Spis treści

    1. Dumbrauckas: 1 2 3
    2. Dumbraucko palikimas: 1
    3. Gaisras: 1
    4. Girininkas: 1
    5. Kalbos pamokos: 1
    6. Lazda: 1 2 3
    7. Motina: 1
    8. Ponas: 1 2
    9. Prisiminimai: 1
    10. Sodžius: 1 2 3
    11. Teisybė: 1
    12. Tėvas: 1
    13. Tėvo pasakojimas: 1 2
    14. Vaikai: 1

    Sudabartinta:

    * fleksiją, pvz.: vardažodžių dgs. V. formas (įvairųs -> įvairūs, akįs -> akys), veiksmažodžių bendraties formas (kraustyties -> kraustytis, dėties -> dėtis), bendraties formas tikslui reikšti (bučiuotų -> bučiuoti, pažiūrėtų – pažiūrėti)

    * skyrybą, pvz.:

    O dar nelabai senai, mano atminime, Visas šitas sodžius miškuose paskendęs niūksojo. -> O dar nelabai senai, mano atminime. Visas šitas sodžius miškuose paskendęs niūksojo.

    (…)plasta mūsų omenėje, kaip tolimas viliojamas paveikslas (…) -> (…) plasta mūsų omenėje kaip tolimas viliojamas paveikslas (…)

    * žodžių rašymą kartu ir atskirai, pvz.: Kur-ne-kur -> kur ne kur, kuoarčiausiai -> kuo arčiausiai, tur-būt -> turbūt

    * joto rašymą, pvz.: jieškoti -> ieškoti

    * sintaksę, pvz.:

    Puolė rankos bučiuoti. -> Puolė rankas bučiuoti; Priėjo į tėvą. -> Priėjo prie tėvo.

    * dusliųjų priebalsių rašymą, pvz.: augštas -> aukštas, jauzdamas -> jausdamas

    * skardžiųjų priebalsių rašymą, pvz: džiauksmo –> džiaugsmo

    * leksiką, pvz.: intbėgo -> įbėgo, ąžolais -> ąžuolais

    Taip pat atlikta pakeitimų:

    Vienas-vienas -> vienui vienas, kažno kur -> kažin kur

    Jonas BiliūnasĮvairūs apsakymėliaiLazda(Mano draugo pasakojimas)

    1

    Sodžius, Prisiminimai Dabar gimtasis mano sodžius stovi ant kalnelio netoli Šventosios — plikumoj, po kurią vėjas smėlį nešioja; tik iš žiemių šalies tęsiasi nuo jo toli toli kai, ir iš šonų kur ne kur išmėtyti nedideli jauni pušynėliai. O dar nelabai senai, mano atminime. Visas šitas sodžius miškuose paskendęs niūksojo. Už miškų, pačiu Šventosios pakraščiu, tarp išmėtytų liūnų[1], tęsėsi skarotais ąžuolais apaugusios puikios žmonių pievos, lankomis vadinamos. Pievos ir dabar tebėra tokios gražios, kaip pirma; bet miškų, kurie aplinkui buvo jas juosta apjuosę, jau senai nebėra. Išnyko jie, kaip pasaka, kurią mes paaugę užmiršėme, kuri tik tik dar plasta mūsų omenėje[2] kaip tolimas viliojamas paveikslas.

    2

    Tie dideli puikųs miškai buvo „mūsų” pono…

    3

    Sodžius, Ponas Nesijuokit, kad pasakiau: mūsų. Ir aš seniau nesuprasdavau, kodėl tą poną mano tėvas mūsų ponu vadindavo, nors jis gyveno toli nuo mūsų” — už dviejų mylių. Paskum supratau, kad jam tai mano baudžiavą nešė, ir todėl tėvas senu papratimu visų ponu jį vadino. Gal ir turėjo tiesą jį taip vali, nes ilgus metus ponas varžė mūsų sodžiaus mes dėl ganyklų ir miško. Saugoti miškui buvo pristatytas girininkas, kuris visai prie sodžiaus dideliuos apgriuvusiuos namuos, pačioj pamiškėj, gyveno. Dažnai tasai girininkas mėgdavo skųsti mus ponui ar mano tėvui, kuo arčiausiai gyvenančiam, dažniausiai tekdavo išklausyti pono grūmojimų.

