Sudabartinta:

    * leksiką, pvz.: brangiusė -> brangioji

    *fleksją, pvz.: vardažodžių dgs. K. formas (aukštu idealu -> aukštų idealų), veiksmažodžių tariamosios nuosakos vns. 1. asm. formas (mokėčio -> mokėčiau, neduočio -> neduočiau), tariamosios nuosakos 3. asm. formas(džiaugtusi -> džiaugtųsi), liepiamosios nuosakos dgs. 1. asm. formas (privengkim -> privenkim), prieveiksmių formas (slapčią -> slapčia)

    * didžiųjų raidžių rašymą, pvz.: Pirmoji Giesmė -> Pirmoji giesmė, Lenkai -> lenkai

    * žodžių rašymą kartu ir atskirai, pvz.: nekartą -> ne kartą, kaskartą -> kas kartą, antgalo -> ant galo

    * dusliųjų priebalsių rašymą, pvz.: augštai ->aukštai, trugdo -> trukdo

    * sintaksę, pvz.:

    ant pokylio -> į pokylį

    ant klausimų -> į klausimus

    Juozui tas valčius pamėgo -> Juozas tą valčių pamėgo

    *skyrybą, pvz.:

    Ir rodos vilties jau nėra. -> Ir, rodos, vilties jau nėra.

    Iš visko jūkiausi, ir žemės duktė […] -> Iš visko jūkiausi ir žemės duktė […]

    Ir skausmas ir džiaugsmas -> Ir skausmas, ir džiaugsmas

    […] prie jo ir šilčiaus ir linksmiaus -> […] prie jo ir šilčiaus, ir linksmiaus

    MaironisTarp skausmų į garbęPoema iš dabartinių laikų

    Pratarmė

    1

    Išleisdamas į žmones savo mylimiausią kūdikį, kam gi jį pašvęsiu? Mūsų garbingoji diduomenė[1] jo nesuprastų; seniai išvariusi iš salionų[2] savo tėvynės liežuvį, moka jo tik tiek, kad su tarnais susišnekėtų; ant galo[3] neturi kada jo gerai ir išsimokinti[4], padėjusi nemaž laiko ant prancūziškos, vokiškos ir kitų kalbų. Gal nekurie ir pagirs teorijoje mano gerus norus, bet daugiaus iš jų reikalauti, rodos, būtų dar par anksti. Neskaitys mano poemos ir ūkininkai — vargdieniai; ne dėl jų rašiau; reikia dar jiems apšvietimo, kad galėtų ją suprasti. Visa mano viltis tai moksliškai apšviesta jaunuomenė; jinai supras mano norus, atras čia sau peną ir pažadinimą tolesniam darbui; mano idėjos nepasirodys jai nepasiekiamos ir negalimos; nepažindama nusiminimo, jinai stos drąsiai į karionę[5] su sunkiomis ir skaudžiomis mūsų aplinkybėmis, tarp skausmų-vargų atras kelią į garbę, jai priguli mūsų ateiga[6], dėl jos tai ir pašvęsiu savo pirmąją poemą. Bet jauni, par daug įsitikėję į savo galią, par daug taip jau reikalauja ir iš kitų; ir mano poema nevisai juos užganėdins[7]: jos rūbai pasirodys dar šiurkštūs ir stori, eisena gana sunki. Bet neužmirškite, broliai, jog einu keliu visai nauju ir neišmintu, jog lietuviškas liežuvis ypatingai poezijoje visai dar neišdirbtas, ir ant vieno sakinio reikia ne kartą rymoti ilgomis valandomis, iki išrandi atsakantį[8] išreiškimą savo mislies[9]. Sergėjaus[10], ir kiek galėdamas naujų ir mažai suprantamų žodžių, bet kad palengvinčiau skaitymą ir supratimą ir tiems, kurie mažai temoka lietuviškai, patalpinau ant galo trumpą paaiškinimą truputį sunkesnių žodžių.

    2

    Didžiausis keblumas lietuviškoje kalboje tai priegaida (akcent), kuri mainos be mažo kone kiekvienoje tarmėje (narzecze) ypatingai Žemaičiai pasidavė tame dalyke įtekmei[11] latviško liežuvio, atkeldami priegaidą nuo galūnės į pradžią žodžio. Moksliška priegaida turi būti viena, ir toji yra užnemuniečių lietuvių, kaip nutarė garsiausi mūsų kalbos tyrėjai: vyskup. Baranauskas, Schleicheris, Kuršaitis, kun. Jaunis ir kiti. Pagal tas tai priegaidas ir rašiau savo poemą, o kad palengvinčiau mano skaitytojams, kurie gal nemoka vartoti moksliškos priegaidos, sunkesniuose ir abejotinuose žodžiuose padėjau ant viršaus žymeles.

    3

    Poemos temą paėmiau iš dabartinių laikų, o nekurius dalykus gyvai iš man žinamų atsitikimų, parmainęs tiktai vardus ir pavardes. Ant galo negaliu nepasakyti ačiū Tai, kurios meilė prikėlė mane iš miego, išžadino aukštesnius jausmus ir davė įkvėpimą. Dėl Jos tai norėčiau nupinti garbės vainiką, kad jos vardas pasklystu kuo plačiausiai, kad ją pažintų ir pamylėtų broliai taip karštai ir širdingai, kaip pamylėjau aš, ir išsipildytų anie žodžiai:

    „Pasklydo giesmė po tą šalį toli,

    Kur mėlynas Nemunas bėga;

    Pamėgo tave, pamylėjo visi:

    Ir rūmai, ir pilka sermėga.”

    4

    O ta mario numylėtoji tai Lietuva-tėvyne!

    23 d. balandžio 1893 m.

    Įžanga

    5

    Kur šiandieną Jinai?…

    Vien kapus tematai;

    Ir liūdna ir skaudžia krūtinę!…

    Lyg po audrų didžių,

    Kad ant marių plačių

    10

    Užmiega vilnis paskutinė.

    Kur garsi ta šalis?…

    Klausos, ieško ausis

    Ir žadą atrasti norėtų!…

    Bet jau amžiai penki,

    15

    Ir vis nekelias ji

    Po tiek sopulių[12] iškentėtų!

    Gedimino laikus

    Vaidelotas[13] garsus

    Prikeltų: bet kur vaideliotas?

    20

    Graudūs kanklių balsai

    Jau nutilo visai,

    Jų raktas guronais[14] užklotas!. ..

    O vienog Lietuva

    Juk atbus tik kada,

    25

    Nes kryžius gyvatą[15] žadėjo;

    Kanklių balsą išgirs,

    Miegąs kraujas užvirs,

    Juk laukia tyla vien tik vėjo.

    Štai jau kaukia šiaurys[16],

    30

    Jis miegus nuvarys;

    Atbusi, brangioji tėvyne!

    Jau kilsnoji sparnus,

    O šitai tau sūnūs

    Ir giesmes devynias nupynė.

    Pirmoji giesmė

    35

    Kame kūdikystės gražiausi sapnai?

    Kur siekiai jaunųjų dienų?…

    Išnyko kaip žaibas, užšvitęs aukštai,

    Kaip dūmas tarp vėjo sparnų.

    Kame mano kelias? Jau žengti toliaus

    40

    Kaip kūdikis silpnas bijau;

    Kaskartą aplinkui tamsiaus ir baisiaus,

    Ir, rodos, vilties nėra jau!

    Kame mano galia? Dar taip neseniai

    Iš žemės tinklų aš juokiausi,

    45

    Užžibo meilingi akies spinduliai

    Ir įsmeigė skausmą giliausią!

    Kame mano aukštas, gražus pašaukimas,

    Kurs metais kasdieną drūtėjo[17]?

    Tik audros bloškimas, akies užmetimas…

    50

    Ir nėra, kas būti turėjo!…

    Matuše brangiausia, kur tavo sapnai,

    Kad lopšį supai par naktis?

    Šiandieną dar mano kovos nematai,

    Bet ryt tu užmerksi akis.

    55

    Kiek kartų tau kunigu būti žadėjau

    Ir vien tik leidimo prašiau!

    Ir ašaras tavo iš džiaugsmo regėjau,

    Ir pats nusidžiugęs verkiau!

    Kalbėjai tada apie Dievo tarnus;

    60

    Tau žodžiai tekėjo saldžiai,

    Ir tankiai paskui jau par sapną matei

    Jog kunigu — tavo sūnus.

    Jaunyste brangiausia! Kame tu, jaunyste?

    Kur jūs, mano siekiai, sapnai?

    65

    Kodėl taip anksti man pražydę nuvystė,

    Kaip šalčio užgauti žiedai?

    O, gėda šiandieną paties man savęs!

    Galės besidžiaugti Juška:

    Jis gyrės, jog Juozą iš kelio išves,

    70

    Aš veltui juokiausi tada.

    Į pokylį tankiai mane pavadinęs

    Vyliojo į būrį jaunimo;

    Spindėjo ne vienos ten akys auksinės,

    Bet jų nebijojau žeidimo.

    75

    Ne kartą, kad badavo vyno užgers,

    Vadino mane sūnumi

    Ir girdamas bruko[18] man kraitį dukters;

    Ta raudo kaip rožė puiki.

    Iš visko jūkiausi ir žemės duktė

    80

    Manęs nevyliojo tada;

    Ne žemės aš troškau - iš aukšto žvaigždė

    Man švietė par sapną kita!

    Kame mano galia? Juk taip neseniai

    Vilkiausi iš žemės tinklų;

    85

    Užžibo kitos man akies spinduliai. ..

    Nebėra gražiausių sapnų!…

    *

    Bet ką? Ar aš nendrė, ką linksta nuo vėjo

    Ir virsta, kur pučia šiaurys?

    O ne. .. juk dar mano dvasia nedrebėjo,

    90

    Ir nieks jos silpnos nematys.

    Kaip milžinas bėgsiu nuo mielo dangaus,

    Kraujais nors aptektų širdis;

    Ir nieks nežinos mano skausmų vidaus;

    Ir jo neišduos man akis.

    95

    Vien gailu tik jos, ką lyg Aniols[19] šviesus

    Užšvito man veidu aušros!

    Užspausčiau skausmus aš giliausius visus,

    Vien gailu, man gailu vis jos!

    Iš žemės žmonių niekas jos nesupras:

    100

    Tai Aniols pasaulės kitos!

    Kas jausmų gilybė! Mačiau jos kančias:

    Tai kančios iš meilės tikros!

    *

    Jau buvo naktis: kaip žvaigždėta, graži!

    Ir mėnuo par dangų ridėjo;

    105

    Užmigo ir paukščiai ir žmonės visi;

    Nelinko medelis nuo vėjo.

    Nemigo tik Juozas. Jaunos jo krūtinės

    Tykiausia naktis neramino;

    Neišdavė žodis kančios begalinės,

    110

    Bet draugas jau viską pažino.

    Šventa ta draugystė, ką riša jaunus

    Ir šelpia pirmas ju kariones,

    Gražiausius išauklina ryto jausmus

    Ir veda kartu jus į žmones.

    115

    Laurynas ir Juozas — širdingi draugai:

    Mokslavietė jus supažino;

    Tas pats buvo siekis, tie patys sapnai,

    Tie patys keliai jus vadino[20].

    Kad vasaros naktys malonios, žvaigždėtos

    120

    Ramino ir migdė visus;

    Nemigo jo dūmos[21], Dangaus numylėtos,

    Jiem Nemuno lankant krantus.

    Pabėgę nuo savo draugų, idealo

    Ieškojo ne žemiško veido;

    125

    Jiems rodės: dėl žemės krūtinę atšalo,

    Ir linksmą jaunimą apleido.

    Ir mėnuo, ir žvaigždės, ir upės vilnis

    Į kitą jus šalį vadino;

    Apsakė jiems Dievą tyla ir naktis

    130

    Ir jam pasišvęsti augino.

    Laurynas — laimingas, metus jau antrus

    Sau klierišką rūbą dėvėjo;

    Ir Juozas, gimnazijos baigdams vargus,

    Jį sekti šį metą žadėjo.

    135

    Šventėms važiavo Lauryno šalis

    Dabar pirmą kartą pažinti

    Ir mąstė tenai išsišnekti užvis,

    Kaip reiks naują kelią mėginti.

    *

    Lakiok nelakiojęs, paukšteli gražus!

    Kur tūpsi, ar pats bežinai?

    Prieš vėją, margus kad išskleisi sparnus,

    Ar lėksi, kur nori patsai?

    Vienog nebijok! Dievas rūpins tave,

    Be Jo tavo plunksna nekris:

    Iš aukšto Jis žiūri Apvaizda budria,

    Ar bus tau diena ar naktis.

    Kad vėjas sušvilps, gal tau lizdą sugriaus

    Plačiai po miškus išnešios;

    Paleisi tada graudų balsą skardžiaus,

    Nutupės aukštai ant šakos.

    Ir žmones gėrėsis iš tavo stemplės,

    Linksmesniai[22] ant darbo pakils.

    Ir tavo garbė par girias nuskambės,

    Ir vėjų kaukimai nutils.

    Antroji giesmė

    Pavasario dienos išaušo, prašvito;

    140

    Pabudo gražus prigimimas,

    Ir prašė nuo Viešpaties apdaro kito

    Ir laukus ir girias užimąs.

    Numetus ledus nusidžiugus Venta

    Banguoja, bučiuoja krantus;

    145

    Ją sveikina paukščių linksminga byla

    Ir arti išėjęs žmogus.

    Velykos, velykos! Kas jūsų nelaukė,

    Kaip kūdikis margo kiaušinio?

    Rods, šįmet jų laikas toli nusitraukė:

    150

    Gal rūbo neteko žieminio.

    Bet štai ir sulaukėm! Giesmė velykinė

    Išbėgo į dangų aukštai!

    Užkaito iš džiaugsmo atšalus krūtinė,

    Ir laimės ilgėjos sapnai!

    155

    Prasijuokė saulė skaisčiais spinduliais;

    Palangiais vaikai prieš ją šildos;

    Jau puošiasi miškas drabužiais žaliais,

    Ir žiedas ant kalno jau gvildos.

    *

    Pradžiugo ir Goštautas, savo sūnaus

    160

    Sulaukęs ant švenčių gražių;

    Pagrįžo iš Vilniaus nuo mokslo sunkaus,

    Namų pasiilgęs brangių.

    Ir buvo ko laukti: Motiejus ne tas

    Ką pirmą, kad buvo suklydęs:

    165

    Kaip vyras apleido draugystes piktas,

    Ju visą paikumą išvydęs.

    Iš tėvo jau turtų dabar nesididžiuoja,

    Nestatos prieš savo draugus;

    Karštai pamylėjęs tėvynę darbuojas,

    170

    Visus jai pašventęs jausmus.

    Suprato, jog mokslas — didžiausia galybė:

    Išblaško tamsybes nakties;

    Suprato, jog žmogų tik puošia dorybė,

    O ta jog be Dievo nešvies.

    175

    Lauryną pažino štai metai treti

    Ir pametė vėjų kelius;

    Jaunųjų draugyste! Tu viską gali,

    Kad laimina Dievas žingsnius.

    Motiejus, Laurynas — šiandieną draugai,

    180

    Ir vienas iš kito sau girias;

    Kartu idealai jų lekia aukštai,

    Nors gražūs keliai jų ir skirias.

    Motiejaus ir doro Lauryno draugystę

    Už laimę sau skaito tėvai

    185

    Ir džiaugias, jog puošia jų gražią jaunystę

    aukštų idealų sapnai.

    Kad vakar Motiejų aplankė Laurynas,

    Kiek buvo ten džiaugsmo, kalbų!

    Tiek nešneka audros užgautas pušynas

    190

    Kad dreba šimtai jo šakų!

    Bet kas tas antrasis vaikinas švelnus

    Tasai su Laurynu viešėjęs?

    Vargiai jis išrodo, jog kunigu bus,

    Nors sako juo būti žadėjęs.

    195

    Nors šneka mažai, bet jaunoji krūtinė

    Gal paslaptį sergi ne vieną.

    „Mačiau, jog ir mano gražioji Marinė

    Tą šaltą įkaitino plieną“.

    *

    „Tetušis įtikės iš manęs visados,

    200

    Bet Juozą jau kam apkalbėti?

    Juk mūsų namų jis iš tolo bijos,

    Kad gaus nuo kieno tai girdėti”.

