Biliūnas, Jonas
Lazda
http://wolnelektury.pl/katalog/lektura/biliunas-ivairus-apsakymeliai
Mauderode, Otto von
Bogdziewicz, Monika
Niedziałkowska, Marta
Fundacja Nowoczesna Polska
Modernizm
Epika
Opowiadanie
Utwór powstał w ramach konkursu ,,Współpraca w dziedzinie dyplomacji publicznej 2013", realizowanego za pośrednictwem MSZ RP w roki 2013. Zezwala się na dowolne wykorzystanie utworu, pod warunkiem zachowania ww. informacji, w tym informacji o stosowanej licencji, o posiadaczach praw oraz o konkursie ,,Współpraca w dziedzinie dyplomacji publicznej 2013". Publikacja wyraża jedynie poglądy autora i nie może byc utożsamiana z oficjalnym stanowiskiem Ministerstwa Spraw Zagranicznych RP. Publikacija parengta įgyvendinant projektą ,,Wolne Lektury" (http://wolnelektury.pl). Skaitmeninė reprodukcija padaryta Fondo ,,Nowoczesna Polska"/Lietuvos kultūros paveldo --- virtualioje erdvėje (http://www.epaveldas.lt), pasitelkiant egzempliorių iš bibliotekos kolekcijos. Veikalas sukurtas konkurso, įgyvendinamo 2013 m. bendradarbiaujant su Lenkijos Respublikos
Užsienio reikalų ministerija --- ,,Bendradarbiavimas viešosios diplomatijos srityje 2013"
(,,Współpraca w dziedzinie dyplomacji publicznej 2013") ribose. Leidžiama laisvai naudoti
veikalą, su sąlyga, jog bus išsaugota aukščiau pateikta informacija, taip pat informacija apie taikomą licenciją, teisės turėtojus bei konkursą. Publikacija išreiškia tik autoriaus pažiūras, todėl negali būti tapatinama su oficialiomis Lenkijos Respublikos Užsienio reikalų ministerijos pažiūromis.
http://wolnelektury.pl/katalog/lektura/biliunas-lazda
http://www.epaveldas.lt/vbspi/biDetails.do?biRecordId=27158
Jonas Biliūnas, współprac. Otto von Mauderode, Įvairųs apsakymėliai, [Vilnius], ,,Aušros" išleidimas, [1906].
Domena publiczna - Otto von Mauderode zm. 1909.
1980
xml
text
text
2013-09-17
lit
http://redakcja.wolnelektury.pl/media/dynamic/cover/image/2702.jpg
kevin dooley@Flickr, CC BY 2.0
http://redakcja.wolnelektury.pl/cover/image/2702
Sudabartinta:
* fleksiją, pvz.: vardažodžių dgs. V. formas (įvairųs -> įvairūs, akįs -> akys), veiksmažodžių bendraties formas (kraustyties -> kraustytis, dėties -> dėtis), bendraties formas tikslui reikšti (bučiuotų -> bučiuoti, pažiūrėtų – pažiūrėti)
* skyrybą, pvz.:
O dar nelabai senai, mano atminime, Visas šitas sodžius miškuose paskendęs niūksojo. -> O dar nelabai senai, mano atminime. Visas šitas sodžius miškuose paskendęs niūksojo.
(...)plasta mūsų omenėje, kaip tolimas viliojamas paveikslas (...) -> (...) plasta mūsų omenėje kaip tolimas viliojamas paveikslas (...)
* žodžių rašymą kartu ir atskirai, pvz.: Kur-ne-kur -> kur ne kur, kuoarčiausiai -> kuo arčiausiai, tur-būt -> turbūt
* joto rašymą, pvz.: jieškoti -> ieškoti
* sintaksę, pvz.:
Puolė rankos bučiuoti. -> Puolė rankas bučiuoti; Priėjo į tėvą. -> Priėjo prie tėvo.
* dusliųjų priebalsių rašymą, pvz.: augštas -> aukštas, jauzdamas -> jausdamas
* skardžiųjų priebalsių rašymą, pvz: džiauksmo –> džiaugsmo
* leksiką, pvz.: intbėgo -> įbėgo, ąžolais -> ąžuolais
Taip pat atlikta pakeitimų:
Vienas-vienas -> vienui vienas, kažno kur -> kažin kur
Jonas Biliūnas
Įvairūs apsakymėliai
Lazda
(Mano draugo pasakojimas)
Sodžius, Prisiminimai
Dabar gimtasis mano sodžius stovi ant kalnelio netoli Šventosios --- plikumoj, po kurią vėjas smėlį nešioja; tik iš žiemių šalies tęsiasi nuo jo toli toli
kai, ir iš šonų kur ne kur išmėtyti nedideli jauni pušynėliai. O dar nelabai senai, mano atminime.
