Ragana, Šatrijos
Iš daktaro pasakojimų
http://wolnelektury.pl/katalog/lektura/ragana-is-daktaro-pasakojimu
Bogdziewicz, Monika
Choromańska, Paulina
Fundacja Nowoczesna Polska
Modernizm
Epika
Opowiadanie
Utwór powstał w ramach konkursu ,,Współpraca w dziedzinie dyplomacji publicznej 2013", realizowanego za pośrednictwem MSZ RP w roki 2013. Zezwala się na dowolne wykorzystanie utworu, pod warunkiem zachowania ww. informacji, w tym informacji o stosowanej licencji, o posiadaczach praw oraz o konkursie ,,Współpraca w dziedzinie dyplomacji publicznej 2013". Publikacja wyraża jedynie poglądy autora i nie może byc utożsamiana z oficjalnym stanowiskiem Ministerstwa Spraw Zagranicznych RP. Publikacija parengta įgyvendinant projektą ,,Wolne Lektury" (http://wolnelektury.pl). Skaitmeninė reprodukcija padaryta Fondo ,,Nowoczesna Polska"/Lietuvos kultūros paveldo --- virtualioje erdvėje (http://www.epaveldas.lt), pasitelkiant egzempliorių iš bibliotekos kolekcijos. Veikalas sukurtas konkurso, įgyvendinamo 2013 m. bendradarbiaujant su Lenkijos Respublikos
Užsienio reikalų ministerija --- ,,Bendradarbiavimas viešosios diplomatijos srityje 2013"
(,,Współpraca w dziedzinie dyplomacji publicznej 2013") ribose. Leidžiama laisvai naudoti
veikalą, su sąlyga, jog bus išsaugota aukščiau pateikta informacija, taip pat informacija apie taikomą licenciją, teisės turėtojus bei konkursą. Publikacija išreiškia tik autoriaus pažiūras, todėl negali būti tapatinama su oficialiomis Lenkijos Respublikos Užsienio reikalų ministerijos pažiūromis.
http://wolnelektury.pl/katalog/lektura/ragana-is-daktaro-pasakojimu-is-daktaro-pasakojimu
http://www.epaveldas.lt/vbspi/biRecord.do?biRecordId=28617
Šatrijos Ragana, Iš daktaro pasakojimų, [Šenandoras (Pen.), A. Milukas], 1907.
Domena publiczna - Šatrijos Ragana zm. 1930.
2001
xml
text
text
2013-09-17
lit
https://redakcja.wolnelektury.pl/media/cover/image/5760.jpg
grassrootsgroundswell@Flickr, CC BY 2.0
http://redakcja.wolnelektury.pl/cover/image/5760
http://wolnelektury.pl/media/book/pdf/ragana-is-daktaro-pasakojimu-is-daktaro-pasakojimu.pdf
ISBN-978-83-288-0782-2
ISBN
application/pdf
https://wolnelektury.pl/katalog/lektura/ragana-is-daktaro-pasakojimu-is-daktaro-pasakojimu.html
ISBN-978-83-288-1761-6
ISBN
text/html
http://wolnelektury.pl/media/book/txt/ragana-is-daktaro-pasakojimu-is-daktaro-pasakojimu.txt
ISBN-978-83-288-2716-5
ISBN
text/plain
http://wolnelektury.pl/media/book/epub/ragana-is-daktaro-pasakojimu-is-daktaro-pasakojimu.epub
ISBN-978-83-288-3778-2
ISBN
application/epub+zip
http://wolnelektury.pl/media/book/mobi/ragana-is-daktaro-pasakojimu-is-daktaro-pasakojimu.mobi
ISBN-978-83-288-4864-1
ISBN
application/x-mobipocket-ebook
Sudabartinta:
* leksiką, pvz.: nekados -> niekados, teip -> taip, trioboje -> troboje
* fleksiją, pvz.: vardažodžių vns. Įn. formas (kūgio -> kūgiu), dgs. V. formas (nuobodųs -> nuobodūs, akįs -> akys), veiksmažodžių bendraties formas (sukties -> suktis)
* žodžių rašymą kartu ir atskirai, pvz.: kaikurie -> kai kurie, perdaug -> per daug, tuotarpu -> tuo tarpu, šį vakar -> šįvakar
* joto rašymą, pvz.: jieško -> ieško, biaurybė -> bjaurybė
* dusliųjų priebalsių rašymą, pvz: Augščiausiasis -> Aukščiausiasis, išleizdamas -> išleisdamas, razdavo -> rasdavo
* skardžiųjų priebalsių rašymą, pvz: negrįšta –>negrįžta
* skyrybą, pvz.:
bet pasakose ir varnos šneka ir medžiai... -> bet pasakose ir varnos šneka, ir medžiai...
* didžiųjų raidžių rašymą, pvz.:
Ledžingomis ant tvenkinio važinėsiuos, pasidirbau puikias ledžingas... bet tai atsilsėdamas. -> Ledžingomis ant tvenkinio važinėsiuos, pasidirbau puikias ledžingas... Bet tai atsilsėdamas.
bet pasakose ir varnos šneka ir medžiai... -> Bet pasakose ir varnos šneka ir medžiai...
* sintaksę, pvz.:
pagal priežodžio -> pagal priežodį
nesiprašo paimti jį kartu -> nesiprašo paimti jo kartu
bučiuoti rankų -> bučiuoti rankas
Šatrijos Ragana
Iš daktaro
pasakojimų
Ar žinote, ką man primena visados toks romus žiemos vakaras? Vieną atsitikimą, kurs ir dabar, metams praslinkus, visus mano nervus
sujudina.
