ir atstumdamas Aldoną / Traukis! Atsiimkit sumišusią šitą! / Aldona atsitraukia, persigandusi ir nusiminusi / KĘSTUTIS / Konradui / Ricieriau! mano dukters neniekink! Ką ji kalta yr, kad mirusio žmogaus Visur šešėlį ir mato, ir girdi? Reikia gailėtis kvietkos, kuri vysta. Aldonai Eiva, vaikeli, tave suraminsiu! / Aldona puola jam į glėbį; uždanga nusileidžia / AKTAS ANTRAS / salė Trakų pilyje, prastai įtaisyta, papuošta medžioklės ženklais ir apkabinėta ginklais; didžiosios durys gilumoje; po kaire ir tiesiai durys šoninės; Biruta ir Aldona sėdi ant aržuolinių kėdžių, Biruta su verptuvu / SCENA I / Biruta, Aldona / BIRUTA Kaip tik užtrunka kur norint Kęstutis, Tai jau nerimsti ir nieks tau nemiela: Anė dainelė, anė kaip tarnaitės Pasakas seka; nieks mūs lepunėlės Nesuramina; o Biruta tave Taip gi juk myli. grūmoja Aldonai Tu nedėkingoji! ALDONA Mano močiutei prasikalstu tankiai, Bet man vis rūpi priepuoliai tų žygių Ir kovų. Rodos, imtum ir issiųstum Paskui jį dvasią. BIRUTA Ką gi padarysi — Toks mūs likimas. Aš būdavo taip gi Drebu iš baimės, nuolat verkiu vyro, Matydama jį vis tiktai kariaujant, — O namie niekad. Nuo pačių vestuvių Tik sumišimai, kovos ir medžioklė. Reik moteriškei prie šito priprasti, Kad ne jai vyras. Be reikalo skųstis, Jeigu pavojaus ieško vis po svietą. Reikia tik slėpti rūpestis ir laukti. / pro duris pasirodo Kęstutis / SCENA II / Kęstutis, Biruta, Aldona, paskui Konradas / KĘSTUTIS / įeidamas / Sveiki! ALDONA / bėgdama prie Kęstučio / Tėvelis!… / Kęstutis sveikinasi, apkabindamas Aldoną ir Birutą / BIRUTA Vėlai, mano seni, Grįžti namo. Jau dabar neišleisim, Pririšim tave kur prie lovos kojos. Turėsi betgi ik žiemos palaukti, Ik ant meškų reiks. KĘSTUTIS Mielai aš su jumis Ilgiau pabūčiau. Žmogui nusibodo Ginčai ir ginčai. Nesiliauja maištas! Vaidintis reikia su gimine savo. Čia su Jogaila, ten Narimants vėlei, Arba Skirgaila… Ir taip dienos plaukia… O vokietėms sėdi ant mūs sprando Ir traukia naudą, čia mums besipjaujant. BIRUTA Užtrukai ilgai. Aldona nuliūdus Manė, kad tu jau Naujapilėj likęs. KĘSTUTIS Turiu mat stambią odą, likau sveikas. Ir sugriebiau da jums lapės pyrago, Išdykėliams dar akstinus apglostys, Ilgesnį laiką tikiuos pasilsėti. Negreit išgirsim, aukaujant į kovą. Gal ir senatvę pabaigsiu laimingas, Be rūpesčių jau, namučiuose savo, Štai prie Birutos, Aldonos ir midaus. / pro didžiąsias duris pasirodo Konradas; Aldona, pamačiusi jį, taikosi susivaldyt / KONRADAS / įeidamas / Vijausi paskui, kunigaikšti! Taigi Nė nesiklausęs įeinu. / dairosi įžymiai ant Birutos ir Aldonos, norėdamas parodyt, kad tik dviesia norėtų kalbėt / KĘSTUTIS / Birutai ir Aldonai / Išeikit! / Biruta ir Aldona išeina pro kairiąsias duris. / SCENA III / Kęstutis ir Konradas / KĘSTUTIS / miemodamas akimis Konradą / Ką pasakysi? KONRADAS Persergėsiu tave. Lėkiau su tuomi paskui, tartum paukštis. Bet per vėlai jau susitinkam mudu. KĘSTUTIS / su paniekinimu / Tu? nori mane persergėt? KONRADAS Tu Vilnių Saugok! KĘSTUTIS / kaip anksčiau / Iš kur gi tas rūpestingumas? KONRADAS Daugiau aš nieko negaliu sakyti, Bet apsvarstyki, ką daryt. KĘSTUTIS / šaltai / Svarstysiu. / Konradas, linktelėjęs, išeina pro didžiąsias duris; Kęstutis žiūri paskui jį, įstebeilijęs akis, ir valandėlę užsirūpina; neužilgo įbėga skubindamas Butrimas bu sulaužytais ginklais / SCENA IV / Kęstutis ir Butrimas / BUTRIMAS / susijudinęs / O kunigaikšti! KĘSTUTIS Butrime! Negerą Lemia tas ūmas tavo sugrįžimas Ir audrą dvasios išreiškiantis veidas. BUTRIMAS / nusiminęs / Viešpat, žiūrėki! Štai sutrukęs šarvas, Per kurį gėda ricieriaus matyti. Viešpatie! Velyk nė neklauski manęs, O išsyk galvą paliepk man nukirsti Ir krauju gėdą uždengki nuo svieto! Pavedei man tu Vilniaus apginimą. O aš apreiškiu: kad Vilniaus netekom! / klaupia prieš Kęstutį, uždengdamas rankomis veidą. Kęstutis stovi valandėlę prislėgtas skaudaus įgūdžio / KĘSTUTIS / prikeldamas Butrimą, švelniai / Kelk, senas drauge! Ant mano krūtinės Laisvai paverkk sau — gailestį palengvins; Nusiminimą ašaros nutildys; Kęstutis niekad neatnaujins jojo, Išmėtinėdams, nes žino, kad tikras Tarnas negali būt kaltas, nors Vilnius Svetimiems šiandien į rankas pateko. BUTRIMAS Viešpatie! Velyk tu savo rūstybėj Paspirtum mane, kaipo kokį niekšą; Tavo gerumas man ypač skaudesnis, Kad per nelaimę aš esmi prigavęs Lūkestį tavo; nors čia mano kaltės Nėra, tai betgi aš jaučiu krūtinėj Lyg žalčių kokį kamuolį, matydams, Kiek daug neteko puiki širdis tavo, Nors taip greita ji pasigailėt kito. KĘSTUTIS Teisybė, smūgis baisus, jisai pakert Lūkestį žemės, kurią gint žadėjau. Bet, norint mūsų žvaigždė ir prigeso, Ginsiesiu tolei, ik išteks tvirtybės; Tą, ką išplėšė mums per išdavimą, Atgal atgriebsiu per spėką. Juk tave Išdavė taip gi? BUTRIMAS Taip! Vaidylos darbas: Vilniaus pilionis gudriai prisitraukęs, Su jais išvieno sukalbą padarė — Užėjus nakčiai, atidarė patys Vartus ir leido Jogailos kareivius. Veltui da gynės mus maža saujelė Prieš didžią spėką ir prieš išdavimą. Turėjom trauktis, su kardo pagalba Per minias jųjų skirdami sau kelią. Vilniaus netekom! KĘSTUTIS Taip dievams patiko! Gerai, kad žmones mūs nepalikai dar, Pareigas savo teisingai išpildęs. BUTRIMAS O kunigaikšti! Mes čia daugiau nieko Jau negalėjom. Bet tegul nelaimė Ant mūs atkrypo, aš, nors apgalėtas, Da su savimi belaisvius sustvėriau, Tarp kurių teko ir pats išdavikas. Vaidyla sugriebts kovoje — jis laukia, Surištas pančiais, kunigaikščio sūdo. Paskirk jam bausmę! KĘSTUTIS / užsidegęs / Ta dvasia piktoji Lietuvos žemės! Tiekkart nusidėjus, Ir vėl sugauta jau ant išdavimo? BUTRIMAS Prieš tavo veidą tuoj jį pristatysiu. KĘSTUTIS Sunku! — Težūsta! ir su juo tedingsta Parsidavimai, mels ir išdavimas! Atvesk čion jį. / Butrimas išeina pro didžiąsias duris / SCENA V / Kęstutis pats vienas / KĘSTUTIS Nėr ką! Bausmės reikia, Jei atleidimas naują žmogžudystę Gimdo ir širdis žmonių nuodais krečia. Senis Kęstutis manė išlaikysiąs Ranką nuo kraujo laisvą, dabar turi… / Butrimas pro didžiąsias duris įveda su sargais Vaidylą ir duoda ženklą sargams, kad lauktų už durų / SCENA VI / Kęstutis, Butrimas, Vaidyla / BUTRIMAS / rodydamas Vaidylą / Štai nusidėjęs. KĘSTUTIS / Vaidylai / Vaidyla! Tai šitaip Pasinaudojai iš mano malonės? Kasdien, manai tu, galima atleisti? VAIDYLA / apsiblausęs / Nemanau nieko. KĘSTUTIS Žinai, kad vėl mirtį Užtarnavai sau — nieks jau neišgelbės. Kuo gali gintis? VAIDYLA Gintis veltui būtų, Jei aš apsudyts isaukšto be sūdo. KĘSTUTIS Nuodėmių tavo saikas jau perpilnas — Jau neprileidžia nė pasigailėti. VAIDYLA / pasipūtęs / Aš nė nenoriu iš kitų malonės Būt gyvas! Sūdo aš sau reikalauju. Bet mane sūdyt Jogaila tik gali. BUTRIMAS / supykęs / Begėdi! Žinom, kad tas, kurs naudoja Iš bjaurių tavo šunysčių, nebaus juk. VAIDYLA Jei jisai mane nebaus, tai nė kaltės Nėra, nes jis tik yra mano viešpats, Kuris tur tiesą ant manęs. Aš jojo Tarnas, jo gero privalau žiūrėti. Dėl savo dėdės sostpilės neteko — O aš, nelaukdama, atgriebiau. BUTRIMAS Gyvatė! VAIDYLA Jogailos pelnas tai pragaištis jūsų, Už tai gi rengiat pagiežą ant manęs. KĘSTUTIS / rimtai / Klysti! Pas mane pagiežos nerasi Ir tam atleidžiu, kas mane užgauna. Bet turiu bausti, jeigu pasaloms kas Platina marą po mūsų Lietuvą, pamažu nžsikaretindamas. Jei sukalbas kas brolžudingas kursto, Gimines erzin, vokiečius parkviečia, Iš vidurinių ginčų traukia naudą, Naikin tėvynę ir jąją išduoda. karštai. Tiek to su manim, man Lietuva rupi, Jos žmonių laimė, mūs tėvų dorybė. Taigi niekystei tai neduosiu skliestis Ir piktą mintį, da dygstant, išrausiu! Ne užtai mirsi, kad į mane taikei, Tik už gudrybę suvadžiojimuose, Užtai, kad nuolat paikinai Jogailą, Prigaudinėjai melagystėms svietą, Kad buvai piktas, paperkams ir niekšas! VAIDYLA Tu, kunigaikšti, ant tėviško sosto Esi užgimęs, gavai didį vardą Nuo pranokėjų, gyvenimas tavo Suverptas laimės minkštųjų delnelių Ir nuopat lopšio matai aplink save Tiktai kas gera gražu ir padoru. Ko gi stebėtis, jei puikus užaugai, Nė nepažinęs gyvenimo dumblą, Purvus ir nuodus, kurių aš pripildyts? Man išmažens jau kieta dalis lemta: Taip žemai kilęs, taip negražaus veido, Aš kenčiau vargą ir paniekinimą. O nieko gero esmi nišpažinęs. Taigi turėjau tais tik keliais šliaužti, Kuriais gudrumas, valia, išturėjims Iškelia žmogų, nežiūrint ant kliūčių. O jeigu šiandien man nedėkingumą Išmėtinėji ir randi daug kaltės, Tai savyj taip gi priežastį to rasi. BUTRIMAS Ar tu iš proto išėjęs? Ką loji? KĘSTUTIS / sulaikydamas Butrimą / Tegul pasako laisvai tą, ką mano, Nors man neaišku… VAIDYLA / pagriebdamas ir baigdamas mintį / Koks čia surišimas Tavo didybės su nuodėmėms mano. Tai tau sunku bus suprast, kunigaikšti. Nė neatėjo tau niekad į galvą, Kad visus žmones, piktus ir geruosius, Suriša vienas retėžis, kad vieno Mintis pagimdo kituose jau mintį. Tu buvai pilnas garbės ir galybės, Iš darbų didis, teisumo, gimimo. Ką gi tau kenkė, kad aš mažas, menkas Iš apačios ten į viršų kilt stengiaus? Ką gi tau kenkė, kad vijausi laimę Ir su kova tik pasiekdavau viską? Galėjai mane pirkt už vieną žodį, Tik žmogaus vargo reikėj pagailėti; O tu mokėjai mane tik paniekint. užsidegdamas Tu mano laimei stojai skersai kelią — Apvilkai mane negarbe ir gėda — Ir mano širdį mindžiojai po kojų — Tai nė ne dyvai, jeigu dvasia mano Galėj per tave darytis niekesnė. su neapykanta Nepkanta augo išvien su tavimi Visko, kas