    4

    Negaliu užmiršti vieno atsitikimo…

    5

    Atvažiavo kartą ponas mūsų sodžiun savo miškuose medžiotų, atvažiavo su daugybe svečių ir nemaža prišaudė tą dieną stirnų, kiškių ir paukščių. Visa šitoj žvėriena gulėjo ant pačio kelio prie girių linko trobos. Mes, maži dykaduoniai, nekviečiami: įlėkėm ten ir ištolo krapštinėdami nosis, žiopsom į žvėris ir į ponus. O ponai jau sėdėjo ratuos ir rengės važiuoti. Mano tėvas netoli ant skiedryno dirbo akėčias[3] ir taip pat buvo beeinąs pažiūrėti, bebeeidamas išgirdo, kad girininkas pradeda skųsti ponui sodiečius už ganyklas, ir išsigandęs užsiglaudė už daržinėlės galo.

    6

    — Pašaukit man kokį nors mužiką! — suriko iš vežimo ponas.

    7

    Girininkas pasakė, kad čia pat yra mano tėvas.

    8

    Sodžius, Ponas, Girininkas Tėvas išgirdęs, kad jį mini, ir turbūt matydamas, kad nebegalės išsisukti, išlindo iš kitapus daržinėlės, nusijėmė už šimto žinksuių kepurę ir visas susilenkęs, išsigandęs ir nelaimingas puolė ponui rankos bučiuoti. Ponas nesavu balsu pradėjo šaukti ant tėvo, kad jį ir visą sodžių ubagais paleisiąs. Pabalusiom lūpom ir drebančia širdimi žiūrėjau į tą reginį ir mačiau, kokiu džiaugsmu nušvito girininko veidas ir kaip svečiai buvo vieni pasigailėjimo, kiti paniekinimo pilni. Parėkavęs ir neklausydamas tėvo pasiteisinimų, ponas sudrožė arkliams ir nudardėjo.

    9

    Tėvas pastovėjo kokį laiką be kepurės, paskum[4]pašaukė mane ir visas sujudintas, drebėdamas iš apmaudo, paliepė: — Lėk paupėn, pažiūrėk, argi ištiesų piemenys pono miške galvijus gano?

    10

    Pasispardydamas nulėkiau su draugais ir radau galvijus kuo ramiausiai besiganančius savose lankose, o piemenis kerėplą mušančius[5]. Sugrįžęs namo visa papasakojau tėvui. Nieko neatsakė, tik galvą palingavo.

    11

    Bet motina, išgirdusi, kad piemenys nekalti, išmėtinėjimo balsu tarė: „Ar nesakiau? Koks ponas, toks tarnas — tik priekabių[6] ieško”.

    12

    — Nepyk, motin, geras mūsų ponas — atsakė tėvas ir, kaip visados, liūdnai tyliai nusijuokė.

    13

    — Gana jau, gana — nekantriai atkirto motina — ar užmiršai, kaip vargino žmones? Atameni [7] lazdą? …

    14

    Motina, Teisybė, Lazda Turiu pasakyti, kad mano motina, nors niekados blogo žodžio ant ponų nepasakydavo, bet ir malonės didelės neturėdavo. Dažnai atsimindavo senuosius laikus ir atsitikimus, kuriuos mums pasakodavo, ir jos balse visados skambėdavo apmaudo styga už nuoskaudas, kurias žmonės po ponais iškentėjo. Tėvas visados kai pir mėgindavo užstoti ponus prieš motiną, bet darydavo tą taip nedrąsiai ir taip liūdnai ir visados nusijuokdavo, kad jo žodžiuose daugiau galima buvo matyti pasijuokimo, nekaip teisybės ir persitikrinimo[8].

    15

    Bet motiną tie tėvo užtarimai kartais erzindavo, ir jinai dažnai primindavo: „Gana jau, gana, tėvai!… ar atameni lazdą?”

    16

    Tėvas nieko ant to neatsakydavo[9], nusijuokdavo tik liūdnai ir pajėmęs knygą pradėdavo visiems balsu skaityti Kristaus gyvenimą.