    *

    „Šitai apginėja vaikino gražaus!

    Tikrai jam ne kunigu būti;

    205

    Juk gailu jo veido ir ūgio dailaus,

    Graudžioms gal Marinėms pražūti.

    Girdėjau, ir mokslas jam sekas gerai,

    Ant knygos galva — pramušta;

    Tik gailu: beturčiai esą jo tėvai,

    210

    Mylėtis — kliūtis nemaža”.

    *

    Ant to neatsakė jau nieko Marinė,

    Tik gailu jai buvo, jog žmonės

    Beturčio vaikino verčios nepažinę

    Jau apkalba taip be malonės[23].

    215

    Nemaž apie Juozą ji buvo girdėjus:

    Iš jo taip Laurynas didžiavos;

    Ir nors jo nei karto nebuvo regėjus,

    Vienog paslapčia jai sapnavos.

    Lyg milžinu kokiu jai rodės tada,

    220

    Kurs viską ant žemės pamynęs,

    Neieško savęs širdimi alkana,

    Tik gero[24] Bažnyčios, tėvynės.

    Ir ko nepajudina pasišventimas,

    Kad teka iš gryno šaltinio!

    225

    Širdžių tai valdovas — savęs užmiršimas,

    Nors švies iš po rūbo milinio.

    Marinė mylėjo tėvynę karštai;

    Tėvų jai sapnavos didybė;

    Jai rodos, jog vėlei sugrįš tie laikai,

    230

    Kad lenkai didžiavos liuosybę[25].

    Todėl ir nemąstė ji kelio kliudyti

    Užmanymams Juozo aukštiems,

    Tik troško nors kartą tą vyrą matyti,

    Kurs auga darbams pakiliems.

    235

    Pažino!… Ir kaip gi silpna ta širdis!

    Kur užžadai tavo, Marine?

    Neklauso jau proto: nauja kibirkštis

    Jai degina jauną krūtinę.

    Gražus plaštakėlis, kad šviesą išvys,

    240

    Taip leka nakčia ant liepsnos;

    Žmogus jį nuvaro; jis vėlei sugrįš…

    Štai dega… ir jau nelekios.

    „Bet ar gi tik kunigu Juozas tegali

    Darbuotis dėl žemės tėvų?

    245

    Kodėl negalėčiau kartu savo dalį

    Pridėti prie jo veikalų?

    Jisai teip jausmingas, o žmonės — šalti.

    Ledais jam užšaldys krūtinę!

    Atvės idealai karščiausi visi,

    250

    Žmonių melagystę pažinę!

    Jo alpstančią širdį aš žadint mokėčiau,

    Nupulti neduočiau tada,

    Kaip Aniolas-sargas karštai jį mylėčiau,

    Dėl jo pasišventus visa.

    255

    Ir vienas ant kito saldžiai pasirėmę,

    Nešaldomi žemės šalčių,

    Iš meilės šaltinio sau galią pasėmę,

    Taip žengtumėm darbo keliu!…”

    *

    „Ir ko nuliūdai tu taip, mano Marine? —

    260

    Atsiliepė tėvas saldžiai —

    Kur išlėkė tavo mislis paskutinė,

    Kad taip atsidusai giliai?

    Jau vakaras leidžias. Prie kvartapijono[26],

    Išreišk savo jausmų gilybę!

    265

    Kad balso klausaus tavo jauno ir plono,

    Man žiba dangaus nekaltybė.

    Nabašninkė tavo matutė brangioji

    Plačiai buvo giesme garsi;

    Jos ūgį ir veidą šiandieną nešioji

    270

    Ir balsą tą patį turi.

    Viena ji mokėjo raminti mane,

    Kad kvartapijoną užgavo,

    Kad dangišką giesmę, nekaltą gražią

    Man kietą krūtinę lingavo”.

    *

    275

    Marinė tylėjo. Nors tėvo valia

    Jai buvo šventa visados,

    Bet kaip gi giedoti, kad spaudžia kančia,

    Kad skausmas vien ieško tylos!

    Ant galo užsėdo prie kvartapijono,

    280

    Užgavus skardžiai jo balsus;

    Ant veido jos balto, ant skruosto raudono

    Lyg tarsi užšvito dangus!

    Balsai, lyg pasemti iš Dievo aukštybių,

    Kaip vilnys siūbavo ir pynės,

    285

    Ir liejo monūs nekalčiausių gražybių,

    Ir veltu širdis nuo jų gynės.

    Bet balso Marinės nekalto ir plono

    Nebuvo girdėtis visai;

    Skambėjo vis stygos ant kvartapijono,

    290

    Ir gaudė vien jų tik balsai.

    *

    „Kodėl «Souvenir»[27] tau taip didžiai patiko? —

    Atsiliepe tėvas ant galo —

    Jau Juozas gal tą atminimą paliko?

    Ko veidas staigiai taip nubalo?

    295

    Mačiau, jog ir Juozas tą valčių[28] pamėgo.

    Bet to neužmiršk niekados:

    Tarp jo ir tavęs begalinės prabėgo,

    Ir jį išvaryk iš galvos!”

    *

    Marinė, per muziką skausmą išliejus,

    300

    Tylėjo kalbos lyg pristygus;

    Atsiliepe vienas tik brolis Motiejus,

    Kurs gynė, jog žmonės — vis lygūs.

    Bet Goštauts kalbėti mažai tenorėjo;

    Jo būdas — valia geležinė;

    305

    Vien proto tik balsą jisai tegirdėjo,

    širdies maž teklausė krūtinė.

    Jam gėda pamislyti[29]: jo tai vienturtės

    Koksai ten užvaldė jausmus!…

    Ir argi taip būtų jos protas apkurtęs

    310

    Pažeminti savo namus?

    Ir baisią tą mislį ranka lyg nuvaręs

    Ir tėvišką valdžią atminęs,

    Nuėjo sau gulti „labanakt” taręs;

    Valandrodis[30] mušė devynias.

    315

    Tuojau ir Motiejus Marinę apleido,

    Ieškodams lyg miego saldaus,

    Bet galima buvo pažinti iš veido

    Karionę nemažą vidaus.

    Jis seserį savo kaip brolis mylėjo,

    320

    Jį traukė ir Juozo draugystė,

    Ir žmonės jog lygūs, iš knygų tikėjo,

    Ir jogei daug gali jaunystė.

    Bet Juozas… Marinė… O ne, to nebus

    Tos upės subėgti negali!…

    325

    Pats Juozas, jam rodės, nebus taip drąsus,

    Kad siektų ne sau lygią dalį.

    Trečioji giesmė

    Pakilo saulutė, rytais atgaivinta,

    Ir braukia rasas nuo kasų!

    O rasos ant medžių tai deimantais krinta,

    330

    Tai spindi žieduos žolynų!

    Keli spinduliai jau ir langą užgavo,

    Įspindę į stiklą jo sklidų;

    Primerkę akis, įvairiai sužaibavo

    Ir žiūri pradrįsę į vidų!

    335

    Bet Juozo Vilaičio ir Glinskio Lauryno

    Dar akys užmerktos saldžiai;

    Ar žadint juos, Glinskio matušė nebžino,

    Nors keltis jau laikas seniai.

    Jau sauvare[31] verda seniai arbata,

    340

    Ir laikas bažnyčion važiuoti;

    Išaušo aukštai jau Pravadų diena[32];

    Gana, rodos, būtų sapnuoti.

    Bet Glinskienei gailu jų sapną baidyti:

    Užmigo taip vakar vėlai;

    345

    Jau išnaktos buvo, o šviesą matyti

    Dar galima buvo ilgai.

    Ir ką jie kalbėjo? Suprasti sunku;

    Retai juos ausis tegirdėjo;

    Tik, rodos, Laurynas šnekėjo už du,

    350

    O Juozas tankiausiai tylėjo.

    Ir vieną tik kartą, neklausant visai,

    Lyg Glinskienei rodės, girdėjus,

    Kaip Juozas pasakęs: „Gal stojos vis tai

    Jau Dievui pačiam taip norėjus!

    355

    Man gailu tu siekių!… Aš pats nenorėčiau

    Užmiršti gražaus pašaukimo!

    Ak, Dieve! Kad širdį užspausti galėčiau!

    Maldausiu ryto apšvietimo”.

    *

    Štai Glinskis, įėjęs balsiai į seklyčią,

    360

    Sušuko: „Na, vyrai, gana!

    Jau laikas į Užvenčio šliaužti bažnyčią;

    Atauš ir karšta arbata”.

    Užgėdinti vyrai, pratrynę akis,

    Iš lovų išvirto kuliais

    365

    Bet galvą sopėjo; matyt, jog naktis

    Sapnais neramino saldžiais.

    Atskaitę maldas į galinį susiėjo,

    Pasveikinę stalo draugus;

    Ten Vandzia ir Julka seniai jau krutėjo

    370

    Ir taisė arbatos stiklus.

    *

    „Na, vyrai — atsiliepė Glinskis — šiandieną

    Miegojot už Kauno skolas;

    Ten vakarot teko gal naktį ne vieną,

    Kad vargino mokslas galvas”.

    375

    „Kalbi nežinodamas — tarė pati —

    Paklausk, kiek ir šiąnakt užsnudo!

    Neduoda užmigti ne mokslai vieni:

    Visur rūpesčiai žmogų žudo”.

    Čia pažvelgė Vanda ant Juozo slapčia,

    380

    Tasai lyg nubalęs tylėjo,

    Ir tarsi viltis kaip žvaigždelė nakčia

    Prie jos nedrąsiai prakalbėjo:

    Kodėl gi tik kunigu Juozas paliktų[33]?

    Juk mokslas, kaip šneka, daug gali:

    385

    Su mokslu paskui gal ir laimę sutiktų!. ..

    Ir mūsų atmintų gal šalį.

    *

    „Kokie rūpesčiai ant jaunųjų pečių? —

    Atsiliepė Glinskis storai —

    Jau kelią aprinko. O ne. .. tai kelių

    390

    Ant žemės plačios nemažai!”

    „Ir mano Laurynas juk liuosas[34] ligšiolei;

    Gal eiti, kur traukia širdis;

    Su mokslu išėjo į žmones jo broliai;

    Kodėl negalėtų ir jis?”

    395

    Laurynas nusijuokė lūpų kraštais,

    Bet Juozas tylėjo kaip žemė

    Ir troško vien lėkti ten paukščio sparnais,

    Kur skausmas sau paguodą semia.

    *

    Nuo ryto bildėjo ir rūko keliai.

    400

    Kas gyvas, bažnyčion skubėjo;

    Ir Glinskių sarti[35] užkinkyti arkliai

    Po langu žemę kapinėjo.

    Ant galo nušvito vežėjui akis:

    Bajorai apsėdo ratus,

    405

    Ir riebūs sartokai[36], suglaudę ausis,

    Pasineše lėkt par laukus.

    *

    Bažnyčia seniai jau žmonių primušta,

    O vis ten dar traukia būriai;

    Ką tik prasidėjo Mišių vativa;

    410

    Vargonai duodavo graudžiai.

    Vilaitis sau vietos aukštos neieškojo;

    Jam užkampio buvo gana,

    Ir ten, nors prieš žmones akis neraudojo,

    Bet buvo malda jo karšta.

    415

    Taip meldės ilgai ir kančia begalinė

    Jam tirpo lengvai pamažu;

    Taip vaškas kvepėdamas gydo krūtinę,

    Užgautas ugnies karštumu.

    Ir rodės dabar, jog jį Dievas vadino

    420

    Kaip sūnų į savo namus,

    Kaip Tėvas jo pažeistą širdį gaivino,

    Ir traukė kaip aukštas Dangus.

    *

    Pasibaigė Mišios ir po valandos

    Vargonai vėl partraukė tylą;

    425

    Išėjo klebonas skubiai ant Sumos[37]

    Ir šventino žmones krapyla[38].

    Žegnojos visi ir ant kelių sukrito,

    Tad Juozas pakėlė akis,

    Ir štai priešais jį netikėtai užšvito

    430

    Juodųjų akių kibirkštis.

    Kodėl gesini tuoj, Marine, akis,

    Nuraudus ant veido gražaus?

    Taip žvaigždės užgęsta ir slepias naktis

    Kad rausta rytai ant dangaus.

    435

    Ką pajautė Juozas!… Bet kam jo kariones

    Norėti pažinti kada?

    Tik „pulkim ant kelių” kad užšaukė žmonės,

    Jo skrido karščiausiai malda.

    Maldos visagalę[39] tik tas tesupras,

    440

    Kurs slepia prieš žmones skausmus!

    Ji gydo žaizdas, taiso žingsnių klaidas!

    Ak, melskis! Tau galios pribus!

    Žinojo jau Juozas galybę maldos:

    Jos mokė matušė sena;

    445

    Vienog dar nesimeldė taip niekados,

    Uzmiršęs, kur buvo tada.

    *

    Suma jau pasibaigė. Žmonės būriais

    Laukan iš bažnyčios sau traukė.

    Atsiminė Juozas, prižadints pečiais,

    450

    Jog Glinskiai seniai gal jo laukė.

    Dar kartą parpuolęs žemai prieš altorių,

    Apleido Aukščiausio namus;

    O žmonės tuo tarpu, apstoję šventorių,

    Apsakė savuosius vargus.

    455

    Vilaitis jau suktis į kairę ketino,

    Kur buvo būriai retesni,

    Bet Glinskutės jį mat iš tolo pažino

    Ir šaukė meiliai akimi.

    Ten laukė Laurynas, Motiejus, Marinė;

    460

    Aplenkti juos buvo sunku,

    Ir Juozas, užšaldęs sau karštą krūtinę,

    Paslinko prie jų pamažu.

    Pasveikino juos, kaip mokino Juška,

    Bet lūpų drebėjo kraštai;

    465

    Neaiški, par trumpa jo buvo kalba,

    Ir žodžiai tekėjo šaltai.

    *

    „Par daug dievobaimingas tamsta esi —

    Atsiliepė Vanda meiliai —

    Tur būti meldimai nebuvo trumpi:

    470

    Mes laukiame tamstos seniai”.

    „Kas jausmų išreikšti žmonėms nebegali,

    Vien Dievui tik skųstis galėjo, —

    Atsakė jai Jūzas — o akys į šalį

    Užklydo, kur taip nenorėjo”.

    475

    „Mes laukėme tamstos — pratarius Marinė,

    Nuo Juozo neleido akių —

    Tetušis apsirgo, namai nusiminę!…

    Gal tamstos n’aplenksite jų!”

    *

    Vilaitis, akis ant Lauryno pakėlęs,

    480

    Lyg prašė pagalbos greitos;

    Ant galo atsakė: „Kad jau po nedėlės[40]

    Jau ryt mūsų Kaunas ieškos!

    Jau šventės pasibaigė. Būtų meilu

    Ligonį, namus aplankyti;

    485

    Bet Kaunas ieškos; mums į jungą skubu;

    Valdžios negali neklausyti”.

    „Ir aš taip sakiau — pasisakė Laurynas —

    Jau vaišių šiam kartui gana;

    Ryto Paneriais mus pasveikins pušynas,

    490

    Kaune nusileis mums diena.

    Jau laikas į jungą; ir taip dar paklaus,

    Kame mes užtrukom ilgai;

    Užmiršti save dėl aukštesnio Dangaus,

    Taip liepia šventi reikalai!…”

    *

    495

    „Pristojęs į jungą mokysis, žinai;

    Ligonį vienog aplankyti

    Taip pat, rodos, būtų šventi reikalai”—

    Motiejus pradėjo sakyti.

    Laurynas silpnėjo širdies gerumu:

    500

    Taip prašymai buvo širdingi;

    Bet Juozą pajudinti buvo sunku,

    Jam žodžiai užšalo jausmingi.

    „Kada gi pons Juozas jau mus aplankys?”

    Nuliūdus Marinė jo klausė;

    505

    Jo klausė!… Bet geso akių spindulys,

    Kaip geso viltis paskučiausia!…

    Suprato tai Juozas ir jauną krūtinę

    Jam parvėrė skausmas kiaurai!

    Bet kaip gi tą viltį pakelt paskutinę,

    510

    Kad jos nebemato patsai?

    Ant galo atsiliepė: „Dievas tik žino,

    Ar leis susitikti kada!

    Ne sau lygius mus Jis ir čia suvadino!

    Vargiai vėl suves Jo ranka!