buvo tiktai teisu, aukšta, Visko, kas širdį dailina ir puošia, Nepykantoje kaip žaltys užaugau… Kiekvieną mintį ir darbą kiekvieną Taikiau, kad tau tik atkeršyt galėčiau. Ir šiandieninis bjaurus mano trusas Stoja prieš tave, kaip išmėtinėjims! / Kęstutis užsirūpina; pro didžiąsias duris įeina vaidila / SCENA VII / Kęstutis, Butrimas, Vaidyla, vaidila / VAIDILA Aš, kunigaikšti, ateinu žygiu šiuo Apginti tave nuo tavo gerumo, Nes blogdarystė geležim teisybės Reikia nubausti, jeigu, nenubaudus, Tolyn bujoja. KĘSTUTIS Man pačiam taip rodės… VAIDILA Bet širdis stovi toli nuo rūstybės Ir purtos pildyt pareigas valdovo. Ateit suspėjau. KĘSTUTIS / užsirūpinęs / Žvilgteliau į žmogaus širdies gilumą akimis kitomis. Pavargėlis tas tarp melo parodė Naują teisybę. VAIDILA Paleisdamas kaltą, Ant nekaltųjų galvų kabini tu Kardą. Atminki, kad pasigailėjims Tuokart yra jau nemielaširdystė, Jei ii jo auga vaisiai pragaištingi Tavo tėvynei. KĘSTUTIS Ne pasigailėjims Mąstyt man liepia… Manau, kur pradžia yra O kur yr galas valdžios paslaptinės, Su kuria tautai reik baust savo vaikas; Kur tiesos siena, kuri gal atskirti Sprendimą sudžios nuo pagiežos smūgio. luktelėjęs ir nusikratydamas mintis ; tvirtai. Ne laiks gvildenti esmuo to dalyko.. Butrime, veskis kalinį! vaidilai Sušaukia Kunigus, visą rodą vyresniųjų — Tegul jį sūdys, kaip reik pagal tiesą, Vardan Kęstučio ir visos tėvynės — O ką nuspręs jie, Butrimas lieps išpildyt. BUTRIMAS Bus padaryta. VAIDILA Sūdą tuoj surinksiu. / išeina / VAIDYLA / Kęstučiui / Už mano mirtį… BUTRIMAS / sargams / Sargai! Nežiopsokit! Kalinį veskit! / sargai su Butrimu išveda Vaidylą / SCENA VIII / Kęstutis vienas / KĘSTUTIS / mąstydamas, pamažu / Tai sergančiai širdžiai Žmonės nė kokio neišrado vaisto Ir mirtim gydo… nors negal pažinti, Kas žmoguje tam turi ligos vardą. / stovi valandėlę apsiaubtas minčių / / pro kairesias duris įbėga Marė, o paskui ją Aldona / SCENA IX / Kęstutis, Marė, Aldona / MARĖ Dėde! KĘSTUTIS Tu šičia? MARĖ / karštai / Dėde, paleisk vyrą — Tuojau, bematant, nes toks pašėlumas Širdyje kyla, juog akims užmuščiau Žmogų iš tolo. sustoja, o matydama, kad Kęstutis neatsako ir į ją nežiūri, labiau užsispyrusi pakelia balsą. Tyli…Tyli, dėde, Kada aš noriu apgint savo vyrą… KĘSTUTIS / rūsčiai / Tu per daug drąsiai ateini graudenti. MARĖ Valandoj tokioj ar galiu kalbėti Ramiai, protingai? Liepk, kad tuoj Vaidylą Paleistų! Rėksiu, kad mane išgirs net Griausmai, kurie ten debesise kybo Ant galvos tavo. Be jo nesitrauksiu — Aš, pati, neisiu, jums jo neišplėsus… KĘSTUTIS / supykęs / Pasiuto! ALDONA Tėve! Ant tų skaudžių žodžių Tu nežiūrėki!… Nusiminims rėkia Per josios lūpas. Pasigailėk, tėve! KĘSTUTIS / išmėtinėdams / Tu už ją stoji? ALDONA O, tėve, Kęstuti! Aš jau nelaukiu sau nė kokios laimės, Išsižadėjau ir vilties. Kitų tik Dalis laiminga spindulį šviesesnį Ant mano dvasios paleisti tegali Ir užmiršt duoda tai, kas man taip skauda. Aš, kuriai viską atėmė likimas, Galiu gyvent tik kitų širdžių viltim, Ant svetimų tik skausmų atsiliepti, Mintis man švinta nuo svetimo džiaugsmo. Jeigu galėčiau ašaras nušluostyt, Pakakini maldą nusiminusiųjų, Tai iš po mano gedulių pražystų Da vienas džiaugsmas, o tas džiaugsmas būtų Jau paskutinis, kurį dangus duoda Nuliūdusiesiems. KĘSTUTIS Netada, dukrele, Jei kitaip liepia pareiga dalyti. Vaidyla šiandien už darbus atsako Prieš žmonių sūdą, o neprivalau aš Kištis į jųjų sprendimą. MARĖ / nusiminusi / O varge! luktelėjusi, smarkiai O ką man žmonės? Kas man galvoj sūdas? Kas man galvoj dar net ir visa žemė? Aš jį tik vieną ant žemės mylėjau, Man visai nerūp, ką kiti sakytų. Buvo man geras — ko gi daugiau reikia? Tegul nusprendžia taip, kad nebūt kaltas! Nes aš kitaip jau maldauti nemoku. Ar girdi, dėde? KĘSTUTIS Argi tai tau rodos, Tu savo jausmą gali kišt tėvynei? Kad išdavimui tinklai sutaisyti, Ant kurių kybo Lietuvos nelaimė, Tai nieks prieš meilės tos nusiminimą? MARĖ Dėde, kitaip aš kalbėti nemoku. KĘSTUTIS Manai, kad karšto balso jau užtenka Žmonių tiesomis visoms sulaikyti Ir kaltininkui apginti nuo smūgio, Kurs ant jo kybo?… MARĖ Kruvini tie žodžiai Jeigu tu ieškai kaltininko aukai, Aš kalta — imki mane ir nubauski! Bet leisk Vaidylą! Aš priežastis tųjų Visų jo kalčių — aš tokia padauža! Tai mane skųski atvirai prieš tautą, Apkalki pančiais, gyvastį atimki, Tik jį paleiski! KĘSTUTIS Gilumos širdžių jau Neprieinamos yr žmonių nusprendimui — Ne mintis turim bausti, o tik darbus. Jeigu geismus jam įkvėpei nedorus, Jeigu per savo puikybę, piktumą, Užsivertimą prie visų juodųjų Darbų pakurstei, tai jau pačios tavo Širdis duos bausmę! Per Vaidylos mirtį… MARĖ / sutrukusiu balsu, atsileisdama pamažu / Pasigailėkit! o, pasigailėkit! Mano puikybė — pergalėta matot, Nužeminta aš ir švelni, kaip vaikas… Dėde, prieš tave puolu aš ant kelių. klaupia prieš Kęstutį Buvau, teisybė, pikta, pilna keršto Ir prigavimo, bet tu gali mane Paverst į gerą, ir saldžią, ir švelnią… Aš tave niekad laiminus nestosiu, Tik grąžink vyrą! Nebūk taip atšalęs! Tu netiki man? O varge tu mano! Nerandu žodžio permaldauti tave. su didžiausiu nusiminimu maldauja Dėde! Man vyrą sugrąžink! KĘSTUTIS Sunku yr Su jausmu taikyt tiesos nusprendimas. Ar pasiduosiu? ALDONA / maldaudama / Tėve mūsų! Tavo Mielasirdystė atgimdyt juos gali Ir duot jiems dvasią, kuri juos pagerins. Tai ko da lauki?… Juk garbė didesnė Sutverti žmogų, ne kaip jį užmušti. Atleisk! Atleisk jiems! KĘSTUTIS Ar, vaike, tu nori Senelio širdį suvisai susilpnint? Na tai jau, metęs šarvus ir karūną, Imsiu kuodelį į drebančią ranką — Nes aš per minkštas ricieriumi būti, Arba valdovu. eina prip didžiųjų durų ir prasidaręs šaukia. Ar nėra nė vieno? TARNAS Esmi. KĘSTUTIS Atradęs Butrimą, pranešk jam: Tegul sustoja sudyję Vaidylą Ir nusprendimą sulaiko… Tegul jį Atveda šičion… / tarnas išeina / MARĖ Širdis man atgijo. ALDONA Dėkui tau, tėve! MARĖ Dėde! Jį paleisi? KĘSTUTIS Paleisiu — pats gi, pasiėmęs lazdą, Elgėtaut eisiu, nėsa bus man gėda Akis parodyt žmonėms, kurie laike Mane per sudžią ir viešpatį savo. tarnas grįžta Kas tai? grįžti jau? TARNAS Sutikau ant kelio Butrimą einant… / įeina Butrimas. Kęstutis duoda tarnui ženklą išeit. Tarnas išeina / SCENA X / Kęstutis, Marė, Aldona, Butrimas / BUTRIMAS Esmi, kunigaikšti… MARĖ / perkirsdama / Kur Vaidyla yr? BUTRIMAS / į ausį Kęstučiui / Liepims paskutinis Pervėlai gautas — nusprendims išpildyta. MARĖ / persigandusi / Ko jūs visi taip tylite, kaip akmens? Širdies neturit pačios pagailėti? kreipdamasi ant Butrimo Dėl ko su tavim nesugrįžo vyras? BUTRIMAS / Marei / Nes tavo vyras, kunigaikštiene, jau Baigė gyvenęs. MARĖ / baisiausiai įširdusi / A! Jūs prigavikai! Žalčiai prakeikti! Iš akių jums buvo Matyt. Tai tokią jūs gerums malonę Turėjo? rodydama Kęstutį Seniui tam į kojas puoliau, Elgėta tartum, maldaudamas duonos, Žeminaus jam, o jis, kaip žaltys koks, Į akis metė man tuščią malonės Šešėlį, pirm to budeliams padavęs Į rankas vyrą. ALDONA / imdama Marę už rankos / Mare! paklausyki! MARĖ / atstumdama iš visu pajiegų Aldoną / Traukis nuo manęs, apsimetus savo Saldumu! Kraujas aukos rankas jūsų Visų sutepęs, toliau neapgausit Manęs. Dabar aš ne ta, kuri buvo, Jau ne varguolė, jau nenusiminus, Tik esmi žudyms, apreikšta piktybė, Aš dabar maras, aš šmėkla, baidyklė, Žmogiško nieko jau manyj nerasit Nuo topat laiko, kaip gedulių dienos Našlei užstojo, tiktai baisius daiktus Dabar sapnuosiu, trankysiuosi nuolat, Kaip tas slogutis, kapines lankydams, Iki jums baisią pagiežą surengsiu, graudena Jūs išdavikai! skubiai bėga pro didžiąsias duris, staptelia valandėlę ir, graudendama garsiai, kreipiasi ant Kęstučio Dėde! Paminėsi! greit išbėga SCENA XI / Kęstutis, Aldona, Butrimas / KĘSTUTIS / luktelėjęs, Butrimui / Ricierius, Butrim, sušauk, kaip bematant! Turime Vilnių praloštą atgriebti, Ik da Jogaila nepradėjo darbo. Reik apgalėti — ar padėt karūną. / uždanga nusileidžia / AKTAS TREČIAS / apygarda tarp Vilniaus ir Trakų, kur kovos vieta; tiesiai matyt kraštas girios, gilumoje platus laukai; po kaire iš tolo, ant kalnelio, matyt kryžiokų stovykla / / Konradas su Albanu stovi po kaire šaly matomų šėtrų / SCENA I / Konradas ir Albanas / KONRADAS Kruvinas mūšis aplinkui — aukštaitis Irgi žemaitis, susiėmę, tąsos — Broliškos rankos brolio kraują leidžia — Šičia Jogaila, tenai mano tėvas — Aš ir klastingi kryžiokai išaukšto, Lyg varnai, žiūrim, suuodę lavoną. ALBANAS Konrade, liautum savo mintis plukdyt Ant tos Vilnelės, kuri tuoj pranyks juk, Žemyn nukritus per priepuolių aukštą Užtvankos briauną. KONRADAS / pasijuokdamas / O ką gi? ALBANAS Žiūrėki Tolyn! Aukštesnis būk už valandėlę, Kuri nieku yr prieš ateitį tavo, Kada nušvisi, atkeršyjęs priešui Užu Lietuvą. Keno kelias eina Stačioms viršūnėms, tas aukštyn težiūri, O ne po kojų. KONRADAS Aukštyn vis žiūrėjau, Eidamas drąsiai, bet niekados žmogus Neišsipainios jau iš tinklo kilpų, Į kurias sykį įpynė gyvenims. Anė sparnų sau nesusiras tokių, Kurie nuneštų į ateitį tolią, Kad nematytum ištikusią audrą Ant savo namo. Kada pirmą kartą, Ilgai nebuvęs, kryžiokus užtraukiau Ant savo žemės ir tyliuos buteliuos Išvydau kraują ir ugnį, pats tapęs Šmėkla Lietuvai — rodėsi man tąsyk, Ta visa žemė, krauju aptaškyta, Po mano arklio kanopomis dreba Ir keikia mane; dejuojančių balsas Ant mūšio lauko susiliejo, rodos, Į vieną šauksmą ir vadino mane: Štai išdavikas! O, kaip sunku