Visas šitas sodžius miškuose paskendęs niūksojo. Už
miškų, pačiu Šventosios pakraščiu, tarp išmėtytų
liūnųliūnas --- samanų pluta., tęsėsi skarotais ąžuolais apaugusios puikios žmonių
pievos, lankomis vadinamos. Pievos ir dabar tebėra tokios gražios, kaip pirma; bet miškų, kurie
aplinkui buvo jas juosta apjuosę, jau senai nebėra.
Išnyko jie, kaip pasaka, kurią mes paaugę užmiršėme, kuri tik tik dar plasta mūsų omenėjeomenėje --- atmintyje.
kaip
tolimas viliojamas paveikslas.
Tie dideli puikųs miškai buvo ,,mūsų" pono...
Sodžius, Ponas
Nesijuokit, kad pasakiau: mūsų. Ir aš seniau
nesuprasdavau, kodėl tą poną mano tėvas mūsų ponu vadindavo, nors jis gyveno toli nuo mūsų" --- už
dviejų mylių. Paskum supratau, kad jam tai mano
baudžiavą nešė, ir todėl tėvas senu papratimu
visų ponu jį vadino. Gal ir turėjo tiesą jį taip vali, nes ilgus metus ponas varžė mūsų sodžiaus
mes dėl ganyklų ir miško. Saugoti miškui buvo
pristatytas girininkas, kuris visai prie sodžiaus dideliuos apgriuvusiuos namuos, pačioj pamiškėj, gyveno.
Dažnai tasai girininkas mėgdavo skųsti mus ponui
ar mano tėvui, kuo arčiausiai gyvenančiam, dažniausiai
tekdavo išklausyti pono grūmojimų.
Negaliu užmiršti vieno atsitikimo...
Atvažiavo kartą ponas mūsų sodžiun savo miškuose medžiotų, atvažiavo su daugybe svečių ir nemaža prišaudė tą dieną stirnų, kiškių ir paukščių.
Visa šitoj žvėriena gulėjo ant pačio kelio prie girių linko trobos. Mes, maži dykaduoniai, nekviečiami: įlėkėm ten ir ištolo krapštinėdami nosis, žiopsom
į žvėris ir į ponus. O ponai jau sėdėjo ratuos ir
rengės važiuoti. Mano tėvas netoli ant skiedryno dirbo akėčiasakėčias --- siaura žemės juosta. ir taip pat buvo beeinąs pažiūrėti, bebeeidamas išgirdo, kad girininkas pradeda skųsti ponui sodiečius už ganyklas, ir išsigandęs užsiglaudė už
daržinėlės galo.
--- Pašaukit man kokį nors mužiką! --- suriko
iš vežimo ponas.
Girininkas pasakė, kad čia pat yra mano tėvas.
Sodžius, Ponas, Girininkas
Tėvas išgirdęs, kad jį mini, ir turbūt matydamas, kad nebegalės išsisukti, išlindo iš kitapus
daržinėlės, nusijėmė už šimto žinksuių kepurę ir visas susilenkęs, išsigandęs ir nelaimingas puolė ponui
rankos bučiuoti. Ponas nesavu balsu pradėjo šaukti
ant tėvo, kad jį ir visą sodžių ubagais paleisiąs. Pabalusiom lūpom ir drebančia širdimi žiūrėjau į tą
reginį ir mačiau, kokiu džiaugsmu nušvito girininko
veidas ir kaip svečiai buvo vieni pasigailėjimo, kiti
paniekinimo pilni. Parėkavęs ir neklausydamas tėvo
pasiteisinimų, ponas sudrožė arkliams ir nudardėjo.
Tėvas pastovėjo kokį laiką be kepurės, paskumpaskum --- po to, vėliau.pašaukė mane ir visas sujudintas, drebėdamas iš apmaudo, paliepė: --- Lėk paupėn, pažiūrėk, argi ištiesų
piemenys pono miške galvijus gano?
Pasispardydamas nulėkiau su draugais ir radau galvijus kuo ramiausiai besiganančius savose lankose,
o piemenis kerėplą mušančiuskerėplą mušti --- tokį vaikų žaidimą žaisti.. Sugrįžęs namo visa
papasakojau tėvui. Nieko neatsakė, tik galvą palingavo.