    515

    Motiejus stebėjos: juk jo tai mislis!…

    Jam tamsūs šešėliai pražuvo:

    Štai Juozui Marinė — ne savo dalis!…

    Ir jau lyg jo gailu jam buvo!…”

    Bet Vandai ant dūšios[41] jau stojos lengviaus.

    520

    Viltis lyg drąsesniai prašneko;

    Ji tarė: „Laikai mums užšvis maloniaus,

    Nekaip ponas Juozas mums sako.

    Par vasarą tamsta mus vėl aplankysi,

    Mes lauksme kaip draugo brangaus!…”

    525

    Marinė pridūrė: „Lygius sau išvysi:

    Ir mes gal paaugsme aukščiaus”.

    *

    „Na, gražios mergaitės, gana man vaikus

    Iš kelio klaidint taip ilgai!” —

    Iš tolo raitydamas savo ūsus,

    530

    Atsiliepė Glinskis drūtai.

    „Jau žvengė arkliai: pasigedo namų,

    Ir skundžias išalkęs skilvys[42];

    Jau ragina laikas; sparnai vakarų

    Dar lietų ant mūsų užvys”.

    *

    535

    O kiek gi tai kartų kančia ir juokai

    Sau pinas ant žemės plačios!

    Kaip parskiria širdis juokai ir laukai!

    Ir parskiria ant visados!…

    *

    Jau bėga sartokai ir prunkščia nasrais.

    540

    Kas kartą tamsesnis dangus;

    Perkūnas pirmaisiais šių metų žaibais

    Dabina padangių sparnus,

    Pakilo ir vėjas; lašai didesni

    Užkrito keli ant galvos.

    545

    Upelei srauni nuo kalnų tekini

    Į prieglobstį bėgo Ventos.

    Pagrįžtant jiems buvo lyg ko neramu;

    Pats Glinskis tankiausiai tylėjo;

    Tik vienas Laurynas gėrėjos draugu,

    550

    Kad tas prieš žaibus nedrebėjo.

    Bet kam gi lotyniškus tankiai žodžius,

    Kalbėdamas Juozui, vartojo?

    Ar girdamas draugą vien nervus stiprius,

    Kad kas nesuprastų, bijojo?

    555

    Bet Juozas tylėjo; ant galo prašneko;

    Lotyniškai sakė, trumpai:

    Sunki ir baisi jam karionė pateko,

    Jos galo nežino patsai!

    Ne kartą lyg rodos, jog Dievas jį šaukia,

    560

    Vienog ar nutildys skausmus,

    Ką plėšo krūtinę kaip žvėrys užkaukę?

    Ir pats nebežino kas bus!…

    Patsai nebežino, į kokią jau šalį

    Išneš jį laiku vėsulai;

    565

    Tik žino, jog Dievui širdies nebegali

    Pašvęsti šiandieną visai!…

    *

    Lietus vis tankesniai varvėjo lašais.

    Pritrūko kalbos dėl visų.

    Vieni tik sartokai teškeno purvais

    570

    Ir bėgo šarpiai ant namų.

    Aptemęs dangus mėlynai vėl nušvis;

    Po audrų laimės prigimimas.

    Žmogaus tik kada ar išauš dar naktis?

    Ar laimę atneš užtemimas?

    Ketvirtoji giesme

    575

    Malonios ir puikios pakalnės Dubysos,

    Išpintos vainikais margai!

    Šalis atminimų, kur pajautos visos

    Graudingos kaip girių balsai!

    Banguoja Dubysa blaiviai vilnimis,

    580

    O beržas, nuleidęs šakas,

    Kad aušta rytai ir išblykšta naktis,

    Jai beria sidabro rasas!

    Ne rasos tai graudžios, jam ašaros byra!

    Bet skausmas be atbalsio bus!

    585

    Dubysa jau myli… bet tolimą vyrą:

    Jai Nemunas amžiais branguos.

    *

    Lietuvės neieško, kaip vilnys Dubysos,

    Sau meilės už girių, kalnų;

    Bet širdį ir meilę atranda ne visos,

    590

    Nes bėga lietuviai nuo jų!

    Kur Temzė, Laba, Niagara plačioji,

    Ten skursta lietuviai keliais!

    Kur Varšuvos miestas, Maksva tolimoji,

    Ten žudo juos mokslais tamsiais!

    595

    Lietuvės, kur vilnys Dubysos banguoja,

    Sau rūtomis pina kasas:

    Kad pradalges[43] grebia, graudžiai uždainuoja,

    Bet širdį jų kas besupras?

    Ir eina tos dainos par Lietuvą mūsų,

    600

    Kaip Nemuno aukso vilnis!

    Joms atliepia balsas nuo Kuršo ir Prūsų!

    Tų klausos nutilus naktis!

    Kaip rausta jurginai, ir rūtos žaliuoja,

    Ir pina Dubysos krantus,

    605

    Taip žydžia[44] lietuvės, bet liūdnai dainuoja,

    Kad atmena brolių vargus!

    Bet kas išnašiai[45] Vilaitučei prilygtų?

    Kaip saulės — akių spinduliai!

    Ar kam taip ir širdis pravirgdint pavyktų,

    610

    Kaip jai, kad užgieda graudžiai?

    Štai pradalges grebia, į kupečius deda,

    Dainuoja mergaičių pulkai;

    Tarp jų Vilaitučė pirmobalsį veda,

    Ir skamba nuo giesmių laukai.

    *

    Trys sesutes grebia šieną,

    Tiek negrebia, kiek dūmoja[46];

    Turi brolį tą tik vieną,

    Ir tas vienas joms išjoja.

    Ir išjoja į tą šalį,

    Kur tetušis dar nebuvo:

    Užmatyti jos nebgali,

    Daug jaunųjų ten pražuvo.

    Oi, gegute, tu raiboji,

    Kam tau balsas teip verksningas?

    Ar iš skausmo taip vaitoji?

    Ar kaip mūsų taip širdingas?

    Broli mūsų, tu jaunasis!

    Kas do dovanas paliksi?

    Svetims kraštas tolimasis!

    Ar ten laimę sau patiksi?

    Ar ten laimę sau patiksiu,

    Ar pražūsiu, ar nuskęsiu,

    Bet vis dovanas paliksiu.

    Dėl visų trijų pašvęsiu!

    Dėl vyriausios aukso žiedą,

    Tai štai rūtų vainikėlį,

    Dėl trečios, ką liūdnai gieda,

    Gilų ašarų upelį!

    *

    615

    Dar skamba balsai, bet mergaitės nutilo;

    Vien skubina ritinti šieną.

    Kodėl? Juk juoda debesis neužkilo,

    Ką giedrą užtemdytų dieną.

    *

    „Kodėl Vilaitučė taip liūdnai vadžioja[47]? —

    620

    Užklausė atėjus Juškytė —

    Ar gailu, jog saulė įspindus giedroja[48],

    Jog džiūsta žvangučiai[49] pavytę?

    *

    Kas volungei liepia verksmingai kukuoti

    Ar beržui nuleisti rankas?

    625

    Ką jaučia širdis, negali nė dainuoti,

    O jausmų kas pradžią suras?

    *

    Laimingas, kas gali išreikšti skausmus!

    Jie tirpsta tada kaip ledai!

    Jam galima verkti, o ašaros bus,

    630

    Kaip balsimo[50] gydą[51] lašai!

    O brolis ar dar nepagrįžo namo?

    Visai mus užmiršo jisai;

    Man broliai parvyko ir ilgiasi jo;

    Jo laukiam visi taip karštai!

    635

    Mums broliai nepuikią vėl parvežė žinią:

    Reta jiems laiminga kliasa[52];

    Toli jiems nuo Juozo: garbė pirmutinė

    Tam tenka visur visada.

    Šį metą gimnaziją baigti turėjo;

    640

    Ir kaip gi toliaus apsivers?

    Jau rasit sutoną nešioti pradėjo?

    Kiek džiaugsmo dėl tėvo, sesers!…”

    *

    Čia partraukė kalbą Jadvyga šaltai,

    Žiūrėjo į šalį toli:

    645

    „Ir kas įstabu, jog šiandieną jinai

    Išrodė lyg ko nedrąsi!

    Dar pernai ji su Vilaituče kalbėjo

    Iš aukšto[53], nors ir atvirai,

    Ir Juozą užgaut už akies dar mokėjo:

    650

    Ne kunigu busiąs jisai! —

    Dabar nedrąsi, įstabi iš kalbos:

    Jos klausimai tarsi be žado”.

    Ilgai Vilaitučė į klausimus jos

    Atsakimo jokio nerado.

    *

    655

    Kas širdį suprastų ant žemės kada?

    Ji mainos, kaip oras nuo vėjo!

    Bet eina prieš vėją, ne taip kaip banga;

    Ji audros takus numylėjo!

    Širdis be karionės nemoka mylėti:

    660

    Jai kliūtys — druska ant ugnies!

    Kad lengva mylėti, nereikia kentėti,

    Ten rankos jinai neišties!

    *

    Jadvyga ir Juozas užaugo kartu;

    Vaikiną Juška pamylėjo:

    665

    Jo neštas tai buvo sūnus po krikštu;

    Jam pradžią ir mokslo jis dėjo.

    Kad jaunas pavasaris pynė žiedais

    Kirkšnovės[54] pakalnes žalias,

    Vaikai kartu puošės vainikais rausvais

    670

    Ir dainas ryliavo[55] skardžias.

    Paskui pargabeno Juška iš Rygos

    Seniuką mokinti vaikus;

    Nebuvo vilties iš sūnų jam didžios,

    Bet Juozas išrodė mokslus.

    675

    Ant galo prikalbintas senis Vilaitis

    Į mokslą Juozelį išleido,

    Tikėjos, jog kunigu bus jo sūnaitis,

    Nes auklė taip skaitė iš veido.

    Ir laikas, ir metai verpetais greitais,

    680

    Kaip vilnys Dubysos, ridėjo.

    Jadvyga išaugo; dabinos[56] šilkais.

    Vilaičiui tik mokslas rūpėjo.

    Jadvyga pradėjo suprasti laiku,

    Jog ji tai bajoro duktė;

    685

    Ir tarpas tarp Juozo ir jo pamažu

    Jau skverbės, lyg kad kirmėlė.

    Vilaitis į šeštąją kliasą įstojo,

    Į kunigus eiti tikėjos;

    Matušė iš džiaugsmo nemigo, raudojo;

    690

    Pats Juozas sutono ilgėjos.

    Bet senis Juška jau suprato tada,

    Jog Juozas daug žada vilties;

    Kalbėjo tėvams, jog sūnaus jo galva,

    Jei mokslas bus, vyskupu švies.

    695

    Bet Juozo paprašęs į būrį jaunimo,

    Kitų jį dalykų mokino;

    Nekart pasilinksminęs, iš užmiršimo

    Jį savo jau žentu vadino.

    Tada tai Jadvyga ir raudo, ir balo,

    700

    Į Juozą pažvelgt nenorėjo,

    Kas kartą dėl jo apsėjimuose šalo

    Ir lyg neapkęsti pradėjo.

    *

    Kas širdį suprastų ant žemės kada?

    Ji mainos, kaip oras nuo vėjo;

    705

    Bet eina prieš vėją, ne taip kaip banga:

    Ji audras žaibus numylėjo.

    Širdis be karionės nemoka mylėti:

    Jai kliūtys — druska ant ugnies;

    Kur lengva mylėti, nereikia kentėti,

    710

    Ten rankos jinai neišties.

    Dabar, kad jau taip neužilgai pastoti

    Į kunigus Juozas turėjo,

    Jadvyga pradėjo lyg ko pribijoti,

    Lyg draugo ilgėtis pradėjo.

    715

    Dabar įstabi, nedrąsi iš kalbos;

    Jos klausimai tarsi be žado.

    Ilgai Vilaitučė į klausimus jos

    Atsakymo jokio nerado.

    Ant galo atsakė: „Mus Juozas apleis!

    720

    Vargiai jį matysme kada!

    Nenori mat eiti jis Dievo keliais,

    Nes traukia jį duona kita.

    Tetušis nenori su juo susitikti,

    Išvaro iš savo namų;

    725

    Matušė iš skausmo negali užmigti

    Ir meldžia šaltu sau kapu!

    Žinau, jogei brolis suklydo skaudžiai,

    O visgi jo gailu slapčia!

    Matytis, jog spaudžia ir jį sopuliai,

    730

    Nors verkti nemoka akia”.

    *

    Ir skausmas, ir džiaugsmas greta čia ant žemės.

    Iš ašarų trečias naudos!…

    Kad debesys bėga, dangus kad aptemęs;

    Žolelė sau laukia rasos…

    735

    Vienog ąžuolai iš po audros žaliuos,

    Dangus mėlynasis nušvis,

    Žolelė per kaitrą nuvytus pajuos,

    Rasos nesulaukus pakris!

    Kas skausmų be miego naktims nepažino,

    740

    Kas nesliepė ašarų savo,

    Kas savo širdies sopuliais nemarino,

    Tas amžių sapnuot tesapnavo!

    Tas laimę pasiekti gal ranką išties,

    Kaip vaikas drebėdams, bailiai;

    745

    Nevertas! Jis rakto neras prie širdies,

    Bet jo neužmuš sopuliai!

    Ant žemės plačios neišlepę vaikai!

    Jiems kaulų gana pamestų!

    Laimingi! Dėl laimės jiems reikia mažai!

    750

    Nežino jie norų plačiu!

    Ir tų sutvėrimu užgaut negali!

    Už ką? Ar kad raitos žemai?

    Jie taip mažutėliai! Menki ir silpni!

    Jų reikia gailėtis tiktai!…

    *

    755

    Nespėsi ar skausmas, ar džiaugsmas tada

    Lingavo Jadvygai krūtinę,

    Kad grįžo namo, tarsi stirna lengva,

    Nevyliamą gavusi žinią.

    Bet kam gi ir paslaptis spėti visų!

    760

    Gal būtų gyventi skaudu!

    Mes taip jau pripratę prie žodžių aklų,

    Jog juos atidengti baisu!

    Ak, slėpkite, žmonės, geresniai jausmus!

    Iš lauko apkaišę žiedais!

    765

    Ne taip gal sunkus pagyvenimas bus,

    Saldžiais apsidengęs melais!

    *

    Šuneliai margi jau i tolo pažinę

    Jadvygą, ją bėgo sutikti;

    Bet lojo ir grįžo, namus atsiminę;

    770

    Vienus lyg bijojo palikti.

    Suprato Jadvyga, jog svečias yra,

    Ir rasit Valavyčė Jonas?

    Jis lankos ne kartą… Meilus visada…

    Turtingas ir jaunas dar ponas.

    775

    Skubiai pasislėpus į kambarį savo,

    Į dzelkorių skendo visa;

    Nušvito linksma: mat tasai nemelavo:

    Žydėjo kaip rožė pilna!

    Dar kartą į stiklą pažvelgus trumpai,

    780

    Pasveikinti svečią skubėjo;

    Bet liūdną vien Juozą ten rado tiktai,

    Kuriam ką ten tėvas kalbėjo.

    „O ne, pinigų aš priimt negaliu!

    Atsiliepė Juozas ant galo;

    785

    Gal bus ir sunku eit be kąsnio keliu…”

    Nutilo: širdis jam apsalo[57]!…

    Penktoji giesmė

    Idėjos, jei didžios, nemiršta kaip žmonės!

    Jos tveria per amžius ilgus!

    Bet neina kaip saulė šviesiai be karionės:

    790

    Tai audra, ką mėto žaibus!…

    Kad audra palėks, nusiblavęs dangus

    Užšvis prigimimui linksmesnis;

    Jauni gaivalai iš miegų[58] atsibus;

    Jų kraujas bus vaisėms laimesnis.

    795

    Karadzič[59], Dobrovski, Šofarike[60], Deake![61]

    Vardai jūsų amžiais skambės!

    Ir sūnūs sūnums jūsų darbą apsakę,

    Didžiuosis iš jūsų garbės!…

    Nušvito iš džiaugsmo Dunojaus vilnis,

    800

    Kvepuoja Moldavos[62] krūtinę!

    Išaušo rytai; atidarė akis

    Vaikai, didžiavyrius atminę!

    Gražu, kad pavasaris pina žiedais

    Atbundantį jau prigimimą!