buvo! ALBANAS Valanda tokia tai pasėlys kruvins, Kurį tu pjausi, tapęs daug galingu Mistru kryžiokų, kada duot galėsi Jiems marų smūgį, gelbėdams Lietuvą, Kurią dar smaugia vokiečių gudrybė. KONRADAS Vis pranašauji man ateitį tąją, Kuri išgelbės ir apvalys mane. Ikšiol jaučiu aš tiktai prakeikimą. Aš vaiks negeras, nemylintis vyras, Ir atskaluonis, kurs ant savo žemės Ginkluots užpuola. Zokonui norėjau Nuodų užduoti… Vienok pirmiau pats aš Auka pirmoji savo išdavimo. ALBANAS Priešais gudrybę, melą, išdavimą Galima gintis tiktai lygiais ginklais. Jei savo dvasią tokiems darbams sykį Esi pašventęs, tai jos nežiūrėki! Paskui ją rasi kitų jau krūtinėj, Tautos krūtinėj, kėlusios iš miego. Tik, eik, nestodams! KONRADAS Einu tvirtom kojom, Ką patinku tik, minu, apsiblausęs, Ir tuos, kur kenčia — baigiu niekinimu, Ir numylėtus — kankinu baisiausiai, Ir pačios širdį draskau negailėdams — Tyliu, išduodu, žudau ir meluoju. Ko daugiau nori? ALBANAS Tss! Čia kas ateina. / iš kairėsės pusės ateina Kunonas / SCENA II / Konradas, Albanas, Kunonas / KUNONAS Kęstutis apveikts. ALBANAS Kaip tai? Juk jau buvo Jis apgalėjęs. KUNONAS Visad paikiems kenkia Jų netikumas, teisumu vadinams. Gyvus paleido visus apgalėtus, Gailėdams laistyt kraują savo brolių, O tie sugrįžo, pasėmę pagalbą, Ir apgalėjo. Tai gerai gramozdui, Kurs nemokėjo kardo sunaudoti pasityčiodamas Dėl žmonių vargo ir kančių. KONRADAS Sakai, jau Suvisu apveikts? KUNONAS Suvisu. Daugumas Jo vyrų bėgo tvarkoj suardytoj. Veltui kovojo sumišime vienas: Kaip levas priešais pabugusią bandą Mėtėsi, daužės — nieko nepadarė. Su tais, kur liko, mūs link atgal grįžta. ALBANAS Priepuolis šitas atmaino dabartės Kelią, kurį sau zokonas užrėžė. KUNONAS Pamatas lieka, nes vis keliais tokiais Zokonas eina žemes tas pajungtų — Tik dvi žmogystės apsimainys vietoms: Dabar Kęstutį į prieglobą imsim. KONRADAS Ar jis mums duosis? KUNONAS Dabar parankiausiai, Kada šviežiai da jaučia apveikimą. Gana pasakius, kad kryžiokai tinka Duot tuoj pagalbą, jei jiems paves save. Konrade, tu imk tą tarpininkystę. Nesunkus darbas išaiškinti seniui, Kad su Jogaila taikytis jau nėr ką, Jei nenor žūti. KONRADAS Gal atnaujint kovą. KUNONAS Pats neįstengs jau. KONRADAS O rankose mūsų? KUNONAS Galės su savo broliavaikia žaisti, Ik šitų žemių visų nepaimsim. ALBANAS Tai ne taip lengva, kaip rodytis gali… Sunku juk žmones visus išnaikinti… KUNONAS Ar tai laukinei žmonių bandai galim Mes tiesas būvio pripažint? Kas žiūri Barbarų sėklos? Mes jiems duodam šviesą, Tvarką ir valdžią, papročius ir kalbą. Telenkia galvas prieš mus ir tarnauja Mums, kurie protą, pinigus ir spėką Turim. Be to mes išgriausim tą šalį Ir vieną kapą jos vieton supilsim. Dabar Kęstutis reik paimt į tinklą. Konrade, skubink su juo susitikti, Žadėk jam viską, kad tik pasiduotų. dėdamas rauką ant Albano peties Eisiva mudu. / atsitraukia su Albanu po kaire / SCENA III / Konradas pats vienas / KONRADAS / žiūrėdamas paskui Kunoną / Moka įsigrįsti Vokietis šitas. Tankiai turiu norą Į to šuns gerklę įvaryti kardą. Noras teisingas tiktai dar pergreitas. / iš tiesėsės pusės pro medžius įbėga Aldona / SCENA IV / Konradas ir Aldona / ALDONA / įbėgdama / Ricieriau! KONRADAS / šaly / Kas tai? Vėl širdingas balsas, Praeityj likęs, grįžta? Taip, ji tai. ALDONA Palauki! Aš jau tan nepriešginiausiu. Jau netardysiu: kas esi? Kuo buvęs? Nė atminimų mirusių nekelsiu; Netvirtinsiu jau, kad tu atsimainęs — Tai išklausyki mane, kaipo svetims, Kurs pasitaikė, ištikus nelaimei. Duoki pagalbą tiems, kurie jau žūva! KONRADAS Gelbėt? Ką gelbėt? ALDONA Išgelbėk Kęstutį! Viskas prieš jį — žmonės ir likimas! Juk jūs, kryžiokai, turit delną tvirtą, Kure toli siekia, viskam randat vaistą, Viskas jums sekas, tai duokit pagalbą! KONRADAS Vaistas galbūti už ligą bjauresnis. ALDONA Išminties žodžiais nekalbėk su manim — Aš nesuprasiu, būdama kaip vaikas, Kurs tiktai jaučia, o manyt nemoka. Tu nežinai juk, kad aš lyg tos kanklės, Kurių stygas jau likimas sutraukė, Taigi silpnyn vis ir liudnyn jos skamba. Da viena liko ir ta šiandien trūksta; O jai nutrukus, nutils jau ir kanklės, Nes anė balso nebus, anė kanklių. KONRADAS Kokia gi toji styga paskutinė? ALDONA Yra tai mano persimainius meilė, Kurią nuo vaiko perkėliau ant tėvo. Jei iš akių kam dingsta meilės saulė, Tai prie mėnulio kreipiasi jau tąsyk. Nors nuo jo karščio veidas neapkaista, Tai bet papuošia vainiku sidabro Galvą apleistos pačios ir meilužės. Tik nežinai tu, kad esmi apleista. Netekus vyro, meilės trumpo sapno, Atradau tėvą, priglaudusį mane. Tu nežinai, kad iš dviejų sujungtų Liudnumų gimė toksai keistas jausmas, Tarytum dvasių, ne šios žemės meilė. Ir širdis mano gyven tam senelyj, Šviesumoje toj, kurią jis išleidžia. KONRADAS / su atyda / Labai myli jį? ALDONA Da klausi? Teisybė, Jo nepažįsti; jeigu pažinojai, Esi užmiršęs tą ricierių teisų. Nežinai, kaip jis nelaimėj išaugo Ir turtus kokius savo širdyj turi, Kuri pataiko užslėptąjį skausmą Permainyt perlan, lyg perldėžė brangi, nusiminusi Ir jis tur žūti! KONRADAS Likimas pavydi Tiems ir negelbi, kurių dvasia stengė Aukščiau iškilti. Juo kas aukštyn eina. Juo su nelaime tankiau susitinka, Tada tik rasdams galą puikių siekių, Kaip ant krūtinės supila jau kapą. ALDONA / nusiminusi, išmėtinėdama / Nenori nieko padaryt dėl manęs — Anė dėl jojo? KONRADAS / užsimiršęs, greitai / Viską, ką galėsiu. ALDONA Dėkui tau, dėkui! KONRADAS / šaltai ir karčiai / Man nedėkavoki. Juk nieko gero iš mūs nesulauksi. Nieko nedarom be užslėpto siekio. Bet kur Kęstutis? ALDONA Prie jo vis laikiausi, Ik neišnyko sumišime mūšio — Tada pabugau, lyg netekus proto. Tiesiog norėjau pas kryžiokus bėgti Ir šaukt pagalbos. už scenos istoli girdėt rago balsas. Aldona, nudžiugusi, Konradui Girdi? KONRADAS Girdžiu aiškiai. ALDONA Tai rago balsas tylumą praskyrė. girdėt triubijant aiškiau Vėl atsiliepia ir aiškiau jau skamba. Tai jis čion eina! Dievai, pagailėkit! Mūs neapleiskit! / Aldona skubina gilyn tiesiai, iš kur išeina Kęstutis, o paskui jį Butrimas ir draugkareiviai / SCENA V / Konradas, Aldona, Kęstutis, Butrimas, ricieriai. / / šitoje scenoje ir sekančioje ricieriai mainosi vietomis visaip, tai užimdami vietą ant scenos už medžių, tai išeidami už kulisų; Butrimas davinėja jiems įsakymus ir kalba su jais tyliai / ALDONA / puldama Kęstučiui į glėbį / Tėve! KĘSTUTIS / apsiblausęs / Vaike mano! Dabar ieškok sau kitą priglobėją, Nes aš — kaip nendrė perlaužta per pusę. Kas ant jos remsis, nugrius į pakalnę. Priešus apsupo… Išlikti negalim, Turim garbingai žūti… ALDONA Tėve mielas! Nekalbėk šitaip! KĘSTUTIS Pasirinkt jau nėr ką. / Konradas, kuris įkšiol stovėjo šaly, prisiartina prie Kęstučio / KONRADAS Yr, kunigaikšti. Zokons duos tau kardą, Už kurio šiandien tu su abiem rankom Privalai griebtis. Jei tiktai su mumis Susikalbėtum, tai liūdnas padėjims Pergale taptų. KĘSTUTIS Zokons per daug geras; Aš vargšas senis… Už geradėjystę Nė neturėčiau kuo užsimokėti — Almužnos nimsiu. KONRADAS Juokaut, kunigaikšti, Dabar ne laikas… KĘSTUTIS Aš nė nejuokauju. Ir mintis mano toli nuo linksmumo. Tik kaip jūs drįstat, žmogžudžiai, melagiai, Santaiką siūlyt, pasityčioti tik, Ir rodyt savo bičiuliškus norus? Da aš žemai taip dvasioj nenupuolęs, Kad jau su jumis susibičiuliuočiau! Aš jums neduosiu praryti Lietuvą. Ricierium velyk kovoje pražūsiu, O jūs pagalbos, niekšai, aš nepirksiu. Juk tai jūs darbas, kad aš apgalėtas Jūs atsistojot šalyje ginkluoti Ir man reikėjo padalinti spėkos, Kad jus taipogi ant akies turėčiau. O jūs man žadat pagalbą, gyvatės, Kada aš apveikts? ALDONA / šaly / O, aš nelaiminga! Kęstučiui O, neatmeski visai jų pagalbos, Ant tavęs guli juk žemės likimas. KĘSTUTIS / rūsčiai / Į tokius daiktus, vaike, nesikiški! Juo garbingesnės kam pareigos teko Juo mažiau tinka išgelbėti save Lįst į purvyną. ALDONA / su skausmu / Tai rodos nė kokios! KONRADAS Meski puikybę; pakolei da laikas, Imki pagalbą; Jogaila visus jus Iškirs ik vieno. Pamąstyk! KĘSTUTIS Mąstyti Aš nepripratęs, jei pareiga rodo Vieną tik kelią. KONRADAS Gaila būtų kraujo Tiek narsių vyrų — be reikalo pjaut juos.Tiek narsių vyrų — be reikalo pjaut juos. KĘSTUTIS Neblanks prieš mirtį tie, kur išturėjo; Žiūrės ant manęs. prisiartindamas prie ricierių Ricieriai! Kas nori Išlikti gyvas, su likimu mano Tegul nesiriš ir tegul tuoj mane Apleidžia! Tylit? Nieks namo nenorit? BUTRIMAS Mūs kunigaikšti! Niekšų neatrasi. KĘSTUTIS / toliau, ricieriams / Čia tikrai mirsit. Ką? Ar norit žūti? / Balsai iš ricierių minios / I Žūsim su tavim! II Visi žūsim! III Žūsim! KĘSTUTIS / Konradui. / Tai paskutinis atsakymas mūsų, Kurį dabar čia, vokieti, girdėjai! Grįžk pas savuosius! Čia nėr tau ką veikti. / Konradas, linkt ėlėjęs, tyliai atsitraukia po kaire / SCENA VI / Kęstutis, Aldona, Butrimas, ricieriai / KĘSTUTIS / Butrimui / Kur yra Vytauts? BUTRIMAS Užpakalyj liko Sargai statyti ir ją sudrutinti. KĘSTUTIS Butrime! Vytauts su mums likt negali. Jisai privalo mus pergyvent… Mano Giminė baigias ant jojo. Jis jaunas, Tur ateitį da, nuopelnus ir garbę. BUTRIMAS Taip, kunigaikšti, vaikins tur likt sveikas. Reik jį išsiųsti. KĘSTUTIS Tegul jis Aldoną Tiesiog per girią į Trakus pristato. ALDONA Tėve! Aš tavęs neapleisiu niekad! KĘSTUTIS Turi klausyti. ALDONA Širdis kraujais plūsta, Atsiskirt reikiant. KĘSTUTIS Tokia valia mano, Daugiau nė žodžio. BUTRIMAS / žiūrėdamas už scenos / Štei ir Vytauts grįžta. SCENA VII / Kęstutis, Aldona, Butrimas, Vytautas, ricieriai / VYTAUTAS / įeidamas / Tėve! gan rimtos atmainos įvyko — Jogaila pats nor su mums susitaikyt. KĘSTUTIS A, gudri lapė tai uodega suka, Tai vėl įkanda. VYTAUTAS Jis santaiką siūlo. KĘSTUTIS Ir tu tiki jam? VYTAUTAS Tikiu. Juk mes esam Jojo galybėj, beveik ir galėtų Mus sunaikinti; tuo tarpu, atėjęs, Nuolankiai prašo santaikos. KĘSTUTIS Tikrai tur Užslėpęs vyly — jei nuolankus, mielas. VYTAUTAS Kam da jam vylis? Gana spėkų turint Ir su mums galint kitaip padaryti. KĘSTUTIS O gal mus bijos, nors replėse laiko, Kad mūs narsumas ir nusiminimas Neisliuosuotų kartais iš nagų jo. VYTAUTAS Kurgi?