Adomas Mickevičius Baltas karžygys tłum. Kazys Bukaveckas Bėga metai — jis kovoja, Gal jau nėr, kad neparjoja. Marčia! Rūpestis reik mest Kunigaikštis žada vestis Kunigaikštis svodba ta Į kiemus kviesliai išjoja, O martelė ašaroja, Ašaroja, rankoms ploja: „Jis sugrįš pabaigęs karą Laukiau, poravau metus, Paporuosiu ir kitus”. Kunigaikštis svodbą kelia, Ta rūpestis martelę: Mūrinės jos akutės Tartum srūtų dvi duobutės, O išpurtus jos burna, Taip, kaip vaškas geltona. Griūva, žūva sveikata, Jau martelė kaip ne ta. Vainikų, dudų — gyvos plynios. Paupia sukviestųjų minios, Tubyj žirgeliai žvengia, Štai marčią puošia, rengia. „Aš su juoju nevažiuosiu. Savo žiedo jam neduosiu. Belyk eiti nuo žmonių Ant šaltųjų kapinių”. Juosna svečiai išvaikščioj. Galas svodbai kunigaikščio Močė, ragana, atėjo, Ir martelę prakalbėjo: „Kunigų nepripažįstu, Dievo ryšio neišvystu. Moku žinią ir be baimės Išliuosuosiu iš nelaimės Aš turiu iš dimno tyro Dimną šaknį, tu — nuo vyro Dovanas, šiaip padaryk Tąją šaknį susitrink, Mesk į goserę, praryk. Tuojaus plaukus susiriesk Ant drobulės pasitiesk, Per du žiedus dvasią kviesk Nors iš rūmų užkeiktų Vyr’s pribus ant tų pėdų”. Nuotaka nakties sulaukus, Griebia šaknį, žiedus, plaukus, Savo vyrą kviečia — buria: Vyras klauso — vyras kuria, Žemė vietkapy prayra Ir išspjauna žirgą, vyrą: Tas vyriškis žirgą tveria, Per girias, per kainus neria. Iš uolų ugnelė tyška, Žagarai po kojoms pyška. Raitelis, kaip drūtas, neria. Viens — ar gryna, ar klampu. Ar, martele, ne šiurpu? Kiemas tyli — kiemas miega, Kručiai miega panaktiniai, Svodboje pragėrę jėgą; Tyli skambalai variniai. Tikt blakstienų nesudaro Jausdama marti kamaroj. Girdi, kaip keleliai dunda. Mato, kad tarnai nebunda. Susyk vartai sugirgždėjo. Kartą šunės suurzėjo Ir vėla, kaip nebyliai. Tyli kiemo pašaliai. Netikėtai brakšt, brakšt, brakšt Trejos durys atsidaro. Lyg kas per duris pašmakšt — Baltas karžygys kamaroj. Visas balts nuo apačios Lyki galvos; link kerčios Žengia, sėda prie marčios. Dailiai, meiliai laikas plaukia; Su sykiu apuokas šaukia Žirgas žvengia. „Žirgas laukia. Lik sveika, arba šianai!… Ir būk mano amžinai!” Alpnas mėnesėlis šviečia, Raitelis, nei paukštis skriedžia Ir šileliais, ir laukais, Ir keleliais, ir takais, Iš uolų ugnelė tyška, Žagarai po kojoms pyška, Viens — ar gryna, ar klampu Ar, martele, ne šiurpu? Žirgas dengia, jis nešyla, Girioj, nieko nesutinka, Tikt kaip kur žvėris pakyla, Varnas iš pušies surinka. Ar iš tolo žagaruos’ Vilko akys sužėruos. „Denk, žirgeli, denk, denk! Kliūčių — žūčių pasilenk, Mėnėselis neaukštai, Koliai žibina skliaustai Turim braukt dešimts kalnų, Turim plaukt dešimts tvanų. Už pusantros valandos Ankstybi gaidžiai giedos”. „Kur, berneli mano, joji?” „ Kur mano namai, jaunoji”. „Net ant Mindaugo kalnelio Dieną nieks nedraudžia kelio, Naktį einam paslapta”. „Yr pylis?” — „Yra tvirta. Nes ant amžių supilta…” „Bernužėli, sustabdyk! Netrivoju: visą tranko”. „Į mane įsikabink, Man į skverną, o kas rankoj? Ar duonutė?” — „Ne duonutė, Tai šventa maldos knygutė”. — „Negali stot, pons mus gena, Ar girdi, kaip čion dundena? Mesk tą knygą! Kam svarba? Pliekiu žirgą, ve dauba!” Dingo sunkumai nuo sprando, Pasispardė ir ant kranto. Plynioms dengia, kiek yr vieko: Jokio gaivalo aplinkui, Smiltys, nendrės, daugiaus nieko. Jojančiam pakeliavingui Tikt blaivykštė veda kelią. Žvelk: ant pilkalnio nušvito, Žvelk: jau perlėkė ant kito, Žirgas vejasi ugnelę”. „Kas per kelias neveizėtas Nors užeitum žmogaus pėdas”… „Geras kelias: reik painaus. Tokiu niekas nepagaus, Nėr pėdų, nes aš pėkščių N’įsileidžiu ten svečių. Nes tarnaičiai tam krašte Neša varguolius nešte. Veža bajorus vežte”. — „Denk, žirgeli, denk, denk! Kliūčių — žūčių prasilenk. Žvenk: jau raudoni rytai: Koliai saulės nematai Turim porą braukt kalnų, Turim porą plaukt tvanų, Tikt už pusės valandos Ankstybi gaidžiai giedos”. „Sulaikyk, vyruti, žirgą: Alpna, akyse man mirga, Burną drasko žagarai. Gal nubraukti, kam varai!” „Kas ant tavęs? Retežėlis?” „Tai ražančius, ignosėlis”. „Kam