    805

    Gražiaus, kad aušra apsikaišius rytais

    Apreiškia tautoms atgimimą!

    Laimėkite, jaunos pakylančios šalys,

    Kur bėga Moldava, Dunojus!

    Tegul jums žygiuoti padės Visagalis,

    810

    Į naują jums kelią įstojus!

    Nors spėkos[63] gal silpnos, bet stipri dvasia;

    Drąsiai už tėvynę į kovą!

    Kas eina su meile, su širdžia didžia,

    Tam Dievas bus pats už vadovą!…

    815

    Po Lietuvą miega. Tamsioji naktis

    Ją pančiais suvystė skaudžiais!

    Saulėtekis juodas kada ar nušvis?

    Ar jai praregėti dar leis?

    Ir Nemunas eina nuliūdęs, tamsus!

    820

    Ne jam pančių partraukti storį!

    Tik kartais, atminęs didvyrių laikus,

    Pečiais šalį žadinti nori!

    Po Lietuvą miega. Jos sūnūs jauni

    Ne savo jau rūbą dėvėja[64];

    825

    Kalba nesuprantama, būdai kiti;

    Kitaip žiemą gieda audėja[65].

    Ilgai taip Vilaitis dūmojo giliai;

    Pro jį bėgo Vysla auksinė;

    Jau leidžiasi saulė; užges spinduliai!

    830

    Užges ir mislis paskutinė…

    Bet argi užges? Ar gi Dievas ant vėjo[66]

    Jam įkvėpė meilę tėvynės?

    Ar veltu didvyrių kapai jam kalbėjo,

    Ir žadino balsas pušynės?

    835

    Kad šiandien girdėjo iš mokslo aukštybės,

    Kaip slavai iš miego pakilo,

    Jam ašaros veržės iš skausmo didybės

    Širdis tarsi skiltį jam skilo!

    Tėvyne, tėvyne! Pakilsi kada?

    840

    Kas tavo prižadins krūtinę?

    Ar tavo garbė ir didi praeiga

    Užmirs kaip mislis paskutinė?

    O ne, neužmirš! Tau Vilaitis išaugs!

    Jo žingsnius palaimins Aukščiausias!

    845

    Jo didžios idėjos lietuvį patrauks!

    Pražys atgimimas gražiausias!…

    Vilaitis dūmojo. Dabar tik pažino,

    Kame jo tėvynė tikra!

    Jis meilę tėvynės su metais augino,

    850

    Bet meilė jo buvo kita!

    Jį traukė tada garsūs Piastų[67] darbai

    Ir lenkų senovės didybė;

    Boleslovo[68] Dniepre sapnavos stulpai

    Ir Lenkijos seimų liuosybė!

    855

    Ir gėda pamislyti: savo liežuvio[69]

    Seniai jau vartot nevartoja!

    Ir tarsi ant juoko tik vardą lietuvio

    Ligšiolei nešiot nenustoja!…

    Tada tai jo mislys nuskrido toli

    860

    Į žiemius, kur augo, kentėjo!

    Ten jausmai širdies jo atbudo pirmi!

    Ten vis, ką dabar jis mylėjo!

    Ką veikia dabar ten jaunystės draugai,

    Laurynas, Motiejus, kiti?

    865

    Jie myli tėvynę, bet argi tikrai?

    Ar nuomonė jų vis klaidi?

    Kaip bėga tas laikas! Štai metai užėjo

    Treti kaip nematė tėvynės!…

    Ką veikia Juška? Ar Jadvyga mylėjo?

    870

    Kaip siaudžia naminės pušynės?

    O kiek atminimu, paveikslu tada

    Jam veržės žiedais iškaišyti!

    Visi jie toli! Tik Marinė viena

    Taip arti, jog gal ją matyti.

    875

    Ir kaip atsimainė! Kur veido linksmumas?

    Pats tėvas pasergėti teikės:

    Mat konservatorijos mokslo sunkumas

    Jos silpną sveikatą įveikęs.

    Tegul sau ir mokslas! Vienog jau gana

    880

    Kentėti abiem be vilties!

    Ją vis gi juk laikas išgydys kada,

    Bet Juozui jau ji nebešvies!

    Šitai bus jau metai, kaip jos neregėjo!

    Jos bijo kaip vaikas bailus!

    885

    Šiandieną dar kartą matyt ją norėjo,

    Bet ne! Jau ir to nebebus!

    Kad taip jo tėvynė suspausta vargais,

    Kad verkia netekus sūnų,

    Ar jam dar kaišytis linksmybės žiedais?

    890

    Ar trokšti dar meilės sapnų?

    Gana, jau gana! Juk tik jis ne vagis,

    Kas plėštų, ko žmonės pavydžia!

    Tegul dėl kitų šviečia meilės viltis!

    Tegul tarp linksmybių sau žydžia!

    895

    Jam laikas į darbą: pakelti kapus,

    Kur miega tėvų paslaptis!

    Kad amžių didvyriai iš miego pabus,

    Gal veidas ir jam dar nušvis!

    *

    Ir jausmas koks naujas į jauną krūtinę

    900

    Nuodais pamažu lyg tekėjo;

    Tai jausmas baisus! Neapkęsti Marinę

    Jam rodės - dabar jis pradėjo.

    Dabar nebijotų ją rodos sutikti;

    Pažvelgtų stačiai į akis;

    905

    Galėtų ją verkiančią vieną palikti…

    Uzmirš, kad mylėjo taip jis!…

    *

    Dar pažvelgė kartą, kur Goštauto rūmai

    Netoli nuo Vyslos stovėjo,

    Ir mato… Ak, mato, jog tamsūs jau dūmai

    910

    Jų rūmą apdengti pradėjo!…

    Ugnis!… ir prie gaisro… kaip smertis[70] suriko!

    Kas Goštauto skausmą regėtų!

    Ant aukšto vienturtė duktė jo paliko!

    Ir kas ją išgelbėt galėtų?

    915

    Liežuviai ugnies jau apraitė namus!

    Jau stogas nuvirto nuo galo!…

    Ir apėmė baimė ir skausmas visus!

    Ir gyslose kraujas užšalo!

    „Lipynę!” suriko ne savo balsu

    920

    Vilaitis išblyškęs, baisus;

    Kaip velnias par dūmus nušvito žaibu

    Ir skendo į dūmų tvanus!…

    Ir buvo tyli iškilminga, gili!

    Vilaitis tarp gaisro pražuvo;

    925

    Tik žodžiai neaiškūs girdėtis keli…

    Suprast jų negalima buvo!

    *

    „O kam tu pavydi Dangaus dėl manęs?

    Kam mirti neduodi Marinei?

    *

    Gyvent jei nenori pati dėl savęs

    930

    Gyvenk dar Bažnyčiai, tėvynei!”

    *

    Pagriebęs į glėbį par liepsną išvirto,

    Ant žemės žaibu nusileido;

    Marinė apslabo; ją karštis pakirto,

    Bet džiaugsmas spindėjo ant veido.

    935

    Išbalęs kaip stabas jos tėvas stovėjo;

    Jam užmirė lūpų balsai;

    Kad Juozą paskui apkabinti norėjo,

    Jau jo ten nebuvo visai!…

    Šeštoji giesmė

    Jau baigiasi ment raibos gegužės,

    940

    O ta po girias tebkukuoja;

    Bet štai, kad lakštingala šūkaut pradės,

    Raiboji užkimus dejuoja.

    Dejuok, nedejuok!… Prigimimas gražus

    Puikiais apsikaišė žiedais;

    945

    Girias ir laukus nusidžiugęs žmogus

    Linksmybes pripildė balsais;

    Ir kaip nesilinksminti? Saulė šviesiai

    Ir juokiasi Ir malonuoja;

    Laumės varsomis patraukti spinduliai

    950

    Krūtinę meilingai bučiuoja.

    Pradžiugo ir Vyslos melsvoji vilnis,

    Sulaukus svečių taip brangių:

    Kad laivai po upę kaip gulbės pasklis,

    Kiek giesmių, juokų malonių!

    955

    Gana varšaviečiams mieste nusibodo:

    Jaunuomenei reikia platybės;

    Už Vyslos laukai ją vylioja ir rodo,

    Jog niekur neras tiek liuosybės[71].

    Baltveidės mergaitės, bernužiai jauni

    960

    Poezijos ieško sapnų,

    Ir plaukia par Vyslą būriai jų margi

    Ant laivų kaip plunksna lengvu.

    Vieni tik gimnazijų skursta vaikai;

    Egzaminai vargina juos;

    965

    Darbai jkyrėjo, ir laukia tiktai,

    Ar greit ant namų bevažiuos.

    Ir kad bent pavydo skaudi priežastis

    Negriaužtų širdies jų jautrios!

    Štai šiandien studentai iš miesto pasklis!

    970

    Į savo šalis išlakios!

    *

    Vienog išvažiuoja namon ne visi;

    Ar jiems nemalonūs namai?

    Par Vyslą antai plaukia laivai keli

    Prisėdus studentams pilnai.

    975

    Už Vyslos, už Pragos, kiek mato akis,

    Laukai apriesti pagiriais;

    Kad pusdienio saulė ant girių nušvis,

    Tos dunkso melsvais spinduliais.

    Ten renkas studentai dabar pamažu

    980

    Tarp miško ant pievos žalios;

    Ir, kas dėl lietuvio užvis įstabu[72],

    Jie šneka kalba Lietuvos!

    Jau dvidešimts vyrų susėdo greta

    Visi lyg vienmečiai ir broliai,

    985

    Dar laukia kito; mat krūva nepilna:

    Dar nėra Vilaičio ligšiolei.

    Be jo susirinkę nedaugei ką veiktų.

    Kaip kūnas be dūšios[73] gyvos:

    Kas dvasią pažadintų, drąsą suteiktų

    990

    Be jo iškalbingos bylos?

    Vienog jis užtruko. Ir niekas nepyksta;

    Jam, žino, taip laiko mažai;

    Tik gailu, jog jo sveikata lyg kad nyksta;

    Visur nori būti patsai.

    *

    995

    „Ar žinote, vyrai, — atsiliepė Tumas —

    Kaip galą šiandieną užmegsme?

    Nušvis ir dėl Juozo gal veido tamsumas,

    Ir savo krūtinę uždegsme;

    Štai mūsų Maironis vėl giesmę sudėjo;

    1000

    Jos žodžiai pajudins visas;

    Jos dvasią tikrai Goštautučė atspėjo

    Ir gaidai parašė balsu”.

    *

    „Kuri Goštautučė, — atsiliepe Klimas —

    Ar ta, garsų koncertą davus?

    1005

    Pavyktų greičiaus Lietuvos atgimimas,

    Kad darbui lietuvių ją gavus”.

    *

    „Gali nusidžiugt tai lietuvė tikra! —

    Jai Daugirdas tarė nuraudęs —

    Po koncerto pirmo garsaus jau tada

    1010

    Buvau ją pažint’ pasibandęs”.

    *

    „Tai mat kas ponaičiui — Ažukalnis tarė —

    Vis varsto krūtinę giliaus!

    Bet vis tai dėl gero tėvynės jis darė!…

    Na, na jau varyk jį toliaus!”

    *

    1015

    „Tikrai vis baudžiaus tik dėl gero tėvynės;

    (Mat mūsų sutinka tėvai)

    Jei Lietuvą troškau priminti, pažinęs;

    Bet progos nebuvo ilgai.

    Ant galo kad giesmę Maironis parašė,

    1020

    Par tėvą meldžiau pasakyti,

    Jog vienas lietuvių būrelis jos prašė

    Tai giesmei balsus sustatyti;

    Bet visko iš giesmės suprast negalėjo,

    Užprašė mane į namus;

    1025

    Ji Juozą pažįsta; mums laimės linkėjo

    Ir gyrė, jog darbas gražus”.

    „Tas Juozas — prabilo Griška — stebuklingas:

    Ir ją mat mokėjo patraukti!

    Pas juos ir dabar gal užtruko laimingas,

    1030

    Tai nėra ko jo mums belaukti”.

    „O ne — tarė Daugirdas — Juozas užvis

    Žmogus tai tikrai įstabus!

    Iš tikro, jos, rodos, neapkenčia jis!

    Ir kas jo suprastų takus?

    1035

    Ji sveikino jį ir užprašė lankytis;

    Užprašė ir tėvas karštai;

    Pati mat lietuviškai nori mokytis,

    O jam nei primink apie tai!

    Nenori girdėti. Man teko tada

    1040

    Pačiam ją mokinti kalbos;

    Mokinas gerai, atsidavus visa;

    Garsi bus lietuvė iš jos!”

    „Dar prašė jį giesmių suteikti tokių… —

    Jį partraukė Tumas skubiai —

    1045

    Ant skubinas Juozas tarp pievų žalių

    Atminkit dainuoti skardžiai”.

    *

    „Nepykite, brolia jog taip užtrukau, —

    Prieidamas Juozas prašneko —

    Nemaž apsukau; iki raštą gavau,

    1050

    Taip pat mat užgaišti daug teko”.

    *

    „O ką gi dabar ten maskviečiai berašo?

    Ar sutarė? — Klimas užklausė —

    Gal vėl teologų pagalbos neprašo?

    Paškanio kalčia ten didžiausia!”

    *

    1055

    „Ką norit, sakykit, — Ažukalnis tarė —

    Bet ką mums tikybos sapnai?

    Ką veiks kunigai protą gulti nuvarę?

    Ar sotins vien pilvą tiktai?”

    *

    „Gana, beproti! — čia užriko vėl Klimas —

    1060

    Darkai vien tėvynės vienybę;

    Jei toks bus tarp mūsų tiktai sutikimas,

    Menka mūsų bus ir galybė”.

    *

    „Par daug neteisingas jis ant kunigų —

    Maironis pradėjo sakyti —

    1065

    Ar jam Baranausko ir Jaunio darbų,

    Ką moksliškai kalbą taisyti…

    *

    „Bet kam jiems ant galo tikybos dalykus,

    Prikaišiot? — užkirto Griška —

    Kam sąžines rišti? Liuosybei įvykus

    1070

    Tegul ir dėl jų bus tikra!”

    *

    „Gana — tarė Juozas — kalbų tų šiandieną!

    Mažai mes ką gerą pelnysme,

    Jei vis tik iš naujo dalyką kiekvieną

    Po dešimti kartų vartysme.

    1075

    Ką nutarėm kartą iš vieno visi,

    Jau tam atmainos nebebus!

    Tikybos dalykai dėl mūsų šventi!

    Privenkim užgaut jos jausmus!

    Ir tai ne dėl to, kad tėvynės nauda

    1080

    Vien to reikalautų tiktai,

    Ar kad daug padarė Antanas Juška,

    Ar Jaunis, nors tai kunigai!

    Ir tai ne dėl to, kad liuosybė tikra

    Nemindžioja jausmų žmogaus!

    1085

    Bet vien tik dėl to, jog tikyba — šventa!

    Jog žemė nebus be Dangaus!

    Be Dievo? Kaip žengti? Tamsioji naktis

    Naudinga tik dėl piktadėjų[74]!

    O kur dėl suspausto ir gero viltis?

    1090

    Kas stiprins tarp audrų ir vėjų?

    Prakeiktas, kurs pragaro juodo nuodais

    Jam tikinčią šaldys krūtinę!

    Prakeiktas piktasis, kurs velnio nagais

    Jam viltį išplėš paskutinę!”

    *

    1095

    Nutilo visi: žodžių rykštė skaudžiausia,

    Kad Juozas užpykęs ką plakė;

    Nutilo; vien Klimas pradrįsęs paklausė:

    „Tai ką gi maskviečiai atsakė?”

    *

    „Studentai maskviečiai su viskuo sutiko —

    1100

    Vilaitis toliaus jau kalbėjo —

    Ir norint rėdyti patiems mums paliko,

    Bet savo pagalbą žadėjo.

    Taip pat iš Petropilio, Kauno, Seinų

    Turiu ką linksmiausias žinias;

    1105

    Mat laikraščio noras meilus dėl visų,

    Nes kelią parodys, praves”.

    „O kaip pavadinsme — atsiliepė Klimas —

    Tą laikraštj jauną tėvynės?

    1110

    Kurs bus dėl lietuvių, kaip pats atgimimas,

    Brangus, kaipo juos atgaivinęs”.

    *

    Čia mąstė visi, o Vilaitis tada

    Taip broliams pradėjo sakyti:

    „Viltis mūsų — mokslas, tikyba šventi:

    1115

    Jie galią suteiks mums atgyti.