… Ir jam juk nesmagu matyti Vaidai šeimynos, ir jis verkti turi, Kad save patys viens kitą naikinam, Matant kryžiokams, žiūrintiems iš aukšto. Prieš juos norėtų atkreipt ginklus savo, Dėl to tau, tėve, santaiką prisiekia, Kad išvien eitum. Pats jis man taip sakė. KĘSTUTIS O tu tiki da į jo švelnią kalbą? Šimtąkart velyk išturėti kovą Ir pasiduoti priepuoliams, likimui, O ne jo meilei… VYTAUTAS Na, jau tik negali Prigaut taip bjauriai… KĘSTUTIS Tai, sūnau, tu nori Santaikos? Tiksiu — gaila mano vyrų, Nereik tiek kraujo dėl liauro lapelio. VYTAUTAS Eiva pas jį; jis netoli laukia, Da nežinodams, kaip jis priimts tapo. KĘSTUTIS Tai eiva. ALDONA Neiki! Aš mačiau iš tolo Nišpasakytą ant kryžkelės šmėklą — Ji mums graudeno. KĘSTUTIS Vaike, atsipeikėk! Tau vis tik šmėklos ateina į galvą. / atsitraukia su Vytaučiu po dešine / / Aldona stovi valandėlę, nesijudindama, paskui bėga paskui atsitraukiančius, iš gilumos tiesiai išeina vaidila, apsuptas kitų vaidilų. / SCENA VIII / Vaidila, Butrimas, ricieriai, vaidilos / VAIDILA / atsikreipdamas ant vaidilų už scenos / Po ąžuolu tuo, perplėštu perkūnų, Sukraukit aukštą ant kalnelio laužą. Tegul nuo jo aš pasveikinsiu žemę, Ik ugnyj aukso nulėksiu į dangų. Teužia medžiai, atsisveikindami, Teošia girios man gedulių giesmę! vaidilų dalis eina įsakymui išpildyt išeidamas priešais ir pamatęs Butrimą Ką, mano Butrim? Dienos mūs praslinko; Neturim ko jau aplinkui dairytis; Trūksta dorybė, ib kurios mes garsus; Šventvagių delnas altorius senovės Išgriauja… Reikia, mirštant šventoj vietoj, Pavesti kerštas griausmavaldžiui dievui! BUTRIMAS Geriau būt buvę nesulaukt dalies tos! Turiu gyventi, kol gyvas Kęstutis, Turiu jį saugot, ik prileis likimas. VAIDILA Pareigą pildyk! O man dangus liepė Paimt ant savęs nuodėmes to svieto Ir mest į ugnį. BUTRIMAS O mus, tavo brolius, Nesuraminsi? Nuolaimos neduosi, Kuri mūs trūsams neštų naują viltį? VAIDILA Viltį turėkit amžinoj teisybėj, Kur valdo svietus ir dorybei rengia Būtiną džiaugsmą. Matau dienos šviesą, Už ūkanos da, ir ateitį giedrią; Matau kitokį gyvenimą laisvą Ir turtingesnį… Bet pirmiau kapai mūs Įdubs ir audros išdildys mūs ženklus. / tiesiai įeina Kęstutis, o paskui jį Vytautas, Jogaila, Aldona / SCENA IX / Kęstutis, Vytautas, Jogaila, Aldona, Butrimas, vaidila, ricieriai / KĘSTUTIS / Vytaučiui, rodydamas ricierius / Vytautai! Įitiems žmonėms tu atlygink Už jų teisumą, kurį man parodė. ricieriams Ricieriai! Grįžkit namo sau kiekvienas Ir parsineškit mano dėkingumą! Mes su Jogaila santaiką įkūrėm. Nebus jau mūšio. Aš jums dėkavoju Ir… Sveikinuosi… Sveiki pasilikit! tūliems ricieriams spaudžia rankas Aš pats į Vilnių su Jogaila trauksiu, Keletą vyrų su savim paėmęs… Butrimas pirmas… / Butrimas bučiuoja į ranką Kęstučiui / ALDONA O aš? KĘSTUTIS Tuojau rasiu: Į Trakus grįžki, ten ramesnė būsi. ALDONA Nenori manęs? KĘSTUTIS Nenoriu. JOGAILA Tai eisim. ALDONA / apsikabindama už kaklo Kęstučiui / Pasimk ir mane! Neversk manęs mirti! / Kęstutis palengva atstumia Aldoną, paskui rengiasi eit, o vaidila užstoja jam kelią / VAIDILA Lik sveiks ant ilgo laiko, kunigaikšti, Nes ant šios žemės jau nesimatysim. Galbūt tuos miškuos, į kur tarnus savo Šaukia Perkūnas atsimti vainiką Ir varo skaudų gyvenimo miegą, Gėralą duodams spėkos ir jaunumo. Pasilik sveikas! rengiesi į kelią, Kurs laužia širdį ir vado ir žmogaus. O aš ant griaučių negaliu viens likti… Nenoriu viltį pergyventi… Mane Laukia jau laužas! KĘSTUTIS Ką nori daryti? VAIDILA Iš pat senovės — kada likims baudžia, Arba mūs žemę debesys uždengia, Tai ricierius koks, kokis dievo tarnas, Vyriausias kunigs, arba vaidila koks, Gyvastį savo atiduoda aukai, Idant rūstybė dangaus atsikreiptų. Šiandien išpuolė man. Laužas sukrautas. KĘSTUTIS Seni! Dėl ko gi sveikiniesi šitaip, Man atsitraukiant su skausmu ir gėda? Dėlko tu nori paskui mane siųsti Šermenų tavo raudonąją liepsną? Ar abejoji, pralaimėjus kovą, Apie Lietuvą, ateitį ir mane, Jei ant širdies man, sunkios jau kaip švinas, Nori sukrauti da pelenus savo? VAIDILA O ne! Tikiu aš, kad nedings per nieką Pasėlis geras ant tėviškos dirvos, Kad visi mūsų kentėjimai, kovos Bus suskaityta danguje ik vieno. Da savo kraują dedu ant svartyklių, Kur dvasios laiko… Tegul jisai priešus Užlies, sudegins! Tegul kvapu žaibo Apvalys svietą! Likk sveiks, kunigaikšti! JOGAILA / Kęstučiai / Skubinkim, laikas! ALDONA Tėve! KĘSTUTIS Eik, dukrele, Ramink Birutą! / Kęstutis atsitraukia su Jogaila ir Vytaučiu, paskui jį Butrimas ir keletas likusių ricierių, išeidami tiesiai / SCENA X / Vaidila, Aldona, vaidilos / VAIDILA / vaidiloms / O jūs, draugai mieli, Paėmę ugnį, užklokite mane Liepsna! / atsitraukia su vaidilomis gilyn tiesiai / ALDONA Ten Vilniuj Marė… nusiminusi Geriau velyk Griūtų pasaulė! VAIDILA / už scenos / O didis Perkūne! / uždanga nusileidžia / AKTAS KETVIRTAS / salė Vilniaus pilyje, tapat kaip pirmame akte, Marė stovi ant vidurio scenos, Prora Bilgenas pasirodo pro didžiosios duris / SCENA I / Marė ir Bilgenas / BILGENAS / įeidamas / Man, kunigaikštien, įsakei ateiti. MARĖ / nekantriai / Bilgene! tikrą pasakyk teisybę, Kaip stovi mūšis? BILGENAS Nežinau da nieko. MARĖ Prakeikts tylėjims, kuris nekantrumo Karštyje laiko! Nežinia tai didė Kančia yr širdžiai, pasitikint laimės. Bet šimtą kartų sunkiau yra laukti, Ar išsipildys pagiežos svajonė. kreipdamasi ant Bilgeno, karštai O gal tu tyčia ką slepi nuo manęs? Viršus Kęstučio? Pasakyk jau sykį! Velyk bjauriausią žinią, ne kaip tąją Nežinios peklą, kuri priešingiausius Paveikslus rodo puolimo ar džiaugsmo! Ar neįspėjau? ką? pragaišo viskas? BILGENAS Sakau, kad ne da. MARĖ Neslėpk, sakyk viską? Aš tvirta busiu, noriu tik teisybės. BILGENAS Pasakiau tiesą, neslepiu aš nieko. Ikšiol neturim da žinios nė kokios. MARĖ Argi tu niekad ir nieko nelaukei Skausme ir baimėj? Valandoj, kaip svarstos mūsų likimas, kalbi tu su manim Taipos atšalęs ir pasekmės karo Matyt tau nerup, jeigu toks ramus tu. BILGENAS Stoka žinios juk esti geras ženklas, Nes piktos žinios atlekia, kaip paukštis. MARĖ / pikta / Sau pasilikki raminimą tokį — Nemėgstu žodžių per daug išmintingų, Kurie, prireikiant, nenaudingi žmogui. paliepdama Raiteliai reikia išsiųst ik rubežių! Tegul patyrę, parneša man žinią. BILGENAS Einu paliepti. MARĖ Eik ir liepki skubinti / Bilgenas išeina pro didžiąsias duris / SCENA II MARĖ / viena / MARĖ O Jogailėlis matyt jau užmiršo. Jam nė nerūpi, kad ir iš galvos aš Visai išeičiau, nerimdama šitaip. / Konradas įeina pro didžiąsias duris / SCENA III / Mare, Konradas / KONRADAS Teikis atleisti, kunigaikščiui, tokį Mano drąsumą, bet norėjau svarbią Apreikšt naujieną. MARĖ / greitai / Ricieriau, sakyki! Greičiau sakyki! Visa dvasia mano Ant tavo lūpų kybo. KONRADAS Kruvins mūšis Užbaigts. Kęstutis yra pralaimėjęs, Jogailos rankoj. MARĖ Ar gerai girdžiu tik Tavo žodžius tuos? Jogaila apveikęs! Kęstuts sugautas! O, iš džiaugsmo gali Perplyšt krūtinė… kreipdamosi vėl ant Konrado Ar kartais neklysti? KONRADAS Aš liudytoju buvau ir tą tiesą Galiu patvirtint. Juk tiesiog iš vietos Skubinau Vilniun tau viską pranešti. MARĖ Kaip dėkavoti už tavo malonę Ir gerą žinią, kur lyg balzams gydo Pažeistą širdį, skausmus ir liūdnumą? negalėdama sulaikyt pašėlusio džiaugsmo A! Jau Kęstutis į rankas pateko — Tai galiu mesti našlės liūdną rūbą Ir pirmą kartą linksmai nusijuokti, Primynus koja galvą užmušėjo, Kurį dangus man pats po kojų guldo. Džiaukis, Vaidyla, kapuose nurimki — Atlyginta bus! KONRADAS Viešpati malonus, Jeigu auklėjai pagiežos troškimą, Tai jis dabarties pakakintas tapo. Nužeminimas sunkesnis už mirtį, Nes dvasia kenčia daugiau, ne kaip kūnas. Gana pamačius, kaip tas puikus senis Šiandien sublogęs, tartum mažas vaikas; Gėda prispaudė sunkiau, ne kaip dugnas Užkalto grabo… MARĖ Kenčia, juk jau kenčia, Tegul pajunta, kas tai yra skausmas! KONRADAS Liūdna matyti, kada žilas vadas, Spėkų netekęs, stovi nusiminęs Ant griaučių savo garbės ir didybės; Kad atsisveikin ant amžių su viltim Ir leidžias ten, kur jau nežiba žvaigždės; Kad, pergyvenęs save, darbus savo, Paminklu lieka kaltės ar nelaimių. Toksai likimas, širdperšos baisybė, Turi ir širdis, pripiltas rūstumo, Priverst gailėtis… MARĖ Gailėtis nemoku. KONRADAS Įniršims baigias, pagiežai įvykus, Kada jau priešų nelaimė prislegia Ir žemyn lenkia… MARĖ Man to nepakanka! Man turbūt pančiai, kalėjims, kankinims, Mirtis ant galo… KONRADAS Per daug pageidauji, Visai nežiūri ant sąlygų stovio — Tegul Kęstutis tavo broliui ginklą Yra pavedęs ir karūnos savo Tiesą viršiausią — bet brolis nuo savęs Jam prižadėjo, per prisiegą šventą, Kaip vaiks mylėti, priderančiai gerbti, Nuo užpuolimų gint ir išdavimo. MARĖ / pasityčiodama / Kam gi tai burną be reikalo