Žiema, Kelias, Namai
Buvo taip. Atsitiko man važiuoti prie
ligonio gana toli, už kokių 3 mylių. Stovėjo žiemos metas, prieš pat Kalėdas. Kol
atleidau laukiančius pacientus, pradėjo
temti, ir išvažiavau pabrėkšnyje. Malonus
buvo važiavimas, nes nors šaltis stipriai
spaudė, oras buvo romusromus --- dabar: ramus, tylus., be jokio vėjo;
sniego daug, kelias kietas ir dailus, kaip
skobnisskobnis --- senovinis stalas., arkliai puikūs. Važiuoju sau, lokenaslokena --- lokio kailis. užsivilkęs ir gėriuosi. Veizdžiuveizdėti --- žiūrėti., eina keliu vaikų būrys, vis maži dar berniukai; kiekvienas nešasi po knygų ryšelį, o
vienas, gudresnis, įsidėjęs jas į maišelį, pasikabino ant pečių, kad rankas nešaltų.
Nosis ir ausys raudonos lyg slyvos, didžios
pirštinės ant rankų. Susipratau, jog tai
,,studentai", paleisti ant švenčiųant švenčių --- šventėms. iš miestelio mokyklos, grįžta namon.
O jūs, „mokslo kankiniai”, tariau sau,
ne vienas iš jūsų pasirgs per šventes, tą
kelionę atlikęs --- ir liepiau vežėjui sustoti.
--- Sveiki, vyrai! Kur gi taip keliaujate?
--- sušukau.
Būrelyje pakilo sumišimas? Kai kurie
vaikai žiūrėjo į mane išsižioję, kiti kumščiojo kits kitam į šoną.
Ant galoant galo --- pagaliau, galų gale. vienas atsakė:
--- Einame namon, ant Kalėdų!ant Kalėdų! --- Kalėdoms.
--- Jei norite, galiu keletą pavėžėti; kuriam toliau, sėskitės!
Bet neatsirado norinčiųjų: vieniems buvo arti namai, kitiems tuojau reikėjo iš
vieškelio suktis, dar kiti, rasit, ir nedrįso.
Tik vienas atsiliepė.
--- Man toli... Dar gera mylia vieškeliu...
--- Tai eikš ir sėskis!
Kelionė, Pakeleivis
Atsidėjęs pažiūrėjau į mano kelionės
draugą: buvo tai kokių dešimties metų
berniukas, su pilka veltine kepure, giliai
užmauta ant kaktos; ant kaklo turėjo raudoną juostą, užtrauktą ant ausų; trumpoki, seni kailiniukai, užlopyti naujais lopais,
raudonmargės kelinaitėskelinaitės --- čia: kelnės., įkištos į sukrypusius batus, ant rankų pilkos kumstinės
pirštines --- tai visas jo apdaras. Rankose
turėjo ryšelį. Padedamas jam įsėsti į šlajasšlajos --- darbinės rogės., visų pirma pastebėjau didžias, labai
didžias ir labai juodas akis; žiūrėjo jos iš
apskrito, sveiko, paraudonavusio veidelio
per daug jau rimtai ir svajingai.
Padėjau ryšelį po kojomis, užklojau vaiką
kailine gūniagūnia --- užtiesalas apkloti sėdynei., vis galvodamas, kaip čia prašnekinus tą „studentą”, raudonmargėms
kelinaitėms ir poeto akimis. Bet mano rūpestis pasirodė nereikalingas; nelaukdamas prašnekinimo, jisai pats tarė:
--- O-o, kaip aš greit būsiu namie! Greičiau už Kaziuką ir Jurgį! Kaip patrakę
bėga arkliai!
--- Ar toli gyveni? Kurioje vietoje?
--- Kunigiškiuose. Mylia bus vieškeliu,
paskui jau tuojau ir namai.
--- Tai ilgą kelionę turi i mokyklą. Ar
nebijai eiti naktį pats vienas?
--- Ne, nebijau! Kas man ką padarys?
Žmonės sako, esą visokių baidyklių, bet
aš manau, jog tatai vieni prasimanymai.
Dėl ko aš niekados jokios baidyklės nesu
matęs?! Bobos tik vaikus baugina ir gana!
Pasakose, tikrai, daug yra visokių baidyklių, visi jas mato... Bet pasakose ir varnos
šneka, ir medžiai... O juk tai ne teisybė...
Kaip gal paukštis šnekėti?!
--- Sakyk tiktai, koks tu gudrus!
---
Kelionė namo
E, aš nebijau nieko! Kad ir būtų
baidyklių, nebijočiau. Mamaitė sako, kiekvienas vaikas turįs savo AnioląAniolas --- angelas. Sargą, ir
aš turiu, tai jis mane apgintų nuo baidyklių. Juk negal būti, kad baidyklės daugiau sveikatos turėtų už patį Aniolą!
--- Žinoma, žinoma!
--- Taip norėčiau pamatyti nors syki tą
Aniolą! Einu kartais, ir pamažu, šmukšt!
Ir pažvelgiu į šalį, ar nepamatysiu nors
sparnų galo...
---
Atvirumas, Naivumas, Tikėjimas
Ir ar nesi matęs nė sykį?
--- Ne! Tik šventiejei žmonės tegal pamatyti aniolus... Aš negaliu! bet vis tiek,
aš žinau, kad ne vienas eina. Jis mane
saugoja nuo pikto. Aš juk nevaikščioju
dažnai, tik ant Kalėdų, ant Velykų, ant
Užgavėnių... Esu mieste ten pat, kratėvoje pas dėdienės.