Bet motina, išgirdusi, kad piemenys nekalti, išmėtinėjimo balsu tarė: ,,Ar nesakiau? Koks ponas,
toks tarnas --- tik priekabiųpriekabė --- priežastis, pretekstas prikibti. ieško".
--- Nepyk, motin, geras mūsų ponas --- atsakė
tėvas ir, kaip visados, liūdnai tyliai nusijuokė.
--- Gana jau, gana --- nekantriai atkirto motina --- ar užmiršai, kaip vargino žmones? Atameni
Atameni --- atsimeni. lazdą? ...
Motina, Teisybė, Lazda
Turiu pasakyti, kad mano motina, nors niekados blogo žodžio ant ponų nepasakydavo, bet ir malonės didelės neturėdavo. Dažnai atsimindavo senuosius laikus ir atsitikimus, kuriuos mums pasakodavo,
ir jos balse visados skambėdavo apmaudo styga už
nuoskaudas, kurias žmonės po ponais iškentėjo. Tėvas visados kai pir mėgindavo užstoti ponus prieš motiną, bet darydavo tą taip nedrąsiai ir taip liūdnai
ir visados nusijuokdavo, kad jo žodžiuose daugiau galima buvo matyti pasijuokimo, nekaip teisybės ir
persitikrinimopersitikrinimo --- įsitikinimo..
Bet motiną tie tėvo užtarimai kartais erzindavo, ir jinai dažnai primindavo: ,,Gana jau, gana, tėvai!... ar atameni lazdą?"
Tėvas nieko ant to neatsakydavonieko ant to neatsakydavo --- dabar: nieko į tai neatsakydavo., nusijuokdavo tik liūdnai ir pajėmęs knygą pradėdavo visiems
balsu skaityti Kristaus gyvenimą.
Ilgai negalėjau suprasti, apie kokią tai lazdą
motyna minėdavo tėvui ir kodėl tėvas užstodamas
ponus visados taip liūdnai nusijuokdavo. Bet kartą
jisai pats mums apie tą papasakojo.
Dumbrauckas
Kartu su minėtuoju mūsų pono girininku gyveno tuos pačiuos namuos Dumbrauckas. Buvo tai
senas aukštas žmogus, jau visai žilas ir vienui vienas,
be šeimynos. Vedęs jis niekados ir nebuvo, sūnų tačiau jau suaugusį turėjo. Bet tasai sūnus gyveno
kažin kur Rusijos gilumoj ir pas tėvą labai retai prišliaukydavoprišliaukydavo --- apsilankydavo.. Sakydavo, kad Dumbrauckas kitados buvęs labai turtingas, bet visus savo dvarus kartomiskartomis --- kortomis. pralošęs. Kiek tame buvo teisybės, sunku atspėt.
Tiek tik yra žinoma, kad mano tėvo atminime jis
patapo pas mūsų poną prievaizda. Baudžiavai išnykus, Dumbrauckas nustojo vietos ir kažin kodėl apsigyveno mūsų sodžiuj pas girininką. Ilgus metus jisai čionai nesijudindamas išbuvo; beveik niekur neišeidavo, amžinai savo kambarėly: arba vaikščiodavo arba sėdėdavo už staliuko prie pačiopačio --- paties. lango. Mes, maži vaikai, matydami ištolo už lango jo žilą galvą visados kone ant vienos vietos, žiūrėdavom į jį; kaip į kokią ypatingą, mums nesuprantamą ir
nelabai gerą žmogybę ir bijodavom prie jo prisiartinti.
Gal Dumbrauckas būtų ir numiręs tame savo lizde pas girininką, jeigu ne pašalinėspašalinės --- kitos, išorės. aplinkenybės.
Gaisras, Dumbrauckas
Reikia žinoti, kad mūsų pono galybė ir turtai
vis ėjo mažyn. Gražius miškus aplink mūsų sodžių
per keletą metu žydai išpirko, žmonės iškirto, suvežė paupėn ir sieliais išgrūdo Šventąja toliau. Liko
vieni lydimai, šakomis užversti. Kažin koks mūsų sodžiaus juokdarys vieną kaitrią vasaros dieną vežė iš
paupės per lydimus vežimą šieno ir įsigeidė pypkę užsidegti; bedegdamas pypkę uždegi ir sudžiūvusias šakas. Vienu akies mirksniu kilo liepsna ir visi lydimai išpleškėjo... Būtų kartu ir visas sodžius
supleškėjęs, jeigu nebūtų subėgę žmonės su šakėmis
ir grėbliais. Po dviejų valandų prie sodžiaus gulėjo
plati lyguma, pajuodavusi, degėsiais pakvipusi: ją
paskum sodžius už pačius niekniekius nuo pono
atpirko.