aušint? KONRADAS Juk čia dalykas santaikos šventosios, Kurią sulaužyt nė viens neprivalo. Kas nenor garbę ricieriaus sutepti. Jogaila, vesdams pas save Kęstutį Su keliais vyrais, kaipo svečius savo, Turės atminti pareigas visokias, Ką yr žadėjęs ir kas svečiams prider. Negal užmiršti ir giminės ryšio — Tai šalčiau reiktų kliūtis apsvarstyti Ir apmalšinti įniršimo šuolius… MARĖ / pasityčiodama / Tai paduot ranką užmušėjui vyro? KONRADAS Paskutinoji kartais ir taip liepia. MARĖ Tik viena liko man paskutinoji, Kuri su mano krauju išvien teka — Pavest tą senį kankinimų peklai Ir tikrai mirčiai. Taigi žus Kęstutis. KONRADAS Sunku išpildyt užmanymą tokį, Ant kurio brolis niekad nesutiktų. MARĖ Ar tai tau rodos, paabejos brolis Užtart už mane, jeigu jam, kaip sūdžiai , Skriaudimus savo išdėsiu? KONRADAS Toks darbas Per daug jau aiškiai apskelbtų pasaulei Tą kunigaikščio nepadorią klastą. MARĖ Jūs pats, kryžiokai, prisiegą švenčiausią Laužot, kituos tik matydami kaltę. Vienok pati aš nenorių iš pradžių Tuoj reikalauti galvos mano dėdės. Pataikysiu juk paklausyti proto Ir menkesniu kuo tuosyk pasikakint. Tegul tik brolis, man pareikalavus, Akyse mano suima Kęstutį Ir pasodina į kelnorę tamsią. KONRADAS O jeigu tavęs nenorės klausyti? MARĖ Jei atvirai ne — tai aš slapta dirbsiu… Gyvastis žmogaus toksai trapus daiktas! Kas gi lengviau yr, kaip ją kam atimti? Gana į vyną tam nuodų įberti… Jei ne, tai galbūt žmogžudžiui samdyti… Atsiras peilis… Reik kruviną darbą Užmanyt — mirtį mintis jau surengs jam. KONRADAS Tai turi žūti? MARĖ Manyk, kad jau žuvo. Dabar vis tiek man, neslepiu nė savo Siekių, nė žodžių į melą nevystau. / pro didžiąsias duris įeina Albanas / SCENA IV / Konradas, Marė, Albanas / ALBANAS Matyt jau grįžta, veikiai pilyje bus. MARĖ O, turiu dėdei prasitraukt iš kelio, Kad neišsigąstų, mane čia išvydęs. / išeina pro duris po kaire / SCENA V / Konradas ir Albanas / KONRADAS Albane! Mesdams prigimtinį namą, Meilę ir laimę, dievus ir tėvynę, ir išdaviko imdamas paveikslą, Kad iš netyčių, kaipo žaltys šliauždams, Tik prisigriebčiau prie širdies kryžiokų Ir marų smūgį ateityj jiems duočiau, Juk aš žinojau, kad tie darbai mano Kiekvieną žygį draskys baisiai širdį — Betgi nelaukiau, valandą sutiksęs, Kad reiks stovėti su surištom rankom, Matant, kaip tėvą žmogžudžiai jau siekia Kad neištrauksiu iš makščių nė kardo, Anė pridengsiu jį krūtine savo. Bjaurus šiandien visas žmogaus būdas, Ant visko purtos peržengts prigimimas! Tolyn nenoriu lįsti į tą darbą Už tokią prekę… ALBANAS / su paniekinimu, gailėdamasis / Gaila tavęs, gaila! Rengeis būt vyrų, o esi tik vaikas, Kurs, didžią mintį žadintis paėmęs, Meta, išvydęs, kad gal pasileisti… KONRADAS Nesijuok! Šitiek dėl jos iškentėjau, Ir laimės šitiek pašvenčiau dėl josios, Kad juokų tavo neužpelniau, rodos, Kada iš kelio baisi šmėkla stumia. ALBANAS Taip, dvasia tavo blaškosi, pailso! Argi tai būtų tik menkas troškimas Garbės pastūmęs tave prie aukų tiek, Pajėgas žmogaus pereinančių? Jeigu Taip būt iš tikro, išsižadėk savo Darbo, mylėki, manyki ir veiki, Kaip visi žmonės, nes nieko jau didžio Įkurt nįstengsi! Bet, jeigu auklėjai, Gilumoj dvasios užslėpęs, tėvynės Tikrąją meilę, jei turėjai norą Numesti jungą, kurisai mus spaudžia, Lietuvos vardą iškelti ant amžių… Eik, kaip ikšiolei, nieko nežiūrėdams, Prieš spėkas peklos ir dangaus, per ugnį! Ašarų jūres, per upelius kraujo! Užmirški savo sąžinę ir širdį! Skausme raitykis!… Mirki nusiminęs!… Bet, ką pradėjai, užbaigk iki galo! KONRADAS Kitaip tie žodžiai anuomet skambėjo, Kada puošiau juos svajonėmis savo. Šiandien net siekis — didis, aukštas, šventas, Kuriam aš dvasią atidaviau jauną, Taip ūkanomis rodos prisidengęs, Kad nematyt jau ramybės, nė džiaugsmo. Akyse stovi žila galva tėvo, Šaukianti šiandien nuo manęs pagalbos — Jis taip mylėjo — perplėšiau jam širdį, O kada šiandien ant jo griausmai krito, Turiu, atšalęs, laukt, ik prisitaikys Slapta užmušt jį galvažudžių rankos. ALBANAS Iš kur žinia ta? KONRADAS Ta laukinė vilkė, Kurią pasotin tiktai aukų kraujas, Atvirai girias, žudymą užmanius; O jeigu brolis neparems jos siekio Ir neįtaikys Kęstutį kalėti, Pati užmuš jį — nuo jospat girdėjau. Tai iškelia tik pasilieka vienas: Varguolį senį kalėjiman brukti. ALBANAS Nenusiminti, tiktai veikti reikia. Ištrūkt nelengva, kur vien klastos tyko, Bet nesunku bus kalėjimo vartai Jam atdaryti. Turime pagalbą — Zokonui taip gi rūpi juk, kad liktų, Kas gal paveržti Jogailai karūną… KONRADAS Įrankiai baisūs, kurių turiu stvertis Drebančiu delnu, lyg voratinklio gležno, Tesančio vos vos per bedugnių gylį. / išeina su Albanu pro duris tiesiai; neužilgo pro didžiąsias duris įeina Jogaila, o sa juo Kęstutis ir Vytautas; pro atdaras duris matyt Butrimas su keletu Kęstučio draugkareivių, kurie vienok ant scenos nepasirodo / SCENA VI / Jogaila, Kęstutis, Vytautas / JOGAILA / įvesdamas Kęstutį / Dėde, ir vėl tu įžengi į šitą Pilį, kaip tikras apgalėtojas, kurs Pavergia širdis. Visi žmonės mėtė Kvietkas po kojų ir sveikino tave Su džiaugsmu tokiu ir taipos širdingai, apsimesdamas lyg užpykęs Kad net užmiršo visai apie mane. KĘSTUTIS Nesigailėki sūn jausmo, kurį man Išreiškė! Jeigu žmonės lenkia galvas, Tai ne prieš mane, dabar silpną, menką, Ne prieš veluką, kitąsyk garbingą, Tik prieš nelaimę, kur manyj gyvena. Nekaltink tųjų, kuriuos teisus jausmas Priverčia gerbti kitų vargią dalį, Matant ant veido kentimo didybę . JOGAILA Kas gi juos kaltins? Juk jie, duodami tau Tinkančią garbę, pildė mano norą. Ar svečią tokį nereikia vaišinti Kuo širdingiausiai? VYTAUTAS / karčiai / Koks tu meilus šiandien! Velyčiau tavo nepažint malonės. KĘSTUTIS Vytautai, liaukis! Kam įkandžiais žodžiais Vaidus vėl judint ir Jogailai širdį Užgaudinėti? Kada mes stovėjom Vienas prieš kitą su ginklais, tai tuokart Galėjo būti ir priešingi siekiai, Bet jau ištarus: santaiką prisiekiam, Tegul širdingas ryšys susitvirtin Ir nė koks ūkas santaikos netemdin. kreipdamasis ant Jogailos ir Vytančio Buvote kitkart — būkit ir vėl broliais! JOGAILA Iš savo pusės aš pats šito trokštu. VYTAUTAS Lengva parodyt — prakilnumas dvasios, Kada likimas paremia puikybę. Bet kas turėjo tiesą irgi drąsą, O tiktai laimė prigavo prie galo, Tam sunku lenktis po ženklu brolystės, Maloniai duotu apgalėjusiojo, Nes jame vis tik pažymu lyg branktas. KĘSTUTIS Sūnau, per tave kalba tik puikybė, Kuri tai žemei daug atnešė vargo. Ant vaidų mūsų gudrus priešas tyko, Moka naudotis ir tunka nuo jųjų. Šiandien privalom pavyzdį parodyt, Kad ne valdžia mums — tik Lietuva rūpi. Sujungti reikia visos mūsų spėkos Priešais galingą apnykėlių skaitlių. Tas tik tėvynei geriau patarnauja, Kurs pats parodo, kaip klausyti reikia. Kol pats stovėjau eilėj pirmutinėj, Aukštai iškėlęs Lietuvos veluką, Tai nuo visų tad reikalavau drūčiai, Kad mano žodžio ir minties klausytų. Kada gi šiandien visai atsitraukiu, O dievai duoda į jo rankas valdžią, Tegulgi valdo visur valia jojo, Nes pasipriešint — tai išduot tėvynę. JOGAILA / su pagerbimu / Dėde, tu busi vis Lietuvon galva Prie manęs lygiai su manim. KĘSTUTIS / pasidavęs / Jau mano Užbaigtas darbas. Prieš naują gadynę Reik pasitraukti, matant seną svietą Merdintį. Reikia prasitraukt iš kelio Prieš jus, jaunieji, kur veluką naują Turit ir ginklą. Ricierių gadynė Leidžias į kapą ir ugnis žinyčios Silpnyn liepsnoja, į širdį mūs miškų Eina be baimės su žmonėms naujaisiais Nauji dievaičiai. Be to gana ilgai Aš, kaip tėvainis tikėjimo seno Ir paveldėjęs tautos gilią mintį, Užlaikyt stengiaus mūsų seną tvarką, Nesigailėdams darbų, anė savo Kraujo. Vienok gi, kovodams tolydžio, Neištesėjau imtis pasėkmingai Su dvasia jūsų naujųjų gadynių, Ir nuo kryžioko apginti tėvynę Mokėjau vien tik kardu, po senovei. Vaikai, dabar prasitraukiu jums jau Su naujais ginklais, su šauksmais kitokiais… Tegul žvaigždė jūs užteka šviesybėj, Kada manoji tamsybėj užgeso. VYTAUTAS Neužtekės jau! Sykiu su tavąja Užtemo žvaigždės tos žemės, su tavim Jos neteko dvasios-prieglobėjo, Kur prie garbės tik ją vedė! Liks priešams Ji, nelaiminga… KĘSTUTIS / rūsčiai / Sūnau! Neišdrįski Mūs ateities link šitaip abejoti, Nes tiktai seną užrūstinsi tėvą. Dėl ko baugina ateitis tėvynės? Tautų likimas surištas nesti Su sustengimais vienstovių žmogystų — Spėka aukštesnė be atmainos valdo Ir, prireikėjus, didžiavyrius budin. Sunkumums spręsti, kada puolam patys, Kas gali džiaugsmą, ar prapultį lemti; Manom, kad viskas su mumis pradingsta Ir piktžodžiaujam ant liūdno likimo. Tuo tarpu tankiai, ką nuopuolių menam, Liūdni išvydę mūsų vilties griaučius, Tėvynės dalį sustiprina dargi — Ir mūsų grabas taps ateities lopšiu. / pro didžiąsias duris įeina Aldona ir nedrąsiai artinasi prie Kęstučio / SCENA VII / Kęstutis, Jogaila, Vytautas, Aldona / ALDONA Tėve Kęstuti, nepykti ant vaiko, Ką čion atbėgo, tavęs nepaklausęs. Ikšiol juk niekad nesipriešinau tau, Bet šiandien mane pergalėjo baimė Ir nerimastis vijo pėdoms tavo, Visai nežiūrint, kas man įsakyta. KĘSTUTIS Vaikeli! Vis tau iš galvos neišeina Sapnai, baidyklės, vis baugina tave Gedulių dvasios ir vaikosi paskui Šmėkla išblyškus praeities; da protas Tavo nuilsęs, sergąs keičia viską Į stebuklingą svajonę ir liepia Imt per teisybę, kas akyse rodos. ALDONA Pyksti ant manęs? KĘSTUTIS Pykčiau, kad galėčiau. Ką padarysi išlepintam vaikui? Tokiam paukšteliui, kurisai išsilgęs Pas mane seną atlėkė ant rankų? / apkabina