Antanas Baranauskas Anykščių šilelis Kalnai kelmuoti, pakalnės nuplikę! Kas jūsų grožei senobinei tikę? Kur toj puikybė jūsų pasidėjo? Kur ramus jūsų ūžimas nuo vėjo, Kai balto miško lapeliai šlamėjo Ir senos pušys siūravo, braškėjo? Kur jūsų paukščiai, paukšteliai, paukštytės, Katrų čilbančių taip ramu klausytis? Kur jūsų žvėrys, gyvuliai, žvėreliai? Kur žvėrų olos, laužai ir urveliai? Visa prapuolę ; tik ant lauko pliko Kelios pušelės apykraivės liko!.. Skujom, šakelėm ir šiškoms nuklotą Kepina saulė nenaudingą plotą, Į kurį žiūrint taip neramu regis: Lyg tartum rūmas suiręs, nudegęs, Lyg kokio miesto išgriuvus pūstynė , Lyg kokio raisto apsvilus kemsynė !.. Miškan, būdavo, eini — tai net akį veria; Vat taip linksmina dūšią , ažu širdies tveria; Kad net, širdžiai apsalus, ne kartą dūmojai: Ar miške aš čia stoviu, ar danguj, ar rojuj?! Kur tik žiūri, vis gražu: žalia, liekna, gryna! Kur tik uostai, vis miela: giria nosį trina! Kur tik klausai, vis linksma: šlama, ūžia, siaudžia! Ką tik jauti, vis ramu: širdį glosto, griaudžia! Minkštučiukai samanų patalai ištiesti Galvą į save traukia ir liula užliesti. Uogienojai kaip rūtos kelmais kelmais želia, Juodas, raudonas uogas išsirpusias kelia. Ant žalio, rausvo, balkšvo dugnio taškai grybų Tarp medžių marguliuoja iš savų sodybų. Voveruškų leikelės kur ne kur pro plyšį Iš po samanų marškos sarmatlyvai kyši. Čia paliepių torielkos po mišką išklotos, Čia kiauliabudės pūpso, lyg pievos kimsotos , Čia po eglėm šeimynom sudygę ruduokės , Čia pušyne iš gruodo išauga žaliuokės, Čia rausvos, melsvos, pilkos ūmėdės sutūpę, — Linksmutės, gražiai auga, niekas joms nerūpi. Čia kazlėkai pakrūmėms ant piemenų tako, Tartum kupkeliai kniūpšti, kaip Mickevčius sako. Čia nemunės iš kelmo, lepšiai tarp alksnyno; Čia šalpionai tarp stuobrių dygsta iš skiedyno . Čia musmirės raupuotos, veršakiai gleivėti, Čia grybai ir šungrybiai vardais nežymėti; Anei jų žmonės renka, anei žvėrys graužia, Jėg bėgdami par mišką galvijai išlaužia, Arba patys savaimi suglebę supūsta. — Iš jų trąšos želmenais aplinkom išplūsta. O iš visų viršesnis auga baravykas, Valig dainuškos žodžių — „grybų pulkaunykas” Platus, storas, paspūtęs lyg tartum užklotas Ant kieto, drūto koto bliūdas palivotas . Greit auga, ilgai esti giminių visokių: Paąžuolių, raudonikių ir kitų kitokių. Žali ėgliai, kaip kvietkai po dirvonus keri; tarpu jų kiškiai guli, kropkos vaikus peri. Krūmai, žole barzdoti, kraštais mišką riečia, Ir linijos parejos skersai mišką šviečia. Alksniai, lepšių sodyba, palaukėms sužėlę, Šakoms kekes riešučių lazdynai iškėlę Atokaitoj brendina . O karklai po slėnį tarp liulančių paversmių pamėgo pavėnę. Putinai krauju varva, serbentai po Šlavę Ir paliūnėms kur ne kur prieglaudą sau gavę. Baltasis miškas kalnais, kaip tik padaboji : Čia berželiai kaip meldai Pašlavį apstoję, Čia visais lapais