--- Ar gerai ten tau? Ar linksma?
--- Nieko sau, bet ilguilgu --- nuobodu, ilgesinga, liūdna. vienam... Namie
geriau! Norėjau, kad Elzytė kartu su manimi mokytųs, bet tėvelis sako: ,,Bobai, sako, mokslas nereikalingas".
--- Kas ji tokia, ar tavo seselė?
--- Ar Elzytė?
--- Taip.
--- Žinoma, sesuo. Už mane maželesnė.
Bet kad ir boba, o dėl to taip nori mokytis! Aš ją labai myliu, jokio berniuko taip
nemylėčiau. Aš ją mokau... Ne rusiškai,
kam jai bobai, bet lietuviškai.
--- Tai tu ir lietuviškai moki skaityti?
--- O kaipgi! Mamaitė seniai išmokė...
Kokią knygą paimu, tokią skaitau. O rašyti lietuviškai niekas manęs nemokė, o aš
dėl to rašau! Pats išmokau! Dėdė tik vieną sykį raides parodė, ir gana.
Elzytė jau paskaito abėcėlę, dabar aš
jai rašyti parodysiu. Kaip pramoks, parsiųsiu jai laišką namon...
--- O daugiau seserų ir brolių ar turi?
--- Yra dar Levukas... Et, kas iš jo!
Mažas dar, kvailas visiškai.
--- Tai tu gudragalvius temyli, matai
koks!
--- Myliu ir Levuką... Bet kad jis toks,
tik rėkia, verkia... Tokie nuobodūs tie maži
vaikai!
Naktis, Kelionė, Namai, Ilgesys, Džiaugsmas
Sutemo visiškai. Jau išvažiuojant man
iš Užvenčio, snigo retais, mažučiais trupinėliais; dabar dangus apsiūkė dar daugiau
ir trupinėliai persimainė į gerus ,,ubago kąsnius". Dideli, minkšti sniego gabalėliai
krito tankiai, tyloms, lengvutėliai, apklodami mus tarsi kokiu baltų gulbių plunksnų apdangalu. Tyla viešpatavo visur, tik
laibas mano ,,studento" balselis skambėjo
ir skambėjo be paliovos, lyg sidabrinis
varpelis, lyg vieversio daina.
--- Tai, kad stebėsis namie, mane pamatę! Kalbėjo jis vėl. Nė laukte šiandien
manęs nelaukia. Tėvelis žadėjo rytoj atvažiuoti į turgų ir mane parsivežti namon.
Bet jau šiandien učitelisučitelis --- mokytojas. mus paleido...
Taip ilgu laukti dar lyg rytojaus, ėmiau ir
išėjau pėsčias. Nė mamaitė, nė Elzytė ir
manyte nemano, kad šį vakar pareisiu.
Sėdi sau visi, mamaitė verpia, Elzytė skaito... Rasi, su Levuku ką prasimano, o aš
šmakšt, ir įeinu!
Prasijuokė linksmai.
--- Tai tavęs labai laukia namie?
--- Aija! Mamaitė jau rytojui tikriausiai taiso bulbiųbulbių --- dabar: bulvių. kankoluskankolas --- kukulis, virtinys.... O rasi, ir ragaišiusragaišis --- rupių kvietinių ar ruginių miltų duona. kepa. Vis tai manęs laukdama.
Jie mane labai myli!...
--- O ką gi dirbsi namie?
---
Namai, Prisiminimai, Svajonė, Džiaugsmas
O, turiu daug darbo! Ledžingomsledžinga --- pačiūža. ant tvenkinio važinėsiuos, pasidirbau puikias ledžingas... Bet tai atsilsėdamas. O
taip --- turiu popieriaus, rašysiu sau lietuviškai, kad mamaitė ir Elzytė suprastų. Mamaitė man pirko knygikę su dainomis nuo
pauperio, aš jas perrašysiu į sąsiuvinį...
Taip malonu rašyti iš knygos! Paskui pasiskaitysiva su Elzytė, mamaitė pasiklausys... O, kiek tai bus darbo! Juk aš dar
taip greit nemoku rašyti, kaip mūsų učitelis kad rašo! Pamažėliaispamažėliais --- pamažu, neskubėdamas. sau, pamažėliais... Ir kokių ten gražių yra dainelių,
ak tu, Dieve, kad tamsta žinotumei! Bet
tamsta juk mokytas esi, tai viską žinai?
--- Rasit ir žinau; ar neatmeni bent
vienos?
--- Vieną, rodos, truputį... Atmenu... Palūkėk, kaip šia: ,,Karvelėli-pauk6tužėli,
kodėl tu burkuoji, ar vargelius, ar kryželius tu savo rokuoji?"...rokuoti --- minėti, išskaičiuoti, vardyti. O toliau nebeatmenu...
--- Aš pabaigsiu.
Daina, Laimė, Džiaugsmas
Ir variau toliau Vienužinskio dainelę.
Mano berniukas įsmeigė į mane akis ir
visas pavirto klausymu.
--- Prašom pasakyti dar sykį! --- tarė
man pabaigus. --- Prašom pasakyti!
--- O kitos ar nenori pasiklausyti? Ta
dar gražesnė... Ir ėmiau sakyti:
--- ,,Kur bėga Šešupė, kur Nemunas teka"...
Nežinau, ar viską suprato mano klausytojas, bet taip jam eilės tos patiko, jog
net kalbėjęs nustojo, tik šnibždėjo kaž ką
patyliais. Pasilenkęs supratau, jog atkartoja paskutines eiles: ,,Neapleisk,
Aukščiausis, mūsų ir brangios tėvynės!"