Tokiu būdu su miškais kartu pasibaigė ir pono galybė; jo grūmojimų sodžius daugiau nebebijojo.
Girininkas buvo jau nebereikalingas. Kaip tyčia, ir
namai, kuriuose gyveno, visai baigė griūti: pro lubas varvėjo vanduo, pro sienas švilpavo vėjas... Ir
vieną gražią dieną girininkas išnyko iš mūsų akių.
Dumbrauckas irgi turėjo kraustytis. Nežinau, ar jis
kreipėsi į mano tėvus, ar tėvai jam pasiūlijo, tik
Dumbrauckas apsigyveno pas mus seklyčioj. Kokiomis sąlygomis apsigyveno, nežinau. Tik atgabeno
pas mus jo mažą staliuką, keletą knygų ir karvę ---
daugiau nieko.
Dumbrauckas, Kalbos pamokos
Ir vėl ištisas dienas pradėjo Dumbrauckas vaikščioti po seklyčią iš vieno galo kitan arba sėdinėti
už staliuko prie lango. Išgyveno jisai pas mus
dvejus metus ir --- dėl manęs visai netikėtai --- palikopaliko --- liko. mano mokytoju. Padavė man rankosenrankosen --- į rankas. didžiausią
lenkišką knygą, atsistojo prie manęs ir liepė skaityti: jisai visą dieną stovėjo, aš visą dieną skaičiau.
Ir taip visą vasarą ir žiemą. Sunkiai būdavo man
su tąja lenkiškąja kalba: buvau šveplas, ir daugelio
žodžių visai negalėjau ištarti. Bet mano mokytojas
buvo be pasigailėjimo: spirdavo visaip lankstyti liežuvį, bent po šimtą kartų kartoti tą patį žodį --- net
mane visą prakaitas išmušdavo ir turėdavau akis pilnas ašarų. Matydavau, kaip Dumbrauckui virpėdavo
piratai --- taip ir norėdavo nusitverti man už ausies
arba suduoti per nosį. Pažinau tuos jo pirštus! Buvo
tai prievaizdos pirštai --- kieti kaip geležis. Bet išgirdus, kad jisai išvažiuoja iš mūsų, nėr žinios kodėl,
man omaiomai --- staiga. rados liūdna, gaila jo. Buvo tai rudenį.
Atvažiavo iš kažin kur toli nepažįstamas „šlėktūnas*
ir išsivežė jį.
Dumbraucko palikimas
Atsisveikindamas Dumbrauckas paliko man staliuką, o tėvui, kaipo senam, atidavė savo seną obelinę lazdą.
--- Tau, Juozapai, palieku atminimui, savo lazdą --- tarė Dumbrauckas tėvui.
--- Dėkui, ponaiti --- atsakė susigraudinęs tėvas ---
kažin, ar bepasimatysma kada?!...
Dumbrauckui išvažiavus, tėvas ilgai vartė savo
rankose lazdą. Vartydamas pradėjo liūdnai šypsoties.
Paskum pakėlė į mus savo akis ir netikėtai
paklausė: ,,Ar žinot, vaikai, ką man šitoj lazda primena?"
Mes visi sužiurome.
---
Tėvo pasakojimas
Tai jau seni laikai --- pradėjo jausmingu balsu
tėvas --- labai seni. Mudu su motina dar buvovabuvova --- buvome. jaunu: jūsų visų ir aut svietoant svieto --- pasaulyje. dar nebuvo --- tik Mykolas
vienas buvo gimęs. Pasitaikino tada kaip tik blogi
metai, duonos maža, dirvos ir pievos išdžiūvo. O turėjom ne tik sau, bet ir ponui dirbti. Ir eidavom
dirbti už dviejų mylių --- pačian Burbiškinpačian Burbiškin --- į pačias Burbiškes.. Nusivariau
kartą rudenį Burbiškin jaučius pūdymopūdymas --- besiilsintis dirbamas laukas. arti. Nedaug ką galėjau su savim pasiimti: sau įsidėjau
krepšelin duonos su druska, jaučiams --- keletą saujų
senų pelųpelai --- varpų, šiaudų liekanos kuliant.; daugiau nieko kita nebuvo. O reikėjo tris
dienas atidirbti. Man beariant pasibaigė pelai, imti
vėl --- nėra iš kur; pasiganyti negalima --- užginta. Mano
jaučiai visai prisivarė, kojų nebepavelka, o dar visą
dieną arti! Sustabdžiau pietums jaučius, atsisėdau
ant ežios ir valgau išsiėmęs iš krepšelio sausą duoną
su druska. Valgau, o mano jaučiai tokiomis godžiomis akimis į mane žiūri. Taip man jų pagailo, kad
valgyti nustojau. Ir mano krepšely tik trupiniai belikę. Supenėjau tuos trupinius jaučiams ir apsidairiau
aplinkui: čia pat netoli gulėjo sugrėbstyti kupečiai
pono dobilų.