dreba epušės nusgandę; Kožnoj klaiką nekantrios žalktyčios atrandi. Čia ąžuolai ir uosiai prie eglių sustojo, Lyg tartum čia žalktienė patį apraudojo, Kai pieno putos vietoj kraujo puta plūdo Ir su vaikais iš savo motiniško sūdo Medžian gailysta virto — pati egle tapo, Jaunučiukus aptaisė vaikus rūbais lapo. Jieva, gluosna ir blendis, grūšia , obelėlė; Savo seserį skundžia liekna sedulėlė. Vinkšnos, šaltekšniai, liepai ir nesuskaityti Kitokių medžių skyriai tarp jų išsklaistyti. Juos tiktai miške augę žmonės tepažįsta; Daktarai ir žiniuonys, ką po miškus klysta, Jų lapais, jų žievelėm arba šaknia kieta Nuo ligų ir padarų gydžia visą svietą . O mums, prastiems žmonelėms, tik žiūrėt patogu, Kai juos dengia Apveizda žalių lapų stogu; Kai kožna burbuolytė išsprogsta, suskyla, Kai žiedų varške šakos obelų pražyla, Kai pervasar žaliuoja tamsaus šilo šone, Kai rudeniop lapeliai geltoni, raudoni, Tartum krauju Marčiupio pakalnes aptraukia Ir kai pliki stabarai pavasario laukia. O pušelės! pušelės tos nesurokuotos! Tankios, aukštos ir lieknos, viršūnės kvietkuotos, Ir vasarą, ir žiemą kaip rūtos žaliuoja, Liemuo liemenį plaka, kaip mendrės siūruoja. Už pusvarsčio nesmato — toksai tankumynas! Nors nei laužais, nei šiekštom nežugriuvęs, grynas; Nei šakelės nudžiūvę, nežupynę vietos, Pušys aukštos ir lygios, tartum nugenėtos. O kvėpimas, jau ką gi! Čia sakais pušelių, Čia vėjelis dvelkteli su kvapu žiedelių: Jauti pievos dobilą, baltą ir raudoną, Jauti ramunes, čėbrus — žoleles dirvonų; Jauti iš juodo kapčiaus skruzdėlyno kvapą, Ir iš medžių, iš skujų, iš šiškų, iš lapų, Vis kitoki kvėpalai: kaip vėjelis dvelksi, Kožno karto kitokiu kvapu užsivelgsi. Čia samanos su brukniom šileliu užpluko; Čia medžio žiedų kvapas — lyg sodas pratrūko. Tartum miškas kvėpuoja nelyginant žvėris: Savo kvapus po laukus kaip berte pabėręs, Laukais, pievoms atgauna. — Viduj pušynėlių Jauti sau gražiai kvapą dirvų ir pievelių. Ir taip visa sumiša, vėjeliu praskysta, Kad nei nosis šių kvapų visų nepažįsta; Tik tartum giria, pieva ir laukas sustarę , Iš brangiausių kvėpalų mišinį padarę, Dievui ant garbės rūko taip ramiai, taip meiliai, Lyg kad skripkuoja , juokias, gieda, verkia gailiai, O tie balsai visoki taip krūvon susiaudžia, Kad jų skyrium nežymu — o tik širdį griaudžia. Ai, siaudžia gražiai miškas, netil kvėpia gardžiai, Siaudžia, ūžia ir skamba linksmai, dailiai, skardžiai. Vidūnaktyj taip tyku, kad girdi, kaip jaunas Lapas arba žiedelis ant šakelių kraunas. Girdi, kaip šakom šnibžda medžių kalba šventa, Kaip žvaigždelės plevena, gaili rasa krinta. Dėl to ir širdyj visos pajautos nutilsta, Ramum tykumu malda dūšia dangun kilsta. O, kai jau dienai brėkštant rytai šviesa tvinksta, Rasos pilnos žolynų žemyn galvos linksta, Tada šilas nubunda, visa yra tyla, Prasideda pamažu šventa dienos byla. Kas ten šlama? — O, vėjo papūstas