--- A, Jerguteliau, kaip gražu! Prašom
pasakyti dar.
Atkartojau dar sykį ir dar sykį.
--- O kas tai buvo toks, tas Vytautas
Didysis?
--- Tai buvo Lietuvos karalius; seniai,
seniai, kol lietuviai buvo tvirti, kol daug
žemės turėjo.
--- O kas dabar yra mūsų karalium?
Turbūt, tas pats, kurs pas mus kliasojekliasoje --- klasėje. ant sienos kybo? Učitelis sako, jisai ėsąs
mūsų ciecoriusciecorius --- monarchas, imperatorius.. Bet juk jis rusas... Ar ir
Vytautas buvo rusas?...
--- Ne, jis buvo lietuvis, kaip tu ir aš. Bet
dabar nebeturime savo lietuviško karaliaus.
--- Nebeturime! O dėl ko?
---
Laimė, Džiaugsmas
Daug kalbėti, vaikeli! Nėra dabar
laiko. Ar žinai ką? Pagrįžęs į mokyklą, ateik pas mane; aš tau tada apipasakosiu, ką tik norėsi, ir dainų daug pasakysiu
ir duosiu paskaityti. Ar ateisi?
Mano filiosofas ėmė iš džiaugsmo šlajose šokinėti.
--- Ateisiu, at! Tuojau pagrįžęs! Tamsta man ir apie Vytautą pasakysi? Koks
tamsta esi laimingas, kad viską žinai! Aš
taip norėčiau viską žinoti. O mums učitelis niekados nieko nesako nė apie Vytautą, nė apie lietuvių karalius. Vis tik apie
rusus ir apie rusus!
Biednabiedna --- vargšė. maža dvaselė jautė jau didžią
skriaudą, kurią turėjo kentėti, ir reikalavo savo tiesų. Valandėlę viešpatavo tylėjimas, paskui vėl plonutis balselis atsiliepė
nedrąsiai:
--- Norėjau tamstos vieno daikto paklausti....
--- Klausk, meldžiamasis!
---
Patriotizmas, Drąsa, Orumas
Kaip tai yra?... Učitelis mūsų klausinėja, kas męs esame, ir reikia atsakyti:
„Ja ruskij!”. Jis taip liepia. Bet juk tai
netiesa, juk mes katalikai, lietuviai, o ne
rusai! Juk jei būtume rusai, tai rusiškai
kalbėtume, į cerkvę eitume... Kam jis
mokina meluoti? Aš atsakiau jam vieną
kartą, jog esu katalikas lietuvis, o jis
mane už tai į kerčiąkerčia --- kampas. pastatė... Ant visos
gadynos!ant visos
gadynos --- visai valandai. --- plonutis balselis sudrebėjo.
--- Bet aš ir antrą syki nepasakysiu, kad
esu ruskis! Kaip galima taip meluoti?!
Verčiau dar kerčioje pastovėsiu... Nenumirsiu!
--- Vyras iš tavęs, mano vaikine! Negalima meluoti! Matau, labai mėgsti mokytis; kuo gi norėtumei būti,
ant ko
mokytis?ant ko
mokytis? --- dabar: ko mokytis?; kokios profesijos mokytis?; kuo tapti?
Valandėlę pagalvojęs, tarė:
--- Žinau... Norėčiau būti daktaru, kaip
tamsta.
--- O dėl ko? Ar tau taip tinkatinka --- čia: patinka. kitus gydyti?
--- Taip jau... Pernai susirgo Paliulių
Magdė; gerklę jai labai skaudėjo ir taip
buvo užėmę, jog nieko negalėjo praryti,
nė kalbėti, vis smaugė ją ir smaugė. Kriokė per kiaurą naktį... Aš su mamyte ėjau
aplankyti. O, kaip gaila jos buvo! Ir ant
rytojaus numirė. O kad būčiau išgydęs...
Nebūtų tiek kentėjus ir, rasit, mirti nebūtų reikėję... Ir senei Bagdonienei išgydyčiau ranką, kad verpti galėtų... Ir Urbonui akis, kad nereikėtų jam duoneliautiduoneliauti --- elgetauti.... E, visus išgydyčiau!
--- Taip! O kitu kuo nors ar negeriaus
būtų palikus? Na, o kunigu ar nenorėtumei, ką?
Vaikas pakraipė galvą ir pagalvojęs
tarė:
---
Svajonės, Tikėjimas, Nekaltybė, Laimė
Ir kunigu norėčiau... Kunigu dar
geriau! Kunigo Ponas Dievas klauso, kunigas, ko tik nori, gali nuo Pono Dievo išprašyti... Verčiau kunigu! Aš melsčiaus,
kad Ponas Dievas duotų visiems pavargėliams duonos, kad nuo vaikų neatimtų motinų... Sunku našlaičiams, taip man jų gaila!
Pamotė lupa... Prašyčiau, kad rugiai augtų
geri, kad ropučių būtų daug, daug... Ir
pamokslus gražius sakyčiau, ajai! Kad
šaukčiau, tai šaukčiau, dar didžiau už mūsų kleboną. Kad nevogtų, nemeluotų,
degtinės negertų... O kad gražius paveikslėlius kalėdodamas davinėčiau! Tai džiaugtųs vaikai!
--- Geru būtumei kunigu, vaikeli. Bet
yra dar ir kitų mokslų. Gal būtumei verčiau advokatu? Ar žinai, kas tai yra advokatas?
--- Advokatas? Ne, nežinau. Ką jis
dirba?