    17

    Ilgai negalėjau suprasti, apie kokią tai lazdą motyna minėdavo tėvui ir kodėl tėvas užstodamas ponus visados taip liūdnai nusijuokdavo. Bet kartą jisai pats mums apie tą papasakojo.

    18

    Dumbrauckas Kartu su minėtuoju mūsų pono girininku gyveno tuos pačiuos namuos Dumbrauckas. Buvo tai senas aukštas žmogus, jau visai žilas ir vienui vienas, be šeimynos. Vedęs jis niekados ir nebuvo, sūnų tačiau jau suaugusį turėjo. Bet tasai sūnus gyveno kažin kur Rusijos gilumoj ir pas tėvą labai retai prišliaukydavo[10]. Sakydavo, kad Dumbrauckas kitados buvęs labai turtingas, bet visus savo dvarus kartomis[11] pralošęs. Kiek tame buvo teisybės, sunku atspėt. Tiek tik yra žinoma, kad mano tėvo atminime jis patapo pas mūsų poną prievaizda. Baudžiavai išnykus, Dumbrauckas nustojo vietos ir kažin kodėl apsigyveno mūsų sodžiuj pas girininką. Ilgus metus jisai čionai nesijudindamas išbuvo; beveik niekur neišeidavo, amžinai savo kambarėly: arba vaikščiodavo arba sėdėdavo už staliuko prie pačio[12] lango. Mes, maži vaikai, matydami ištolo už lango jo žilą galvą visados kone ant vienos vietos, žiūrėdavom į jį; kaip į kokią ypatingą, mums nesuprantamą ir nelabai gerą žmogybę ir bijodavom prie jo prisiartinti.

    19

    Gal Dumbrauckas būtų ir numiręs tame savo lizde pas girininką, jeigu ne pašalinės[13] aplinkenybės.

    20

    Gaisras, Dumbrauckas Reikia žinoti, kad mūsų pono galybė ir turtai vis ėjo mažyn. Gražius miškus aplink mūsų sodžių per keletą metu žydai išpirko, žmonės iškirto, suvežė paupėn ir sieliais išgrūdo Šventąja toliau. Liko vieni lydimai, šakomis užversti. Kažin koks mūsų sodžiaus juokdarys vieną kaitrią vasaros dieną vežė iš paupės per lydimus vežimą šieno ir įsigeidė pypkę užsidegti; bedegdamas pypkę uždegi ir sudžiūvusias šakas. Vienu akies mirksniu kilo liepsna ir visi lydimai išpleškėjo… Būtų kartu ir visas sodžius supleškėjęs, jeigu nebūtų subėgę žmonės su šakėmis ir grėbliais. Po dviejų valandų prie sodžiaus gulėjo plati lyguma, pajuodavusi, degėsiais pakvipusi: ją paskum sodžius už pačius niekniekius nuo pono atpirko.

    21

    Tokiu būdu su miškais kartu pasibaigė ir pono galybė; jo grūmojimų sodžius daugiau nebebijojo. Girininkas buvo jau nebereikalingas. Kaip tyčia, ir namai, kuriuose gyveno, visai baigė griūti: pro lubas varvėjo vanduo, pro sienas švilpavo vėjas… Ir vieną gražią dieną girininkas išnyko iš mūsų akių. Dumbrauckas irgi turėjo kraustytis. Nežinau, ar jis kreipėsi į mano tėvus, ar tėvai jam pasiūlijo, tik Dumbrauckas apsigyveno pas mus seklyčioj. Kokiomis sąlygomis apsigyveno, nežinau. Tik atgabeno pas mus jo mažą staliuką, keletą knygų ir karvę — daugiau nieko.