lapelis, Ogi gūštoj nubudęs sujuda paukštelis. Kas ten treška? — O, vilkas: dieną mat ažuodžia, Iš naktinės medžionės par pakrūmes skuodžia. Ogi lapė į olą, žąsioką intskandus , Ogi barsiukas bėga, išlindęs iš landos; Ogi linksmutė stirna par pušyną striuoksi; Ogi pušin iš pušies voverytė liuoksi; Ogi mat širmuonėlis ir kiaunė juodoja, Ir visoki žvėreliai po mišką ūlioja. Kas ten taukši? — O, stuobrį kapoja genelis. Kas mekena? — Ogi mat perkūno oželis. Kas ten šnibžda? — O, šnypščia iš kelmo piktoja; Ogi srove teškena upelė Šventoja. Kas ten kalbas? — O, žąsys paupėj gagena; Ogi mat lizde starkus pamiškėj klegena; Ogi antys „pry! pry! pry!” priskridę į liūną; Ogi kukutys klausia savo pačią , sūnų: „Ką, ką, ką jums atnešti? Ką jūs kalbat niekus? Ką, ką, ką, ką? Ar grūdus? Ar musias? Ar sliekus?” Ogi mat gegutėlė dairos ir kėtojas: Čia kūkuodama verkia, čia juokias kvatojas. Skamba tik skamba miškas: čia volungė Jieva Trotina: „Jieva, Jieva! Neganyk po pievą!” Čia paupėj „ri-u! ri-u! ri-u!” tilvikas sušuko, Čia vėl balsų visokių lyg trūkte pratrūko. Vis kitoki balseliai, vis kitokios bylos: Dagiliai, pečialandos, strazdeliai, čyžylos, Kėkštai, šarkos ir kitos, vis saviškai gieda: Tuoj juokias, tuoj vaitoja, o tuoj niekus klieda. O už visus viršesnis lakštingalės balsas: Pilnas, skardus, griaudingas ir, taip sakyt, skalsus: Skamba, ūžia par krūmus ir vis kitaip mainos, Ir vis dūšion įsminga lyg Lietuvos dainos. Tie visoki balseliai taip krūvon suplaukia, Tartum kožnas lapelis čiulba, kliauga, šaukia, Ir sutartinę taiso, ir taip gražiai dera: Siaudžia tik tartum siaudžia — rentavimo nėra; Anei tų balsų ausis skyrium nepažįsta, Lyg, kad ant žalios pievos žolynai pražysta, Ir visoki žiedeliai taip tarp savęs pinas, — Kad iš tolo tik regis gražus margumynas. Ai, būdavo, būdavo iš mūsų šilelio Didžiausio patogumo, gražaus ramumėlio! O tas visas ramumas po lietuvių dūšias, Lyg lygumoj vėjelis po žoleles trąšias, Plaukydamas lingavo, tamsiom vilniom tvino, Dažnai miške lietuvis, ko verkia, nežino. O tik junta dažniausiai, kad širdis neskaudžia, O tik pilna pajautų labai ramiai griaudžia; Ir lyg rasos žemčiūgais gausiai atgaivinta, Ir lyg rasa par veidą ašarėlės krinta. Paskum ilgai krūtinėj šilelis kvėpuoja; Atsidusus krūtinė lyg giria linguoja. Lyg tarytum ramumas taip dūšion įslinko, Kad net dūšia kaip varpa pribrendus nulinko. Iš to, matai, ašaros ir atsidusimas, Iš to šventos pajautos, iš to giesmės imas. Dabar visa prapuolę… Tik ant lauko pliko Kelios kreivos, nuskurdę pušelytės liko… Jei ant šio išsvilusio po kalnus lydimo taip daug širdyj išželia ramaus atminimo: Tartum kelmai supuvę atgyja, žaliuoja, Suspynusias viršūnes vėjas plevėsuoja; Tartum pliki, išdegę dirvonai šiškuoti Pasipučia samanom, nuo grybų taškuoti; Tartum iš tarpu puirių tokie kvapai kilo, Lyg giria pratrūksta ar pučia iš