--- Kad koks žmogus nuo tavęs pavogtų pinigus ar karvę, tu jį paduotumei į sūdąsūdas --- teismas., tada advokatas steigtus, kad tą vagį
pasmerktų, į kalėjimą pasodintų už tai,
kad tave nuskriaudė.
--- O gal tas vagis neturėjo pieno vaikams? O jei jis paskui gailėtus pavogęs,
ar ji vis tiek advokatas į kalėjimą sodintų?... Aš gailėčiaus...
--- Tai galėtumei kitaip darbuotis, advokatu būdamas; galėtumei apginti nekaltai apskųstus žmones. Juk daug yra tokių,
kuriuos nekaltai įtaria ir apskundžia. Tokius galėtumei apginti, kad jų nepasmerktų, parodyti visiems, jog jie yra nekalti.
--- Kaip antai pernai Vosylius; sakė visi, būk jis pavogęs medžius iš pono miško,
ir pasmerkė jį ir pasodino i kalėjimą. Kad
jis verkė, kad verkė, neduok Dieve! Sakėsi nevogęs niekados... O dėl to pasmerkė.
Niekas jo neapgynė!... Aš labai norėčiau
būti advokatu, tuojau apginčiau visus.
Juk kalėjime negerai būti. Uždarytas,
kaip koks žvėris... Baisu! Biedni žmonės,
kur ten sėdi! Visų geriausia būtų advokatu palikus... Neleisčiau žmonių į kalėjimą
kišti ir gana!
--- O juk tu mėgsti mokyti? Sakeisi
mokąs Elzytę. Tai ar negeriau palikti tau
mokytoju, ką?
Vėl valandėlę tylėjo, galvodamas.
---
Svajonės, Geraširdiškumas, Džiaugsmas
O, kaip gerai būti mokytoju! --- tarė
paskui. --- Surinkčiau daug daug vaikų ir
visus išmokyčiau. Neduok Dieve, nemokėti skaityti! Negalima nė gražių dainelių
pasiskaityti, nė pasakojimų apie visokias
šalis ir žmones, ne perrašinėti... Taip man
gaila tų, kurie nemoka skaityti! Kaip aklas žmogus: žiūri į knygą ir nieko nemato...
--- Išmokytumei visus, būdamas mokytoju, ką?
--- Visų negalėčiau, juk labai daug yra
žmonių pasaulyje, bet daug išmokyčiau.
Davinėčiau knygeles vaikams, sakyčiau
gražias eiles, turėčiau pilną spintą visokių
knygų... O kurs gerai mokytųs, netingėtų, dovanočiau gražiausią knygelę, su paveikslais... --- vėl nutilo --- bet aš neliepčiau sakyti vaikams, kad jie ruskiai...
O, štai jau ir mano keliukas! Gana važiuoti!
Surįžimas namo
Liepiau vežėjui sustoti.
--- Ar pataikysi namo? Kad nepaklystumei, naktis nešviesi, sniegą... Rasit,
verčiau nuvežti tave lygi namų?
--- O ne, dėkui, nereikia! Aš gerai žinau kelią, juk man ne pirmą sykį! Čia man
netoli, už to beržyno tuojau ir namai.
Pareisiu gerai, čia man visi pašaliai žinomi.
Dėkui, poneli, kad pavėžėjai, taip buvo gerai važiuoti! --- pridūrė, bučiuodamas man
ranką.
--- Nėra už ką. Palauk, užmiršau paklausti, kuo tu vardu?
--- Antaniukas.
---
Atsisveikinimas, Pažadas
Veizdėkveizdėk --- žiūrėk., Antanėli, neužmiršk, ką
man prižadėjai, užeik pas mane būtinai,
pagrįžęs po Kalėdų. Lauksiu tavęs. Pasikalbėsiva gerai, knygų gražių tau parodysiu...
--- Ateisiu, ateisiu! Su Dievu, poneli!
--- Su Dievu! Keliauk laimingai!
Atsisveikinimas, Pamąstymai
Valandėlę dar mačiau jo mažą, juodą
stuomenėlį ant balto sniego, bet tuojau
susimaišęs su tamsybe išnyko jis arčiojearčia --- atvira vieta, erdvė..
Buvo dar gerokas kelio galas ligi mano kelionės tikslo. Visą tą laiką maniau tik
apie tą berniuką. Jo nuostabiai didi žmonių meilė negalėjo išeiti man iš galvos.
Nusijuokiau atsiminęs, kaip jis norėjo būti
ir daktaru, ir kunigu, ir advokatu; bet
vėl turėjau stebėtis, jog visos tos profesijos tiko jam ne dėl ypatiškojoypatiškasis --- ypatingas, neįprastas. labolabas --- čia: turtas., bet
dėl naudos, kurią galėtų atnešti žmonėms.
Neapsakomai patiko man tas mažas altruistas, jo iškalbingumas, drąsumas, išmintingumas.
Kaip gi galima tokį vaiką palikti be pagalbos, be šviesos, tariau sau. Ir tvirtai
pasiryžau paimti ji į globą, mokyti, leisti į
gimnaziją, vienu žodžiu įsakant --- padėti
jam įvykinti įvykinti --- išpildyti. tuos altruistiškuosius norus.
Paskui pakilo galvoje nelinksmos mintys,
kiek tokių gabių ir šviesių vaikelių išeina
niekais niekeno negelbiajamų, nepakeltų,
neapšviestų...