    Tikybos šventos mus mokina Bažnyčia,

    Ji kvėpia į širdis dorybę,

    O smegenis auklena visotinyčia[75]

    Ir duoda ant žemės galybę”.

    1120

    „Bet kas į Bažnyčią kasdieną vadina?

    Kas šaukia į mokslą kas rytą?”

    „Tai Varpas[76] — sušuko visi — jis mokina

    Kaip dvasią prikelt užmigdytą”.

    *

    1125

    „Taip, Varpas — Vilaitis kalbėjo — jisai

    Prikels mūsų nuskriaustą šalį!

    Ant švento jo balso pakils milžinai!

    Atgims, kas atgimti dar gali!

    Bet garsas to Varpo plačiai nepasklis,

    1130

    Jei rankos jį silpnos tetrauks;

    Mums reikia didvyrių; be jų bus naktis!

    Tėvynė aušros nesulauks!

    Kam kūdikiui Dievas krūtinę gaivino,

    Uždegdamas šventą žariją,

    1135

    Ant aukšto jį darbo Dangus pavadino[77]

    Pakelti tėvynę, draugiją!…

    Mums sunkūs keliai; temdo dangų šiaurys,

    O mūsų saujelė — maža!

    Ne vieną vargai gal anksti sunaikins,

    1140

    Bet mūsų vienog ateiga[78]!

    Į mokslą tik, broliai, kam vėkos padės!

    Į mokslą, kurs duos mums galybę!

    Kad balsas lietuvio iš aukšto skambės,

    Išgirs ir tamsi atkaklybė!

    1145

    Maironi! Tu giesmę nuo Dievo gavai,

    Tegul tau gudai jos pavydžia!

    Tau, Klimai, istorijos tinka darbai,

    Parodyk mums praeigą didžią!

    Ažukalnis paslaptis mėgsta gamtos,

    1150

    Tegul mūsų Virchovu[79] bus!

    Griška tai filosofas, draugas tiesos,

    Tautų apgynėjas smarkus!

    Į mokslą, į mokslą su norais plačiais!

    Jis angą garbės atdarys!

    1155

    Jis vardą lietuvių apdengs spinduliais!

    Jis mūsų didvyrių lopšys!”

    *

    Čia Juozas nutilo, vien girios skambėjo:

    „Jis mūsų didvyrių lopšys!”

    Dar klausės visi, bet kad Tumas pradėjo,

    1160

    Jau taip uždainavo būrys:

    *

    Jau slaviškos skalys iš miego pakilo!

    Pavasarių dydžiai jauni jų darbai!

    Vieniems tik lietuviams dvasia nesušilo:

    Žiemos tebegaudžia ten vėjai šaltai!

    Paleiskim balsą kaip žaibą griausmingą!

    Prikelkim senovės tėvynę galingą!

    Prižadinkm Lietuvą mūsų!

    *

    Ak, laikas jau laikas iš miego pakilti!

    Ak, laikas atverti užmerktas akis!

    Gana nusiminti! Pažadinkim viltį

    Ir stokim į darbą, o saule užšvis!

    Paleiskme balsą kaip žaibą griausmingą!

    Prikelkim senovės tėvynę galingą!

    Prižadinkim Lietuvą mūsų!

    *

    Kas tiki į Dievo Apveizdą galingą,

    Tas baimės vaikų nepažįsta silpnos!

    Mums teko par amžius dalis nelaiminga,

    Bet niekas nežino rytojaus dienos!

    Paleiskime balsą kaip žaibą ir t. t.

    *

    Uždekime meilę sau jauną kritime

    Ir stokim į kovą už žemę tėvų!

    Viltis neužgeso dar mums paskutinė!

    Juk gema[80] tarp mūsų nemaž milžinų!

    *

    Prikelkim darbais Gedimino tėvynę!

    Priminkime Vytauto Didžio dienas!

    Prikelkim liežuvį, ką sentėviai gynė

    Ir vardą, kurs vietą Europoje ras!

    *

    Aplinkui jau žydžia visur atgimimas,

    Pakilo nuvergti tautų gaivalai,

    Ir Lietuvai lemtas ne kitas likimas,

    Ir Lietuvai laikas pakilti karštai!

    Gražu už tėvynę pavargti, kentėti!

    Palaimintas darbas jaunos Lietuvos!

    Laimingas, kurs, pradedant aušrai tekėti,

    Su broliais į darbą kaip milžinas stos!

    *

    O tu, kurs lietuvio tik vardą nešioji,

    O dvasią užspaustum tėvynės jaunos,

    Tegul ir tave ateiga tolimoji

    Minėja!. .. bet išgamą mūsų tanios!

    Paleiskme balsą kaip žaibą griausmingą!

    Prikelkim senovės tėvynę galingą!

    Prižadinkim Lietuvą mūsų!

    Septintoji giesmė

    Adomo tėvyne, tu, žeme plačioji!

    Kur kūdikis verkdamas gema,

    Kodėl kaip našlė ta par amžius vaitoji?

    Kas suteikė tikslą tau žemą?

    1165

    Kas ašarų tavo išsemtų marias?

    Išgydytų skaudžią krūtinę?

    Kame tavo žingsniai keleivį nuves?

    Kur tavo mislė[81] paskutinė?

    *

    Kad vasaros naktys ant aukšto dangaus

    1170

    Žvaigždžių milijonais nušvinta,

    Ar kas varsomis tavo grožę pagaus?

    Kam tavo rasa nenukrinta?

    Par melsvą padangį lyg Aniolas skrysta

    Ir neša vargu užmiršinią!

    1175

    Žmogus, kurs tarp marių kaip laivas užklysta.

    Lyg dangišką girdžia šaukimą!

    Bet audra, dangaus pavydėjusi veido,

    Išraitė prieš vėją sparnus,

    Sukėlė marias, joms perkūnas nuleido,

    1180

    Ir pragarą jaučia žmogus!

    *

    Kodėl tu, plačioji, taip veidą mainai?

    Kame tavo žadas jautrus?

    Tai kartais prasijuoki saule aukštai,

    Tai skaldai į žmogų žaibus!….

    1185

    Vyriausia duktė žengia tavo keliais:

    Žmonijai paveikslas baisus!

    Kad tau ir anai amžių galas susieis,

    Kokia ištarmė jums bebus?

    Bet jūsų sūnūs nemylėti jei drįstų,

    1190

    Jei motinos parvertų krūtį,

    Tegul ant galvos jam perkūnai užklystų,

    Ir amžinų rastų pražūtį!…

    Tegul jam nešviestų dienos spinduliai,

    Ir žemė augintų usnis[82]!

    1195

    Žmonijai jo ašaros ir sopuliai

    Tegul nuramintų akis.

    Ant kalno Golgotos ties miesto Sijono

    Ant kryžiaus ištiesęs rankas,

    Mesijas jums laimina; žaizdos Jo šono

    1200

    Štai gimines glaudžia visas.

    Nuo saulės tekėjimo švinta aušra;

    Tai naujas surėdymas[83] žemės!

    Nežemišką bylą apsako burna!

    Dangus nusiblaivė aptemęs!

    1205

    Po apskritą žemę Jehovos garbė

    Apėjus, kaip saulė užšvito!

    Išrišo tamsybes Jokūbo žvaigždė!

    Nebėra išganymo kito!

    Bet Aniolas smerčio ir Aniols Dangaus

    1210

    Kariavo, kariaut nenustos;

    Taip atilsis nėra dėl žemės sūnaus,

    Ir nėra be audros dienos!

    Kariauti! Kariauti!… Ant to jau žmogus!…

    Vienog kad nors šviestų dienai

    1215

    Ant Aniolo balso kad miręs atbus,

    Kad džiaugtųsi norint tada!

    Kiek kartų ant žemės taip vėlai tamsu,

    Jog saulė lyg gęsta aukštai!

    Kiek kartų žmonijai taip vėlai skaudu,

    1220

    Jog kryžiaus rasos nematai!

    Kad Volteris išjuokė, kas tik žmonijai

    Vien buvo brangiausia užvis,

    Par maištą prancūzą kad badė galvijai

    Ragais į Bažnyčios duris.

    1225

    Kad upėmis Abelių kraujas tekėjo,

    Altorių užsėdo merga,

    Kad viskas švenčiausis pamintas gulėjo,

    Ar švietė viltis kam tada?

    Dar švietė; ir švietė iš amžino Rymo[84]!

    1230

    Ten laivas nebijo verpetų:

    Ir sergi ir sergės jį nuo paskendimo

    Aukščiausis par tukstančius metų!

    Štai „Lumen in coelis” skaisčiaus užtekėjo

    Ir švinta nauji jau rytai!

    1235

    Saulėlydis vėlai atbusti pradėjo,

    Ir bėga prie tėvo vaikai!

    Visur atgimimas, jauni gyvata,

    Ryšiais susivaržius vienybės!

    Vieni tik kada ar atbus Lietuva?

    1240

    Kas jos išblaškytų tamsybes?

    Ją žudo liga, o gydyklos užgintos;

    Vien galima smertį tik gerti;

    Švenčiausios teisybės ir tiesos pamintos,

    Tik leista žaizdas jai atverti!

    1245

    Užgintas jai prosenių šventas liežuvis;

    Jai uždraustas mokslas ir raštas;

    Ištart vardą motinos bijo lietuvis!

    Ir jam Lietuva — ne jo kraštas!

    Sūnų jos sveikina Sibiro sniegai

    1250

    Vien baltina kaulus toli!

    Namus jiems ar drasko platburnių[85] nagai,

    Ar išgaruos būdo pikti.

    Bedievių, girtuoklių, vagių, paleistuvių

    Priviso po šventą tėvynę;

    1255

    Nutukę iš prakaito, kraujo lietuvių,

    Jiems verkti ir skųstis užgynė!

    Jaunuomenė mūsų, graži augo viltis

    Iš mokslų vien geria nuodus!

    Šviesybės sakyklos dėl jos tai naktis,

    1260

    Ką temdo švenčiausius jausmus!

    Be Dievo, be meilės, tikybos šventos

    Kur šaltas mus protas nuves?

    Tarp skausmų ir audrų viltis, kad atstos,

    Ar protas patsai neužges?

    *

    1265

    Kame gi pagalba? Vadovai avių,

    Kuriems davė valdžią Dangus,

    Vieni atitrauktų nuo žingsnių klaidžių,

    Bet pančiai jiems riša ginklus!

    Ir jie ar be krislo? Iš pokilių audžia

    1270

    Be rūpesčio linksmai dienas,

    Ar norais gerais užganėdinti snaudžia,

    Ar verkia nuleidę rankas!

    *

    Ir balsas vidaus stebuklingas, baisus

    Lyg sakė Vilaičiui tada:

    1275

    „Aš siunčiu tave; eik ir žadink visus!

    Tave ves Apveizdos ranka!”

    Ak, kiek tai jau kartų tą balsą girdėjo,

    Kurs žadino jį par naktis!

    Kiek kart nuvaryti kaip sapną norėjo!

    1280

    Bet veltu: visur seka jis!

    „Brangiausi šventos kūdikystės sapnai!

    Jūs siekiai gražiausių dienų!

    Ar vėlai užšvietė? Ar bus nevėlai

    Po tiek praeitų vėsulų?”

    *

    1285

    Žmogus įstabus! Jam tik amžių kariauti!

    Jis atilsio bijo tylos!

    Kad nekaukia audra — nemoka keliauti!

    Jis ieško pernykščios dienos!…

    Štai pabaigė mokslą. Seniai kaip Marinės

    1290

    Nematė, matyt nenorėjo.

    Jau širdį užspaudė. Jaunos jo krūtinės

    Jau skausmai užšalę tylėjo!

    Ir ko gi belaukti, kad balsas vidaus

    Taip aiškiai dabar jį vadina?

    1295

    Pamint nenorėtų to balso gražaus,

    Tai kas gi jį trukdo, baugina?

    Jo vakar visi išsiskirstė draugai,

    Ištroškę kariaut už tėvynę;

    Kodėl tęsia, miestą apleisti patsai?

    1300

    Kame jo mislis paskutinė?

    *

    „O kas pašaukimas? Gal sapnas gražus,

    Kursai kūdikystei pamėgo?

    Matušės išgirtas. Žmogus atsibus:

    Pabėgs, kaip jaunystė prabėgo?

    1305

    Gražus pašaukimas! Bet eiti keliais

    Kur visko išsižadėti!…

    Atsakymą duoti, kad amžius susieis!…

    Ir kaip gi menkam išgalėti?…

    *

    Graži vasarvydžio žvaigždėta naktis,

    1310

    Ir mėnuo, kurs žiūri aukštai!…

    Jums aiški širdies kiekviena paslaptis,

    Jaunųjų širdžių jūs sargai!

    Kad miego nenori, jaunoji krūtinė

    Ir ieško vien jūsų kalbos,

    1315

    Ką sako tada jai žvaigždė sidabrinė?

    Atdenkite paslaptis jos!

    Širdis gal pati nesupranta tada

    Ko geidžia; pati sau meiluoja;

    Atdenkit, ar vien pašaukimo našta

    1320

    Taip Juozui krūtinę linguoja?”

    *

    „A, broli mieliausis! Ir kaip netikėtai!” —

    Čia Juozas pakėlė akis,

    „Motiejus!”… Ir netiki šviesai žvaigždėtai…

    „Iš kur tai ir kaip gi čia jis?”

    *

    1325

    Po metų penkių nesimatę draugai

    Kiek klausimų turi, kalbos,

    Kad veikalus nori apimti trumpai

    Tiek metų, dienos kiekvienos!

    *

    „Ak, kaip aš laimingas, jog randa tave

    1330

    Man sakė, esi išvažiavęs;

    Į Varšuvą vakar tiktai vakare

    Esmi iš namų atkeliavęs;

    Laurynas mat kunigu; dirba karštai;

    Atvyko dabar pas tėvus;

    1335

    Kodėl taip retai jau jam terašai?

    N’aplenksme kartu jo namų”.

    *

    „Vargiai, ar galėsme: ryte išvažiuoju”

    *

    „Ryte? To, Juozeli, nebus!

    Maldauju tavęs, kaipo draugas, geruoju,

    1340

    O ne, tai patelksiu griausmus!”

    *

    „Ryte išvažiuoju: į Kauną skubu!”

    *

    „Į Kauną? Ryte? Juk paspėsi!

    Girdėjau, jog mus užmiršai suvisu

    Užeik nors dabar — atilsėsi!”

    *

    1345

    Čia Juozą bučiavo karštai, apkabinęs,

    Ir traukė už rankos paėmęs;

    Silpnėjo tasai: nuo žvaigždės mat auksinės

    Daug buvo jautrumo pasėmęs!

    Motiejus taip prašė, o gal ir širdis,

    1350

    Širdis, ta silpnybė žmogaus,

    Gal traukiai ir ėjo kaip jaunas vagis,

    Kad jį pirmąkart kas sugaus!…

    Ir ko gi ten ėjo? Vilties neieškojo!

    Ją aiškiai atstūmė patsai;

    1355

    Ar rasit širdis jo klausyti nustojo

    Ir jautė drausmes jau mažai?

    Ar rasit sau buvo pardaug įtikėjęs

    Bet ko gi drebėjo krūtinė?…

    *

    Pats Goštautas buvo i miestą išėjęs;

    1360

    Sutiko viena juos Marinė.

    Nors svečias jai buvo matyt netikėtas,

    Bet to nesuprasi visai;

    Nors veidas išrodė skausmu pažymėtas,

    Bet žodžiai tekėjo liuosai.

    1365

    Ir atmainą matė Vilaitis Ne vieną:

    Ne taip atvira ir širdinga.

    Bet kas ir nemainos ant žemės kasdieną?

    Ar laiko vilnis negalinga?

    Tik vien kad, senovės atminus laikus,

    1370

    Ilgėjos senovės gadynės

    Jai veidas išblyškęs nušvito gražus!

    Tai veidas senovės Marinės!…

    *

    „Mat Juozas į Kauną ryte išvažiuoti

    Norėtų, Motiejus kalbėjo;

    1375

    Nepameta vis kunigystės sapnuoti;

    Tai kam tiek ir mokslo išėjo?”