šilo; Tartum visa sušlamo, sučilbo, supyško, Lyg dienai brėkštant viduj paniūrusio miško; Jei ant šių plikų plotų, kai mislis ažlyja, Paminklais ažvaisytas šilelis atgyja, — Tai kokio bebūdavo iš seno šilelio Meilingo atminimo, gražaus ramumėlio, Kai šie plotai apžėlę, apgriūti, aptemę Matydavo kelmuotą apylinkėj žemę; Kai stuobriai, sieksniais drūti, amžiais įrietėję , Valig kalbos senelių, parėjos kyšėję; Iš kurių žymu buvę, kad girių čia snausta, Tankus iš viršaus stogas viršūnėm suausta, Ir netil pulkais meškos ir šernai perėta, Bet tankumos' tarp raistų ir žėbriai turėta! O kur dabar šilelis, buvę miškai šventi, Kažin kodėl senobėj visiškai išskinti. Maž ir vierą įvedęs Jagiela išskynė, Kad jau nebetarnautų dievaičiams tėvynė. Paskum po šias pakalnes, ant seno stuobryno Buvę pušys suaugę nuo metų šimtyno: Tankios, aukštos, lygutės, geltonos kaip žvakės; Viršūnės esą ūžė ir liemenys plakės. Dar atmeną seneliai po šituos smėlynus Senobių palikimo gražius ąžuolynus. Liekni augę kaip mendrės, žaliavę kaip rūtos, Šaknys, liemenys, šakos ir viršūnės drūtos. Švęsti Lietuvos medžiai nejautę nuogalio: Rausvasai žiemos lapas sulaukdavęs žalio. Žili buvę kaip seniai, samanoms apaugę, Stiprūs buvę ir stambūs kaip vyrai suaugę, O viežlyvi ir gražųs kaip mūsų jaunimas. Paskui ilgai šiurpsojęs stuobriuotas lydimas. Nuo Puntuko lig Šlavei ąžuolų daugybę Laikę žmonės lyg kokią didžią šventenybę. Gyvendami vienybėj, dievaičiams įtikę, Kurie daugel paminklų po miškus palikę. Nešęs velnias akmenį didumo kaip gryčios Ir sudaužyt norėjęs Anykščių bažnyčios Arba ažuverst upės; bet, kaip tik išvydęs Ąžuolyną pašvęstą, ir gaidys pragydęs: Tuoj iš nagų paleidęs ir smėlin įmušęs: Net žemė sudrebėjus, senos griuvę pušys. Paskum ant jo lietuviai dovanas kūrenę, Kad juos dievai apsaugo ir dengia, ir peni. Ir šiuos' čėsuos' , nors žemė arklais nugaląsta, Daug Puntuke ąžuolo kelmų tebepūsta. O dar dujen prie kelio dabar tebestovi; Viršūnės dar žaliuoja, nors jau šakos džiovi. Šėnavoja juos žmonės, nei ratais netranko: Tūlas, ligos suspaustas iš įžodžio lanko. Po lygumas ir slėnius traukęsis liepynas, Kai kur gojais apžėlęs, kai kur viškai grynas. Boluodavęs pervasar gelsvu žiedų pienu, Ūždavęs bičių spiečiais, dvelkęs medum vienu; Ir visiems žmonėms meilus ir patogus buvęs, Ir laimėtinas visas kaip tikras lietuvis, Žiedais bites penėjęs, saldų medų daręs. Ligas visas lietuvių su prakaitu varęs, Ronas su brazdais gydęs, vočių traukęs ugnį; Iš liemenio dėl staunių ir lentas, ir dugnį, Iš karnų davęs vyžas dėl mūsų autuvo. Ir nei šakelės esą dykai nepražuvo: Dirbę karbijas, lankus arba tvėrę tvoras, Nuo šaknies lig viršūnei buvęs visas doras. Kai kur skroblynai buvę, bet skroblius išnyko, Tik skroblinės torielkos dar kur ne kur liko. Kai kur buvę visokių, gan navatnų medžių: Ir su žiedais skujuotų, lapuotų bežiedžių; Tropnais