Pas ligonį užtrukau dvi dienas. Pavakariais grįždamas namon, užvažiavau pas
savo pažįstamą kleboną. Vos atsisėdus
mum gerti arbatą, įėjo moteriškė. Bučiuodama ranką kunigui ir dedama ant stalo
pinigus, tarė:
--- Atnešiau pazvanuspazvanai --- skambinimas varpais už mirusįjį. už mano sūnų...
Liūdesys, Netektis, Motiniškoji meilė
Balsas jos sudrebėjo ir nutrūko. Skausmas, slėptas per valandą širdyje, išsiliejo
jau nebesulaikomai. Ašaros biro per veidą, kaip pupos; parpuolė kunigui po kojomis,
ir svyruodama ir kukčiodama, raudojo:
--- Nebeturiu savo sūnelio, nebeturiu
savo balandėlio! Nėra mano Antanėlio!
A Jėzau, Tu, Jėzau mano! Ir kad bent
būtų numirus troboje, tarp savųjų, dabar
gi be žvakės, be nieko, pats vienas! O,
Jėzau, už ką mus taip nubaudei!
--- Nusiramink, motin --- tarė klebonas,
dedams jai rankas ant galvos: pasakyk aiškiau, kas atsitiko. Juk, rodos, esi Pleikienė iš Kunigiškių?
Šiurpulys
Baimė, Išgąstis
man perėjo per kūną. Jau
iš karto, kaip tik pažvelgiau į tos moteriškės didžias, juodas akis, dėjos man į širdį,
kad aš jas kur nors esu jau matęs. Dabar,
išgirdus sodos vardą, širdis man apmirė
krūtinėje. Baisi žinia lyg žaibas apšvietė
mano smegenis. Taip! Tos akys buvo tai
mano Antanėlio akys... Buvo tat jo motina!
Lyg perkūno trenktas, sėdėjau nesijudindamas, bijodamas klausinėti apie smulkmenas.
Vis dar tebedegė mažutė vilties kibirkštėlė, jog apsirinku. O ji tuo tarpu tęsė
savo raudą:
---
Nelaimė, Netektis, Ašaros
Pleikienė esu, poneli, Pleikienė iš Kunigiškių. Tamsta buvai vasarą pas mus
prie ligonio --- mums senelė sirgo --- dar
šnekėjai su mūsų Antanėliu... Ak, Jėzau
mano! Ar aš tariausi kuomet tokios dusnosdusna --- čia: nelaimė. sulauksianti!
Ir vėl ėmė verkti ir lenktis prie pat žemės. Klebonas pakėlė ją, pasodino ant
kresėskresė --- krėslas, kėdė. ir ramino, sakydamas apie Dievo
malonę; prašė apipasakoti viską, paeiliui,
jei gali. Lyg pastiprinta kunigo žodžiais,
moteriškė nusišluostė ašaras, nusitrynė
nosį su žiursto galu ir tarė:
---
Baimė, Netektis
Tamsta, poneli, žinai, jog mūsų Antanėlis mokėsi Užventyje. Dabar žadėjo jį
paleisti ant Kalėdų. Vakar rytą manasis
važiavo tenai į turgų, o grįždamas žadėjo
parvežti ir Antanėlį. Laukėme jo nuo pat
ryto, laukėme, o rodos, tas tėvas taip šiandien, negrįžta ilgai. Išgirdę skambalą, išbėgome ant kiemo, žiūrime --- tėvas vienas. Man tarsi durte kas į širdį įdūrė...
Kur Antanėlis? Klausiu.. ,,O ar nėra jo namie?” klausia vyras manęs. ,,Jo sako,
mieste nėra, dėdyna sakė, būk vakar išėjęs
namon su kitais vaikais. Tariau, sako, kad
kur pernakvojo ir šiandien pargrižo,sako. O mat nėra..." Neturėjau kur dingti
iš nerimasčio. Palaukus valandėlę, kad
arklys truputį atsilsėtų, nuvažiavau pas
vieną berniuką, kurs su mūsiškiu gyveno
vienoje kvatierojekvatiera --- nuomojamas butas ar kambarys.. Ten pasakė jisai, jog
kartu jie išėję, jog paskui sutikę kokį
poną, rodos. Užvenčio daktarą, tas ponas
paėmęs Antanėlį pavėžėti... Daugiau nieko
nežinąs. Kol pagrįžau namon, buvo jau
vėlu, nebegalėjome niekur daugiau jo ieškoti. Ir vis tariau, gal jis pas daktarą užtruko, gal pagrįš... Per kiaurą naktį akių nenudėjau; išgirdus mažiausią braškėjimą ar
sodos šunims sulojus --- aš jau ir bėgu iš
trobos, bene Antanėlis grįžta. Nepagrįžo, nabagėlis, balandėlis tas mano nebesugrįžo pats, mažilėlis!
Nelaimė, Netektis, Skausmas
Ant rytojaus nuvažiavau į Užventį pas
daktarą. Neradau jo namie, kaip ivažiavęs užvakar, dar nepagrįžęs. Lengviau
atsidūksėjau, tariu: gal Antanėlis su juo
kartu važinėjasi ir kartu pagrįš. Linksmesnė pagrįžau namon ir pasakiau viską
vyrui, bet jis papurtinas galvą, sako: ,,Et
niekus kalbi! Kur, sako, daktaras vėžios
vaiką! Reikia ieškoti kur kitur!". Mažnemažne --- kone, bemaž.
apalpau... O jisai paėmė kirvį, virves, pavadinopavadino --- čia: pakvietė. du kaimynus ir nuėjo. Aš nulėkiau
paskui. Netoli nuo mūsų sodos, prie keliuko yra velėnijavelėnija --- durpynas, pelkė., mažilėlė visai; nuėjome
tenai... Ir tuojau, prie pat krašto pamatėme įlūžusį ledą... Ne labai gilu tebuvo.