    22

    Dumbrauckas, Kalbos pamokos Ir vėl ištisas dienas pradėjo Dumbrauckas vaikščioti po seklyčią iš vieno galo kitan arba sėdinėti už staliuko prie lango. Išgyveno jisai pas mus dvejus metus ir — dėl manęs visai netikėtai — paliko[14] mano mokytoju. Padavė man rankosen[15] didžiausią lenkišką knygą, atsistojo prie manęs ir liepė skaityti: jisai visą dieną stovėjo, aš visą dieną skaičiau. Ir taip visą vasarą ir žiemą. Sunkiai būdavo man su tąja lenkiškąja kalba: buvau šveplas, ir daugelio žodžių visai negalėjau ištarti. Bet mano mokytojas buvo be pasigailėjimo: spirdavo visaip lankstyti liežuvį, bent po šimtą kartų kartoti tą patį žodį — net mane visą prakaitas išmušdavo ir turėdavau akis pilnas ašarų. Matydavau, kaip Dumbrauckui virpėdavo piratai — taip ir norėdavo nusitverti man už ausies arba suduoti per nosį. Pažinau tuos jo pirštus! Buvo tai prievaizdos pirštai — kieti kaip geležis. Bet išgirdus, kad jisai išvažiuoja iš mūsų, nėr žinios kodėl, man omai[16] rados liūdna, gaila jo. Buvo tai rudenį. Atvažiavo iš kažin kur toli nepažįstamas „šlėktūnas* ir išsivežė jį.

    23

    Dumbraucko palikimas Atsisveikindamas Dumbrauckas paliko man staliuką, o tėvui, kaipo senam, atidavė savo seną obelinę lazdą.

    24

    — Tau, Juozapai, palieku atminimui, savo lazdą — tarė Dumbrauckas tėvui.

    25

    — Dėkui, ponaiti — atsakė susigraudinęs tėvas — kažin, ar bepasimatysma kada?!…

    26

    Dumbrauckui išvažiavus, tėvas ilgai vartė savo rankose lazdą. Vartydamas pradėjo liūdnai šypsoties.

    27

    Paskum pakėlė į mus savo akis ir netikėtai paklausė: „Ar žinot, vaikai, ką man šitoj lazda primena?”

    28

    Mes visi sužiurome.

    29

    Tėvo pasakojimas Tai jau seni laikai — pradėjo jausmingu balsu tėvas — labai seni. Mudu su motina dar buvova[17] jaunu: jūsų visų ir aut svieto[18] dar nebuvo — tik Mykolas vienas buvo gimęs. Pasitaikino tada kaip tik blogi metai, duonos maža, dirvos ir pievos išdžiūvo. O turėjom ne tik sau, bet ir ponui dirbti. Ir eidavom dirbti už dviejų mylių — pačian Burbiškin[19]. Nusivariau kartą rudenį Burbiškin jaučius pūdymo[20] arti. Nedaug ką galėjau su savim pasiimti: sau įsidėjau krepšelin duonos su druska, jaučiams — keletą saujų senų pelų[21]; daugiau nieko kita nebuvo. O reikėjo tris dienas atidirbti. Man beariant pasibaigė pelai, imti vėl — nėra iš kur; pasiganyti negalima — užginta. Mano jaučiai visai prisivarė, kojų nebepavelka, o dar visą dieną arti! Sustabdžiau pietums jaučius, atsisėdau ant ežios ir valgau išsiėmęs iš krepšelio sausą duoną su druska. Valgau, o mano jaučiai tokiomis godžiomis akimis į mane žiūri. Taip man jų pagailo, kad valgyti nustojau. Ir mano krepšely tik trupiniai belikę. Supenėjau tuos trupinius jaučiams ir apsidairiau aplinkui: čia pat netoli gulėjo sugrėbstyti kupečiai pono dobilų.

    30

    Ir atėjo man tada galvon bloga mintis — taip, kaip jums jauniems dabar kartais atsitinka — dirbu ponui, tad kodėl negaliu pono žole jaučių pašerti?

    31

    Tėvo pasakojimas, Lazda Atsikėliau nuo ežios[22] ir priėjęs kupetį pasiėmiau mažą dobilų kuokštelę. Prinešiau tą kuokštelę jaučiams ir iš rankos šeriu; o jaučiai taip gardžiai ir godžiai ėda, kad žiūrint į juos ir man pačiam gera pasidarė. Tik ūmai pajutau, kad kažkas kietu daiktu taip skaudžiai sudavė man per nugarą, kad pasverdėjęs pargriuvau ant žemės: net mano jaučiai pašoko iš vagos ir norėjo su arklu bėgti. Apsvaigęs pakėliau nuo žemės akis ir pamačiau priešais mane Dumbraucką su lazda rankoj.