Aldoną / ALDONA Sunku man, tėve, gyventi be tavęs; Be tavęs svietas dykuma išrodo Taip tamsu, šalta, be gyvasties kokios, Taip savyj gero neturinčia nieko, Kad širdis mano iš skausmo nor plyšti. KĘSTUTIS / šypsodamasis, Jogailai / Žiūrėk, kaip mane į tinklus vilioja Laumė štai šita meiliaisiais žodeliais, Kaip savo meilę išreiškia seneliui, Su kuriuo turi išvieno liudnumą. Turi dabar ją gražiai pamylėti, Iki išeisim elgėtaut po žmones. JOGAILA Ką kalbi, dėde? Juk aš neapleisiu. KĘSTUTIS Nuleidęs kardą, jau netinku niekam, Jei vakarais tik kam pasakas sekti. Taigi rengiuosi, eidams per Lietuvą, Butus lankydams, svetimų gudrybę Išpasakoti. Aldonai Tu eisi su manim. ALDONA Kad ir į kraštą pasaulės! KĘSTUTIS Tegul nors Vaikai pramoktų vokiečius iškeikti, Saugotis jųjų, geriau už mus ginti Savo tėvynę. kreipdamasis ant Jogailos O tuotarpu senį Vesk pasilsėti. JOGAILA Duodu savo lovą. Eisiva, dėde. / Jogaila veda Kęstutį pro duris po kaire, bet jos staiga atsidaro ir įeina ant scenos Marė su Prora Bilgenu, neduodama praeit; ties durimis už jų dviejų stovi kiti ginkluoti Jogailos dvarininkai / SCENA VIII / Marė, Bilgenas, Kęstutis, Jogaila, Vytautas, Aldona, ginkluoti Jogailos dvarininkai / MARĖ / įeidama, Jogailai / Palauk! JOGAILA Ko tau reikia? Dėdė nor miego. MARĖ Dėdė gal palaukti — Aš ramaus miego kur kas ilgiau laukiau. JOGAILA / Marei / Sakyk, ko nori? MARĖ Noriu pati dėdei Pakloti lovą… ALDONA / šaly / Dreba visas kūnas! JOGAILA Ką gi tai reiškia? MARĖ Seniems miegs netinka, Jeigu jie turi ant sąžines kraują. Mat šviesios naktys jiems neduoda miego — Nusiųsk Kęstutį kalėjiman tamsų — Ten tegul ilsis! VYTAUTAS Kaip drįsti, begėde, Taškyti seilėms… JOGAILA Pasiutai, sesute. MARĖ Nepasiutau aš. Tu būsi pasiutęs, Jeigu, nors sykį savo neparodys, Leisi iš rankų ateitį karūnos. JOGAILA Mare, nutilki! MARĖ Argi tai tau, broli, Paniekinimų atmintis taip miela, Kad nė už skriaudą atsiteist nenori? Ar užmiršai jau, kaip anuosyk dėdė Mūs lizde mūsų išniekino tyčia Prieš visą svietą ir kalėti liepė? Paskui, parodęs paviršių malonės, Da mus skaudžiau jis išjuokė. Kur skolos, Ten užmokėjims. Padaryk ir jam taip! VYTAUTAS Nutildyk burną! kreipdamasis ant Jogailos. Jogaila, paliepki Vydragai šitai prasitraukt! MARĖ Girdėjai Broli? Nor mane iš čia išvaryti — Iš namų mano — už tai, kad aš jųjų Galvažudystę noriu svert teisingai. Broli! Tai tavo bičiulius jau gali Laisvai žudyti? Jau nė nesigėdi, Už draugų mirtį nenorėdams keršint? Tai jau prie tavo sosto nieks negali Rast apginimo? Man vyrą, tau tikrą Išplėšė tarną, kurs dėl tavęs žuvo. Jeigu už jį tu atkeršint nenori, Tai jau pas tave neverta tarnauti! Ir pames tave teisūs tarnai tavo, Jei juos paduodi svetimų piktybei. KĘSTUTIS / išmetinėdamas Jėgilai / Tai, sūnau, sitaip priimi tu mane? Juk tavimi tikėjau. JOGAILA Tai ne mano kaltė. Nelaukiau šito. O vienok jos skundams Reik pripažinti priežastys teisingos. VYTAUTAS Kur dingo tavo prisiega? JOGAILA Tai ką gi Darysiu? VYTAUTAS Imk ją šalin! turi valdžią. JOGAILA / Marei / Sesuo! Išeik sau! MARĖ Kolei lieka laisvas Štai šitas senis, aš neatsitrauksiu. rodydama Bilgeną ir kitos dvarininkus Ricieriai laukia štai bausmės už mirtį Vaidylos… JOGAILA Kas tai? Maištas užmanytas… MARĖ O ne, ne maištas, tiktai tarnų tavo Teisūs troškimai, kad būtum teisingas. VYTAUTAS / žiūrėdamas Jogailai į akis / Ei, brolau, tavo akys lyg netikros — Argi norėtum užmiršt savo žodį? Butrimas pradaro vidurines duris, ir išeidamas pamažu ant scenos, klauso kalbančių Kas gi daugiausiai prisiegų ištaręs? Tyli dabartės? Ar ne išdavimą Užslėpti nori? JOGAILA Matai — iš netyčių Užklupo mane šitų žmonių skundas. Išklausyt reikia… VYTAUTAS Suprantu, tai vylius — Kad lengviau būtų derėtis su savo Sąžine. labyn nžsirustindamas Aš tau tikėjau, kaip broliui, Atsakiau tėvui už tavo teisumą, Prikalbinėjau ant santaikos tikti, O tu užslėpęs išdaviko peilį! Dabar prakeikiu savo minkštą širdį, Kuri prie tavęs traukė. Šimtą kartų Geriau būt buvę, kad ir nuo kryžiokų Imti pagalbą ir tavo švelnumui Atsakyt ginklais. Juk siūlėsi patys… Tėvs nenorėjo su vokiečiais rištis — O aš gudrybės tavo nežinojau. Būtum nematęs kunigaikščio mitros! / Butrimas pamažu pereina per sceną prie durų po dešine ir išeina / MARĖ / Jogailai įžymiai / Tik įsitėmyk, ką Vytautas kalba — Juk su kryžiokais norėj sutremt tave, Tiktai nespėjo santaiką įkurti… Gaila jiems šiandien, juk pats Vytauts sako. Apmąstyk, broli, koks pavojus laukia, Juosius paleidus. JOGAILA Akyse man temsta Ir širdis plaka. ALDONA / persigandusi / Jis nor jos klausyti — Prapuolę esam! JOGAILA Nežinau, dabar ką… / pro duris po dešine įeina Konradas, Albanas ir Butrimas / SCENA IX / Kęstutis, Marė, Jogaila, Vytautas, Aldona, Konradas, Albanas, Butrimas, Bilgenas ir ginkluoti Jogailos dvarininkai / JOGAILA / Konradui / Į patį laiką atėjai, man reikia Sunkus išrišti klausyms, taigi tave, Ricieriau, imsiu per sudžią. Darysiu Taip, kaip sakysi. ALDONA / šaly / Dievai maloningi! Jūs čion jį siunčiat mums pagalbą duoti. KONRADAS Kas gi? JOGAILA Ant dėdės aš nenoriu skųstis, Nors jis ne sykį išniekino mane; Tiktai sesuo štai, kurios vyrą liepė Nužudyt, nori bausmės per nevalią; Ricieriai taip gi visi reikalauja Kalėjimu nors užmokėt už tąjį Taip rūstų darbą; o aš pažadėjau Nebaust visai jų, nieko nežinodams, Kad jie yr mano priešai, kurie trokšta Prapuldyt mane. VYTAUTAS Apsimetėli tu Prakeiktas! JOGAILA / toliau Konradui / Taigi pasakyti teikis, Ar pažadėjims tasai mane riša? ALDONA / melsdama Konradą / Žinai teisybę, tai ginki! JOGAILA / Konradui / Kaip rodos? KONRADAS / su savim kovodamas / Kalėjimą skirk. ALDONA / didei nusiminusi / Sūnus priešais tėvą! MARĖ / Bilgenui ir dvarininkams / Ricieriai! Drąsiai! visus juos suimkit! / Bilgenas ir dvarininkai išeina priešais / VYTAUTAS Neišeisiu gyvas! Butrime prie ginklo! / Vytautas ir Butrimas išsitraukia kardus / KĘSTUTIS / paliepdamas / Nuleiskit ginklą! / Butrimas deda savo kardą į makštis / VYTAUTAS / neklausydamas / Aš ginsiuosi… Konradas užeina iš užpakalio ir ištrenkia iš rankos kardą Niekšas Esi, kryžioke! ALDONA O! ne žmonių akys Galvažudystės tokios neregėjo… Ir tai jis… MARĖ / ricieriams / Imkit! Kęstutis supranta, Kad užsispyrims gal kaštuoti kraujo. ALDONA / užstodama Kęstutį / Krūtinę savo aš tave pridengsiu… Neduosiu tavęs… MARĖ / per nevalią atitrukdama ją / Traukis! ALDONA Tu bedieve! dvarininkai su Biigenu apsupa Kęstuti, Vytautu ir Butrimą ir veda juos per didžiąsias duris; Aldona ištiesia rankas prie Kęstučio. O tėve mano! KĘSTUTIS / atsigręždamas / Aš laiminu tave. / išeina visi, išskyrus Aldoną, Konradą ir Albaną / SCENA X / Aldona, Konradas, Albanas / ALDONA / blaškosi ant koją / Kaip skauda! Čia… Čia… / griebiasi už širdies ir puola ant žemės; Konradas su Albanu pasilenkia prie jos / KONRADAS / luktelėjęs, Albanui / Žiūrėki! ji mirė! Nes įtikėjo į galvažudystę, Kuri taip aisti — jai perplėšė širdį Nedėkingumas sūnaus, širdį ilgo Pargraužtą skausmo. Baisu atsiminti, Kad neišgirs jau išsiteisinimo Tylumoj kapo, bet sykiu su savim Nešas paveikslą visų kruviniausią, Prieš kurį savo akeles užmerkė. klaupdamas prie Aldonos Jaunystės sapne! Lik sveika ant amžių! Kruvins meilužis paskutinį kartą Bučiuoja tavo išbalusį veidą. / bučiuoja Aldonai į kaktą / / uždanga nusileidžia / AKTAS PENKTAS / scena parodo kalėjimo kelnorę Kreivos pilyje; priešakinė scenos dalis talpus skliautas po žeme, pertvertas iš užpakalio trimis arkadomis, kurias sujungia grotos; per grotas matyt užpakalis scenos, kalėjimo prieangis; vidurinė arkada, atidaromą kaip vartai, sujungia prieangy su kelnorės priešakiu; po karei iš priešakio scenos žemos durys veda į kitą kelnorę; prie skliauto kabo ant retežio lemputė, neaiškiai apšviečianti kalėjimą; pakėlus uždangą, ant prieangio pasirodo Prora Bilgenas su raktais, paskui jį Kunonas, Konradas ir Albanas; Bilgenas atidaro grotinius vartus ir įveda kryžiokus ant pryšakio scenos / SCENA I / Bilgenas, Kunonas, Konradas ir Albanas / BILGENAS / įvesdamas / Aš negalėjau priešintis jūs valiai, Tiktai žinokit, kad sičion jus leisdams, Pareigą laužau… KONRADAS Nebijoki nieko. BILGENAS Baisus atsakyms… KUNONAS Paklausęs, laimėjai Mūsų malonę, kuri priglobs tave Kiekvieną kartą, BILGENAS Jums ir pasiduodu. KONRADAS / duodamas mainą su auksu / Priimk tuo tarpu rankpinigius šituos. BILGENAS / imdamas / Aš jums tarnausiu su dūšia ir kūnu. ALBANAS Bet kur Kęstutis? BILGENAS / rodydamas kelnorę po kaire / Kelnorėje šitoj Ant šiaudų glėbio, ant žemės pakloto, Kaip ąžuols senas, audros apgalėtas, Per dienas guli, nejuda, negirdi. Nė nesistenki, norėdams prašnekint. Tyli, tarytum, užsimiršęs kalbą. Nė ant savųjų akių neatkreipia — Visai senelis pavirto į vaiką! KONRADAS Nuvesk pas jį! BILGENAS Ten taip tamsu, ankšta, Nešvaru bjauriai ir taip atsiduoda, Kad jums sunku bus, ricieriai, įeiti. Aš tai kas kita, pripratęs jau tokius Matyti daiktus; taigi viens nueisiu Ir jį atvesiu… KUNONAS Gerai. BILGENAS Būkit kantrūs, Nes jį reik kalbint, kaipo mažą vaiką, Arba ant rankų išnešt, jeigu purtos. / išeina pro duris po kaire / SCENA II / Kunonas, Konradas ir Albanas / KUNONAS Nereikalingas, kaip man rodos, trasas Dabar Kęstutį iš kelnorės gelbėt. Kam mums toks senis? ALBANAS Visgi pasiliko Skambėjims ir ardo, kuris, sunaudotas Gerai mūs rankoj, gal pavirst į ginklą. KUNONAS Skambėjims tokis silpnyn visad