vardais žiniuonys tuos medžius vadinę, Visus auklėję žmonės, ne visus pažinę. Tai toks miškas traukęsis per Lietuvos žemę; Visi plotai žaliavę pavėne aptemę; Visos buvę viršūnės vienybėn suspynę, Kaip lietuvninkų širdys į vieną tėvynę. O lietuviai su medžiais vis zgadoj gyvenę, Jaunystėj pasižinę ir draugėj pasenę. Lietuvninkas po urvus sausus laužus kūręs. Ne lentinės, iš šakų buvę pintos durys. Ir nei vieno liemenio lietuviai nekirtę, Jėg tik stuobriai papuvę savaimi išvirtę, Nes ir miškas lietuvį, kaip tiktai galėjęs, Taip visados raminęs, visados mylėjęs: Žvėrims, paukščiais ir vaisiais dengęs ir penėjęs, Ir neprietelių mušti griūdamas padėjęs; Sunkioj dienoj duodavęs slaptus nuo baisybių, Liūdnoj dienoj paveikslą visokių ramybių, Linksmoj dienoj daugumą visokių gražybių, Kožnam mete dėl kožno — visokių gerybių. Sunkios dienos atėję, žmonės badu mirę, Samanas duonon kepę, žieves sriubon virę. taip žmoneles, iš bado žievėm papenėtus, Kad užtiksianti pavietris! — ir labai pakrėtus. Miškas žmonių pasgailęs , rasa apsiverkęs, Aukštas savo viršūnes debesin įmerkęs Ir sušukęs: „Broliukai, ginkitės nuo bado! Palaiminta toj ranka, kur kirvį išrado!” Su ašarom pirmieji truputį praskynę, Vaitodami jų vaikai taip gynę tėvynę; Dūsaudami anūkai tuos miškus aikvoję, Proanūkiai vežimais miestelin vežioję: Po keturias dešimtis vežimų pardavę, Džiaugdavęsi, ant dienos po muštinį gavę. Medžiai mat iš daugybės visiškai atpigę. Ir taip ilgai aikvoję, net kolei pristigę: O tai vis dėl arielkos daugiausia išlaidę: Visi buvę kaip žydų šeimyna, pasleidę . Tai mat mūsų tėveliai miškų neberadę Ir tarp savęs kaip broliai visi susižadę — Ažlaist dirvas šileliui. Mat miško pasilgę, Dažnai savo blakstienas ašarom suvilgę, Žiūrėdami į kelmus. Mat lietuvių dūšios, Senais miškais penėtos, viduj miško trąšios; Plikuose plotuose, be miško, lyg tartum apkursta, Tartum džiūsta nuo saulės ir palengvėl skursta. Nors jau dabar lietuvis plikuos plotuos gimsta, Giesmėj mišką užgirdęs, be jo neberimsta. Senų miškai mylėta, tūlon giesmėn dėta: Mūsų tėvelių visos tos giesmės mokėta. Tai mat miško pasilgę auklėjo šilelį: Kasdien apvaikštinėjo kožną pakraštėlį Ir priūgdę kaip meldo gražiausio pušyno, Jaunas širdis ir dūšias vaikelių ramino. Ir saugojo kasdiena kaip didžiausio labo: Netil medžio, — nelaužė nei mažiausio žabo. Džiaugės Anykščiai, džiaugės, į šilą žiūrėjo, Svetimuos miškuos malkų pirktų važinėjo. Atvažiavo kučmeistras , šilą apžiūrėjo, Ravus ant kelių kasė, liesvinčius padėjo, Ir paganią ažgynė, ir grybaut ažgynė; Slapta pardavinėjo ir per naktis skynė; Vyresnybei melavo; o žmonėms, kai verkė, Nasrus kamšė kulokais, kraujo klanan merkė Ir kasmetai Anykščius miško kuoptų varė. Išpūstėjęs iš činto , zasiekus padarė… Ir liko šitie kalnai pliki ir kelmuoti Aplaistyti ašarom, giesme apdainuoti. Ir giesmė nepabaigta: kai širdis susopo, Ant dūšios labai sunku ir neramu tapo. Mat toj pati galybė, ką miškus sugraužė, Širdį, dūšią apgriuvo… ir giesmę nulaužė. 