    „Tai didis paveikslas dėl mūsų menkų —

    Sakyti pradėjo Marinė —

    Taip matom idėjos mažai milžinų,

    1380

    Tai Juozui garbė begalinė!”

    *

    Čia Goštauto tėvas pravėrė duris;

    Štai svečias prieš jį netikėtas!

    Bet mainos visi; atsimainė ir jis:

    Jam Juozas dabar lyg norėtas.

    1385

    Pasveikino jį kaip ligšiol niekados,

    Tik vien iškalbėdams saldžiai,

    Jog jo atviros neaplanko trobos

    Taip brangūs, malonūs svečiai.

    Ir kas įstabu! Jį ant vasaros oro

    1390

    Užprašė į Aukštdvarį savo;

    Nors tas atsisakė naudot iš jo noro,

    Bet Goštautas prašė, maldavo.

    Taip bešnekant laikas lyg upės vanduo

    Jiems bėgo, gaivindams visus;

    1395

    Pačiam gal Vilaičiui jau skausmo akmuo

    Nuslinko, ligšiolei sunkus.

    Kad sauvaras kunkulo vyrė puta,

    Kad stalą apsėdo arti,

    Ar buvo draugystė gražesnė kada

    1400

    Taip linksma ir taip maloni?

    Vilaitis nebuvo šnekus niekados,

    Bet Goštautui žodžiai tekėjo;

    Iš Juozo galvos ir iš dvasios drąsios

    Jisai atsigirt negalėjo.

    *

    1405

    „Marinė užmiršt niekados negalės, —

    Kalbėjo Motiejus patsai —

    Jog Juozas išplėšė iš gaisro gerklės

    Ją gyvą, kad degė namai!”

    *

    „Ir kaip atsigerinti[86] Juozui galėčiau? —

    1410

    Atsiliepė liūdnai Marinė —

    Ar rasit kad tautišką gymną[87] atspėčiau

    Prikelti iš miego tėvynę?

    Tas gymnas be trenskmo, be grožės žiedų

    Turėtų kaip upė tekėti,

    1415

    Kurios nesustabdo sparnai vėsulų,

    Negali šiaurys užturėti[88].

    Tas gymnas gal ausiai nebūtų gražus,

    Vienog jis į širdj įsmegtų;

    (Toks būdas lietuvio, kurs laužo ledus)

    1420

    Tas gymnas gal Juozui patiktų”.

    *

    „Tą gymną paskui gal atspėsi kada —

    Ją partraukė tėvas saldžiai —

    Dabar nors šį-tą mums paskambink ranka.

    Tau stygos taip skamba gražiai.

    1425

    Kad kvartopijono užgauni balsus

    Tai rodos Dangaus įkvėpimą

    Tau Aniolas kalba, užskleidęs sparnus,

    Ir neša dienos užmiršimą!

    Souvenir ir L’Absence[89] tu ne kartą vartoji;

    1430

    Retam atminties nepaliks;

    Tegul gi ranka juos užskambins baltoji!

    Ir mūsų gal Juozui patiks”.

    *

    Marinė paraudo. Nors tėvo valia

    Jai buvo šventa visados,

    1435

    Nors gundė ją ir širdis gal slapčia.

    Bet kaip? Ar dėl Juozo kančios?

    Vienog gi užsėdo prie kvartopijono,

    Užgavo skardžiai jo balsus;

    Ant veido jos balto, ant skruosto raudono

    1440

    Lyg tarsi užšvito dangus!

    Balsai, lyg pasemti iš Dievo galybių,

    Kaip vilnys siūbavo ir pynės

    Ir liejo monus nekalčiausių gražybių,

    Ir veltu širdis nuo jų gynės!…

    *

    1445

    Nedaug čia ant žemės tokių valandų!

    Laimingas, kursai jas turėjo!

    Bet argi laimingas? Ant tų vakarų

    Ne vienas gal kančią pradėjo!

    Jūs valandos sunkios dėl žemės sūnaus

    1450

    Jus gražūs bet skaudūs sapnai!

    Kad jūsų ištroškęs žmogus nepagaus,

    Kam žadinat širdį aukštai?

    Kam Dangų pravėrę uždarot skaudžiai?

    Uždarot be mielaširdystės!

    1455

    Ir lieka tada vien širdies sopuliai,

    Vėkas sunaikinę jaunystės!…

    *

    Jau buvo vėlu. Juozas grįžo namo.

    Pavargėlius miegas bučiavo.

    Dėl Juozo teip liūdna: važiuoja rytoj;

    1460

    Ir pusbalsiu taip sau niūniavo.

    *

    Ir vėl tu mane, kaip piktoji dvasia,

    Jau gundyti nori skaudžiai!

    Ar tau negana mano skausmų slapčia?

    Ar ašarų maž tematei?

    O ne, nepaveiksi! Širdis užkasta

    Atbusti negali sapnams!

    Gana pagavimų, tuštybių gana!

    Jau laikas užgimti darbams!

    Žmogaus gyvata tai ne ryto juokai!

    Ne rožėmis barsto takus!

    Kiek kartų ji parveria širdį kiaurai!

    Kaip tankiai jos veidas rūstus[90]!

    Gana nuo žmonių prašinėti širdies:

    Juk žemė — pakalnė verksmų!

    Tik vien beprotis ilgą ranką išties

    Pagriebti šešėlį sapnų!

    Daug trokšta širdis, nes ne žemės duktė,

    Ir veltu ji draugo ieškos!…

    Tarp žemės juokų ji — nuliūdus našlė!

    Jai ilgu šalies tolimos!

    Gana jau karionės be tikslo gražaus!

    Gana pagavimų, sapnų!

    Jau laikas kentėti dėl aukšto Dangaus,

    Ir vargti dėl gero kitų!…

    Aštuntoji giesmė

    Ir kas do naktis! Dega žvaigždės aukštai,

    Ir spindi sniegai akimis;

    O taip neseniai baisūs žiemio[91] sparnai

    Nešiojo ir vartė pusnis.

    1465

    Išskleidęs sparnus bėgo, kaukė žiemys,

    Lyg vilkas tarp girių užklydęs;

    Bet priešais jo eina stipresnis rytys[92];

    Raminas, iš tolo išvydęs.

    Suglaudęs sparnus įsikasęs į sniegą,

    1470

    Lyg vilkas pasotintas snaudžia;

    Bet brolis — rytys — draugo ieško, nemiega,

    Žvaigždės ant langų pirštais audžia.

    Dangus kaip gražus! Tarp žvaigždžių isikirtę

    Septyni antai šienpjoviai!

    1475

    Aukščiaus ir šviesiaus Grigo ratai[93] apvirtę;

    Sietynas[94] tik šviečia tamsiai.

    Graži bus ryto ant rarotų[95] važiuoti!

    Man tinka, kad šąla, tyku;

    Kad kyšo iš pušnių beržai apšarmuoti,

    1480

    Ir bėga rogutės mišku.

    Štai skambalo balsas kur dindi toli!

    Kas kartą garsiaus ir arčiaus;

    Svečiai gal sušalę, šarma aptraukti;

    Prie sauvaro būtų linksmiaus.

    *

    1485

    Bet kur gi tai Juozas ilgai teip užtruko?

    Užvaišino senas Juška.

    Ar gal kur ir kitur dar iš kelio užsuko?

    Bet vaišintis būtų gana.

    Ką veikti pas Juškos; Jadvyga juk jau,

    1490

    Kaip sakė, seniai ištekėjo.

    Koks skyrius tarp mūsų! Aš maž ką mačiau,

    O jis tiek pažinti galėjo!

    Ne man ta našta! Eiti skausmo keliu…

    Ir visko išsižadėti!…

    1495

    Išplėšti sau širdį!… O ne, negaliu!

    Ne man visą amžių kentėti!

    Gamta kaip graži! Širdį norais vilioja.

    Aš jos užaugintas sūnus!

    Kad laimė sapnuojas, žengt kalinio koją…

    1500

    O koks prilikimas baisus!

    Kas riša mane? Ar ne gražūs keliai

    Išvestų mane ir tarp žmones?

    Aukščiausi! Spėkų be pavydo davei,

    Tai kam man jaunam tos karionės?

    1505

    Paškanis vylioja į Maksvą važiuoti;

    Ten mano senovės draugai.

    Tarp mokslų juos gali linksmybė bučiuoti,

    Čia man ir sunku ir aukštai.

    *

    Bet šąla. Rytys leda stiprina slidų:

    1510

    Jau Vaičiui ir kojos nušalo.

    Gana tų sapnų? Laikas grįžti į vidų:

    Gal sauvaras verda ant stalo.

    *

    „Tikrai kunigėlis gal jau sušalai,

    Bevaikščiodamas vienas ant vėjo?

    1515

    Mat brolis pas Jušką užtruko ilgai” —

    Graži Vilaitučė kalbėjo.

    *

    „Jau vėjas apstojo, nušvito dangus,

    Tik griebia už ausį rytys;

    Jei grįžti į Kauną taip šalta vėl bus,

    1520

    Tai mums ir akis išplikys”.

    *

    „Šių metų kalėdos tikrai kad pamaltos,

    Viešėti svečiams įkyrėjo;

    Kur akys pažvelgs, dunkso lygumos baltos,

    Ir šūkauja balsas tik vėjo.

    1525

    Kitoniškai vasarą: lygūs laukai

    Linguojas pražydę, žaliuoja!

    Kur akį užmesi, gyvybę matai!

    Linksmiaus ir krūtinė kvepuoja!

    Kaip linksma mums būtų, kad vėl kunigėlis

    1530

    Pas mūsų tada atvažuotų!

    Kad krinta ant vakaro ilgas šešėlis,

    Gražiai čia dėl jo uždainuotų!

    Ir ką išgirstų! Ko nieks negirdėjo,

    Kas širdį uždegtų šalčiausią!”

    *

    1535

    Bet ką? To Anusė atdengt negalėjo,

    Nors Vaičius taip prašė ir klausė.

    Bet moterų būdas jautrus kaip širdis;

    Kad prašomos, kaip užtylės?

    Vienam pasakys!… Juk paliks paslaptis!…

    1540

    Juk tas jau kitiems nekalbės.

    *

    „Iš Aukštdvario mus — sakė taip Vilaitučė —

    Aplankė metus praeitus

    Ponaitis; dabar jo sesuo Goštautučė

    Man rašo ir siunčia balsus.

    1545

    Tik prašo, kad Juozas dar to nežinotų,

    Kad mat netikėtai visai

    Po Vytauto iškilmės jam užgiedotų

    Musiškių mergaičių pulkai”.

    *

    Čia Vaičius stebėjos, įstatęs akis:

    1550

    „Ir ji apie Vytautą šneka!…

    Tikrai, jei jo garsas plačiai taip pasklis,

    Nauja juk tik epoka teka!”

    Lyg nieko nežinąs, užklausė tada:

    „Tai kokią ten giesmę giedos?”

    1555

    Anusė nusijuokė lūpų ribą:

    „Mat jis nežinotų dar jos!”

    Paskui lyg nuraudo ir galvą nuleido…

    Pakėlė… jai akys žibėjo!

    Dvasia įkvėpimo užšvito ant veido,

    1560

    O balsas skardžiai taip skambėjo:

    *

    Paliaukime[96], broliai, vaitoti šiandieną!

    Linksmybės teskrysta balsai!

    Tegul jie pažadina širdį kiekvieną

    Ir pakelia dvasią aukštai!

    Kaip marių vilnis,

    Taip linksmesnė viltis,

    Teeina po Lietuvą mūsų!

    Ir vardas garsus

    Tepažadins visus

    Nuo Vilniaus ir Kauno, ir Prūsų!

    *

    Diena tai pirmoji naujosios gadynės,

    Kuri po vargų užtekės!

    Šiandieną lietuvis didvyriui tėvynės

    Didybės vainiką uždės!

    Ir garsas tasai,

    Lyg kad varpo balsai,

    Aplėks mūsų nuskriaustą šalį!

    Po rūmus gražius,

    Po butus nešvarius

    Pakils, kas atbusti dar gali!

    *

    Ir Vytauto vardas lyg magišką galią

    Tarp mūsų stos amžių dvasią!

    Pakils milžinai, sau krūtinę apkalę,

    Uždegę ją meile didžia!

    Po amžių penkių,

    Po kelionių klaidžių,

    Atgimus tarp skausmų tėvynė,

    Kaip rytas užšvis!

    Ir pradžiugs tiems širdis,

    Ką šalį mylėjo ir gynė!

    Tu, Vytaute, didis vadove tėvynės!

    Tu skardas didžios praeigos!

    Ir Lietuvai garsų vainiką nupynęs!

    Būk pranašu ryto aušros!

    Taip amžių prašnek!

    Mums krūtinę uždek

    Darbais milžinų — pranokėjų[97]!

    Tarp skausmų — vargų

    Teeina žingsniais tėvų

    Augintiniai tavo idėjų!

    *

    Nutilo. Ir Vaičius dabar jau suprato,

    Jog Juozo sesuo tai tikra!

    Ne kaimo mergaitę, bet apšviestą mato!

    Ir kaip dar lietuvė karšta!…

    *

    1565

    „Tai rasit ir tamsta ant susirinkimo

    Pribūsi? — jos Vaičius užklausė —

    Ten bus ir lietuvės; ir joms atgimimo

    Garbė paskirta nemažiausia.

    Galėsme iš vieno apskelbti garsiaus

    1570

    Ten Vytautą didį didžių;

    Jo vardas, po Lietuvą skrysdams plačiaus,

    Bus mūsų pirmuoju žodžiu!”

    *

    Čia šunys sulojo. Sužvengė arklys.

    Tai Juozas pagrįžo namo.

    1575

    Tur būti ir jam įkyrėjo rytys,

    Nes baltavo antakiai jo.

    Bet buvo sau linksmas. Kaip klieriku stojo,

    Retai buvo liūdnas kada;

    Visai atsimainė: kur kitas vaitojo,

    1580

    Jis šypsojo lūpų spraga.

    *

    Jau sauvaras ūžė; vadino prie stalo;

    Prie jo ir šilčiaus, ir linksmiaus.

    Susėdo visi: svečiui teko nuo galo;

    Namiškiai aplinkui toliaus.

    1585

    Graži Vilaitučė dalino stiklus.

    Kalba lyg kad upė tekėjo.

    Bet Juozas užvis[98] buvo linksmas, šnekus,

    Ar gal tokiu būti norėjo.

    Taip prūdas, platus ir tamsus nuo vandens,

    1590

    Kad audra paleidžia upes,

    Išlauždamas spragą — kastinę[99] akmens,

    Krantus rodos savo pames.

    Bet audra prabėgo; nušvito dangus;

    Vėl užtvenktas — prūdas plačiai;

    1595

    Tik mala, sujudinęs girnų sparnus,

    Ir miltais išeina rugiai.

    *

    Prie sauvaro karšto apšilo krūtinės,

    Ir valandos bešnekant bėgo.

    Valandrodis mušti pradėjo devynias;

    1600

    Ir akys ilgėjosi miego.

    *

    „Sesute! Šiandieną mane pavaduok! —

    Atsiliepė Juozas ant galo —

    Paimk Duonelaitį ir mums paskanduok,

    Kad kas neužmigtų prie stalo.

    1605

    Man tinka tas prūsas-poetas garsingas,

    Kurs Lietuvą būriškai[100] gyrė;

    Tai tikras Omieras[101], nors kartais juokingas;

    Jis būrą giliausiai ištyrė.

    Kad jojo klausais, lyg par sapną matai

    1610

    Praėjusio amžiaus lietuvį.

    Bet kur pats poetas? Ar buvo tikrai?…

    Girdi tik jo margą liežuvį”.

    *

    „Bet rasit gegzametras[102] taip nesiseks?

    Ir taip Duonelaičio gana.

    1615

    Geriaus Anykščių gal šilelio užteks;

    Gražesnė juk čia ir kalba.

    Ar svečias gal lenkiškai ką paskaitys?

    Lietuviai taip turi mažai!

    Ar gal apie Schilerį ką apsakys?

    1620

    Taip Juozas kelia jį aukštai”.

    *

    „Gana bus šiai dienai! — matušė prabilo —

    Dar kas gal prie stalo užmigs.

    Jau merkiasi akys, dūšelės apšilo;

    Rytojui «šulieris» atliks”.

    *

    1625

    Tikrai laikas gulti, užmerkti akis:

    Pragys nebužilgai gaidžiai!