eina, Besilpstant žmogui Kam tuščias skambėjims? KONRADAS Ateitis rodys. KUNONAS Vienok bus nelengva Išsiurbti senį, kuris ir pirmiau juk Įrankiu tapti nesidavė niekad. O jeigu syki šito užsimanėt, Tai pabandykim… / Bilgenas grįžta, vesdamas Kęstutį, kuris duodasi vest be nuovokos ir nežiūrėdamas nė ant vieno iš esančiųjų / SCENA III / Kunonas, Konradas, Albanas, Bilgenas Kęstutis / BILGENAS / Kęstučiui / Eik drąsiau, seneli, Čia nieko pikto — tai svečių sulaukei, Kurie nor tave pamatyt — linksmiau bus. KONRADAS / šaly / Baisus paveikslas nelaimių, senatvės! KUNONAS / žiūrėdamas į Keisttuį / Tai tikri griaučiai, kuriuos perdėm tuščia… gynama tik žmogaus, kuri tuojau, rodos, Pavirs į dulkes, vos ją palytėjus… BILGENAS / Kęstučiui, traukdamas jį prie kryžiokų / Artyn seneli! KUNONAS / Kęstučiui / Mes su kunigaikščiu Pakalbėt norim. Argi nepažįsti Mūs, kunigaikšti, Kęstuti? / Kęstutis neparodo nė kokio gyvasties ženklo / BILGENAS / Kęstučiui / Na, seni, Atsakyk! atsikreipdamas ant kryžiokų. Matot — tyli, tartum kelmas. KUNONAS / Kęstučiui / Velydami tau gero, čion atėjom. ALBANAS Kaliniams žinot, užveizdos esybė Uždaro burną. KUNONAS / Bilgenui / Bilgene, išeiki — Ant pilies kiemo gali mūs palaukti. Duok raktus, patys duris užrakinsim. BILGENAS / paduodamas raktus, kuriuos priima Konradas / Tekit, išpildau visus jūsų norus. / išeina pro grotas paskui per prieangį tiesiai / SCENA IV / Kunonas, Konradas, Albanas, Kęstutis / KUNONAS / Kęstučiai / O kunigaikšti, matant tave šitaip, Širdį mums skauda. Brolevaikis tavo Galvažudystę baisią yr padaręs. Dabar juk galim laisvai pakalbėti — Bilgens išėjo. ALBANAS Ar tu mus pažįsti? / Kęstutis vis nesijudina / KUNONAS Mes tik bičiuliai tavo. Norim gelbėt Tave nelaimėj… matydamas, kad nė veidas Kęstučio nesujudėjo, Albanui Nejuda tas žmogus, Sustingus stovi, anė akių mirksniu Nerodo jausmo. ALBANAS / Kunonui / O gal nesupranta. KUNONAS Greičiau puikybėj savo užsikirto. ALBANAS Reikia aiškiau jam pasakyt, ko norim. KUNONAS / Kęstučiui / Juk da ne viskas dingo, kunigaikšti, Taigi nebūki nebyliu be žado. Mes sugražinsim liuosybę, karūną, Ištrauksim tave iš grabo, kur saulės Veltui dairaisi, duosim rankon ginklą Ir, kokią nori, pagiežą prirengsim. veltui palūkėjęs atsakymo arba judėjimo Kęstučio Tyli? Tau rodos, kad tave vilioja? Žiūrėki, durys atdaros — ir tave, Po sparnu savo pridengę, išvesim Iš skylės šitos. Laisvas tada būsi. Ką sakai, seni? Ar būtinai nori Prapulti šičia? Nenori atkeršyt? Ir, apgalėjęs, didžiavyriu tapti? luktelėjęs, nekantriai Na, atsakyk gi! Nes paliksiu tave Tavo likimui, netekęs kantrybės. Tyli? Tai nori negarbėj baigt amžį? KONRADAS / išeidamas į pryšakį Kunono ir Albano prisiartindamas prie Kęstučio / O neatstumk tų, kuriuos vedė šičion Gera širdis vien. Tikėk jiems, Kęstuti! / Kęstutis pakelia galvą, apžvelgdamas Konradą, lygnorėdamas prakalbėt, bet vėl sustingsta po senovei / KUNONAS / Albanui / Akmuo ant galo akims prakalbėjo, Ant valandėlės jame plykstelėjo Lyg žmogaus jausmas. ALBANAS / Kunonui / Eiva! Tegul lieka Vienudu, Konrads įstabią galybę Ant jojo turi. KUNONAS Gerai, gali likti. / Kunonas išeina su Albanu pro grotinius vartus, o paskui per prieangį tiesiai / SCENA V / Konradas ir Kęstutis / KONRADAS / apsidairęs paskui išeinančius / Juodu išėjo. Prie tavęs aš vienas, Kęsdams taip sunkiai, kad krūtinė plyšta — Apie dienas tas aš kapuos sapnuosiu, Jei bus tik sapnas mano dvasiai galims. Tu nežinai, kaip baisiai mane slegia Tavo tylėjims nepermeldžiams, kokius Drebulius myrio siunčia tavo akys Ramios, o šaltos, sustingusios. Velyk Perkęsti viską, ne kaip matyt tokią Tylinčią tavo užšalusią kančią… Jei turi tiesą neapkęsti mane, Tai duok išgirsti norint prakeikimą Iš tavo lūpų! Nebūk lyg negyvas, Tik rūstus stoki, kaip milžinų vadas, Ir mesk į mane žaibus akių tavo, Prakeik! Tik duoki išgirst vieną žodį! Palaukęs Nieko? Ar nieko netarsi?… Ir šitai Perkęsiu — duok tik man tu savo ranką Ir bėgk su manim nuo kapinių šitų Ant šviesios saulės — nes mirtis tikra čia Graudena. Bėkim! luktelėjęs A! vėl išdavimo Bijai? Neužmiršęs, kad patariau tave Kalėjiman mest… Tikėk mano žodžiui! Aš tau prisiekiu, kad nišdaviau tavęs, O būdu tokiu norėjau atkreipti Tik marų smūgį, kurs tau prirengts buvo. palūkėjęs Neini? Tyli vis… Permainyk man širdį, Kad joji taip gi kaip akmuo tylėtų luktelėjęs, užsikarstinęs ir pasidnodamas O ne! Turiu aš išgelbėti tave — Šalyn rytojus! ir apsimetimas! Įžadus laužau… klaupdamas prieš Kęstutį Tėve! Sūnus tavo Ant kelių meldžia, kad duotumės gelbėt… KĘSTUTIS Ar sūnus? Kokis? Turėjau juk vieną. Tą apraudojau ir senei užmiršęs, Nes jis — tai mano nelaimė ir kirmins. Norint paskui aš atminiau iš sykio, Su kieno veidu kryžiokų gyvatė — Akis užmerkiau tyčia ir, pažinęs Tik išdaviką, nepažinau sūnaus. Mano sūnus jau nuo senai negyvas. KONRADAS Keršyja sunkiai širdis priverstoji! Visame sviete nėra anė vieno, Kurs, žaizdas mano iš arti pamatęs, Pasigailėtų ir aukų didybę Išmieruot teiktus. Tėve! Argi nieko Širdis nesakė? Ir tiki į mano Išdavystę, kuri keršytoją Pridengia savim? Ar tau nešnabždėjo Paslaptas balsas, kam viską sumaniau? KĘSTUTIS Aš tiesaus kelio visada laikiausi. Dievų klausydams, mylėdams tėvynę, Su teisybe vien gyvenau — dėl to gi Šuntakių melo, arba apgavimo Nė nepažįstu. Aš, matai, pripratęs Svarstyt ir spręsti ne siekius, tik darbus. Ir suprast stengiu, ką akys parodo. Žinau vien tiesą — ir netikiu dorai, Kur gudriai seka galvažudžių pėdas. KONRADAS Tėve! KĘSTUTIS / lyg pats sau / Senai jau netekau to vaiko, Kuriam daugiausiai sudėjau aš vilties, Drūčiai tikėdams, kad išvien su manim Zokono gaują baidys nuo mūs girių, Kad parems mane, mirtinai kovojant Su siaubūnu tuo, baisesniu už lokį Padukusįjį ir apsaugos seną Galvą nuo smūgių jisai, garbės mano Dalininks pirmas, paveldėtojas jos! susigraudinęs Bet nelaimingai sau ir jam išlėmiau, Glostydams tankiai kūdikio galvelę, Nes pats sugriovė ir viltį, ir laimę, Jis, numylėtas iš visų labiausiai. apsiblausęs, gailindamasis Netekau vaiko. KONRADAS Tokiais gailiais žodžiais Nekalbėk, rodos dūsaudamas daikto, Kuris negrįš jau — o gailestis auga Taip neišmieruotas, kad gal verksmu trukti Vyro krūtinė. luktelėjęs Ar netiki, tėve, Kad aš tėvynės parduoti nenoriu? Kad aš paskyriau gyvenimą savo Tik vienam darbui, kurisai Lietuvą Mūsų išgelbės ir už ją atkeršys? Butautis tavo gyvęs tik numiręs! KĘSTUTIS Kas gali būti — apie tai kiti spręs; Ateitis gali jį paskui išteisint Ir ploti rankoms už laimingą siekį, Visai užmiršus, kur suteptas buvo. Bet aš, kurio jau gyvenimą taip trumpas, Aš bjauraus grūdo pasėlį regėjau: Šeimynoj vienus sielvartus, liudnumą, Džiaugsmą mūs priešų, Lietuvos nelaimę, Ir sena mano galva nenuvokia, Kaip gelbės žemę, kas garbės netekęs. Sunku, sunku tam, kas pabandė melo, Sutepė dvasią, nors ir gero trokšdams, Atgyt išnaujo rubuos nekaltybės Ir vėl nušvisti su darbais teisingais. Netstos jo niekad amžins prakeikimas, Painiodams jojo siekimus gražiausius, Prie nuodėmių stums, prieš kurias pats purtos, Ir ves tolyn vis, kur daugiau erškėčių — Ko pats nekenčia, turės pamylėti, Ką nor išgelbėt, da labiau prapuldys — Ir visas darbas suteptų jo rankų Noroms nenoroms pavirsta į piktą. KONRADAS O tėve mano! Nenorėk atimti Prie galo kelio paskutinės vilties! Nepavesk mane kurčiai, tamsiai nakčiai, Kad abejodams turėčiau numirti! Nes, jeigu žūsiu, siekinio nepriėjęs, Tai man nė kokia neatleis dievystė. nužemintai melsdamas Tėve Kęstuti! Pasigailėk vaiko, Kuris taip kenčia už jaunos puikybės Drąsų siekimą! Išskėsk savo glėbį… Aš prisiglausiu, nusižeminęs jau… Ašaras besiu ant tavo krūtinės… Atleisk man kaltę… KĘSTUTIS / susigraudinęs, lyg sau / Vargšas mano vaikas. KONRADAS / surikęs, puola Kęstučiui į glėbį / Tėve! KĘSTUTIS Sūneli! KONRADAS O! Tas vienas žodis Nuims nuo manęs visą prakeikimą. Glėbyje tavo vėl aušra sugrįžta, Kuri žibėjo prie mano lopšelio. Ar man atleidi? KĘSTUTIS Vaikai nedėkingi, Jūs nė nežinot, kas tai tėvų meilė, Kuri su jumis į bedugnes lekia Ir skausmu savo pati save kursto; Nors kelia balsą rūstų, nusiminus — Viską užmiršta ir atleidžia viską. O sūnau mano! / prispaudžia Konradą prie krūtinės / KONRADAS Kaip ramu ilsėtis Glėbyje tavo! O kad taip ant ilgo Užmigt galėčiau! luktelėjęs, nerimstąs Tėve! Laikas bėga… Ir mintis bunda baili, rūpestinga… Skubinkim, tėve! Eik iš čia, nelauki! Eikim, tik eikim! / eina kelis žingsnius prie durų ir sustoja, matydamas, kad Kęstutis paskui neina / KĘSTUTIS Be reikalo lauki Manęs, sūneli — aš iščia juk neisiu. KONRADAS Tėve, turiu aš išvest iš čia tave, Juk man atleidai? KĘSTUTIS Atleidau, vaikeli — Bet jau sunku man pabėgti su tavim. Ką gi aš veikčiau dabar jūsų sviete Pribaigtas senis gedulių ir amžiaus? Mano liuosybė taps tik nauda prieši. Nenoriu būti priežastimi vaido, Nenoriu tapti įrankiu kryžiokų, Velyk man šičia ramiai pasimirti. KONRADAS Aš tau prisiekiu, kad išrasiu kelią Ištraukti tave iš kryžiokų vylio, Aš pritaisysiu atilsį tau saldų, Kurio jau niekad nedrums pikti žmonės… Tik eik su manim! KĘSTUTIS Ne, Butauti mano! Palikit mane jūs mano likimui. Taip bus geriausiai. Nes kartais nenorams Galiu nelaimę įvykdint mūs žemei Ir tavo kojas kaip akmuo apsunkint — Kad paskui tave svetimi pažintų. Dėl valandėlės gyvenimo menko Nenoriu pirkti taip brangiai liuosybę. KONRADAS Tėve! KĘSTUTIS Taip liepia dorybė ir protas. Veltui negundyk, nes