    32

    — A tu, urevotai! Tau vogti, vogti!… — šaukė Dumbrauckas, pildamas man lazda per nugarą.

    33

    Matydamas, kad aš nebekrutu, pakėlė mane viena ranka nuo žemės ir paspyręs koja numetė vėl… Atsitekėjęs pramerkiau akis ir pamačiau savo jaučius netoli manęs stovinčius: jie atgręžę savo sprandus stebėjos į mane… Tik gyvas parsivariau namo ir tris savaites išgulėjau lovoj…

    34

    Tėvas nutilo. Mes sėdėjom ant savo vietų, kaip įbesti. Niekas neatsiliepė; tik mano sesuo akimis, pilnomis ašarų, paklausė: „Tėvėl, ar šitas Dumbrauckas kur pas mus gyveno?”

    35

    — Šitas — atsakė tėvas — tik nereikia ant jo pykti; jį patį maišto metais kazokai taip buvo primušę, kad tris mėnesius visas kraujuos išgulėjo…

    36

    — O ar žinot, vaikai, kokia lazda jisai mane tada mušė? — paklausė jau Šypsodamos tėvas — šita! …

    37

    Mes visi krūptelėjom ir išskėtėm akis: tėvas, pakėlė ranką ir rodė mums lazdą, tą pačią lazdą, kurią Dumbrauckas paliko jam atminimui.

    38

    Vyresnysis brolis priėjo prie tėvo, paėmė iš jo rankos lazdą, pavartė ją, pavartė, tartum ką savo galvoj svarstinėdamas, paskum numetė atžagaria ranka[23] į malkas ir dusliu balsu tarė: „Sudeginsim ją, tėvel…”

    39

    Tėvas, Vaikai, Lazda Ne, ne, vaikai — atsakė maloniai tėvas — tegu šitoji lazda lieka tarp jūsų; į ją žiūrėdami, atminsite. kad ir jūsų tėvai skaudžiai buvo baudžiami. Atsimindami tą, nepyksite, kad ir mudu su motina jums kartais žabeliu suduodavova[24]. Darydavova [25] taip dėl jūsų pačių gero… Gal ir mus ponai baudė dėl mūsų gero?…

    40

    — Gana jau, gana, tėvai — atsiliepė motina — gal nuo tos lazdos ir ligą gavai… Mes savo vaikų taip nemokom.

    41

    Tėvas liūdnai nusišypsojo ir pasiėmęs knygą įsikniaupė skaityti.

    42

    Ta lazda, kiek žinau, ir dabar pas brolius tebėra. Guli jinai ant lentynos klėty ir niekas jos neliečia.

    J. B-nas.

    Niūronyse. 17. v. 1906.

    Przypisy

    [1]

    liūnas — samanų pluta.

    [2]

    omenėje — atmintyje.

    [3]

    akėčias — siaura žemės juosta.

    [4]

    paskum — po to, vėliau.

    [5]

    kerėplą mušti — tokį vaikų žaidimą žaisti.

    [6]

    priekabė — priežastis, pretekstas prikibti.

    [7]

    Atameni — atsimeni.

    [8]

    persitikrinimo — įsitikinimo.

    [9]

    nieko ant to neatsakydavo — dabar: nieko į tai neatsakydavo.

    [10]

    prišliaukydavo — apsilankydavo.

    [11]

    kartomis — kortomis.

    [12]

    pačio — paties.

    [13]

    pašalinės — kitos, išorės.

    [14]

    paliko — liko.

    [15]

    rankosen — į rankas.

    [16]

    omai — staiga.

    [17]

    buvova — buvome.

    [18]

    ant svieto — pasaulyje.

    [19]

    pačian Burbiškin — į pačias Burbiškes.

    [20]

    pūdymas — besiilsintis dirbamas laukas.

    [21]

    pelai — varpų, šiaudų liekanos kuliant.

    [22]

    ežia — rėžio ar lauko riba.

    [23]

    atžagaria ranka — atmestinai, nerūpestingai.

    [24]

    suduodavova — suduodavome.

    [25]

    Darydavova — darydavome.

    Zamknij
    Proszę czekać…