Užmetė virves, įkišo mietusmietas --- kuolas, baslys. --- ir tuojaus
ištraukė mūsų Antanėlį... Ten pat ir begulįs, kur buvo įlūžęs... Mat norėjo nabagėlis stačiau išeiti... Vanduo buvo iššąląs, ledas iškilęs --- ir įlūžo tuojau. Buvo prisnigę, vėžių vėžė --- ruožas, kelias. nematyti... Ir kam tau reikėjo
eiti, mažilėli tu mano! Tiek kartu ėjo tuo
keliu, tiek vaikščiojo, niekados liuobaliuobėti --- būti įpratusiam, gebėti. ne paklys... Važiavo juk žmonės per tą velėnpelkęvelėnpelkė --- durpinė pelkė., pervažiavo, o tas, balandėlis, mažas, lenkutis --- tam, mat, reikėjo įlūžti!
Ak, Jėzau mieliausias, už ką taip mus nubaudei!
Skausmas
Negalėjau tvertis ant vietos; baisus
skausmas plėšė mau krūtinę. Lyg įkyrūs
varmaivarmas --- uodas., zyzdami apie ausis, vargino mane
šita mintis: ,,Kam aš jį paleidau! Kam paleidau! Dėl ko neprivežiau ligi namų?!". O
nelaiminga motina nepaliaudama raudojo:
---
Motiniškoji meilė, Netektis, Skausmas
Ir kad bent jis kada nors būtų padaręs jeibęjeibė --- žala, nuostolis. kokią, ar širdį būtų uždavęs, nebūtų gal taip gaila... Bet niekados, niekados! Kiekvienam geras --- kiekvienam padės. Kartais liuoba pamatys mane verkiant, ims rankas bučiuoti ir sako: ,,Neverk, motinėle, kaip aš išaugsiu, bus tau
taip gerai, taip gerai, pamatysi!". Lyg kas tyčiomis būtų išskyręs patį gerąjį, patį išmintingąjį! Visus vaikus juk myliu, visi taip pat vaikai, tečiaus visus atiduočiau už jį vieną... Kad visi verčiau numirtų, by tik tas
mano mažilėlis būtų gyvas! Kas mus dabar bepalinksmins, kas bepaguos!
Paguoda
Verkė dabar patyliais, svyruodama iš lengvo ant kresės.
--- Negundyk Dievo, motina --- tarė
klebonas --- Jisai žino, ką darąs. Tavo
Antanėliui su tokia jautria širdimi, rasit,
ir labai būtų sunku buvę gyventi pasaulyje, rasit, ne sykį širdis jam būtų plyšusi...
Ar gali įspėti, koks jo gyvenimas būtų
buvęs, ar žinai? Tai ko gi nusimeni? Ar
turėsi be galo čion varliauti be jo? Nė
juste nepajusi, kaip nueisite pas jį ir vėl
būsite kartu...
Skausmas, Gailestingumas
Moteriškė nutilus žiūrėjo į kunigą
kaip į saulę. Ašaros teberiedėjo iš palengvo, bet veidas rados lyg ramesnis. Pabaigus klebonui, pabučiavo jam į rankas ir
rengėsi eiti namon.
O man atėjo didelis noras pamatyti dar
sykį Antanėlį ir gaila man buvo neapsakomai leisti ta nelaimingą moteriškę vieną
naktį, vieną su savo skausmu, ir tariau:
--- Važiuokiva kartu. Aš važiuoju namon, galiu pavėžėti.
Pažvelgė ji į mane atydingai ir sušuko:
--- Ak, tai tamsta ponas daktaras! Nepažinau pirma. Tai tamsta paėmei mano
Antanėlį pakelėje užvakar!
--- Aš.
--- Ak Tu Dieve mano, paskutinios tai
buvo jo valandėlės šiame pasaulyje!...
Nuvažiavova. Pakelėje vis ji pasakojo
apie Antanėlį, tarsi lengviau jai darėsi nuo
to.
---
Prisiminimai
Kana kadosKana kados --- kažkada. --- sakė --- rodos, pereitą vasarą, pririnko jisai žemuogių puodelį ir nunešė klebonui. Parbėgo toks linksmas,
jog klebonas davęs jam už uogas pusrublį. Džiaugėsi per kelias dienas, manydamasis, ką už tuos pinigus nusipirksiąs. Ir
knygą, ir diržiuką, ir kepurę... Tik po keleto dienų ateina Urbonas, aklas toks žmogus, dukterėlės vedžiojamas vaikščioja.
Apdriskęs, išalkęs --- biedni jie yra labai.
Daviau tat aš jam duonos gabalėlį ir išėjo.
Vakare sako tėvas: ,,Rytoj į turgų važiuosiu, na Antaniuk, ką gi, sako, tau pirkti už
pusrublį?". ,,Aš jau nieko nepirksiu" --- tarė
Antanėlis patyliais. Nustebus pažiūrėjau
į jį. Paraudęs --- mažilėlis ir galvelę žemyn
nuleidęs. ,,O dėl ko?" --- paklausiau. ,,Neturiu pinigų, sako, atidaviau šiandien Urbonui..." Neduok Dieve, visą pusrublį!
Abu su tėvu užpuolėva šaukti, kam taip
mėčioja pinigus, kaip koks didelis ponas.
O jisai sako: ,,Motinėle, juk aš ir be knygos, ir be diržo galiu būti, o vargšas Urbonas ir jo Vincikė be duonos numirtų. Juodu sau tuo pusrubliu duonos nusipirks."