    O ten ant rarotų, kad kelias prašvis,

    Rogutėmis šliaušme šarpiai.

    *

    Sumigo šeimyna visa Vilaičių;

    1630

    Tik Vaičius ir Juozas ilgai

    Užmerkti negali blaiviųjų akių;

    Sapnuot nesapnuojas miegai.

    *

    „Ilgai tau krūtinės atvert nedrįsau,

    Ją paslėpdams veidu šviesiu!

    1635

    Ilgai kalinys aš be žodžio kenčiau!

    Tylėti ilgiaus negaliu!

    Kaip draugas mane visados mokini;

    Tikiu tau kasdieną drąsiaus;

    Ir galvą, ir širdį tu jautrią turi:

    1640

    Pravesk gi man kelią toliaus!

    Šį metą apleist klierikystę žadu!…

    Atstumsi mana, jau matau!

    Bet amžių kentėti — tylėti — sunku!…

    Lengviaus būtų mirti tuojau”.

    *

    1645

    Vilaitis tylėjo; bet draugo karionių

    Jau buvo supratęs seniai.

    Kas tiek iškentėjo, tiek buvo tarp žmonių,

    Tas parmato žmogų giliai.

    *

    „Gerai! Pakalbėsme rytoj apie tai!

    1650

    Dabar tik galiu pasakyti,

    Jog jei nejauti pašaukimo tikrai,

    Tai nėra ko laiką trukdyti.

    Bet, gal kaip mergaitė prieš kovą drebi?

    Kaip kūdikis nori pabėgti?

    1655

    O ne, neišbėgsi: kariauja visi!

    Visur reiks kariauti, kentėti!…

    Laimingas tasai, kurs išlėkęs aukštai,

    Plačiaus savo skleidžia sparnus!

    Jam žemės — mažai; melagingi — sapnai,

    1660

    Jis sklysta tarp audrų drąsus!

    Jei balsas Aukščiausio vadina tave,

    Nebūk, kaip keleivis bailus!

    Kaip vyras atstumk, kas sapnuojas slapčia

    O Dievas palengvins skausmus!

    1665

    Jaunuomenei tinka karionės vargai;

    Ją traukia, kas aukšta, gražu!

    O ar gi karionę gražesnę matai,

    Kaip žengti Aukščiausio vardu?

    Pažvelgk į Europą! Ten kruta visi,

    1670

    Mes miegame, dunkso naktis!

    Mus spaudžia vargai, spaudžia žmonės pikti,

    Bet daugel dar galime vis!

    Mums reikia didvyrių, ką Lietuvą myli!

    Ką Dievui savęs nepavydžia!

    1675

    Mums reikia lietuvių, ką dirba ir tyli,

    O rasme sau ateigą didžią!”

    *

    Čia Juozas nutilo; ir Vaičius tylėjo.

    Tik atbalsiais gaudė byla.

    Tėvynės didvyriai! Tyla jums kalbėjo!

    1680

    Didvyriams kalba tai tyla!…

    *

    Ir kas do naktis! Dega žvaigždės aukštai

    Ir spindi sniegai akimis!

    O taip neseniai baisūs žiemio sparnai

    Nešiojo ir vartė pusnis!

    Devintoji giesmė

    1685

    O metai! Tie metai! Lyg upės vanduo

    Taip bėga!… Ir kas sulaikys?

    Par amžius nuo lašo prakiūra akmuo!

    Tai kas ir darbuos juos pavys?

    Tik Baltosios marios[103] par amžius siūbavo;

    1690

    Siūbuos taip ir amžius kitus;

    O žmonės, ką vakar vaitojo, dejavo,

    Rytoj gal linksmesniai sukrus!

    Sukrus gal linksmesniai, bėt argi visi?

    Kas žino? Ir kas tai atspės?

    1695

    Mes einame priešais aklą vilnimi,

    O teks, ką Aukščiausis žadės!

    Jaunoji tėvyne, graži Lietuva!

    Tarp skausmo erškėčių brangi!

    Netyčia viltimi ankstyboji aušra!

    1700

    Žengt priešais drąsiai jau gali!

    O ar tai seniai?… Pusės amžiaus nebus!

    Miegojai be žado, vilties!

    Tik kaukė šiaurys, kalė pančius — ledus,

    Užklodamas rūbais nakties!

    1705

    Bet kur tavo sūnūs, mylėję karštai,

    Tau ranką pirmieji padavę?

    Gal kaulus užpustė Sibiro sniegai?

    Gal laimę atrado, sapnavę?

    Kur tavo Vilaitis? Nebėra jau jo!…

    1710

    Bet tavo veislė — milžinai!

    Į kelią drąsiai! Prasidžiugsi ryto:

    Tau Vaičių paliko jisai.

    Gyvuok, apdainuota, ilgiausius metus,

    Atgimus tarp skausmų — vargų!

    1715

    Kas smertį sutiko, tas giesmei atbus,

    O tau dar užteks milžinų!

    Ties Palangą melsvosios jūrės banguoja,

    Greitoji vilnis vilnį gena;

    Taip tautos ir kartos vaitoja, žygiuoja

    1720

    Ir mainos, bet amžiais gyvena.

    *

    Taip mainos ir virpa ir žemė plačioji

    Pamėgus rūbus vis naujus:

    Tai žvilga baltoji, tai žydžia žalioji,

    Tai kūnas jos nuogas — gražus.

    1725

    Ten vasara buvo. Kvepėjo laukai.

    Sau skindavai žiedą raudoną.

    Dabar štai ruduo; nuogą lauką matai,

    Ar krintantį lapą geltoną.

    Dar šypsos saulutė, vienog neširdingai;

    1730

    Ir jai tarsi ko neramu!

    Užgieda sesutė toli kur verksmingai,

    Ir atbalsiai eina mišku.

    Ir gervės, ir žąsys padangėmis traukia

    Ir klykdamos renkas būriais;

    1735

    Žmogus lyg ko trokšta ir dairos, ir laukia;

    Gal šalčio kurs vėjiais ateis.

    Paukštyčiai nečiauška tarp girių tamsių;

    Tiktai medininkas kur šovė;

    Tik šiaušės upelis nuo vėtrų šlapių

    1740

    Ir bėga, linguodamas srovę.

    Viena tik vieta traukia akį artojo:

    Rugiai vilnimis sužaliavo..

    Antai ir Motiejus ant širmio išjojo

    Ir apsuka padirvius savo.

    1745

    Ant veido gražaus nėra dūmos sunkios!

    Ir ko benuliūsti tikrai?

    Jau dvarą ketvirtą ant vardo pačios

    Nupirko, ir deria laukai.

    Pati[104] jo graži, taip jį myli širdingai

    1750

    Ir sūnų mažutį linguoja;

    Ant lopšio, kad kūdikis verkia graudingai,

    Lietuviškai jam uždainuoja.

    Dainuoja, atminus pakalnes Dubysos:

    Ten vedė mergaičių puikus,

    1755

    Ten augo kartu dainininkės visos;

    Ten amžius taip bėgo gražus!

    *

    Žaliuoja rugiai garbaniai tamsiai,

    Banguoja ant dirvos plačios;

    Užraitė sau ūsą Motiejus gražiai

    1760

    Ir grįžt, pasiilgęs pačios.

    Jo laukia namie: vakar užlėkė Tumas,

    Užsukęs iš uošvio namų;

    Pagrįžo iš Kursko! Nemažas tolumas!

    Pati pasiilgo tėvų.

    1765

    O! Glinskučę Vandą pažįsi vargiai:

    Tik žiba ir žvilga puiki!

    Gražesnė tikrai! O akies spinduliai!…

    Beskų inžinieriaus pati!

    Lietuviškai šneka: taip liepia mada —

    1770

    (Kas nauja, tai žmogų ir traukia)

    Ne mokytų vyrų lietuvių kalba

    Garbės po Europą sulaukė.

    *

    Apsukęs rugius, savo viltį pamatęs,

    Motiejus pagrįžta keliu;

    1775

    Paleido vadžias; žirgas, poną supratęs,

    Iš lengvo sau eina žingsniu.

    *

    Rugiai sužaliavę, juos mano viltis!

    Nuo prakaito žemė juda!

    Kad jauno pavasario saulė užšvis,

    1780

    Ir ką man atnešte tada?

    „Žiema, juos užklojus baltais patalais,

    Nukąs jūsų pumpurą žalią;

    Apkals be širdies kietą lovą ledais;

    Be žado už mirstė apšalę!

    1785

    Bet aš purenau juk ne veltu žemes

    Ir grūdą žegnodamas sėjau:

    Saulutė užšils, rausvą diegą[105] išves!

    Ir pėdas sau riši, pjovėjau!

    *

    Šventa Lietuva, žeme mano tėvų!

    1790

    Brangesnė už varpų laukus,

    Prigėrus ne prakaito, — kaulų, kraujų!

    Kada tavo vaisiai atbus?

    Nutilo graudi vaideliotų giesmė!

    Kryžiokų kares kas giedos?

    1795

    Ant kaulų, kapų auga kalnais žolė,

    Linguojas nuo aukso rasos!

    Nutilo, kaip marės po audrų ir vėjų,

    Karionės ir trenksmas ginklų!

    Vergijoje sūnūs didžių pranokėjų,

    1800

    Užmirę tarp šiaurio nagų!

    Bet argi ta žemė, šventa Lietuva,

    Prigėrus tiek kraujo brangaus,

    Be vaisiaus užmirs? Neatgims niekados?

    Nekelsis iš miego sunkaus?

    1805

    Ką žemei paduosi apmiręs nenyksta;

    Tik reikia vilties ir darbų!

    Aš grūdą pasėjau, ir grūdas nenyksta;

    Tai duona iš kraujo tėvų.

    Vaisinga tu, žeme, tave pamylėjau,

    1810

    Kaip kūdikis motinos krūtį;

    Pamėgau tave, kad laukus tavo sėjau!

    Neleisi tu kraujui pražūti!

    Tavęs tas nevertas, kurs motiną savo

    Apleisdamas, ieško kitos:

    1815

    Kurs vargdams, tavęs maloniai nesapnavo,

    Tas meilės nežino šventos!”

    *

    Čia žirgas sustojo. Jau buvo namai;

    Ir Tumas išbėgęs sutiko.

    Pabudo Motiejus, sapnavęs ilgai;

    1820

    Ant veido šešėlio nebliko.

    *

    „Tavęs laukdami pražiūrėjom akis,

    Broleli tu mūsų brangus!

    Atspėk!… Neatspėsi!… Tau saulę užšvis!

    Iš Jelgavos buvo žmogus!..”

    *

    1825

    „Laurynas ką atsiuntė?”

    „Taip, tai jisai

    Bet ką? Ar atspėsi kada?

    Gal to ir sapnuoti dar nesapnavai!

    Atbus, o atbus Lietuva!…

    *

    1830

    Suprantu jau viską. Bus metai penkti,

    Kaip mūsų apleidai jau šalį;

    Ir tau įstabu! Čia nemiega visi:

    Darbuojas kiekvienas, ką gali.

    Didi atmaina!… Įtikėti sunku,

    1835

    Kaip mūsų pašoko tėvynė!

    To vakar nebuvo!… Tau rodos sapnų!…

    Daug galima norint užgynė.

    Mums išvežė Juozą, bet liko kiti!

    Laurynas tai vien tik šaka!

    1840

    Jam misija teko tarp latvių didi!

    Ir ten juk tai brolių kalba!

    Mums reikia apšviesti ir vargdienius žmones.

    Taip žūva, nupuolę giliai!

    O ką? Pasakyk gi iš savo malonės,

    1845

    Juk knygų atėjo glebiai?”

    Ant to nusišypsojo Tumas ir tarė:

    „Ir taip, ir ne taip; mat šiandieną

    Laurynas visiems netikėtai padarė:

    Juk atsiuntė knygą tik vieną”.

    1850

    Motiejus lyg pykti ant karto norėjo,

    Taip Tumo prigautas skaudžiai;

    Bet ką? Neišrasi juk spąstų ant vėjo…

    Jis vėjo pagautas seniai.

    Įėjo į vidų ir Tumas tuojau

    1855

    Jam padavė knygą nuo stalo.

    „Tau veido dangus apsiniaukė, matau,

    Skaityk, gal nušvis nors prie galo!”

    *

    „Tai eilės! Motiejus par dantis išspaudė.

    Gana nuo nedoro to tvaiko!

    1860

    Skaičiau Senkaus Jurgį: darbščiai kalvis audė,

    Bet gaila ir masto, ir laiko!

    Poezija — Dievo Aukščiausio kvėpimas!

    Kalba nekalta Aniolų!

    Giesmė tai ant žemės dangaus nužengimas

    1865

    Gražybėje jausmų, varsti!

    Laimingas, kam uždegė Dievas krūtinę

    Ant kelio dienų nekaltų!

    Tas gali giedoti, ir bus begalinė

    Garbė jam tarp žemės sunų!

    1870

    Pas mūsų iš žemės vien grabų daug dygsta

    Bevardžių, baisių dainininkų;

    Jie saulės taip bijo: suglėbę sunyksta;

    Kaip gailu! Tiek būt darbininkų!”

    *

    „Mažai išrinktųjų — tai žodis teisus —

    1875

    Atsiliepė Tumas juokais —

    Bet argi poeto tarp mūsų nebus?

    O gal išrinktasis — tasai?!

    Atskleisk ir skaityk, o galėsi tada

    Sumindžioti ar pabučiuoti;

    1880

    Iš aukšto negalima koją lengvą

    Paspirti, ką teks gal goduoti[106]”.

    *

    „Geriaus paskaitys mums jau mano pati:

    Jai sekas skanduoti eiles;

    Išmoko nuo Juozo; klausytis gali,

    1885

    Kad skaito eiles ir paikės”.

    *

    Anusė nusijuokė. Toks pagirimas

    Nebuvo par daug jai meilus;

    Bet paėmė knygą, ir lyg įkvėpimas

    Nušvito par veido lankus.

    1890

    Nutilo visi lyg prieš Mūzą-dievaitę,

    Apsėdę aukštai apie stalą;

    Nors pradžią poemos ir buvo jau skaitę,

    Bet troško išgirsti jos galą.

    Pakėlę taip jau ant Motiejaus akis,

    1895

    Žiūrėjo, koksai spindulys

    Ant veido to skeptiško, šalto užšvis?

    Ir ką jau paskui besakys?

    Tylėjo visi, o Anusė tikrai

    Mokėjo skanduoti eiles;

    1900

    Poeto grąžiai sumastyti sapnai

    Graudino jų širdis jautrias.

    Pirmoji giesmė jiems prabėgo žaibu,

    Ir siūlo tolesnio ilgėjos;

    Motiejus tik tarė: „Klausytis — ramu,

    1905

    Bet reikia poemai idėjos”.

    „Tai vien tik pradžia — sakė gindamas Tumas —

    Klausykimės, — rasme toliaus!”

    Anusė vėl skaitė; apimdams karštumas

    Jos balsą vis taisė skardžiaus.

    1910

    Prabėgo dvi valandos; temo visai;

    Užžibino tarnas žvakes;

    Tylėjo visi, ir vien laukė tiktai,

    Kame juos poetas nuves?

    Kiek jausmų iš karto, paveikslų naujų!

    1915

    Kiek vervos ir jauno karštumo!

    Kalba neseniai taip sunki, o eilių

    Apimt neapimsi lengvumo!

    Ir kas tai galėjo tikėti kada?

    Lietuviai tikrai milžinai:

    1920

    Tik rodos pradėjo pakilt Lietuva,

    O štai jos pirmieji darbai!

    *

    Anusė nutilo. Tylėjo visi;

    Poemos mat galo dar laukė;

    Vienog jau nutruko poema graži,

    1925

    Jos galą poetas nutrauks.

    „Kodėl gi neskaitote” — Tumas užklausė.

    „Jau galas”.

    „Jau galas tikrai?” —

    Užklausė visi; ir tyla vėl giliausia!…

    1930

    Kaip gražūs poeto sapnai!

    *

    „Tai kraujas iš kraujo ir kūnas iš kūno! —

    Motiejus ant galo prabilo —

    Seniai mums reikėjo poeto — galiūno!

    Nors kartą krūtinė sušilo!

    1935

    Dabar Lietuva jau par amžius ištvers:

    Nors giesmėse vardas užliks;

    Iš jų mūsų sūnūs sau pobūdį gers

    Ir eis, iki garbę sutiks”.