prakeiktas, kam ražančius Drėbk tą painę, drėbk tuos pančius Bėris baidosi nuo jų, Ot taip, ot taip, tuščiųjų!” — Žirgas lyg netaip baugus Ilgus perbėgo laukus. „Kokias kapines prijoji?” — „Tai pylis ta amžinoji”. — „Vekur, vekur, ve tiesiog štai! Ir su kryžiais, su kapeliais, Su žaliuojančiais medeliais.” — „Tiejai kryžiai — mano bokštai. Toji liepa, ką viena, Mano rūmų karūna. Bėris peršoks pinučius. Pasilsėsiu pas kryžius. Šok, žirgeli, šok, tiesiog! Jau ir vietoj, jau sustok! Peršokavai prieš gaidžius Tiek šilelių, tiek kalnų, Tiek kupstynų, tiek tvanų, Tu man geras, tu gražus, Oi, žinau, nuo ko drebi: Tu ir aš, abu šlapi”. „Kam sustojai, mylimasis! Vėjas rytmečio šaltasis Pučia, suplakė rasa, Oi, pridenk: drebu visa”. „Ant šio pilkalnio eiva, Dega karštumu galva, Prisiglausi prie galvos, Ji sušildyti valios”. „ Kokia tu turi čion vinį?” „Tai kryžutį sidabrinį”. „Eik šalin!… Aš negaliu!… Burną pjaustai tuo peiliu!” Meta kryžių, kryžius dingsta, Su sykiu gaidys surinka, Kapas brizgilais sutrinka. Žirgas kalba, žemė linksta. Linksta, linksta ir įgriūva, Be žinios jie trys pražūva. Jau saulutė užtekėjo, Viskas stovi kaip stovėjo: Rimso liepos, kryžiai stukso. Ant kapelių akmens slūgso. Tikt aukščiausioji vieta Suardyta, sutrempta. Kunigas už dvi dušias Laikė rytmetį mišias. ----- Ta lektura, podobnie jak tysiące innych, dostępna jest na stronie wolnelektury.pl. Wersja lektury w opracowaniu merytorycznym i krytycznym (przypisy i motywy) dostępna jest na stronie http://wolnelektury.pl/katalog/lektura/mickiewicius-baltas-karzigys. Utwór opracowany został w ramach projektu Wolne Lektury przez fundację Wolne Lektury. Wszystkie zasoby Wolnych Lektur możesz swobodnie wykorzystywać, publikować i rozpowszechniać pod warunkiem zachowania warunków licencji i zgodnie z Zasadami wykorzystania Wolnych Lektur. Ten utwór jest w domenie publicznej. Wszystkie materiały dodatkowe (przypisy, motywy literackie) są udostępnione na Licencji Wolnej Sztuki 1.3: https://artlibre.org/licence/lal/pl/ Fundacja Wolne Lektury zastrzega sobie prawa do wydania krytycznego zgodnie z art. Art.99(2) Ustawy o prawach autorskich i prawach pokrewnych. Wykorzystując zasoby z Wolnych Lektur, należy pamiętać o zapisach licencji oraz zasadach, które spisaliśmy w Zasadach wykorzystania Wolnych Lektur: https://wolnelektury.pl/info/zasady-wykorzystania/ Zapoznaj się z nimi, zanim udostępnisz dalej nasze książki. Tekst opracowany na podstawie: Adam Mickiewicz, Baltas karžygys : [baladė], tł. Kazys Bukaveckas, Shenandoah, Pa., spaustuvėje ,,Garso Amerikos lietuvių", 1897. Wydawca: Fundacja Nowoczesna Polska Utwór powstał w ramach konkursu ,,Współpraca w dziedzinie dyplomacji publicznej 2013", realizowanego za pośrednictwem MSZ RP w roki 2013. Zezwala się na dowolne wykorzystanie utworu, pod warunkiem zachowania ww. informacji, w tym informacji o stosowanej licencji, o posiadaczach praw oraz o konkursie ,,Współpraca w dziedzinie dyplomacji publicznej 2013". Publikacja wyraża jedynie poglądy autora i nie może byc utożsamiana z oficjalnym stanowiskiem Ministerstwa Spraw Zagranicznych RP. Publikacija parengta įgyvendinant projektą ,,Wolne Lektury" (http://wolnelektury.pl). Skaitmeninė reprodukcija padaryta Fondo ,,Nowoczesna Polska“/Lietuvos kultūros paveldo --- virtualioje erdvėje (http://www.epaveldas.lt), pasitelkiant egzempliorių iš bibliotekos kolekcijos. Veikalas sukurtas konkurso, įgyvendinamo 2013 m. bendradarbiaujant su Lenkijos Respublikos Užsienio reikalų ministerija --- ,,Bendradarbiavimas viešosios diplomatijos srityje 2013" (,,Współpraca w dziedzinie dyplomacji publicznej 2013") ribose. Leidžiama laisvai naudoti veikalą, su sąlyga, jog bus išsaugota aukščiau pateikta informacija, taip pat informacija apie taikomą licenciją, teisės turėtojus bei konkursą. Publikacija išreiškia tik autoriaus pažiūras, todėl negali būti tapatinama su oficialiomis Lenkijos Respublikos Užsienio reikalų ministerijos pažiūromis. Opracowanie redakcyjne i przypisy: Monika Bogdziewicz, Paulina Choromańska.