--- Kitą sykį vėl apie Šv. Joną, roputės
tebebuvo dar mažitėlaitės, einu į daržą,
veizdžiu, keli kerai išrauti, išmėčioti. Supratau, kad tat yra vaikų darbas. Taip užpykau. Tariau sau: ,,Išlupsiu aš jus, dykaduoniai, atimsite!". Kaukiu juos, atlėkė
tuojau Antanėlis. „Kas išrovė roputes,
klausiu, sakyk tuojau!". ,,Aš" --- sako. ,,Ak, tu,
beproti, ar nematei, kokios roputės, ar nesupranti, kiek eibėseibė --- žala. padarei?!". ,,Elzytės
lėlėms norėjau pietus išvirti" --- sako. ,,Aš tau
parodysiu pietus, sakau, išpersiu tau kailį, tai žinosi kita kartą po roputes ūkininkauti!"
Jam vargšeliui ašaros pasirodė akyse.
,,Mamaite, sako, ar roputes daugiau myli, ar
mane?!"
Prasijuokiau ir turėjau dovanoti.
Netektis, Susimąstymas
Kunigiškiai nebuvo toli, greit privažiavova. Širdis pradėjo man plakti gyviau,
kad pasilenkęs ėjau per aukštą slenkstį i
trobą. Ten, viduryje aslos, stovėjo stalas
baltai užklotas, ant stalo gulėjo Antaniukas. Dvi žvakės, degančios prie jo galvelės,
nedaug tedavė šviesos ir troboje buvo
apytamsu. Atsisėdęs ant suolo žiūrėjau i
nabašninkėlį. Nelabai tepersimainė jis nuo
užvakar; tik tada raudonas buvo nuo speigo, o dabar baltas, kaip sniegas; tada krutėjo, čiauškėjo be paliovos --- dabar gulėjo romus, rimtas, naujuose drabužiuose iš pilko
čerkasočerkasas --- naminis audeklas., toks didus, ne taip, kaip tada, apdriskęs. Ir akių nebuvo matyti, to didžiausio jo veidelio papuošimo, tų didžių, juodų
poeto akių, pro kurias taip aiškiai žiūrėjo
jo gryna sielelė (dūšelė); tik ilgos, juodos
blakstienos metė tamsius šešėlius ant išbalusio veido. Ir jo širdytė, taip dar maža, o
tiek meilės turinti savyje, jo širdelė, kuria
tada taip giliai jautė žmonių vargus, dabar
nustojo plakus... Žiūrėjau vis --- ir niekados nebuvau jautęs aiškiau gyvenimo ironijos, žmogaus gyvenimo menkumo. Štai
vaikas sveikas, akylasakylas --- pastabus, gabus, išmaningas., guvus lyg kibirkštis, pilnas vilties, tokio įsitikėjimo, tokių
nuomonių, darė sumanymus plačius ir taip
aukštus... O pusei valandos praėjus --- gulėjo jau ant dugno velėnijoje...
Tuo tarpu bobos rinkosi į trobą ir taisėsi giedoti. Kelios, priėjusios prie manęs,
ėmė šnekėti:
---
Sodžiaus moterys, Kalbos
Mažilytis! Ir kas galėjo tikėtis, kad
taip veikiai atsiguls ant lentos! Toks buvo išmintingas, toks doras! --- tarė viena.
--- Aš jau seniai sakiau --- atsiliepė antra --- kad jis nepagyvens ilgai. Kaip tik
vaikas per daug gudrus ir doras, tai jau ne pagyvena pasaulyje, ne! Visados sakiau,
kad jo akys ne į šį pasaulį žiūrėjo... Tokiomis akimis vaikai neauga.
--- Ir kad bent būtų numiręs savo mirtimi ir motinai nebūtų buvę taip gaila.
Dabar be žvakės, be švento vandens! Ak,
Tu, Dieve, sakau!
---
Liežuvavimas
Tai, rodos, tamsta, ponas daktarai,
pavėžinai jį iš miestelio? Ir kam tau reikėjo, mizerija, taip skubėti namon! Būtumei sau palaukęs, kol tėvas atvažiuos.
Pats prie savo mirties bėgo kuo greičiausiai!
--- Eik, eik, mažilėli! Kas žadėta, tas ir
bus, nieko nepadalysi!
---
Piktumas, Liežuvavimas
Tėvai rūpinosi, ar girdi, mokė kaip
galėdami, tiek kašto, ar girdi, padėjo, ir viskas dabar niekam! Verčiau, kad turėtų
dabar, ar girdi, tuos pinigus... Į žemę įkasė
ir gana!
Netektis, Skausmas, Susimąstymas
Po valandėlės grįžau jau namon. Vakaras buvo visiškai toks pat kaip užvakar: dideli, lengvi sniego gabalai krito
pamažu ant žemės, lengviausias vėjelis nejudino plikų medžių šakelių, joks balsas
netramdė tylos. Argi klebonas ir ta moteriškė turėtų tiesą? Tariau sau. Argi
tikrai žemė ne tokioms jautrioms ir mylinčioms sieloms, kaip Antanėlis, ir nėra joms
vietos čionai?
Perkūnas, trenkdamas į medžių krūvelę, visados išsiskiria aukščiausiąjį tarp
jų. Mirtis, įsisukusi į kokį nors žmonių
būrelį, kerta dažniausiai geriausiajį iš jų
visų. Dėl ko taip atsitinka su perkūnu ---
žinau, bet apie mirtį...?
Teatsakai man kas, dėl ko taip vra?!