    *

    „Gerai sakė Juozas — atsiliepė Tumas —

    1940

    Maironis bus giesme garsus!

    Atspėjo. Stebėtinas proto šviesumas:

    Atspėjo draugių jis visus.

    Šitai nors Ažukalnis, Juozas kalbėjo —

    Jog mūsų jis Virchovu stos;

    1945

    Šiandieną Maksva meldžia jauno tyrėjo

    Dėl savo sakyklos aukštos!

    Ar vėl štai Griška! Jam tarp mūsų aukštai,

    Pasiekė Šveicarijos šalį:

    Ten gentium jūra išgaldo karštai,

    1950

    Ir žodis jo daugel jau gali!

    Kaip gailu, jog ne Karalaučiuje jis!

    Čia įtekmę[107] svarbią turėtų:

    Lietuvių čia būtų šviesa ir viltis,

    Į „reichstagą” tekti galėtų.

    1955

    O ar negarsus jau šiandieną ir Klimas,

    O ko dar sulauksme rytoj!

    Kiekvienas vistariškas[108] susirinkimas

    Negali apsieiti be jo.

    Tai mano draugai! Vien Paškanis piktai

    1960

    Darbuojas, velniop sau palinkęs;

    Maringais nuodais brolius pena tiktai,

    Ameriką sau išsirinkęs.

    Be pamato nori mat rūmą statyti,

    Sodina, pakirsdams šaknis;

    1965

    Jis peilį ir kraują norėtų matyti,

    Užtemdęs dėl būro akis.

    Jį Juozas anksti praregėjo, pažino,

    Bet pardirbti jau negalėjo!…

    O, Juozas — galva! Kaip į darbą vadino!

    1970

    Kaip žmogų pažadint mokėjo!”

    *

    „Iš jo daugel galima buvo sulaukti —

    Motiejus kalbėjo nuliūdęs —

    Suprato tai gudas; turėjo nusmaugti

    Į šaltą Sibirą išgrūdęs.

    1975

    Ieškojo mažiausios seniai priežasties:

    Kad grūdo į cerkvę vaikus,

    Vilaitis neleido; erelis nakties

    Tada jam įgilo nagus”.

    *

    Anusė nuliudo ir susigraudino,

    1980

    Atminus jog brolio nustojo;

    Motiejus ją žodžiais meilingai ramino,

    Vienog širdyje pats raudojo.

    „Gal brolis dar gyvas — par ašaras tarė —

    Ir taip neužges jo žvaigždė:

    1985

    Jis brolius pakėlė, akis jiems atdarė,

    Ir jam — atgimimo garbė!”

    *

    „Teisybė, jog Juozni garbė pirmutinė —

    Čia Goštautas senas prabilo —

    Vienog prisidėjo nemaž ir Marinė,

    1990

    Jog mūsų tėvynė sukilo.

    Be jos Juozas būtų vien Kauną žinojęs

    Ir mokslo aukštesnio nematęs,

    Su norais vienais gal sau būtų miegojęs,

    Tikros Lietuvos nesupratęs.

    1995

    Ir ji, juk kaip Juozas, karštai numylėjo

    Garbingąją Vytauto šalj,

    Ir ji už tėvynę nemaž nukentėjo

    Ir šiandien pagrjžti negali!”…

    *

    „Kodėl tai jų Dievas surišt nenorėjo? —

    2000

    Atsiliepė Tumo pati —

    Taip būti laimingi abudu galėjo!

    Dabar skiria upė plati”.

    *

    „Taip Dievas Aukščiausis turėjo žadėti —

    Nuliūdęs Motiejus atsakė —

    2005

    Visur išrinktieji daug turi kentėti;

    Juk šviečia tik deganti žvakė!…

    Marinė neskundžias: ją sakant girdėjau,

    Kad mūsų apleido šalis:

    Man laimės gana - didį vyrą mylėjau,

    2010

    Kurs švies man žvaigžde par naktis!

    Nors žemiškas kelias ir jo, ir manęs

    Suvest niekados negalės,

    Vienog nors giesmė gal kada mus suves,

    Ir bus man gana tos garbės!”

    *

    2015

    „Tikra tai tiesa — senas Goštautas tarė —

    Bus giesmėse Juozas garsus:

    Juk jis tai tėvynei akis atidarė!

    Juk jis tai sukėlė visus!

    Vienog ir Marinė ar daro mažai?

    2020

    Ar maž mus garbe ji apraitė?

    Paryžius ir Viednius ir Temzos namai

    Goduoja plačiai lietuvaitę!

    Dabar ji į Berlyną, rašo, atvykus;

    Ją vokiečiai gavo girdėti;

    2025

    Būk ciecoriui Vilhelmui taip ji patikus,

    Jog teikės su jąja kalbėti.

    Primint’ jam turėjo ji mūsų vargus!…

    Jo tėviška galia plati!…

    Bus vardas Vilaičio tarp mūsų garsus,

    2030

    Bet ir Marinė garsi!”

    Užbaiga

    Poezijos mano brangiausi sapnai!

    Taip sunkūs, kaip mūsų laikai!

    Kiek kartų norėjau giedoti linksmiaus,

    O stygos vis verkė skaudžiaus!

    2035

    Tarp skausmų-vargų kas tylėti mokės,

    Nors nėra be skausmų garbės?

    Kad spaudžia krūtinę, aplinkui naktis,

    Kam ašaros skaudžios nekris?

    Kada gi ateis tie laimingi laikai?

    2040

    Ir ar jų sulauksme kada?

    Kad tautos tautų taip nesmaugs kruvinai!

    Kad savo visiems bus gana!

    Ieškoti garbės rijant brolišką šalį!…

    Didžiuotis iš savo galybės!…

    2045

    Taip jausti ir veikti tik žvėrys tegali;

    Ar jiems pavydėt tos didybės?

    Kame Išganytojo mokslas brangus?

    Kur meilė? Jos trokšta širdis.

    Nebėra!… Išnyko kaip sapnas gražus!

    2050

    Ir vėlai kaip pirma naktis.

    Kodėl gi teisybės nemyli taip žmonės?

    Kodėl nėra meilės ant žemės?

    Kodėl tai vieni čia vaidai ir karionės?

    Kodėl taip Dangus čia aptemęs?

    2055

    Bet amžių baisi Nemozyda užslinks!

    Ji eina kaip Dievo rūstybė.

    Galingą pirmiausiai gal sau išsirinks:

    Prieš ją krito Romos galybė.

    *

    Giedota kitaip. Giesmės meilei tarnavo,

    2060

    Nes žmonės ieškojo tik savo,

    Nes tautai tauta kalavijo aštraus

    Nerodė kasdieną baisaus.

    Laikai bus kiti. Užgiedosiu tada

    Ir aš gal ne taip kaip ligi šiolei.

    2065

    Užgims apie Vaičių poema antra;

    Neras ten dejavimų broliai.

    Przypisy

    [1]

    diduomenė — labiausiai gerbiami, vyresni žmonės. [przypis edytorski]

    [2]

    salionas (pranc.) — būrelis žmonių, nuolat susirenkančių privačiuose namuose ir svarstančių politikos, meno, literatūros klausimus. [przypis edytorski]

    [3]

    ant galo (lenk.) — pagaliau. [przypis edytorski]

    [4]

    išsimokinti — sen. išmokti. [przypis edytorski]

    [5]

    karionė — karas. [przypis edytorski]

    [6]

    ateiga — ateitis. [przypis edytorski]

    [7]

    užganėdinti — patenkinti. [przypis edytorski]

    [8]

    atsakantis (lenk.) — tinkamas. [przypis edytorski]

    [9]

    mislis (sl.) — nuomonė, mintis. [przypis edytorski]

    [10]

    sergėtis — saugotis. [przypis edytorski]

    [11]

    įtekmė — įtaka. [przypis edytorski]

    [12]

    sopulys — skaudėjimas, skausmas. [przypis edytorski]

    [13]

    vaidelotas — senovės lietuvių ir prūsų pagonių vyresnysis žinys. [przypis edytorski]

    [14]

    guronas - kalva, kęsa, kupstas. [przypis edytorski]

    [15]

    gyvata — gyvybė, buvimas. [przypis edytorski]

    [16]

    šiaurys — šiaurės vėjas. [przypis edytorski]

    [17]

    drūtėti — stiprėti. [przypis edytorski]

    [18]

    brukti — kišti. [przypis edytorski]

    [19]

    Aniols (lenk.) — angelas. [przypis edytorski]

    [20]

    vadinti — čia: kviesti. [przypis edytorski]

    [21]

    dūma (brus.) — mintis. [przypis edytorski]

    [22]

    linksmesniai — dab. Linksmiau. [przypis edytorski]

    [23]

    be malonės - negailestingai. [przypis edytorski]

    [24]

    [przypis edytorski]

    [25]

    liuosybė — laisvė. [przypis edytorski]

    [26]

    kvartapijonas — fortepijonas. [przypis edytorski]

    [27]

    Souvenir — Valse Souvenir par F. Hermann. [przypis autorski]

    [28]

    valčius — šokis, valsas. [przypis edytorski]

    [29]

    pamislyti (sl.) — pagalvoti. [przypis edytorski]

    [30]

    valandrodis — dab. laikrodis. [przypis edytorski]

    [31]

    sauvaras — samovaras [przypis edytorski]

    [32]

    Pravadai — pirmas sekmadienis po Velykų, Atvelykis. [przypis edytorski]

    [33]

    paliktų — čia: liktų. [przypis edytorski]

    [34]

    liuosas — laisvas. [przypis edytorski]

    [35]

    sartas — raudas, šviesiai bėras. [przypis edytorski]

    [36]

    sartokas — šviesiai bėras arklys. [przypis edytorski]

    [37]

    Suma — pagrindinės giedotinės mišios, laikomos ppr. šventadienio vidurdienį. [przypis edytorski]

    [38]

    krapyla — šluotelė kam šlakstyti, šlakstyklė. [przypis edytorski]

    [39]

    visagalė — visagalybė. [przypis edytorski]

    [40]

    nedėlė (lenk.) — sekmadienis. [przypis edytorski]

    [41]

    dūšia (sl.) — siela. [przypis edytorski]

    [42]

    skilvys — pilvelis, skrandis. [przypis edytorski]

    [43]

    pradalgė — dalgiu ar mašina vienu kartu pjaunamas ievos ar javų ruožas. [przypis edytorski]

    [44]

    žydžia — sen. Žydi. [przypis edytorski]

    [45]

    išnašiai — aiškiai matant. [przypis edytorski]

    [46]

    dūmoti (brus.) — galvoti, mąstyti. [przypis edytorski]

    [47]

    vadžioti — griežti melodijas. [przypis edytorski]

    [48]

    giedroti — būti giedram. [przypis edytorski]

    [49]

    žvangutis — mažas skambalėlis, gėlė. [przypis edytorski]

    [50]

    balsimas — balzamas. [przypis edytorski]

    [51]

    gydą — trump. gydantys. [przypis edytorski]

    [52]

    kliasa (lenk.) — klasė. [przypis edytorski]

    [53]

    iš aukšto —išdidžiai. [przypis edytorski]

    [54]

    Kirkšnovė — upė Raseinių rajone. [przypis edytorski]

    [55]

    ryliuoti — linksmai dainuoti. [przypis edytorski]

    [56]

    dabintis — puoštis. [przypis edytorski]

    [57]

    apsalti — pasidaryti saldžiam. [przypis edytorski]

    [58]

    gaivalas — gyva būtybė, pada ras. [przypis edytorski]

    [59]

    Karadzič — Stephanovič Karadzič (orig.) — garsus serbų poetas. [przypis autorski]

    [60]

    Dobrovski, Šofarike — Dobrovskis ir Šofarikas, garsūs slavų ir ypatingai čekų praeigos tyrėjai. [przypis autorski]

    [61]

    Deake — Pranciškas Deakas, garbingiausias kariautojas už vengrų liuosybę. [przypis autorski]

    [62]

    Moldava — Moldova, upė Rumunijoje. [przypis edytorski]

    [63]

    spėkos — jego. [przypis edytorski]

    [64]

    dėvėja — dab. dėvi (nuo dėvėti). [przypis edytorski]

    [65]

    audėja — kas audžia, audimo darbininkė. [przypis edytorski]

    [66]

    ant vėjo — čia: veltui. [przypis edytorski]

    [67]

    Piastai (lenk. Piastowie) — pirmoji istorinė lenkų karališkoji dinastija. [przypis edytorski]

    [68]

    Boleslovas — kalba apie Boleslovą Narsųjį, pirmąjį karūnuotą Lenkijos karalių. [przypis edytorski]

    [69]

    savo liežuvio — savo gimtosios kalbos. [przypis edytorski]

    [70]

    smertis (brus.) — mirtis. [przypis edytorski]

    [71]

    liuosybė — laisvė. [przypis edytorski]

    [72]

    įstabu — greitai pastebima. [przypis edytorski]

    [73]

    dūšia — siela. [przypis edytorski]

    [74]

    piktadėjas — piktadarys. [przypis edytorski]

    [75]

    visotinyčia — visuomenė, švietiškasis pasaulis. [przypis edytorski]

    [76]

    Varpas — literatūros, politikos ir mokslo mėnesinis (kurį laiką — dvimėnesinis) laikraštis, ėjęs nuo 1889 m. sausio mėn. iki 1906 m. Tilžėje ir Ragainėje. [przypis edytorski]

    [77]

    pavadinti — čia: pakviesti. [przypis edytorski]

    [78]

    ateiga — ateitis. [przypis edytorski]

    [79]

    Virchovas – Rudolfas Virchovas, vokiečių gydytojas, antropologas, biologas. [przypis edytorski]

    [80]

    gema — gimsta. [przypis edytorski]

    [81]

    mislė (brus., lenk.) — mintis. [przypis edytorski]

    [82]

    usnis — piktžolių rūšis. [przypis edytorski]

    [83]

    surėdymas — sukūrimas. [przypis edytorski]

    [84]

    Rymas (lenk.) — Roma. [przypis edytorski]

    [85]

    platburnis — plačiaburnis, šnekus. [przypis edytorski]

    [86]

    atsigerinti — atsidėkoti. [przypis edytorski]

    [87]

    gymas (sl.) — himnas. [przypis edytorski]

    [88]

    užturėti — sulaikyti. [przypis edytorski]

    [89]

    L’Absence — Romance saus l'aroles. com. par (i. Kar. Ta). [przypis autorski]

    [90]

    rūstus — piktas. [przypis edytorski]

    [91]

    žiemys (tarm.) — šiaurys, šiaurės vėjas. [przypis edytorski]

    [92]

    rytys — rytų vėjas. [przypis edytorski]

    [93]

    Grigo ratai — Didieji Grįžulio Ratai, žvaigždynas. [przypis edytorski]

    [94]

    Sietynas — žvaigždžių spiečius Tauro žvaigždyne. [przypis edytorski]

    [95]

    rarotos — ankstyvosios mišios per Adventą. [przypis edytorski]

    [96]

    paliaukime — baikime. [przypis edytorski]

    [97]

    pranokėjas — pirmtakas. [przypis edytorski]

    [98]

    užvis — trump. už visus. [przypis edytorski]

    [99]

    kastinė — iškasta duobė, kūdra. [przypis edytorski]

    [100]

    būriškai — kaip būras. Būru buvo vadinamas Mažosios Lietuvos valstietis lietuvis. [przypis edytorski]

    [101]

    Omieras — Homeras, sen. graikų poetas. [przypis edytorski]

    [102]

    gegzametras — hegzametras. lit. metrinio eiliavimo forma, kur eilutė susideda iš šešių pėdų — daktilių ir spondėjų: K. Donelaičio „Metai” parašyti hegzametru. [przypis edytorski]

    [103]

    Baltosios marios — turima omenyje Baltijos jūra. [przypis edytorski]

    [104]

    pati — žmona. [przypis edytorski]

    [105]

    diegas — prasikalęs sėklos daigelis su dar neišsiskleidusiais lapeliais. [przypis edytorski]

    [106]

    goduoti — būti godžiam, šykštėti. [przypis edytorski]

    [107]

    įtekmė — įtaka. [przypis edytorski]

    [108]

    vistariškas — istoriškas. [przypis edytorski]

    Zamknij
    Proszę czekać…