1858 ir 1859 m. Anykščiuose. ----- Ta lektura, podobnie jak tysiące innych, dostępna jest na stronie wolnelektury.pl. Wersja lektury w opracowaniu merytorycznym i krytycznym (przypisy i motywy) dostępna jest na stronie http://wolnelektury.pl/katalog/lektura/antanas-baranauskas-anyksci-silelis. Utwór opracowany został w ramach projektu Wolne Lektury przez fundację Wolne Lektury. Wszystkie zasoby Wolnych Lektur możesz swobodnie wykorzystywać, publikować i rozpowszechniać pod warunkiem zachowania warunków licencji i zgodnie z Zasadami wykorzystania Wolnych Lektur. Ten utwór jest w domenie publicznej. Wszystkie materiały dodatkowe (przypisy, motywy literackie) są udostępnione na Licencji Wolnej Sztuki 1.3: https://artlibre.org/licence/lal/pl/ Fundacja Wolne Lektury zastrzega sobie prawa do wydania krytycznego zgodnie z art. Art.99(2) Ustawy o prawach autorskich i prawach pokrewnych. Wykorzystując zasoby z Wolnych Lektur, należy pamiętać o zapisach licencji oraz zasadach, które spisaliśmy w Zasadach wykorzystania Wolnych Lektur: https://wolnelektury.pl/info/zasady-wykorzystania/ Zapoznaj się z nimi, zanim udostępnisz dalej nasze książki. Tekst opracowany na podstawie: Antanas Baranauskas, Anykščių šilelis, Vilnius, Juozapo Zavadzkio Spaustuveje, 1905. Wydawca: Fundacja Nowoczesna Polska Utwór powstał w ramach konkursu ,,Współpraca w dziedzinie dyplomacji publicznej 2013", realizowanego za pośrednictwem MSZ RP w roki 2013. Zezwala się na dowolne wykorzystanie utworu, pod warunkiem zachowania ww. informacji, w tym informacji o stosowanej licencji, o posiadaczach praw oraz o konkursie ,,Współpraca w dziedzinie dyplomacji publicznej 2013". Publikacja wyraża jedynie poglądy autora i nie może byc utożsamiana z oficjalnym stanowiskiem Ministerstwa Spraw Zagranicznych RP. Publikacija parengta įgyvendinant projektą ,,Wolne Lektury" (http://wolnelektury.pl). Skaitmeninė reprodukcija padaryta Fondo ,,Nowoczesna Polska"/Lietuvos kultūros paveldo --- virtualioje erdvėje (http://www.epaveldas.lt), pasitelkiant egzempliorių iš bibliotekos kolekcijos. Veikalas sukurtas konkurso, įgyvendinamo 2013 m. bendradarbiaujant su Lenkijos Respublikos Užsienio reikalų ministerija --- ,,Bendradarbiavimas viešosios diplomatijos srityje 2013" (,,Współpraca w dziedzinie dyplomacji publicznej 2013") ribose. Leidžiama laisvai naudoti veikalą, su sąlyga, jog bus išsaugota aukščiau pateikta informacija, taip pat informacija apie taikomą licenciją, teisės turėtojus bei konkursą. Publikacija išreiškia tik autoriaus pažiūras, todėl negali būti tapatinama su oficialiomis Lenkijos Respublikos Užsienio reikalų ministerijos pažiūromis. Opracowanie redakcyjne i przypisy: Monika Bogdziewicz, Paulina Choromańska.