Ir atėjo man tada galvon bloga mintis --- taip,
kaip jums jauniems dabar kartais atsitinka --- dirbu
ponui, tad kodėl negaliu pono žole jaučių pašerti?
Tėvo pasakojimas, Lazda
Atsikėliau nuo ežiosežia --- rėžio ar lauko riba. ir priėjęs kupetį
pasiėmiau mažą dobilų kuokštelę. Prinešiau tą kuokštelę
jaučiams ir iš rankos šeriu; o jaučiai taip gardžiai
ir godžiai ėda, kad žiūrint į juos ir man pačiam gera
pasidarė. Tik ūmai pajutau, kad kažkas kietu daiktu taip skaudžiai sudavė man per nugarą, kad pasverdėjęs pargriuvau ant žemės: net mano jaučiai
pašoko iš vagos ir norėjo su arklu bėgti. Apsvaigęs
pakėliau nuo žemės akis ir pamačiau priešais mane Dumbraucką su lazda rankoj.
--- A tu, urevotai! Tau vogti, vogti!... --- šaukė
Dumbrauckas, pildamas man lazda per nugarą.
Matydamas, kad aš nebekrutu, pakėlė mane
viena ranka nuo žemės ir paspyręs koja numetė vėl...
Atsitekėjęs pramerkiau akis ir pamačiau savo jaučius
netoli manęs stovinčius: jie atgręžę savo sprandus
stebėjos į mane... Tik gyvas parsivariau namo ir
tris savaites išgulėjau lovoj...
Tėvas nutilo. Mes sėdėjom ant savo vietų, kaip
įbesti. Niekas neatsiliepė; tik mano sesuo akimis,
pilnomis ašarų, paklausė: ,,Tėvėl, ar šitas Dumbrauckas kur pas mus gyveno?"
--- Šitas --- atsakė tėvas --- tik nereikia ant jo
pykti; jį patį maišto metais kazokai taip buvo primušę, kad tris mėnesius visas kraujuos išgulėjo...
--- O ar žinot, vaikai, kokia lazda jisai mane
tada mušė? --- paklausė jau Šypsodamos tėvas --- šita! ...
Mes visi krūptelėjom ir išskėtėm akis: tėvas, pakėlė ranką ir rodė mums lazdą, tą pačią lazdą, kurią Dumbrauckas paliko jam atminimui.
Vyresnysis brolis priėjo prie tėvo, paėmė iš jo
rankos lazdą, pavartė ją, pavartė, tartum ką savo
galvoj svarstinėdamas, paskum numetė atžagaria rankaatžagaria ranka --- atmestinai, nerūpestingai. į malkas ir dusliu balsu tarė: ,,Sudeginsim ją, tėvel..."
---
Tėvas, Vaikai, Lazda
Ne, ne, vaikai --- atsakė maloniai tėvas --- tegu
šitoji lazda lieka tarp jūsų; į ją žiūrėdami, atminsite.
kad ir jūsų tėvai skaudžiai buvo baudžiami. Atsimindami tą, nepyksite, kad ir mudu su motina jums
kartais žabeliu suduodavovasuduodavova --- suduodavome.. Darydavova Darydavova --- darydavome. taip dėl
jūsų pačių gero... Gal ir mus ponai baudė dėl
mūsų gero?...
--- Gana jau, gana, tėvai --- atsiliepė motina ---
gal nuo tos lazdos ir ligą gavai... Mes savo vaikų
taip nemokom.
Tėvas liūdnai nusišypsojo ir pasiėmęs knygą
įsikniaupė skaityti.
Ta lazda, kiek žinau, ir dabar pas brolius tebėra. Guli jinai ant lentynos klėty ir niekas jos neliečia.
J. B-nas.
Niūronyse. 17. v. 1906.