neatmainysiu Jau savo žodžio. KONRADAS Pasigailėk manęs! KĘSTUTIS Svietas man šiandien — dykuma tamsioji… Kuo buvau gyvas — išplėšė man žmonės… Negrįš kas buvo, nekels jau numirę. Esmi jau niekas, nėr ko man nė grįžti. KONRADAS Tėve! Ar neisi? KĘSTUTIS Ne. KONRADAS Tai per nevalią Iš čia išnešim; Albaną pašauksiu. / skabiai išbėga pro doris ir per prieangį tiesiai / KĘSTUTIS / žiūrėdamas paskui išeinanti / Vaike, vėlu jau! / apsLankęs, pamažu išeina nno scenos pro duris po kaire; neužilgo pasirodo ant prieangio Marė su Bilgenu ir įeina pro grotines duris ant vidurio scenos / SCENA VI / Marė ir Bilgenas / MARĖ Pilyje kryžiokai… Įstabus daiktas. BILGENAS Jie čia nuo pat ryto. MARĖ Turbūt ką spendžia. Ar žinai vardus jų? BILGENAS Konrads, Kunonas ir Albanas senis. MARĖ Laiku suspėjau. Jųjų siekiai reikia Perkirst išsykio. Kur yra Kęstutis? BILGENAS Skylėje šitoj. MARĖ Gerai. Pašauk mano Žmones. Žiūrėki, kad nebūtų triukšmo! Bilgenas išeina tuo pat keliu, kuriuo atėjo Marė atsikreipia ant Kęstučio kelnorės, graudendama Dėde! Dabartės atsiteisim mudu. / ant prieangio pasirodo Kunonas ir įeina pro grotas / SCENA VII / Marė ir Kunonas / KUNONAS / nusistebi, išvydęs Marę / Tikėt nenoriu… kunigaikštienė čia? MARĖ Ką? Ar stebiesi, mane čia išvydęs? Visokį žmones susitink ant kelio. KUNONAS Bet kokie siekiai? MARĖ Ar, tamsta, nori Žinot? Žinoki: atėjau žudyti. KUNONAS Ar tai tau rodos, kad duosim? MARĖ Apsieisiu Be jūs davimo. KUNONAS Tokis baisus darbas! MARĖ Apsimetimo kalbą tą palikęs, Pasakyk sykį, ką mano siekimas Gali užkenkti? KUNONAS Mes ginam prispaustus. MARĖ Ar tai teisybė? Tegul ir taip būna! Vienok Kęstutis netiks jums jau niekam — Veltui tik leidžiat pinigus ir laiką. Jūs Konradu juk tikite begalo, O jis, gudruolius, veda jus už nosies, Norėdams tėvą išgelbėt… KUNONAS Neaišku. MARĖ Būkit atsargus — nes išduos jus, būdams Sūnum Kęstučio! KUNONAS Konradas? MARĖ Nemoku Aiškiau kalbėti. Jo pati pažino. KUNONAS / pradėdamas suprast / Kaip dabar aišku! MARĖ Jūs jį prižiūrėkit. O aš tuo tarpu pas kalinį eisiu. Iki numerdės, tą mirties skanumą Pirmiau pažįsta, paregėjęs mane! / įeina pro duris po kaire i kitą kelnorę / KUNONAS / mąstydamas / Konrads? ! Gyvatė! Dabar išsiaiškin Mislių daugybė. / Konradas pasirodo ant prieangio, bėgdamas greitai ant scenos / SCENA VIII / Kunonas ir Konradas / KONRADAS / įbėgdamas / Visur jūs ieškojau. KUNONAS / šaltai / Ko tau reikėjo? KONRADAS Ginasi Kęstutis, Bėgt nenorėdams. KUNONAS Tai tegul sau lieka — Tai bus geriausiai. KONRADAS / greitai / Veskim per nevalią. KUNONAS Nevalią? Kam tai? KONRADAS Nužus jisai šičia. KUNONAS Tai da geriau bus. Užmokės lietuviai Už jojo mirtį brangiai, o jo kraujas Prisikabinti prie Jogailos turi. KONRADAS / pykdamas / Ir kęsim šitai? KUNONAS Tai virs mums į naudą. KONRADAS / suerzintas / Ar atmainei jau nuomonę? KUNONAS Sakyčiau, Dabar tvirtesnė. Jo mirtis mums gero Daugiau gabena, ne kaip ilgas amžis. KONRADAS / įpykęs / Man kitaip rodos. KUNONAS / įžymiai / Gal turi tu savo Siekimą kitą. KONRADAS / nusistebėjęs / Aš? / Marė grįžta ant scenos pro duris po kaire / SCENA IX / Kunonas, Konradas, Marė, paskui Bilgenas su samdininkais, paskiausiai Albanas / KONRADAS / pamatęs Marę, persigandęs / Ir Marė šičia? KUNONAS / pasityčiodamas / Svečiuos pas dėdę… KONRADAS Marė! Ją išvydus, Šiurpuliai ima. Kaip čia jį išgelbėt? Lieka, tik kardas — kad ir pačiam galas! ant prieangio pasirodo Marės samdininkai su Bilgenu ir tyliai slenka ant scenos Konradas, pamatęs juos, kreipiasi ant Kunono Ko jiems čia reikia? MARĖ Tai, jie geri žmonės — Eina su manim nužudyt Kęstutį. KONRADAS / išsitraukdamas kardą / Kardas neleis jų! / samdininkai, persigande, traukiasi Kunonas taip gi ištraukia kardą / KUNONAS / užstodamas su kardu Konradui kelia / Sustok! Anė žingsnio! KONRADAS Geležis tavo nesulaikys manęs! KUNONAS Aš vardan mistro prisakau tau. / samdininkai, pasinaudoję, įeina su Mare ir Bilgenu pro duris po kaire / KONRADAS Leiskit! Galvažudžiai jūs, jei gyviems likt miela! / Albanas ateina nuo prieangio ant scenos / KUNONAS / užstatęs kelią su kardu / Metei liečyną! Tu sūnus Kęstučio, Tu išdavikas! KONRADAS Žinai? Gerai. Amžiui Tavo jau galas. Kitiems tai apreikši, Be galvos grįžęs. / prispiria su kardu Kunoną, o tas ginasi / KUNONAS / besigindamas ir pamatęs Albaną / Tu žūsi, drąsuoli! Albanui Albane, peilį paėmęs, nudurk jį! / mušasi / ALBANAS Peilis tau tiktų — bet Konrado kardo Užteks tam žygiui. KUNONAS / įsiutęs / Albane! Išdavike! / mušasi su Konradu / KĘSTUTIS / už scenos / O žmonės, žmonės! KONRADAS Dėl dievų šventųjų! Tai balsas tėvo! Marė išeina ant scenos ir pamažu atsitraukia ant prieangio, is kur tūlą laiką tėmijasi; Konradas su visu smarkumu prispiria Kunoną Žūk greičiau! Iš kelio! / Kunonas puola ant žemės; Konradas su kardu įbėga greit i kitą kelnorę po kaire / KUNONAS Išdaviks peklos! miršta / Marė prasitraukia nuo scenos visai / / Konradas neužilgo grįžta, prilaikydamas glėbyje Kęstutį / SCENA X / Konradas; Albanas / KONRADAS / klupsčias prilaikydamas Kęstutį, susigraudinęs / Pabusk, tėve mielas! Lavons ant slenksčio kalėjimo tįso — Nėra pavojaus. palūkėjęs, nusiminęs Veltui! Jau iš kapo Nė viens negrįžta. atsistodamas Tai jau širdies ryšis Visai sutrukęs… Dabar mano mintys Ant visados jau suklimpo į kraują. Neriša niekas… Likau tik pats vienas. apsiblausęs, pasiduodamas Tai tolyn drąsiai! Kur užvestas kelias — Nuodyt, žudyti ir naikinti priešų. ALBANAS Eik! Ir žudyki! / uždanga nusileidžia / Įstatai § 1. *Mieris* „T. M. D.” yra: išleisti lietuviškas moksliškas knygas ir platinti apšvietimą. § 2. Iraugaisgali būti kiekvienas, be skirtumo. Norints pristoti Draugystė, tesikreipia priejeib vieno Draugystės viršininko. Visi draugai turi lygias tiesas. Kiekvienas draugas gauna Draugystės išleistų raštų po vieną knygą. Kiekvienas draugas turi turėti sav už pareigą didinti Draugystę privedant nauJūs draugus. § 3. Kiekvienas Draugas, Amerikoje, moka ant metų 60 centų. Did. Lietuvoje 1 rublį. Prūsų Lietuvoje 2 markes. Norintiejie Draugystę pašelpti, pagal norą gali ir daugiaus mokėti. Draugystė priima ir aukas. § 4. Apie spaudiniiną raštų ir jų vertumą nutarė „literatiškas komitetas”. § 5. Raštininkai, kurie savo raštais šelps Draugystė, yra priimami kaipo garbės draugai. § 6. Lietuvoje beturčiams knygos bus dovanojamos per tam išskirtą komitėtą. *Pasarga*. Dovanojimas arba dalinimas knygų beturčiams Lietuvoje yra tai sunkiausias daiktas, bet Draugystė turi viltį, kad atsiras nemenkai draugų ir iš Lietuvos, kurie tą darbą paleugvįs. Draugais platinimo knygų komiteto, gali būti ir pašaliniai. Kol jie pildo tą priderystę. ----- Ta lektura, podobnie jak tysiące innych, dostępna jest na stronie wolnelektury.pl. Wersja lektury w opracowaniu merytorycznym i krytycznym (przypisy i motywy) dostępna jest na stronie http://wolnelektury.pl/katalog/lektura/asnykas-kestutis. Utwór opracowany został w ramach projektu Wolne Lektury przez fundację Wolne Lektury. Wszystkie zasoby Wolnych Lektur możesz swobodnie wykorzystywać, publikować i rozpowszechniać pod warunkiem zachowania warunków licencji i zgodnie z Zasadami wykorzystania Wolnych Lektur. Ten utwór jest w domenie publicznej. Wszystkie materiały dodatkowe (przypisy, motywy literackie) są udostępnione na Licencji Wolnej Sztuki 1.3: https://artlibre.org/licence/lal/pl/ Fundacja Wolne Lektury zastrzega sobie prawa do wydania krytycznego zgodnie z art. Art.99(2) Ustawy o prawach autorskich i prawach pokrewnych. Wykorzystując zasoby z Wolnych Lektur, należy pamiętać o zapisach licencji oraz zasadach, które spisaliśmy w Zasadach wykorzystania Wolnych Lektur: https://wolnelektury.pl/info/zasady-wykorzystania/ Zapoznaj się z nimi, zanim udostępnisz dalej nasze książki. Tekst opracowany na podstawie: Adam Asnyk, Keistutis: tragedija penkiuose aktuose, tł. Vincas Kudirka, Tilžėje, spausdinta E. Jagomasto, 1897. Wydawca: Fundacja Nowoczesna Polska Utwór powstał w ramach konkursu ,,Współpraca w dziedzinie dyplomacji publicznej 2013", realizowanego za pośrednictwem MSZ RP w roki 2013. Zezwala się na dowolne wykorzystanie utworu, pod warunkiem zachowania ww. informacji, w tym informacji o stosowanej licencji, o posiadaczach praw oraz o konkursie ,,Współpraca w dziedzinie dyplomacji publicznej 2013". Publikacja wyraża jedynie poglądy autora i nie może byc utożsamiana z oficjalnym stanowiskiem Ministerstwa Spraw Zagranicznych RP. Publikacija parengta įgyvendinant projektą ,,Wolne Lektury" (http://wolnelektury.pl). Skaitmeninė reprodukcija padaryta Fondo ,,Nowoczesna Polska"/Lietuvos kultūros paveldo --- virtualioje erdvėje (http://www.epaveldas.lt), pasitelkiant egzempliorių iš bibliotekos kolekcijos. Veikalas sukurtas konkurso, įgyvendinamo 2013 m. bendradarbiaujant su Lenkijos Respublikos Užsienio reikalų ministerija --- ,,Bendradarbiavimas viešosios diplomatijos srityje 2013" (,,Współpraca w dziedzinie dyplomacji publicznej 2013") ribose. Leidžiama laisvai naudoti veikalą, su sąlyga, jog bus išsaugota aukščiau pateikta informacija, taip pat informacija apie taikomą licenciją, teisės turėtojus bei konkursą. Publikacija išreiškia tik autoriaus pažiūras, todėl negali būti tapatinama su oficialiomis Lenkijos Respublikos Užsienio reikalų ministerijos pažiūromis. Opracowanie redakcyjne i przypisy: Monika Bogdziewicz, Paulina Choromańska, Katarzyna Dug. ISBN-978-83-288-2082-1